J. TURGOT EKONOMINËS NUOSTATOS

J. TURGOT EKONOMINËS NUOSTATOS

Pagrindinës sampratos:

Fiziokratai. Grynasis produktas. Kaina. Vertë. Naudingumas. Klasinë struktûra. Darbo užmokestis. Gyvenimo lëšø minimumas. Bendra ekonominë pusiausvyra. Kapitalo panaudojimas. Kiekybinë pinigø teorija.

Pagalbinës sampratos:

Subjektyvus ir objektyvus vertingumas. „Apmokama“ klasë. Kapitalistai. Darbininkai. Pelnas. Procentas. Turtas. Pinigai.

Anne Robert’ui Jacques Turgot (1727–1781 m.) tenka ypatinga vieta fiziokratø stovykloje. Jis buvo ne tik F. Quesnay mokinys ir jo idëjø propaguotojas, bet ir sukûrë savo fiziokratinê sistem¹, kurioje dar giliau nei F. Quesnay išnagrinëjo kapitalistinius santykius. Jo ekonomikos teorija jau atspindëjo kapitalistinës visuomenës atsiradim¹ feodalizmo epochoje ir jam teko taikytis prie auganèios stambiosios pramonës. Tiesa, pats J. Turgot nelaikë savês nei F. Quesnay mokiniu, nei pasekëju. Todël neigë bet koki¹ savo priklausomybê, jo niekinamais žodžiais tariant, fiziokratø „sektai“. Vis dëlto jo kûrybinis palikimas ir praktinë veikla liudija jo ištikimybê fiziokratø mokymui ir ekonominio liberalizmo principams, nors patá J. Turgot, J. A. Schumpeter’io nuomone, reikëtø apibûdinti ne kaip fiziokrat¹ su tam tikrais nukrypimais, o kaip ne fiziokrat¹, simpatizavusá fiziokratams

Gyvenimo kelias. Anne Robert’as Jacques Turgot, iki 1750 m. žinomas kaip abatas de Brucourt’as, buvo žymus prancûzø valstybës veikëjas ir ekonomistas. J. Turgot buvo kilês iš senos, bet nelabai žinomos, pakankamai pasiturinèios, nors ne per turtingiausios, normandiškos šeimos. Pagal savo socialinê padëtá jis priklausë netituluotai vietinei smulkiajai dvarininkijai (Anglijoje šis sluoksnis vadinosi gentry, o Vokietijoje – Junker). J. Turgot protëviai tradiciškai užëmë pareigas valstybës tarnyboje Paryžiuje. Jo tëvas Michael’is-Etiene Turgot nebuvo išimtis ir kaip Paryžiaus parlamento deputatas ir vyriausiasis miesto administratorius prisidëjo prie Paryžiaus nutekamøjø vandenø valymo sistemos nutiesimo. Gana anksti atsiskleidë J. Turgot polinkis mokslams. Beje, mokydamasis Plesio (Plessis) koledže jis susipažino su Isaac’u Newton’u (1642–1727 m.). Pagal šeimos tradicij¹, J. Turgot kaip treèias sûnus buvo priverstas ágyti dvasininko ásilavinim¹ ir buvo rengiamas bažnytinei karjerai. Pastebëtina, kad dvasininko išsilavinimas (kas ne dažnai pripažástama) užtikrino visišk¹ jo puikiø ir anksti išryškëjusiø gabumø plëtr¹ ir tapo vienu iš veiksniø, atvedusiø já á sëkmê. Baigês Saint-Sulpice seminarij¹ ir Sorbonos universiteto teologiná fakultet¹ bei tapês abatu Sorbonoje, J. Turgot atsiskleidë kaip neeilinë asmenybë, kupina plataus masto planø (mokslinëje ir kitose srityse), daug rašë, dalyvavo diskusijose. Èia jis patyrë antr¹ per savo jaunystê formuojantá poveiká iš „enciklopedistø sektos , nors gana greitai nuo jø nutolo. Taèiau 23 metø abatas J. Turgot, Sorbonos pasididžiavimas ir kylanti katalikybës žvaigždë, netikëtai nutarë atsisakyti dvasininko pašaukimo, nenorëdamas, jo žodžiais tariant, „vis¹ gyvenim¹ bûti su kauke“, ir, išgavês tëvo leidim¹, perëjo á valstybës tarnyb¹. Tuo laiku šis jaunas valdininkas be prancûzø jau gerai mokëjo šešias kalbas (anglø, vokieèiø, graikø, hebrajø, italø ir lotynø), á jo interesø rat¹ áëjo filosofija, teisë, gamtos mokslai, matematika, grožinë literatûra, poezija. Dvasininko karjer¹ pakeitês á valstybinê tarnyb¹, J. Turgot liko valdininku iki pat savo aktyvaus gyvenimo pabaigos. Èia jis patyrë biurokratijos poveiká – treèi¹ savo gyvenime aplinkos poveiká, kuris padëjo jam susiformuoti kaip asmenybei.

Jau savo tarnybinës karjeros Paryžiaus magistratûroje pradžioje J. Turgot labiausiai domëjosi já jaudinusia Prancûzijos ekonomine padëtimi. 25 metø jis jau užëmë teisininko pareigas Paryžiaus parlamente, o dar po metø už kukli¹ savo paveldët¹ palikimo dalá nusipirko teisëjø palatos pranešëjo pareigas. Taip jis tapo žymia sostinës aukštuomenës ir filosofiniø s¹jûdžiø rato figûra. Tuo metu J. Turgot suartëjo su vienu iš savo kolegø Vincent’u de Gournay (1712–1759 m.), neginèytinai laikomu vienu iš fiziokratø mokyklos pradininkø, turëjusiø poveiká F. Quesnay.

Vincent’as de Gournay buvo komersantas, išeivis iš buržuaziniø sluoksniø (pavardë Gournay su žodeliu “de” kilo nuo dvaro, palikto jam verslo partnerio, pavadinimo). Vëliau, gavês palikim¹, jis tapo valstybës tarnautoju, nusipirkês „komercijos intendanto pareigas Kaip pažymëjo J. A. Schumpeter’is, šis žmogus, niekada nesimokês tiesiogine to žodžio prasme ir parašês labai nedaug – kelet¹ ataskaitø vyriausybei, kurios nebuvo išspausdintos, ko gero, buvo vienas iš didžiausiø mokytojø ekonomikos moksle, jis buvo mokytojas aukšèiausia šio žodžio prasme, Mokytojas iš didžiosios raidës. Kai XVIII a. viduryje Vincent’as de Gournay žodžiais laissez-faire (leidimas daryti, k¹ nori) ir laissez-aller (nerûpestingumas) kûrë ekonomikos motto, jo tikslas buvo sukurti erdvê prekybai ir iš vaikiškø kelniø neišaugusiai pramonei bei nuimti merkantilizmo grandines. Jam turime bûti dëkingi ir už biurokratijos s¹vok¹. Kaip žodžius „aristokratija“ bei „demokratija“, taip ir žodá „biurokratija“ Vincent’as de Gournay pirm¹ kart¹ pavartojo 1764 m., kritikuodamas laisvam prekybos ir pramonës plëtrai trukdanèi¹ monarchij¹. Pastebëtina, kad Vincent’as de Gournay išimtinai daug keliavo ir buvo kompetentingas ekonomikos plëtros Anglijoje stebëtojas, o tai buvo labai svarbu jo asmeniniam draugui J. Turgot, kuris domëjosi anglø ekonomistø, ypaè D. Hume’o darbais, kuriø veikalus jis vertë. Bûtent susirašinëdamas su D. Hume’u J. Turgot 1766 m. aptarinëjo laisvos konkurencijos rinkos mechanizm¹, vëliau pavadint¹ „laisvos konkurencijos modeliu .

Draugystë su Vincent’u de Gournay ir bendravimas kaip su ekonomikos mokytoju, têsësi iki pat Vincent’o de Gournay mirties 1759 m. Kartu su juo J. Turgot dalyvaudavo F. Quesnay, kaip žinoma, gyvenusio vieno iš butø Versalio rûmø antresolëse, draugø susibûrimuose, visai šalia markizës Madame de Pompadour – visø kilimø karjeros laiptais šaltinio, apartamentø, draugø susibûrimuose. Kaip taikliai pastebëjo J. A. Schumpeter’is, garbëtroškos, stovëjê žemesnëse laiptø pakopose, vargu ar išleido iš akiraèio ši¹ aplinkybê, ir kai kurie iš jø galëjo nutarti, kad valanda nuobodulio daktaro bute buvo visai nedidelë kaina už ger¹ žodá, išsakyt¹ átakingosios madam apartamentuose.

J. Turgot 1761 m. rugpjûtá eiliniu tarnybiniu paskyrimu buvo patvirtintas eiti Limožo (Limoges provincijos centro) intendanto (gubernatoriaus) pareigas, kurias užëmë 13 metø, periodiškai atvykdamas á Paryžiø ir ten gyvendamas žiemos mënesiais. Atstovaudamas centrinei valdžiai tolimoje provincijoje, buvusioje vienu iš neturtingiausiø Prancûzijos regionø, kuriame beveik visi 500 tûkst. gyventojø buvo valstieèiai, vertêsi kaštainiø, rugiø ir grikiø auginimu, jis rûpinosi ûkiniais klausimais, tarp jø ir mokesèiø rinkimo sistema. Bûdamas energingas, net pasitikintis savimi ir valdingas, J. Turgot, nepaisydamas visø sunkumø, savo provincijoje pradëjo daryti tam tikras reformas, ir jo kaip Limožo finansinës apskrities „intendanto“ (federalinio valdytojo) nuo 1761 m. iki 1774 m. sëkmë buvo didžiulë. Tai lëmë jo parodytas veržlumas mažinant mokesèius, sumanumas ir draugiškumas. J. Turgot pasirûpino, kad Limožo srityje bûtø nutiesti nauji ir pagerinti seni keliai, taptø ávairesnis vietos žmoniø maistas.

Bûtent savo gyvenimo Limože periodu J. Turgot parašë pagrindiná savo ekonomikos veikal¹ Apm¹stymai apie materialiniø gërybiø sukûrim¹ ir paskirstym¹ (Reflexions sur la Formation et la Distribution des Richesses) (1766 m.), skirt¹ naudotis dviems jauniems kinams, kuriuos jëzuitai misionieriai buvo atvežê á Prancûzij¹ eiti mokslø. Darbas buvo išspausdintas savaitraštyje Ephemerides 1769–1770 m. Atskiru veikalu jis buvo išleistas prabëgus net 10 metø – 1776 m., kai J. Turgot buvo Liudviko XVI (1754–1793 m.) finansø ministras ir mëgino, taikydamas fiziokratizmo mokym¹, praktiškai ágyvendinti mokesèiø reformas bei baigti rašyti darb¹ Vertës ir pinigai (1769 m.), Laišk¹ abatui Terray dël mokesèio geležiai (1773 m.), kuriame smarkiai kritikavo apsauginiø mokesèiø tarifus, ir kitus. (Beje, angliškas Apm¹stymø vertimas pasirodë 1808 m.).

Akivaizdu, kad visi šie darbai buvo grindžiami fiziokratinëmis pažiûromis, taip pat rinkos ekonomikos santykiø, pirmiausia laisvos konkurencijos ir laisvos prekybos, principais. (Tiesa, tenka pripažinti, kad pagrindinio J. Turgot veikalo pirm¹já publikavim¹ 1770 m. lydëjo tam tikra trintis dël artimo draugo P. S. Dupont’o de Nemours’o (J. Turgot netgi tapo jo treèiojo sûnaus krikštatëviu ir pasiûlë berniukui Eleuthere Irenee vard¹, kuris reiškia laisvê ir taik¹) mëginimo paredaguoti jo tekst¹ fiziokratinës ortodoksijos interesais, todël J. Turgot 1776 m. pats išleido antrajá leidim¹). Po savo draugo Vincent’o de Gournay mirties J. Turgot savo publikuotame kûrinyje Pagiriamasis žodis Vincent’ui de Gournay atskleidë neigiam¹ protekcionistinës politikos ekonomikoje reikšmê ir išsakë nuomonê, kad „bendra pirkimo ir pardavimo bendra laisvë yra vienintelë priemonë užtikrinti, viena vertus, pardavëjui – kain¹, galinèi¹ skatinti gamyb¹, kita vertus, pirkëjui – geriausi¹ prekê žemiausia kaina“.

Ekonomikos teorija. Pati fiziokratizmo ekonominë doktrina geriausiai išdëstyta Apm¹stymuose apie materialiniø gërybiø sukûrim¹ ir paskirstym¹, aiškiai parodžiusiuose, kad J. Turgot ne perdaug žavëjosi abstrakèiais principais. Pats darbas, kuris tapo pirmuoju veikalu, kuriame analizuotas pajamø paskirstymas kaip atskira problema, labai lakoniškas (primenantis geriausius W. Petty veikalø puslapius), ir trumpas. Jis sudarytas iš 100 glaustø teziø, savotiškø ekonominiø teoremø, išdëstytø 3-juose skyriuose. Pirmoje dalyje (1-30 tezës) J. Turgot, pagal R. Cantillon’o – F. Quesnay klasiø schem¹ ir pateikdamas jø ryšiø gamyboje ir paskirstyme analizê, išdëstë fiziokratinê sistem¹, pabrëždamas, kad grynasis produktas yra ne paprasèiausia gamtos dovana, o ypaè produktyvus žemdirbystës rezultatas, pasisavinamas žemës savininkø. Antrasis skyrius (31-48 tezës) skirtas barterio, kainos ir vertës problemoms. J. Turgot èia teigë, kad piniginio kapitalo teikiamos pajamos leidžia turtëti nenaudojant žemës ir darbo. Jis išskyrë subjektyvø vertingum¹ (kaip daikt¹ ákainoja pats savininkas, atsižvelgdamas á gyvojo ir sudaiktinto (ankstesnio) darbo s¹naudas) ir objektyvø vertingum¹ (kain¹), atsirandantá rinkoje pagal paklaus¹, pasiûl¹ ir daug kitø veiksniø, tarp jø ir retum¹, kuris, J. Turgot nuomone, yra vienu iš ávertinimo elementø ásigyjant prekê. Taèiau, kaip rašë J. Turgot, kiekvienos iš mainomø prekiø vertingumas neturi kokio nors kito mato, kaip tik besitarianèiøjø poreikius, norus ir lëšas. Todël, J. Turgot prekës vertës pagrindu laikë vartojam¹j¹ vertê, arba daikto naudingum¹, subjektyviai ávertinam¹ pardavëjø ir pirkëjø. Šie subjektyvûs vertinimai, veikiami konkurencijos „virsdavo“ rinkos kainomis, su kuriomis sutikdavo ir pirkëjai, ir pardavëjai. Nuo èia jau buvo likês tik vienas žingsnis iki ribinio naudingumo sampratos. Taigi atsisakês darbinës vertës teorijos, J. Turgot šimtui metø á prieká padëjo pagrindus garsiajai naudingumo teorijai, vëliau suvaidinusiai labai svarbø vaidmená politinëje ekonomikoje. Paskutiniame knygos skyriuje likusiose 52 tezëse nagrinëjama visuomenës klasinë struktûra, pateikta kapitalo ir kapitalistinës visuomenës pajamø analizë, kuri tapo didžiosios dalies XIX a. tyrimø pirmtake. Èia aptartos tokios temos, kaip procentas, santaupos ir investicijos, o taip pat kapitalinë vertë.

Lyginant su F. Quesnay, analizuodamas gamybinius santykius J. Turgot žengë žingsná á prieká, nes, nors ir pritarë F. Quesnay pasiûlytai visuomenës trinarei klasinei struktûrai, bet fermeriø ir pramonininkø klasëse (pastaruosius, F. Quesnay vadintus nevaising¹ja klase, jis labiau vykusiai ávardija apmokama (stipendiary) klase) išskyrë samdomus darbuotojus ir verslininkus (kapitalistus). Fermeriø klasê J. Turgot skirstë á „dvi žmoniø grupes: verslininkus, arba kapitalistus, teikianèius avansus, ir samdomus paprastus darbininkus, neturinèius nieko, išskyrus rankas bei sugebëjim¹ dirbti, ir uždirbanèius tik tiek, kiek jiems pavyksta gauti pardavus savo darb¹ kitiems, t. y. gaunanèius darbo užmokestá“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). J. Turgot požiûris á darbininkø darbo užmokestá ir jo dydá nesiskyrë nuo W. Petty ir F. Quesnay požiûriø. J. Turgot taip pat darbo užmokestá laikë darbininkø „savo darbo pardavimo kitiems“ rezultatu ir manë, kad jis yra „ribojamas bûtino jo gyvenimui minimumo, t. y. to, kas tikrai bûtina gyvybei palaikyti“. Bûtent J. Turgot ištarë t¹ baisø nuosprendá, kad „kiekviename darbe turi ávykti ir ávyksta taip, kad darbininko atlyginimas nukrinta iki to, kiek bûtinai reikalinga jo gyvybei išlaikyti“. (Èia jau aiškiai girdisi garsiojo geležinio darbo užmokesèio dësnio aidas) J. Turgot jau paèioje darbo pradžioje paaiškino, kodël samdomø darbininkø darbo užmokestis linkês kristi iki gyvenimo lëšø minimumo. To priežastis – konkurencija tarp darbininkø esant darbo pasiûlos pertekliui, lyginant su paklausa darbui. Didelis J. Turgot pasiekimas buvo tai, kad jis atskleidë samdomo darbo genezê. Samdomo darbo atsiradim¹ jis aiškina darbininkø atskyrimu nuo darbo priemoniø (žemê dirba nebe patys žemës savininkai). J. Turgot pastebëjo, kad visuomenës išsiskaidymas á klases vyko pamažu (dël vienø taupumo ir stropumo bei kitø išlaidumo ir tingumo). Bûtent šias J. Turgot išsakytas mintis siekia jau XIX a. išplëtota taupumo kaip pradinio kapitalo kaupimo pagrindo koncepcija.

Taèiau skirtingai nuo savo pirmtakø, J. Turgot darbo užmokestá priskyrë prie elementø, sudaranèiø jo pasiûlytos bendrosios ekonominës pusiausvyros sampratos pagrind¹. Ši pusiausvyra, jo žodžiais tariant, nusistovi „tarp visø žemës gaminiø vertës, ávairaus pobûdžio prekiø vartojimo, ávairios rûšies gaminiø, (jø gamyboje) užimtø žmoniø skaièiaus ir jø darbo užmokesèio kainos“. Pateikdamas kaip pavyzdá duon¹ ir vyn¹, J. Turgot rašë: „Duonos ir vyno vertingumas (kaina) nëra tik dviejø privaèiø asmenø derybø objektas. Já lemia visos duonos pardavëjø visumos poreikiø ir lëšø sulyginimas su visos vyno pardavëjø visumos poreikiais bei lëšomis“.

Skirtingai nuo F. Quesnay, J. Turgot neteikë tokios didelës reikšmës priešybei tarp žemës ûkio produktyvumo ir pramonës neproduktyvumo bei pripažino pramoniná ir prekybiná peln¹. Jis išskyrë peln¹, kaip savarankišk¹ pajamø rûšá, kuri¹ gauna ámonininkas – kapitalistas. Taèiau pastar¹já peln¹ J. Turgot laikë išskaièiavimu iš produktyviosios klasës grynojo produkto, t. y. žemës rentos dalá, nes vieninteliu produktyviu darbu, pagaminanèiu daugiau, nei gaunama darbo užmokesèiu, jis laikë žemdirbiø (cultivateur) darb¹. Kaip ir fiziokratai, J. Turgot   teigë: „Žemdirbys yra pirma varomoji visø darbø jëga; bûtent jis savo žemëje sukuria uždarbá visiems amatininkams. Žemdirbio darbas – vienintelis darbas, kuriuo sukuriama daugiau, nei sudaro darbo atlyginimas už já. Todël jis yra vienintelis viso turto šaltinis“. Taigi J. Turgot nors ir pabrëžë ne vien žemës, bet ir darbo produktyvum¹, taèiau, pripažindamas steriliosios klasës pelno egzistavim¹, nenukrypo nuo fundamentalaus fiziokratizmo postulato, teigianèio, kad grynasis produktas sukuriamas tik žemës ûkyje fermerio dëka, o pramoninkas tik perdirba (keièia) žaliav¹.

Peln¹ J. Turgot kildino iš procento (palûkanø), o pastar¹já siejo su žemës renta. Pagal J. Turgot, kapitalistas gali savo pinigus paversti žemës nuosavybe. Pinigai turi atnešti toká pat peln¹, kaip ir žemë, kuri gali bûti už juos nupirkta. Taigi skolinto kapitalo pelno bûtinum¹ J. Turgot aiškino tuo, kad už savo pinigus visada galima ásigyti žemës ir tapti rentos gavëju. Tai bus naudinga net ir tuomet, jei pinigai, išleisti žemës pirkimui, duos mažiau pajamø, nes turëdamas žemës jos savininkas yra apsaugotas nuo ávairiø netikëtumø. J. Turgot nuomone, paskolinti pinigai turi duoti didesná procent¹, nei pajamos iš žemës, ásigytos už šiuos pinigus, nes „dël skolininko nemokumo kreditorius gali prarasti savo kapital¹“.

Pastebëtina, kad jei F. Quesnay, nepaisant skelbiamos visuotinës prekybos laisvës, pasisakë prieš laisv¹ procento nustatym¹, nes nematë kito pagrindo procentams, kaip tik tikr¹já gërybiø padidëjim¹ – gryn¹já žemës produkt¹, tai J. Turgot, atvirkšèiai, pabrëžë, kad procento dydis tegali bûti nustatytas prekiaujant, einam¹já procent¹ laikë „kapitalo pertekliaus arba trûkumo termometru“. Jis patikslino, kad žemas piniginis procentas – tai ir kapitalo pertekliaus padarinys, ir rodiklis. Taip pat J. Turgot smerkë moralistø pagal Švent¹já Rašt¹ teigusiø, kad „skolinimas už procentus yra nusikaltimas“, nuostatas. Jis tvirtino, kad paskolos suteikimo laikotarpiu skolintojas praranda pajamas, kurias galëjo gauti, be to, jis rizikuoja savo kapitalu, o pasiskolinês gali pinigus naudingai naudoti ir gauti peln¹. Todël, kaip darë išvad¹ J. Turgot, skolintojas „nepadaro jokios žalos besiskolinanèiajam, nes šis sutinka su jo s¹lygomis ir neturi jokiø teisiø á pasiskolint¹ sum¹. Pelnas, kurá jis gali gauti, turëdamas pinigus, neabejotinai, yra vienas iš didžiausiø motyvø, skatinanèiø skolintis už procentus. Tai vienas iš šaltiniø, suteikiantis galimybê sumokëti procentus“.

J. Turgot iškëlë idëj¹ apie pinigø, išleistø žemës pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintø, santykiná pajamingum¹. Jis teigë, kad ávairios pajamø rûšys linkusios vienodëti. Ši J. Turgot mintis grásta fiziokratø mokymu apie gryn¹já produkt¹, kuris, jø nuomone, gaunamas tik žemës ûkyje. Todël žemës grynasis produktas laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu, kiekvienas žemës savininkas skelbtas kapitalistu, nes J. Turgot bet kokia žemë buvo tolygi tam tikram kapitalui.

Kapitalo problema buvo viena centriniø J. Turgot veikale Apm¹stymai apie materialiniø gërybiø sukûrim¹ ir paskirstym¹. Jeigu F. Quesnay kapital¹ nagrinëjo kaip natûralios formos avansus, atnešanèius gryn¹já produkt¹, ir kapitalo nesiejo su pajamø paskirstymo problema, tai J. Turgot kapital¹ traktavo kaip „sukaupt¹ vertê“ ir mëgino išsiaiškinti, kas lemia kapitalo gebëjim¹ paèiam save didinti (taip buvo teigiama 62-oje tezëje). Pirmu kapitalo panaudojimu laikytas žemës (užtikrinanèios rentos gavim¹) pirkimas, antru – pramoniniø ámoniø (duodanèiø peln¹) ásigijimas, treèiu – stambios žemës ûkio gamybos (garantuojanèios fermeriø peln¹) organizavimas, ketvirtu – prekyba (žadanti prekybiná peln¹), penktu – kreditinës operacijos, skirtos gauti palûkanas (procentus). Jis skyrë palûkanø gavim¹, pinigus ir kapital¹ bei nurodë, kad pinigai, patenkantys á rink¹, nëra paskolinami. Skolinami tie pinigai, kurie atidedami atsargai, arba kapitalas.

J. Turgot išryškino kapitalo susidarymo veiksnius, kaip minëta, akcentuodamas taupum¹ ir žemës grynojo produkto kaupim¹, kuris laikytas pradiniu kaupimo šaltiniu. Apm¹stymuose apie materialiniø gërybiø sukûrim¹ ir paskirstym¹ aptardamas papildomø kapitalo áplaukø mažëjanèios gr¹žos idëj¹, jis atkreipë dëmesá á ádomø atvejá, kurá vëliau paprastai išleido iš akiø klasikai: jeigu á t¹ patá žemës sklyp¹ nuosekliai investuosime papildomas vienodo dydžio kapitalo dalis, tai iš pradžiø paskesniø porcijø duodama gr¹ža augs, bet paskui, pasiekus tam tikr¹ lygá, pradës nepaliaujamai mažëti.

J. Turgot aiškiai suprato pramoninio ir prekybinio pelno bei procento egzistavimo galimybê. Taèiau jis, likdamas ištikimas fiziokratizmo idëjoms, pagrindine kapitalo forma laikë žemdirbystës kapital¹, o pagrindine pridedamosios vertës forma – žemës rent¹.

Dar 1749 m. bûdamas 22 metø amžiaus, išleidês Laišk¹ abatui de Cise apie popierinius pinigus (tai buvo pirmoji jo publikacija ekonomikos klausimais), J. Turgot prakalbo apie kiekybinës pinigø teorijos idëjas, klasiškai išdëstytas paties A. Smith’o beveik po 30 metø. Laiške jis retoriškai klausë J. Law’o žodžiais: „Bet ar buvo leistina Law nežinoti to, kad auksas, kaip ir visa kita, pinga, jeigu jo kiekis didëja?“. Be to, J. Turgot gerai, suprasdamas problemos esmê, argumentavo ir teiginá apie popieriniø pinigø nepatogum¹, kai jø kiekis neatitinka gaminamø prekiø ir paslaugø kiekio.

Brangiøjø metalø (auksinius ir sidabrinius) pinigus J. Turgot aptaria kaip vien¹ iš prekinio pasaulio prekiø, pabrëždamas, kad „ypaè auksas ir sidabras daugiau, nei bet kuri kita medžiaga, tinka kaldinti monetas“, nes jie „pagal savo prigimtá tapo visuotine moneta neatsižvelgiant á bet kokius susitarimus ir bet kokius ástatymus” (išskirta mano. – Aut. pastaba). Jo ásitikinimu, pinigø, t. y. „aukso ir sidabro, kaina keièiasi ne tik lyginant su visomis kitomis prekëmis, bet ir vienas kito atžvilgiu pagal jø gausum¹“.

Galiausiai, kritikuodamas merkantilistus, J. Turgot „tautos turtui“ pirmiausiai laiko žemê ir iš jos gaunamas „gryn¹sias pajamas“, nes, jo požiûriu, „nors pinigai yra tiesioginis taupymo objektas ir pagrindinis kapitalo šaltinis juos kuriant, bet pinigai, kaip tokie, sudaro beveik nepastebim¹ bendros kapitalo sumos dalá“, o „prabanga nepertraukiamai veda á jø sunaikinim¹“.

Dar paminësime J. Turgot indëlá á Enciklopedij¹, arba Aiškinam¹já mokslø, menø ir amatø žodyn¹, tarp jø tokius straipsnius, kaip Egzistavimas, Plëtimasis (èia jis pirmasis pavartojo žodá pažanga ta prasme, kaip jis naudojamas šiandien: tobulesnio vystymasis iš ne tokio tobulo) ir Etimologija, o taip pat J. Berkeley filosofijos kritik¹ (bei daugelá kitø darbø), kurie ádomûs tuo, kad atskleidžia jo kûrybinio diapazono platum¹.

Gyvenimo kelias. 1774 m. J. Turgot gavo paskutiná savo tarnybinëje karjeroje paskyrim¹. Liudvikui XV mirus nuo raupø 1774 m. gegužës mënesá, á sost¹ ážengês devyniolikametis karalius Liudvikas XVI (jo žmona buvo karalienë Marie Antoinette), švelnaus ir sukalbamo bûdo žmogus, liepos mënesá ne be dvaro intrigø paskyrë já jûrø ministru, o po keliø savaièiø, pritarês J. Turgot memorandumui, kuriame buvo teigiama: „jokiø bankrotø; jokiø mokesèiø didinimo; jokiø paskolø“, paskyrë á finansø generalinio kontrolieriaus pareigas, kurios buvo lygiavertes finansø ministro pareigoms – svarbiausiam to meto karalystës vidaus postui. Faktiškai J. Turgot buvo finansø ir prekybos ministras bei viešøjø darbø pravedimo ágaliotinis. Šias pareigas jis ëjo 20 mënesiø, ir didesni¹j¹ šio laikotarpio dalá já kamavo podagros priepuoliai. Dël stipraus skausmo kojose jis net buvo nešiojamas á karaliaus darbo viet¹ këdëje Gavês ministro pareigas (žodis „valdžia“ šiuo atveju bûtø netinkamas), J. Turgot ëmësi valdyti finansus ir gerinti apverktinoje bûklëje buvusius karalystës finansus. Ir vienur, ir kitur jis susilaukë puikios, beveik neátikëtinos sëkmës.

Tiesa, nors per tuos mënesius, kol buvo finansø generalinis kontrolierius J. Turgot ir nepasisekë reikiamu mastu sumažinti valstybiniø išlaidø, bet jis sugebëjo ádiegti kelet¹ ásakø ir ástatymø projektø (ediktø), atvërusiø galimybê visuotiniam šalies ekonomikos visuotiniam liberalizavimui, ypaè átvirtinant grûdø prekybos laisvê tiek šalies viduje, tiek užsienio prekyboje. Jis karališku dekretu nustatë vidinê laisvê prekybai grûdais (1774 m. rugsëjo 13 d. ásake buvo parašyta: „Nuo šiol visiems žmonëms bus galima gabenti, k¹ panorëjus, laisvai prekiauti grûdais ir miltais, parduoti bei pirkti juos bet kurioje pasirinktoje vietoje visoje karalystëje“) ir 1776 m. ëmësi dar vienos priemonës: panaikino jurandes – amatininkø gildijas. Taèiau šios priemonës neturëjo politinës sëkmës daugiausia dël taktiniø klaidø (parlamentas rëmë gildijas, nes dauguma jo nariø buvo „raudonosios mantijos“ teisininkai, ir gildijos buvo pelningas jø nesutarimø sprendimo šaltinis), tuoj pat sukëlusiø didelá pasipriešinim¹. Beveik kiekviena reformatoriška J. Turgot naujovë susidurdavo su nuožmiu parlamento, kuriame vyravo dvaro aplinka, dvarininkijos, dvasininkijos ir tam tikros dalies verslininkø, siekusiø išsaugoti savo monopolistinê padëtá, pasipriešinimu. Taèiau didžiausia problema buvo ne èia. Ministrui gal ir lengva kurti puikius dekretus turint monarcho param¹ ir primesti juos jëga parlamentarams, atsisakiusiems jiems pritarti. Tikras sunkumas buvo tas, kaip priversti gyventojus ir socialines grupes priimti šiuos dekretus. Pradžioje Liudvikas XVI teikë J. Turgot visišk¹ param¹, bet, pasižymëdamas daugeliu gerø savybiø, nebuvo despotas ir linkês taikyti jëgos. Nors J. Turgot taip pat buvo ir dvaro bei kitø sluoksniø intrigø taikiniu (daugiausia dël savo išlaidø mažinimo politikos), laikui bëgant dominuojanèiu veiksniu susidariusioje padëtyje tapo kaimo proletariato ir amatininkø gildijø masinis pasipriešinimas. Net kilo vietiniai maištai, kuriuos J. Turgot slopino tvirta ranka. Be to, koj¹ pakišo ir paprasèiausias nesisekimas: nepasitenkinimas dekretu apie laisv¹ vidaus prekyb¹ grûdais kilo dël to, kad jo ávedimas sutapo su nederliumi. Todël 1776 m. pradžioje karaliaus aprobuotø šešiø ediktø, kurie labiau už visas ankstesnes priemones griovë feodalizm¹, nuostatø (ypaè svarbios buvo dvi: panaikinti valstieèiø prievolê taisyti kelius ir likviduoti amatininkø cechus bei gildijas) ágyvendinimas buvo tik trumpalaikis J. Turgot ir jo bendraminèiø laimëjimas. 1776 m. gegužê karališkasis pasiuntinys áteikë jam ásak¹ perduoti visus reikalus ir atsistatydinti. J. Turgot išëjo á atsarg¹ ir negrážo á valstybinê tarnyb¹ iki gyvenimo pabaigos. Drauge su juo pasitraukë ir jo bendraminèiai bei padëjëjai, kuriuos jis buvo pasitelkês dirbti valstybës aparate. O jau po trijø mënesiø karalius, talkinant finansininkui J. Necker’iui, tapusiam finansø ministru, atšaukë visus ankstesnio ministro – reformatoriaus ediktus ir uždraudë laisv¹ javø prekyb¹.

Susidûrusio su finansiniais sunkumais Prancûzijos karaliaus Liudviko XVI, maniusio, kad tereikia visus finansinius klausimus patikëti protingam bankininkui, ir visos problemos bus išspêstos, naujasis gelbëtojas bankininkas J. Necker’is (1732–1804 m.) irgi buvo pakankamai spalvinga asmenybë. Kaip pažymi L. von Mises’as, visais atžvilgiais jis buvo svetimas tuometiniams Prancûzijos valdovams. Pirmiausia, J. Necker’is buvo net ne prancûzas, o užsienietis – ženevietis. Antra, buvo ne aristokratijos atstovas, o paprastas pilietis. O tai XVIII a. Prancûzijoje buvo dar svarbiau, – buvo ne katalikas, o protestantas. Ir taip ponas J. Necker’is, garsiosios Madam de Stael tëvas, tapo finansø ministru, ir visi vylësi, kad jis išsprês Prancûzijos finansines problemas. Taèiau nors ponas J. Necker’is ágijo ir labai didelá pasitikëjim¹, karaliaus iždas liko tušèias; didžiausia jo klaida buvo tai, kad finansiškai rëmë Amerikos kolonistus, kovojusius su Anglija už nepriklausomybê, nekeldamas mokesèiø. Tai, be abejo, neišsprendë Prancûzijos finansiniø problemø. Beje, ir pats J. Necker’is išleido du garsius kûrinius Apie ástatymø leidim¹ ir prekyb¹ grûdais (1775 m.) ir Apie Prancûzijos finansø valdym¹ (1784 m.). Šiuose veikaluose jis aptarë darbo bei nuosavybës, o taip pat darbo žmoniø skurdo klausimus. Pastar¹já klausim¹ J. Necker’is aiškino ir objektyviais dësniais (konkurencija dël darbo vietø) ir kartu subjektyviais veiksniais (savininkø savanaudiškumu), taip pat teigë, kad vargšai nieko nelaimi iš techninës pažangos. Gali atrodyti keista, bet K. Marx’as á darbininkø skurdo priežastis ir techninës pažangos vaidmená žvelgs visiškai taip pat, tarsi prieš šimt¹ metø nebûtø pasirodês A. Smith’o Tautø turtas

Vis dëlto apibendrinant galima teigti, kad J. Turgot – kaip ministro pagrindiniai laimëjimai reformø periodu buvo: laisvos prekybos grûdais ir miltais šalies viduje ávedimas; laisvas grûdø ávežimas ir neapmuitinamas išvežimas iš karalystës; natûralios keliø prievolës pakeitimas pinigine duokle nuo žemës; amatininkø cechø ir gildijø, stabdžiusiø verslininkystës augim¹ pramonës sferoje, panaikinimas.

Ekonomikos teorija. Kaip pastebëjo J. A. Schumpeter’is, jei mëgintume J. Turgot kaip mokslinink¹ palyginti su A. Smith’u, kurio indëlá á ekonomikos teorij¹ aptarsime kitame skyriuje, tai pirmiausia nustebina didelis jø panašumas: abu buvo eruditai savo išsilavinimu ir pasaulëžiûros platumu; abu laikësi nuošalyje nuo verslo ir politinës arenos; abu buvo visa siela atsidavê savo reikalui. Pagrindinis jø skirtumas moksliniø pasiekimø požiûriu buvo tas, kad A. Smith’as skyrë labai mažai energijos ne mokslinei veiklai, o J. Turgot pradedant 1761 m. ir vëliau beveik vis¹ savo energij¹ skyrë reikalams, nesusijusiems su mokslu. Per 13 metø, praleistø Limože, J. Turgot turëjo mažai laisvalaikio. Beveik dvejus metus bûdamas ministru jis praktiškai iš viso neturëjo laisvo laiko ir laiške savo sekretoriui bei draugui Kaijarui „laisvalaiká ir visišk¹ laisvê ávardijo kaip svarbiausi¹ gryn¹já produkt¹ tø dviejø metø, kuriuos praleido ministerijoje“. Greièiausiai, kûrybine veikla jis užsiëmë  savo 18 – 34 metø tarpsnyje. Bûtent tuo galima paaiškinti ne tik nevienod¹ pagrindiniø trijø jo darbø lygá, bet ir skirting¹ jø išbaigtum¹.

J. Turgot buvo pernelyg talentingas, kad parašytø kažk¹ nereikšminga. Nedidelis savo apimtimi darbas Apm¹stymai, akivaizdu, buvo parašytas labai skubant ir niekada atidžiai neperžiûrëtas. Jis atrodo taip, kaip atrodytø A. Marshall’o knyga Principai, jei sunaikintume jos tekst¹, pastabas bei priedus ir išliktø tik trumpos išvados, be to, ne visos. Iš tikrøjø, tai ne daugiau nei išsamus analitinis apibendrinimas, parašytas neegzistuojanèio traktato pagrindiniam tekstui. Taèiau ir tokiame stovyje jo teorinë schema, net atmetant prioriteto klausim¹, J. A. Schumpeter’io nuomone, aiškiai pralenkia A. Smith’o Tautø turto teorinê schem¹. Kad padarytume toki¹ išvad¹, nëra jokio reikalo priskirti J. Turgot nieko, ko jis iš tikrøjø ne bûtø pasakês, ar jo pasakytam suteikti nauj¹ prasmê, kurios jis pats neturëjo omenyje. Jis pasakë tai, k¹ pasakë, nei daugiau, nei mažiau. Taèiau pavadindamas Apm¹stymus nebaigtu ar schematišku darbu, J. A. Schumpeter’is neturëjo omenyje, kad norint užbaigti šá darb¹, reikia iškelti tam tikras prielaidas ar plaèiai interpretuoti. Jis iš tiesø yra vientisa ekonomikos teorijos sistema. Bet kuris kompetentingas ekonomistas galëtø papildyti viskuo, ko trûksta šiame darbe, nieko nepridëdamas, išskyrus kritines pastabas, pagrástas savu žiniø lygiu.

Aišku, niekas nesižavi A. Smith’o Tautø turtu tik dël jo teorinës schemos. Ši knyga išsikovojo pripažinim¹ dël joje išdëstytos brandžios išminties, puikiø pavyzdžiø, atitinkamos ekonominës politikos veiksmingos gynybos. Taip pat pažymëtinas atsargumas, su kuriuo buvo kuriamas šis mokslininko kûrinys: ši knyga buvo kantrumo, kruopštumo, savidisciplinos vaisius. Toli gražu negalime bûti tikri, kad J. Turgot bûtø sukûrês kažk¹ panašaus á j¹, net jei bûtø disponavês visu pasaulio laisvalaikiu. Kaip matysime toliau, abu darbai turëjo toli gražu ne vienod¹ pasisekim¹. Iš to galima daryti vien¹ svarbi¹ išvad¹: ekonomikos moksle vien tik intelektualaus pasiekimo neužtenka. Daug reikšmës turi užbaigtumas, atšlifavimas, pritaikymo galimybë, taip pat iliustruojamoji medžiaga. Kaip vaizdžiai pastebëjo J. A. Schumpeter’is, net ir mûsø laikais ekonomikos moksle kol kas negalima, kaip fizikoje, paveikti mokslinës minties eig¹ visame pasaulyje, išleidus straipsná, ne ilgesná nei vienas puslapis. J. Turgot darbas ágavo toká pripažinim¹ tik dël jo garsumo kitose veiklos srityse. Taèiau ir tada jis neatnešë tokiø vaisiø, kokius galëjo duoti.

Vis dëlto, kaip pažymëjo J. A. Schumpeter’is, visø pagrindiniø faktø ir jø s¹ryšio visapusiškas matymas kartu ir puiki formuluotë tiek akivaizdûs, kad vien dël to galima bûtø nagrinëti J. Turgot vis¹ darb¹ kaip svarbø indëlá á moksl¹, net jei në vienas iš išsakytø teiginiø nepriklausë vien tik jam. Šiame traktate, pirmiausia skirtame vertingumo ir paskirstymo klausimams, tapusiems tokiais populiariais paskutiniais XIX a. dešimtmeèiais, beveik negalima rasti në vienos klaidos. Nebus per daug pasakyti, kad analitinis ekonomikos mokslas sugaišo vis¹ šimtmetá, kad pakiltø iki to lygio, kurá jis galëjo pasiekti per dvidešimt metø po J. Turgot traktato išleidimo, jei atidûs profesionalai jo turiná bûtø tinkamai suprastê ir ásis¹moninê. Iš tikrøjø net J. B. Say’us – svarbiausia grandis tarp J. Turgot ir L. Walras’o – nesugebëjo jam rasti tinkamo pritaikymo. Taèiau vis dëlto, kaip pažymëjo J. B. Say’aus vaikaitis Leon’as Say’us savo parašytoje J. Turgot biografijoje, „Jei jis patyrë nesëkmê XVIII a., tai iš esmës padarë poveiká kitam amžiui“. Ir vien to jau pakanka.

Kontrolinës užduotys ir klausimai

1. Kokios J. Turgot ekonominës idëjos rodo, kad jis buvo fiziokratø mokymo šalininkas?

2. Apibûdinkite, k¹ naujo J. Turgot pasakë apie prekës vertê.

3. K¹ naujo J. Turgot suteikë F. Quesnay pasiûlytai visuomenës trinarei klasinei struktûrai?

4. Kaip J. Turgot paaiškino, kodël samdomø darbininkø darbo užmokestis linkês kristi iki gyvenimo lëšø minimumo.

5. Kuo skyrësi J. Turgot ir F. Quesnay požiûris á peln¹?

6. Pakomentuokite J. Turgot idëj¹ apie pinigø, išleistø žemës pirkimui, vykdytai pramoninei gamybai ar paskolintø, santykiná pajamingum¹.

7. Kuo skyrësi J. Turgot ir F. Quesnay požiûris á kapital¹?

8. Kodël J. Turgot galime sieti su kiekybine pinigø teorija?

9. Kiek, Jûsø nuomone, šiuolaikinës ekonomikos teorijos apibrëžimams atitinka J. Turgot turto, darbo užmokesèio, bendrosios ekonominës pusiausvyros, pinigø, skolinimo procento, kainos kategorijø traktuotës?

10. Aptarkite J. Turgot reformatoriškas idëjas.

LITERATÛRA

Lydeka Z. Ekonominiø teorijø istorija: Paskaitø konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 44-57.

Šalèius P. Raštai: Teorinë ekonomika ir ekonominës minties istorija / Redkol.: V. Lukoševièius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 287-288.

Anikinas A. Mokslo jaunystë: M¹stytojø ekonomistø gyvenimas ir idëjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 155-167.

Mises von L. Ekonominë politika. Mintys šiandienai ir rytdienai. – Kaunas: Lietuvos Verslininkø S¹junga, 1992. – P. 40-41.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 37-38.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 136-137.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 243-249.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 184-185; 194-196.

Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 203-207.

. I /

o p Г М , 2001. – C. 57-59.

C