Gruntu klasifikacija, sudetis ir struktura

1. Gruntu klasifikacija, sudetis ir struktura.

Gruntu klasifikacija

Gruntais vadinamos visos uolienos, naudojamos inžinerinėje veikloje. Jie skirstomi į dvi klases: uoliniai ir neuoliniai.

Uoliniai gruntai įvairios kilmės uolienos, kurių dalelės su­jungtos standžiais kristaliniais ar cementiniais ryšiais (granitas, dolomitas, klintys ir kt.). Šie gruntai stiprūs, geras pagrindas pa­statams, bet žemės paviršiuje jų randama mažai.

Neuoliniai gruntai skirstomi į dvi grupes: nuosėdiniai nesuce­mentuotieji ir dirbtiniai. Pirmosios grupės gruntai skirstomi į ga­balinius, smėlinius ir molinius. Gabaliniai gruntai — nesucemen­tuotos uolienų nuolaužos. Sausi smėliniai gruntai yra birūs. Moliniai gruntai — sankabus, suda­ryti iš labai smulkių dalelių, pasižymi plastiškumu. Smėliai ir moliniai gruntai vadinami dispersiniais. Statybiniu požiūriu jie yra svarbiausi, nes dengia apie 75% žemynų paviršiaus ir dažniausiai naudojami pagrindu pastatams. Dispersiniai gruntai daug silpnesni už uolinius, nes tarp jų mi­neralinių dalelių yra tik trintis ir sankabumas, kuris daug silpnes­nis už daleles sudarančių mineralų stiprum¹. Dispersiniai gruntai susidaro iš masyvių uolienų vykstant su­dėtingiems dūlėjimo, denudacijos ir diagenezės procesams. Genetiniu požiūriu gruntai skirstomi į kontinentinius ir jūrinius. Dažniausiai susiduriama su kontinentiniais gruntais. Dirbtiniai gruntai dažnai dar vadinami antropogeniniais arba technogeniniais. Tai supiltieji gruntai, taip pat natūralūs, ku­rių savybės dirbtinai pakeistos (pvz., sutankintieji).

Pagal sasiuvini:

Smeliniai gruntai neturi elektromagnetinio kruvio, jie klasifikuojami pagal daleliu dydi:

1. žvyringas smėlis, kuriame yra daug žvyringų dalelių. Kuo dadelės didesnes, tuo stiprumas didesnis.

2. stambus smelis arba rupus smelis.

3. vidutinio stambumo smelis.

4. smulkus smelis.

5. dulkingas smelis.

Pagal tankuma:

1. tankus

2. vidutinio tankumo (1, 2 tinka statybai).

3. purus.

Soties laipsni (rodo kuri dalis oro pripildyta H₂O):

1. mazai dregni.

2. drėgni.

3. prisotinti H₂O.

Mechaniniu požiūriu smėliniai gruntai geri, išskyrus vandeningi arba dulkiniai smėliai.

Moliniai gruntai. Kiekviena dalele turi elektrini kruvi. Surištas H₂O paveiktas elektromagnetiniu bangu, tad jo savybes kinta. H₂O gali but silpnai surištas arba nesurištas. Aplink kiekvien¹ molio dalelź yra surištas H₂O. Del vandens koloidiniu ryšių molį galima sulipdyti. Kai per daug H₂O molis praranda plastines savybes.

Molis buna:

1. kietas.

2. plastiskas.

3. takus.

Gruntų sudėtis

Dispersiniai gruntai yra natūralios daugiafazės sistemos, susi­dedančios iš kietosios, skystosios ir dujinės fazių. Kiet¹j¹ fazź su­daro mineralinės dalelės, skystoji faze—vanduo, o dujinė— oras ir vandens garai.

Atsižvelgiant į tai, kurios fazės sudaro grunt¹, skiriami trys gruntų modeliai: vienfazis, dvitazis, trifazis. Vienfazis gruntas yra sausas smėlis, nes porose esanti dujinė fazė neturi, įtakos jo savy­bėms. Dvifaziu vadinamas vandens prisotintas gruntas. Trifazis gruntas-tai toks, kurio porose yra skystosios ir dujinės fazės.

Dispersinių gruntų savybės ir jų, kaip pagrindo, stiprumas pri­klauso nuo kiekvienos grunt¹ sudarančių fazių savybių, jų kieky­binio santykio ir tarpusavio s¹veikos.

Kietosios grunto dalelės. Šios dalelės sudarytos iš įvairaus di­dumo ir formos mineralinių grūdelių — fizinio ir cheminio dūlėjimo produktų. Pagal didum¹ jos skirstomos į šešias granuliometrinės frakcijas. Statybiniu požiūriu svarbiausios trys smulkiosios frak­cijos: Smėlio frakcija susideda iš kompaktinės formos standžių kvar­co ir lauko Špato dalelių. Jos yra aštriabriaunės ar apzulintos pri­klausomai nuo geologinių susidarymo, s¹lygų. Iš smėlio frakcijos sudaryti gruntai neplastiški, sausi yra birūs, laidūs vandeniui.

Dulkių frakcija sudaryta iš pačių smulkiausių fizinio dūlėjimo produktų, jos sudėtyje dažniausiai vyrauja kvarcas. Iš dulkių frak­cijos susidarź gruntai nesankabūs ir neplastiški, nebrinksta arba mažai brinksta, adsorbuoja daug vandens ir sunkiai jį atiduoda, mažai laidūs vandeniui.

Molio frakcija susideda iš antrinių (molio) mineralų, susidariusių chemiškai sudūlėjus uolienoms. Jie skirstomi į tris grupes: kaolinito, montmorilonito ir ilito. Susidarź iš molio da­lelių gruntai yra sankabūs, plastiški, praktiškai nelaidūs vandeniui.

Kartais dispersinių gruntų sudėtyje yra ir organinių medžiagų. Jos yra įvairios sudėties ir būvio: durpės, puvenos, augalų liekanos, humusas. Organinės medžiagos blogina grunto savybes, del jų mažėja gruntų stiprumas, didėja suspaudžiamumas.

Guntų struktūra ir tekstūra:

Grunt¹ struktūra priklauso nuo mineralinių dalelių didumo ir formos, jų paviršiaus lygumo bei Šiurkštumo, dalelių tarpusavio s¹veikos. Ji formuojasi susidarant gruntams ir priklauso nuo jų susiklostymo geologinių s¹lygų: ar tekančiame upių vandenyje, ar stovinčio vandens baseinuose, ar ore pernešant vėjui ir kt.

Gruntų tekstūra priklauso nuo juos sudarančių struktūrinių ele­mentų — mineralinių dalelių susiklostymo dėsningumo. Kaip ir struktūra, tekstūra glaudžiai susijusi su gruntų susidarymu ir pri­klauso nuo mineralinių dalelių kaupimosi s¹lygų, pvz., masyvi tekstūra formuojasi nekintamomis gruntų susidarymo s¹lygomis, o joms cikliškai kaitaliojantis, susiformuoja sluoksniuotoji ar juos­tuotoji tekstūra.

Gruntų struktūros ir tekstūros, t. y. sandaros, įtaka gruntų sa­vybėms didelė; nuo jų priklauso pagrindo deformacijos ir stipru­mas. Suardžius molinio grunto natūrali¹ sandar¹, sankabumas tarp jo dalelių atsistato tik iš dalies, dėl to mažėja grunto stipru­mas. Suardžius natūrali¹ sandar¹, purūs smėliai sutankėja, tankūs smėliai išsipurina, jų stiprumas sumažėja.

☻2. Gruntu fizines savybes

Grunto dregnis- yra vandens mases, isgarinamos grunta dziovinant, ir kietuju daleliu mases santykis %. W= (m_v/m_s)*100.

Wp- plastiškumo drėgnis, W_L- takumo drėgnis. Takumo ir plastiškumo drėgniai nustatomi tiriant laboratorijoje ne naturalų, o suminkyt¹ grunt¹, jo pasta, todel takumo rodiklis ne visada teisingai parodo, kokios konsistencijos molinis gruntas, nes nepaisoma strukturiniu grunto ryšiu.

Naturalaus grunto tankis- yra nesuardytos sandaros ir nepakitusio drėgnumo grunto masės ir jo tūrio. Nustatomas 2 metodais- žiedo ir parafinavimo. ξ=m/v.

Kietųjų dalelių tankis- tai daleliu masės ir jų tūrio santykis. Nustatomas piknometru. ξ_S=m_s/v_s.

Sauso grunto tankis- yra kietųjų dalelių masės ir natūralios sandaros bei nepakitusio drėgnumo grunto tūrio santykis. ξ_d =m_s/v =ξ/ (1+0,01W).

Poringumo koeficientas- bedimensinis dydis- porų tūrio ir kietųjų dalelių tūrio santykis. e=Vn/Vs= ξ_S-ξ_d /ξ_d .

Poringumas. Smėliu poringumas dazniausiai 3045%, moliniu gruntu 3055%.

n = Vn/V*100%= [e/(1+e)]100%

Plastiškumo rodiklis- takumo ir polastiškumo drėgniu skirtumas, išreikštas %. Jis negali buti neigiamas. Pagal ji klasifikuojami moliniai gruntai i priesmeli, priemoli ir moli.

Ip= W_L-Wp.

Konsistencija. Ji priklauso nuo naturalaus grunto dregnio takumo ir plastiskumo drėgniu atzvilgiu ir apibudinama takumo rodikliu. I_L= (W-Wp)/(W_L-Wp). Pagal I_L gruntas gali but kietas, takus, ar plastiskas.

Soties laipsnis. Jis rodo, kuri poru turio dalis prisipildziusi vandens. Sr= Vw/Vn= ξ_S*0.01W/ ξ_w*e. Pagal soties laipsni gruntai : mazai dregni, dregni, prisotinti vandens.

Tankumo rodiklis. Charakkteringas smėliniams gruntams. Jis rodo smėlio naturalaus sutankejimo laipsni jo ribinių poringumų atžvilgiu. Pagal ji smelis skirstomas i tanku, vidutinio tankumo (jie tinka statybai ir techniniam naudojimui) ir puru.

I_D= (e_max-e)/(e_max-e_min).

☻3. Gruntu mechanines savybes

Suspaudziamumas:

Grunto suspaudžiamumas- tai apkrovos veikiamo grunto de­formacija mažėjant porų tūriui. Dvifazis gruntas deformuojasi tik išspaudus iš porų vanderų, todėl iš tokio grunto sudaryto pagrindo deformavimosi greitis ir trukmė priklauso nuo grunto filtracinių savybių.

Smėliniai ir moliniai gruntai deformuojasi skirtingai. Smėlių suspaudžiamumas labai priklauso nuo apkrovos pobūdžio — nuo statinės apkrovos sutankėja truputį, o nuo dinaminės apkrovos la­bai. Smėliai, net ir vandens prisotinti, tankėja greitai, nes jų filtracijos koeficientai dideli.

Molinių gruntų suspaudžiamumas priklauso nuo daugelio veiks­nių. Jie tankėja tik veikiami ilgalaikės statinės apkrovos. Kadangi plastiški moliniai gruntai tiksotropiški, tai, veikiant dinaminei ap­krovai, praskysta. Be to, dažnai jie poringesni už smėlius, todėl ir susispaudžia labiau. Jų suspaudžiamumas labai priklauso nuo dalelių mineralinės sudėties, smulkumo ir adsorbuotų katijonų che­minės sudėties. Todėl įvairus moliniai gruntai, kurių pradinis poringumas vienodas, susispaudžia skirtingai. Didelź įtak¹ jų suspaudžiamumui turi natūrali grunto sandara.

Visi gruntai, ant kuriu statomi pastatai LT susispaudzia.

Po sekliais pamatais slegis P=100…300 KPa. Kietoji faze ir H₂O nesusispaudzia.

Strukturinis stiprumas

Susispaudziant dalelems, jei nera H₂O, tai jis sutankeja. Grunto strukturinis stiprumas- iki tam tikros ribos gruntas susispaudzia. Ne visi gruntai turi strukturinis stipruma. Statant pastata visada virsijam strukturini stipruma. P-slėgis. e- poringumo koeficientas.

Kompresijos aparatas (odometras)

Suspaudžiamumo tyrimas kompresiniu aparatu. Kompresiniame aparate, kuris vadinamas ir odometru, gruntas spaudžiamas nelei­džiant skersai deformuotis. Taip spaudžiamame grunte sudaromas vienmatis ašinės simetrijos įtempimų būvis. Jis atitinka atvejį, kai grunto sluoksnį slegia ištisa, vienodai paskirstyta apkrova nuo viršutinių sluoksnių svorio. Toks įtempimų būvis yra ir po plačiais pamatais.

Bandymo kompresiniu aparatu duomenys pateikiami kompresine kreive, rodancia poringumo koeficiento priklausomybe nuo itempimu.

Kompresinis aparatas susideda is 3 pagr daliu. Pirmoji- standus metalinis ziedas (i ji dedamas grunto bandinys) su standziais metaliniais drenuojanciais stampais is abieju pusių ir juos jungiančios bei laikačios dalys. Antroji- svirtinis presas, kurio pagalba apkraunamas grunto bandinys. Trečioji- gruntų vertikalių poslinkių matavimo prietaisai.

Kompresijos kreive

Ji rodo poringumo koeficiento priklausomybe nuo itempimu. Tipiska kompresine (apkrovimo) kreive gaunama bandant plastiškus, H₂O prisotintus molius arba grunto pasta.

Didejant slegiui poringumo koeficientas mazeja. Didejant apkrovai gruntas susispaudzia. Priimam tiesine priklausomybe tarp itempimo ir deformaciju. £- posvyrio kampas, jis apibudina gruntu suspaudziamuma.

Suspaudziamumo koeficientas m_o.

Jis skaiciuojamas pagal istiesinta kompresine kreive. Grunto deformaciju priklausomybe nuo itempimu vaizduojama kompresine kreive, kuri yra labiau ilinkusi tik bandant grunta, kai itempimu intervalas platus. Statant pastatus gruntu itempimai kinta nedaug, paprastai 0,1 iki 0,5 Mpa, todel kompresine kreive pakeiciama tiese.

Suspaudziamumo koeficientas yra istiesintos kompresines kreives posvyrio kampo £ tangentas, kai itempimu kitimo intervalas p1p2. tg£=m_o=(e1-e2)/(p2-p1). Pagal suspaudziamumo koeficienta gruntai skirstomi i mazai suspaudziamus, vidutiniskai suspaudziamus ir labai suspaudziamus. Suspaudziamumo koeficientas yra poringumo koeficiento ir itempimo pokycio santykis. Juo nusakoma grunto vertikali deformacija, kai skersine deformacija negalima.

Štampo bandymas

Naturaliai slugsancio grunto suspaudziamumas lauke tiriamas bandant stampu. Kasinio dugne, ant gerai islyginto paviršiaus statomas štampas (pamato modelis), per ji gruntas apkraunamas vertikalia statine apkrova. Apkrova štampui perduodama hidrauliniu domkratu, atremtu i inkarini sijyna. Štampo nusidėmas matuojamas įlinkiomačiais. Gruntas per štamp¹ apkraunamas laipsniškai. Kiekvienas apkrovos laipsnis išlaikomas kol grunto deformacijos s¹lygiškai stabilizuojasi. Remiantis bandymo duomenimis braižomas grafikas, kuris rodo štampo nusėdimo dydžio priklausomybź nuo įtempimu po štampo padu. Grunto deformaciju modulis bandant grunt¹ štampu vad. tikruoju, nes tirtas nesuardytos sandaros gruntas naturaliomis salygomis, be to, siuo bandymu gruntu suspaudziamumas ištiriamas dideliame grunto masyve.

Deformaciju modulis

Tikrajai grunto po pamatu deformacijai apibudinti vartojamas deformacijų modulis. Juo ivertinama ne tik vertikalioji, bet ir skersine grunto deformacija. E= (1-ν²)*ω*d*∆p/∆s.

ν- skersines deformacijos koeficientas (Puasono), ω- koef, ivertinantis štampo forma, d- štampo skersmuo, s- nuosėdziai, sėdimai.

Filtracines grunto savybes:

H₂O grunte filtruojasi esant hidrauliniam nuolydziui, kuris grunte susidaro naturaliai arba apkrovus grunta. Pastaruoju atveju grunte susidaro dideli hidrauliniai nuolydziai, del to H₂O filtruojasi ne tik smeliuose, bet ir moliniuose gruntuose, kurie, esant maziems hidrauliniams nuolydziams, yra praktiskai H₂O nelaidus.

Laminarines filtracijos desnis.

Smeliu H₂O filtracijos greitis išreiškiamas tiesiniu filtracijos- Darsi dėsniu- v_f =k_f*i. Vf- H₂O tekejimo grunte greitis yra tiesiogiai proporcingas hidrauliniam nuolydziui i.

i= H1-H2/L= ∆H/L= tg j.

Moliniuose gruntuose H₂O yra sujungtas, absorbuotas mineraliniu daleliu traukos jegomis. Šis H₂O tuo klampesnis, kuo plonesne hidratine plevele, todel pradeda filtruotis tik esant gana dideliam hidrauliniam nuolydziui.

Kai nuolydziai mazi- filtracija nevyksta, kai nuolydziai pradeda judet pamatom kreivalinijine atkarpa, o kai nusistovi- tiese. Filtracijos greitis moliniuose gruntuose yra 1000čiais kartų mazesnis nei smeliniuose. Moliniame grunte filtracijos greiti nustatyti galima, bet tai yra labai sunku ir trunka labai ilgai. Pradinis hidraulinis nuolydis i_o tik moliniuose gruntuose- v_f=k_f(i-i_o). Matavimo vienetas cm/s arba metrai/para.

Greicius reikia zinot, kad galetume prognozuot pastatu nuosedzius. Filtracijos koeficientai reikalingi injekciniam grunto stiprinimui.

Filtracijos koeficientas ir jo nustatymas laboratorijoje.

Filtracinės gruntų savybės tiriamos įvairiais metodais. Smėlių filtracijos koeficientas nustatomas laboratorijoje filtruojant van­denį per grunt¹, kai hidrauliniai nuolydžiai maži, taip pat siurbiant vandenį iš grźžinių. Molinių gruntų filtracijos koefi­cientas nustatomas laboratorijoje filtruojant vandenį per grunt¹ kompresiniuose-filtraciniuose aparatuose, kai hidrauliniai nuoly­džiai dideli ir neleidžiama gruntui brinkti. Galima molinių gruntų filtracijos koeficient¹ apskaičiuoti pagal grunto deformacijų stabi­lizacijos greitį, naudojantis konsolidacijos teorijos sprendiniais.

Filtracijos koeficientas priklauso nuo grunto granuliometrinės ir mineralinės sudėties, tankumo, struktūros ir tekstūros, taip pat nuo gruntinio vandens cheminės sudėties ir temperatūros.

Stiprumas kerpant:

Yra 2 rodikliai apibudinantys stipruma kerpant:

1. gruntu vidines trinties kampas φ.

2. Sankabumas (ypac pasireiskia moliniuose gruntuose) C

Kulono desnis smeliniams gruntams, stiprumo kerpant desnis: τ_u =δtgφ+C.

Grunto tangentiniai ribiniai itempimai yra tiesiogiai proporcingi vidiniam trinties kampo tangentui. tgφ=f.

Trintis grunte pasireiškia vykstant Šlyties deformacijai, kai tan­gentinių įtempimų veikiamos mineralinės dalelės turi pasislinkti viena kitos atžvilgiu. Ji išreiškiama vidinės trinties kampu, kuris priklauso nuo dalelių mineralinės sudėties, jų didumo, formos ir apzulinimo, nuo grunto tankumo ir drėgnumo.

Sankabumas būdingas tik moliniams gruntams, nes tik juose tarp dalelių veikia traukos jėgos. Jis labiausiai priklauso nuo grun­to drėgnumo. Daugelyje molinių gruntų tarp dalelių yra struktū­riniai ryšiai, dėl kurių padidėja sankabumas. Smėlių irgi dažnai yra nedidelis sankabumas, kuris atsiranda dalelėms užsikabinus vienai už kitos, taip pat dėl struktūrinių ryšių bei kapiliarinio slėgio.

Tyrimas kirpimo aparate:

Tyrimo tikslas — sudaryti .grunto bandinyje ribinį įtempimų bū­vį, kad grunte susiformuotų slydimo paviršius ir juo viena bandinio dalis pradėtų slysti kitos dalies atžvilgiu, t. y. nukirpti grunto ban­dinį. Kirpimao aparatas susideda is 3 pagr daliu: pirmoji- standus metalinis ziedas, padalintas i 2- virsutine ir apatine, dalis (i ji dedamas grunto bandinys) su standziais metaliniais drenuojanciais stampais is abieju pusiu ir juos jungiancios bei laikancios dalys. Antroji- 2 sutvirtinti presai, kuriais apkraunamas bandinys vertikalia (normaline) ir horizontalia (kerpanciaja) jegomis. Trecioji- matavimo prietaisai vertiklaiems ir horizontaliems poslinkiams matuoti. Bandymas Nesuardytos san­daros grunto bandinys dedamas į kirpimo aparato standų nesideformuojantį žied¹, padalyt¹ į dvi dalis. Per stan­dų štamp¹ gruntas apkraunamas vertikalia jėga N, kuri grunte sukelia normalinius įtempimus N/A. Viena žiedo dalis, daž­niausiai viršutinė, įtvirtinama aparate, o kita- apkraunama horizontalia jėga Q, kuri grunte sukelia tangentinius (kirpimo) įtempimus τ =Q/A Horizontali jėga didinama tol, kol gruntas nu­kerpamas, t. y. kol jame prasideda negźstanti šlyties deformacija. Tyrimo kirpimo aparatu metodika standartizuota.

Kirpimo bandymo yra 2 svarbiausi metodai. Pirmasis metodas konsoliduotasis- drenuotas (lėtasis) kirpimas. Apkrovus grunto bandini vertikalia jėga, laukiama, kol stabilizuosis grunto vertikali de­formacija. Tada bandinys apkraunamas horizontalia jėga laipsniš­kai Kiekvienas apkrovos laipsnis išlaikomas ilgai, kol stabilizuo­sis grunto horizontali deformacija. Antrasis metodas- nekonso­liduotasis- nedrenuotasis (greitasis) kirpimas. Sis metodas visiškai priešingas pirmajam. Apkrovus grunto bandinį vertikalia jėga, tuoj pat Jis apkraunamas ir horizontalia jėga, kuri didinama greitai nelaukiant, kol stabilizuosis deformacijos.

Kirpimo metodas tyrimo rezultatams įtakos turi tik tiriant mo­linius gruntus, nes smėliniai, net ir vandens prisotintieji, tankėja greitai Apkrovus smėlius, įtempimai tuoj pat persiduoda minera­linėms dalelėms. Kerpant molinius gruntus įvairiais metodais stip­rumas kerpant gaunamas skirtingas: didelis — kerpant lėtuoju, mažas — kerpant greituoju metodu.

Kirpimo metodas parenkamas atsižvelgiant į grunto konsistencija ir soties laipsnį, pastato statybos trukmź, apkrovos gruntui perdavimo greitį ir kt. Greituoju, nekonsoliduotuoju, kirpimo me­todu tiriami vandens prisotintieji minkšti moliniai gruntai, kai ant jų statomi surenkami, greitai montuojami pastatai arba rezervuarai, kurie, baigus statyba, greitai pripildomi. Kieti moliniai gruntai ir smeliniai tiriami letuoju kirpimo metodu.

Nukirpus keleta to paties grunto bandiniu, braizomas kirpimo grafikas. Kirpimo grafike per eksperimentinius taskus breziama tiese, nes Kulono desnis isreiskimas tiesine lygtimi. Reik atlikt ne maziau kaip 18 bandymu.

Kirpimas lauko salygomis:

Grunto stiprumui kerpant tirti naturaliomis slugsojimo salygomis yra keletas lauko metodu. Dazniausiai taikomi 2: grunto monolito kirpimas kasinyje ir grunto kirpimas sparnuote. Retai taikomas bandymas štampu, kasinio sienu išspaudimas.

Grunto monolito kirpimas kasinyje Kasinio dugne paliekamas nesuardytos sandaros, nuo grunto masyvo neatskirtas ritinio formos grunto monolitas. Gerai pride­rinus ant jo uždedamas standus metalinis žieda tikali apkrova gruntui perduodama per standų štamp¹ hidrauliniu domkratu, atremtu į inkarinį sijyn¹, o horizontali- kitu, gulsčiu hidrauliniu domkratu. Grunto deformacijos matuojamos įlinkiomačiais, pritvirtintais prie repcrinių sijeliu, ne mažesniu kaip 0,1 mm tikslumu.

Tiriant šiuo metodu, užtenka nukirpti 3 to paties grunto mo­nolitus esant skirtingiems normaliniams įtempimams. Pagal tyrimo rezultatus nubraižomas kirpimo grafikas. Sankabu­mo ir vidinės trinties kampo rodikliai randami apskaičiavus kirpi­mo grafiko lygties parametrus.

Grunto tyrimas sparnuote Tai efektyvus metodas minkštų mo­linių gruntų, stiprumui kerpant tirti žemės paviršiu­je ir grźžiniuose. Metodas standartizuotas, jis atitinka nekonsoli­duot¹jį kirpimo būd¹. Sparnuote- tai dvi plieninės, vertikalios kryž­mai sudėtos plokštelės. Sparnuote įsmeigiama į grunt¹ 0,1, . .0,5 m žemiau žcrnės pa­viršiaus ar grźžinio dugno, strypu ji apsukama viena kart¹, torsiometru išmatuojamas didžiausias sukimo momentas, reikalingas gruntui nukirpti. Žinant kirpimo plot¹, kuris lygus sparnuote gau­biančio ritinio šoninio paviršiaus ir galų plotų sumai, skaičiuoja­mas grunto stiprumas kerpant t.

Metodo trūkumas tas, kad surastos t reikšmės negalima išskai­dyti į sankabum¹ ir vidinės trinties kampa. Tariama, kad minkštai ir takiai plastiškos bei takios konsistencijos molinių gruntų vidinės trinties kampas visai mažas, praktikai pakankamu tikslumu jį ga­lima imti lygų nuliui. Tada sankabumas lygus nustatytai stiprumo kerpant reikšmei, t. y. kai φ= 0, τ = c.

Grunto tyrimas statiniu zondavimu:

Zondavimas yra vienas efektyviausių operatyvių metodų gruntų savybėms tirti natūraliomis slūgsojimo s¹lygomis. Tai vienas iš nedaugelio būdų tirti gruntams, kurių bandinių negalima paimti nesuardžius natūralios sandaros.

Į grunt¹ smeigiamas zondas — plieninis strypas su kūginiu smaigaliu, matuojamas grunto atsparumas zondo smigimui. Tokiu būdu gruntus galima tirti iki 20-25 m gylio, o naudojant specia­lios konstrukcijos zondus,— iki 40 m gylio.

Statinis zondavimas, kai zondas į grunt¹ smei­giamas statine jėga. Dažniau zonduojama statiniu metodu. Di­naminiu zondavimo metodu neleidžiama tirti vandens prisotintų dulkinių smėlių ir minkštų molinių gruntų, kurių takumo rodiklis I_L>0,5.

Zonduojant gaunama įvairi informacija apie tiriamus gruntus. Tiesioginis zondavimo rezultatas yra grunto atsparumas zondo smigimui. Skiriami 2 pagr zondo konstrukciniai tipai. Pirmojo tipo zondo kugis pritvirtintas prie plieninio strypo, esancio zondo vamzdzio viduje. Tokios k-jos zondu vienu metu ismatuojama visa jega Fz, reikalinga zondui ismeigti igrunta, ir atskirai jega Fcz, rodanti grunto atsparuma kugio smigimui. Antrojo tipo zondo kugis su zondo vamzdziu sujungtas taip, kad galima atskirai ismatuoti grunto atsparumo kugio smigimui jega Fcz.Remiantis eksperimentiniais tyrimais nustatytomis ko­reliacinėmis priklausomybėmis, pagal zondavimo duomenis ran­dami kai kurių fizinių ir mechaninių gruntų savybių rodikliai, ap­skaičiuojama polių pagrindo laikomoji galia. Be to, galima nusta­tyti skirtingų savybių gruntų sluoksnių storį ir slūgsojimo gylį, kaip jie paplitź, taip pat polių galimo įkalimo gylį, naudojant dinamini metoda.

Grunto savybiu norminiai rodikliai.

Jie yra grunto, kaip pagrin­d¹ sudarančios medžiagos, fizinių ir mechaninių savybių charak­teristika ir rodo vidutines, t. y. dažniausiai pasitaikančias, nagrinė­jamų grunto savybių reikšmes.

Fizinių ir mechaninių savybių, išskyrus sankabum¹ ir vidinės trinties kamp¹, norminiu rodikliu yra aritmetinis vidurkis, apskai­čiuotas pagal individualias reikšmes, rastas laboratoriniais ar lau­ko tyrimais.

Apskaičiavus normines rodiklių reikšmes, reikia matematinės statistikos metodu patikrinti, ar visos skaičiuojant naudotos indi­vidualios rodiklių reikšmės yra tipiškos nagrinėjamo inžinerinio geologinio elemento gruntui.

Norint, kad norminiu rodikliu būtų galima tinkamai apibūdinti tiriam¹ grunto savybź, individualių reikšmių skaičius turi būti pa­kankamai didelis. Jis priklauso nuo grunto vienodumo, nuo reika­laujamo rodiklio patikimumo bei projektuojamo pastato svarbumo.

Pagrindų projektavimo normose nurodyta, kad vienos ar kitos fizinės ar mechaninės savybės norminiam rodikliui skaičiuoti turi būti tyrimais nustatytos ne mažiau kaip 6 individualios tos sa­vybės rodiklio reikšmės. Sankabumo ir vidinės trinties kampo nor­miniams rodikliams skaičiuoti turi būti eksperimentiškai surasta ne mažiau kaip po 6 stiprumo kerpant τ reikšmes kiekvienai normalinio įtempimo £ reikšmei. Skaičiuojant deformacijų modu­lio norminį rodiklį pagal bandymų štampu duomenis, užtenka 3 eksperimentiškai nustatytų individualių reikšmių.

Grunto savybiu skaičiuojamieji rodikliai.

Pagrindams ir pama­tams skaičiuoti vartojami skaičiuojamieji grunto fizinių ir mecha­ninių savybių rodikliai. Grunto patikimumo koeficientu galima įvertinti grunto savybių individualių rodiklių nukrypim¹ nuo norminių.

Apskaičiuojant sankabumo, vidinės trinties kampo ir vienetinio svorio skaičiuojamuosius rodiklius, grunto patikimumo koeficien­tas imamas didesnis ar mažesnis negu vienetas- toks, kad butų sudarytas nepalankiausias skaičiuojamasis atvejis. Ieškant defor­macijų modulio ir fizinių savybių, išskyrus vienetinį svorį, skai­čiuojamųjų rodiklių, grunto patikimumo koeficientas pagal pagrin­dų projektavimo normas imamas Y_g=l, t. y. tų savybių skaičiuoja­mieji rodikliai lygūs norminiams.

Skaičiuojant pagal deformacijų ir laikomosios galios ribinius-būvius, grunto patikimumo koeficientas imamas nevienodas, nes nevienodas jų pavojingumas. Laikomosios galios ribiniai būviai pavojingesni, todėl skaičiuojamieji grunto savybių rodikliai imami su didesne tikimybe. Deformacijų ribiniai būviai mažiau pavojingi, todėl skaičiuojamieji rodikliai imami su mažesne tikimybe.

☻4. Grunto itempimai

Bendruoju atveju veikia normaliniai ir tangentiniai itempimai. N/A ir τ =Q/A.

Itempimai grunte yra trejopi:

1. itempimai nuo grunto savojo svorio.

2. nuo papildomos apkrovos.

3. kontaktiniai itempimai.

Kontaktiniai itempimai:

Tai itempimai tarp pamato ir pagrindo. Kontaktiniai itempimai veikia po pamato padu, t.y reaktyvusis grunto slegis i pamato pada. Pagal juos skaiciujamas pamatas kaip konstrukcinis elementas. I kontaktiniu itempimu diagrama ziurima kaip i isorines apkrovos ekvivalenta ir nuo jo skaiciuojami itempimai grunto masyve, taip pat pamato nusedimo dydis, pagrindo pastovumas ir kt.

Atsizvelgiant i pamato standuma išskiriami 3 kontaktinių itempimu pasiskirstymo atvejai:

1. po absoliučiai liaunu pamatu.

2. po standziu pamatu.

3. po liaunu (riboto standumo) pamatu.

δzo- kontaktiniai itempimai. δzo= δ_zo^vid/2*√1-(ξ²/r²). δ_zo^vid = N/A.

„Kontaktiniu itempimu diagramos kitimas del grunto plastinių šlyties deformaciju“.

Projektuojant pagrindus ir pamatus, apkrovos pagrin­dui perduodamos didesnės negu tiesinės priklausomybės tarp įtem­pimų ir deformacijų galiojimo riba. Kai vidutinis įtempimas po pamato padu ne didesnis už proporcingumo rib¹, diagrama yra teorinė, balno formos (4.4 pav, 1). Didinant pagrindo apkrov¹ ir po pamato kraštais formuojantis plastinių šlyties deformacijų zo­noms, įtempimai po pamato kraštais mažėja, po viduriu didėja, diagramos forma nuosekliai kinta (4.4 pav, 2, 3). Kai vidutinis įtempimas po pamato padu tampa artimas pagrindo ribiniam stip­rumui, o plastinių šlyties deformacijų zonos po pamato kraštais labai didelės, kontaktinių įtempimų diagrama įgauna parabolės form¹ (4.4 pav, 4).

Įtempimai nuo savojo svorio.

Kai grunto paviršius horizontalus einant gilyn, vienalyčiame grunte vertikalūs normaliniai itempimai nuo grunto savojo svorio dideja pagal tiesini desni. Vertikalus normalinis itempimas nuo gruntos svorio horizontaliame plotelyje h nuo žemės pavirsiaus.

δ_zgA= γ*h_A. γ= ξ*g [kn/m³]. γ- tūrinis (vienetinis) svoris. δ_zgB= γ1*h₁+γ2*h_2B.

Įtempimai nuo papildomos apkrovos.

Itempimai, kurie sukelia papildomas deformacijas. Skaičiavimui naudojami tamprumo teorijos sprendiniai.

Jei skaiciuojama nuo vienos N: δ_zpA=(k*N)/z², k=f(r/z).

Kai skaiciuojama nuo keliu N: δ_zpA=(k1*N1)/z²=(k2*N2)/z²=(k3*N3)/z².

Kampiniu tasku metodas.

Jis remiasi tuo, kad kiekviena pamata galim suskirstyt i kelis ir paverst ta taska kampiniu.

δ_zpD=0,25(£1+£2+£3+£4)*p.

δ_zpL=0,25(£1+£2)*p.

δ_zpF=0,25(£_ACEF+£_FEKG-£_ABDF-£_FDHG)*p.

Itempimu grafinis vaizdavimas.

Vienodu itempimu kreiviu- izobarių- po juostiniu pamatu, apkrautu vienodai paskirstyta apkrova grafikai: a.vertikaliu normaliniu δ_z, b. Horizontaliu normaliniu δ_z, c- tangentiniu.

Kai itempimai pasklinda puserdvyje po pamatu matyti vie­nodų įtempimų kreivių — izobarų — grafikuose (pvz). Ver­tikalūs normaliniai įtempimai plane apima didesnį už pamato kon­tūr¹ grunto turį, todėl po gretimais pamatais įtempimai sumuojasi. Ypatingai toli, iki 2b atstumu nuo pamato, sklinda horizontalus normaliniai įtempimai (2 pav). Tolstant nuo pamato, įtem­pimai mažėja, todėl, veikiant apkrovai, deformuojasi tik ribotas grunto tūris, vadinamas pagrindo deformacijų zona. Vertikalus normaliniai itempimai, einant gilyn, erdvinio uždavinio atveju mazeja greiciau negu plokstumos uzdavinio atveju. Tangentiniai itempimai didziausi po pamato krastais, o po pamato ašimi jie lygūs nuliui (3 pav).

Vertiklaiu normaliniu itempimu δ_z po juostiniu pamatu, apkrautu vienodai išskirstyta apkrova, diagramos vertiklaiuose ir horizantoliuose pjūviuose.

Jie yra didziausi ašiniame vertikaliaem ir horizontaliame pjūvyje negiliai, tuoj pat po pamatu. Vertikaliuose pjūviuose, esančiuose toliau nuo pamato ašies, ir horizontaliuose pjūviuose, esančiuose giliau po pamatu, šie įtempimai mažėja ir pasiskirsto vienodžiau.

Grunto įtempimų eksperimentinis tyrimas.

Grunto įtempimams skaičiuoti naudojami tiesiškai deformuoja­mo kūno teorijos sprendiniai. Gruntų savybės ne visai tokios kaip teorijoje nagrinėjamo hipotetinio puserdvio. Norint sužinoti, ar teoriniai sprendiniai teisingai nusako, kaip pasiskirsto grunto įtem­pimai, tiriama eksperimentiškai. Eksperimentinis grunto įtempimų tyrimas labai sudėtingas. Įlci-dziant į grunt¹ matavimo prietaisus, suardoma natūrali jo sandara, pakinta savybės, matavimo duomenys ne visai teisingai rodo grun­to įtempimus. Dėl to įtempimai dažniausiai tiriami smėlyje — ma­tavimo prietaisai užkasami jame, smėlis sutankinamas iki natūra­laus tankumo, jo savybės beveik nepakinta. Moliniuose gruntuose pakankamu tikslumu galima tirti tik kontaktinius įtempimus. Duomenys rodo, kad analitinių skaičiavimų ir eksperimen­tinių tyrimų duomenys kokybiniu bei kiekybiniu požiūriu artimi, jeigu patenkinama svarbiausia s¹lyga-eksperimentai atliekami grunte veikiant nedideliems įtempimams, t. y. esant tiesinei priklau­somybei tarp įtempimų ir deformacijų.

☻5. Pagrindo stiprumas ir pastovumas.

Pagrindo įtempimų būvio ir deformacijų fazės.

Standaus pamato, apkrauto vertikalia ašine jėga, pagrinde su­darančiame grunte veikiantys normaliniai ir tangentiniai įtempimai sukelia deformacijas, kurių didumas ir pobūdis priklauso nuo pa­grindui perduodamos apkrovos intensyvumo. Suminis grunto deformavirnosi rezultatas yra pamato nusėdimas. Jo priklausomybė nuo apkrovos intensyvumo vaizduojama tipišku pamato nusėdimo grafiku

5.1. Pamato nusedimo priklausomybes nuo apkrovos grafikas.

Jame išskiriamos trys įtempimų būvio ir defor­macijų fazės. Pirmoji — sutankinimo fazė Kai pagrindui perduodama nedi­delė apkrova, po pamatu esančio grunto dalelės juda žemyn verti­kaliomis trajektorijomis, gruntas tankėja, pamatas pasislenka Že­myn, nusėda

5.3. Pagrindo deformacijos. A- sutankinimo fazeje.

Sutankinimo fazė baigiasi, kai, didėjant apkrovai, gruntas po pamatu visiškai sutankėja, grunto dalelės dau­giau negali judėti žemyn. Šioje fazėje pamatas nusėda nedaug, deformacijos greitai stabilizuojasi

5.2 Pamato nusedimo priklausomybes nuo laiko grafikas

Pamato nusėdimo priklausomybė nuo apkrovos toje fazėje yra tiesinė. Tankėjant gruntui, pagrindas neisvengiamai deformuojasi. Projektuojant pagrindus ir pamatus, tai galima numatyti ir deforkmacijas apriboti, kad butu pastatui nepavojingos.

Antroji- šlyties fazė. Didejant apkrovai tangentiniai itempimai, kurie yra didziausi po pamato krastais, nugali grunto stipruma kerpant ir prasideda negestanti šlyties deformacija. Grunto daleles is po pamato kraštu išspaudziamos i sonus pagal kreivines užlinkusias trajektorijas (5.3 A). Grunte po pamato kraštais formuojasi plastinių šlyties deformacijų (grunto stiprumo ribinio būvio) zonos, o po pamatu — trikampis sutankinto grunto branduo­lys (5.3 B)

5.3. Pagrindo deformacijos. B- Šlyties fazeje.

Dar didėjant apkrovai, plastinių Šlyties deforma­cijų zonos grunte intensyviai plinta. Šiose zonose grunto stiprumas pasiekia ribinį būvį, gruntas nesugeba priešintis apkrovos sukel­tiems tangentiniams įtempimams ir išspaudžiamas iŠ po pamato kraštų į šonus. Pamato nusėdimo dydis didėja greičiau negu pa­grindui perduodamoji apkrova, todėl nusėdimo grafikas antroje fa­zėje kreivinis (5.1 pav.). Šlyties fazės pirmoje pusėje pamato nu­sėdimas stabilizuojasi lėtai, o antroje pusėje, kai plastinių šlyties deformacijų zonos didelės, nusėdimas tampa negźstančiu (5.2 pav.). Dėl to neleidžiama pasiekti šios įtempimų būvio fazės, nes per il­gesnį laik¹ pastatas gali netekti pastovumo. Tai leistina tik laiki­niems pastatams, kuriuos eksploatuojant, nusėdimo dydis bus ne didesnis už nustatyt¹ ribinį.

Trečioji — išspaudimo fazė Didėjant apkrovai, plastinių šlyties deformacijų zonos susilieja ir sudaro vientis¹ grunto ribinio įtem­pimų būvio zon¹. Po pamatu jau yra susiformavźs trikampis su­tankinto grunto branduolys AA₁0 ir kreiviniai slydimo paviršiai AOB₁ ir A1OB (5.3 C).

5.3. Pagrindo deformacijos. C- Išspaudimo fazeje.

Jais gruntas išspaudžiamas iš po pa­mato, žemės paviršiuje susidaro išspausto grunto volai. Pamatas nusėda, pasvyra, pasislenka ir horizontalia kryptimi, pagrindas ir pamatas praranda pastovum¹. Nusėdimo grafikas trečioje fazėje eina vertikaliai žemyn (5.1 pav.). Tai rodo, kad pasiekta pagrindo stiprumo riba. Kai grunte susiformuoja ištisas slydimo paviršius, pamato nusėdimo greitis labai didėja ir yra katastrofiškas (5.2 pav.).

Pagrindo stiprumo skaičiavimas.

R=(( _{c1* c2})/k)*[M *k_z*b* _II+M_q*d* _II’+(M_q-1)* _II’*d_b+M_c*c_II].

b- pamato plotis.

d- pamato gylis.

c_II- sankabumas (II nes skaiciajiuoma pagal 2aji ribini buvi).

M M_q, M_c= f(φ_II).

_II- turinis svoris po pamato padu. _II= ξ_II*g.

g- kuno laisvo kritimo pagreitis.

k_z=1, tik ypatingai plačiu pamatu atveju didesnis.

(M_q-1)* _II’*d_b- šis narys yra tik, kai yra rūsys.

d_b- rusio gylis.

_c1- pastato darbo salygu koeficientas.

_c2- pamato darbo salygu koeficientas.

k- koeficientas, kuris ivertina pagrindo grunto rodikliu reiksmes. Jei lenteliniai duomenys k=1.1, o kai gauta tiesioginiais tyrimais mechaniniu savybiu k=1.

☻6. Pagrindo deformacijos, pamato nuosedžiai

Veikiant pastato apkrovoms, pagrind¹ sudarantys gruntai de­formuojasi, ant jų stovintys pamatai, kartu ir visas pastatas, pa­sislenka žemyn. Vertikalus pamato ar viso pastato poslinkis žemyn vadinamas nusėdima.

Projektuojant pastatus, jų pamatus ir pagrindus, reikia žinoti pamatų nusėdim¹, nes nuo jo didumo ir nevienodumo, nuo jo didė­jimo intensyvumo ir trukmės priklauso pastato eksploatavimo s¹­lygos, taip pat pastato konstrukcijų stiprumas ir pastovumas.

Pagrindo deformacijų tipai ir priežastys Pagrindo deformaci­jos esti įvairios, jos skirstomos į du tipus. Pirmojo tipo deformacijos vyksta veikiant pastato apkrovai -gruntas po pamatu sutankėja ar išspaudžiamas iš po jo susiforma­vus plastinių šlyties deformacijų zonoms, taip pat horizontaliai pa­sislenka dėl grunto šlyties deformacijų.

Antrojo tipo deformacijos vyksta kintant grunt¹ veikiančios ap­linkos s¹lygoms - drėkinamas gruntas brinksta, džiovinamas - traukiasi, sušalźs gruntas atšildomas tyžta, kai kurie gruntai, veikiami vandens, išmirksta ir kt. Pagrindas deformuojasi ir dėl to, kad suardoma natūrali grunto sandara, jis išpurenamas ar sutan­kinamas kasant pamatų duobź, siurbiant vandenį, dėl dinaminio poveikio ir kt.

Skaičiuojant pagrindus ir pamatus, galima įvertinti tik vien¹ pirmojo tipo pagrindo deformacij¹ - pamato nusėdim¹ dėl to, kad gruntas sutankėja veikiant pastato apkrovai. Todėl reikia riboti pagrindui perduodam¹ slėgį, kad įtempimai nesukeltų grunte plastinių šlyties deformacijų. Projektuojant ir statant pagrindus bei pamatus, reikia numatyti ir imtis priemonių, kad antrojo tipo pagrindo deformacijos visiškai nepasireikštų. Tuo tikslu reikia parinkti tinkam¹ pamato gylį, pagrindu naudoti stiprų, pastovios sandaros grunt¹, o pagrindų įrenginio ir pamatų statybos darbų technologij¹ parinkti toki¹, kad būtų išsaugota natūrali pagrind¹ sudarančių gruntų sandara.

Nuosėdžiu skaičiavimas sumavimo metodu.

Sumavimo metodas pagristas tiesiskai deformuojamo puserdvio teorija. Taciau norint padaryti ji universalu, nusedimas skaiciuojamas apytiksliu sumavimo budu. Todel sumavimo metodu galima skaiciuoti nusedima ir tais atvejais, kai pagrinda sudaro nevienalyciai, sluoksniuoti gruntai, kuriu deformaciju moduliai skirtingi. Tai svarbiausias sio metodo pranasumas.

Skaiciuojant siuo metodu priimama eile prielaidu:

1. Pamato nuosedis toks, koks jo centro nuosedis.

2. Nuosedžiui itakos turi tik vertiklaieji itempimai δ_z.

3. Gruntas yra izotropinis (savybes vertikalia ir horizontalia kryptimi vienodos).

δ_zo= No/A= (N+G)/A.

G- pamato ir grunto ant jo pakopu svoris.

δ_zo=δ_zgo+δ_zpo.

d- pamato igilinimas.

δ_zgo= _II*d.

δ_zpo= δ_zo-δ_zgo= No/A- _II*d.

∆z- sluoksneliu storis.

∆z≤0.4b. ∆z= 0.2b.

S= 0.8∑Si.

δ_zp1=£1*δ_zpo.

Si=(Hsi* δ_zpi^vid)/Ei.

Hs- sluoksnelio storis.

Si- nuosedis

Ei- deformaciju modulis.

δ_zpi^vid- vidutinis tempimas sluoksnelyje.

Pamatu nuosedziu naturiniai tyrimai.

Pamatų nusėdimo skaičiavimo metodai pagrįsti vienokia ar kitokia hipoteze apie grunto deformavimas! veikiant pastato apkrovai, todėl apskaičiuotieji dydžiai yra ne vi­sai tikri. Filtracinės konsolidacijos metodai, taikomi nusėdimo greičiui ir trukmei skaičiuoti, tam tikru laipsniu schematizuoja su­dėting¹ gruntų deforniavimosi proces¹. Be to, skaičiavimo rezul­tatų patikimumas priklauso nuo skaičiavimuose naudojamų grunto .suspaudziamumo ir filtracinių savybių rodiklių nustatymo tikslumo.

Daugeliu požiūrių svarbu žinoti ne apskaičiuot¹, o tikr¹ pama­tų nusėdim¹, todėl tiriami statomų pastatų pamatų nusėdimai na­tūraliomis s¹lygomis. Tai svarbu, kai statomi sunkūs, pagrindui dideles apkrovas perduodantys arba sudėtingų, mažai ištirtų konst­rukcijų pastatai, jautrūs nevienodam pamatų nusėdimui. Tyrimo metodas standartizuotas. Jį sudaro du etapai: pamatų nusėdimo natūrinis matavimas ir pagrindo apkrovos skaičiavimas matuojant. Remiantis tyrimų duomenimis, sudaromi pamatų nusėdimo pri­klausomybės nuo laiko grafikai jie rodo nusėdimo stabilizacijos eig¹. Suderinus pagal laik¹, kartu braižomi ir pagrindo apkrovų kitimo grafikai. Analizuojant iš karto abu grafikus, gaunami išsamūs duomenys apie pagrindo deforma­cijų greitį ir trukmź, pamatų nusėdim¹.

Remiantis pamatų nusėdimo natūrinių tyrimų rezultatais, gali­ma sprźsti apie kiekvieno metodo nusėdimui skaičiuoti tinkamum¹ konkrečiomis inžinerinėmis geologinėmis s¹lygomis. Iš tyrimu duo­menų matyti pagrindo ir pastato bendros deformacijos, jų įtaka pastato konstrukcijai. Remiantis jais, galima įvertinti projektinių sprendimų pagrįstum¹, numatyti, kada pagrindo deformacijos bus per didelės ir pavojingos pastatui. Be to, pagal pamato nusė­dimo natūrinių tyrimų duomenis galima apskaičiuoti ir grunto de­formacijų modul| bei molinio grunto filtracijos koeficient¹.