J. TURGOT EKONOMINĖS NUOSTATOS

J. TURGOT EKONOMINĖS NUOSTATOS

Pagrindinės sampratos:

Fiziokratai. Grynasis produktas. Kaina. Vertė. Naudingumas. Klasinė struktūra. Darbo užmokestis. Gyvenimo lėšų minimumas. Bendra ekonominė pusiausvyra. Kapitalo panaudojimas. Kiekybinė pinigų teorija.

Pagalbinės sampratos:

Subjektyvus ir objektyvus vertingumas. „Apmokama“ klasė. Kapitalistai. Darbininkai. Pelnas. Procentas. Turtas. Pinigai.

Anne Robert’ui Jacques Turgot (1727–1781 m.) tenka ypatinga vieta fiziokratų stovykloje. Jis buvo ne tik F. Quesnay mokinys ir jo idėjų propaguotojas, bet ir sukūrė savo fiziokratinź sistem¹, kurioje dar giliau nei F. Quesnay išnagrinėjo kapitalistinius santykius. Jo ekonomikos teorija jau atspindėjo kapitalistinės visuomenės atsiradim¹ feodalizmo epochoje ir jam teko taikytis prie augančios stambiosios pramonės. Tiesa, pats J. Turgot nelaikė savźs nei F. Quesnay mokiniu, nei pasekėju. Todėl neigė bet koki¹ savo priklausomybź, jo niekinamais žodžiais tariant, fiziokratų „sektai“. Vis dėlto jo kūrybinis palikimas ir praktinė veikla liudija jo ištikimybź fiziokratų mokymui ir ekonominio liberalizmo principams, nors patį J. Turgot, J. A. Schumpeter’io nuomone, reikėtų apibūdinti ne kaip fiziokrat¹ su tam tikrais nukrypimais, o kaip ne fiziokrat¹, simpatizavusį fiziokratams

Gyvenimo kelias. Anne Robert’as Jacques Turgot, iki 1750 m. žinomas kaip abatas de Brucourt’as, buvo žymus prancūzų valstybės veikėjas ir ekonomistas. J. Turgot buvo kilźs iš senos, bet nelabai žinomos, pakankamai pasiturinčios, nors ne per turtingiausios, normandiškos šeimos. Pagal savo socialinź padėtį jis priklausė netituluotai vietinei smulkiajai dvarininkijai (Anglijoje šis sluoksnis vadinosi gentry, o Vokietijoje – Junker). J. Turgot protėviai tradiciškai užėmė pareigas valstybės tarnyboje Paryžiuje. Jo tėvas Michael’is-Etiene Turgot nebuvo išimtis ir kaip Paryžiaus parlamento deputatas ir vyriausiasis miesto administratorius prisidėjo prie Paryžiaus nutekamųjų vandenų valymo sistemos nutiesimo. Gana anksti atsiskleidė J. Turgot polinkis mokslams. Beje, mokydamasis Plesio (Plessis) koledže jis susipažino su Isaac’u Newton’u (1642–1727 m.). Pagal šeimos tradicij¹, J. Turgot kaip trečias sūnus buvo priverstas įgyti dvasininko įsilavinim¹ ir buvo rengiamas bažnytinei karjerai. Pastebėtina, kad dvasininko išsilavinimas (kas ne dažnai pripažįstama) užtikrino visišk¹ jo puikių ir anksti išryškėjusių gabumų plėtr¹ ir tapo vienu iš veiksnių, atvedusių jį į sėkmź. Baigźs Saint-Sulpice seminarij¹ ir Sorbonos universiteto teologinį fakultet¹ bei tapźs abatu Sorbonoje, J. Turgot atsiskleidė kaip neeilinė asmenybė, kupina plataus masto planų (mokslinėje ir kitose srityse), daug rašė, dalyvavo diskusijose. Čia jis patyrė antr¹ per savo jaunystź formuojantį poveikį iš „enciklopedistų sektos , nors gana greitai nuo jų nutolo. Tačiau 23 metų abatas J. Turgot, Sorbonos pasididžiavimas ir kylanti katalikybės žvaigždė, netikėtai nutarė atsisakyti dvasininko pašaukimo, nenorėdamas, jo žodžiais tariant, „vis¹ gyvenim¹ būti su kauke“, ir, išgavźs tėvo leidim¹, perėjo į valstybės tarnyb¹. Tuo laiku šis jaunas valdininkas be prancūzų jau gerai mokėjo šešias kalbas (anglų, vokiečių, graikų, hebrajų, italų ir lotynų), į jo interesų rat¹ įėjo filosofija, teisė, gamtos mokslai, matematika, grožinė literatūra, poezija. Dvasininko karjer¹ pakeitźs į valstybinź tarnyb¹, J. Turgot liko valdininku iki pat savo aktyvaus gyvenimo pabaigos. Čia jis patyrė biurokratijos poveikį – treči¹ savo gyvenime aplinkos poveikį, kuris padėjo jam susiformuoti kaip asmenybei.

Jau savo tarnybinės karjeros Paryžiaus magistratūroje pradžioje J. Turgot labiausiai domėjosi jį jaudinusia Prancūzijos ekonomine padėtimi. 25 metų jis jau užėmė teisininko pareigas Paryžiaus parlamente, o dar po metų už kukli¹ savo paveldėt¹ palikimo dalį nusipirko teisėjų palatos pranešėjo pareigas. Taip jis tapo žymia sostinės aukštuomenės ir filosofinių s¹jūdžių rato figūra. Tuo metu J. Turgot suartėjo su vienu iš savo kolegų Vincent’u de Gournay (1712–1759 m.), neginčytinai laikomu vienu iš fiziokratų mokyklos pradininkų, turėjusių poveikį F. Quesnay.

Vincent’as de Gournay buvo komersantas, išeivis iš buržuazinių sluoksnių (pavardė Gournay su žodeliu “de” kilo nuo dvaro, palikto jam verslo partnerio, pavadinimo). Vėliau, gavźs palikim¹, jis tapo valstybės tarnautoju, nusipirkźs „komercijos intendanto pareigas Kaip pažymėjo J. A. Schumpeter’is, šis žmogus, niekada nesimokźs tiesiogine to žodžio prasme ir parašźs labai nedaug – kelet¹ ataskaitų vyriausybei, kurios nebuvo išspausdintos, ko gero, buvo vienas iš didžiausių mokytojų ekonomikos moksle, jis buvo mokytojas aukščiausia šio žodžio prasme, Mokytojas iš didžiosios raidės. Kai XVIII a. viduryje Vincent’as de Gournay žodžiais laissez-faire (leidimas daryti, k¹ nori) ir laissez-aller (nerūpestingumas) kūrė ekonomikos motto, jo tikslas buvo sukurti erdvź prekybai ir iš vaikiškų kelnių neišaugusiai pramonei bei nuimti merkantilizmo grandines. Jam turime būti dėkingi ir už biurokratijos s¹vok¹. Kaip žodžius „aristokratija“ bei „demokratija“, taip ir žodį „biurokratija“ Vincent’as de Gournay pirm¹ kart¹ pavartojo 1764 m., kritikuodamas laisvam prekybos ir pramonės plėtrai trukdanči¹ monarchij¹. Pastebėtina, kad Vincent’as de Gournay išimtinai daug keliavo ir buvo kompetentingas ekonomikos plėtros Anglijoje stebėtojas, o tai buvo labai svarbu jo asmeniniam draugui J. Turgot, kuris domėjosi anglų ekonomistų, ypač D. Hume’o darbais, kurių veikalus jis vertė. Būtent susirašinėdamas su D. Hume’u J. Turgot 1766 m. aptarinėjo laisvos konkurencijos rinkos mechanizm¹, vėliau pavadint¹ „laisvos konkurencijos modeliu .

Draugystė su Vincent’u de Gournay ir bendravimas kaip su ekonomikos mokytoju, tźsėsi iki pat Vincent’o de Gournay mirties 1759 m. Kartu su juo J. Turgot dalyvaudavo F. Quesnay, kaip žinoma, gyvenusio vieno iš butų Versalio rūmų antresolėse, draugų susibūrimuose, visai šalia markizės Madame de Pompadour – visų kilimų karjeros laiptais šaltinio, apartamentų, draugų susibūrimuose. Kaip taikliai pastebėjo J. A. Schumpeter’is, garbėtroškos, stovėjź žemesnėse laiptų pakopose, vargu ar išleido iš akiračio ši¹ aplinkybź, ir kai kurie iš jų galėjo nutarti, kad valanda nuobodulio daktaro bute buvo visai nedidelė kaina už ger¹ žodį, išsakyt¹ įtakingosios madam apartamentuose.

J. Turgot 1761 m. rugpjūtį eiliniu tarnybiniu paskyrimu buvo patvirtintas eiti Limožo (Limoges provincijos centro) intendanto (gubernatoriaus) pareigas, kurias užėmė 13 metų, periodiškai atvykdamas į Paryžių ir ten gyvendamas žiemos mėnesiais. Atstovaudamas centrinei valdžiai tolimoje provincijoje, buvusioje vienu iš neturtingiausių Prancūzijos regionų, kuriame beveik visi 500 tūkst. gyventojų buvo valstiečiai, vertźsi kaštainių, rugių ir grikių auginimu, jis rūpinosi ūkiniais klausimais, tarp jų ir mokesčių rinkimo sistema. Būdamas energingas, net pasitikintis savimi ir valdingas, J. Turgot, nepaisydamas visų sunkumų, savo provincijoje pradėjo daryti tam tikras reformas, ir jo kaip Limožo finansinės apskrities „intendanto“ (federalinio valdytojo) nuo 1761 m. iki 1774 m. sėkmė buvo didžiulė. Tai lėmė jo parodytas veržlumas mažinant mokesčius, sumanumas ir draugiškumas. J. Turgot pasirūpino, kad Limožo srityje būtų nutiesti nauji ir pagerinti seni keliai, taptų įvairesnis vietos žmonių maistas.

Būtent savo gyvenimo Limože periodu J. Turgot parašė pagrindinį savo ekonomikos veikal¹ Apm¹stymai apie materialinių gėrybių sukūrim¹ ir paskirstym¹ (Reflexions sur la Formation et la Distribution des Richesses) (1766 m.), skirt¹ naudotis dviems jauniems kinams, kuriuos jėzuitai misionieriai buvo atvežź į Prancūzij¹ eiti mokslų. Darbas buvo išspausdintas savaitraštyje Ephemerides 1769–1770 m. Atskiru veikalu jis buvo išleistas prabėgus net 10 metų – 1776 m., kai J. Turgot buvo Liudviko XVI (1754–1793 m.) finansų ministras ir mėgino, taikydamas fiziokratizmo mokym¹, praktiškai įgyvendinti mokesčių reformas bei baigti rašyti darb¹ Vertės ir pinigai (1769 m.), Laišk¹ abatui Terray dėl mokesčio geležiai (1773 m.), kuriame smarkiai kritikavo apsauginių mokesčių tarifus, ir kitus. (Beje, angliškas Apm¹stymų vertimas pasirodė 1808 m.).

Akivaizdu, kad visi šie darbai buvo grindžiami fiziokratinėmis pažiūromis, taip pat rinkos ekonomikos santykių, pirmiausia laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos, principais. (Tiesa, tenka pripažinti, kad pagrindinio J. Turgot veikalo pirm¹jį publikavim¹ 1770 m. lydėjo tam tikra trintis dėl artimo draugo P. S. Dupont’o de Nemours’o (J. Turgot netgi tapo jo trečiojo sūnaus krikštatėviu ir pasiūlė berniukui Eleuthere Irenee vard¹, kuris reiškia laisvź ir taik¹) mėginimo paredaguoti jo tekst¹ fiziokratinės ortodoksijos interesais, todėl J. Turgot 1776 m. pats išleido antrajį leidim¹). Po savo draugo Vincent’o de Gournay mirties J. Turgot savo publikuotame kūrinyje Pagiriamasis žodis Vincent’ui de Gournay atskleidė neigiam¹ protekcionistinės politikos ekonomikoje reikšmź ir išsakė nuomonź, kad „bendra pirkimo ir pardavimo bendra laisvė yra vienintelė priemonė užtikrinti, viena vertus, pardavėjui – kain¹, galinči¹ skatinti gamyb¹, kita vertus, pirkėjui – geriausi¹ prekź žemiausia kaina“.

Ekonomikos teorija. Pati fiziokratizmo ekonominė doktrina geriausiai išdėstyta Apm¹stymuose apie materialinių gėrybių sukūrim¹ ir paskirstym¹, aiškiai parodžiusiuose, kad J. Turgot ne perdaug žavėjosi abstrakčiais principais. Pats darbas, kuris tapo pirmuoju veikalu, kuriame analizuotas pajamų paskirstymas kaip atskira problema, labai lakoniškas (primenantis geriausius W. Petty veikalų puslapius), ir trumpas. Jis sudarytas iš 100 glaustų tezių, savotiškų ekonominių teoremų, išdėstytų 3-juose skyriuose. Pirmoje dalyje (1-30 tezės) J. Turgot, pagal R. Cantillon’o – F. Quesnay klasių schem¹ ir pateikdamas jų ryšių gamyboje ir paskirstyme analizź, išdėstė fiziokratinź sistem¹, pabrėždamas, kad grynasis produktas yra ne paprasčiausia gamtos dovana, o ypač produktyvus žemdirbystės rezultatas, pasisavinamas žemės savininkų. Antrasis skyrius (31-48 tezės) skirtas barterio, kainos ir vertės problemoms. J. Turgot čia teigė, kad piniginio kapitalo teikiamos pajamos leidžia turtėti nenaudojant žemės ir darbo. Jis išskyrė subjektyvų vertingum¹ (kaip daikt¹ įkainoja pats savininkas, atsižvelgdamas į gyvojo ir sudaiktinto (ankstesnio) darbo s¹naudas) ir objektyvų vertingum¹ (kain¹), atsirandantį rinkoje pagal paklaus¹, pasiūl¹ ir daug kitų veiksnių, tarp jų ir retum¹, kuris, J. Turgot nuomone, yra vienu iš įvertinimo elementų įsigyjant prekź. Tačiau, kaip rašė J. Turgot, kiekvienos iš mainomų prekių vertingumas neturi kokio nors kito mato, kaip tik besitariančiųjų poreikius, norus ir lėšas. Todėl, J. Turgot prekės vertės pagrindu laikė vartojam¹j¹ vertź, arba daikto naudingum¹, subjektyviai įvertinam¹ pardavėjų ir pirkėjų. Šie subjektyvūs vertinimai, veikiami konkurencijos „virsdavo“ rinkos kainomis, su kuriomis sutikdavo ir pirkėjai, ir pardavėjai. Nuo čia jau buvo likźs tik vienas žingsnis iki ribinio naudingumo sampratos. Taigi atsisakźs darbinės vertės teorijos, J. Turgot šimtui metų į priekį padėjo pagrindus garsiajai naudingumo teorijai, vėliau suvaidinusiai labai svarbų vaidmenį politinėje ekonomikoje. Paskutiniame knygos skyriuje likusiose 52 tezėse nagrinėjama visuomenės klasinė struktūra, pateikta kapitalo ir kapitalistinės visuomenės pajamų analizė, kuri tapo didžiosios dalies XIX a. tyrimų pirmtake. Čia aptartos tokios temos, kaip procentas, santaupos ir investicijos, o taip pat kapitalinė vertė.

Lyginant su F. Quesnay, analizuodamas gamybinius santykius J. Turgot žengė žingsnį į priekį, nes, nors ir pritarė F. Quesnay pasiūlytai visuomenės trinarei klasinei struktūrai, bet fermerių ir pramonininkų klasėse (pastaruosius, F. Quesnay vadintus nevaising¹ja klase, jis labiau vykusiai įvardija apmokama (stipendiary) klase) išskyrė samdomus darbuotojus ir verslininkus (kapitalistus). Fermerių klasź J. Turgot skirstė į „dvi žmonių grupes: verslininkus, arba kapitalistus, teikiančius avansus, ir samdomus paprastus darbininkus, neturinčius nieko, išskyrus rankas bei sugebėjim¹ dirbti, ir uždirbančius tik tiek, kiek jiems pavyksta gauti pardavus savo darb¹ kitiems, t. y. gaunančius darbo užmokestį“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). J. Turgot požiūris į darbininkų darbo užmokestį ir jo dydį nesiskyrė nuo W. Petty ir F. Quesnay požiūrių. J. Turgot taip pat darbo užmokestį laikė darbininkų „savo darbo pardavimo kitiems“ rezultatu ir manė, kad jis yra „ribojamas būtino jo gyvenimui minimumo, t. y. to, kas tikrai būtina gyvybei palaikyti“. Būtent J. Turgot ištarė t¹ baisų nuosprendį, kad „kiekviename darbe turi įvykti ir įvyksta taip, kad darbininko atlyginimas nukrinta iki to, kiek būtinai reikalinga jo gyvybei išlaikyti“. (Čia jau aiškiai girdisi garsiojo geležinio darbo užmokesčio dėsnio aidas) J. Turgot jau pačioje darbo pradžioje paaiškino, kodėl samdomų darbininkų darbo užmokestis linkźs kristi iki gyvenimo lėšų minimumo. To priežastis – konkurencija tarp darbininkų esant darbo pasiūlos pertekliui, lyginant su paklausa darbui. Didelis J. Turgot pasiekimas buvo tai, kad jis atskleidė samdomo darbo genezź. Samdomo darbo atsiradim¹ jis aiškina darbininkų atskyrimu nuo darbo priemonių (žemź dirba nebe patys žemės savininkai). J. Turgot pastebėjo, kad visuomenės išsiskaidymas į klases vyko pamažu (dėl vienų taupumo ir stropumo bei kitų išlaidumo ir tingumo). Būtent šias J. Turgot išsakytas mintis siekia jau XIX a. išplėtota taupumo kaip pradinio kapitalo kaupimo pagrindo koncepcija.

Tačiau skirtingai nuo savo pirmtakų, J. Turgot darbo užmokestį priskyrė prie elementų, sudarančių jo pasiūlytos bendrosios ekonominės pusiausvyros sampratos pagrind¹. Ši pusiausvyra, jo žodžiais tariant, nusistovi „tarp visų žemės gaminių vertės, įvairaus pobūdžio prekių vartojimo, įvairios rūšies gaminių, (jų gamyboje) užimtų žmonių skaičiaus ir jų darbo užmokesčio kainos“. Pateikdamas kaip pavyzdį duon¹ ir vyn¹, J. Turgot rašė: „Duonos ir vyno vertingumas (kaina) nėra tik dviejų privačių asmenų derybų objektas. Jį lemia visos duonos pardavėjų visumos poreikių ir lėšų sulyginimas su visos vyno pardavėjų visumos poreikiais bei lėšomis“.

Skirtingai nuo F. Quesnay, J. Turgot neteikė tokios didelės reikšmės priešybei tarp žemės ūkio produktyvumo ir pramonės neproduktyvumo bei pripažino pramoninį ir prekybinį peln¹. Jis išskyrė peln¹, kaip savarankišk¹ pajamų rūšį, kuri¹ gauna įmonininkas – kapitalistas. Tačiau pastar¹jį peln¹ J. Turgot laikė išskaičiavimu iš produktyviosios klasės grynojo produkto, t. y. žemės rentos dalį, nes vieninteliu produktyviu darbu, pagaminančiu daugiau, nei gaunama darbo užmokesčiu, jis laikė žemdirbių (cultivateur) darb¹. Kaip ir fiziokratai, J. Turgot   teigė: „Žemdirbys yra pirma varomoji visų darbų jėga; būtent jis savo žemėje sukuria uždarbį visiems amatininkams. Žemdirbio darbas – vienintelis darbas, kuriuo sukuriama daugiau, nei sudaro darbo atlyginimas už jį. Todėl jis yra vienintelis viso turto šaltinis“. Taigi J. Turgot nors ir pabrėžė ne vien žemės, bet ir darbo produktyvum¹, tačiau, pripažindamas steriliosios klasės pelno egzistavim¹, nenukrypo nuo fundamentalaus fiziokratizmo postulato, teigiančio, kad grynasis produktas sukuriamas tik žemės ūkyje fermerio dėka, o pramoninkas tik perdirba (keičia) žaliav¹.

Peln¹ J. Turgot kildino iš procento (palūkanų), o pastar¹jį siejo su žemės renta. Pagal J. Turgot, kapitalistas gali savo pinigus paversti žemės nuosavybe. Pinigai turi atnešti tokį pat peln¹, kaip ir žemė, kuri gali būti už juos nupirkta. Taigi skolinto kapitalo pelno būtinum¹ J. Turgot aiškino tuo, kad už savo pinigus visada galima įsigyti žemės ir tapti rentos gavėju. Tai bus naudinga net ir tuomet, jei pinigai, išleisti žemės pirkimui, duos mažiau pajamų, nes turėdamas žemės jos savininkas yra apsaugotas nuo įvairių netikėtumų. J. Turgot nuomone, paskolinti pinigai turi duoti didesnį procent¹, nei pajamos iš žemės, įsigytos už šiuos pinigus, nes „dėl skolininko nemokumo kreditorius gali prarasti savo kapital¹“.

Pastebėtina, kad jei F. Quesnay, nepaisant skelbiamos visuotinės prekybos laisvės, pasisakė prieš laisv¹ procento nustatym¹, nes nematė kito pagrindo procentams, kaip tik tikr¹jį gėrybių padidėjim¹ – gryn¹jį žemės produkt¹, tai J. Turgot, atvirkščiai, pabrėžė, kad procento dydis tegali būti nustatytas prekiaujant, einam¹jį procent¹ laikė „kapitalo pertekliaus arba trūkumo termometru“. Jis patikslino, kad žemas piniginis procentas – tai ir kapitalo pertekliaus padarinys, ir rodiklis. Taip pat J. Turgot smerkė moralistų pagal Švent¹jį Rašt¹ teigusių, kad „skolinimas už procentus yra nusikaltimas“, nuostatas. Jis tvirtino, kad paskolos suteikimo laikotarpiu skolintojas praranda pajamas, kurias galėjo gauti, be to, jis rizikuoja savo kapitalu, o pasiskolinźs gali pinigus naudingai naudoti ir gauti peln¹. Todėl, kaip darė išvad¹ J. Turgot, skolintojas „nepadaro jokios žalos besiskolinančiajam, nes šis sutinka su jo s¹lygomis ir neturi jokių teisių į pasiskolint¹ sum¹. Pelnas, kurį jis gali gauti, turėdamas pinigus, neabejotinai, yra vienas iš didžiausių motyvų, skatinančių skolintis už procentus. Tai vienas iš šaltinių, suteikiantis galimybź sumokėti procentus“.

J. Turgot iškėlė idėj¹ apie pinigų, išleistų žemės pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintų, santykinį pajamingum¹. Jis teigė, kad įvairios pajamų rūšys linkusios vienodėti. Ši J. Turgot mintis grįsta fiziokratų mokymu apie gryn¹jį produkt¹, kuris, jų nuomone, gaunamas tik žemės ūkyje. Todėl žemės grynasis produktas laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu, kiekvienas žemės savininkas skelbtas kapitalistu, nes J. Turgot bet kokia žemė buvo tolygi tam tikram kapitalui.

Kapitalo problema buvo viena centrinių J. Turgot veikale Apm¹stymai apie materialinių gėrybių sukūrim¹ ir paskirstym¹. Jeigu F. Quesnay kapital¹ nagrinėjo kaip natūralios formos avansus, atnešančius gryn¹jį produkt¹, ir kapitalo nesiejo su pajamų paskirstymo problema, tai J. Turgot kapital¹ traktavo kaip „sukaupt¹ vertź“ ir mėgino išsiaiškinti, kas lemia kapitalo gebėjim¹ pačiam save didinti (taip buvo teigiama 62-oje tezėje). Pirmu kapitalo panaudojimu laikytas žemės (užtikrinančios rentos gavim¹) pirkimas, antru – pramoninių įmonių (duodančių peln¹) įsigijimas, trečiu – stambios žemės ūkio gamybos (garantuojančios fermerių peln¹) organizavimas, ketvirtu – prekyba (žadanti prekybinį peln¹), penktu – kreditinės operacijos, skirtos gauti palūkanas (procentus). Jis skyrė palūkanų gavim¹, pinigus ir kapital¹ bei nurodė, kad pinigai, patenkantys į rink¹, nėra paskolinami. Skolinami tie pinigai, kurie atidedami atsargai, arba kapitalas.

J. Turgot išryškino kapitalo susidarymo veiksnius, kaip minėta, akcentuodamas taupum¹ ir žemės grynojo produkto kaupim¹, kuris laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu. Apm¹stymuose apie materialinių gėrybių sukūrim¹ ir paskirstym¹ aptardamas papildomų kapitalo įplaukų mažėjančios gr¹žos idėj¹, jis atkreipė dėmesį į įdomų atvejį, kurį vėliau paprastai išleido iš akių klasikai: jeigu į t¹ patį žemės sklyp¹ nuosekliai investuosime papildomas vienodo dydžio kapitalo dalis, tai iš pradžių paskesnių porcijų duodama gr¹ža augs, bet paskui, pasiekus tam tikr¹ lygį, pradės nepaliaujamai mažėti.

J. Turgot aiškiai suprato pramoninio ir prekybinio pelno bei procento egzistavimo galimybź. Tačiau jis, likdamas ištikimas fiziokratizmo idėjoms, pagrindine kapitalo forma laikė žemdirbystės kapital¹, o pagrindine pridedamosios vertės forma – žemės rent¹.

Dar 1749 m. būdamas 22 metų amžiaus, išleidźs Laišk¹ abatui de Cise apie popierinius pinigus (tai buvo pirmoji jo publikacija ekonomikos klausimais), J. Turgot prakalbo apie kiekybinės pinigų teorijos idėjas, klasiškai išdėstytas paties A. Smith’o beveik po 30 metų. Laiške jis retoriškai klausė J. Law’o žodžiais: „Bet ar buvo leistina Law nežinoti to, kad auksas, kaip ir visa kita, pinga, jeigu jo kiekis didėja?“. Be to, J. Turgot gerai, suprasdamas problemos esmź, argumentavo ir teiginį apie popierinių pinigų nepatogum¹, kai jų kiekis neatitinka gaminamų prekių ir paslaugų kiekio.

Brangiųjų metalų (auksinius ir sidabrinius) pinigus J. Turgot aptaria kaip vien¹ iš prekinio pasaulio prekių, pabrėždamas, kad „ypač auksas ir sidabras daugiau, nei bet kuri kita medžiaga, tinka kaldinti monetas“, nes jie „pagal savo prigimtį tapo visuotine moneta neatsižvelgiant į bet kokius susitarimus ir bet kokius įstatymus” (išskirta mano. – Aut. pastaba). Jo įsitikinimu, pinigų, t. y. „aukso ir sidabro, kaina keičiasi ne tik lyginant su visomis kitomis prekėmis, bet ir vienas kito atžvilgiu pagal jų gausum¹“.

Galiausiai, kritikuodamas merkantilistus, J. Turgot „tautos turtui“ pirmiausiai laiko žemź ir iš jos gaunamas „gryn¹sias pajamas“, nes, jo požiūriu, „nors pinigai yra tiesioginis taupymo objektas ir pagrindinis kapitalo šaltinis juos kuriant, bet pinigai, kaip tokie, sudaro beveik nepastebim¹ bendros kapitalo sumos dalį“, o „prabanga nepertraukiamai veda į jų sunaikinim¹“.

Dar paminėsime J. Turgot indėlį į Enciklopedij¹, arba Aiškinam¹jį mokslų, menų ir amatų žodyn¹, tarp jų tokius straipsnius, kaip Egzistavimas, Plėtimasis (čia jis pirmasis pavartojo žodį pažanga ta prasme, kaip jis naudojamas šiandien: tobulesnio vystymasis iš ne tokio tobulo) ir Etimologija, o taip pat J. Berkeley filosofijos kritik¹ (bei daugelį kitų darbų), kurie įdomūs tuo, kad atskleidžia jo kūrybinio diapazono platum¹.

Gyvenimo kelias. 1774 m. J. Turgot gavo paskutinį savo tarnybinėje karjeroje paskyrim¹. Liudvikui XV mirus nuo raupų 1774 m. gegužės mėnesį, į sost¹ įžengźs devyniolikametis karalius Liudvikas XVI (jo žmona buvo karalienė Marie Antoinette), švelnaus ir sukalbamo būdo žmogus, liepos mėnesį ne be dvaro intrigų paskyrė jį jūrų ministru, o po kelių savaičių, pritarźs J. Turgot memorandumui, kuriame buvo teigiama: „jokių bankrotų; jokių mokesčių didinimo; jokių paskolų“, paskyrė į finansų generalinio kontrolieriaus pareigas, kurios buvo lygiavertes finansų ministro pareigoms – svarbiausiam to meto karalystės vidaus postui. Faktiškai J. Turgot buvo finansų ir prekybos ministras bei viešųjų darbų pravedimo įgaliotinis. Šias pareigas jis ėjo 20 mėnesių, ir didesni¹j¹ šio laikotarpio dalį jį kamavo podagros priepuoliai. Dėl stipraus skausmo kojose jis net buvo nešiojamas į karaliaus darbo viet¹ kėdėje Gavźs ministro pareigas (žodis „valdžia“ šiuo atveju būtų netinkamas), J. Turgot ėmėsi valdyti finansus ir gerinti apverktinoje būklėje buvusius karalystės finansus. Ir vienur, ir kitur jis susilaukė puikios, beveik neįtikėtinos sėkmės.

Tiesa, nors per tuos mėnesius, kol buvo finansų generalinis kontrolierius J. Turgot ir nepasisekė reikiamu mastu sumažinti valstybinių išlaidų, bet jis sugebėjo įdiegti kelet¹ įsakų ir įstatymų projektų (ediktų), atvėrusių galimybź visuotiniam šalies ekonomikos visuotiniam liberalizavimui, ypač įtvirtinant grūdų prekybos laisvź tiek šalies viduje, tiek užsienio prekyboje. Jis karališku dekretu nustatė vidinź laisvź prekybai grūdais (1774 m. rugsėjo 13 d. įsake buvo parašyta: „Nuo šiol visiems žmonėms bus galima gabenti, k¹ panorėjus, laisvai prekiauti grūdais ir miltais, parduoti bei pirkti juos bet kurioje pasirinktoje vietoje visoje karalystėje“) ir 1776 m. ėmėsi dar vienos priemonės: panaikino jurandes – amatininkų gildijas. Tačiau šios priemonės neturėjo politinės sėkmės daugiausia dėl taktinių klaidų (parlamentas rėmė gildijas, nes dauguma jo narių buvo „raudonosios mantijos“ teisininkai, ir gildijos buvo pelningas jų nesutarimų sprendimo šaltinis), tuoj pat sukėlusių didelį pasipriešinim¹. Beveik kiekviena reformatoriška J. Turgot naujovė susidurdavo su nuožmiu parlamento, kuriame vyravo dvaro aplinka, dvarininkijos, dvasininkijos ir tam tikros dalies verslininkų, siekusių išsaugoti savo monopolistinź padėtį, pasipriešinimu. Tačiau didžiausia problema buvo ne čia. Ministrui gal ir lengva kurti puikius dekretus turint monarcho param¹ ir primesti juos jėga parlamentarams, atsisakiusiems jiems pritarti. Tikras sunkumas buvo tas, kaip priversti gyventojus ir socialines grupes priimti šiuos dekretus. Pradžioje Liudvikas XVI teikė J. Turgot visišk¹ param¹, bet, pasižymėdamas daugeliu gerų savybių, nebuvo despotas ir linkźs taikyti jėgos. Nors J. Turgot taip pat buvo ir dvaro bei kitų sluoksnių intrigų taikiniu (daugiausia dėl savo išlaidų mažinimo politikos), laikui bėgant dominuojančiu veiksniu susidariusioje padėtyje tapo kaimo proletariato ir amatininkų gildijų masinis pasipriešinimas. Net kilo vietiniai maištai, kuriuos J. Turgot slopino tvirta ranka. Be to, koj¹ pakišo ir paprasčiausias nesisekimas: nepasitenkinimas dekretu apie laisv¹ vidaus prekyb¹ grūdais kilo dėl to, kad jo įvedimas sutapo su nederliumi. Todėl 1776 m. pradžioje karaliaus aprobuotų šešių ediktų, kurie labiau už visas ankstesnes priemones griovė feodalizm¹, nuostatų (ypač svarbios buvo dvi: panaikinti valstiečių prievolź taisyti kelius ir likviduoti amatininkų cechus bei gildijas) įgyvendinimas buvo tik trumpalaikis J. Turgot ir jo bendraminčių laimėjimas. 1776 m. gegužź karališkasis pasiuntinys įteikė jam įsak¹ perduoti visus reikalus ir atsistatydinti. J. Turgot išėjo į atsarg¹ ir negrįžo į valstybinź tarnyb¹ iki gyvenimo pabaigos. Drauge su juo pasitraukė ir jo bendraminčiai bei padėjėjai, kuriuos jis buvo pasitelkźs dirbti valstybės aparate. O jau po trijų mėnesių karalius, talkinant finansininkui J. Necker’iui, tapusiam finansų ministru, atšaukė visus ankstesnio ministro – reformatoriaus ediktus ir uždraudė laisv¹ javų prekyb¹.

Susidūrusio su finansiniais sunkumais Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI, maniusio, kad tereikia visus finansinius klausimus patikėti protingam bankininkui, ir visos problemos bus išspźstos, naujasis gelbėtojas bankininkas J. Necker’is (1732–1804 m.) irgi buvo pakankamai spalvinga asmenybė. Kaip pažymi L. von Mises’as, visais atžvilgiais jis buvo svetimas tuometiniams Prancūzijos valdovams. Pirmiausia, J. Necker’is buvo net ne prancūzas, o užsienietis – ženevietis. Antra, buvo ne aristokratijos atstovas, o paprastas pilietis. O tai XVIII a. Prancūzijoje buvo dar svarbiau, – buvo ne katalikas, o protestantas. Ir taip ponas J. Necker’is, garsiosios Madam de Stael tėvas, tapo finansų ministru, ir visi vylėsi, kad jis išsprźs Prancūzijos finansines problemas. Tačiau nors ponas J. Necker’is įgijo ir labai didelį pasitikėjim¹, karaliaus iždas liko tuščias; didžiausia jo klaida buvo tai, kad finansiškai rėmė Amerikos kolonistus, kovojusius su Anglija už nepriklausomybź, nekeldamas mokesčių. Tai, be abejo, neišsprendė Prancūzijos finansinių problemų. Beje, ir pats J. Necker’is išleido du garsius kūrinius Apie įstatymų leidim¹ ir prekyb¹ grūdais (1775 m.) ir Apie Prancūzijos finansų valdym¹ (1784 m.). Šiuose veikaluose jis aptarė darbo bei nuosavybės, o taip pat darbo žmonių skurdo klausimus. Pastar¹jį klausim¹ J. Necker’is aiškino ir objektyviais dėsniais (konkurencija dėl darbo vietų) ir kartu subjektyviais veiksniais (savininkų savanaudiškumu), taip pat teigė, kad vargšai nieko nelaimi iš techninės pažangos. Gali atrodyti keista, bet K. Marx’as į darbininkų skurdo priežastis ir techninės pažangos vaidmenį žvelgs visiškai taip pat, tarsi prieš šimt¹ metų nebūtų pasirodźs A. Smith’o Tautų turtas

Vis dėlto apibendrinant galima teigti, kad J. Turgot – kaip ministro pagrindiniai laimėjimai reformų periodu buvo: laisvos prekybos grūdais ir miltais šalies viduje įvedimas; laisvas grūdų įvežimas ir neapmuitinamas išvežimas iš karalystės; natūralios kelių prievolės pakeitimas pinigine duokle nuo žemės; amatininkų cechų ir gildijų, stabdžiusių verslininkystės augim¹ pramonės sferoje, panaikinimas.

Ekonomikos teorija. Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, jei mėgintume J. Turgot kaip mokslinink¹ palyginti su A. Smith’u, kurio indėlį į ekonomikos teorij¹ aptarsime kitame skyriuje, tai pirmiausia nustebina didelis jų panašumas: abu buvo eruditai savo išsilavinimu ir pasaulėžiūros platumu; abu laikėsi nuošalyje nuo verslo ir politinės arenos; abu buvo visa siela atsidavź savo reikalui. Pagrindinis jų skirtumas mokslinių pasiekimų požiūriu buvo tas, kad A. Smith’as skyrė labai mažai energijos ne mokslinei veiklai, o J. Turgot pradedant 1761 m. ir vėliau beveik vis¹ savo energij¹ skyrė reikalams, nesusijusiems su mokslu. Per 13 metų, praleistų Limože, J. Turgot turėjo mažai laisvalaikio. Beveik dvejus metus būdamas ministru jis praktiškai iš viso neturėjo laisvo laiko ir laiške savo sekretoriui bei draugui Kaijarui „laisvalaikį ir visišk¹ laisvź įvardijo kaip svarbiausi¹ gryn¹jį produkt¹ tų dviejų metų, kuriuos praleido ministerijoje“. Greičiausiai, kūrybine veikla jis užsiėmė  savo 18 – 34 metų tarpsnyje. Būtent tuo galima paaiškinti ne tik nevienod¹ pagrindinių trijų jo darbų lygį, bet ir skirting¹ jų išbaigtum¹.

J. Turgot buvo pernelyg talentingas, kad parašytų kažk¹ nereikšminga. Nedidelis savo apimtimi darbas Apm¹stymai, akivaizdu, buvo parašytas labai skubant ir niekada atidžiai neperžiūrėtas. Jis atrodo taip, kaip atrodytų A. Marshall’o knyga Principai, jei sunaikintume jos tekst¹, pastabas bei priedus ir išliktų tik trumpos išvados, be to, ne visos. Iš tikrųjų, tai ne daugiau nei išsamus analitinis apibendrinimas, parašytas neegzistuojančio traktato pagrindiniam tekstui. Tačiau ir tokiame stovyje jo teorinė schema, net atmetant prioriteto klausim¹, J. A. Schumpeter’io nuomone, aiškiai pralenkia A. Smith’o Tautų turto teorinź schem¹. Kad padarytume toki¹ išvad¹, nėra jokio reikalo priskirti J. Turgot nieko, ko jis iš tikrųjų ne būtų pasakźs, ar jo pasakytam suteikti nauj¹ prasmź, kurios jis pats neturėjo omenyje. Jis pasakė tai, k¹ pasakė, nei daugiau, nei mažiau. Tačiau pavadindamas Apm¹stymus nebaigtu ar schematišku darbu, J. A. Schumpeter’is neturėjo omenyje, kad norint užbaigti šį darb¹, reikia iškelti tam tikras prielaidas ar plačiai interpretuoti. Jis iš tiesų yra vientisa ekonomikos teorijos sistema. Bet kuris kompetentingas ekonomistas galėtų papildyti viskuo, ko trūksta šiame darbe, nieko nepridėdamas, išskyrus kritines pastabas, pagrįstas savu žinių lygiu.

Aišku, niekas nesižavi A. Smith’o Tautų turtu tik dėl jo teorinės schemos. Ši knyga išsikovojo pripažinim¹ dėl joje išdėstytos brandžios išminties, puikių pavyzdžių, atitinkamos ekonominės politikos veiksmingos gynybos. Taip pat pažymėtinas atsargumas, su kuriuo buvo kuriamas šis mokslininko kūrinys: ši knyga buvo kantrumo, kruopštumo, savidisciplinos vaisius. Toli gražu negalime būti tikri, kad J. Turgot būtų sukūrźs kažk¹ panašaus į j¹, net jei būtų disponavźs visu pasaulio laisvalaikiu. Kaip matysime toliau, abu darbai turėjo toli gražu ne vienod¹ pasisekim¹. Iš to galima daryti vien¹ svarbi¹ išvad¹: ekonomikos moksle vien tik intelektualaus pasiekimo neužtenka. Daug reikšmės turi užbaigtumas, atšlifavimas, pritaikymo galimybė, taip pat iliustruojamoji medžiaga. Kaip vaizdžiai pastebėjo J. A. Schumpeter’is, net ir mūsų laikais ekonomikos moksle kol kas negalima, kaip fizikoje, paveikti mokslinės minties eig¹ visame pasaulyje, išleidus straipsnį, ne ilgesnį nei vienas puslapis. J. Turgot darbas įgavo tokį pripažinim¹ tik dėl jo garsumo kitose veiklos srityse. Tačiau ir tada jis neatnešė tokių vaisių, kokius galėjo duoti.

Vis dėlto, kaip pažymėjo J. A. Schumpeter’is, visų pagrindinių faktų ir jų s¹ryšio visapusiškas matymas kartu ir puiki formuluotė tiek akivaizdūs, kad vien dėl to galima būtų nagrinėti J. Turgot vis¹ darb¹ kaip svarbų indėlį į moksl¹, net jei nė vienas iš išsakytų teiginių nepriklausė vien tik jam. Šiame traktate, pirmiausia skirtame vertingumo ir paskirstymo klausimams, tapusiems tokiais populiariais paskutiniais XIX a. dešimtmečiais, beveik negalima rasti nė vienos klaidos. Nebus per daug pasakyti, kad analitinis ekonomikos mokslas sugaišo vis¹ šimtmetį, kad pakiltų iki to lygio, kurį jis galėjo pasiekti per dvidešimt metų po J. Turgot traktato išleidimo, jei atidūs profesionalai jo turinį būtų tinkamai suprastź ir įsis¹moninź. Iš tikrųjų net J. B. Say’us – svarbiausia grandis tarp J. Turgot ir L. Walras’o – nesugebėjo jam rasti tinkamo pritaikymo. Tačiau vis dėlto, kaip pažymėjo J. B. Say’aus vaikaitis Leon’as Say’us savo parašytoje J. Turgot biografijoje, „Jei jis patyrė nesėkmź XVIII a., tai iš esmės padarė poveikį kitam amžiui“. Ir vien to jau pakanka.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Kokios J. Turgot ekonominės idėjos rodo, kad jis buvo fiziokratų mokymo šalininkas?

2. Apibūdinkite, k¹ naujo J. Turgot pasakė apie prekės vertź.

3. K¹ naujo J. Turgot suteikė F. Quesnay pasiūlytai visuomenės trinarei klasinei struktūrai?

4. Kaip J. Turgot paaiškino, kodėl samdomų darbininkų darbo užmokestis linkźs kristi iki gyvenimo lėšų minimumo.

5. Kuo skyrėsi J. Turgot ir F. Quesnay požiūris į peln¹?

6. Pakomentuokite J. Turgot idėj¹ apie pinigų, išleistų žemės pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintų, santykinį pajamingum¹.

7. Kuo skyrėsi J. Turgot ir F. Quesnay požiūris į kapital¹?

8. Kodėl J. Turgot galime sieti su kiekybine pinigų teorija?

9. Kiek, Jūsų nuomone, šiuolaikinės ekonomikos teorijos apibrėžimams atitinka J. Turgot turto, darbo užmokesčio, bendrosios ekonominės pusiausvyros, pinigų, skolinimo procento, kainos kategorijų traktuotės?

10. Aptarkite J. Turgot reformatoriškas idėjas.

LITERATŪRA

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 44-57.

Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 287-288.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 155-167.

Mises von L. Ekonominė politika. Mintys šiandienai ir rytdienai. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų S¹junga, 1992. – P. 40-41.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 37-38.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 136-137.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 243-249.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 184-185; 194-196.

Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 203-207.

. I /

o p Г М , 2001. – C. 57-59.

C