J. B. SAY’AUS EKONOMIKOS TEORIJA

J. B. SAY’AUS EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindinės sampratos:

Trys politinės ekonomijos dalys: gamyba, paskirstymas ir vartojimas. „Gamybos veiksnių teorija“. Verslininkas. „Naudingumo teorija“. „Realizacijos rinkų dėsnis“.

Pagalbinės sampratos:

Klasikų teorijų komentatoriai. Liberalizmas. Gamybinė funkcija. Pajamų rūšys. „Kompensacijos teorija“. Nepakankamo vartojimo teorijos.

Tauta visada turi lėšų nusipirkti visk¹, k¹ ji pagamina.

J. B. Say’us

Klasikinės ekonomikos mokyklos idėjas toliau plėtojo laisvosios (liberaliosios krypties) šalininkai, pirmiausia Anglijoje ir Prancūzijoje. Jie vadindavo save A. Smith’o ir D. Ricardo pasekėjais, jų teorijų komentatoriais. Vėlesni mokslininkai klasikinź mokykl¹ pristatė, aptardami ir geruosius ir bloguosius jos aspektus. Labiausiai išplėtota liberalios ekonomikos teorija buvo 1830–1890 m. E. J. Hobsbawn’as 20 metų laikotarpį nuo 1848 m. iki 1875 m. net pavadino Kapitalo amžiumi. Tačiau pažymėtina, kad iš esmės tiek A. Smith’o pasekėjai, tiek ir D. Ricardo mokymo tźsėjai daugeliu aspektų nutolo nuo darbinės vertės teorijos, susidariusios klasikinės mokyklos ekonominio mokymo branduolį. Tai buvo daugiau mokyklos ardymas, o ne jos plėtra. Tačiau irimas nereiškė mokslinės degradacijos. Daugeliu atvejų teisingiau kalbėti apie naujų požiūrių ekonomikos analizėje brendim¹. Šios naujovės persipynė su tradiciniais teiginiais, o tai neišvengiamai ekonominėms koncepcijoms suteikė eklektinį pobūdį.

Klasikinės mokyklos Prancūzijoje, kur XIX a. pirmoje pusėje plėtojosi pramonės revoliucija, pradėjo vystytis mašininė industrija, kapitalistų ir samdomų darbininkų santykiai darėsi svarbiausia visuomeninių ryšių forma pirmiausia mieste, o tam tikru mastu ir kaime, bei buržuazija ekonomiškai ir politiškai pakeitė bajorij¹ kaip viešpataujanči¹ visuomenės klasź, ryškiausias atstovas yra Jean’as Batiste Say’us (1767–1832 m.).

Gyvenimo kelias. J. B. Say’us gimė Liono pirklio šeimoje. Gavźs išsilavinim¹, visiškai pakankam¹ tiems laikams, kad galėtų tźsti šeimos verslo tradicijas ir vėliau tapźs stambiu fabrikantu, valdydamas audimo fabrik¹ Kale mieste, J. B. Say’us toliau lavinosi savarankiškai, ypač daug dėmesio teikdamas politinei ekonomijai. J¹ pažindamas, kaip išaiškėjo vėliau, J. B. Say’us svarbiausi¹ vaidmenį skyrė A. Smith’o Tautų turtui, kurio idėjos, jo požiūriu, buvo vertos populiarinti vardan Prancūzijos ir visos žmonijos gerovės.

J. B. Say’aus mokslininko-ekonomisto gyvenimo kelias didži¹ja dalimi susiklostė dėl politinių įvykių, vykusių Prancūzijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, bei, iš dalies dėl 1789 m. patirtų įspūdžių iš kelionės į Anglij¹, kur, skirtingai nuo jo šalies, ūkyje ir politinėje ekonomijoje daugiau svarstytos jau industrinės, o ne agrarinės problemos.

Grįžźs iš Anglijos, tais pačiais 1789 m. J. B. Say’us įstojo į vien¹ iš draudimo bendrovių ir tapo jos direktoriaus Clavieres’o – būsimo finansų ministro (1792 m.), nagrinėjusio garsųjį Tautų turt¹ (apie tai galima sprźsti iš to, kad J. B. Say’us pas jį rado A. Smith’o knygos egzempliorių) – sekretoriumi. Po trejų metų (1792 m.) J. B. Say’us, prisišliejźs prie jakobinų, išėjo savanoriu į revoliucinź armij¹, kovojanči¹ su Europos monarchais prie Prancūzijos rytinių sienų. Tačiau jam jakobinų diktatūros jau buvo pernelyg daug, todėl 1794 m. pasitraukė iš armijos ir grįžo į Paryžių, kad išmėgintų save kaip Paryžiaus gana solidaus žurnalo Decade philosophique, litteraire et politique, par une societe de republicains redaktorių ir būtų savo šalies socialinio-politinio gyvenimo smaigalyje. Čia jis išdirbo iki 1799 m. Jaunojo J. B. Say’aus pozicijos nepriklausomumas ir neordinariškumas, vyriausybės ekonominės veiklos kritinis vertinimas turėjo įtakos jo valdininkiškai karjerai Finansų komiteto Tribunato nario pareigose, į kurias jis buvo paskirtas 1799 m. Ji baigėsi pirmojo Konsulo (Napoleono) valia nušalinimu iš Tribunato. Todėl neabejotina, kad praktinė patirtis aukščiausioje valstybinės ekonominės tarnybos sferoje ir gilios teorinės žinios ekonominės minties srityje kartu su A. Smith’o ekonominio liberalizmo koncepcijos įsitikinusiu priėmimu padėjo J. B. Say’ui parašyti savus veikalus apie visuomenės ūkio plėtros teorijos pagrindus.

Vienas iš pirmųjų J. B. Say’aus teorinių nuopelnų šioje srityje turėjo ryškų nacionalinį atspalvį. Kaip žinoma, Prancūzijoje XVIII a. viduryje gimė ir tapo labai populiarios fiziokratinės ekonominės teorijos, kurios ir toliau dominavo šalies ekonominėje mintyje, nepaisant to, kad 1802 m. pasirodė A. Smith’o Tautų turto vertimas į prancūzų kalb¹. Įveikti amžininkų fiziokratizmo stereotipus sugebėjo būtent J. B. Say’us dėka vieno iš savo ankstyvųjų, bet svarbių darbų, pavadinto Politinės ekonomijos traktatas, arba Paprastas išdėstymas būdo, kuriuo susidaro, paskirstoma ir suvartojama turtai (1803 m.). Įdomu, kad P. S. Dupont’as de Nemours’as kart¹ papriekaištavo J. B. Say’ui už neteising¹ požiūrį į fiziokratus ir priminė, kad jis – per A. Smith’¹ – yra dvasinis F. Quesnay anūkas ir J. Turgot giminaitis. Į tai J. B. Say’us atsakė, kad skaityti jis išmoko iš merkantilistų, m¹styti – iš F. Quesnay, bet analizuoti ir suprasti ekonominių reiškinių esmź, jų priežastis ir padarinius jį išmokė A. Smith’as.

Bet tai buvo knyga, tik iš pažiūros kartojusi ir interpretavusi A. Smith’o idėjas. Po jos išleidimo J. B. Say’us, kaip ir jo kolegos anglai, toliau tobulino savo darb¹, ne kart¹ papildydamas ir perdirbamas jį naujiems leidimams, kurių jam esant gyvam buvo penki. Tai pavertė šį veikal¹ geriausiu iš visų jo darbų. Pažymėtina, kad tarp pirmojo ir antrojo šios knygos leidimų, nepaisant didžiulės pirmojo leidimo sėkmės, praėjo daugiau nei dešimt metų. Taip atsitiko dėl to, kad J. B. Say’aus Traktato pagrindinė idėja – dėl ekonominio liberalizmo – buvo išreikšta taip akivaizdžiai ir nedviprasmiškai, kad jos įgyvendinimas, ypač valstybės nesikišimo į ekonomik¹ ūkinio gyvenimo pertvarkos srityje, būtų atėmusi reali¹ visišk¹ valdži¹ iš pramoninės vadovybės to meto Prancūzijos vyriausybėje. Todėl leisti antr¹jį leidim¹ pirmasis Konsulas buvo ilgam uždraudźs. Jis pasirodė tik 1814 m., o vėliau per trump¹ laikotarpį pasirodė dar trys leidimai – atitinkamai 1817 m., 1819 m. ir 1826 m. Taip pat šis darbas greitai buvo išverstas į anglų, italų ir ispanų kalbas, o pati knyga tapo plačiai naudojamas ekonomikos teorijos vadovėlis Europoje ir JAV.

Permainos, įvykusios Prancūzijoje žlugus Napoleono režimui, reabilitavo J. B. Say’aus kaip mokslininko-ekonomisto ir visuomenės veikėjo vard¹. Jis su įkvėpimu tobulino savo politinės ekonomijos traktatus, skaitė daugybź paskaitų, parodydamas puikų sugebėjim¹ sisteminti ir populiarinti pagrindinius ekonomikos teorijos teiginius. Dar 1816 m. J. B. Say’us bene pirmasis Prancūzijoje ėmė skaityti politinės ekonomijos paskaitų kurs¹ Athenee, o 1817 m. išleido Politinės ekonomijos katekizm¹ (faktiškai, trump¹ Traktato atpasakojim¹). Nuo 1819 m. jis Menų ir amatų konservatorijoje (Conservatoire des Arts et Metiers) pradėjo skaityti specialiai jam Restauracijos vyriausybės sukurt¹ „Industrinės ekonomijos kurs¹“ (terminas „politinė“ ekonomija atrodė pernelyg baisus).

Paskutiniais gyvenimo metais nuo 1830 m. J. B. Say’us pradėjo vadovauti specialiai jam College de France sukurtai politinės ekonomijos katedrai, tapdamas savos ekonominės minties mokyklos įkūrėju. J¹ vėliau atstovavo ryškiausi fritreiderystės krypties šalininkai F. Bastiat’as ir žymus politinės ekonomijos atstovas Michel’is Chevalier (1806–1879 m.), iš savo katedros College de France kovojźs su 1848 m. socialistais ir protekcionistais, bei vedźs su R. Cobden u derybas dėl garsiosios 1860 m. prekybos sutarties; jis suprato geležinkelių, Sueco kanalo (taip įgyvendinant B. P. Enfantin’o projekt¹) ir stambiųjų kredito institutų, kurie pradėjo tada kurtis, būsim¹j¹ svarb¹ bei paskatino Napoleon¹ III susirūpinti darbininkų klausimu, taip pat Charles Dunoyer’is (1786–1862 m.) – karštas „optimistas“, „ekonominės laisvės“ ir pozityvinio požiūrio šalininkas (laisvai konkurencijai priskiriamos blogybės, jo nuomone, kyla tik iš to, kad ji nėra tobulai įgyvendinta), savo pažiūras šiuo klausimu 1845 m. išleistame veikale ilgu, bet aiškiu pavadinimu Apie darbo laisvź, arba paprastas išdėstymas s¹lygų, kuriomis žmogaus jėgos gali veikti galingiausiai išreiškźs motto: „Aš nieko nenurodau; aš nieko nesiūlau; aš dėstau“, bei revoliucionieriaus, utopinio komunisto L. O. Blanqui (1805–1881 m.) brolis Adolf as Blanqui (1798–1854 m.), respektabilus profesorius, žinomas daugiausia savo Europos politinės ekonomijos istorija (1839 m.), vienu iš pirmųjų kapitalinių ekonominės minties istorijos kursų, kuris ilg¹ laik¹ buvo laikomas savotišku pavyzdžiu ir buvo išverstas į daugelį kalbų. Kelet¹ metų prieš mirtį J. B. Say’us išleido apibendrinantį jo ankstesnes idėjas šešių tomų Praktinės politinės ekonomikos piln¹ kurs¹ (1828–1830 m.). J. B. Say’us mirė Paryžiuje 1832 m. lapkričio mėnesį.

Ekonomikos teorija. Visuose savo veikaluose J. B. Say’us gina buržuazinės visuomenės ūkinź santvark¹ ir merkantilizmui priešina ekonominio liberalizmo ideologij¹. Savo ekonominź teorij¹ J. B. Say’ui pateikė kaip sistemišk¹ A. Smith’o mokymo išdėstym¹ bei komentarus. Jis buvo svarbiausias A. Smith’o teorijos populiarintojas žemyninėje Europoje, faktiškai sukūrźs savo koncepcij¹, atlikusi¹ svarbų vaidmenį plėtojant ekonomikos teorij¹, k¹ savo Politinės ekonomijos pagrinduose dar pabrėžė D. Ricardo, iki pat mirties intensyviai susirašinėjźs su J. B. Say’umi. D. Ricardo rašė, kad J. B. Say’us „ne tik buvo pirmasis arba vienas iš pirmųjų ekonomistų Europos žemyne, teisingai įvertinźs ir panaudojźs Smith’o principus; jis ne tik nuveikė daugiau už juos visus kartu paėmus supažindinant Europos tautas su šio apsišvietusio ir garbaus mokslininko principais, bet taip pat sugebėjo mokslui suteikti logiškesnź ir pamokam¹ tvark¹ bei praturtino jį daugeliu originalių, tikslių ir gilių tyrinėjimų. Ypač XV skyriuje Rinkos esama keletas gana svarbių principų, kuriuos, mano nuomone, pirm¹ kart¹ išdėstė šis puikus ekonomistas“.

J. B. Say’aus veikalus gana lengvai priėmė Prancūzijos, Anglijos, JAV ir kitų šalių pažangi visuomenė todėl, kad, kaip pastebėjo vienas iš maržinalizmo pirmtakų A. Cournot, J. B. Say’aus politinės ekonomijos veikalų dėstymo stilius literatūriškai buvo toks pat nepriekaištingas, kaip ir A. Smith’o. Be to, to paties A. Cournot žodžiais tariant, ir A. Smith’as, ir J. B. Say’us norėdami pasiekti didžiausi¹ savo argumentų tikslum¹ (skirtingai nuo D. Ricardo) nesirėmė „varginančios apimties“ aritmetikos ir algebros skaičiavimais.

Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, J. B. Say’us nutraukė sen¹ tradicij¹, kuri – pradedant kanonistais ir kameralistais, per merkantilistus iki fiziokratų – iš politinės ekonomijos pirmiausia darė praktikos moksl¹, vadov¹ valstybės veikėjams ir administratoriams. A. Smith’as į ekonominius reiškinius žvelgė jau gamtininko akimis, bet dar tokio, kuris pirmiausia buvo medikas. O J. B. Say’us nori būti tik gamtininkas, medicina jam nerūpi. J. B. Say’us, kaip ir kiti klasikai, politinź ekonomij¹ konstravo tiksliųjų mokslų, tokių kaip I. Newton’o (1642–1727 m.) fizika, pavyzdžiu. Metodologine prasme tai reiškia turinčių universali¹ ir pirminź reikšmź dėsnių, kategorijų ir teorijų pripažinim¹. J. B. Say’us politinź ekonomij¹ ir apibūdino kaip moksl¹ „apie dėsnius, kurie valdo gėrybes“ (išskirta mano. – Aut. pastaba.), pastebėdamas, kad politinės ekonomijos principai, kaip ir fizikos dėsniai, „nėra sukurti žmonių. [] Jie kyla iš daiktų prigimties, juos galima tik atrasti, bet ne nustatyti; jie valdo įstatymų leidėjus ir kunigaikščius; niekas nenubaustas negali jiems nusižengti“. Kaip traukos dėsnis, jie galioja nepriklausomai nuo politinių ribų: „valstybių administracijos sienos, kurios politikai reiškia visk¹, ekonomijai tėra atsitiktinumai“. Tačiau negalima nepaminėti, kad, pagal J. B. Say’ų, politinės ekonomijos paskirtis yra vien tik teorinė ir aprašomoji. Ekonomisto, kaip ir gamtos mokslininko, uždavinys nėra patarinėti, o tik stebėti, analizuoti, aprašinėti. Taip 1820 m. savo laiške T. Malthus’ui, kalbėdamas apie mokslininko-ekonomisto vaidmenį, jis rašė: „Privalome tik pasakyti visuomenei, kaip ir kodėl koks nors faktas yra kurio nors kito fakto padarinys. Sutiks ji su šiuo padariniu ar atmes jį, to jai pakaks. Ji žino, be jokių pamokymų, k¹ daryti“. Taigi, J. B. Say’aus nuomone, ekonomistas turi likti „beaistriu stebėtoju“.

J. B. Say’aus metodologijai būdinga jo pateikta ir vėliau ilg¹ laik¹ tarp ekonomistų buvusi populiari politinės ekonomijos klasifikacija, pagal kuri¹ politinė ekonomija buvo skirstoma į tris savarankiškas dalis: gamyb¹, paskirstym¹ ir vartojim¹. (Politinė ekonomija tėra, kaip nusako J. B. Say’aus veikalo įvadas, vien „paprastas išdėstymas to būdo, kuriuo gėrybės pagaminamos, paskirstomos ir suvartojamos“). Taigi ši klasifikacija atspindėjo (tegul ir paviršutiniškai) ryšį tarp reprodukcijos proceso elementų. J. B. Say’aus metodologijai nebuvo būdingas istorizmas. Nagrinėdamas gamyb¹, paskirstym¹ ir vartojim¹, jis visiškai atsiriboja nuo tų specifinių formų, kurias šie procesai įgauna skirtingose visuomenės išsivystymo pakopose. Skyriuje Gamyba jis omenyje turėjo ne visuomenės nulemt¹ gamybos form¹, o materialinių gėrybių gamyb¹. Pagal grynai technologinį požiūrį, J. B. Say’us konstatavo, kad darbas, kapitalas (gamybos priemonės) ir žemė yra trys bet kurios gamybos veiksniai. Pagal tai jis suformulavo ir savo originali¹ gamybos veiksnių teorij¹, kuri padėjo nustatyti vertź.

Pastebėtina, kad J. B. Say’aus padaryti supaprastinimai vėliau leido išplėtoti gamybos veiksnių analizź ir sukurti gamybinės funkcijos metod¹, t. y. nustatyti išleidimo apimties (Y) empirinź funkcinź priklausomybź nuo trijų nepriklausomų kintamų veiksnių X_i (i = 1, 2, 3). Praktikoje dažniausiai apsiribojama dviem veiksniais: darbu X₁ = L ir kapitalu X₂ = K. Tokio modeliavimo tikslas – panaudoti matematinį aparat¹ gamybinės funkcijos optimizavimui, ieškant naudingiausios kapitalo ir darbo kombinacijos vienu ar kitu konkrečiu atveju:

Y = f (L, K

Tokiu būdu, J. B. Say’aus supaprastinimas vėliau ekonomikoje leido panaudoti patį galingiausi¹ tyrimų aparat¹ – matematinį modeliavim¹. Dabar jau akivaizdu, kad jis visiškai pagrįstai atsisakė objektyviai egzistuojančio, bet praktiškai negalimo įvertinti ryšio „darbas-kapitalas“.

Pažymėtina, kad J. B. Say’us pagal R. Cantillon’o idėjas, praktiškai vienintelis iš ekonomistų, linkusių į klasikinź mokykl¹, išdėstė išplėtot¹ gamybos ir paskirstymo teorij¹, kurioje svarbus vaidmuo buvo skiriamas verslininkui (enterpreneur). Pagrindine pastarojo funkcija J. B. Say’us laikė gamybos veiksnių (žemės, kapitalo ir žmogiškojo veiksnio, apimančio ne tik darb¹, bet ir mokslines žinias, būtinas produkto gamybai ir gamybinio proceso organizavimui) koordinavim¹. Tokiam verslininko vaidmens išryškinimui, matyt, nemažai įtakos turėjo tai, kad J. B. Say’us iki 1813 m. pats buvo verpyklos savininkas. Tuo lengvai įsitikintume, jeigu palygintume J. B. Say’aus veikalo pirm¹jį leidim¹, pasirodžiusį 1803 m., su antruoju, išėjusiu 1814 m., aiškiai matytume, kaip ryškėjo, plėtėsi ir stiprėjo jo požiūris į verslinink¹. Tačiau jau D. Ricardo, kurio darbuose nėra net mažiausios užuominos apie ypating¹ verslininkystės vaidmenį, o paskui ir visi kiti garsiausi anglų klasikinės mokyklos ekonomistai gamybos ir kapitalo investavimo procesus laikė daugmaž automatiškais, nereikalaujančiais svarbių sprendimų, įvertinti rizik¹ ir numatyti daug įvairių veiksnių. Apie verslinink¹ nieko specialiai nerašė ir A. Smith’as.

Savo originalioje vertės teorijoje J. B. Say’us, kitaip nei klasikinės mokyklos atstovai, D. Ricardo darbinei vertės teorijai priešino naudingumo teorij¹, pagal kuri¹ gamyba sukuria ne materij¹, o naudingum¹, o „naudingumas suteikia daiktams vertź“, kuri yra „daiktų naudingumo matas“. Taip būdu J. B. Say’us vertź tapatino su vartojam¹ja verte, nors dar A. Smith’as parodė, kad mainomoji vertė nebūtinai proporcinga naudingumui, nes naudingiausi dalykai dažnai vertinami mažiausiai, o tokie gyvybiškai būtini, kaip oras ir vanduo (šaltinio), jos iš viso neturi. Kita vertus, kaip pastebėjo M. Blaug’as, „vertingumo koncepcija, pagrįsta naudingumu, vargu ar gali būti laikoma tinkama kainodaros teorija nenaudojant mažėjančio naudingumo sampratos paklausos prisotinimo, esant tam tikram kainų lygiui, paaiškinimui“.

Iš vertės nustatymo pagal naudingum¹ išplaukia ir J. B. Say’aus visuomenės pajamų traktuotė. Jis remiasi tuo, kad gamybos procese sukuriant naudingum¹ dalyvauja trys veiksniai – žemė, kapitalas ir darbas. J. B. Say’us rašė: „Pavienių produktų vertingumas atsiranda kartu veikiant darbui, kapitalui ir gamtos jėgoms (žemei); tik šie trys veiksniai sukuria vertingum¹, nauj¹ turt¹“. Kiekvienas iš šių veiksnių, jo nuomone, suteikia tam tikr¹ produktyvi¹ paslaug¹ kuriant vertź. Šio indėlio kuriant vertź dydis paaiškėja tik rinkoje. Atitinkamai trims savarankiškiems vertės šaltiniams, J. B. Say’us išskyrė ir tris pagrindines pajamų rūšis, teigdamas, kad veiksnys „darbas“ sukuria darbo užmokestį kaip darbininkų pajamas, veiksnys „kapitalas“ – procent¹ kaip kapitalisto pajamas, o veiksnys „žemė“ – žemės rent¹ kaip žemės savininkų pajamas.

Ši triados formulė toliau įėjo į klasikinės ekonomikos „aukso fond¹“. Kadangi J. B. Say’aus koncepcijoje procentai gaunami iš kapitalo, verslininko pajamos traktuojamos kaip atlyginimas (pelnas) už paties verslininko darb¹. Skirtum¹ tarp verslininkų ir darbininkų pajamų, jo nuomone, sudaro darbo užmokesčio dydis: didesnį verslininko darbo užmokestį lemia didesnė atsakomybė, „jo talentas, veikla, tvarkos dvasia ir vadovavimas“. Pažymėtina, kad vėliau idėj¹ apie verslininko pajamas kaip organizuojanči¹ jėg¹ panaudojo A. Marshall’as, J. A. Schumpeter’is ir F. H. Knight’as.

Taigi J. B. Say’us, pabrėždamas pagrindinių gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, žemės) savarankišk¹ vaidmenį kuriant darbininkų, kapitalistų ir žemės savininkų pajamas, lyg ir atmetė bet koki¹ mintį apie gamybos veiksnių bei visuomenės klasių eksploatacij¹ verslininkų laisvos konkurencijos s¹lygomis. Tačiau taip nėra: J. B. Say’us iki paskutinio savo Traite leidimo reiškė abejonių dėl turto paskirstymo teisingumo. Kalbėdamas apie darbininkų klasź, J. B. Say’us ne kart¹ savźs klausė: „Ar iš tikrųjų žinome, kad jos gaunama produktų dalis tikrai proporcinga jos daliai gamyboje?“.

J. B. Say’us manė, kad augant kapitalui žemiausių klasių padėtis turės gerėti ir jie vis labiau papildys aukštesnes klases. Jis padėjo pagrindus garsiajai kompensacijos teorijai, teigdamas, kad mašinos tik iš pradžių išstumia darbininkus, o vėliau dėl to kyla darbininkų užimtumas. Jie iš to gauna daugiausia naudos, nes atpinga produktų gamyba. Todėl, jo teigimu, „darbininkų klasė labiausiai iš visų suinteresuota gamybos technine sėkme“ kapitalizmo s¹lygomis.

Beje, aiškindamas procento esmź, J. B. Say’us išplėtojo nauj¹ kapitalo produktyvumo teorijos variant¹. Jo nuomone, būtina skirti kapitalo substancij¹ (gamybos priemonių materialinź form¹) ir kapitalo produktyvi¹ paslaug¹, susijusi¹ su gamybos priemonių naudojimu. Taip kapitalo sukuriam¹ vertź J. B. Say’us dalija į dvi dalis: viena padengia išlaidas jo substancijai (amortizacija ir t. t.), o kita padengia ar atlygina produktyvias jo paslaugas.

Ypač svarbi ekonomikos teorijos plėtrai buvo J. B. Say’aus realizacijos teorija, kuria mėginta pagrįsti kapitalistinės reprodukcijos „harmoniškum¹“ bei įrodyti , kad perprodukcijos bendrosios krizės, apie kurias kalbėjo dar G. Garnier is, yra negalimos. Klasikinės mokyklos pradininkų idėjas jog tautos ekonominź gerovź lemia ne tiek piniginės sankaupos, kiek visuomeninio produkto ir jo apytakos nenutrūkstamumas, J. B. Say’us savo Politinės ekonomijos traktate (1803 m.) apibendrino dėsniu, kurį pavadino realizacijos rinkų dėsniu. Šiuolaikinėje ekonominės minties istorijoje jis paprastai vadinamas Say’aus dėsniu. Beje, Anglijoje analogišk¹ idėj¹ pirmasis 1807 m. suformulavo James’as Mill’is. Say’aus dėsnis tapo neatskiriama politinės – ekonominės teorijos dalimi daugeliui klasikinės mokyklos atstovų, tarp jų D. Ricardo ir J. S. Mill’iui. Iki pat XX a. pradžios daugelio ekonominių mokyklų atstovai pritarė šiam „dėsniui“. Kaip ryšium su tuo vaizdingai pasakė John’as Kenneth Galbreith’as, iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio „Say’aus dėsnio“ pripažinimas ar nepripažinimas buvo pagrindinis požymis, pagal kurį ekonomistus skirdavo nuo kvailių.

Prieš pradedant Say’aus dėsnio aptarim¹, pastebėtina, kad jam tinka tai, k¹ 1997 m. Nobelio premijos laureatas Robert’as K. Merton’as įvardijo „eponimija“ – „mokslininko vardo priskyrimo jo atradimui ar atskiram šio atradimo aspektui praktika“. Bet kad ir kaip tai būtų keista, šios praktikos pasekmėje atradimas beveik visada yra siejamas ne su tuo, su kuo reikėtų. Elžbietos laikų finansininkas Thomas Gresham’as (1519–1579 m.) nebuvo Gresham’o dėsnio autorius. J. B. Say’us suformulavo Say’aus dėsnį tik po to, kai tai už jį padarė kiti. Karališkosios ekonomistų draugijos įkūrėjo škoto Roberto Giffen’o (1837–1910 m.) veikaluose nerasime Giffen’o paradokso formuluotės. F. Y. Edgeworth’as nepiešė Edgeworth’o dėžės. L. Walras’as neformulavo Walras’o dėsnio. I. Fisher’is neišrado idealaus indekso, negana to, jis tiesiog maldavo (beje, nesėkmingai), kad šio indekso nevadintų jo vardu. A. C. Pigou nėra Pigou efekto autorius. 1982 m. Nobelio premijos laureatas George’as J. Stigler’is net suformulavo Stigler’io eponimijos dėsnį, kuriuo teigiama: „Nė vienas mokslinis atradimas nėra pavadintas tikrojo autoriaus vardu“. Šio dėsnio teisingumu įsitikiname vos ne kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiais, prieštaraujančiais Stigler’io dėsniui, būtų nebent Pareto optimumas ir Wicksell’io efektas.

Bet grįžkime prie Say’aus dėsnio. Pagal pradinź savo idėj¹, realizacijos rinkų dėsnis buvo nekreiptas prieš merkantilistus, akcentavusius pinigų vaidmenį. Kaip nurodė J. B. Say’us, „ne pinigų perteklius, o bendroji produktų gausa skatina pardavim¹. Tai viena iš svarbiausių politinės ekonomijos tiesų“. J. B. Say’us, ekonomikoje išskyrźs keturias pagrindines sferas (posistemes): gamyb¹, vartojim¹, mainus ir paskirstym¹, kurios yra tarpusavyje susijusios tam tikru būdu subalansuotais prekiniais ir piniginiais srautais, teigė, kad pagrindinis visų gamintojų interesas yra ne gauti mainom¹j¹ vertź, o vien¹ prekź mainyti į kit¹. Čia pinigai atlieka tik tarpininko vaidmenį, nes ir vidaus prekyboje, ir užsienio prekyboje už produktus mokama tik produktais. Pastebėtina, kad tai teigė dar fiziokratai. Tačiau J. B. Say’us, plėtodamas ši¹ mintį, daro keturias išvadas, sudarančias jo teorijos esmź. Pirma: kadangi kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir pirkėjas, bendroji realizacijos krizė neįmanoma – galimos tik dalinės disproporcijos. Kuo daugiau šalyje gamintojų, kuo didesnė gamyba, tuo lengvesnė realizacija. Antroji išvada: kiekvienas suinteresuotas visų gerove: vieno gamintojo klestėjimas teigiamai veikia visų kitų gamintojų versl¹. Trečioji išvada: importas teigiamai veikia vietinės gamybos prekių realizacij¹, nes už užsienietiškas prekes reikia mokėti savo gamybos prekėmis. Ketvirtoji išvada: tie visuomenės sluoksniai, kurie tik vartoja nieko negamindami, neprisideda prie tautos turto, o tik jį švaisto. Šiuo teiginiu J. B. Say’us jau aiškiai stoja į polemik¹ su kitu A. Smith’o teorijos pasekėju – T. Malthus’u.

Taigi, Say’aus dėsnio esmė – tvirtinimas, kad gamyba (pasiūla) pati sau sukuria paklaus¹. (Tiesa, pats J. B. Say’us frazės „pasiūla sukuria atitinkam¹ jai paklaus¹“ niekada nenaudojo; j¹ pirmasis pavartojo J. M. Keynes’as). J. B. Say’us pabrėžė: „Kiekvienas produktas nuo pat savo sukūrimo momento visam savo vertės dydžiui atveria realizacijos rink¹ kitiems produktams“. J. B. Say’us paskelbė dvi paprastas prielaidas. Pirma, jis tikėjo, kad prekių geidimas yra beribis. Maisto troškim¹ gali riboti žmogaus skrandžio apimtys, kaip sakė A. Smith’as, bet drabužių, baldų, prabangos ir puošybos dalykų geidimas atrodo nepamatuojamai didelis. Antra, J. B. Say’us teigė, kad ne tik paklausa yra be galo didelė, bet ir pajėgumas visa tai pirkti yra garantuotas. Mat kiekvienos prekės (pastebėtina, kad čia kalbama apie visuomenei būtinas prekes, be to vienodai būtinas) gamybai kas nors sunaudojama – kiekviena tų santaupų rūšis, apskaičiuota pinigais, t. y. kaip kaštų rūšis, yra kieno nors pajamos. Ar tuos kaštus sudarė atlyginimas, ar renta, ar pelnas, prekź pardavus, visa tai virsta kieno nors pajamomis. Kaip tuomet įmanomas T. Malthus’o teigtas, o D. Ricardo neigtas „visuotinis prisotinimas kai rinka užtvindoma pirkėjų nerandančiomis prekėmis? Juk yra prekių pasiūla, bet yra ir pajamos joms pirkti. Ši išvada logiškai sekė iš A. Smith’o pateikto prekės natūralios kainos kaip pajamų sumos apibrėžimo:

Q=W+P+R

Šioje formulėje visos prekės Q (prekių suminė kaina) simbolizuoja visuminź pasiūl¹, o W+P+R (pajamų – darbo užmokesčio, pelno ir rentos – suma) – tai ne kas kita kaip visuminė paklausa. Iš to J. B. Say’us darė išvad¹, kad kiekvienas pardavėjas tuo pat metu yra ir pirkėjas. Visuomenės mastu pasiūla ir paklausa susilygina (viena kit¹ atsveria) ir bendroji perprodukcija yra negalima. J. B. Say’us rašė: „Bendroji paklausa produktams visada lygi esamų produktų sumai [] Negalima manyti, kad visos nacijos darbo produktai kada nors taptų pertekliniais, jei viena prekė teikia lėšų pirkti kit¹“. Jis sutiko tik su dalinės perprodukcijos atskirose šakose galimybe, ir tai aiškino per menkomis gamybos apimtimis kitose šakose. Juk jeigu dalis kokių nors prekių neranda pirkėjo, t. y. jų pagaminta per daug, tai kurių nors kitų prekių pagaminta nepakankamai. Kitais žodžiais tariant, jei pirkėjams nepakanka pinigų, kad nupirktų „perteklines“ prekes, vadinasi šie pirkėjai (visumoje) nepagamino pakankamai „savų prekių“, kad gautų už jas reikaling¹ pinigų kiekį. Paprasta ir kartu gyli J. B. Say’aus mintis: „Kiekvienas produktas randa tuo daugiau pirkėjų, kuo didesnis kitų produktų skaičiaus augimas“. Pagal tai, perprodukcijos krizė kyla ne todėl, kad rinkoje bendras prekių kiekis viršija bendr¹ pinigų kiekį, o todėl, kad kažkokių prekių pateikta parduoti mažiau, nei reikėtų. Kažko pagaminta per daug, o kažkas tapo deficitu. Norint parduoti vienas prekes reikia padidinti kitų prekių gamyb¹. Todėl, norint įveikti realizavimo sunkus buvo rekomenduojama visapusiškai plėtoti gamyb¹ antrinėse šakose. Iš čia sekė ir J. B. Say’aus išvada, kad kiekvienas gamintojas suinteresuotas kitų sėkme. Taip pradžioje J. B. Say’us formaliai pašalino antagonizm¹ tarp darbo ir kapitalo, o paskui ši „interesų harmonija“ apėmė ir pačius kapitalistus, santykius tarp miesto ir kaimo, net tarp šalių, o visiška prekybos laisvė buvo priešinama protekcionizmui, sunkinusiam užsienietiškų prekių įvežim¹ ir savo šalies prekių realizacij¹. J. B. Say’aus idealas – visiška prekybos laisvė ir stichiškai reguliuojama kapitalistinė gamyba.

Taigi, apibendrinant, galima pastebėti, kad pats tvirtinimas, jog „už produktus mokame produktais“ jokiu būdu nebuvo trivialus. Tam tikra prasme tai tapo gilios makroekonominės analizės pradžia. Viena yra teigti, kad kuri nors ūkio šaka gamina „per mažai“ ar „per daug“ atskirai paklausos ir pasiūlos kreivių požiūriu. Šakos produkcijos paklausos kreivź lemia pajamų, gautų visose kitose šakose, ir niekaip nesusijusi su pasiūlos kreive. Tačiau šia prasme negalima kalbėti apie vis¹ ekonomik¹, kaip gaminanči¹ „per mažai“ ar „per daug“, nes visuminė paklausa ir pasiūla nėra nesusijos viena su kita. Bet kurios šakos produkcijos paklausa turės didėti realia išraiška tuomet, kai auga visų šakų pasiūla, nes būtent pasiūla sukuria paklaus¹ šios šakos produkcijai. Taigi, Say’aus dėsnis apsaugo nuo panaudojimo makroekonominiams rodikliams samprotavimų, išvestų iš mikroekonominės analizės. Gali būti pagamintas pavienis prekės perteklius lyginant su visomis kitomis prekėmis, bet visų prekių perprodukcijos niekaip negali būti vienu metu. Be to, svarbi dar viena J. B. Say’aus mintis: „Kol visuomenėje yra nepatenkintų poreikių, negalima kalbėti, kad produktų gaminama per daug“. Juk bet kokia perprodukcija yra tik vietinio (lokalaus) pobūdžio, nes kažkur kitur turi išryškėti deficitas. Padidinus prekės gamyb¹ deficitinėje vietose, išaugs piniginė paklausa vietovėse, kur yra stebima perprodukcija, ir tai laikui bėgant padės likviduoti šį perteklių.

J. B. Say’aus koncepcijos apie nekliudom¹ ir visišk¹ visuomeninio produkto realizacij¹ bei bekrizinį ekonominį augim¹, įkūnytos „realizacijos rinkų dėsnyje“ „ilgaamžiškum¹“ galima paaiškinti bent trimis aplinkybėmis, savo šaknimis siekiančiomis A. Smith’o palikim¹. Pirma, pagal A. Smith’o „natūrali¹ tvark¹“ numanomas kainų ir darbo užmokesčio lankstumas, visų rinkos subjektų visapusiškai naudingi darbo ir jo rezultatų mainai esant pasyviam pinigų vaidmeniui. Tai įvertinant, pagal „Say’aus dėsnį“ kitokia reikalų eiga visiškai nepriimtina. Antra, irgi dėka A. Smith’o, „Say’aus dėsnis“ atmeta bet kokį kišim¹si į ekonomik¹ iš šalies. Laikomasi reikalavimo minimizuoti biurokratinį iš prigimties valstybinį aparat¹, neleisti protekcionizmo. Trečia, pagal „Say’aus dėsnį“ numanomas spartus rinkos ekonominių santykių vystymasis visuomenėje dėl mokslinės-techninės pažangos.

Taigi J. B. Say’us siekė nustatyti produkcijos realizacijos dėsnius kapitalizmo s¹lygomis. Tačiau jo „realizacijos rinkų dėsnio“ silpnybė pirmiausia ta tame, kad traktuodamas kapitalistinės realizacijos problemas, jis atsiribojo būtent nuo kapitalistinių gamybos ir mainų santykių specifikos, pakeisdamas šiuos santykius paprastos prekinės gamybos ar net pradinės (mainų) prekybos santykiais, kai gamybos tikslas yra asmeninis vartojimas, produktas mainomas į kit¹ produkt¹ ir pirkimo-pardavimo aktai visuomet sutampa. Tačiau net ir paprastos prekinės gamybos apyvartos s¹lygomis šie aktai nesutampa laiko ir erdvės aspektai – pirkti galima nebūtinai po pardavimo, o tas, kuris pardavė savo prekź, gali ne iš karto pirkti kit¹. Dėl to atsiranda abstrakti galimybė kilti krizėms, kuri kapitalizmo s¹lygomis tampa realybe. Tiesa, būtina paminėti, kad tais laikais, kai J. B. Say’us kūrė savo realizacijos rinkų dėsnį, dar buvo galima krizes traktuoti kaip atsitiktinį reiškinį. Juk pirmoji tikra perprodukcijos krizė įvyko tik 1825 m. ir nuo to laiko periodiškai kartojosi.

Pažymėtina, kad pats Say’aus dėsnio likimas ekonominės minties istorijoje buvo gausus dramatiškų įvykių. Viena vertus, pati J. B. Say’aus – teoretiko figūra neretai lemdavo skeptišk¹ požiūrį, o argumentuose, kuriais grįstas dėsnis, buvo aptiktos rimtos spragos. Kita vertus, dėsnis nuolat sukeldavo naujas susidomėjimo bangas, kiekvien¹ kart¹ tyrinėtojams atskleisdamas nauju savo aspektu. Dėl to požiūris į Say’aus dėsnį ir šiandien yra skiriamasis vyraujančių makroekonominės minties krypčių – klasikų ir keynesistų, – bruožas.

Say’aus dėsnis buvo istoriškai optimistinis. Jis stiprino viltį, kad kapitalo kaupimo procesas neturi ribų, o ekonominės krizės – jei ne atsitiktinis, tai bent jau praeinantis reiškinys. Todėl nieko nuostabaus, kad J. B. Say’aus bendraminčiais buvo stiprėjusio kapitalizmo entuziastai, o jo dėsnio kritikai atstovavo diametraliai priešing¹ požiūrį. Pirmajame etape ginčai dėl Say’aus dėsnio sukosi klasikinės politinės ekonomijos rėmuose. Patys įtakingiausi dėsnio kritikai buvo šveicaras J. de Sismondi ir anglas T. Malthus’as. Jų argumentai buvo pateikti (išspausdinti) beveik vienu metu: J. de Sismondi knyga Naujieji politinės ekonomijos principai išėjo 1819 m., o T. Malthus’o knyga Politinės ekonomijos principai – 1820 m.

Abu autoriai vieningai sutarė, kad kapitalizmas nepajėgus užtikrinti paklaus¹, kuri būtų pakankama realizuoti vis¹ visuomeninį produkt¹. Problemos esmė, jų manymu, ta, kad intensyviai kaupiant kapital¹, gamybos apimtys auga sparčiau už pajamų sum¹. Kadangi buvo manoma, kad pajamos – tai vartojamosios paklausos šaltinis, J. de Sismondi ir T. Malthus’o teorijos buvo nepakankamo vartojimo teorijos.

J. de Sismondi buvo pirmas ekonomistas, perprodukcijos krizių problem¹ iškėlźs į tyrimų centr¹. Anglų klasikinės mokyklos pasekėjai, išskyrus T. Malthus’¹, realizacijos klausimams neteikė didesnės reikšmės, o J. de Sismondi įrodinėjo perprodukcijos krizių neišvengiamum¹ dėl kapitalizmui būdingo prieštaravimo tarp gamybos ir vartojimo (turėdamas omenyje tik asmeninį vartojim¹), šiais savo argumentais savotiškai nujausdamas K. Marx’¹, kaip tik gimusį 1818 m. Jis savo argumentus grindė augančia konkurencija, kuri priverčia mažinti kainas ir pajamas, dėl ko „naujos pajamos, esančios produkto atpigimo dariniu, turi būti mažesnės už nauj¹ gamyb¹“. Jeigu J. B. Say’us teigė, kad prekės perkamos už prekes, tai J. de Sismondi paskelbė tezź: prekės perkamos už pajamas. Darbininkų klasės pajamos krenta, o kapitalistų pajamos, skiriamos asmeninam vartojimui, auga lėčiau, nei prekių gamyba. Tada produkcija, nerandanti savo pirkėjų tarp darbininkų ir kapitalistų, gali būti realizuota užsienio rinkose. Todėl esant nepakankamai kapitalo vidinei paklausai, kapitalizmas, pagal J. de Sismondi, gali plėtotis tik naudojantis nuolat besiplečiančiomis užsienio rinkomis turtingose Afrikos ir Indijos kolonijose, o tai neišvengiamai lydės dideli karai. (Vėlgi neįtikėtina V. Lenin’o Imperializmo nuojauta!). Taip pat nerealizuota darbininkams ir kapitalistams produkcija gali būti parduota subjektams, neįtrauktiems į sistem¹ „kapitalistas – darbininkas“, t. y. valstiečiams ir amatininkams. J. de Sismondi lyg ir atkartoja T. Malthus’o „trečiųjų asmenų“ koncepcij¹, bet jam šie asmenys – ne aristokratai, dvasininkai ir kiti nenašūs sluoksniai, o smulkūs gamintojai. Pagrindiniu vidaus rinkos plėtros veiksniu jis laikė didžiausios gyventojų masės – darbuotojų pajamų didinim¹.

Visai kitokios buvo T. Malthus’o visuomeninės simpatijos. Kaip žinia, jis išreiškė konservatyviųjų Anglijos visuomenės sluoksnių – lendlordų, vis labiau spaudžiamų augančios buržuazijos, interesus. Savo argumentus kritikuodamas Say’aus dėsnį, T. Malthus’as grindė A. Smith’o teiginiu, kad metinio produkto vertė „disponuoja“ didesnio darbo kiekiu, nei buvo sunaudota jam sukurti. Savo Principuose T. Malthus’as rašė, kad išlaidos produktyviam darbui (suprantamam kaip investicijos), neišvengiamai sukelia veiksmingos paklausos trūkum¹. Todėl darytina išvada, kad patys darbuotojai bejėgiai nupirkti vis¹ savo pagamint¹ produkt¹, nes jo vertė viršija sumokėto darbo užmokesčio vertź, bei „vien tik dirbančiųjų klasių perkamoji galia nepajėgi užtikrinti visiško kapitalo panaudojimo paskatų“. Šis visuminės paklausos skirtumas negali būti padengtas kapitalistų pateikiama paklausa, nes „jie, pagal prielaid¹, pasmerkė save taupumui, kad atsisakydami įprastų patogumų bei malonumų, taupytų dalį savo santaupų ir kauptų prabangos dalykus“. Taigi, bendra prekių perprodukcija egzistuoja, ir norint panaikinti visuminės paklausos deficit¹ panaikinimui būtini tretieji asmenys – socialiniai sluoksniai, patys nekuriantys papildomo produkto, bet turintys pajamų ir dalyvaujantys paklausos formavime. Būtent ši¹ funkcij¹ T. Malthus’as skyrė žemvaldžių aristokratijai, valstybės tarnautojams ir dvasininkams. Taigi pagrindinis T. Malthus’o postulatas šiuo klausimu: be „neproduktyvių vartotojų“ egzogeninių išlaidų kapitalo kaupimo procesas neišvengiamai nuolat stagnuos. (Prisiminkime, kad T. Malthus’as, kaip ir visi jo amžininkai ekonomistai, taupymu laikė „pajamų vertim¹ kapitalu“, t. y. dėjo lygybės ženkl¹ tarp taupymo ir kaupimo. Todėl ir „taupymo principas“ T. Malthus’ui visada reiškė „lėšų, skirtų einamajam vartojimui, „permetim¹“ į kryptis, atnešančias peln¹, arba, kitais žodžiais tariant – pajamų vertim¹ kapitalu“. Taigi jis daro išvad¹, kad per didelis polinkis taupyti yra ir tam tikrų problemų šaltinis. Taip jis riboja galimybes vartoti. Ši¹ klaiding¹ išvad¹ T. Malthus’as trumpai apibūdina smerkdamas taupymo skatinimo politik¹, kai ir nepakankamas jau turimų prekių sunaudojimas „persotina“ Europos rinkas. Jis pažymėjo: „Kai tik kapitalistai galės taupyti nuolat augančio pelno s¹skaita, galėsime sau leisti sėkmingai ir veiksmingai padengti savo kapitalo nuostolius, atitraukiant dalį padidėjusių pajamų kaupimo tikslams“.

Tačiau klasikinės politinės ekonomijos natūralių kainų pasaulyje logiški T. Malthus’o ir J. de Sismondi argumentai atrodė mažai įtikinantys. Iš tikrųjų, argi konkurencija atpigina tik pajamas, neturėdama įtakos produkto vertei (kainai)? Ir argi visuminės paklausos dydis priklauso nuo to, kokie socialiniai sluoksniai j¹ formuoja? Atrodytų, logika buvo J. B. Say’aus pusėje. Bet visai kitas reikalas – faktai. Po 1825 m. perprodukcijos krizės ėmė kartotis nepaaiškinamai pastoviai (1836 m., 1847 m. ir t. t.), su vis labiau griaunančiais padariniais. Šis konfliktas tarp teorijos ir faktų tźsėsi mažiausiai iki XIX a. pabaigos, tuo pat metu išlaikydamas dėmesio centre ir J. B. Say’aus teorij¹, logiškai grakštesnź, bet bejėgi¹ prieš aštrias socialines ligas, ir J. de Sismondi teorij¹, moksline prasme silpn¹, bet pateikianči¹ bent jau šiokį tokį krizių paaiškinim¹. Ko gero, tenka konstatuoti, kad nepaisant daugelio ekonomistų-romantikų, socialistų–utopistų ir marksistų mėginimų paneigti J. B. Say’aus idėjas, daugiau nei 100 metų (t. y. iki J. M. Keynes’o ekonominio mokymo pasirodymo) „Say’aus dėsnio“ kritika teorijai ir pasaulinio ūkio praktikai liko nepakankamai įtikinanti. Antra vertus, būtent dėl J. M. Keynes’o kritikos „Say’aus dėsniui“ pradėta skirti reikšmė, nesulyginama su jo tikruoju vaidmeniu klasikinėje ir neoklasikinėje teorijoje.

Pabaigoje pravartu pacituoti C. Gide ir C. Rist’¹, pastebėjusius: „Neabejotina, būtinybė aiškiai išdėstyti kartais vertė J. B. Say’ų vertė plaukti svarbių problemų paviršiumi, užuot gilinusis į jas. Jo rankose politinė ekonomija dažnai tapo per nelyg paprasta Smith’o neaiškumas dažnai vaisingas protui, o Say’aus aiškumas nesuteikia jam jokio stimulo“ (išskirta mano. – Aut. pastaba).

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite ekonominź politinź situacij¹ Prancūzijoje J. B. Say’aus gyvenamuoju laikotarpiu.

2. Aptarkite svarbiausius J. B. Say’aus ekonominės teorijos metodologinius bruožus.

3. Apibūdinkite J. B. Say’aus „gamybos veiksnių teorij¹“ ir jos poveikį tolesnei ekonominės minties plėtrai.

4. Aptarkite, kas bendro yra tarp J. B. Say’aus trijų gamybos veiksnių teorijos ir T. Malthus’o gamybos išlaidų teorijos?

5. Aptarkite svarbiausias J. B. Say’aus pajamų teorijų idėjas. Ar, Jūsų nuomone, teisinga J. B. Say’aus verslininkų pajamų kilmės traktuotė?

6. Paaiškinkite kuo J. B. Say’aus vertės teorija skiriasi nuo darbinės vertės teorijos?

7. Apibūdinkite J. B. Say’aus „realizacijos rinkų dėsnį“ ir jo poveikį klasikinės ekonomikos teorijos raidai.

8. Aptarkite J. de Sismondi ir T. Malthus’o išsakytus kritinius argumentus dėl J. B. Say’aus dėsnio.

LITERATŪRA

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. –  Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 111-123.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 137-143.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 290-299.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 257-264.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 491-492; 496-498.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 68-70.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 155-161.

Mason R. S. Robert Giffen and the Giffen Paradox. – Hemel Hempstead: Philip Allan, 1989.

Sowell T. Say’s Law: An Historical Analysis. – Princeton, N J: Princeton University Press, 1972.

, 1995. – C. 94-102.

Москва

С

I Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o p Г . – М C

C