LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS KRYPTYS

Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtros kryptys

Kadangi Lietuvos gamybos ištekliai niekada nebuvo „industriniai“ ir turint galvoje, kad vis¹ 19 amžių ir iki 1918 m. šalis buvo Rusijos imperijos provincija, darosi akivaizdu, kad Lietuva iki nepriklausomybės neturėjo jokių galimybių išplėtoti pramonź. Nepriklausomybės periodas iki sovietinės okupacijos buvo per trumpas tai padaryti ir šalis liko agrarinė iki sovietinės industrializacijos.

Lietuvos ekonomikos industrializacija buvo vykdoma pagal sovietinio planavimo taisykles. Pirma, TSRS ministerijos rūpinosi kooperacija tik šakos viduje, neatsižvelgiant į tai, kiek toli viena nuo kitos buvo kooperuojančios įmonės. Antra, regionais buvo laikomos gerokai didesnės teritorijos negu viena nedidelė respublika. Lietuva paprastai buvo priskiriama Šiaurės – Vakarų regionui (priklausė ir Leningradas) arba Pabaltijo respublikų regionui, prijungus prie jų Baltarusij¹ ir Karaliaučiaus sritį. Vykdoma pagal tokius principus ekonominė plėtra iškreipė ekonomikos struktūr¹, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Sovietinio planavimo s¹lygomis Lietuvos valdžia stengėsi plėtoti Lietuvai svarbias šakas. Tokios buvo elektronika, staklių ir įrengimų gamyba, chemija, visa karinio komplekso produkcija. Šių šakų darbuotojų buvo aukštesni atlyginimai ir aukštesni „vartojimo fondai“. Taip pat buvo svarbu plėtoti galutinių produktų, kurių buvo pastovus deficitas (maisto ir lengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt.) gamyb¹. Lietuvoje gana griežtai buvo laikomasi tolygios visos teritorijos plėtotės politikos, siekiant absorbuoti Lietuvos kaime atsilaisvinanči¹ darbo jėg¹.

Svarbiausi Lietuvos gamtos ištekliai yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geros kokybės naftos telkiniai – 250 tūkst. tonų per metus. Atrastas nemažas geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. 200 metrų gylyje yra gigantiški kiekiai anhidrito ir gipso. Žaliavų buvimas tik iš dalies lėmė pramonės plėtotės sprendimus. Energetikos šakos (elektros gamyba ir naftos perdirbimas) pajėgumai buvo pastatyti daug didesni, negu reikėjo vidaus vartojimui, nors visus pirminius energijos išteklius reikėjo atvežti iš toli. Tr¹šų gamyklos pastatytos gerokai didesnės, negu reikėjo vidaus poreikiams tenkinti, o žaliavos taip pat buvo tiekiamos iš Rusijos. Tuo būdu, industrinis kapitalas buvo kuriamas nepaisant realių Lietuvos poreikių. Tai sudarė papildomų sunkumų pereinamuoju laikotarpiu po 1990 m. Žinoma, svarbiausi sunkumai kilo dėl industrinio kapitalo technologinio atsilikimo ir drastiško įprastų rinkų sumažėjimo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybź (1990 m.), iškilo uždavinys pertvarkyti ūkio struktūr¹, įvertinant rinkos, politinius pasikeitimus, žemės, gamybos priemonių privatizavimo procesus ir kt. Pasikeitė ekonominės, socialinės ir politinės s¹lygos, kurios daro įtak¹ Lietuvos ūkio plėtrai. Pramoninkai palaipsniui pereina į Europos rink¹, pertvarko pramonės struktūr¹, diegia naujus gaminius ir kt. Šalies ūkį ypač paveikė privatizavimo procesas. Kuriamos akcinės bendrovės, individualios, bendros su užsienio šalimis įmonės. Privatizavimo procesas neišvengiamai keičia įmonių specializacij¹, stambios įmonės skaidomos į mažesnes ir pan. Pertvarkant pramonź, iškilo gaminamos produkcijos kokybės klausimas, nes Rytų rinka kokybei buvo nereikli.

Ekonomikos plėtros politika turi atsižvelgti į turimus išteklius, esam¹ situacij¹ ir artimiausius bei tolimesnius tikslus. Suprantama, kad šalis gali pasiekti aukšt¹ gyvenimo lygį tik gamindama aukštų technologijų gaminius. Tačiau šiuo metu pramonės šakų proporcijos pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis, lyginant su paslaugomis, sumažėjusi per daug.

Kadangi trūksta finansinių bei materialinių išteklių, reikia išskirti prioritetines ūkio šakas ir jomis labiausiai rūpintis. Lietuva, turėdama taikomųjų tyrimų potencial¹, pakankamai ger¹ darbuotojų išsilavinimo lygį, patirtį gaminant techniškai gana sudėtingus produktus, gali plėtoti aukštų technologijų gamyb¹, o turėdama ne tik kvalifikuot¹, bet ir pigesnź darbo jėg¹, gali gaminti Europos rinkai konkurentiškas prekes (mikroelektronik¹, medicininź įrang¹, tiksliosios mechanikos gaminius ir kt.). Jau dabar Lietuvoje gaminami kai kurie aukštų technologijų gaminiai: lazeriai ir susijusi optinė bei medicinos įranga, tikslaus matavimo prietaisai, biocheminiai gaminiai ir kt.

Statyba per pirmuosius metus po nepriklausomybės atkūrimo labai sumažėjo, bet dabar atgauna buvusias pozicijas. Didelė statybos svarba artimiausiu metu kuriant naujas darbo vietas, pertvarkant ir plėtojant pramonź. Didėjant užsienio ir vidaus investicijoms į infrastruktūr¹, biurų ir viešbučių statyb¹, pramonės objektus ir gyvenamuosius namus, statybos šaka turėtų augti gana sparčiai. Priklausomai nuo to augimo, turėtų atsigauti ir statybinių medžiagų gamyba. Gamtos ištekliai leidžia toliau plėtoti tradicinių ir naujų statybinių medžiagų gamyb¹ iš molio, stiklo, plastikų, anhidrito ir kt.

Lietuva turi patenkinamas s¹lygas plėtoti stabilų ir produktyvų žemės ūkį. Žemės ūkio paskirties žemė apima 48,5 % šalies teritorijos. Lietuvos žemės ūkio plėtojimo perspektyvos pakankamai geros technologiniu požiūriu: klimato s¹lygos leidžia įgyvendinti jau parengtas žemės ūkio mokslo rekomendacijas ir pasiekti reikiam¹ žemės ūkio produktyvum¹. Tačiau šį tiksl¹ nelengva pasiekti dėl išorinių s¹lygų ir socialinių problemų kaime. Lietuvai sunku konkuruoti net tradicinėje Rytų rinkoje su stipriai subsidijuojama ES šalių produkcija. Tuo tarpu Lietuva neįstengia teikti atitinkamas subsidijas. Vidaus problema ta, kad vargu ar pavyks greitai sumažinti darbo jėg¹ žemės ūkyje, kai nedarbas šalyje yra pasiekźs gana aukšt¹ lygį. Tai turi įtakos restruktūrizavimo ir technologijos gerinimo proceso trukmei.

Kalbant apie Lietuvos ūkio struktūr¹, reikia pasakyti, kad LR Vyriausybės teisės aktais patvirtinta per 600 veiklos rūšių. Jos praktiškai apima visas ūkio sritis ir struktūras: žemės ūkį ir medžioklź; žuvininkystź; kasyb¹ ir karjerų eksploatavim¹; vis¹ apdirbam¹j¹ pramonź, paslaugas ir t. t. O jų struktūroje nurodoma labai daug konkrečių verslo objektų. Pavyzdžiui, apdirbamojoje pramonėje: rūkytų mėsos produktų gamyba; duonos, šviežių konditerijos kepinių ir pyragaičių kepimas; gėrimų ir tabako gamyba; tekstilės, vilnos ir pan. pluoštų ruošimas ir verpimas; medienos bei jos gaminių ruošimas ir gamyba ir t. t.

Svarbiausias Lietuvos ekonominės plėtros veiksnys – narystė ES. Narystė ES yra svarbi, nes padiktuoja ekonominės plėtros gaires, siekiamus uždavinius ir priemones jiems išsprźsti.

Europos S¹junga disponuodama finansiniais instrumentais, kurie vadinami struktūriniais fondais – padeda sprźsti ilgalaikes socialines ir ekonomines problemas. Glaudžiai dirbdamos ES narės ir regioninės valdžios institucijos naudoja šiuos fondus, norėdamos paskatinti plėtr¹ ir sumažinti skirtumus tarp regionų ir socialinių grupių.

ES remiamų programų ir projektų įgyvendinimas, nepriklausoma ekspertizė ir finansinė parama yra tokie pat svarbūs augimo veiksniai, kaip ir ES narės įvaizdis, kuris padeda pritraukti užsienio investicijas.