KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS BENDRIEJI BRUOŽAI IR PLĖTROS ETAPAI

KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS BENDRIEJI BRUOŽAI IR PLĖTROS ETAPAI

Sakydami ,,klasikinė mokykla“, omenyje turime

mokykl¹, kuri lieka ištikima principams, paliktiems

pirmųjų ekonomikos teorijos mokytojų, ir kuri mėgina

tinkamiausiai įrodyti, vystyti ir net pataisyti šiuos

principus, bet nekeisdama juose to, kas sudaro jų esmź.

C. Gide ir C. Rist’as

Pagrindinės sampratos:

Klasikinė politinė ekonomija. Gamybos sfera. Gamybos dėsniai. Ekonominių rodiklių vidutinių ir suminių dydžių skaičiavimas. Gamybos kaštai. Darbo kiekis. Vertė. Ekonominė pusiausvyra. Pinigai ir jų funkcijos. ,,Ekonominis žmogus“. Rinkos mechanizmas, arba ,,nematomos rankos“ idėja. Pelno maksimizavimo principas.

Pagalbinės sampratos:

Loginė abstrakcija. Dedukcija. Indukcija. Mechanistinis požiūris. Aktyvus prekybinis balansas. Apyvartos priemonė. Tobula konkurencija. Valstybės nesikišimas į ekonomik¹. Išteklių mobilumas. Visiškas informatyvumas. Kapitalo kaupimas.

Merkantilizmo irim¹ sustiprino auganti tendencija riboti ekonominės veiklos tiesioginź valstybės kontrolź. Dėl to ,,ikiindustrinės s¹lygos“ prarado ankstesnź reikšmź ir įsivyravo laisva privati verslininkystė, kuri, P. A. Samuelson’o žodžiais tariant, lėmė ,,visiško laisser faire (t. y. absoliutaus valstybės nesikišimo į ūkinį gyvenim¹) s¹lygas, įvykiai pasuko visai kita linkme ir tik ,,[] XIX a. pabaigoje beveik visose šalyse nenutrūkstamai plėtėsi valstybės ekonominės funkcijos .

Iš tiesų ,,visiško laissser faire nuostata tapo naujos ekonominės minties krypties – klasikinės politinės ekonomijos devizas, o jos atstovai nuvainikavo merkantilizm¹ ir jo propaguojam¹ protekcionistinź ekonomikos politik¹, pasiūlydami alternatyvi¹ ekonominio liberalizmo koncepcij¹. Klasikai praturtino ekonomikos moksl¹ daugeliu fundamentalių nuostatų, nepraradusių aktualumo ir dabar. Būtent klasikinės politinės ekonomijos atstovų dėka, ekonomikos teorija įgavo mokslinės disciplinos status¹.

Pači¹ ,,klasikinės politinės mokyklos s¹vok¹ sugalvojo K. Marx’as. Jis skirstė mokslininkus į klasikus ir vulgariuosius. Pirmiesiems jis priskyrė ,,kapitalizmo vidinės esmės analizź , o antriesiems – paviršinį ,,išorinių reiškinių aprašym¹ ir ,,apologetik¹ , t. y. neteisingos, kaip jis manė, visuomeninės santvarkos pateisinim¹. Vadovaudamasis tokiu kriterijumi, jis klasikinės mokyklos pradininku laikė W. Petty, o paskutiniu jos atstovu – D. Ricardo. Nemarksistinis mokslas iš K. Marx’o perėmė termin¹ klasikai ir jam suteikė visai kit¹ prasmź – tikrai mokslinź ir daug tikslesnź. Tokio požiūrio bus laikomasi ir šiame vadovėlyje.

Pirmiausia apibūdinsime pagrindinius klasikinės mokyklos plėtros etapus, kurių s¹lyginai galima išskirti keturis.

Pirmasis etapas apima laikotarpį nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. antrosios pusės pradžios. Tai etapas, kai rinkos santykių sfera labai išplėtė, merkantilizmo idėjos buvo argumentuotai atmestos ir visiškai nuvainikuotos. Šio etapo pradžios pagrindiniai atstovai – W. Petty ir P. Boisguillebert’as. Jie pirmieji nepriklausomai vienas nuo kito ekonominės minties istorijoje pasiūlė darbinės vertės teorij¹, pagal kuri¹ vertės šaltinis ir matas yra vienos ar kitos prekinės produkcijos ar gėrybės gamybai sunaudoto darbo kiekis. Minėtinas ir R. Cantillon’o indėlis į politinės ekonomijos plėtr¹. Smerkdami merkantilizm¹ ir remdamiesi ekonominių reiškinių priežastine priklausomybe, jie visi valstybės turto ir gėrovės pagrindu laikė ne apyvartos, o gamybos sritį.

Pirm¹jį klasikinės politinės ekonomijos etap¹ baigė vadinamoji fiziokratų mokykla, XVIII a. viduryje ir antrosiose pusės pradžioje paplitusi Prancūzijoje. Šios mokyklos svarbiausi atstovai – F. Quesnay ir J. Turgot. Jie ieškodami grynojo produkto (nacionalinių pajamų) šaltinio pagrindinź reikšmź kartu su darbu teikė žemei. Kritikuodami merkantilizm¹, fiziokratai dar labiau įsigilino į gamybos srities ir rinkos santykių analizź, ypač pabrėždami žemės ūkio problemas ir, akivaizdžiai nepagrįstai, nusišalindami nuo apyvartos sferos analizės.

Antrasis klasikinės politinės ekonomijos plėtros etapas apima XVIII a. paskutinį trečdalį ir susijźs su A. Smith’o – pagrindinio jos atstovo – vardu ir darbais. Jo ekonominis žmogus ir nematoma ranka, kuri¹ A. Smith’as, beje, mini tik kart¹, apeliuodamas į pelno funkcij¹ paskirstyti išteklius tarp šakų, įtikino ne vien¹ ekonomistų kart¹ natūralia tvarka ir objektyvių ekonominių dėsnių stichiško veikimo neišvengiamumu nepriklausomai nuo žmonių valios. Iš esmės būtent jo dėka iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio neginčijama laikyta nuostata apie valstybės nesikišim¹ į laisv¹ konkurencij¹, bei nuo A. Smith’o darbų, kaip pastebėjo vengrų kilmės ekonomistas Tibor’as Scitovsky, 1939 m. emigravźs į JAV ir dėstźs Stenfordo, Berklio, Jeilo bei Harvardo universitetuose, dauguma ekonomistų sutiko, kad tobula konkurencija neišvengiamai ves į efektyvų gamybos organizavim¹. Pažymėtina, kad teisėtai klasikiniais laikomi ir A. Smith’o atrasti darbo paskirstymo ir jo produktyvumo augimo dėsniai. Jo teoriniais teiginiais dideliu mastu taip pat grindžiamos prekės ir jos savybių, pinigų, darbo užmokesčio, pelno, kapitalo, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo bei kitos koncepcijos.

Trečiasis politinės ekonomijos ,,klasikinės mokyklos evoliucijos etapas vyko XIX a. pirmojoje pusėje, kai daugumoje išsivysčiusių šalių pasibaigė pramoninis perversmas. Šiuo laikotarpiu A. Smith’o pasekėjai, tarp jų ir jo mokiniai (taip save vadino daugelis iš jų), pamėgino giliai peržiūrėti šio garsiojo škoto idėjas ir koncepcijas, bei praturtino mokykl¹ iš principo naujais, reikšmingais teoriniais teiginiais. Tarp šio laikotarpio atstovų ypač išskirtini anglai D. Ricardo, T. Malthus’as ir N. Senior’as, prancūzai J. B. Say’us, ir F. Bastiat’as, amerikietis H. C. Carey ir kiti. Nors šie autoriai, sekdami, jų tvirtinimu, A. Smith’u, prekių ir paslaugų vertź nagrinėjo kaip sunaudoto darbo kiekį arba kaip gamybos išlaidas, vis dėlto kiekvienas iš jų ekonomikos minties ir rinkos santykių kūrimosi istorijoje paliko ryškų pėdsak¹. Ypač tai pasakytina apie D. Ricardo.

Ketvirtasis, baigiamasis klasikinės politinės ekonomijos plėtros etapas apima XIX a. antr¹j¹ pusź, kurios metu J. S. Mill’is ir K. Marx’as apibendrino geriausius mokyklos pasiekimus, išlikdami griežtais nuostatų apie kainodaros efektyvum¹ konkurencijos s¹lygomis šalininkais. Kita vertus, šiuo laiku savarankišk¹ reikšmź jau vis labiau įgavo naujos, pažangesnės ekonominės minties kryptys, vėliau gavusios ,,maržinalizmo (XIX a. pabaiga) ir ,,institucionalizmo (XX a. pradžia) pavadinimus.

Tźsiant beveik du šimtus metų apimančios klasikinės politinės ekonomijos istorijos bendr¹ apibūdinim¹, taip pat naudinga išskirti ir aptarti svarbiausius jos bruožus, bei tendencijas. Juos galime apibendrinti taip.

Pirma, šios krypties atstovams nepriimtinas protekcionizmas valstybės ekonominėje politikoje ir jie kūrė bei naudojo gamybos sferos pirmenybinź analizź, neatsižvelgdami į cirkuliacijos (apyvartos) sfer¹, pažangius metodologinių tyrimų metodus (tarp jų ir priežasties-padarinio (kauzalistinį), dedukcinį ir indukcinį metodus bei loginź abstrakcij¹) kūrimas ir naudojimas. Be to, jų nuoroda į ,,gamybos dėsnius“ neleido abejoti, kad loginės abstrakcijos ir dedukcijos būdu gautus spėjimus reikėtų patikrinti praktikoje. Dėl to klasikams būdingas gamybos ir cirkuliacijos sferų priešinimas tapo šių sferų ūkinių subjektų dėsningų tarpusavio ryšių, piniginių, kreditinių ir finansinių veiksnių bei kitų cirkuliacijos sferos elementų atvirkštinio poveikio nepakankamo įvertinimo priežastis. Negana to, klasikai sprźsdami praktinius uždavinius, atsakymus į pagrindinius klausimus pateikė keldami šiuos klausimus, kaip pasakė N. Kondratjevas, ,,vertinančiai“. Ši aplinkybė taip pat nepadėjo ,,klasikinei mokyklai“ pasiekti politinės ekonomijos ekonominės analizės ir teorinio apibendrinimo objektyvumo bei nuoseklumo.

Antra, pagal kauzalistinź analizź, ekonominių rodiklių vidutinių ir suminių dydžių skaičiavimais, klasikai (skirtingai nuo merkantilistų) mėgino išsiaiškinti prekių vertės formavimosi ir kainų lygio svyravimo rinkoje mechanizm¹ ne siedami jį su pinigų ,,natūralia prigimtimi“ ir jų kiekiu šalyje, o su gamybos kaštais arba, kitaip tariant, panaudoto darbo kiekiu. Tačiau ,,klasikinės mokyklos“ kainų lygio nustatymo s¹naudinis principas nesiderino su kitu svarbiu rinkos ekonominių santykių aspektu – produkto (paslaugos) vartojimu, kintant vienos ar kitos gėrybės poreikiui padidinus vartojim¹ vienu gėrybės vienetu. Kaip 1962 m. pastebėjo L. von Mises’as, ,,[] Neturėdami galimybių išsprźsti akivaizdų kainodaros paradoks¹, klasikai negalėjo numatyti rinkos sandėrių nuoseklumo iki galutinio vartotojo, todėl buvo priversti pradėti savo teorinius įrodinėjimus nuo verslininko, kuriam vartotojiškas naudingumo vertinimas yra įprastas, veiksmų“.

Trečia, klasikinės mokyklos autoriai ,,vertės“ kategorij¹ traktavo vienintele išeitine (pradine) ekonominės analizės kategorija, nuo kurios kaip genealoginio medžio schemoje išsiskleidžia (išauga) kitos išvestinės savo prigimtimi kategorijos. Analizuodami vertės problem¹, klasikai, N. Kondratjevo nuomone, parodė, kad ,,[] ši problema apima daug, nors ir susijusių, bet labai skirtingų klausimų“. Tačiau supaprastinusi analizź ir sistematizavim¹ supaprastinimai klasikinė mokykla pasiekė, kad ekonominis tyrimas lyg imitavo mechanišk¹ sekim¹ fizikos dėsniais, t.y. ūkinės gerovės visuomenėje vidinių priežasčių paiešk¹, neatsižvelgiant į psichologinius, moralinius, teisinius ir kitus socialinės aplinkos veiksnius.

Ketvirta, klasikai, tirdami ekonominio augimo ir tautos gerovės didinimo problematik¹, išvadas ne paprastai grindė (vėl kitaip nei merkantilistai) aktyvaus prekybinio balanso (teigiamo saldo) užtikrinimo principu, o mėgino pagrįsti šalies ekonomikos būklės dinamik¹ ir pusiausvyr¹. Tačiau čia, kaip žinoma, jie nenaudojo rimtos matematinės analizės, ekonominių problemų matematinio modeliavimo metodų, leidžiančių pasirinkti geriausi¹ (alternatyvų) variant¹ iš tam tikro ūkinės padėties būklių skaičiaus. Negana to, klasikinė mokykla, pagal J. B. Say’aus ,,rinkų dėsnį , pusiausvyr¹ ekonomikoje laikė savaimine.

Galiausiai, penkta, pinigai, nuo senovės tradiciškai laikyti dirbtiniu žmonių išradimu, klasikinės politinės ekonomijos periodu buvo pripažinti stichiškai išsiskyrusia iš prekių pasaulio preke, kurios negalima pašalinti jokiais susitarimais tarp žmonių. Tarp klasikų vienintelis, reikalavźs panaikint pinigus, buvo P. Boisguillebert’as. Daugelis kitų klasikinės mokyklos autorių iki pat XIX a. vidurio neteikė deramos reikšmės įvairioms pinigų funkcijoms, dažniausiai išskirdami vien¹ – pinigų apyvartos funkcij¹, t.y. piniginź prekź vertindami kaip daikt¹, techninź priemonź, patogi¹ mainams. Kitas pinigų funkcijas jie nepakankamai įvertino dėl to, kad buvo nesuprastas minėtas pinigų-kredito veiksnių atvirkštinis poveikis gamybos sferai.

Kaip savo Ekonominių teorijų istorijoje pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, daugiausia A. Smith’o autoritetas pavertė pinigus ,,preke, dar mažiau reikalinga, nei bet kuri kita prekė, apsunkinačia preke, kurios, esant galimybei, reikia vengti. Ši¹ tendencij¹ diskredituoti pinigus, išryškint¹ Smith’o kovoje su merkantilistais, vėliau perims jo pasekėjai ir, j¹ sureikšminź, išleis iš akių kai kuriuos pinigų apyvartos ypatumus“.

Aišku, klasikinź ekonominź mokykl¹ traktuojant plačiau, galima išskirti ir smulkesnius jos bruožus bei nurodyti pagrindinius šio mokslo postulatus.

1. Žmogus nagrinėjamas tik kaip ,,ekonominis žmogus“, turintis tik vien¹ tiksl¹ – asmeninź naud¹, savo padėties gerinim¹. Moralė, kultūra, papročiai ir panašiai, visiškai neįvertinami.

2. Visos šalys, dalyvaujančios ekonominiame sandėryje, yra laisvos bei lygios ir įstatymų, ir apdairumo bei įžvalgumo požiūriu.

3. Kiekvienas ekonominis subjektas visiškai informuotas apie kainas, pelnus, darbo užmokestį bei rent¹ bet kurioje rinkoje dabar ir ateityje.

4. Rinka užtikrina visišk¹ išteklių mobilum¹: darbas ir kapitalas gali akimirksniu judėti į reikiam¹ viet¹.

5. Darbininkų skaičiaus elastingumas darbo užmokesčiui ne mažesnis už vienet¹. Kitaip tariant, bet koks darbo užmokesčio padidinimas lemia darbo jėgos skaičiaus augim¹, o bet koks darbo užmokesčio sumažinimas – darbo jėgos skaičiaus sumažėjim¹.

6. Vienintelis kapitalisto tikslas yra pelno nuo kapitalo maksimizavimas.

7. Darbo rinkoje stebimas absoliutus piniginio darbo užmokesčio (jo dydis apsprendžiamas tik paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje) elastingumas.

8. Pagrindinis turto didinimo veiksnys yra kapitalo kaupimas.

9. Konkurencija turi būti tobula, o ekonomika laisva nuo perteklinio valstybės kišimosi. Šiuo atveju ,,nematoma ranka“ užtikrina optimalų išteklių paskirstym¹.

I. H. Rima, savo ruožtu, nurodė šiuos pagrindinius klasikinės ekonomikos teorijos dėsnius: 1) mažėjančios gr¹žos; 2) gyventojų skaičius augimo; 3) atlyginimų; 4) kapitalo kaupimo; 5) rentos; 6) santykinių pranašumų; 7) vertės; 8) rinkų ir 9) kiekybinź pinigų teorij¹. Šie dėsniai buvo laikomi universaliai pritaikomais, neatsižvelgiant į laik¹, viet¹ ir egzistuojančias institucijas. Manyta, kad ekonominiai dėsniai veikia taip pat nepriklausomai nuo žmogaus kaip ir gamtos dėsniai, patys savaime jie nėra nei geri, nei blogi, nei moralūs, nei amoralūs. Savaime suprantama, toli gražu ne visi, kuriuos laikome klasikinės mokyklos atstovais, pritarė visiems be išimties išvardintiems dėsniams ar priėmė juos be pakeitimų.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite klasikinės politinės ekonomijos vieningus bruožus, požiūrius ir tendencijas.

2. Kokie išskiriami pagrindiniai klasikinės ekonomikos teorijos dėsniai?

3. K¹ naujo klasikinė politinė ekonomija atrado metodologinių tyrimų metodų srityje?

4. Apibūdinkite protekcionizmo ir laissez faire principų esmės bei kryptingumo priešingybź.

5. Koki¹ ekonominės analizės kategorij¹ klasikinės politinės ekonomijos atstovai laikė pagrindine? Kokius padarinius tai turėjo ekonomikos mokslui?

6. K¹ teigė klasikinės politinės ekonomijos atstovai apie ekonominź pusiausvyr¹?

7. Kas buvo bendra klasikinės politinės ekonomijos atstovų pažiūrose į pinigus?

8. Pateikite argumentus, kodėl ,,klasikų“ darbinės teorijos ar gamybos išlaidų teorijos s¹naudinis principas prekių ir paslaugų vertės nustatymui buvo nepagrįstas.

LITERATŪRA

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 21-46.

Perelman M. Classical Political Economy. – London: Rowman and Allanheld, 1984.

Eagly R. V. The Structure of Classical Economic Theory. – Oxford: Oxford Economic University Press, 1974.

Coats A. W. (ed). The Classical Economists and Economic Policy. – London: Methuen, 1971.

Hollander S. Classical Economics. Oxford: Basil Blackwell, 1987.

O’Brien D. P. The Classical Economists. – Oxford: Clarendon Press, 1975.

Sowell T. Classical Economics Reconsidered. – Princeton: Princeton University Press, 1974.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 166-179.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o p . Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. –

С .

C

Москва: