KLASIKINĖS POLITINĖS EKONOMIJOS FORMAVIMASIS

Klasikinės politinės ekonomijos formavimasis

3.1. Klasikinės politinės ekonomijos plėtros etapai

Pirmiausia apibūdinsime pagr klasikinės mokyklos plėtros etapus, kurių s¹lyginai galima išskirti 4.

1 etapas apima laikotarpį nuo XVII a. pab iki XVIII a. 2 pusės pr. Šio etapo pr pagr atstovai - W. Petty ir P.Boisguillebert’as. Jie pirmieji nepriklausomai vienas nuo kito ekonominės minties istorijoje pasiūlė darbinės vertės teorij¹ pagal kuri¹ vertės šaltinis ir matas yra vienos ar kitos prekines produkcijos ar gėrybės gamybai sunaudoto darbo kiekis. Būtina pažymėti ir R. Cantillon’o indėlį į politinės ekonomijos plėtr¹. Smerkdami merkantilizm¹ ir remdamiesi ekonominių reiškimų priežastine analize, jie visi valstybės T ir gėrovės pagrindu laikė ne prekybos, o gamybos sritį. 1 klasikinės polit ekonom etap¹ baigė vadinamoji fiziokratų mokykla, XVIII a. viduryje ir 2 pusės pr paplitusi Prancūzijoje. Šios mokyklos svarbiausi atstovai - F. Quesnay ir J. Turgot. Jie ieškodami nacionalinių pajamų šaltinio pagrindinź reikšmź kartu su darbu teikė žemei.

2 etapas apima XVIII a. paskutinį trečdalį ir susijźs su A, Smith’o - pagr jos atstovo - vardu ir darbais. Jo ekonominio žmogaus ir nematomos rankos koncepcijos. A, Smith’o dėka iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio neginčijama laikyta nuostata apie valstybės nesikišim¹ į laisv¹ konkurencij¹. Jo teoriniais teiginiais dideliu mastu taip pat grindžiamos prekės ir jos savybių, pinigų, DU, pelno, kapitalo, produktyvaus ir neproduktyvaus darbo bei kitos koncepcijos. Dauguma ekonomistų sutiko, kad tobula konkurencija neišvengiamai ves į efektyvų gamybos organizavim¹.

3 etapas vyko XIX a. 1 pusėje, kai daugumoje išsivysčiusių šalių pasibaigė pramoninis perversmas. Šiuo laikotarpiu A. Smith’o pasekėjai, tarp jų ir jo mokiniai, pamėgino giliai peržiūrėti šio garsiojo škoto idėjas ir koncepcijas, bei praturtino mokykl¹ iš principo naujais, reikšmingais teoriniais teiginiais. Tarp šio laikotarpio atstovų ypač išskirtini anglai D. Ricardo, T. Malthus’as ir N. Senior’as, prancūzai J. B. Say’us, ir F. Bastiat’as, amerikietis H. C. Carey ir kiti. Nors šie mokslininkai, sekdami A. Smith’u, prekių ir paslaugų vertź nagrinėjo kaip sunaudoto darbo kiekį arba kaip gamybos išl, vis dėlto kiekvienas iš jų ekonomikos minties ir rinkos santykių kūrimosi istorijoje paliko ryškų pėdsak¹. Ypač tai pasakytina apie D. Ricardo.

4, baigiamasis etapas apima XIX a. 2 pusź, kurios metu J.S. Mill’is ir K. Marx’as apibendrino geriausius mokyklos pasiekimus, išlikdami griežtais nuostatų apie kainodaros efektyvum¹ konkurencijos s¹lygomis šalininkais. Kita vertus, šiuo laiku savarankišk¹ reikšmź jau vis labiau įgavo naujos, pažangesnės ekonominės minties kryptys, vėliau gavusios „maržinalizmo” (XIX a. pab) ir „institucionalizmo” (XX a. pr) pavadinimus.

Pagrindinės klasikinės politinės ekonomijos nuostatos:

q       Žmogus nagrinėjamas tik kaip “ekonominis žmogus”, turintis tik vien¹ tiksl¹ - asmeninź naud¹, savo padėties gerinim¹. Moralė, kultūra, papročiai ir panašiai, visiškai neįvertinami.

q       Visos šalys, dalyvaujančios ekonominiame sandoryje, yra laisvos bei lygios ir įstatymų, ir apdairumo bei įžvalgumo požiūriu.

q       Kiekvienas ekonominis subjektas visiškai informuotas apie kainas, pelnus, DU bei rent¹ bet kurioje rinkoje dabar ir ateityje.

q       Rinka užtikrina visišk¹ išteklių mobilum¹: darbas ir kapitalas gali akimirksniu judėti į reikiam¹ viet¹.

q       Darbininkų sk elastingumas DU ne mažesnis už vienet¹. Kitaip tariant, bet koks DU padidinimas lemia darbo jėgos skaičiaus augim¹, o bet koks DU - darbo jėgos skaičiaus sumažėjim¹.

q       Vienintelis kapitalisto tikslas yra pelno nuo kapitalo maksimizavimas.

q       Darbo rinkoje stebimas absoliutus piniginio DU elastingumas, o pagr T didinimo veiksnys yra kapitalo kaupimas.

q       Konkurencija turi būti tobula, o ekonomika laisva nuo perteklinio valstybės kišimosi. Šiuo atveju “nematoma ranka” užtikrina optimalų išteklių paskirstym¹.

Pagrindiniai klasikinės politinės ekonomijos dėsniai: 1) mažėjančios gr¹žos; 2) gyventojų sk augimo; 3) atlyginimų; 4) kapitalo kaupimo; 5) rentos; 6) santykinių pranašumų; 7) vertės; 8) rinkų ir 9) kiekybinź pinigų teorij¹. Šie dėsniai buvo laikomi universaliai pritaikomais, neatsižvelgiant į laik¹, viet¹ ir egzistuojančias institucijas. Klasikinės politinės ekonomijos raidos bruožai:

q       Pirma, šios krypties atstovams nepriimtinas protekcionizmas valstybės ekonominėje politikoje ir jie kūrė bei naudojo gamybos sferos pirmenybinź analizź, neatsižvelgdami į cirkuliacijos (apyvartos) sfer¹, pažangius metodologinių tyrimų metodus.

q       Antra. Pagal priežastinź analizź, ekonominių rodiklių vidutinių ir suminių dydžių skaičiavimais, klasikai mėgino išsiaiškinti prekių vertės formavimosi ir kainų lygio svyravimo rinkoje mechanizm¹ ne siedami jį su pinigų “natūralia prigimtimi” ir jų kiekiu šalyje, o su gamybos kaštais arba, kitaip tariant, panaudoto darbo kiekiu. Tačiau “klasikinės mokyklos” kainų lygio nustatymo s¹naudų principas nesiderino su kitu svarbiu rinkos ekonominių santykių aspektu - produkto (paslaugos) vartojimu, kintant vienos ar kitos gėrybės poreikiui padidinus vartojim¹ vienu gėrybės vienetu. Neturėdami galimybių išsprźsti kainodaros problemų, klasikai negalėjo numatyti rinkos sandorių nuoseklumo iki galutinio vartotojo, todėl buvo priversti pradėti savo teorinius įrodinėjimus nuo verslininko, kuriam vartotojiškas naudingumo vertinimas yra įprastas.

q       Trečia. Klasikinės mokyklos atstovai “vertės” kategorij¹ traktavo vienintele išeitine (pradine) ekonominės analizės kategorija. Analizuodami vertės problem¹, klasikai, parodė, kad ši problema apima daug, nors ir susijusių, bet labai skirtingų klausimų. Tačiau supaprastinź analizź klasikinė mokykla pasiekė, kad ekonominis tyrimas lyg imitavo mechanišk¹ sekim¹ fizikos dėsniais, t.y. ūkinės gerovės visuomenėje vidinių priežasčių paiešk¹, neatsižvelgiant į psichologinius, moralinius, teisinius ir kitus socialinės aplinkos veiksnius.

q       Ketvirta. Klasikai, tirdami ekonominio augimo ir tautos gerovės didinimo problemas, išvadas ne paprastai grindė aktyvaus prekybinio balanso (teigiamo saldo) užtikrinimo principu, o mėgino pagrįsti šalies ekonomikos būklės dinamik¹ ir pusiausvyr¹. Tačiau jie nenaudojo rimtos matematinės analizės, ekonominių problemų matematinio modeliavimo metodų, leidžiančių pasirinkti geriausi¹ (alternatyvų) variant¹ iš tam tikro ūkinės padėties būklių skaičiaus. Negana to, klasikinė mokykla, pagal J.B. Say’aus “rinkų dėsnį”, pusiausvyr¹ ekonomikoje laikė savaimine.

q       Penkta. Galiausiai pinigai, nuo senovės tradiciškai laikyti dirbtiniu žmonių išradimu, klasikinės politinės ekonomijos periodu buvo pripažinti stichiškai išsiskyrusia iš prekių pasaulio preke, kurios negalima pašalinti jokiais susitarimais tarp žmonių.

3.2. Klasikinės politinės ekonomijos formavimasis Anglijoje

W. Petty idėjos. Klasikinės ekonominės mokyklos pradininku Anglijoje laikomas W. Petty (1623-1687 m.). Jo ekonominės pažiūros formavosi Anglijoje sparčiai plečiantis kapitalistiniams gamybos santykiams. Jo nuomone, ekonominė plėtra turi įgyvendinti objektyvias tendencijas ir nesipriešinti natūraliai įvykių eigai bei turi skatinti gamybos plėtr¹, ypač gavybos pramonėje.

W.Petty savo darbuose daug dėmesio skyrė vykstančių reiškinių aprašymui. Jis politinėje ekonomijoje naudojo gamtos mokslų metodus, ekonominėje analizėje plačiai taikė matematik¹, atvėrė keli¹ mokslinei abstrakcijai. Jis pabrėžė tiriamų reiškinių tikslios kiekybinės analizės būtinum¹.

W. Petty gerai suprato, kad T sukuriamas materialinės gamybos sferoje, o mainų sfera užtikrina jo paskirstym¹. Pirmiausia parodė darbo pasiskirstymo svarb¹ kapitalistiniam ūkiui. Darbo pasidalijimo svarbos išryškinimas tapo pagrindu sukurti darbinės vertės teorij¹, kurios pradininkas buvo W. Petty, sugebėjźs išskirti vertź, kaip savarankišk¹ kategorij¹, ir j¹ giliai paaiškinti. Jis pirmasis Europoje priėjo išvados, kad vertės šaltinis yra darbas. W. Petty priėjo svarbios išvados, kad DU lemia objektyvūs veiksniai. Apibūdindamas rent¹ kaip produkto perteklių, lygindamas su s¹n jam gauti, W. Petty faktiškai pateikė visai nauj¹ T kilmės paaiškinim¹, tapusį kertiniu akmeniu klasikinės politinės ekonomijos teorijai. W. Petty pirmasis 150 metų anksčiau už D. Ricardo ėmė naudoti diferencinės rentos samprat¹.

Pinigai. Į pinigus jis žvelgė tik kaip į “geriausi¹ prekybos mat¹”, nes tai amžina, negendanti prekė ir jos vertė svyruoja daug mažiau nei kitų prekių. W. Petty suprato, kad auksas ir sidabras nėra natūralus ir negali būti pastovus pinigų matas, nes kinta jo vertė. Jį daugiausia domino trys pinigų problemos aspektai labai susijź su to meto Anglijos pinigų sistema: monetų gadinimas, išleidžiant įstatymus vykdomas monetų vertės pakeitimas ir pinigų kiekio, reikalingo apyvartai, nustatymas. W. Petty beveik visai teisingai suprato, kad pinigų kiekis (M), būtinas apyvartai tam tikru laiko momentu, yra lygus prekių kainų sumos (PT) ir pinigų apyvartos vidutinio skaičiaus (V) santykiui.

Mokesčiai W. Petty Traktato apie mokesčius ir rinkliavas pradžioje pateikė įdomi¹ ir pažangi¹ valstybės išl traktuotź. Jis nurodė, kad reikia mažinti išl didelės kariuomenės, valstybės aparato, karaliaus dvaro, teismų sistemos ir bažnyčios išlaikymui, o didinti socialines išl.

W. Petty savo Traktate apie mokesčius ir rinkliavas, teigė: “mokėti mokesčius taip pat neišvengiama, kaip ir valgyti”. W. Petty veikaluose dominuoja mintis, kad pagrindinė visuomeninė mokesčių funkcija yra skatinti kapitalizmo plėtr¹ šalyje. Mokesčiai reikalingi tam, kad būtų paimami pinigai iš tų, kas juos leidžia pertekliniam vartojimui, ir perduodami tiems, kurie pajėgūs juos skirti naudingiems tikslams. T.y, visa mokesčių sistema turi būti nukreipta skatinti produktyvi¹ gamyb¹, tame tarpe netaikant jokio akcizo mokesčio išvežamoms ūkio prekėms ir apmokestinant įvežamas prekes. Eksporto apmokestinimas priimtinas tik tada, jei šalis turi natūrali¹ monopolij¹, kaip Anglija alavo gavybos srityje. Tačiau ši mokesčių prievolė turi būti sureguliuota taip, kad eksportuotojui būtų paliktas pagrįstas pelnas, o prekės kaina išliktų mažesnė, negu įvežant prekź iš kur nors kitur. O importuojamų prekių muitus turėtų lemti šios aplinkybės: importuojamos prekės vartotojui turi būti brangesnės, negu užaugintos ar pagamintos šalies viduje. Ypač apmokestinamos turėtų būti prabangos prekės. Nebaigtos gaminti prekės, įrankiai ir gamyboje naudojamos medžiagos turėtų būti apmokestinamos nedideliais mokesčiais. Nenor¹ mokėti mokesčius jis aiškino ir gyventojų įtarimais, kad per daug piktnaudžiaujama mokesčių sistema, piktinimusi per dideliu valdžios išlaidumu bei įsitikinimu, kad apmokestinimas yra neteisingas. Remdamasis Olandijos patirtimi, W. Petty teigė, kad mokesčius rinkti turi specialūs pareigūnai, kurie vykdytų vien tik šias pareigas.

Labai dideli muitai gali skatinti verstis kontrabanda ir kyšininkavimu. Kalbėdamas apie apmokestinimo formas, W. Petty pasisakė prieš visų žemių rentos apmokestinim¹, nes, esant neapibrėžto laiko nuomos sutarčiai, apmokestinimas savaime gali būti perkeltas vartotojui. Teising¹ (tinkam¹) mokestį rentai, jo nuomone, galima taikyti tik žinant tiksli¹ rentos vertź. W. Petty buvo ir prieš asmens mokestį kaip neteisinga, nes neatsižvelgiama į šį mokestį mokančio asmens turtingum¹ - tokius pat mokesčius moka žmonės, kurių galimybės nelygios.

Kalbėdamas apie specialius mokesčius, leisiančius padidinti pinigų kiekį šalyje, W. Petty siūlė įvesti gimimo ir mirties mokesčius, loterijų mokesčius, taip pat mokesčius žydams ir svetimšaliams. Beje, jis perspėjo, kad šalyse, kuriose yra gyventojų stygius, mokestis užsieniečiams nerekomenduojamas. Jis ypač priešinosi paveldėtos žemės apmokestinimui. Apibūdindamas loterijų mokestį kaip tinkam¹ fiskalinź priemonź, W. Petty teigė, kad „tai mokestis, skirtas nelaimingiems arogantiškiems kvailiams - žmonėms, kurie labai gerai mano apie savo laimź”. Tačiau jis pažymėjo, kad loterijas turi prižiūrėti valstybė, o iš jų gaunamos lėšos turi būti taupiai naudojamos. Siekdamas papildyti šalies ižd¹, W. Petty siūlė apmokestinti net heterodoksinių religijų šalininkus už minties laisvź.

W. Petty nepatikliai žvelgė į labdar¹, pavienių žmonių gr rėmim¹ valstybės mastu - čia jis įžvelgė piktnaudžiavimo pavojų. Kita vertus, pinigus, išleistus rėmimui, jis nelaikė visiškai prarastais, nes galiausiai jie patenka į rankas tiems, kurie užsiima naudingais verslais. W. Petty nuomone, švietimo sistem¹ turi valdyti ir kontroliuoti valstybė. Visų bendras tikslas turi būti skirti lavinti žmogišk¹sias galias ir įgūdžius, ypač darbinius.

Paskleisdamas statistinius metodus tuo metu egzistavusiose ekonomikos šakose, W, Petty glaudžiai susiejo kokybinius ir kiekybinius ekonominių reiškinių tyrimo aspektus. Tai buvo didelis W. Petty indėlis į ekonomikos moksl¹. W. Petty iškeltas mokslines idėjas toliau sėkmingai plėtojo žymiausi klasikinės politines ekonomijos mokyklos atstovai – A. Smith’as ir D. Ricardo.

3.3. Klasikinės politinės ekonomijos formavimasis Prancūzijoje

P. Boisguillebert’o ekonominės nuostatos. Jis daugiausia dėmesio kreipė į sunki¹ žemės ūkio būklź. Kaip pagrindinź Prancūzijos ūkio nuosmukio priežastį įvardijo šalies ekonominź politik¹.

Daug dėmesio P. Boisguillebert’o darbuose skirta mokesčių politikos analizei. Jis siūlė sen¹, akivaizdžiai regresyvinź sistem¹ pakeisti proporcingu arba iš dalies progresyviniu apmokestinimu. Faktiškai P. Boisguillebert’as siūlė apmokestinti ne vargšus, o turtinguosius buvo labai dr¹sus, nes tuometinėje Prancūzijoje viskas buvo atvirkščiai, o diduomenė ir bažnyčia visai nemokėjo mokesčių. P. Boisguillebert’as teigė, kad tikslingi tik tie mokesčiai, kurie skatina ūkio plėtr¹ ir neprieštarauja jo prigimčiai.

P, Boisguillebert’as neigė neproting¹ valstybės kišim¹si į ekonominį gyvenim¹ ir reikalavo vidaus prekybos laisvės, nes tikėjosi, kad įgyvendinus ši¹ priemonź, išsiplės vidaus rinka, padidės darbo pasidalijimas, suintensyvės prekių ir pinigų cirkuliacija. P. Boisguillebert’as ekonominių dėsningumų materialinės gamybos sferoje, kurios pagrindu laikė žemės ūkį. Jis pasisakė už ekonominź laisvź, turtu laikydamas ne pinigus, o realų T - prekes, kurios sukuriamos gamybos proceso metu, bei, kaip ir W. Petty, teikdamas, kad jį sukuria tik du šaltiniai: žemė ir darbas. P. Boisguillebert’as, pagrindė sav¹jį požiūrį dėl turto esmės. T, jo požiūriu, pasireiškia ne pinigų fizine mase, o visų naudingų gėrybių ir daiktų, galinčių suteikti malonum¹. Taigi, pasak P. Boisguillebert’o, ne pinigų masės didinimas, o, atvirkščiai, “maisto ir drabužių” gamybos augimas yra pagr ekonomikos mokslo uždavinys.

Ypač didelis P. Boisguillebert’o nuopelnas tas, kad jis, kartu su W. Petty, gali būti laikomas darbinės vertės teorijos pradininku. P. Boisguillebert’as teigė, kad prekės “tikr¹j¹ vertź” lemia darbas, o vertės matas yra darbo laikas. P. Boisguillebert’as pirmasis ekonominės teorijos istorijoje suprato, kad rinkos pusiausvyros kainas atitinka konkrečios visuomenės gamybos proporcijos.

Kadangi jis vis¹ dėmesį iš esmės sutelkė tik į T daiktinź sudėtį, į vartojam¹j¹ vertź, vartojim¹, išsikreipė pinigų esmź, bei jų funkcijas. Tikruoju T jis laikė vartojimo prekių gausum¹. P. Boisguillebert’as apie pinigų vaidmenį P. Boisguillebert’as rašė, kad patys savaime pinigai nėra gėris ir jų kiekis nepadidina šalies turtingumo. Tačiau šis kiekis turi būti pakankamas palaikyti susiklosčiusias pragyvenimo reikmenų kainas. Vienintelė pinigų funkcija, kuri¹ pripažino P. Boisguillebert’as - tai mainų priemonės funkcija.

R. Cantillon’o ekonominės nuostatos. P. Boisguillebert’o pasirinkt¹ kryptį tiesiogiai pratźsė R. Cantillon’as (1680 -1734 m.) - žymus sistematikas, taip pat pabrėžźs ir žemės ūkio reikšmź. Jis pagarsėjo kaip žymus bankininkas ir sėkmingas finansų žaidėjas pirmųjų finansinių piramidžių epochoje. Istorikai pažymėjo, kad R. Cantillon’as, ekonomik¹ matźs kaip nepriklausom¹ erdvź investicijoms, buvo vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko pelningai išsisukti iš J. Law’o monetarinės schemos aferos ir laiku esant aukštai kainai parduoti akcijas. Į ekonominės minties istorij¹ R. Cantillon’as įėjo kaip puikus teoretikas. Dėl finansinių piramidžių žlugimo, jo parašyta vienintelė išlikusi knyga - Esė apie prekybos prigimtį (išleista tik 1755 m., paskui užmiršta ir iš naujo atrasta W. S. Jevons’o 1881 m.) - teisėtai laikoma pirmuoju mėginimu sistemiškai išdėstyti ekonomikos teorij¹. Tai buvo geriausiai susistemintas, aiškiausias ir kartu originaliausias ekonominius dėsningumus nagrinėjantis veikalas iki pat A. Smith’o Tautų turto pasirodymo. Knygoje: Atskyrė natūrinį, mainų ir piniginį ūkį; išskyrė gėrybių vidinio vertingumo teorij¹, kartu su ir skirtingai nuo rinkos kainos teorijos; struktūrizavo visuomenź į klases; pateikė kainos/aukso persiliejimo tarp šalių mechanizmo teorij¹.

R. Cantillon’o bazinį ekonomikos karkas¹ sudaro gamyba, skirta poreikių patenkinimui.

R. Cantillon’as buvo pirmas, pateikźs aiškų cirkuliacinių paj įplaukų ir išl tarp ūkio sektorių pavyzdį. Kitaip sakant, R. Cantillon’as buvo pirmasis, nupiešźs “ekonominį paveiksl¹”. Vėliau fiziokratų lyderis F. Quesnay savo garsiojoje Ekonomikos lentelėje sukūrė išplėtot¹ nauj¹ R. Cantillon’o cirkuliacinių įplaukų koncepcijos formuluotź.

Dar vienas  R. Cantillon’o pasiekimas - jis aiškiau išskyrė, viena vertus prekės rinkos kain¹, reguliuojam¹ paklausos bei pasiūlos, ir, kita vertus, vidinį vertingum¹, kaip prekės pačios savaime savybź, atsižvelgiant į kintanči¹ paklaus¹ jai. Būtent R. Cantillon’as įdiegė paklausos kreivės samprat¹. R. Cantillon'as teigė, kad natūralus ir pastovus būdas valstybės gyventojų skaičiui didinti yra surasti darbo žmonėms ir paruošti tinkam¹ gamybai žemź. Galiausiai būtent R. Cantillon’as pirmasis ekonomikos moksle ėmė vartoti visuomenes skirstym¹ į tris pagrindines klases - žemės savininkus, samdomus darbininkus ir verslininkus. R. Cantillon’as pabrėžė, kad verslininkų vykdomas darbas, valdomas rinkos signalų, sutapatina pasiūl¹ su paklausa. R. Cantillon’ui verslininkystės funkcijos esmė buvo rizikos prisiėmimas.

Žmones, išnaudojančius šias nerealizuotas galimybes gauti peln¹, jis pavadino “verslininkais”. Trumpiau sakant, R. Cantillon’ui verslininkystė - tai numatymo ir pasiruošimo prisiimti rizik¹ klausimas. R. Cantillon’as buvo pirmasis, ekonomikos teorijoje naudojo verslininko termin¹ ir pateikźs verslininko funkcijų doktrin¹..

Kalbėdamas apie gyventojų skaičių, DU ir užimtum¹, R. Cantillon’as manė, kad gyventojai, viena vertus, prisitaiko prie paklausos darbui, kita vertus - jų skaičius reguliuojasi pagal DU išmokėjimo pragyvenimo minimumo lygyje dėsnį. R Cantillon’as buvo pirmasis, atsisakźs bet kokių abejonių, kad pinigų apyvartos greičio (V) augimo efektas yra ekvivalentiškas vien tik pinigų kiekio (M) augimui.. R, Cantillon’as taip pat pateikė puikų auksinių monetų piniginių srautų mechanizmo aprašym¹ bei kruopšči¹ J. Law'o doktrinos “pinigai skatina prekyb¹” kritik¹.

Savo veikale R, Cantillon’as pateikė labai įdomi¹ kaimų, miestelių, miestų ir sostinių atsiradimo teorij¹, kurioje laikėsi miestų atsiradimo rinkos teorijos, pagal kuri¹ šie plėtojasi iš pradžių dėka periodiškų, o vėliau pastovių rinkų. Ir kalbėdamas apie visuomenės klasių suskirstym¹, ir pateikdamas miestų atsiradimo teorij¹, R. Cantillon’as sukūrė analizės form¹, kurios laikytasi daugelyje XIX a. traktatų.