KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS FORMAVIMASIS PRANCŪZIJOJE

KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS FORMAVIMASIS PRANCŪZIJOJE

Pagrindinės sampratos:

Materialinė gamyba. Pramonė. Žemės ūkis. Klasikinė politinė ekonomija. Prekybos laisvė. Darbinės vertės teorija. Žemės vertės teorija. Kaina. Proporcinga kaina. Gausos (pertekliaus) būklė. Rinkos kaina. Tikroji vertė. Vartojamoji vertė. Vidinis vertingumas. Natūrinis, mainų ir piniginis ūkiai. Klasės. Verslininkas. Trijų rentų teorija. Cantillon’o efektas.

Pagalbinės sampratos:

Monarchija. Dvarininkija. Amatininkų cechai. Merkantilizmas. Kolbertizmo kritika. Realus turtas. Visuomeninio turto koncepcija. Darbo laikas. Laisva konkurencija. Manufaktūrinis kapitalizmas. Vartojimas. Pinigai. Mainų priemonė. Kiekybinė pinigų teorija. Mokesčių politika.

2.3.1. P. Boisguillebert’o ekonominės nuostatos

Prancūzijoje klasikinės politinės ekonomijos genezė vyko visai kitokiomis istorinėmis s¹lygomis nei Anglijoje. Prancūzija iki pat XVIII a. pabaigos liko feodalinė šalis, kur ir toliau vyravo senoji dvarininkija bei absoliutizmas. Prancūzijos pramonė buvo silpnai išplėtota. Miestuose išliko amatininkų cechų su jiems būdinga griežta reglamentacija ir ribota gamyba. Prancūzijos pramonė negalėjo sėkmingai plėtotis, nes šalyje vyravo natūrinis ūkis, o valstiečiai, nors asmeniškai ir laisvi, bet nuskurdinti daugelio feodalinių mokesčių ir rinkliavų. Čia Anglija visiškai nugalėjo Prancūzij¹ kovoje už tarptautines rinkas. Dėl to merkantilizmas Prancūzijoje toliau nebesiplėtojo, o augančios buržuazijos Prancūzijoje naujieji ideologai atvirai puolė ir kritikavo merkantilistinź politik¹.

Prancūzijoje klasikinės politinės ekonomijos pagrindėjas buvo Pierre’as le Pesant’as de Boisguillebert’as (1646–1714 m.). Jis, panašiai kaip ir vėliau savo mokykl¹ įkūrź fiziokratai, daugiausia dėmesio kreipė į sunki¹ žemės ūkio būklź, būdamas savotišku pastarųjų pirmtaku (užtenka prisiminti garsi¹j¹ jo frazź: „Viskas, ko reikia – tai leisti veikti gamtai ir laisvei“ (laissez-faire la nature et la liberte)). Šio m¹stytojo pasiūlytos temos aiškiai matomos ir kitų žymių prancūzų ekonomistų F. Quesnay, J. B. Say’aus, J. de Sismondi, L. Walras’o darbuose.

Gyvenimo kelias. Prancūzijos kapitalizmo genezės ypatumai padarė esminį poveikį ir P. Boisguillebert’o ekonominių pažiūrų formavimuisi. Gimźs Rouene Normandijos dvarininkų šeimoje (ji priklausė „mantijos bajorijai“ – taip senovės Prancūzijoje buvo vadinami bajorai, kurie eidavo paveldimas teismo ir administracijos valdininkų pareigas), P. Boisguillebert’as gavo puikų tais laikais juridinį išsilavinim¹, įskaitant antikinź literatūr¹ ir filosofij¹ ir, aišku, Romos teisź. Netrukus jis pasirinko tradicinź jų šeimoje teisininko profesij¹ ir būdamas 31 metų pradėjo dirbti Roueno teismo apygardos teisėju, specializuodamasis sprźsti žemės ūkio ir valstiečių klausimus. Po 12 metų profesiniai pasiekimai jam padėjo užimti pelningas ir įtakingas Roueno teismo apygardos generalinio leitenanto (viršininko) pareigas. Savotiškoje tuometinio valdymo sistemoje tai reiškė kažk¹ panašaus į miesto vyriausi¹jį teisėj¹, atliekantį ir policininko bei bendro municipalinio valdymo funkcijas. Šiame poste P. Boisguillebert’as išbuvo 25 metus, t. y beveik iki pat gyvenimo pabaigos. Tik likus dviems mėnesiams iki mirties jis perdavė šias pareigas savo vyriausiam sūnui.

Ekonomikos teorija. Žingeidus protas, aukšta visuomeninė padėtis paskatino P. Boisguillebert’¹ domėtis šalies ekonominėmis problemomis bei išsiaiškinti žemo gyvenimo lygio Prancūzijos provincijose XVII–XVIII a. sandūroje, kaip dvarinink¹ ir jį palietusio tiesiogiai, priežastis. Tai jis mėgino daryti jau pirmuosiuose savo reformatoriškuose (antimerkantilistiškuose) darbuose, parašytuose, būnant 50 metų, 1695–1696 m. anonimiškai išleidus knyg¹ gana miglotu pavadinimu Padėties Prancūzijoje detalus aprašymas, jos gerovės kritimo priežastys ir paprasti būdai atkurti, arba kaip per vien¹ mėnesį duoti karaliui visus pinigus, kurių jam reikia, ir praturtinti visus gyventojus. Tiesa, ši knyga taip ir liko beveik nepastebėta. Joje P. Boisguillebert’as aštriai kritikavo absoliutizmo merkantilistinź politik¹.

Kaip pagrindinź Prancūzijos ūkio nuosmukio priežastį įvardijo kolbertizmo ekonominź politik¹. Tai Liudviko XIV (1638–1715 m.) pirmojo valdymo periodo finansų ministro Jean’o Baptiste Colbert’o (1619–1683 m.) (taip geriausiai galima nusakyti pagrindinź jo funkcij¹, nors kartkartėmis jis užimdavo ir kitas pareigas, vienu metu vadovaudamas net šešioms ministerijoms iš karto; tai jo darbo dien¹ pailgino iki šešiolikos valandų; beje finansų ministro kompetencijai tais laikais priklausė pramonės, prekybos ir žemės ūkio klausimai) 1661–1683 m. vykdyta merkantilistinė politika, stambiomis vyriausybinėmis subsidijomis skatinusi privilegijuotų karališkosios manufaktūrinės gamybos plėtr¹ ir įteisinusi valstybinių protekcionistinių priemonių naudojim¹ prekybos vystymui; tai leido formuotis monopolijoms. (Pavyzdžiui, 1674 m. J. B. Colbert’as pirm¹ kart¹ suteikė teisź Prancūzijoje gaminti ir pardavinėti tabak¹; ši¹ privilegij¹ vėliau paveldėjo Indes bendrovė). Šio s¹žiningo, gabaus ir energingo administratoriaus, tvarkiusio karališk¹sias s¹skaitas ir per dešimt metų padvigubinusio karaliaus Liudviko XIV pajamas (nepaisant visų milžiniškų J. B. Colbert’o pastangų einant finansų ministro pareigas, karaliaus išlaidos vis tiek viršydavo pajamas), bet nepalikusio jokių traktatų ir savo požiūrį išdėsčiusio daugelyje laiškų, tarnybiniuose užrašuose, instrukcijose valdininkams ir kituose dokumentuose, politika daug prisidėjo prie prekinių-piniginių santykių plėtros Prancūzijoje. J. B. Colbert’as ragino: „Mes turime tautas užkariauti savo pramone ir įveikti jas savo skoniu“. Bet manufaktūrinė gamyba plėtojosi stabdant fermerių ūkių atsiradim¹, taip pat sunkinant nepakeliamai aukštais mokesčiais žemės ūkio gamyb¹ (J. B. Colbert’as į žemės ūkį žvelgė kaip į finansinių lėšų šaltinį valstybei) ir draudžiant išvežti grūdus bei suteikiant laisvź juos įvežti, kas „numušė“ grūdų kainas ir galutinai sužlugdė žemės ūkį. Pagal F. Quesnay skaičiavimus, 1620–1750 m. laikotarpiu Prancūzijos žemės ūkio produkcija sumažėjo 35 proc. Tai turėjo neigiamų padarinių ir pramoninei gamybai, ir viso nacionalinio ūkio lygiui. Ši priežastis galiausiai tapo Prancūzijos vidaus rinkos „siaurumo“ lyginant su senu priešininku – Anglija, esminis veiksnys.

Kaip įvertinti neigiamas aplinkybes ekonomikoje, liko svarbiausias klausimas ir kituose P. Boisguillebert’o veikaluose, išleistuose XVIII a. pradžioje: grynai ekonominiuose veikaluose Traktatas apie grūdų prigimtį, perdirbim¹ ir naud¹, Apm¹stymai apie turto, pinigų ir mokesčių prigimtį, Retumo tyrimai ir ypač reformatoriškame kūrinyje, 1707 m. dviem tomais išleistame pavadinimu Kaltinimai Prancūzijai. Už aštri¹ vyriausybės kritik¹ pastaroji knyga buvo uždrausta, bet nenurimstantis provincijos teisėjas tris kartus j¹ perleido, beveik visiškai iš turinio išbraukźs išpuolius prieš vyriausybź. Iš esmės jis paliko ne tiek įrodymus, kiek prielaidas ir užkeikimus, kad ekonominė reforma būtina. Šiose knygose P. Boisguillebert’as, kaip ir anksčiau, aiškiai pademonstravo savo priešiškum¹ merkantilizmui bei pagrindė reformų būtinybź. Tačiau nei savo idėjų pripažinimo, nei paramos ar supratimo savo idėjoms iš generalinių kontrolierių L. F. Pontchartrain’o ir M. Chamillard o, ko P. Boisguillebert’as tikėjosi iki pat gyvenimo pabaigos, taip ir nesulaukė. Savo veikaluose jis ypač daug dėmesio skyrė žemės ūkio gamybos, kuri¹ laikė valstybės ekonominio augimo ir turto pagrindu, plėtrai. Pastebėtina, kad analogiška tendencinga pozicija Prancūzijos ekonominėje mintyje išliko iki pat XVIII a. antrosios pusės pradžios, kol čia klestėjo fiziokratizmas, propagavźs fermerinio tipo žemės ūkio gamybos svarbiausi¹ vaidmenį visuomenės socialinės-ekonominės plėtros srityje.

Daug dėmesio P. Boisguillebert’o darbuose skirta mokesčių politikos analizei. Juose akivaizdi mintis, kad norint pašalinti kliūtis natūraliai ūkinio gyvenimo tėkmei, būtina reformuoti mokesčių sistem¹. Jis siūlė sen¹, akivaizdžiai regresyvinź sistem¹ pakeisti proporcingu arba iš dalies progresyviniu apmokestinimu. Faktiškai P. Boisguillebert’as siūlė apmokestinti ne vargšus, o turtinguosius (šis jo pasiūlymas, susišaukiantis su prancūzų merkantilisto J. Bodin’o raginimu įvesti mokesčių visuotinum¹ ir panaikinti mokestinį valdančiųjų sluoksnių imunitet¹ (privilegijas), buvo labai dr¹sus, nes tuometinėje Prancūzijoje viskas buvo atvirkščiai, o diduomenė ir bažnyčia visai nemokėjo mokesčių). Tada vargšai praturtės ir jų vartojimas padidės. P. Boisguillebert’as teigė, kad tikslingi tik tie mokesčiai, kurie skatina ūkio plėtr¹ ir neprieštarauja jo prigimčiai. Čia jau galime įžvelgti idėj¹, kad ekonomika plėtojasi pagal savus dėsnius, kurių negalima pažeisti. P. Boisguillebert’as neigė neproting¹ valstybės kišim¹si į ekonominį gyvenim¹ ir reikalavo vidaus prekybos laisvės, nes tikėjosi, kad įgyvendinus ši¹ priemonź, išsiplės vidaus rinka, padidės darbo pasidalijimas, suintensyvės prekių ir pinigų cirkuliacija. Kitaip nei merkantilistas, P. Boisguillebert’as ekonominių dėsningumų ieškojo ne cirkuliacijos sferoje, o materialinės gamybos sferoje, kurios pagrindu laikė žemės ūkį. Jis pasisakė už ekonominź laisvź, turtu laikydamas ne pinigus, o realų turt¹ – prekes, kurios sukuriamos gamybos proceso metu, bei, kaip ir W. Petty, teikdamas, kad jį sukuria tik du šaltiniai: žemė ir darbas. P. Boisguillebert’as, panašiai kaip ir W. Petty, priešinźs merkantilistams sav¹jį požiūrį dėl turto esmės, pagrindė, tegul ir ne taip grakščiai kaip anglai, rašź iki jo ar tuo pat metu, kaip ir jis, vadinam¹j¹ visuomeninio turto koncepcij¹. Pastarasis, jo požiūriu, pasireiškia ne pinigų fizine mase, o visų naudingų gėrybių ir daiktų, galinčių suteikti malonum¹, įvairove arba, kaip jis pasakė, „vartojant duon¹, vyn¹, mės¹, dėvint drabužius, naudojantis visomis gėrybėmis daugiau nei būtina“. Be to, P. Boisguillebert’as pastebėjo, kad nei žemė, nei turtas pinigais neužtikrina tokio pertekliaus, kad „neleistų jų savininkui žūti skurde, kai pirmosios iš viso yra neapdirbamos, o antrieji – neišmainomi į gyvybiškai būtinus dalykus, tokius kaip maist¹ ir drabužius, be kurių niekas negali išsiversti. Tik juos reikia laikyti turtu“.

Taigi, pasak P. Boisguillebert’o, ne pinigų masės didinimas, o, atvirkščiai, „maisto ir drabužių“ gamybos augimas yra pagrindinis ekonomikos mokslo uždavinys. Kitais žodžiais tariant, jis, kaip ir W. Petty, politinės ekonomijos tyrimo objektu laikė gamybos sferos problemų analizź, pripažindamas ši¹ sfer¹ svarbiausia ir prioritetine, lyginant j¹ su cirkuliacijos sfera.

Ypač didelis P. Boisguillebert’o nuopelnas tas, kad jis, kartu su W. Petty, gali būti laikomas darbinės vertės teorijos pradininku. Tai jis suprato analizuodamas prekių mainų santykių rinkoje mechanizm¹, įvertindamas sunaudoto darbo ar darbo laiko kiekį. P. Boisguillebert’as teigė, kad prekės „tikr¹j¹ vertź“ lemia darbas, o vertės matas yra darbo laikas. Visuomenės ekonominis gyvenimas vyksta dėl darbo produktų mainų. Kaip pastebėjo P. Boisguillebert’as, jau gilioje senovėje, kai gyvulių auginimo ir žemdirbystės sritys atsiskyrė, darbo produktų mainai tapo neišvengiami. Tada ryšys tarp mainų proporcijų ir darbo s¹naudų, reikalingų pagaminti mainomas gėrybes, santykio buvo labai skaidrus. Visuomenei tobulėjant darbo pasidalinimas gilėja, visuomenės ekonominiai ryšiai darosi vis sudėtingesni, bet mainų pagrindas lieka tas pats: mainai ir toliau, P. Boisguillebert’o nuomone, turi vykti pagal darbo s¹naudas. Nors pats P. Boisguillebert’as ir nesuformulavo tezės dėl darbo s¹naudų matavim¹ darbo laiku, bet iš esmės ja vadovavosi visuose savo samprotavimuose. P. Boisguillebert’as teigė, kad visi reikmenys ir prekės turi nepažeisti pusiausvyros ir privalo išsaugoti kainas proporcingai santykiui tarp jų, taigi ir s¹naudoms, kurios būtinos joms pagaminti. Jis rašė, kad „Reikia, kad visi daiktai nuolat išliktų pusiausvyros būklėje ir išsaugotų proporcijos kain¹ lyginant vien¹ su kitu ir kaštų, kurie būtini juos atkurti, požiūriu“. Pažeidus ši¹ proporcij¹ „viskas prarasta ir tam, kuris pelnosi iš kito nelaimės, ir tam, kuris nukenčia“. Taigi P. Boisguillebert’as pirmasis ekonominės teorijos istorijoje suprato, kad rinkos pusiausvyros kainas atitinka konkrečios visuomenės gamybos proporcijos. Jo manymu, kiekvienas gamintojas perka kitų gamintojų prekes su s¹lyga, kad ir jo prekź – tiesiogiai ar per tarpininkus – nupirks tos pačios gamintojų klasės nariai. Kitaip sakant, rinkos mainai jam atrodė uždara pirkimų, tarp savźs sujungiančių visus gamintojus, grandine. (Čia, H. Denis nuomone, jau aiškiai galime įžvelgti P. Boisguillebert’o minčių įtak¹ vėlesnei J. B. Say’aus teorijai. Nors, kaip manė J. A. Schumpeter’is, jis ne tiek „rengė“ garsųjį „rinkų dėsnį“, priskiriam¹ J. B. Say’iui, kiek, vartotojų paklausos trūkum¹ ir santaupų perteklių laikydamas grėsme kapitalistinės ekonomikos stabilumui ir krizių priežastimi, laikytinas Say’aus dėsnio kritikų pirmtaku). Pirkimų kainas, kurioms esant visi gamintojai padengia kaštus ir gauna naudos, P. Boisguillebert’as pavadino „proporcingomis kainomis , o šias kainas atitinkanči¹ ekonomikos pusiausvyrinź būklź – „gausos (pertekliaus) būkle . Būtent šioje būklėje gamybos proporcijos geriausiai suderintos su visuomeniniais poreikiais. Pasiekti ir išlaikyti toki¹ būklź P. Boisguillebert’o nuomone, galime tik tada, jei rinkoje vyrauja laisva konkurencija. Todėl pagal P. Boisguillebert’o teorij¹, ir darbo paskirstymas tarp šakų turi vykti laisvos konkurencijos būdu.

Pažymėtina, kad P. Boisguillebert’as šalies normalios ekonominės plėtros s¹lyga laikė proporcing¹ darbo pasiskirstym¹ tarp šakų ir neribojamus jų darbo rezultatų mainus. Tai gali būti pasiekta tik esant laisvai gamintojų konkurencijai. Vienam prekės vienetui tenkantis darbo laikas esant tokiam proporcingam darbo paskirstymui ir sudaro „tikr¹j¹ vertź . Kita vertus, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, nors P. Boisguillebert’o konkurentinės „proporcingos pusiausvyros koncepcija buvo išdėstyta taip pat aiškiai, kaip ir A. Smith’o koncepcija, ji nebuvo pastarosios pirmtakė: P. Boisguillebert’ui neatėjo į galv¹ pateikti tiksli¹ savo koncepcijos išraišk¹ ar ištirti jos savybes.

Nepaisant P. Boisguillebert’o pasiūlytos darbinės vertės teorijos koncepcijos netobulumo (jos pagrindas yra s¹naudinis principas), savo laiku ji, be jokių abejonių, pažangi, nes, kitaip nei merkantilistų, nebuvo grindžiama tariamai natūraliu pinigų vaidmeniu kainodaros srityje.

Kaip ir W. Petty, P. Boisguillebert’as nacionalines pajamas išreiškė per vartojimo išlaidas. Visada pabrėždamas vartojimo kaip ekonomikos varomosios jėgos vaidmenį, jis pripažino abipusź priklausomybź, kuri jungia visus pirkėjus ir pardavėjus „prabangos grandinėje“. Jei vienam potencialiam pirkėjui nepavyksta padengti savo gamybos išlaidų, grandinė nutrūksta ir pusiausvyra – P. Boisguillebert’as vartojo šį žodį – suyra.

Taigi prekinės gamybos tikslu P. Boisguillebert’as laikė vartojim¹. Bet kadangi jis vis¹ dėmesį iš esmės sutelkė tik į turto daiktinź sudėtį, į vartojam¹j¹ vertź, vartojim¹, išsikreipė jo pinigų bei jų funkcijų suvokimas. Atvirkščiai nei W. Petty, suvedźs vertź į piniginź jos išraišk¹, P. Boisguillebert’as visiškai ignoravo piniginź form¹, nesuprasdama, kad ji neišvengiama. Jei W. Petty dėmesio centre buvo mainų santykis tarp pinigų ir visų likusių prekių, tai P. Boisguillebert’o dėmesio centre buvo tiesioginis santykis tarp prekių, t. y. tieioginiai prekių mainai. P. Boisguillebert’as ryžtingai kovojo prieš pinigus, kurie, jo nuomone, yra visų bėdų šaltinis ir tik pažeidžia natūrali¹ prekinių mainų pusiausvyr¹, prekių mainus pagal jų „tikr¹j¹ vertź“. Jis pasisakė prieš merkantilistams būding¹ pinigų garbinim¹, neigdamas tvirtinim¹, kad tikrasis turtas yra auksas ir sidabras. Juk tikruoju turtu jis laikė vartojimo prekių gausum¹. Pinigus P. Boisguillebert’as laikė pagrindiniu blogio šaltiniu. Jis manė, kad pinigai turi nuolat judėti, nes kai tik jie tampa nejudrūs, viskas žlunga. Apie pinigų vaidmenį P. Boisguillebert’as rašė, kad neabejotini, patys savaime pinigai nėra gėris ir jų kiekis nepadidina šalies turtingumo. Tačiau šis kiekis turi būti pakankamas palaikyti susiklosčiusias pragyvenimo reikmenų kainas. Vienintelė pinigų funkcija, kuri¹ pripažino P. Boisguillebert’as – tai mainų priemonės funkcija. Bet jis manė, kad ši¹ funkcij¹ gali vykdyti bet kokia prekė, nebūtinai vien tik auksas ir sidabras. Iš to P. Boisguillebert’as padarė išvad¹, kad metaliniai pinigai gali būti pakeisti popieriniais pinigais. Bet vis dėlto nesuprasdamas, kad pinigai yra būtinas prekinių mainų atributas, P. Boisguillebert’as nemanė, kad pinigai – tai visuotinis ekvivalentas, kurio vaidmenį gali vykdyti tik prekės, pačios turinčios vertź. P. Boisguillebert’o (vienintelio iš visų klasikinės politinės ekonomijos atstovų) noras panaikinti pinigus, išsaugant prekinź gamyb¹, aiškiai rodo, kad jis menkai tesuprato pinigų ryšį su prekių mainais. Iš esmės tyčia absoliutindamas žemės ūkio vaidmenį šalies ekonominiam augimui, jis nepakankamai įvertino pinigų kaip prekės vaidmenį ir neigė jų reali¹ reikšmź didinant pramonės ir prekybos daiktinį turt¹.

Greta su tendencingos pozicijos gamybos ir vartojimo (apyvartos) sferos nagrinėjimo klausimo, P. Boisguillebert’o kūrybinio palikimo metodologiniams ypatumams buvo būdinga:

įsitikinimas automatiška pusiausvyra ekonomikoje niekieno neribojamos laisvos konkurencijos s¹lygomis;

tvirtas tikėjimas prekių ir paslaugų vertės s¹naudiniu pobūdžiu;

pirmenybės teikimas asmeniniams interesams lyginant juos su visuomeniniais nacionalinės ekonomikos vardan;

nepakankamas pinigų savarankiško ir reikšmingo vaidmens ūkiniame gyvenime vertinimas.

Be to, dar gerokai iki pasirodant garsiajai A. Smith’o ekonominio žmogaus ir nematomos rankos koncepcijai, P. Boisguillebert’as išsakė vien¹ iš jos pagrindinių idėjų. Jis teigė, kad „Visi dien¹ ir naktį palaiko šį turt¹ vien tik vardan savų interesų ir tuo pačiu sukuria, nors ir mažiausiai tuo rūpindamiesi, visuotinź gėrybź“.

Baigiant šį poskyrį, norėtųsi dar kart¹ akcentuoti W. Petty ir P. Boisguillebert’o skirting¹ požiūrį į merkantilizm¹, kurį nulėmė jau minėta skirtinga Anglijos ir Prancūzijos kapitalistinio ūkio raida XVII–XVIII amžiuje. W. Petty ilgai buvo merkantilizmo dogmų šalininkas, ir nors gyvenimo pabaigoje nutolo nuo merkantilizmo, vis dėlto netapo aktyvus jo priešininkas. O P. Boisguillebert’as pagrindiniu savo uždaviniu laikė atskleisti merkantilistinės teorijos ir politikos žalingum¹. Iš esmės visi jo darbai į tai nukreipti.

W. Petty, kaip pramoninės buržuazijos ideologas, buvo pramoninės gamybos plėtros šalininkas. O P. Boisguillebert’as gynė valstiečių interesus ir buvo žemės ūkio gamybos plėtros šalininkas. Jei W. Petty pinigus traktavo kaip ekonominės plėtros paskat¹ (stimul¹), tai P. Boisguillebert’as pinigus laikė prekių gamintojų visų bėdų šaltiniu, „didžiausiu budeliu“. Be to, svarbiausia W. Petty pinigų funkcija – būti vertės matu, o P. Boisguillebert’as j¹ ignoravo. Vienintele pinigų funkcija jis laikė mainų priemonės funkcij¹. Šį vaidmenį gali atlikti ne auksas ir sidabras, o popieriniai pinigai, privatūs vekseliai ir panašiai.

W. Petty nuomone, gamybos tikslas – pinigai kaip mainomosios vertės įkūnijimas. Todėl jo tyrimų centre buvo mainomoji vertė. O P. Boisguillebert’o nuomone, gamybos tikslas – prekių vartojamoji vertė, jų gebėjimas tenkinti žmogaus poreikius. Todėl jo tyrimų centre – vartojamoji vertė. Kadangi P. Boisguillebert’ui gamybos tikslas buvo vartojimas, tai trukdė jam suprasti pažangų kapitalizmo vaidmenį. Tai gerai atskleidė W. Petty, pabrėžźs, kad kapitalizmas sukuria palankesnes nei feodalizmas gamybos plėtros s¹lygas.

Pažymėtina, kad nepriklausomai viena nuo kitos atsiradusios W. Petty ir P. Boisguillebert’o darbinės vertės koncepcijos panašios tik tuo, jog jose pripažįstami prekių mainai pagal jų gamybai sunaudot¹ darb¹. Kitais savo teiginiais jos beveik priešingos. W. Petty nuomone, vertź tiesiogiai kuria darbas, sunaudotas išgaunant pinigų materiali¹ substancij¹ – auks¹ arba sidabr¹. Visos kitos darbo rūšys kuria vertź tik tiek, kiek darbo produktai mainomi į auks¹ ir sidabr¹. O P. Boisguillebert’o nuomone, vertź kuria darbas, atsižvelgiant į tai, ar bus darbo produktas mainomas į auksinius ar sidabrinius pinigus.

Taigi štai koks buvo šis teisėjas. Nesivadovaujantis jokia sistema, logika, savo mintis dėstantis neaiškiai, dažnai pasikartojantis bei pamokslaujantis, su juok¹ keliančiais aiškinimais ir naiviai tikintis gamtos visagalybe bei galimybe lengvai išsprźsti sudėtingas problemas. Tačiau jis pateikė puikių idėjų ir nuostabių spėjimų, kuriuos mokslas atskleidė tik po penkiasdešimties (F. Quesnay, A. Smith’as), šimto (J. B. Say’us, J. de Sismondi), šimto penkiasdešimties (L. Walras’as) ir dviejų šimtų (J. M. Keynes’as) metų.

2.3.2. R. Cantillon’o indėlis į ekonomikos teorij¹

P. Boisguillebert’o pasirinkt¹ kryptį tiesiogiai pratźsė Richard’as Cantillon’as (1680 (?)–1734 m.) – žymus sistematikas, taip pat pabrėžźs ir žemės ūkio reikšmź. Kilme airis, didelź gyvenimo dalį jis praleido Prancūzijoje, tiksliau nuolat keliaudamas iš Paryžiaus į London¹ ir atgal (užsiimdamas bankinėmis ir valiutinėmis operacijomis). R. Cantillon’as pagarsėjo kaip žymus bankininkas ir sėkmingas finansų žaidėjas pirmųjų finansinių piramidžių epochoje. Istorikai pažymėjo, kad R. Cantillon’as, ekonomik¹ matźs kaip nepriklausom¹ erdvź investicijoms, buvo vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko pelningai išsisukti iš J. Law’o monetarinės schemos aferos ir laiku esant aukštai kainai parduoti Compagnie d’Occident, kuri turėjo eksploatuoti Kanad¹ ir Misisipės slėnį, akcijas. Taip jis susikrovė 20 milijonų livrų turt¹. Tai buvo didžiulės pinigų sumos Londono, Amsterdamo, Briuselio, Vienos ir kituose bankuose, keli namai Paryžiuje ir kitur. Bet į ekonominės minties istorij¹ R. Cantillon’as įėjo kaip puikus teoretikas. Dėl finansinių piramidžių žlugimo, jo parašyta vienintelė išlikusi knyga – Esė apie prekybos prigimtį (išleista tik 1755 m., paskui užmiršta ir iš naujo atrasta W. S. Jevons’o 1881 m.) – teisėtai laikoma pirmuoju mėginimu sistematiškai išdėstyti ekonomikos teorij¹. Tai buvo geriausiai susistemintas, aiškiausias ir kartu originaliausias ekonominius dėsningumus nagrinėjantis veikalas iki pat A. Smith’o Tautų turto pasirodymo, turėjźs įtakos V. de Mirabeau, A. Smith’o, T. R. Malthus’o darbams, manoma, ir F. Quesnay Ekonominei lentelei. (Kai kurie F. Quesnay požiūriai atrodo lyg būtų susiformavź R. Cantillon’o darbų kritikos pagrindu. Net būtų galima teigti, kad R. Cantillon’as F. Quesnay buvo tuo pačiu, kuo D. Ricardo buvo K. Marx’ui). Pats R. Cantillon’as savo traktat¹ pavadino „politinės ekonomijos lopšiu“. Vadinasi, ekonomikos teorijos kilmź dr¹siai galima sieti su R. Cantillon’u. Knyga, parašyta angliškai ir išversta į prancūzų kalb¹, ilg¹ laik¹ skaitytojams buvo prieinama tik kaip rankraštis ir išleista prabėgus dviems dešimtmečiams po tragiškos autoriaus mirties. Miegantį R. Cantillon’¹ nužudė jo tarnas – dėl šio nusikaltimo ekonomikos teorija prarado vien¹ iš gabiausių ikiklasikinio periodo protų. Juk knyga aiškiai rodė, kad jos autorius labai talentingas ir gerai informuotas, pasižymintis puikiais analitiniais sugebėjimais ir pasaulio pažinimu, plačiai apsiskaitźs žmogus, susipažinźs su W. Petty, J. Locke’o, Ch. D’Avenant’o, P. Boisguillebert’o ir daugelio kitų veikalais.

R. Cantillon’as savo knygoje:

atskyrė natūrinį, mainų ir piniginį ūkį;

išskyrė gėrybių vidinio vertingumo teorij¹, kartu su ir skirtingai nuo rinkos kainos teorijos;

struktūrizavo visuomenź į klases;

pateikė kainos/aukso persiliejimo tarp šalių mechanizmo teorij¹. 

Knygos analitinė struktūra pagrįsta ėjimu nuo paprasto prie sudėtingo per keturias stadijas: a) pirmiausia ekonomika pavaizduota kaip vienas didelis natūrinis ūkis, kurį valdo vienas šeimininkas (savotiškas komandinės ekonomikos modelis); b) toliau ji transformuojama į ekonomik¹, grindžiam¹ natūriniais (barteriniais) mainais; c) vėliau atsiranda pinigai ir vyksta realios ekonomikos perėjimas į pinigų (monetarinź) ekonomik¹; d) galiausiai įjungiamas užsienio rinkos veiksnys, ir uždara ekonomika transformuojama į atvir¹.

R. Cantillon’o bazinį ekonomikos karkas¹ sudaro gamyba, skirta poreikių patenkinimui. Šis karkasas lieka nepakitźs sudėtingėjant ūkio organizavimo formoms. Pavyzdžiui, kas pasikeis pereinant nuo natūrinio ūkio, kur gamyba ir poreikiai suderinami tiesioginiais šeimininko nurodymais, prie decentralizuoto, mainais grįsto ūkio? Galiausiai – nieko, – tvirtina R. Cantillon’as, nebent norimas rezultatas bus pasiektas ne iš karto, tuo atveju jei decentralizuotos sistemos gamintojas suklys, pasirinkdamas gamybos apimtis ir prireiks laiko rinkai pakoreguoti šiuos sprendimus. Nepasikeitus šeimininkų – žemdirbių – valiai, nepasikeis svarbiausias dalykas – galutinė produkcijos struktūra, kuri priklauso nuo poreikių (o ne nuo veiklos koordinavimo būdo). Čia R. Cantillon’as seka P. Boisguillebert’o logika, darydamas prielaid¹, kad visos pajamos, išskyrus žemės savininko rent¹, yra atsveriamos (subalansuojamos) išlaidų. Todėl nedaug priklauso nuo jų savininkų valios – paklaus¹ žaliavoms lemia techninis lygis, paklaus¹ vartojimo gėrybėmis – papročiai. Vienintelis neapibrėžtumo šaltinis – patys žemvaldžiai, kurių rentinių pajamų išlaidos priklauso nuo „nusiteikimo, mados ir gyvenimo būdo“.

Patį R. Cantillon’o pateikt¹ žemės produkto (produit de la terre) paskirstymo proces¹ galima pavaizduoti šia schema. Kaip tvirtino R. Cantillon’as, žemės produktas skyla į tris maždaug lygias dalis (tris rentas). Vienas trečdalis padengia fermerio išlaidas, įskaitant išlaidas jo gyvybės palaikymui, kitas trečdalis jam atitenka kaip pelnas, o paskutinis trečdalis priklauso senjorams. Šie žemės savininkai išleidžia žemės produkto savo trečdalio ekvivalent¹ miestuose, kur, kaip daroma prielaida, gyvena maždaug pusė visų gyventojų. Fermeriai taip pat dalį pajamų (ketvirtį nuo savo dviejų trečdalių) išleidžia pramoniniams produktams, pagamintiems miestuose. Tokiu būdu, pusės (1/3 + 1/6) žemės ūkio produkcijos bendros apimties ekvivalentas iškeliauja į miestus ir patenka į prekeivių bei verslininkų rankas, kurie savo ruožtu ši¹ sum¹ išleidžia maisto produktams, žaliavoms ir t. t.

Kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, R. Cantillon’as buvo pirmas, pateikźs aiškų cirkuliacinių pajamų įplaukų ir išlaidų tarp ūkio sektorių pavyzdį. Vaizdžiai tariant, jis pirmasis mums parodė ekonominį gyvenim¹ iš paukščio skrydžio. Kitaip sakant, R. Cantillon’as buvo pirmasis, nupiešźs „ekonominį paveiksl¹“. Vėliau fiziokratų lyderis F. Quesnay savo garsiojoje Tableau Economique sukūrė išplėtot¹ nauj¹ R. Cantillon’o cirkuliacinių įplaukų koncepcijos formuluotź, pabrėždamas, kaip ir R. Cantillon’as, kad žemvaldžių išlaidumas yra reikalingas tam, kad fermeriai ir amatininkai būtų visiškai užimti. Kita vertus, kartu su J. A. Schumpeter’iu reikia pripažinti, kad nepaisant skirtumų, kurie vargu ar susijź su esme, R. Cantillon’o paveikslas buvo toks pat kaip ir F. Quesnay, nors R. Cantillon’as ir nepavaizdavo jo glausta lentele. Taip R. Cantillon’o prioritetas „išradime“, kurį V. de Mirabeau su jam būdingu patosu lygino su rašto „išradimu“, yra neabejotinas.

Gamybinis ekonomikos karkasas liko reikšmingas ir kitame svarbiame R. Cantillon’o pasiekime – jis aiškiau (lyginant su W. Petty) išskyrė, viena vertus prekės rinkos kain¹, reguliuojam¹ paklausos bei pasiūlos, ir, kita vertus, vidinį vertingum¹ (valeur intrins eque), kaip prekės pačios savaime savybź, atsižvelgiant į kintanči¹ paklaus¹ jai. Būtent R. Cantillon’as įdiegė paklausos kreivės samprat¹.

Panašiai kaip ir visi XIX a. „klasikai“, ypač D. Ricardo, R. Cantillon’as niekada nekėlė klausimo, kaip rinkos kaina atitinka normali¹ kain¹, o tiksliau, kaip pastaroji atsiranda, jei ji iš tikrųjų atsiranda, iš pasiūlos ir paklausos mechanizmo, kuris sukuria rinkos kain¹. Laikydamas šių dviejų kainų santykį savaime suprantamu, jis, kainų formavim¹si aiškinźs „minties eksperimentu“, rinkos kain¹ traktavo kaip atskir¹ reiškinį ir aiškinimus paklausos bei pasiūlos terminais taikė tik rinkos kainai. Tačiau, kaip pastebėjo J. A. Schumpeter’is, taip gimė paviršutiniška ir, kaip parodė tolesnė vertingumo teorijos raida, vedanti į šalį formulė: normali¹ kain¹ lemia išlaidos (cost), rinkos kain¹ lemia pasiūla ir paklausa.

Jis išsiaiškino pastovius, dėsningus ryšius tarp ekonominės struktūros elementų. Prekės vidinį vertingum¹ R. Cantillon’as, sekdamas W. Petty, siejo su žemės ir darbo s¹naudomis, būtinomis jai pagaminti. Tiesa, skirtingai nuo W. Petty, jis akcentavusio darb¹ ir sukūrusio „darbinės vertės teorij¹“, jis plėtojo žemės vertės teorij¹, bendru turto matu siūlydamas laikyti žemź. Jau pirmame knygos skyriuje jis teigė, kad „žemė – tai esmė, šaltinis arba medžiaga iš kurio gaunamas visas turtas. O žmogaus darbas – forma, kuri sukuria turt¹“. Savo žemės vertės teorijoje R. Cantillon’as faktiškai redukavo W. Petty pliuralizm¹ („Darbas – turto tėvas, o žemė – jo motina“) žemės monizmo naudai. R. Cantillon’as išjungė darb¹, suvesdamas jį į žemź remiantis teiginiu, kad „paties menkiausio suaugusio vergo darbas galiausiai lygus [] žemės kiekiui“, kuris turi būti panaudotas, norint užtikrinti jo poreikius. Arba greičiau jis vertas dvigubo šio kiekio, nes, kaip rodė to meto statistika, apie pusė vaikų išmirdavo, nesulaukź 17 metų amžiaus. Kiti darbininkai gauna daugiau, nei „pats niekingiausias vergas“, bet tai aiškinama arba tuo, kad jų darbas yra vertas didesnio žemės kiekio pragyvenimo reikmenų pagaminimui, arba tuo, kad jų atlyginimas susijźs su rizika. Skaičiai, atspindintys darbininkų biudžetus, kuriais R. Cantillon’as ruošėsi patvirtinti savo įvertinim¹, buvo pateikti neišlikusiame iki mūsų dienų priede, bet, nepaisant to, reikia atiduoti duoklź R. Cantillon’ui už tai, kad jis žengė pirm¹ žingsnį šioje tyrimų srityje, kuri gerokai išsiplėtė šimtmečio pabaigoje. (Pastebėtina, kad R. Cantillon’o žemės vertės teorijos reikšmź ne kart¹ pabrėžė J. A. Schumpeter’is. J¹ taip pat panaudojo P. A. Samuelson’as kritikuodamas D. Ricardo, kuris, skirtingai nuo R. Cantillon’o, išbraukė žemź iš savo darbinės vertės teorijos). R. Cantillon’ui žemė yra pirminė, lyginant su darbu, kadangi darbo kiekį riboja išmaitinimo šaltinis, t. y. žemės produktai. Šia mintį jis grindė tuo, kad gyventojų skaičius „prisiderina“ prie esamų gyvenimo priemonių. Su tuo susijźs ir skandalingas R. Cantillon’o pastebėjimas, kad „žmonės dauginasi kaip pelės aruode“ – vienas iš tų, kuris vėliau paskatino anglų m¹stytoj¹ – romantik¹ Thomas Carlyle (1795–1881 m.) politinź ekonomij¹ pavadinti „niūriu mokslu“ (scientia sinistra). R. Cantillon’as teigė, kad „natūralus ir pastovus būdas valstybės gyventojų skaičiui didinti yra surasti darbo žmonėms ir paruošti tinkam¹ gamybai žemź“.

Galiausiai būtent R. Cantillon’as pirmasis ekonomikos moksle ėmė vartoti dabar įprast¹ visuomenės skirstym¹ į tris pagrindines klases – žemės savininkus, „kurių s¹skaita egzistuoja ir turtėja visos klasės bei valstybės piliečiai“, samdomus darbininkus ir verslininkus. Paskutines dvi kategorijas jis išskyrė pagal šių klasių gaunamų pajamų tip¹. Fiksuotas pajamas gauna samdomi darbuotojai (čia pirmiausia turėti omenyje valstybės tarnautojai ir tarnai), nefiksuotas (neapibrėžtas) pajamas – verslininkai. Ši grupė apėmė labai įvairi¹ publik¹: žmones, turinčius savo versl¹ – pirklius ir fermerius; tuos, kurie parduoda savo darbo paslaugas – amatininkus; ir net elgetas, plėšikus bei kitus asmenis su nefiksuotu uždarbiu.

Verslininkų („antreprenerių“) klasź R. Cantillon’as įvedė antrajame savo analizės etape, pereidamas nuo vieningo natūrinio ūkio prie mainų (barterio) ūkio. Ši klasė pakeičia prižiūrėtojų klasź, natūriniame ūkyje vykdžiusi¹ šeimininkų valios perdavimo tiesioginiams darbuotojams funkcij¹. R. Cantillon’as pabrėžė, kad verslininkų vykdomas darbas, valdomas rinkos signalų, sutapatina pasiūl¹ su paklausa. Vadinasi laisvas rinkos jėgų valdymas (kitoms s¹lygoms esant vienodoms) sukels tokį patį produktyvių išteklių išsidėstym¹, kuris pasireikštų nacionalinio valdymo ekonomikoje, kurioje produkcijos sudėtis buvo užtikrinama žemvaldžio dekretu. Įdomu, kad R. Cantillon’o nuomone, prižiūrėtojų tapimas verslininkais neprieštarauja žemvaldžių interesams, atvirkščiai, tai išvaduoja juos nuo „per didelių rūpesčių ir vargų“. R. Cantillon’as pateikė puikų verslininko, atliekančio funkcij¹, visiškai kitoki¹ nei kapitalisto ir vadybininko, apibūdinim¹, kaip to, „kuris nustato apibrėžt¹ kain¹ pirkimo vietoje ir tuo metu, tam, kad po to parduotų už neapibrėžt¹ kain¹“, t. y. kaip patiriančio rizik¹ verslo dalyvio. Taigi R. Cantillon’ui verslininkystės funkcijos esmė buvo rizikos prisiėmimas. R. Cantillon’as pastebėjo, kad skirtumai tarp rinkos paklausos ir pasiūlos sudaro galimybes pirkti pigiai ir parduoti brangiai. Būtent dėl šio arbitražinių sandėrių tipo konkurencinėse rinkose įsivyrauja pusiausvyra. Žmones, išnaudojančius šias nerealizuotas galimybes gauti peln¹, jis pavadino „verslininkais“, t. y. individais, geidžiančiais pirkti žinoma kaina ir parduoti nežinoma. Negana to, jis pažymėjo, kad tokios rūšies veiksmams visai nebūtina gamybinė veikla bei naudoti verslininko asmenines gamybos priemones, nors dažnai tai reikalinga. Trumpiau sakant, R. Cantillon’ui verslininkystė – tai numatymo ir pasiruošimo prisiimti rizik¹ klausimas. (Pastebėtina, kad R. Cantillon’as buvo pirmasis, ekonomikos teorijoje naudojźs verslininko termin¹ ir pateikźs verslininko funkcijų doktrin¹, tegul ir scholastišk¹. Įdomu, kad A. Smith’as nors ir skaitė R. Cantillon’¹, bet neatkreipė dėmesio į jo verslininkystės analizź).

Trims visuomenės klasėms R. Cantillon’as priskiria ir tris pajamų rūšis (trijų rentų teorija). Pagal ši¹ teorij¹, fermeris, kaip pirminis visų pajamų šaltinio – žemės produkto – gavėjas, yra ir pirmasis pajamų (rentos) mokėtojas. Pirm¹j¹ (arba pači¹) rent¹ jis moka žemės savininkui, antr¹j¹ rent¹ – miesto verslininkams už jų prekes ir paslaugas, trečioji renta sudaro jo asmenines pajamas. Visuomenės struktūros ir ryšių tarp jų elementų, atsirandančių visuomeninio produkto kūrimo ir perskirstymo procese, fiksavimas vėliau tapo standartiniu būdu aprašyti ekonomines sistemas klasikinėje analizėje. Pastebėtina, kad R. Cantillon’o pasaulyje paskirstymo rezultatai yra ir tai, kad dauguma bežemių (ir bejėgių) žmonių yra palikti tik skurdžiam gyvenimui. Tenka pripažinti, kad tai, kas vėliau tapo tikslas D. Ricardo ir K. Marx’o analizėje (kad kainų pusiausvyros struktūra atspindi ne tik paklausos bei gamybos s¹lygas, bet ir socialines s¹lygas, pagal kurias nustatoma „kas k¹ gauna“) yra jau numanoma R. Cantillon’o modelyje.

Kalbėdamas apie gyventojų skaičių, darbo užmokestį ir užimtum¹, R. Cantillon’as (aiškiai plėtodamas W. Petty požiūrį) manė, kad gyventojai, viena vertus, prisitaiko prie paklausos darbui, kita vertus – jų skaičius reguliuojasi pagal darbo užmokesčio išmokėjimo pragyvenimo minimumo lygyje dėsnį. Taigi jo autoritetu galima būtų pasiremti, norint apginti T. Malthus’o požiūrį, jei ne tas faktas, kad jis taip pat (ir šia prasme jis artimesnis W. Petty) traktavo darb¹ kaip „natūralų kiekvienos tautos turt¹“. Ši R. Cantillon’o mintis rodo, kad jis m¹sto kita kryptimi, nors iš tikrųjų tarp abiejų idėjų nėra prieštaravimo. Jos abi tapo plačiai paplitusiomis XVIII a. doktrinomis.

Be to, R. Cantillon’as buvo pirmasis, atsisakźs bet kokių abejonių, kad pinigų apyvartos greičio (V) augimo efektas yra ekvivalentiškas vien tik pinigų kiekio (M) augimui. Jis faktiškai pinigų analizź apvertė nuo galvos ant kojų, parodydamas, kad pinigų kiekio augimo poveikis kainoms ir pajamoms priklauso nuo „grynųjų pinigų įvedimo į ekonomik¹“. R. Cantillon’as aprašė, kaip gamybos augimas tėvynės aukso kasyklose iš pradžių daro poveikį šioje ūkio šakoje gaunamoms pajamoms, toliau išlaidoms vartojimo prekėms pirkti („[] šių kasyklų šeimininkas, nuotykių ieškotojas, lydytojai, rafinuotojai ir visi kiti darbininkai padidins savo išlaidas proporcingai su savo pajamomis. Jie namuose suvartos daugiau mėsos, vyno ar alaus nei anksčiau; pradės dėvėti geresnio audinio drabužius, savo namus apstatys geresniais baldais bei įsigytomis kitomis prekėmis. Galiausiai jie įdarbins kelis mechanikus, kurie anksčiau buvo bedarbiai, ir kurie dėl tos pačios priežasties vėliau padidins savo išlaidas“), dar toliau maisto produktų kainoms, sukeliant fermerių pajamų augim¹ ir realaus darbo užmokesčio kritim¹, o tai galiausiai lemia stiprėjantį spaudim¹ dėl darbo užmokesčio piniginio lygio bei tolimesnių augančių pajamų ir didėjančių kainų ciklų. Jis pažymėjo tai, kad pinigų kiekio (M) augimas ne tik didina kainas, bet ir keičia jų struktūr¹, atsižvelgiant į vėl atsiradusius grynųjų pinigų pradinius gavėjus ir jų santykinź paklaus¹ prekėms. Tai „Grynųjų pinigų atsiradimo“ diferencijuotas efektas kainų struktūrai, lemiamas tokio atsiradimo, kuris dabar teorijoje vadinamas Cantillon’o efektu. Pasak R. Cantillon’o, kainų pakitimai, sukelti grynųjų pinigų „atsiradimo“ ekonomikoje, keičiasi pagal „atsiradimo“ prigimtį, o absoliučių kainų kitimus beveik visada lydi santykiniai kainų pokyčiai).

R. Cantillon’as taip pat pateikė puikų auksinių monetų piniginių srautų mechanizmo aprašym¹ bei kruopšči¹ J. Law’o doktrinos „pinigai skatina prekyb¹“ kritik¹. Jis pastebėjo, kad ši doktrina tampa teisingesnė, kai brangiųjų metalų kiekio augimas pasiekiamas eksportui viršijant import¹, o ne didinant jų išgavim¹ šalies viduje; pastaruoju atveju galima tikėtis tiesioginio kainų augimo be poveikio gamybos plėtimuisi. Tuo pat metu R. Cantillon’as liko merkantilistas, nebijantis tvirtinti, kad, esant visoms s¹lygoms vienodoms, „šalių palyginamoji jėga (galingumas) ir turtingumas priklauso nuo didesnio ar mažesnio šalies viduje cirkuliuojančių pinigų gausumo, kurio padidėjimas visada lemia vartojimo didėjim¹ ir didesnes išlaidas“ bei, kad „bet kuri valstybė, kurioje cirkuliuoja daugiau pinigų, lyginant su kaimyninėmis šalimis, turi pranašum¹, kol išlaiko šį pinigų gausum¹“. Aukso patekimas į šalį iš tikrųjų kažkiek pakels vidaus kainas, bet tai išeis tik į gera. Formulė „parduok brangiai, pirk pigiai“ reiškia ne tik palankias s¹lygas prekybai (eksporto kainoms gerokai viršijant importo kainas), bet ir aktyvų mokėjimų balans¹, o tai numano gana nedidelź paklaus¹ šalies gamintojos prekėms užsienyje ir paklaus¹ užsienio prekėms toje šalyje. Bet, jei paklausa pasirodys gera, R. Cantillon’as nesiūlė palikti infliacinių procesų savieigai. Sekdamas W. Petty, jis rekomendavo politik¹, trukdanči¹ įtraukti importuojam¹ piniginį metal¹ į aktyvi¹ apyvart¹, suteikiant paskolas užsienyje ar „įšaldant“ jį kaip stalo sidabr¹ ir auks¹ bei papuošalus. Taigi jis nei teoriškai, nei praktiškai nematė priežasčių, kodėl šalis neturėtų nuolat importuoti brangiųjų metalų.

Dalis R. Cantillon’o idėjų gali būti priskirta ekonominei sociologijai. Savo veikale R. Cantillon’as pateikė labai įdomi¹ kaimų, miestelių, miestų ir sostinių atsiradimo teorij¹, kurioje laikėsi miestų atsiradimo rinkos teorijos, pagal kuri¹ šie plėtojasi iš pradžių dėka periodiškų, o vėliau pastovių rinkų. Ir kalbėdamas apie visuomenės klasių suskirstym¹, ir pateikdamas miestų atsiradimo teorij¹, R. Cantillon’as sukūrźs form¹, kurios laikytasi daugelyje XIX a. traktatų (tam tikra prasme tai pasakytina ir A. Marshall’o traktat¹), aiškiai įrodė supratim¹ fakto, kurio taip dažnai nesugebėjo įsis¹moninti mažesnio masto m¹stytojai. Jis suprato, kad bet kurio analitinio visuomenės mokslo problemos skyla į dvi besiskiriančias savo metodais grupes. Viena grupė atsako į klausim¹, kokiu būdu žmonių elgsena tam tikru laiko momentu pagimdo mūsų stebimus socialinius reiškinius, o antros grupės dėmesio centre yra klausimas, kaip šis elgesys tapo būtent toks, koks yra.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite Prancūzijos ekonominź padėtį XVII a. ir nurodykite Prancūzijos atsilikimo nuo Anglijos ekonomines bei politines priežastis.

2. Apibūdinkite P. Boisguillebert’o teorijos bruožus ir pagrindinius ekonominius teiginius.

4. Koks buvo P. Boisguillebert’o požiūris į merkantilizm¹?

5. Kokia P. Boisguillebert’o suformuluotos darbinės vertės teorijos esmė?

6. Kaip P. Boisguillebert’as suprato rinkos kain¹ ir „tikr¹j¹ vertź“?

7. Kodėl P. Boisguillebert’as neigiamai žiūrėjo į prekybos ir prekybinio kapitalo vaidmenį kuriant nacionalinį turt¹?

8. Palyginkite W. Petty ir P. Boisguillebert’o ekonomines nuostatas.

9. Nurodykite anglų ir prancūzų klasikinės politinės ekonomijos skirtumus.

10. Apibūdinkite pagrindinius R. Cantillon’o ekonomikos teorijos teiginius ir jų reikšmź tolesnei ekonominės minties plėtrai.

11. Pakomentuokite R. Cantillon’o ekonominės sociologijos idėjas.

LITERATŪRA

Cantillon R. Essai sur la nature du commerce en general. H. Higgs, ed. and tr. – London: Macmillan, 1931.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 69-72.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 82-96.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 77-85.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 25-27.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 121-125.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 215-223.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 173-183.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 39-41.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 75-78.

Hebert R. F. In Search of Economic Order: French predecessors of Adam Smith. / In: Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 185-198.

Brewer A. Richard Cantillon: pioneer of economic theory. – London: Routledge, 1992

Murphy A. E. Richard Cantillon, Entrepreneur and Economist. – Oxford: Clarendon Press, 1986.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

. I / Москва: Изд-во МГУ

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

C