K. MARX’O EKONOMIKOS TEORIJA

K. MARX’O EKONOMIKOS TEORIJA

Geriau už jį mažai kas žinojo savo laiko ekonominź

mintį. Jis buvo ekonomistas griežtai moksline šio

žodžio prasme bei norėjo, kad jį tokiu ir laikytų.

R. Aron’as

Pagrindinės sampratos:

Prekė. Būtinasis darbas. Pridedamasis darbas. Darbo jėga. Prekė – darbo jėga. Pridedamoji vertė. Pridedamosios vertės metinė norma. Pastovus ir kintamas kapitalas. Darbo jėgos vertė. Darbo užmokestis. Kapitalas. Kapitalo organinė sudėtis. Kapitalistinis gyventojų skaičiaus dėsnis. Kapitalistinio kaupimo visuotinis dėsnis. Pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas. Pramoninis kapitalas. Prekybinis kapitalas. Bankinis kapitalas. Dvejopas darbo pobūdis. Paprastos ir išplėstinės reprodukcijos teorija. Du visuomeninės gamybos padaliniai. Pelno norma. Vidutinis pelnas. Pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis. Absoliuti renta.

Pagalbinės sampratos:

Kapitalizmas. Ekonomikos teorijos kritika. Istorizmo principas. Gamybos procesas. Mainomoji vertė ir vertė. Vartojamoji vertė. Eksploatacija. Paprasta prekinė gamyba. Kapitalo apytaka ir apyvarta. Individualus ir visuomeninis kapitalas. Visuomeninės klasės. Proletariatas. Grynasis visuomeninis produktas

Jau susiformavo tradicija bet kuriame ekonominės minties vadovėlyje tam tikr¹ viet¹ skirti K. Marx’ui, tiesa, priskiriant jį skirtingiems skyriams. Juk, kaip rašė J. K. Galbreith’as, „Nuo biblinių laikų nėra kitos didžios asmenybės, kurios kūryba būtų taip skirtingai interpretuota, kaip K. Marx’o Kapitalas“. Tačiau dabar K. Marx’as dažniausiai laikomas ekonomistu, veikusiu pagal klasikinės mokyklos tradicij¹ ir mėginusiu sukurti alternatyvi¹ sistem¹, pagrįst¹ klasikine ekonomika.

5.5.1. K. Marx’as ir jo laikmetis

Karl’as Marx’as (1818–1883 m.) gimė Vokietijoje, Triero mieste, advokato, išeivio iš rabinų dinastijos, 1816 m. perėjusio iš judėjų į protestantizm¹, šeimoje. 1830–1835 m. jis mokėsi Triero gimnazijoje. Nuo 1835 m. studijavo Bonos universiteto teisės skyriuje (tiesa, gana nesėkmingai ir labai trumpai, kadangi aštraus proto jaunuolis pasidavė jaunystės pagundoms ir buvo gana retas svečias universiteto auditorijose, teikdamas pirmenybź pasivaikščiojimams parkuose ir stiklelio lenkimui smuklėse bei amatininkų dukterų gundymui), o nuo 1836 m. iki 1841 m. studijavo teisź, filosofij¹, istorij¹ ir menų istorij¹ Berlyno universitete (čia jį supo jau gerokai griežtesnė akademinė atmosfera), kurį baigźs gavo daktaro laipsnį Jenos universiteto filosofijos fakultete, kur apgynė disertacij¹ apie Demokrito ir Epikūro natūrfilosofijos skirtumus. Tačiau didesnioji K. Marx’o savarankiško gyvenimo dalis prabėgo emigracijoje. Iš pradžių Prancūzijoje – čia jis pradėjo gilias politinės ekonomijos, filosofijos ir sociologijos studijas (prisimindamas K. Marx’o jaunystź, F. Engels’as 1892 m. būsimam didžiojo revoliucionieriaus ir mokslininko biografui F. Mehring’ui yra sakźs, kad, studijuodamas Bonoje ir Berlyne, „apie politinź ekonomij¹ jis absoliučiai nieko nenusimanė [] ir savo ekonomines studijas [] pradėjo 1843 m. Paryžiuje, kai ėmėsi studijuoti didžiųjų anglų ir prancūzų veikalus []“), susipažino su H. Heine, P. Proudhon’u, M. Bakunin’u, artimai susidraugavo su F. Engels’u, su kuriuo išleido Švent¹j¹ šeim¹ (1845 m.), tapusi¹ pirmu bendru darbu. Toliau – Belgijoje, nes 1845 m. Prancūzija, reikalaujant Prūsijai, jį ištrėmė; tai laikotarpis, kai jis, tźsdamas bendradarbiavim¹ su F. Engels’u, išleido tokius darbus, kaip Vokiečių ideologija (1845 m.) ir Komunistų partijos manifestas (1848 m.), o paskui – Anglijoje, kur jis gyveno ir dirbo nuo 1849 m. iki pat savo mirties.

Būtent jo gyvenimo Londono periodu ir buvo parašyti svarbiausi ekonomikos teorijos veikalai. (Kaip kruopščiai ir intensyviai jis dirbdavo mokslinį darb¹, rodo ir toks faktas: nuo 1850 m. rugpjūčio iki 1853 m. birželio, dirbdamas Britų muziejaus bibliotekoje, K. Marx’as išrašų prirašė į 23 s¹siuvinius). Tačiau šio jo gyvenimo periodo finansinis aspektas klostėsi gana sudėtingai. Nuo 1851 m. dešimt metų K. Marx’as buvo vieno iš New York’o pažangių laikraščių Herald-Tribune bendradarbiu, bet dėl finansinių sunkumų per 1852–1857 m. laikotarpį buvo priverstas daugiausia užsiimti žurnalistika kaip pragyvenimo šaltiniu, o tai beveik nepalikdavo laiko tźsti ekonominius tyrimus. Tiesa, nepaisant to, jam pavyko parengti darb¹ Apie politinės ekonomijos kritik¹, ir padedant 1848 m. revoliucinio s¹jūdžio bendražygiui, socialistui – teoretikui F. Lassalle’iui, įkalbėjusiam vien¹ iš Berlyno leidėjų jį priimti, 1859 m. veikal¹ išleisti.

Tačiau 1862 m. įvykźs išsiskyrimas su F. Lassalle’iu, paskelbusiu kar¹ Prūsų vyriausybei ir buržuazinei opozicijai bei raginusiu darbininkus sukurti nauj¹ partij¹, kuri, atmesdama į šalį grynai politinius klausimus, parengtų jų ekonominį išlaisvinim¹, prasidėjus pilietiniam karui JAV nutrūkźs bendradarbiavimas su New York’o laikraščiu sukėlė didelius K. Marx’o finansinius sunkumus, užtrukusius iki 1869 m., kai jo neatskiriamas draugas ir bendražygis F. Engels’as išsprendė ši¹ problem¹, aprūpindamas K. Marx’¹ kasmetine renta, siekusia 7 tūkstančius markių.

K. Marx’o idėjos turėjo didelį poveikį daugeliui visuomenės pažinimo sričių – istorijai, sociologijai, politologijai, politinei ekonomijai.

Be abejo, K. Marx’o veikalus turime į lentyn¹ statyti greta kitų didžiųjų ekonominių veikalų, kurie padeda suprasti pasaulį. Tačiau jie, kaip ir kiti didieji lentynoje išrikiuoti darbai, nėra be trūkumų. Pasauliui K. Marx’as įstrigo atmintin kaip revoliucionierius. Tačiau jei nebūtų jo, atsirastų kitų socialistų bei kitų naujos visuomenės pranašų. Tikrasis, neišnykstantis K. Marx’o palikimas yra ne jo revoliucinė veikla, o socialiniai ekonominiai veikalai, labai susijź su anglų klasikine mokykla. Kaip ekonomistas K. Marx’as ir toliau lieka aktualus. Tiesa, jo teorij¹ ne kart¹ buvo mėginta svarstyti iš naujo, ji buvo atmetama, tūkstančius kartų laidota. Tačiau ji kiekvien¹ kart¹ priešinasi mėginimams išmesti j¹ į intelektualinės praeities s¹vartyn¹. Blogai tai ar gerai, bet jo idėjos tapo pasaulio, kuriame gyvename ir m¹stome, požiūrių dalimi. Šiandien niekas nesijaudina dėl A. Smith’o ar D. Ricardo minčių. Tačiau ir toliau daugeliui pakyla kraujo spaudimas, paminėjus K. Marx’o teorij¹. K¹ jau kalbėti apie išsamesnź jos analizź Tiesa, nagrinėjant jo ekonominź teorij¹, nelengva atskirti K. Marx’¹ – klasikinį ekonomist¹ nuo lenininio jo įvaizdžio, taip dažnai iškylančio populiariose diskusijose. Egzistuoja dar vienas sunkumas: K. Marx’as sukūrė sistem¹, kuri apėmė visus socialinius mokslus. Nagrinėdami jo ekonominź teorij¹, nusižengiame jo filosofinėms, sociologinėms ir istorinėms idėjoms. Todėl neatsitiktinai K. Marx’o ekonomines idėjas pradėsime analizuoti nuo jo išplėtoto istorizmo principo.

K. Marx’ui ekonominė teorija niekada nebuvo savitikslė. Šis ekonomistas žvelgė į j¹ kaip socialinis filosofas, ieškojźs visuomenės plėtros ekonominės spyruoklės. Tai įvyko XIX a. penktajame dešimtmetyje, kai klasikinė politinė ekonomija buvo ekonomikos mokslo sinonimas, nors aukščiausias jos išsivystymo etapas jau buvo praeityje ir klasikų „perpasakotojai“ jau buvo parašź ton¹ knygų. K. Marx’o nepatenkino ekonominė literatūra. Tai jį – filosof¹ – ir pastūmėjo link asmeninių politinių-ekonominių tyrimų. Savo teorij¹ jis laikė alternatyva klasikinei mokyklai, bet istorinės perspektyvos požiūriu būtent marksizmas tapo nuosekliausiu jos intelektualinės tradicijos saugotoju XX-ajame amžiuje.

K. Marx’o ekonominė mintis susiformavo kaip D. Ricardo politinės ekonomijos ir G. W. F. Hegel’io (1770–1831 m.) filosofijos sintezė. Sav¹jį ekonomikos, kaip pažinimo objekto, supratim¹ jis sėmė iš D. Ricardo (kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, D. Ricardo – vienintelis ekonomistas, kurį K. Max’as laikė savo mokytoju ir kurio sampratas panaudojo), o požiūrį į šio objekto apm¹stym¹ jis sukūrė vadovaudamasis G. W. F. Hegelio metodu. Trečias jo, kaip mokslininko, metodologinis šaltinis buvo prancūzų utopiniai socialistai, iš kurių jis perėmė klasinės kovos samprat¹ ir visuomenės socialinės s¹rangos elementus. Taip K. Marx’as tiesiogine šio žodžio prasme išrado nauj¹ socialinių tyrimų funkcij¹ – pačios ekonomikos teorijos kritik¹. (Didelė Kapitalo dalis skirta parodyti, kad ankstesnieji ekonomistai nesugebėjo suprasti tikslios jų tyrimų paskirties.)

Pirm¹jį K. Marx’o ekonominių tyrimų etap¹ atspindi brošiūra Filosofijos skurdas (1847 m.), kuri buvo poleminė reakcija į P. Proudhon’o knyg¹ Skurdo filosofija (1846 m.). Antras ir svarbiausias K. Marx’o politinės ekonomijos darbų etapas apima XIX a. šešt¹jį ir septint¹jį dešimtmečius. Šių darbų rezultatus atspindintys rankraščiai buvo publikuoti devyniuose tomuose, kurių kiekvien¹ sudarė 500 ir daugiau puslapių. Tiesa, tik nedaugelis iš jų buvo parengti spaudai paties K. Marx’o. Tai jau minėta brošiūra Apie politinės ekonomijos kritik¹, išleista Berlyne 1859 m., ir pagrindinės autoriaus knygos Kapitalo I tomas, įdėjus neišmatuojamų pastangų ir būnant ne visiškai sveikam, per tris mėnesius galutinai suredaguotas (rinkimo spaudai metu korektūros lapai iš Vokietijos buvo siunčiami į London¹, kur K. Marx’as juos atidžiai perskaitydavo ir taisydavo; daugelis korektūros lapų buvo siunčiami ir į Mančesterį, kur juos perskaitydavo F. Engels’as) ir išleistas Leipcige 1867 m. rudenį. Jis išleistas labai nedideliu, vos 1 tūkst. egzempliorių tiražu, bei atnešźs autoriui labai jau menk¹ honorar¹, kurio, kaip ironizavo pats K. Marx’as, net neužtektų užpmokėti už knygos rašymo metu surūkyt¹ tabak¹. (Šios rūšies Kapitalas nenešė procentų, tačiau jis autoriui atnešė nemirting¹ garbź). Kapitalo (iš anksto sumanyto kaip trijų tomų veikalas) II ir III tomų rankraščius paruošė spaudai ir išleido jo artimiausias draugas, bendražygis ir bendraautorius F. Engels’as (1820–1895 m.), atitinkamai 1885 m. (su jo parašyta didelės apimties Pratarme, kurioje apibūdinti K. Marx’o rankraščiai ir paaiškinta, kaip jie panaudoti rengiant publikuojam¹ tekst¹) ir 1894 m. (Dabar iš tiesų gana sunku nustatyti, kokia K. Marx’o veikalų dalis tenka F. Engels’o daliai, bet akivaizdu, kad ji yra nemaža, nes šių dviejų mokslininkų intelektinis bendradarbiavimas buvo toks artimas, jog jų nuveikt¹ darb¹ galima laikyti bendru rezultatu. Antra vertus, kalbant apie Kapital¹, neabejotina ir kita: II ir III tomai – pomirtiniai. Jų turinį F. Engels’as išskyrė iš K. Marx’o milžiniškos apimties rankraščių, likusių toli gražu nebaigtais. Tai III tomo Pratarmėje pripažino ir pats F. Engels’as. Jis rašė: „Dažniausiai kiekvieno skyriaus pradžia buvo gana rūpestingai parengta, paprastai net stilistiškai nušlifuota. Tačiau kuo toliau, tuo vis eskiziškesnis ir nepilnas tapo rankraščio parengimas, tuo dažnesni buvo ekskursai į tyrimo metu iškilusius šalutinius klausimus. Be to, galutinio medžiagos sudėliojimo į savo vietas darbas buvo atidedamas vėlesniam laikui “). IV tom¹, likusi tik kaip užuomazga, pavadinimu Pridedamosios vertės teorija išleido F. Engels’o mokinys K. Kautsky’is (1854–1938 m.). Likź K. Marx’o ekonominiai rankraščiai pasaulį išvydo tik XX a. pradžioje. Tarp paties F. Engels’o, ekonomikos teorijos plėtros procese grojusio antruoju smuiku, darbų, susijusių su ekonomikos teorijos problemomis, reikia pirmiausia išskirti Perversm¹ moksle, atlikt¹ pono Eugenijaus Duhring’o, dažniau sutrumpintai vadinam¹ Anti-Duhring’u. F. Engels’o indėlis į marksistinį mokym¹ apie kapitalizm¹ pirmiausia susijźs su naujų reiškinių, kurie išplito jau po K. Marx’o mirties: akcinių bendrovių, fondų biržos ir pan., analize. Daug didesnis F. Engels’o indėlis buvo į būsimos komunistinės visuomenės, kuri, pagal K. Marx’¹ ir F. Engels’¹, neišvengiamai pakeis kapitalizm¹, ekonomikos teorij¹.

Pastebėtina, kad K. Marx’as ir F. Engels’as savo ekonominį mokym¹ vadino vieninteliu moksliniu. Jei jie ir pripažino kai kuriuos savo pirmtakų (tik iki D. Ricardo) mokslinius nuopelnus, tai amžininkus tiesiog šaržavo, skelbdami, kad jie – kapitalizmo apologetai, s¹moningai atsisakź objektyvios ekonomikos analizės. Ta pačia dvasia rašė ir marksizmo pasekėjai. V. Lenin’as (1870–1924 m.) net skelbė, kad po K. Marx’o kalbėti apie kokį nors nemarksistinį moksl¹ galima tik kvailinant miesčionis. Tačiau gyvenimas parodė, kad ekonomikos mokslo plėtra toli gražu nesustojo, kai daugelio pačios marksistinės teorijos teiginių prognostinė vertė tapo, švelniai tariant, abejotina.

Kad ir kaip ten būtų, grandioziniame apimtimi K. Marx’o veikale Kapitalas (jame yra apie 2500 puslapių!), nepateikta visuotinė politinės ekonomijos teorija klasikų prasme, o tik išdėstyta kapitalistinės gamybos istorinė teorija, davusi pradži¹ marksistinei politinei ekonomijai – ekonominės minties srovei, XX a. sujungusiai kelias tyrinėtojų kartas visame tuometiniame socialistiniame pasaulyje. Pažymėtina, kad pats Kapitalo, kurio įtaka iš visos XIX a. mokslinės literatūros knygų, ko gero, buvo giliausia ir universaliausia, rašymas buvo gana nenuoseklus. 1857–1858 m. K. Marx’as parašė pirm¹jį viso Kapitalo variant¹, o 1861–1863 m. buvo parašyta Pridedamosios vertės teorija – Kapitalo IV tomas. 1864–1865 m. jis parašė dar vien¹ rankraštį. Pagrindiniai jo teiginiai sudarė Kapitalo III tom¹. Tokiu būdu, septintojo dešimtmečio viduryje, K. Marx’as rankraštyje turėjo tris Kapitalo tomus ir IV tom¹ – Pridedamosios vertės teorij¹, skirtus K. Marx’o pirmtakų ir amžininkų ekonominės minties analizei. Kaip minėta, 1867 m. rudenį išspausdintas Kapitalo I tomas. O Kapitalo II ir III tomų K. Marx’as (dėl didelio reiklumo sau) nebespėjo užbaigti.

Gali kilti klausimas, kodėl Kapitalas susilaukė tokio milžiniško pasisekimo, nepaisant jo mokslinių trūkumų? Arba, jei žvelgsime plačiau, kodėl kartais puikūs darbai visuomenės lieka nepastebėti, o kartais kyla didžiulis rezonansas? Kaip tik tuo metu, kai apsišvietusi Europa mėgavosi pirmuoju Kapitalo tomu, Vokietijos ir Prancūzijos knygynuose pasirodė puikios ekonominės knygos, kurios savo pasirodymo metu mokslinei visuomenei nesukėlė visiškai jokio susidomėjimo, buvo užmirštos ir tik vėliau buvo „atrastos“ mokslininkų ir įvertintos kaip XX a. ekonomikos mokslo pirmtakės (apie tai dar kalbėsime 7 skyriuje).

A. Smith’as (dėl fiziokratų teorijos sėkmės tuometinėje visuomenėje) kalbėjo, kad „žmonės mėgsta paradoksus ir atrodyti suprantantys tai, kas peržengia paprastų mirtingųjų gebėjim¹ suprasti“. Tikėtina, kad dalis mokslininkų Europoje ir Rusijoje elgėsi panašiai ir K. Marx’o Kapitalo atveju.

5.5.2. Istorizmo principas

Nors K. Marx’as ir buvo klasikinės mokyklos sekėjas, jis kritiškai žvelgė į jos iš esmės neistorinį požiūrį į ekonominius dėsnius. Galima teigti, kad pagrindinis dalykas, kurį K. Marx’as perėmė iš G. W. F. Hegel’io – istorizmas. J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, K. Marx’as „buvo pirmasis žymus ekonomistas, pastebėjźs ir nuosekliai mokinźs kitus to, kaip ekonomikos teorij¹ galima paversti istorine analize, o istorinį pasakojim¹ – histoire raisonnee (istorijos pagrindimu)“.

Pagal K. Marx’¹ žmogiškoji istorija – tai visuomenės tipų kaita, jiems dėsningai keičiant vienas kit¹. Kitaip tariant, istorija – tai natūralus istorinis procesas. Šiame apibūdinime galime įžvelgti savotišk¹ paradoks¹, kuris vis dėlto tiksliai apibūdino K. Marx’o mintį. Istorija tuo pat metu pirmiausia buvo laikoma proto produktu, ir t. y. nenatūraliu procesu. K. Marx’as sutiko, kad istorij¹ kuria žmonės, pasižymintys protu, bet pabrėžė, jog jų veikla yra įsprausta į griežtus rėmus. Viena vertus, riboja objektyvios šios veiklos s¹lygos, apimant tas, kurias sukūrė ankstesnės žmonių kartos. Kita vertus – ji atsiremia į žmonių interesų prieštaringum¹. Tai diktuoja įvykių logik¹, nepavaldži¹ individams. Būtent todėl K. Marx’as kalbėjo apie savarankišk¹, objektyvi¹ – ir šia prasme natūrali¹ – istorijos logik¹ bei pamėgino susieti gamybos proces¹ ir visuomenės vystymosi stadijas per žmonijos istorij¹. Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, „[] K. Marx’¹ nuo jo amžininkų ir pirmtakų ekonomistų skyrė būtent ekonominės evoliucijos kaip ypatingo, nulemto pačios ekonominės sistemos, proceso supratimas [] Ko gero, tuo ir galima paaiškinti, kad viena po kitos kartos nuolat grįžta prie jo darbų []“.

Vadovaudamasis G. W. F. Hegelio mintimis, K. Marx’as visuomeninėje sistemoje matė organinź visum¹ ir socialinź istorij¹ nagrinėjo kaip dėsning¹ visuomeninių „organizmų“, kuriuos jis vadino „visuomeninėmis-ekonominėmis formacijoms“, kait¹. Kaip ir kiekvienas organizmas, visuomeninė formacija pereina gyvavimo cikl¹ nuo gimimo iki žuvimo, bei turi struktūr¹, kurios pagrindiniai elementai yra visuomeninės klasės, t. y. žmonių grupės su panašia socialine padėtimi ir bendrais interesais. Santykiai tarp kiekvienos formacijos pagrindinių klasių lemia visuomenės pažangos galimybes ir ribas tam tikros formacijos rėmuose. Vadinasi galiausiai ir jos likim¹. Taip feodalizmo gelmėse gimė „trečiasis sluoksnis“ – pirkliai, amatininkai ir jų pameistriai, kurie vėliau tapo kitos, kapitalistinės formacijos, pakeitusios feodalinius santykius, branduoliu. K. Marx’as ši¹ logik¹ nuosekliai pritaikė ir kapitalizmui – pagrindiniam savo analizės objektui. Jis laikė, kad formacija, grindžiama savo pradžia XVI a. siekiančia kapitalistine rinkos ekonomika – toli gražu ne paskutinis žmogaus proto įsigalėjimo etapas, kaip manė daugelis „klasikų“, o sekantis, toks pat praeinantis, kaip ir visi kiti, istorijos etapas. Perm¹stydamas klasikinź politinź ekonomij¹, jis, kartu su istorine mokykla, atmetė jos pretenzijas atskleisti tiesas, nepriklausomas nuo laiko ir erdvės, bet – skirtingai nuo istorinės mokyklos – K. Marx’as pripažino j¹ tik kaip vienos iš formacijų – kapitalizmo teorija. Konflikto tarp istorizmo ir moksliškumo sprendimas, K. Marx’o nuomone, toks: ekonominiai dėsniai veikia ir gali tarnauti pažinimo objektu, bet jie yra istoriški, t.y. jų visuomenės reikšmingumas yra apribotas atskirų visuomenės išsivystymo pakopų.

Daug kuo sekdamas ekonomistus-klasikus, K. Marx’as, vis dėlto, daugiausia dėmesio skyrė kitkam. Jį ypač domino tie kapitalizmo funkcionavimo ir plėtros dėsningumai, kurie pažeidžia jo stabilum¹ ir paverčia visuomenės pažangos kliūtimi. Jei A. Smith’as savo mintimis grindė rinkos ekonomikos ir jos „nematoma ranka“, nukreipiančia privačius interesus visuomenės gerovei, harmonija, tai K. Marx’as, priešingai, kapitalizme ieškojo prieštaravimų ir konfliktų, manydamas, kaip ir G. W. F. Hegelis, kad būtent prieštaravimų pažinimas padeda suprasti nagrinėjamo objekto vystymosi tendencijas. Būtent K. Marx’as buvo vienas pirmųjų ekonomistų, pateikusių pagrindinio ekonominio nereguliarumo ir tuo pat metu neapibrėžtumo – ekonominio ciklo priežastis. Didelź jo ciklų ir krizių teorijos įtak¹ XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pažymėjo W. Leontief’as (1906–1999 m.). Jis pabrėžė: „Vargu ar bus perdėta pasakant, kad Kapitalo trys tomai labiau, negu bet kuris kitas darbas, prisidėjo prie šios problemos iškylimo į ekonominių debatų priekines eiles“

5.5.3. Kapitalo struktūra ir pagrindinės idėjos

Prieš pradedant Kapitalo pagrindinių idėjų aptarim¹ būtina įvertinti t¹ fakt¹, kad šis veikalas turėjo tapti Komunistų partijos manifesto revoliucinių idėjų ir lozungų moksliniu pagrindimu. Šios aplinkybės nepakankamas įvertinimas (ar net visiškas nesupratimas) pasitarnavo daugeliui nesusipratimų, gimusių aplink ši¹ teorij¹, o ir pači¹ K. Marx’o figūr¹.

Kapitalo I tomo Kapitalo gamybos procesas. Politinės ekonomijos kritika tyrimų objektu yra kapitalistinėje santvarkoje vykstantis kapitalo gamybos procesas. Antriniai poveikiai, tokie kaip kapitalo apyvarta ir kt., palikti nuošalyje. Kapitalo I tomas, pradžioje susidėjźs iš 6 didelių skyrių, vėliau K. Marx’o buvo perdirbtas, ir klasikinis jo variantas susideda iš 7 skyrių (ankstesnį didelį 5 skyrių padalinus į du skyrius) ir 25 poskyrių. Tyrimas knygoje prasideda nuo prekės ir jos savybių analizės, iš karto pareiškiant, kad „visuomenių, kuriose vyrauja kapitalistinis gamybos būdas, turtas pasireiškia kaip milžiniška prekių sankaupa, o pavienė prekė – kaip elementari šio turto forma“. Tai reiškia, kad ne neistorinei turto sampratai, o istorinei prekės sampratai tenka svarbiausias vaidmuo Kapitale. Šiai analizei skirtas 1 skyrius Prekė ir pinigai, kuriame išdėstyti vertės teorijos pagrindai. Jis teigė, kad bet kuri prekė turi dvi puses: vartojam¹j¹ vertź ir mainom¹j¹ vertź. Iš pradžių tiriama mainomoji vertė, paskui už jos slypinti vertė, o toliau vėl analizuojama mainomoji vertė kaip vertės pasireiškimo forma. Pagal K. Marx’¹ prekės kaip vartojamosios vertės yra nepalyginamos. Jas įmanoma palyginti tik dėl to, kad visos jos – darbo produktai. Darbinės vertės teorijos svarba ir paaiškinama tuo faktu, kad „prekių mainom¹sias vertes reikia suvesti į tai, kas jose išreiškia kažk¹ bendro, didesnį ar mažesnį kiekį kurio jos atstovauja“. O kadangi prekių „[] vienintelė bendra savybė yra tik tai, kad jos yra darbo produktas“, tai prekės vertź turi lemti abstraktaus darbo, sunaudoto jos gamybai, kiekis. Kalbant apie K. Marx’o vertės formų teorij¹, pastebėtina, kad jos vertinime kardinaliai išsiskyrė ekonomistų-marksistų ir kitų ekonominių mokyklų atstovų nuomonės. Ekonomistai-marksistai pabrėžė šios teorijos svarb¹ ir laiko, kad tai reikšmingas K. Marx’o indėlis į ekonomikos teorij¹. O, pavyzdžiui, M. Blaug’as mano, kad skaitytojas nedaug tepraras, jei praleis ši¹ dalį, kurioje per daug jaučiasi hegelizmo antspaudas.

Aptardamas pinigus, K. Marx’as pažymėjo, kad jie, plečiantis prekių apyvartai, atsirado istoriškai. Iš pradžių mainams buvo būdingas atsitiktinis pobūdis, o vėliau jie tapo pastoviu reiškiniu, ir tada iš visų prekių pradėjo išsiskirti viena prekė kaip visuotinis ekvivalentas. Pamažu visuotinio ekvivalento vaidmuo atiteko auksui (arba sidabrui), kuris ir tapo pinigais. K. Marx’as išskyrė penkias pinigų funkcijas: jo nuomone, pinigai yra vertės matas, kainų mastas, apyvartos priemonė, mokėjimo priemonė, turto taupymo (kaupimo) priemonė. Taip pat K. Marx’as pastebėjo, kad popieriniai pinigai pakeičia auksinius pinigus vykdant apyvartos priemonės funkcij¹, o banknotai – atliekant mokėjimo priemonės funkcij¹.

Kapitalo I tomo 2 skyriuje Pinigų virtimas kapitalu analizuojamos kapitalo virtimo pinigais s¹lygos. Pirmiausia ekonomikos moksle imama naudoti nauja kategorija – „prekė – darbo jėga“. Ši kategorija atsako į klausim¹: kaip vyksta mainai tarp darbo ir kapitalo. Šie mainai vyksta nepažeidžiant vertės dėsnio, t. y. ekvivalentinių mainų būdu. Darbo jėgos naudojimas per darbo dien¹ yra darbininko darbas. Jis sukuria didesnź vertź, negu darbo jėgos vertė. Akivaizdu, kad vietoje darbo pastatydamas darbo jėg¹, savybź kurti vertź, K. Marx’as iš karto išsprendė vien¹ iš sunkumų, į kurį sudužo D. Ricardo mokykla: negalėjim¹ kapitalo ir darbo savitarpio mainus suderinti su D. Ricardo dėsniu, kad darbas lemia vertź.

Mokym¹ apie pridedam¹j¹ vertź K. Marx’as atskleidė 3, 4, 5 skyriuose. Šis mokymas, K. Marx’o nuomone, atskleidžia kapitalistinės gamybos varom¹sias jėgas ir tiksl¹. Pagal j¹ mėginama parodyti, kad proletariato ir buržuazijos interesai yra nesuderinami bei tai, kad buržuazijos egzistavimo pagrindas yra samdomo darbo eksploatacija. K. Marx’as pareiškė, kad darbo jėgos eksploatacijos iš kapitalo pusės (arba darbininko – iš kapitalisto pusės) laipsnis išreiškiamas pridedamosios vertės norma, pridedamojo darbo santykiu su būtinuoju darbu, kur būtinasis darbas išreiškiamas darbo laiko, būtino darbo jėgos reprodukcijai, dydžiu.

Remdamasis mokymu apie pridedam¹j¹ vertź, K. Marx’as naujai išdėstė kategorijos kapitalas turinį. Jis šiai kategorijai suteikė klasinį turinį. Dėl to ekonomikos moksle imtas taikyti visiškai naujas kapitalo skirstymas į pastovų ir kintam¹. Šiuo pagrindu K. Marx’as įrodinėjo, kad kapitalo augimas vyksta kintamo kapitalo s¹skaita.

Kapitalo I tomo 6 skyriuje Darbo užmokestis analizuojama darbo užmokesčio esmė kapitalizme bei pagrindinės jo formos. Čia parodyta, kaip, K. Marx’o nuomone, maskuojamas eksploatacijos procesas. K. Marx’as pateikia savo darbo užmokesčio apibrėžim¹. Pasak K. Marx’o, darbo užmokestis pasireiškia kaip kita darbo jėgos vertės ir kainos forma. Čia taip pat atmetama darbo užmokesčio kaip darbo kainos „kasdieninio gyvenimo“ samprata.

Kapitalo I tomo paskutinis, 7 skyrius Kapitalo kaupimo procesas skirtas kapitalo kaupimui, analizuojama pridedamosios vertės virtimas kapitalu. K. Marx’o pagrindinis užmojis buvo parodyti šio kaupimo poveikį darbininkų klasės padėčiai. K. Marx’o teorijoje svarbų vaidmenį atlieka kapitalo ir gamybos koncentracijos bei centralizacijos dėsnis. Dėl šio dėsnio smulkioji gamyba užleidžia viet¹ stambiajai, o ši savo ruožtu, stambiausiai. Pagal K. Marx’¹, smulkioms ir vidutinėms įmonėms nelieka vietos išvystytoje kapitalistinėje visuomenėje. Tačiau, jo nuomone, šis dėsnis lėmė tai, kad stambioji kapitalistinė nuosavybė ateityje neišvengiamai turėjo būti pakeista vieninga bendraliaudine nuosavybe. Vadinasi, pagal K. Marx’¹, kapitalo koncentracija ir centralizacija veda į kapitalo organinės sudėties augim¹. Tai reiškia lėtesnį kintamos kapitalo dalies augim¹ lyginant su pastovia. Iš čia sekė svarbi darbininkų klasei išvada: kadangi paklaus¹ darbininkų rankoms lemia tik kintamo kapitalo dydis, todėl augant kapitalo organinei sudėčiai kapitalo poreikis darbo jėgai auga lėčiau, nei auga pats kapitalas. Taip sukuriama pertekliniai gyventojai – pertekliniai lyginant su kapitalo poreikiu darbo rankoms. Šio skyriaus kulminacija yra K. Marx’o suformuluotas kapitalistinio kaupimo visuotinis dėsnis, kuriame parodytas priežastinis ryšys tarp kapitalo kaupimo ir proletariato padėties. Remiantis šiuo dėsniu K. Marx’as išvedė kapitalistinį gyventojų skaičiaus dėsnį. Taip pat šiame skyriuje pateikta malthusizmo kritika.

Apibendrindamas atlikt¹ kapitalizmo analizź, K. Marx’as suformulavo pagrindinį jo prieštaravim¹, kuris, jo nuomone, pasireiškia prieštaravime tarp gamybos visuomeninio pobūdžio ir jos pasisavinimo privačios kapitalistinės formos. Galiausiai, pagal K. Marx’¹, kapitalizmo gelmėse subrźsta subjektyvios ir objektyvios s¹lygos jam žlugti. Kapitalizmo duobkasys yra proletariatas. Būtent tame K. Marx’as matė proletariato istorinź misij¹. Kitais žodžiais tariant, kova tarp darbininkų ir buržuazijos veda į proletariato diktatūr¹.

Kapitalo II tomas Kapitalo apytakos procesas, susidedantis iš 3 skyrių, skirtas kapitalo apytakos proceso tyrimui. Lyginant su savo pirmtakais, K. Marx’as naujoviškai sprendė kapitalo apytakos klausim¹, pateikdamas sav¹j¹ tableau economique.

1 skyriuje Kapitalo metamorfozės ir jų apytaka tiriamas save didinančios kapitalinės vertės judėjimas, individualaus kapitalo reprodukcija A. Smith’as ir D. Ricardo tapatino kapital¹ su gamybos priemonėmis. Jie nagrinėjo kapital¹ grynai daiktiškai, medžiagiškai, kapitalo apytak¹ suvedė į paprast¹ judėjim¹, gamybos priemonių apytak¹. O K. Marx’as kapital¹ apibrėžė kaip gamybinių santykių tarp klasių išraišk¹ ir pirm¹ kart¹ ekonomikos mokslo istorijoje parodė kapitalo apytak¹ kaip šių klasinių santykių išraiškų kait¹. Kaip pastebėjo John’as E. Elliott’as, „K. Marx’as savo skaitytojams dažnai primena, kad kapitalas yra visuomeninis santykis, o ne daiktas. Šis terminas dažnai paprasčiausiai yra santykių tarp kapitalo ir darbo pakaitalas“.

Merkantilistai kapitalo apytak¹ ratu suvedė į piniginź jo form¹. Fiziokratai, A. Smith’as ir D. Ricardo nagrinėjo kapitalo apytak¹ ratu kaip gamybinź form¹. O K. Marx’as rėmėsi visų trijų kapitalo formų – piniginės, gamybinės ir prekinės –, vienove. Jis nagrinėjo jų apytak¹ ratu ir tyrė skirtingas stadijas, per kurias pereina judėdamas kapitalas. Kapital¹, sudarantį piniginio, gamybinio ir prekinio kapitalo vienalaikės apytakos vienovź, K. Marx’as pavadino pramoniniu kapitalu.

2 skyriuje, turiniu glaudžiai susijusiame su 1, taip pat tiriamas kapitalo judėjimas, bet jau laiko požiūriu – analizuojamas apyvartos greitis ir jo poveikis pridedamosios vertės dydžiui. Šiame skyriuje K. Marx’as taip pat pagilino mokym¹ apie pagrindinį ir apyvartinį kapital¹. Jei K. Marx’o pirmtakai kapitalo skirstymo į pagrindinį ir apyvartinį pagrindu laikė kiekvienos iš kapitalo dalių ilgaamžiškum¹, tai K. Marx’ui tokio skirstymo išeitinis taškas yra darbo, įkūnyto prekėje, dvejopas pobūdis. Jo nuomone, tai leido suprasti vertės perkėlimo iš gamybos priemonių į darbo produkt¹ proces¹. Juk, viena vertus, tai visada tam tikras konkretus darbas, ir šiuo aspektu jis sukuria konkreči¹ vartojam¹j¹ vertź. Tačiau, antra vertus, bet koks darbas, neatsižvelgiant į jo konkreči¹ rūšį, yra žmogaus energijos, raumenų, nervų s¹naudos, ir tai leidžia palyginti darbo produktus. Darb¹, nagrinėjam¹ šiuo aspektu, K. Marx’as pavadino abstrakčiuoju darbu. Pastarasis sukuria prekės vertź, pasireiškianči¹ kaip mainom¹j¹ vertź, t. y. proporcij¹, kuria viena prekė mainoma į kit¹. Tame pačiame skyriuje taip pat aptariamas pridedamosios vertės metinės normos klausimas.

Kapitalo II tomo 3 skyriuje Reprodukcija ir viso visuomeninio kapitalo apytaka, kurio problematika yra kiek nutolusi nuo pirmųjų dviejų skyrių, mėginama išsiaiškinti s¹lygas, kurioms esant, gali būti realizuotas visas kapitalistiškai pagamintas visuomeninis produktas. Čia, kritiškai išnagrinėjus fiziokratų, A. Smith’o ir vėlesnių politinės ekonomijos atstovų požiūrius šiuo klausimu, nagrinėjama garsioji reprodukcijos schema, pirmiausia aptariant paprast¹j¹ reprodukcij¹, vėliau – išplėstinės reprodukcijos klausimus. Pastarieji tapo K. Marx’o pasekėjų makroekonominių tyrimų atspirties tašku.

Kapitalo III tomas Kapitalistinės gamybos procesas kaip visuma, kaip ir pirmasis, susideda iš 7 skyrių ir 52 poskyrių. Jis skirtas kapitalistinės gamybos procesui kaip visumai, t. y. atskleidžiama gamybos procesų ir kapitalo apyvartos dialektinė vienybė, parodami kapitalistinės tikrovės paviršiniai reiškiniai. Šiame tome aptariama: pelno virtimas vidutiniu pelnu, formuluojamas pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis, tiriamas pelno paskirstymo tarp įvairių kapitalistų (įvairių pramonės šakų kapitalistų, prekybinių kapitalistų, piniginių kapitalistų ir žemvaldžių) procesas ir konkrečios formos, kuriomis pasireiškia pelnas kaip šio proceso rezultatas. Pagal K. Marx’¹, pridedamoji vertė pasireiškia keturiomis konkrečiomis formomis: a) verslininko pajamomis; b) prekybiniu pelnu; c) procentu; d) renta.

K. Marx’as ypač pabrėžė, kad procente visiškai paslėpti gamybiniai santykiai, t. y. samdomų darbuotojų eksploatacija. Procentas pasireiškia kaip kapitalo-nuosavybės, atsiskirto nuo kapitalo-funkcijos, rezultatas. Verslininko pajamos išorėje pasireiškia kaip „mokestis už darb¹“ verslininkui. Tačiau, kaip teigė K. Marx’as, už procento ir verslininko pajamų slepiasi vienas ir tas pats šaltinis – pridedamoji vertė. Iš to jis darė išvad¹, kad verslininkas tiek pat, kaip ir piniginio kapitalo savininkas, yra darbininkų klasės eksploatatorius.

Pridedamosios vertės konkrečių formų analizė užbaigiama rentos analize. Kaip žinom, D. Ricardo ištyrė tik diferencinź rent¹, o K. Marx’as, iš esmės sutikdamas su D. Ricardo diferencinės rentos teorija, įrodė, kad greta diferencinės rentos, susijusios su sklypų derlingumo ir geografinės vietovės skirtumais, yra ir absoliuti renta, nulemta paties žemės nuosavybės fakto. K. Marx’as, remdamasis J. K. Rodbertus’o rentos teorija, parodė, kad ir blogiausi žemės sklypai, neteikiantys diferencinės rentos, jų savininkui suteikia absoliuči¹ rent¹, kadangi žemvaldys veikia kaip monopolistas, neleidžiantis norintiesiems į žemź investuoti savo kapital¹ nesumokant duoklės. Taigi, K. Marx’o nuomone, absoliučios rentos priežastis yra privati žemės nuosavybė, o ji susidaro kaip skirtumas tarp žemės ūkio produktų vertės ir gamybos visuomeninės kainos.

Kapitalo III tomo baigiamasis 7 skyrius Pajamos ir jų šaltiniai lyg ir apibendrino vis¹ tyrim¹. Jame parodama, kaip kapitalo tikrovė atsispindi kapitalistinės gamybos agentų požiūriuose. K. Marx’ui nepavyko visiškai užbaigti šį skyrių, vadinasi, ir Kapitalo III tom¹. Todėl daugelis teiginių šiame skyriuje suformuluota atitrauktai, fragmentiškai, kaip pastabos. Tačiau pagrindinź mintį vis dėlto galima įžvelgti. K. Marx’as siekė pateikti viso savo darbo santrauk¹. Jis vėl pabrėžė svarbiausi¹ savo metodologijos bruož¹ – už daiktų santykių atskleisti klasinius žmonių santykius. Neatsitiktinai ir ideologij¹ K. Marx’as nagrinėjo kaip klasinių pozicijų išraišk¹, taigi, kaip iliuzinź (klaiding¹) s¹monź.

Kapitalo IV tomas – tai Pridedamosios vertės teorija, sudaranti „1861–1863 m. ekonominių rankraščių“ istorinź dalį. Šiame tome, susidedančiame iš trijų dalių, K. Marx’as pateikė ekonomikos teorijos plėtros nuo jos atsiradimo iki rankraščio parašymo 1861–1863 m. bendr¹ vaizd¹.

K. Marx’as kritiškai analizavo J. Steuart’o, fiziokratų, T. Malthus’o, A. Smith’o, D. Ricardo ir kitų ekonomistų mokymus. Kartu jis pateikė savo požiūrį daugeliu ekonomikos teorijos klausimų. Tai jau atsispindėjo ir pirmuose trijuose Kapitalo tomuose. Reikalas tas, kad K. Marx’as iš pradžių parašė Kapitalo IV tom¹, paskui – III ir II, ir vėliausiai – I tom¹. Jis planavo II ir III tomus išleisti viena knyga. Viename iš savo laiškų K. Marx’as rašė: „Iš tiesų, pats sau, pradėjau Kapital¹ kaip tik atvirkštine tvarka, lyginant su tuo, kaip jis bus pateiktas skaitytojams (pradėdamas darb¹ nuo trečiosios, istorinės dalies), tik su ta išlyga, kad pirmasis tomas, kurį aš pradėjau paskiausiai, iš karto buvo parengtas spaudai, o abu kiti tomai liko neapdorotoje formoje, būdingoje kiekvienam tyrimui pradiniame jo etape“.

Kapitalo IV tomas susideda iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje plačiai aprašoma ekonominės minties istorija. Ypač daug dėmesio kreipta į reprodukcijos klausim¹. Kritikuodamas vadinam¹j¹ „Smith’o dogm¹“, K. Marx’as išsamiausiai nagrinėjo pastovaus kapitalo padengimo problem¹. Viso to rezultate jis padarė išvad¹, kad būtina visuomeninź gamyb¹ skirstyti į du padalinius. Šio tomo antroji dalis skirta vien tik D. Ricardo. Ypač daug dėmesio K. Marx’as skyrė rentos ir krizių teorijai, kas leido jam sukurti sav¹ šių kategorijų teorij¹.

Remdamasis ekonomikos teorijos kritine analize, K. Marx’as padarė ši¹ išvad¹, kuri¹ išdėstė Kapitalo I tomo antrojo leidimo pratarmėje: „[…] išmušė mirties valanda mokslinei buržuazinei politinei ekonomijai. Nuo šiol nėra svarbiausia, teisinga ar neteisinga viena ar kita teorema. Svarbu tai, naudinga ji kapitalui ar žalinga, patogi ar nepatogi, derinasi su politiniais samprotavimais ar ne. Nesavanaudiškos mokslinės paieškos keičiamos šališka, pataikaujančia apologetika“. K. Marx’as toki¹ politinź ekonomij¹ pavadino vulgari¹ja, norėdamas j¹ atskirti nuo klasikinės politinės ekonomijos, išdėstytos A. Smith’o ir D. Ricardo.

5.5.4. Pridedamosios vertės teorija

K. Marx’as savo mintimis grindė rikardiniu darbinės vertės teorijos supratimu, bet jis analizei suteikė iš esmės naujų aspektų. Aiškinant darbo „natūrali¹“ kain¹, svarbiausi klasikinės politinės ekonomijos principai: viena vertus, darbinės vertės ir, kita vertus, mainų ekvivalentiškumo tarpusavyje prieštaravo. Jei turt¹ sukuria darbas, o darbas mainomas ekvivalentine kaina, tai iš kur atsiranda kapitalisto pajamos (pelnas)? K. Marx’as sprendė ši¹ problem¹ pasitelkdamas nauj¹ samprat¹ – „prekė – darbo jėga“. Skirtingai nuo klasikų, teigusių, kad prekė yra pats darbas, K. Marx’as tvirtino, kad darbininkas parduoda ne darb¹, o darbo jėg¹, t. y. savo gebėjim¹ dirbti. Pagal K. Marx’¹, darbo jėga, kaip ir kiekviena prekė, turi vartojam¹ vertź ir vertź. Šios prekės vertė atitinka gyvenimo reikmenų, būtinų darbo jėgos reprodukcijai, vertź. Vadinasi čia sutampa K. Marx’o ir D. Ricardo požiūriai. Jos vartojam¹j¹ vertź pirkėjas – kapitalistas nustato pagal darbo jėgos sugebėjim¹ sukurti didesnź už paties darbo jėgos vertź. Šis skirtumas, pagal K. Marx’¹, ir sudaro pridedam¹j¹ vertź – kapitalisto pajamų (pelno) šaltinį. Vadinasi, Kapitalo autoriaus išvada vienareikšmė – pridedamosios vertės šaltinis yra tik produktyvių darbininkų, parduodančių savo darbo jėg¹, „neapmokėtas darbas“. Taip K. Marx’as, remdamasis darbine vertės teorija, metė sunkiausi¹ kaltinim¹ laisez-faire sistemai – kad ji vieniems žmonėms leidžia nepelnytai savintis kitų žmonių sukurt¹ pridedam¹j¹ vertź.

Kapitalo I tomo 4 skyriuje K. Marx’as detaliai išanalizavo pridedamosios vertės sukūrimo proces¹. Tyrim¹ jis pradėjo nuo darbo laiko: jei darbininkas yra pasamdytas 10 val. darbo dienai, o gryn¹jį produkt¹, atitinkantį savo darbo užmokestį (darbo jėgos vertź), jis sukuria per 6 val., tai jo darbo laikas skirstomas į 6 val. būtino darbo ir 4 val. pridedamojo darbo, t. y. darbo jį pasamdžiusio naudai. Produktas, kuris sukuriamas per būtin¹ ir pridedam¹jį laik¹ atitinkamai yra būtinasis ir pridedamasis produktas, o pastarojo vertė – pridedamoji vertė. Būtent pridedamosios vertės pasisavinimas, kurį vykdo kapitalistas, K. Marx’o nuomone, tampa kapitalistinės darbo eksploatacijos pagrindas. Kiekybinė šio išnaudojimo išraiška (laipsnis) yra pridedamosios vertės norma:

m¹=(m/v)x100%

kur v – kintamas kapitalas, panaudotas darbo jėgai pirkti, o m – pridedamoji vertė.

Vadinasi, K. Marx’o nuomone, pridedamojo ir būtinojo darbo (arba, kas yra tas pat, pridedamojo ir būtinojo darbo laiko) santykis apibūdina kapitalistų vykdomos darbininkų eksploatacijos dydį. K. Marx’as matė du kelius, kaip šį eksploatacijos dydį padidinti: 1) didinti tiesioginį pridedam¹jį darb¹ ilginant darbo dien¹; ir 2) keisti pridedamojo ir būtinojo darbo santykį per fiksuoto ar net sutrumpinto laiko darbo dien¹. Pirm¹jį keli¹ jis pavadino absoliučios pridedamosios vertės gavimu, o antr¹jį – santykinės pridedamosios vertės gavimu. K. Marx’o nuomone, pirmasis kelias būdingas ankstyvajam kapitalizmui, antrasis – subrendusioms jo formoms. Būtin¹jį darbo laik¹ galima sutrumpinti nepažeminus darbuotojų gyvenimo lygio atpiginant darbininkų pragyvenimo priemones dėl darbo našumo augimo.

K. Marx’as išskyrė dar vien¹ būd¹, kaip padidinti pridedam¹j¹ vertź: gauti perteklinź pridedam¹j¹ vertź mažinant individualias (konkrečios įmonės) gamybos išlaidas lyginant su visuomeniškai būtinomis. Tačiau ši¹ pridedamosios vertės rūšį negali pasisavinti visi kapitalistai. Net pavieniams kapitalistams jos pobūdis laikinas. 

Pridedamosios vertės sukūrimo proces¹ paanalizuokime šiek tiek detaliau. Pagal K. Marx’¹, kapitalizmas – tai subrendusi rinkos ūkio forma. Jo specifik¹ K. Marx’as pabrėžė lygindamas jį su paprasta prekine gamyba. Nuomonź apie ši¹ gamyb¹ su jam visiškai nebūdingu kapitalizmo sociologinių ir istorinių aspektų ignoravimu K. Marx’as perėmė iš A. Smith’o. Tokios hipotetiškos A. Smith’o „ankstyvosios ir primityvios“ visuomenės santvarkos, K. Marx’o kažkodėl realiai priskirtos ikikapitalistinei ekonomikai, rėmuose rinkos mainų prasmė – kad įvairių gamintojų pagamintos prekės rastų savo pirkėjus. Tai užtikrina mainai, vykdomi pagal formulź: „pinigai – prekė – pinigai“:

P – Pr – P

Prekių pardavimas už pinigus – tik tarpinis aktas, palengvinantis perskirstyti bendr¹ prekių masź.

Kapitalistinių mainų formulė jau kitokia:

P – Pr – P₁, kur P₁ >P

Tokių mainų prasmė yra ne ta, kad reikia gauti reikaling¹ gyvenimui prekź, o ta, kad pinigai, įdėti į versl¹, grįžta tam, kuris juos ir įdėjo, be to, būtinai pelningai.

Formulė P – Pr – P₁ yra parankus atskaitos taškas nagrinėjant K. Marx’o teorinės sistemos logik¹. Pirmiausia jis parodo, kad padidėjimo P – P₁ negalima paaiškinti, vien tik cirkuliacija. Kaip ir visi „klasikai“, jis savo mintis grindė tuo, kad pridedamoji vertė sukuriama gamyba. Dėl to pradinź formulź jis pateikė kaip kapitalo apytakos formulź:

P – Pr – G – Pr₁ – P₁

kur P, Pr ir G – atitinkamai piniginis, prekinis ir gamybinis kapitalas. Norint pabrėžti pasikartojantį kapitalo apytakos pobūdį, ši¹ formulź galima pavaizduoti taip:

Kapitalo apytakos formulėje P – Pr – G – Pr₁ – P₁, kiekvienas iš jos elementų reiškia apytakos fazes, kurias paeiliui pereina kiekvienas individualus kapitalas. Pirmiausia kapitalas avansuojamas pinigine forma. Paskui, kai už šiuos pinigus nuperkami gamybos veiksniai, jie pereina į prekinź form¹, o toliau šie veiksniai patenka į gamybinź s¹veik¹. Tai yra jau gamybinio kapitalo fazė – būtent čia ir sukuriama pridedamoji vertė bei vyksta kapitalo augimas. Gamybos rezultatas yra tas, kad prekės ir kapitalas vėl įgauna prekinź form¹. Realizavus prekes kapitalas grįžta į pradinź, t. y. piniginź form¹.

Aišku, realus įmonės kapitalas vienu metu pasiskirsto tarp visų šių formų kaip žaliavų atsargos, gamybiniai fondai, jau pagamintos produkcijos likučiai, ir galiausiai piniginiai aktyvai. Apytakos idėja pabrėžia visų šių išoriškai skirtingų elementų ir jų apytakų: piniginio kapitalo apytakos (P – Pr – G Pr₁ – P₁), gamybos kapitalo apytakos (G Pr₁ – P₁ – Pr G) ir prekinio kapitalo apytakos (Pr – P₁ – Pr – G Pr₁) vienybź. Kapitalo apytaka taip dar nebuvo apibūdinta ankstesnėje politinėje ekonomijoje. Juk merkantilistinė sistema apytak¹ suvedė išimtinai į piniginio kapitalo apytak¹, fiziokratai (turint omenyje F. Quesnay) – į prekinio kapitalo apytak¹, klasikinė mokykla – vien tik į produktyvios kapitalo formos judėjim¹. K. Marx’ui pagal jo dialektinį metod¹ pavyko įveikti šį vienpusiškum¹.

Toliau K. Marx’as pereina, šiuolaikiškai sakant, nuo mikrolygio prie makrolygmens: nuo individualaus kapitalo prie visuomeninio kapitalo. Kapitalo apytakos formulė taikoma visai visuomeninei gamybai. Kiekviena apytakos fazė pasireiškia kaip visuomeninio kapitalo specializuota forma: kapitalo gamybinź form¹ apytakos formulėje atitinka visuomenės gamybos kapitalas: fabrikai, manufaktūros, kitos įmonės ir individualūs gamintojai; prekinź form¹ – prekybinis kapitalas: didmeninės ir mažmeninės parduotuvės kartu su jų prekių atsargomis, sandėliai ir t. t. galiausiai piniginź form¹ – bankinis kapitalas.

Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcij¹, K. Marx’as parodė, kad analogiškai, kaip individualaus kapitalo lygmeniu pridedamoji vertė sukuriama tik gamybinio kapitalo fazėje, ir taip pat visuomeninio kapitalo lygmeniu ji sukuriama ten, kur veikia gamybos kapitalas. Visi kiti kapitalai nagrinėjami kaip atskilź nuo gamybos kapitalo, o visos kapitalo pajamų formos, tokios kaip prekybinis pelnas, žemės renta ir bankų procentas – kaip pridedamosios vertės pakitusios formos.

Tuo pačiu K. Marx’as pateikia ir sav¹j¹ problemos – jei pridedamoji vertė sukuriama gamybos darbuotojo darbu, tai iš kur gaunamas prekybininko ir bankininko pelnas – sprendimo variant¹. Pagal K. Marx’¹, kalbama pridedamosios vertės perskirstym¹ tarp skirtingos specializacijos kapitalų. Gamybos kapitalas dalį savo funkcijų perduoda specializuotiems kapitalams, tuo pačiu kaip mokestį atiduodamas jiems ir dalį gautos pridedamosios vertės. Dėl tokio perskirstymo gamybos kapitalui lieka tik pridedamosios vertės dalis – verslininko pelnas, kuris, K. Marx’o nuomone, yra viena iš pridedamosios vertės pakitusių formų.

Iš šios pridedamosios vertės teorijos išplaukė ir K. Marx’o pateiktas kapitalo skirstymas į pastovų ir kintam¹. Pastovus kapitalas – tai ta kapitalo dalis, kurios vertė atkuriama kaip produkto kaina nepakitusiu dydžiu („perkeliama“ į produkto kain¹). Čia kalbama apie kapitalines išlaidas gamybos priemonėms, tarp jų įrang¹ (pagrindinio kapitalo element¹) ir žaliavas bei medžiagas (apyvartinio kapitalo elementus). Kintamasis kapitalas – tai ta kapitalo dalis, kuri yra avansuojama darbo jėgos samdai. Būtent ši kapitalo dalis įtraukia į gamyb¹ gyv¹jį darbininkų darb¹ – visos naujai sukuriamos vertės šaltinį, ir tuo pačiu užtikrina ne tik atitinkamų kapitalinių išlaidų (darbo užmokesčiui) padengim¹, bet ir pradinės kapitalo vertės augim¹. Pastovaus ir kintamo kapitalo santykį K. Marx’as vadino kapitalo organine sudėtimi ir su ja siejo užimtumo, pelno bei kai kurių kitų reiškinių dinamik¹.

Kadangi kapitalo organinė sudėtis dėl techninės pažangos didėja, paklausa darbo rankoms auga lėčiau, nei kapitalo dydis. Dėl to, pagal K. Marx’¹, bedarbių armijos augimas yra neišvengiamas. Vadinasi, ir darbininkų klasės padėtis blogėja plėtojantis kapitalistinei gamybai. K. Marx’as suformulavo visuotinį kapitalistinio kaupimo dėsnį: turto kaupimasis viename poliuje, kapitalistų klasėje, yra skurdo ir darbo kančių kaupimasis kitame poliuje, darbininkų klasės pusėje.

K. Marx’o nuomone, dėl kapitalo organinės sudėties augimo atsiranda ir pelno normos, nagrinėjamos kaip pridedamosios vertės santykis su visu avansuotu kapitalu, mažėjimo tendencija. Tai, pagal jį, būtent tendencija, nes pelno normos mažėjimui kliudo tokie veiksniai, kaip eksploatacijos laipsnio augimas, kapitalo persikėlimas į kolonijas, kur kapitalo organinė sudėtis yra žemesnė, ir nemažai kitų.

Klasikinė mokykla nesugebėjo su darbine vertės teorija suderinti faktiškai stebim¹ pelno normos lygybź šakose su skirtinga kapitalo organine sudėtimi. K. Marx’as pateikė tokį šios problemos sprendim¹. Pagal jį, kapitalas veržiasi į šakas, kuriose žema kapitalo sudėtis ir atitinkamai – aukšta pelno norma. Šioje šakoje stiprėjanti konkurencija numuša kainas žemiau vertės. Ir priešingai, šakose, kuriose aukšta kapitalo organine sudėtis, iš kur kapitalas „išeina“, pasiūla atsilieka nuo paklausos, ir kainos didėja. Kapitalo persiliejimas iš šakos į šak¹ vyksta tol, kol kainos nusistovi lygyje, užtikrinančiame išsilyginusi¹, vidutinź pelno norm¹. K. Marx’as tvirtino, kad išvystytame kapitalizme prekės parduodamos ne pagal vertź, o pagal gamybos kainas (išlaidos su pridėtu vidutiniu pelnu). Vertės dėsnis pažeidžiamas kiekvienoje šakoje, nes gamybos kainos nukrypsta nuo vertės tai į vien¹, tai į kit¹ pusź. Tačiau jis veikia visuomenėje kaip visumoje, nes šie nukrypimai vienas kit¹ padengia ir bendra gamybos kainų suma lygi verčių sumai.

Kaip minėta, K. Marx’as pridedam¹j¹ vertź nagrinėjo kaip viening¹ pramoninio pelno, procento, prekybinio pelno ir žemės rentos šaltinį. Pramonės kapitalistai perleidžia prekybininkams ir bankininkams dalį pridedamosios vertės, jų gautos darbininkų darbo gamyboje s¹skaita. Tuo pat metu jie išsivaduoja nuo savo kapitalo išlaidų sandėliams ir prekybos įmonėms, bei skolinamojo kapitalo s¹skaita mažina poreikį savam kapitalui. Dėl to jų pelno norma tik padidėja.

5.5.5. Reprodukcijos teorija

Pagal pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnį K. Marx’as iškėlė ekonominės raidos cikliškumo kapitalizmo s¹lygomis teorij¹. Šios teorijos, skirtos išsiaiškinti reprodukcijos proceso ypatybes laisvos konkurencijos s¹lygomis, svarbiausia idėja yra ta, kad pasiekti makroekonominź pusiausvyr¹ ir nuosekliai augti ekonomikai trukdo vidiniai antagonistinei kapitalistinei visuomenei būdingi prieštaravimai. Kapitalo II tomo 20 ir 21 skyriuose pateikta paprastos (nekintamos savo mastais) ir išplėstinės reprodukcijos teorija K. Marx’as pratźsė F. Quesnay Ekonominėje lentelėje pradėt¹ tyrim¹: visuomeninio produkto nuolatinės apytakos ratu modeliavim¹. Tačiau, K. Marx’o nuomone, prekių reprodukcija tuo pat metu yra ir ekonominių santykių (pirmiausia – kapitalistų ir samdomų darbininkų santykių) reprodukcija.

Kaip pastebėjo W. Leontief’as, „pasisakydamas prieš J. B. Say’aus samprotavimus apie tai, kad galiausiai visuomenės bendrasis produktas suvedamas į pajamas, K. Marx’as sukūrė schem¹, padedanči¹ aprašyti šakų, išleidžiančių gamybos priemones ir vartojimo reikmenis, tarpusavio ryšį“. Sav¹ja reprodukcijos schema K. Marx’as pamėgino galutinai įtikinti skaitytoj¹ „pagrindinio kapitalizmo prieštaravimo“ – gaminti ne dėl vartojimo, o dėl pelno – fatališku pobūdžiu, pateigdamas puikiai argumentuot¹ nepakankamo vartojimo ekonominės krizės doktrinų kritik¹. Kapitalistinź gamyb¹ jis paskelbė cikline, pereinančia per krizės, depresijos, pagyvėjimo ir pakilimo fazes – į nauj¹ krizź.

Reprodukcijos teorijos pagrind¹ sudaro K. Marx’o reprodukcijos schemos – abstraktūs teoriniai modeliai, sukurti pagal daug supaprastinančių prielaidų, padėjusių atlikti grynai ekonominź kapitalistinės ekonomikos idealizuoto modelio pastovios ir nekintančios struktūros analizź.

Pirma, K. Marx’as operuoja „natūraliais“ dydžiais, naudodamasis standartine klasikinei politinei ekonomijai prielaida apie rinkos kainų atitikim¹ vertėms („natūralioms kainoms“, jei vartosime A. Smith’o terminus, apimančioms ilgalaikius gamybos kaštus, tarp jų peln¹, kurio norma tuo metu vyrauja). Tai tolygu ilgalaikės rinkos pusiausvyros s¹lygoms nekintant gamybos techniniam lygiui ir vartotojų atiduodamoms pirmenybėms.

Jau iš paties vertės nustatymo būdo pasireiškė pirmoji principinė K. Marx’o teorijos ypatybė. Prekės vertė (q), pagal K. Marx’¹, skyla į tris dalis, iš kurių tik viena turi savo atitikmenį A. Smith’o formulėje (Q=W+P+R):

q=c+v+m

kur c – pastovaus kapitalo s¹naudos, atitinkančios gamybos priemonių, sunaudotų tam tikros prekės gamybai, s¹naudas (A. Smith’o formulėje tai buvo hipotetinė ketvirtoji kainos sudedamoji dalis, jo atmesta nagrinėjant kainos, kaip pajamų sumos, struktūr¹); v – kintamo kapitalo s¹naudos, atitinkančios s¹naudas darbininkų darbo užmokesčiui (tiesioginis darbo užmokesčio (W) atitikmuo A. Smith’o formulėje); m – pridedamoji vertė, sudaranti pačių kapitalistų galutines pajamas (atitinka pelno (P) ir rentos (R) sum¹ A. Smith’o formulėje).

Antra, ekonomika suskirstyta į du sektorius (padalinius): gamybos priemonių gamyb¹ (I padalinį – Q₁) ir vartojimo reikmenų gamyb¹ (II padalinį – Q₂), kurių rėmuose kuriamas visas visuomeninis produktas. Taigi visuomeninio produkto vertė gali būti pavaizduota kaip dviejų padalinių produktų vertės suma:

Q₁=C₁+V₁+M₁ (I)

Q₂=C₂+V₂+M₂ (II)

Trečia, K. Marx’as tik išimtiniais atvejais skyrė avansuot¹ kapital¹ (atsargas) nuo vartojamo kapitalo (kapitalinių išlaidų srauto). Dažniausiai jis rėmėsi prielaida, kad pastovaus ir kintamo kapitalo metinės s¹naudos savo dydžiu sutampa su jų atsargomis atitinkamo periodo pradinėje būklėje.

Galiausiai K. Marx’as numato uždar¹ ekonominź (be užsienio prekybos) ir „gryn¹ kapitalizm¹“ – visuomenź, sudaryt¹ tik iš dviejų klasių: kapitalistų ir darbininkų. Be to, pagal klasikinź tradicij¹, daroma prielaida, kad darbininkai visiškai išleidžia savo pajamas vartojimui. Kalbėdamas apie kapitalistų pajamų (pridedamosios vertės) naudojimo būdus, K. Marx’as naudojasi dviem hipotezėmis, ir atitinkamai pateikia du savo reprodukcijos schemų variantus. Paprastoji reprodukcijos schema modeliuoja stacionari¹ reprodukcij¹, t. y. visuomeninio produkto nuolatinź apytak¹ nekintama apimtimi – šiuo atveju daroma prielaida, kad nėra grynųjų investicijų ir visa pridedamoji vertė tenka asmeniniam kapitalistų vartojimui. Išplėstinės reprodukcijos schema, priešingai, grindžiama prielaida, kad dalis pridedamosios vertės sutaupoma nuo vartojimo ir tampa kapitalo kaupimo šaltiniu.

Paprastoji reprodukcija

Reprodukcijos schemose kiekvienas elementas atlieka du vaidmenis: viena vertus, kaip bendrojo produkto ir atitinkamai pasiūlos dalis, kita vertus – kaip bendrųjų pajamų, ir atitinkamai paklausos dalis. Pavyzdžiui, M₁ – tai pagamintų per metus gamybos priemonių dalis ir tuo pat metu – kapitalistų, gaminančių šias gamybos priemones, asmeninių pajamų dalis.

Produktų ir pajamų dvylipumas paprastos reprodukcijos schemoje sukuria lakonišk¹ ir tuo pat metu talpų tarpusavio ryšių, apibūdinančių šalies ūkinź apyvart¹, vaizd¹.

Iš schemos matyti, kad nacionalinės pajamos (NP) kaip visų pirminių pajamų visuma sukuriamos visose ekonomikos grandyse, neatsižvelgiant į padalinių I (v+m) + II (v+m) (arba schemoje: V₁+V₂+M₁+M₂), kai grynasis visuomeninis produktas kaip produktų rinkinys natūralia išraiška (dydis, savo verte tolygus nacionalinėms pajamoms) sukuriamas ne visose grandyse, o tik II padalinyje II (c+v+m) (schemoje: C₂+V₂+M₂).

Vadinasi pirmoji paprastosios reprodukcijos s¹lyga yra II (c+v+m)=I (v+m)+II (v+m). Kitaip ir būti negali, nes, nesant grynųjų investicijų, grynasis visuomeninis produktas sudarytas vien tik iš vartojimo reikmenų. Tada atitinkamai I padalinys dirba vien tik tam, kad atkurtų panaudotas gamybos priemones. Taigi antroji paprastosios reprodukcijos s¹lyga yra I (c+v+m) = Ic+IIc (schemoje: C₁+V₁+M₁=C₁+C₂).

Jei iš abiem atvejais gautų lygybių atimtume „vidinź apyvart¹“ (paklaus¹, padengiam¹ „savo“ padalinio produkcija), gautume treči¹j¹, svarbiausi¹ paprastosios reprodukcijos s¹lyg¹, arba mainų tarp dviejų padalinių proporcingumo s¹lyg¹. Pagal j¹ reikalaujama, kad I padalinio kintamo kapitalo ir pridedamosios vertės suma būtų lygi II padalinio pastoviam kapitalui: I (v+m) = II c (arba schemoje: V₁+M₁=C₂):

K. Marx’ui ši proporcingumo s¹lyga buvo, viena vertus, principinės galimybės iki galo įgyvendinti visuomeninį produkt¹ kapitalizmo s¹lygomis įrodymu (priešingai J. de Sismondi ir T. Malthus’o išvadoms), kita vertus – ypatingo sudėtingumo ir mažos tikimybės pasiekti tokį rezultat¹ liudijimu. Juk labai svarbu, kad būtų tiksliai sukoordinuoti, tarkime, tokie skirtingi procesai, kaip pajamų formavimasis I padalinyje ir gamybos priemonių sunaudojimas II padalinyje. Suprantama, jei I(v+m)>II c, tada jau grynosios investicijos yra teigiamos ir išplėstinė reprodukcija bei pridedamoji vertė virs pelnu.

Išplėstinė reprodukcija

Pagrindinė K. Marx’o tyrimų tema buvo kapitalo kaupimas. Vadinasi paprastosios reprodukcijos abstrakcija jam buvo tik tarpinis loginis etapas pereinant prie svarbesnio tikslo – išplėstinės reprodukcijos analizės. Tačiau tapdama realistiškesne, išplėstinės reprodukcijos schema gerokai mažiau akivaizdi. Čia jau nėra akivaizdaus ryšio tarp padalinių ir pajamų rūšių: pridedamoji vertė mainoma į abiejų padalinių produkcij¹, o grynasis produktas apima ne tik vartojimo fond¹, bet ir kaupimo fond¹. Gaila, bet K. Marx’as, aiškiai neįvardijo „išplėstinės reprodukcijos“ nepertraukiamos plėtros s¹lygų. Be to, jis analizavo tik augim¹, vykstantį nekintamais tempais, būtent atvejį, kai dėl augimo nenumatoma jokių Q pokyčių. Apie didėjančius augimo tempus K. Marx’as paprasčiausiai darė prielaid¹, kad tuomet, kai santaupos auga be atitinkamų jas lydinčių kapitalinių įdėjimų, tai nebūtinai reiškia stagnacij¹, jei į sistem¹ įvedami kreditiniai pinigai arba kapitalas eksportuojamas.

Išplėstinės reprodukcijos mechanizm¹ K. Marx’as pavaizdavo naudodamas skaitmeninį pavyzdį bei papildomai daug k¹ supaprastindamas: investicijos vykdomos kiekvieno padalinio viduje; papildomo kapitalo struktūra (jo skirstymas į pastovų ir kintam¹) atkuria susiklosčiusias proporcijas; taupymui tenka pusė I padalinio pridedamosios vertės, o II padalinio kaupimo norma pasyviai prisiderina prie reprodukcijos s¹lygų.

Jei kalbėtume apie produkto struktūr¹, naudot¹ K. Marx’o pavyzdyje, įvertinant kapitalo prieaugį pridedamosios vertės s¹skaita, reprodukcijos schema atrodytų taip:

I padalinio pridedamoji vertė (1000 m) skyla pusiau: 500 m₁ tenka plėsti gamybai, o likusieji 500 m_v – asmeniniam kapitalisto vartojimui. I padalinio kaupiama pusė pridedamosios vertės (500 m₁), įvertinant prielaid¹ c:v = 4:1, padalinama tarp pastovaus ir kintamo kapitalo santykiu 400:100. Dėl to pajamos, formuojančios paklaus¹ II padalinio prekėms, sudaro 1600 vnt. (1000 v + 100 v_m [kintamo kapitalo padidėjimas] + 500 m_v [kapitalistų pajamos, likusios asmeniniam vartojimui]).

Šiam I padalinio paklausos vartojimo reikmėms (II padalinio prekėms) dydžiui pagal proporcingumo s¹lyg¹ turi atitikti II padalinio pasiūla, savo ruožtu formuojanti paklaus¹ gamybos priemonėms: tokia pasiūla susideda iš 1500 c (II padalinio gamybos priemonių pradinio fondo) + 100 c_m (iš II padalinio pridedamosios vertės naujai kaupiamo pastovaus kapitalo, skiriamo papildomoms gamybos priemonėms).

Galiausiai šį papildom¹ pastovų kapital¹ lydi (atitinka) 50 v_m dydžio kintamas kapitalas, gaunamas iš to paties šaltinio – II padalinio pridedamosios vertės. (Juk II padalinyje c:v = 2:1, todėl gamybai plėsti skirta dalis taip pat skyla santykiu 2:1, t. y. jei c_m = 100, tai v_m = 50).

Po šių transformacijų gauta schema jau atspindi ekonominės sistemos pasirengim¹ funkcionuoti išplėstinės reprodukcijos režimu:

4400 c + 1100 v + 500 m = 6000 (I padalinys)

1600 c +  800 v + 600 m = 3000 (II padalinys)

Visuminio visuomeninio produkto sudėtinės dalys padengiamos pagal vertź ir atkuriamos natūrine forma išplėstinės reprodukcijos atveju taip pat, kaip ir esant paprastajai reprodukcijai, vykstant mainams tarp I ir II padalinių. Gaunamas naujas rezultatas: baigus pirm¹jį išplėstinės reprodukcijos cikl¹ metinio produkto dydis bus 9800 vnt. (vietoje 9000 vnt. periodo pradžioje), o jo struktūra, įvertinus investuojamos pridedamosios vertės perskirstym¹ prieš antr¹ apytakos cikl¹ atrodys taip:

Tai leidžia nustatyti išplėstinės reprodukcijos visuminio visuomeninio produkto realizacijos s¹lygas:

I (v + v_m + m_v) = II (c + c_m)

I (c + v + m) = I (c + c_m) + II (c + c_m)

II (c + v + m) = I (v + v_m + m_v) + II (v + v_m + m_v)

Jei visuminio visuomeninio produkto realizacija vyksta pagal šias s¹lygas, tai visas metinis visuminis visuomeninis produktas yra realizuojamas taip, kad atkuriamas jo sunaudotos dalys ir sukuriama papildoma dalis gamybai plėsti. Jei šios išplėstinės reprodukcijos s¹lygos sutrikdomos, tai prasideda perprodukcija arba ekonominė krizė. Vadinasi K. Marx’as atmetė J. B. Say’aus koncepcij¹, kad visuotinės gamybos krizės yra negalimos. Jis įrodinėjo tokių krizių neišvengiamum¹ dėl gamybos anarchijos. Kapitalistinź gamyb¹ jis įvardijo kaip ciklišk¹, pereinanči¹ per krizes, depresijas, pagyvėjimo ir pakilimo fazes į nauj¹ krizź.

Baigiant kaupimo ir reprodukcijos proceso marksistinės analizės aptarim¹, pastebėtina, kad K. Marx’as svarbiausi¹ vaidmenį skyrė I padaliniui. Tai pabrėžė aplinkybe, kad I padalinio kaupimo norma laikoma nepriklausančiu kintamu dydžiu, o II padalinio – priklausančiu. Be to, visų visuminio visuomeninio produkto dalių augimo tempai K. Marx’o modelyje turėjo tendencij¹ susilyginti I padalinio augimo tempų lygyje.

Vis dėlto tenka atkreipti dėmesį, kad K. Marx’o išplėstinės reprodukcijos schema grįsta tokia gausybe apribojimų, kurie nuolat pažeidžiami realiame ūkiniame gyvenime (tai gerai suprato ir pats K. Marx’as, rašźs: „Pats proceso įvairialypis sudėtingumas suteikia ne mažiau skaitling¹ pagrind¹ jo nenormaliai eigai“), kad tai gerokai nuvertino vis¹ jo pateikt¹ argumentacij¹. Šioje schemoje ekonomika yra uždara; visa produkcija ilgalaikiu požiūriu parduodama „normaliomis kainomis“; kapitalo apyvartos greitis abiejuose padaliniuose yra lygus; taupo tik kapitalistai; kiekvieno padalinio santaupos investuojamos tik šio padalinio viduje; nėra jokios techninės pažangos; realus darbo užmokestis bei realus pridedamasis produktas, tenkantis vienam darbininkui, yra pastovūs ir t. t. Be to, modelis, sudarytas tik iš dviejų padalinių, mažai patikimas analizuojant reali¹ ekonomikos dinamik¹. Daugelis ūkio šakų iki galo nepatenka nei į vien¹, nei į kit¹ kategorij¹, kadangi išleidžia ir kapitalines gėrybes, ir vartojimo reikmenis – pavyzdžiui, akmens anglies gavyba, transportas, chemijos pramonė. Tokių šakų viduje skirstymas į kapitalinių ir vartojimo gėrybių kategorijas keičiasi laikui bėgant dėl paklausos struktūros pokyčių. Dėl to iš marksistinių išplėstinės reprodukcijos s¹lygų nieko nebelieka. Tačiau nereikia skubėti jas atmesti, nes dauguma to, k¹ K. Marx’as norėjo pasakyti apie verslo (ūkinius) ciklus, kilo iš priežasčių, kodėl neišlaikomos išplėstinės reprodukcijos s¹lygos, analizės.

Vis dėlto dėl teisybės reikia paminėti ir dar vien¹ K. Marx’o ekonominių ciklų teorijos (ar krizių teorijos) neigiam¹ aspekt¹. Jis neišvengė netikslumų, nepaisant to, kad, skirtingai nuo nepakankamo vartojimo krizių idėjos šalininkų, savo reprodukcijos schema įrodė išplėstinės reprodukcijos galimybź. Reikalas tas, kad, griežtai tariant, Kapitale pateikta ne tiek krizių teorija, kiek kapitalo kaupimo ir pajamų paskirstymo kapitalizmo s¹lygomis priežasties-padarinio vertinimas, neišvengiamai lemiantis „bendrosios perprodukcijos“ periodus. Pagal K. Marx’¹, ciklinis procesas prasideda nuo pakilimo, sukeliamo visuminės paklausos kaupimui augimo vardan kapitalistų siekiamo pelno maksimizavimo, – tai priežastis. Ciklas baigiasi nuosmukiu, nes pakilimo periodu auganti paklausa darbui viršija jos reali¹ pasiūl¹ ir lemia darbo užmokesčio didėjim¹ bei bedarbystės pašalinim¹, kas toliau sukelia pelno normos mažėjim¹ ir kaupimo lėtėjim¹ – tai padarinys. Paskui vėl prasideda eilinis ekonominis ciklas, kurio metu vyksta nauja ekonomikos restruktūrizacija, lydima investicijų ir naujų darbo vietų kūrimo, kol kaupimo procese neįsivyrauja pelno normos mažėjimo bei kapitalinių vertybių nuvertėjimo tendencijos, darbo rezervinės armijos augimas ir darbo užmokesčio kritimas. Galiausiai vėl susidaro krizinė padėtis. Todėl, M. Blaug’o žodžiais tariant, iš tikrųjų K. Marx’o pateiktas ciklinio proceso ar krizės vaizdas „[] tuo pat metu yra ir bausmė, ir apsivalymas“, nes „viskas, k¹ K. Marx’as turėjo omenyje, susivedė į požiūrį, kad kapitalizmui būdinga tendencija nepertraukiamai plėsti gamyb¹, neatsižvelgiant į efektyvios paklausos, vienintelės suteikiančios prasmź šiai gamybai, buvim¹“.

Baigiant pokalbį apie K. Marx’o ekonomikos teorij¹, tikriausia dr¹siai galima sakyti, kad išsisklaidė visos abejonės, ar K. Marx’as buvo žymus ekonomistas-klasikas. Jis tikrai nebuvo neklystantis, nors ir kiek aklai jam kas melstųsi. Teisingiau būtų galvoti apie jį kaip didį tyrinėtoj¹, palikusi gilų, neišdildom¹ pėdsak¹ jo paties atrastame socialinės minties žemyne. Visi, kurie nori tyrinėti jį toliau, nesvarbu, sutinka ar ne su K. Marx’o išvadomis, turi pareikšti didelź pagarb¹ žmogui, pirmajam atradusiam t¹ žemyn¹ visiems žmonėms.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite K. Marx’o Kapitalo atskirų tomų struktūr¹ ir pagrindines idėjas.

2. Kokia yra K. Marx’o pridedamosios vertės teorijos esmė?

3. K¹ teigia K. Marx’o visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis?

4. Kaip K. Marx’as suprato kapitalo organinź sudėtį ir k¹ įvardijo kaip pagrindinį kapitalizmo prieštaravim¹?

5. Aptarkite, kuo skiriasi K. Marx’o kapitalo traktuotė nuo A. Smith’o ir D. Ricardo požiūrio.

6. Aptarkite, kokias tris kapitalo judėjimo stadijas ir formas išskyrė K. Marx’as.

7. Skaitiniu pavyzdžiu pavaizduokite K. Marx’o paprastosios ir išplėstinės reprodukcijos schemas.

8. Aptarkite K. Marx’o teorines nuostatas apie peln¹.

9. Aptarkite K. Marx’o žemės rentos teorij¹.

LITERATŪRA

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 492-528.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – K.: VDU, 2001. – P. 170-184.

Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 341-347.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – V.: Amžius, 1995. – P. 151-188.

Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 49-54.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 261-285.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 120-130.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 1

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 251-297.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 455-477.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 128-143.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 383-392.

Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 3-73.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 187-209.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 244-251.

Caravale G. F. (ed.). Marx and Modern Economic Analysis. Vol. I – II. – Aldershot: Elgar, 1991.

Morishima M. Marx’s Economics. – Cambridge: Cambridge University Press, 1973.

Roemer J. Analytical Foundations of Marxian Economic Theory. – Cambridge: Camridge University Press, 1981.

Carver T. Marx and Engels: The Intellectual Relationship. – Brighton: Wheatsheaf, 1983.

Elster J. (ed.). Karl Marx: A Reader. – Cambridge: Cambridge University Press, 1987.

Freedman R. (ed.). Marx on Economics. – Harmondsworth: Penguin, 1962.

Junankar P. N. Marx’s Economics. – Oxford: Philip Allan, 1982.

McLellan D. Karl Marx: His Life and Thought. – London: Macmillan, 1973.

Walsh V., Gram H. Classical and Neoclassical Theories of General Equilibrium. – New York, Oxford: Oxford University Press, 1980. – P. 102-120.

, 1995. – C. 351-373.

М: Высш. школа, 1983. – С.

I М.: Изд-во МГУ, 1989. – С. 1

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

C

Москва: