CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

MARˇINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

MARˇINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA

iuolaikinės ribinio naudingumo teorijos iskirtinė savybė yra

ta, kad ji ypating¹ dėmesį kreipia į realaus ˛mogaus netobulum¹.

L. von Mises’as

Pagrindinės sampratos:

Mar˛inalizmas. Mar˛inalistinė revoliucija. Ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorija. Ideologinis neutralumas. Metodologinis individualizmas. ˇmogaus racionalus elgesys. Retumo principas. Kiekybiniai tyrimo metodai. Matematiniai tyrimo metodai. Neoklasikinė srovė.

Pagalbinės sampratos:

Paradigmų kaita. Ribinė analizė. Ekonomikos teorija. Subjektyvus vertinimas. Prie˛asties-padarinio ir funkcinis ekonominių reikinių ryys. Statika pusiausvyra. Subjektyvioji kryptis.

7.1.1. Mar˛inalizmas ir jo metodologiniai principai

Bet kurio mokslo istorijoje ne taip jau daug „revoliucijų“, t. y. situacijų, kai vyraujantis jos objekto tyrimų po˛iūris (bendras matymas ir analizės instrumentai), o kartais ir pats objektas smarkiai pasikeistų per palyginti trump¹ laikotarpį. Naudodami T. Kun’o termin¹, sakytume, kad įvyko paradigmų kaita.

Ekonomikos mokslo istorijoje reikmingiausia revoliucija, matyt, reikėtų laikyti mar˛inalistinź revoliucij¹, įvykusi¹ XIX a. 8-tame deimtmetyje, po kurios vyraujanti ekonomikos (tiksliau, mikroekonomikos) teorija tapo daug panaesnė į iuolaikinź, nei iki jos. ia prasme galima sakyti, kad būtent nuo io laikotarpio prasideda iuolaikinės mikroekonomikos teorijos istorija.

Pats mar˛inalizmas, dar ˛inomas ir ribinio naudingumo bei ribinio produktyvumo teorijų pavadinimu (angl. marginal – ribinis), savarankika politinės ekonomijos srove tapo XIX a. antrojoje pusėje. Jo pradininkai buvo C. Menger’is Austrijoje, W. S. Jevons’as Did˛iojoje Britanijoje, L. Walras’as – veicarijoje ir Prancūzijoje, su kurių knygų pasirodymu 1871–1874 m. chronologikai siejama mar˛inalistinė revoliucija. Pa˛ymėtina, kad pači¹ „mar˛inalistinės revoliucijos“ prad˛i¹ vargu ar kas nors pastebėjo, o ir pati „revoliucija“ nebuvo vienadienis įvykis. Prireikė dar dvideimties metų, kad revoliucijos atnetas naujas po˛iūris į tam tikrus dalykus įsigalėtų ekonomikoje, o mar˛inalizmo pradininkų teorijas pripa˛intų įtakingi ekonomistai kaip atsiskyrim¹ nuo klasikinės ekonomikos teorijos. Skirtingai, nei tikėjosi trys mokslininkai, ribinio naudingumo principo atradimas XIX a. atuntajame deimtmetyje nebuvo įvertintas kaip revoliucinis. Apie tai, kad įvyko „mar˛inalistinė revoliucija“ pirmasis 1876 m. paskelbė L. Walras’as. Jis rėmėsi savo pasiūlytomis idėjomis analizuoti ribinius ekonominius dyd˛ius ir pretendavo pirmauti ioje „revoliucijoje“. Tačiau kadangi per trejus metus, t. y. 1871-1874 m. panaios krypties darbus publikavo ir C. Menger’is bei W. S. Jevons’as, tarp ių trijų ekonomistų prasidėjo, atrodytų, neisprend˛iama byla dėl mokslinės pirmenybės. Tačiau 1878 m. j¹ netikėtai nutraukė anglų profesorius Adamson’as i Mančesterio, kuris vienoje Kautz’o knygoje pastebėjo trump¹ nuorod¹ į Brunswick’o 1853 m. ileist¹ knyg¹, kuri¹ paraė Hermann’as Heinrich’as Gossen’as, kurioje buvo idėstyta malonumo ir skausmo teorija, o vėliau Britų muziejaus bibliotekoje vartinėdamas knygas atsitiktinai rado ir pači¹ tada niekam ne˛inomo vokiečių autoriaus knyg¹ ˇmonijos verslo įstatymų tobulinimas ir ˛monijos veiksmų taisyklės, kurios viena kopija, greičiausiai kaip dovana, nukeliavo į Anglij¹, ir kurioje buvo pateikti mar˛inalistinės analizės principai. Nesulaukźs savo atlikto darbo ivadų pripa˛inimo ir giliai nusivylźs, H. Gossen’as pamėgino ataukti neparduot¹ savo knygos tira˛o dalį ir sudegino visk¹, k¹ sugebėjo susigr¹˛inti. Tačiau, kaip minėta, po ketvirčio am˛iaus kai kurie ilikź knygos egzemplioriai tapo ateinančių ekonomistų kartų nuosavybe.

Pa˛ymėtina, kad ir tarp mar˛inalizmo pirmtakų – „ribinio naudingumo“ kategorijos, naudojamos vartotojų elgsenos analizei, atradėjų ir funkcinių priklausomybių matematinės analizės norint isiaikinti pusiausvyr¹ ūkinėje sistemoje pionierių i prad˛ių buvo keletas autorių. Kartu su H. Gossen’u jais buvo dar vienas vokiečių mokslininkas ir praktikas J. H. von Thunen’as ir du prancūzų mokslininkai – J. Dupuit ir A. Cournot. Kaip pastebėjo M. Blaug’as, „jie u˛čiuopė ma˛ėjančio ribinio naudingumo dėsnį vienu ir tuo pačiu metu, bet reaguodami į visikai skirtingas intelektualius iūkius ir neturėdami paveldėto artimai susijusių ekonominių idėjų s¹vado pranaumo“. Tiesa, ie mokslininkai nesusilaukė lovės, net ir neigarsėjo tarp savo kolegų. Jie nesusilaukė ne tik pagerbimo (kokio nusipelnė), bet ir paprasčiausio savo rezultatų aptarimo, net kompetentingos kritikos. Visika tyla ir abejingumas. Mirtis ne˛inomiems. Visa, k¹ jie sugebėjo atkovoti i Gamtos – vėliau i naujo buvo atrasta kitų. Be to, plačiau ir sistemingiau. Vis dėlto, kartu su M. Blaug’u, turime teisź teigti, kad net jei nebūtų buvź W. S. Jevons’o, C. Menger’io ir L. Walras’o, mokslas vis tiek būtų priėjźs ribinź analizź, nes tai buvo būtina bei pati ibaigta ribinė analizė jau egzistavo jos pirmeivių darbuose. (Kalbėdami apie subjektyvistinį vertės aikinim¹, mokslo istorikai dar mini veicarų matematik¹ ir gamtinink¹ Daniel’į Bernoulli (1700–1782 m.), Bazelio universiteto fiziologijos (1733 m.) ir mechanikos (1750–1777 m.) katedrų profesorių, jau 1738 m. nurod˛iusį, kad piniginių lėų augimo vertė atskiram asmeniui juo ma˛esnė, juo didesni jo turtai, bei ekonomistų E. B. de Condillac o ir F. Galiani (pastarasis buvo susipa˛inźs su D. Bernoulli ratais), tiesa, nepadariusių vertės teorijai didesnės įtakos, pavardes).

Tačiau reikia pa˛ymėti, kad W. S. Jevons’as ir C. Menger’is i viso nebuvo susipa˛inź su savo pirmtakų darbais, o L. Walras’as ˛inojo tik A. Cournot darbus. Be to, beveik tuo pat metu pakartotinai atrasdami ma˛ėjančio ribinio naudingumo dėsnį, jie ne˛inojo vienas kito darbų.

Vis dėlto, kad ir kaip būtų, beveik vienu metu, bet visikai nepriklausomai viena nuo kitos iėjusios trijose alyse – Anglijoje, Austrijoje ir veicarijoje – su visikai skirtingomis socialinėmis-ekonominėmis s¹lygomis ir filosofinės bei ekonominės minties tradicijomis (u˛tenka tik įvertinti utilitarinź-empirinź filosofijos tradicij¹ Did˛iojoje Britanijoje su J. Bentham’o „laimės aritmetika“ (felicific calculus), neokantinį filosofinį klimat¹ Austrijoje ir kartezinź (Descartes’inź) filosofinź atmosfer¹ veicarijoje), ios knygos turėjo fundamentalų panaum¹, leidusį palikuonims jų autorius pavadinti mar˛inalizmo teorijos kūrėjais. ie panaumai pirmiausiai priskirtini tam, kas buvo laikoma pagrindinėmis ekonomikos mokslo problemomis ir kokiais metodais jas reikia sprźsti. Visi ie autoriai, atradź ma˛ėjančio ribinio naudingumo princip¹, siekė sukurti koncepcij¹, kuri i esmės skirtųsi nuo darbinės vertės teorijos ir jai prieino naudingumo teorij¹. Pagal j¹ mainomosios vertės dydį lemia naudingumo intensyvumas, priklausantis nuo jau turimo kiekio. Tai kartu fiziologinis ir psichologinis dėsnis, kai kiekvienas poreikis yra apibrė˛tas ir ma˛ėja iki nulinio dyd˛io, vadinamo prisotinimu. Vadinasi, naudingumas yra kiekio funkcija. Mar˛inalistai sutartinai skelbė: „Neturtėlio taleris, skirtas apmokėti reikalingiausius dalykus, ir turčiaus taleris, baigi¹s pripildyti piniginź, ˛velgiant matematiko akimis, yra lygūs vienetai. Tačiau moraliniu po˛iūriu vienas yra vertas auksinio, o antras nevertas nė sudilusio skatiko“. Tiesa, jau iki „mar˛inalistinės revoliucijos“ egzistavo subjektyvios vertės teorijos, pavyzd˛iui, Prancūzijoje, bei ribinio naudingumo samprata buvo priimtina kai kuriems mokslininkams. Bet „mar˛inalistinė revoliucija“ suteikė galimybź ekonomistams formaliai įvertinti fakt¹, kad vartotojo elgsena, pagrįsta naudingumo maksimizavimo principu, gali atlikti svarbų vaidmenį nulemiant kain¹.

Be to, i¹ naudingumo teorij¹ padėjo patobulinti ribinė analizė (angl. marginal analysis), kuri ir davė pavadinim¹ naujajai politinės ekonomijos krypčiai. Patį mar˛inalistinį metod¹ galima į˛velgti jau D. Ricardo diferencinės rentos teorijoje, bet ribinio naudingumo teorijos atradimas ir mar˛inalistinio principo taikymas gamybos bei paskirstymo teorijai leido ekonomistams paaikinti vartojim¹, gamyb¹ ir paskirstym¹ pagal viening¹ princip¹. (Beje ekonominės minties istorikai iki iol ginčijasi, kas mar˛inalistinėje revoliucijoje buvo svarbiau: naudingumas ar mar˛inalizmas).

Kitas „mar˛inalistinės revoliucijos“ rezultatas mar˛inalistiniam metodui tapus dominuojančiu buvo tas, kad matematika – diferencialinis ir integralinis skaičiavimas – buvo įdiegtas į ekonomikos teorij¹ plačiu mastu. Tiek plačiu, kad be jos dabar nebeįsivaizduojame ekonomikos teorijos. Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje P. Samuelson’o ˛od˛iais tariant, „Matematika būtina ekonomikos mokslui atnaujinti. Matematikos kalba – vienintelė galima kalba pagrindiniams ekonomikos teorijos teiginiams idėstyti []“.

Dar viena būdinga mar˛inalizmo savybė – ekonominės analizės psichologizavimas. Mar˛inalizmo alininkai ˛iūrėjo į savo tyrimų objekt¹ (laisvos verslininkystės sistem¹) izoliuoto ūkinio subjekto po˛iūriu. Buvo daroma prielaida, kad io individo dalyvavimas ekonominiuose procesuose yra visikai nulemtas jo psichologinių, subjektyvių tokios veiklos asmeninės naudos ir praradimų vertinimų. I esmės teorijos buvo kuriamos taip, kad jos, grind˛iamos tokiais įvertinimais, paaikintų įvairius ekonominius reikinius – kain¹, paklaus¹, pasiūl¹, gamybos katus ir panaiai.

Reikia įvertinti ir tai, kad svarbus tapo ekonominių atstovų pasiskirstymas tarp vartotojų (namų ūkių) ir gamintojų (firmų), kadangi ribinio naudingumo principas įtvirtino vartotojo elgsenos teorij¹, o ribinio produktyvumo principas – firmos ar akos elgsenos teorij¹. Klasikinėje ekonomikos teorijoje skirstymas į tris klases – ˛emės savininkus, kapitalistus ir darbininkus – buvo reikmingas. Kiekvienai klasei buvo būdingas savas elgesio modelis, jų pajamas lemiant specifiniams principams. O mar˛inalistinėje ekonomikos teorijoje, ypač bendrosios pusiausvyros teorijoje, skirstymas į ˛emės savininkus, kapitalistus ir darbininkus neturi didelės reikmės: jie vienodai vertinami kaip gamybos veiksnių savininkai. Renta, palūkanos ir atlyginimai aikinami vienodu principu – t. y. mar˛inalistiniu principu. 7.1.1 paveiksle apibendrinta ekonominių atstovų pasiskirstymas klasikinėje ir mar˛inalistinėje ekonomikos teorijose.

7.1.1 pav. Klasikinė ir mar˛inalistinė ekonomikos teorijos

Mar˛inalizmo atsiradim¹ lėmė objektyvūs veiksniai. XIX a. septintajame ir atuntajame deimtmečiuose kapitalistiniai santykiai intensyviai plėtojosi ne tik Anglijoje, bet ir kontinentinėje Europoje bei JAV. Gilėjant darbo pasidalijimui, plėtėsi kapitalistinė rinka, stiprėjo ekonominės sistemos tarpusavio priklausomybė ir konkurencinė kova tarp jų. Stichikai veikiantis rinkos mechanizmas privačiam verslininkui atrodė galinga akla jėga, galinti atneti ir klestėjim¹ ir ˛lugim¹. Savo skaičiavimus jis siejo su teisingo, pagrįsto sprendimo apie pardavimų apimtis, kainas ir panaiai pasirinkimu. Mar˛inalizmas ir tapo specifine teorine to laikmečio ių siekių forma.

Pagrindinė mar˛inalizmo idėja – ribinių ekonominių dyd˛ių kaip ekonominės sistemos firmos, akos ir tautos ūkio mastais tarpusavyje susijusių reikinių tyrimas. Kaip raė E. von Bohm-Bawerk’as, „Ribinio naudingumo mintis yra tarytum u˛burtas ˛odis „Sezamai, atsiverk “. Tai formulė, kuri duoda rakt¹ isiaikinimui sudėtingiausių ūkio reikinių ir leid˛ia inarplioti painiausias mokslo problemas“. Tačiau būtų neteisinga manyti, kad mar˛inalizmo esmź sudarė prisitaikymas prie ribinių dyd˛ių. Ribinė analizė buvo tik vienas i metodologinių principų, veiksmingas tyrimų metodas, kurį faktikai naudojo daugelis ekonomistų iki, – u˛tenka tik prisiminti minėt¹jį vokietį Hermann’¹ Gossen’¹ (1810–1858 m.), pirm¹jį sistematikai pateikusį mar˛inalizmo koncepcij¹ bei ribinio naudingumo teorij¹, tiesa, neįvertint¹ am˛ininkų ir nepelnytai u˛mirt¹ deimtmečiams, – ir po XIX a. atuntojo deimtmečio. Bet i io metodologinio principo neatsiskleid˛ia mar˛inalizmo esmė. Todėl norint mar˛inalizm¹ nagrinėti kaip svarbi¹ politinės ekonomijos srovź, pirmiausia reikia aptarti ir kitus pagrindinius jo metodologinius principus, kuriais grind˛iamos pagrindinės C. Menger’io, W. S. Jevons’o, L. Walras’o ir jų pasekėjų E. von Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’io, J. B. Clark’o, A. Marshall’o, V. Pareto ir kitų teorijos. Juk norint suprasti įvykusi¹ mar˛inalistinź „revoliucij¹“, reikia įvertinti tai, kad mar˛inalizmas grind˛iamas i esmės naujais ekonominės analizės metodais, leid˛iančiais nustatyti ribinius dyd˛ius, padedančius apibūdinti ekonominių reikinių vykstančius pokyčius. Jau tai yra vienas i svarbių mar˛inalizmo skirtumų nuo klasikinės politinės ekonomijos, kurios autoriai visuomet tenkinosi tik ekonominio reikinio (kategorijos) esmės apibūdinimu, ireiktu vidutiniu ar suminiu dyd˛iu.

Pirmiausia formuluodami savo koncepcij¹ mar˛inalistai kritikavo jaunosios istorinės mokyklos po˛iūrį. Vienas būdingiausių mar˛inalizmo metodologijos bruo˛ų yra tezė apie analizės ideologinį neutralum¹. Mar˛inalistų nuomone, norint, kad politinė ekonomija taptų tikru mokslu, reikia j¹ ilaisvinti nuo ideologijos poveikio ir atriboti nuo konkrečių ekonominių disciplinų, tokių, kaip, komercinė statistika, fiskalinė teorija ir t. t. Tam, kad pabrė˛tų savo tyrimų „nesuinteresuotum¹“, mar˛inalistai net atsisakė termino politinė ekonomija (political economy) ir pakeitė jį neutraliu terminu ekonomika (economics). Beje, dabar mes į termin¹ dabar verčiame ekonomikos teorija). Pirmasis taip pasielgė W. S. Jevons’as, o paskui to nepriklausomai nuo jo A. Marshall’as, kurį palaikė dauguma Did˛iosios Britanijos ir JAV teoretikų.

Svarbus mar˛inalizmo metodologinis bruo˛as – metodologinis individualizmas. Skirtingai nuo merkantilistų ir klasikų, m¹sčiusių tokiomis kategorijomis, kaip alys ir klasės, holistinio po˛iūrio, mar˛inalistai laikėsi metodologinio individualizmo, t. y. visus visuomeninius ekonominius reikinius aikino pavienių individų elgsena. Todėl kalbant apie subjektyviausios ekonominės srovės ekonomikos mokslo raidoje mar˛inalizmo metodologij¹ neretai vartojamas terminas – subjektyvistinė srovė, nes pagrindinis jos principas yra subjektyviai-psichologinis po˛iūris į ekonominius reikinius. Mar˛inalistinių konstrukcijų ieities takas da˛niausiai buvo ne ūkinio gyvenimo faktų apibendrinimas, o ūkinių subjektų nuomonės apie iuos faktus. Jų kūrėjai į politinź ekonomij¹ ˛velgė individo akimis i jo subjektyvaus psichologinio tako ir tikėjo, kad, remiantis subjektyviais vertinimais, galima paaikinti bet kuriuos ekonominius procesus, reikinius ir dėsnius. (Pavyzd˛iui, austrų psichologinės mokyklos atstovas F. von Wieser’is, politinź ekonomij¹ laikė vienu i taikomosios psichologijos skyrių, nagrinėjančių ūkinį gyvenim¹.) I tiesų, kadangi mar˛inalistinėje sistemoje, kur visi ekonominiai subjektai yra visikai tapatūs ir lygiateisiai, kiekvienas veikia vadovaudamasis vien tik savo interesais, tai ekonominiai dėsniai tampa individualių sprendimų, pagrįstų laisvu subjektų pasirinkimu, s¹veikos padariniu (rezultatu).

Kitas mar˛inalizmo metodologijos kertinis akmuo – ˛mogaus racionalaus elgesio rinkos ekonomikoje principas. Pagal jį kapitalistinis ūkis laikomas visuma racionalių subjektų, veikiančių jame, siekiant padidinti asmeninź naud¹. Skirtum¹ tarp ių individų lemia tai, kurioje sferoje (gamybos, paskirstymo, mainų ar vartojimo) jie siekia savo tikslų, bei, aiku, tai, kad kiekvien¹ konkreči¹ ekonominź situacij¹ jie vertina subjektyviai, turėdami sav¹ supratim¹ apie asmeninź naud¹. Siekdami paaikinti ˛mogaus racionalaus elgesio principo esmź mar˛inalizmo teorijos autoriai tyrimo objektu pasirinko Robinzono, t. y. izoliuoto nuo visuomenės individo, kuris priimdamas sprendimus vadovaujasi dalyvavimo ekonominiame procese savo naudos ir praradimų įvertinimu, individualaus ūkio modelį.

Į savo koncepcijos centr¹ ikeldami subjektyvių vertinimų problemas, mar˛inalistai i esmės pripa˛ino tik tuos i jų, kurie buvo susijź su vartojimo reikmėmis. Juk, mar˛inalistų nuomone, ˛mogus m¹sto „čia ir dabar“ – įvertina vertingum¹ tų gėrybių, kurias vartoja, bet jokiu būdu negalvoja taip toli ir giliai, kad galėtų įvertinti gamybos veiksnių naudingum¹. Vadinasi, jų teigimu, ˛mogus gali susidaryti koki¹ nors nuomonź apie naud¹ sau, kad naudingesnės vartojimo gėrybės, o ne gamybos priemonės (duona, o ne staklės). Būtent ie vertinimai mar˛inalizmo teorijoje lėmė vartojimo reikmenų kainas (netiesiogiai, per paklaus¹ arba tiesiogiai) bei mainų proporcijas, o austrų psichologinės mokyklos atstovų teorijoje – net ir gamybos priemonių kainas, jų savininkų pajamas bei gamybos katus. Taigi skirtingai nuo klasikų, gamybos sritį laikiusių pirmine, lyginant su apyvartos sfera, mar˛inalistų teorijose savotikai vartojimui teikta pirmenybė lyginant su gamyba (ypač tai ryku austrų mokyklos koncepcijose).

Mar˛inalizmo metodologijoje svarbi vieta tenka retumo principui. Tai reikia, kad daugelyje mar˛inalistinių teorijų i anksto daryta prielaida apie vienos ar kitos gėrybės ribot¹, fiksuot¹ pasiūlos dydį, numatantį jos panaudojimo alternatyvias galimybes. Dėl to jos kaina, natūralu, visikai priklausė nuo paklausos, kuri savo ruo˛tu buvo glaud˛iai susiejama su subjektyviais vertinimais. (Kalbant apie subjektyvių vertinimų svarb¹ vertinant ribotas gėrybes, prisimintinas XIX a. viduryje Whateley isakyta mintis, kad perlai buvo vertingi ne todėl, kad ˛monės dėl jų nerdavo į jūros gelmes, bet ˛monės nerdavo į jūr¹ dėl jų todėl, kad jie buvo vertingi. O kad didėjantis kiekis gali visikai nuvertinti gėrybź, savo paskaitoje apie ribotumo poveikį vertei, dar 1833 m. ispausdintoje pavadinimu Vertės supratimas, raė Oksfordo profesorius W. F. Lloyd’as). Taigi, jei klasikinėje koncepcijoje kainos nustatymo pagrind¹ sudarė ilaidų principas, susiejantis jos dydį su darbo s¹naudomis ar gamybos ilaidomis, tai mar˛inalistų koncepcijoje kainos formavimasis (pagal ribinio naudingumo teorij¹) susiejamas su produkto vartojimu, t. y. atsi˛velgiant į tai, kiek pasikeis vertinamo produkto paklausa padidinus io produkto (gėrybės) kiekį vienu vienetu.

Įvertinant racionalumo ir retumo principus, mar˛inalistai i naujo suformulavo ir patį ekonomikos teorijos objekt¹, juo įvardydami ne klasikų mokyklai labai būding¹ tautų turto ir ekonominio augimo prie˛asčių bei pajamų paskirstymo tarp visuomenės klasių klausim¹, o ribotų iteklių racionalaus paskirstymo (alokacijos) problem¹. W. S. Jevons’as taip suformulavo savo tyrimo tiksl¹ (ekonomikos mokslo pagrindinį u˛davinį): „Duota: tam tikras skaičius ˛monių su įvairiais poreikiais ir gamybinėmis galimybėmis, turinčių ˛emės ir kitų ˛aliavų altinių; reikia nustatyti: jų darbo panaudojimo būd¹, kuris maksimizuoja produkto naudingum¹“. Taigi, ekonomika pirm¹ kart¹ tapo mokslu, nagrinėjančiu tarpusavio ryius tarp duotų tikslų ir duotų ribotų iteklių, turinčių alternatyvaus panaudojimo galimybių. Klasikinė ekonomikos plėtros teorija buvo pakeista bendros pusiausvyros i principo statinės struktūros rėmuose koncepcija ir dėl mar˛inalistinės teorijos pusiausvyros ir ekonomikos pastovumo problemos tapo ir įmonių bei firmų, ir viso tautos ūkio s¹veikos su supančia aplinka rezultatų analizės objektas.

į didėjantį mar˛inalistų susidomėjim¹ iteklių paskirstymo problemomis, ko gero, i dalies lėmė augančios abejonės ekonominių numatymų, isakytų klasikų ir K. Marx’o darbuose, pagrįstumu. Tam tikra prasme į susidomėjim¹ sukėlė ir intelektualios aplinkos ekonomikos moksle ypatybės. Pama˛u buvo vis geriau suprastos tikslių matematinių analizės metodų galimybės, leid˛iančios grie˛tai susieti tarpusavyje demografinius ir technologinius veiksnius.

Mar˛inalizmo kūrėjai nebuvo vieningi isakydami savo nuomonź, kokia turėtų būti ekonominė analizė – pabrė˛ianti prie˛asties–pasekmės ar funkcinį ryį. Austrų mokyklos ekonomistai, tvirtai pasisakydami u˛ pirm¹jį po˛iūrį, savo u˛daviniu laikė nustatyti ekonominių reikinių kauzolistinius, t.y. prie˛astinius – pasekminius ryius. O amerikiečių ir Kembrid˛o mokyklos atstovai, kaip ir ekonomistai-matematikai (pirmiausia V. Pareto) taip pat kategorikai neigė į princip¹, nagrinėdami tik funkcinius ekonominių fenomenų tarpusavio ryius, nepriklausomai nuo to, kuris i jų – prie˛astis, o kuris – pasekmė. Tik XIX a. antrojoje pusėje vokiečių istorinės mokyklos dėka pirm¹ kart¹ buvo pagrįstas ekonominių bei neekonominių veiksnių ir elementų tarpusavio priklausomumas (funkcinis ryys), atsi˛velgiant į jų poveikį ekonominei sistemai. Tačiau tik XIX a. pabaigoje po „mar˛inalistinės revoliucijos“ ir ekonominėje mintyje atsiradus neoklasikinei krypčiai, gamybos sferos ir apyvartos sferos tarpusavio ryių bei pusiausvyros ekonominėse sistemose apibūdinimo tyrimuose įsitvirtino funkcinė analizė.

Tai, galiausiai, leido atsisakyti klausimo, kurios ekonominės kategorijos pirminės ir kurios antrinės bei atvėrė keli¹ plačiai panaudoti kiekybinius ekonominių fenomenų tarpusavio ryių tyrimo metodus. XX a. ekonomikos teorijoje įsigalėjo būtent is, antrasis po˛iūris, tapźs svarbiausia analizės priemone, pavertusia ekonomikos teorij¹ tiksliuoju mokslu, o austrų mokyklos atstovai jos istorijoje liko, ko gero, paskutiniai teoretikai, dar mėginź paaikinti ūkinių procesų mechanizm¹.

Po „mar˛inalistinės revoliucijos“ pagrindiniu ekonomikos tyrimų objektu tapo optimizavimo problema įvertinant ribotumus: ribotų iteklių paskirstymas, leid˛iantis maksimizuoti naudingum¹ ir peln¹. Klasikiniams ekonomistams, tarp jų A. Smith’ui ir D. Ricardo, daugiausiai rūpėjo ekonominio augimo problemos, o ne statikas iteklių paskirstymas. Mar˛inalistinės ekonomikos teorijos formavimasis ekonomistų dėmesį nuo dinamikos sutelkė prie statikos klausimų, t. y. mar˛inalistinio ekonomikos teorijos objekto supratimo atsiradimas paskatino statiko tyrimų po˛iūrio plėtr¹. Mar˛inalistus domino ne dinaminis, o statikas ekonominės sistemos aspektas, ne procesas, o architektonika, ne tai, kaip keičiasi ekonomika, o tai, kaip ji sudaryta. Tai nereikia, kad mar˛inalistai tautos ūkį nagrinėjo vien tik stacionarioje (ramybės) būklėje ir ignoravo dinamikos problemas. Pavyzd˛iui, A. Marshall’as pagal biologinį po˛iūrį dinaminź ekonomikos teorij¹ laikė ekonomistų „Meka“; vienas i L. Walras’o Elementų skyrių skirtas kapitalo formavimuisi; C. Menger’is ir austrų mokykla įtraukė laiko samprat¹ į savo kapitalo teorij¹, o J. B. Clark’as dinamik¹ iskyrė į atskir¹ ekonomikos teorijos skyrių. Tačiau reikalas tas, kad net ir jis dinamik¹ suprato kaip mechaninį statikos panaudojim¹, nagrinėjantį trumpalaikes būkles pereinant i vienos pusiausvyros būklės į kit¹. Pokyčiai ir dinamika mar˛inalistinėje teorinėje sistemoje buvo traktuojami kaip diskretikų statikų būklių eilikumas (kaita). Todėl visos fundamentalios mar˛inalizmo teorijos numano statikos pusiausvyros buvim¹, kai paklausa lygi pasiūlai, itekliai yra iki galo panaudojami, o nacionalinės pajamos yra maksimalios. Mar˛inalistams nedavė ramybės klausimas, ikeltas ir bendrais bruo˛ais atsakytas dar A. Smith’o Tautų turte: kaip gali egzistuoti ir nesu˛lugti sistema, susidedanti i asmeninio intereso siekiančių individų.

O po˛iūris apie nustatyt¹ gamybos lygį reikė ir mūsų jau minėtų mainų pirmenybikum¹ lyginant su gamyba. Kadangi produktas i karto yra gaunamas, tai pagrindiniai ekonominiai dėsningumai kildinami i mainų proceso analizės. Taigi, skirtingai nuo ekonomistų klasikų, analizėje ėjusių nuo gamybos prie mainų (pavyzd˛iui, vertės teorijoje) – tai jiems leido atskleisti ekonominių santykių esmź – mar˛inalistai, prieingai, gamybos kategorijas aikino susiklosčiusiomis mainų proporcijomis. Tiesa, tam tikros lėų apimties paskirstymo su maksimaliu efektu akcentavimas gerokai stipresnis veicarikoje ir austrikoje mar˛inalinėse tradicijose, lyginant su anglų mokykla, kur dominavo A. Marshall’as. Pastarasis ekonomines ˛inias perėmė i J. S. Mill’io ir per vertės teorij¹, pagrįst¹ realiomis ilaidomis, isaugojo ryį su ekonominės minties klasikine srove. Negana to, jis niekada visikai neatsisakė giliai įsiaknijusio klasikinio įsitikinimo, kad ekonominė gerovė priklauso nuo kapitalo kaupimo ir gyventojų skaičiaus augimo ne ma˛esniu laipsniu, kaip ir nuo iteklių paskirstymo. Jis alinasi rizikingų bendrosios pusiausvyros ir stacionarumo s¹lygų bei tobulos konkurencijos abstrakcijų, linkdamas į atskirų sričių dalinź analizź.

Lyginant su klasikine teorija, mar˛inalistinė teorija, kaip minėta, plačiai naudojo matematinius metodus, tarp jų diferencines lygtis (skaičiavimus). Be to, mar˛inalistams matematika buvo reikalinga ne tik ribinių ekonominių rodiklių analizei, bet ir optimalių sprendimų pasirenkant geriausi¹ variant¹ i galimų būklių ar hipotezių aibės priėmimo pagrindimui.

Pagal minėtus naujus metodologinius principus, mar˛inalistai sukūrė viening¹ teorinź sistem¹, apėmusi¹ visus ekonominės teorijos skyrius. XIX a. deimtame deimtmetyje ji, papildyta A. Marshall’o bei aprūpinta iplėtotu matematiniu aparatu (mar˛inalizmo tikslo funkcijos maksimizacijos principas, lyginant ribinius dyd˛ius, leido ekonomines problemas traktuoti kaip s¹lyginio ekstremumo radimo u˛davinį ir tam naudoti diferencinį skaičiavim¹ bei kitus analizės matematinius instrumentus), gavo neoklasikinės srovės pavadinim¹ ir imtmečio pabaigoje tapo vyraujančia ivystytos ekonomikos alyse.

7.1.2. Mar˛inalistinės revoliucijos etapai

Ekonominėje literatūroje paprastai iskiriami du „mar˛inalistinės revoliucijos“ etapai.

Pirmasis etapas apima XIX a. atunt¹jį ir devint¹jį deimtmečius, kai austro C. Menger’io ir jo mokinių, o taip pat minėtų anglo W. S. Jevons’o ir prancūzo L. Walras’o darbuose buvo apibendrintos mar˛inalistinės analizės idėjos. iame etape tarp mar˛inalistinės teorijos atstovų did˛iausio pripa˛inimo sulaukė C. Menger’is, tapźs mar˛inalizmo austrų mokyklos lyderiu. Jo mokykla, kurioje taip pat aktyviai bendradarbiavo F. von Wieser’is, E. von Bohm-Bawerk’as ir kiti mokslininkai, pasisakė prie istorinį ir sociologinį po˛iūrį ekonomikos teorijoje, gindama „gryn¹jį ekonomikos moksl¹“, kaip ir „klasikinė mokykla“, apie kuri¹ jie kalbėjo palankiai ir netgi su pagarba, lyg vaikas apie tėv¹. (E. von Bohm-Bawerk’o ˛od˛iais tariant, „Klasikinių ekonomistų klaidos tėra, taip sakant, paprastos kiekvieno mokslo kūdikystės ligos“). Be to, iame etape tapusi¹ pagrindine prekės ribinio naudingumo teorij¹ mokykla įvardijo svarbiausia s¹lyga jos vertei, o pats prekės naudingumo įvertinimas buvo pripa˛įstamas psichologiniu dyd˛iu atsi˛velgiant į konkretaus ˛mogaus pozicijas. Todėl pirm¹jį „mar˛inalistinės revoliucijos“ etap¹ priimta vadinti politinės ekonomijos „subjektyvia kryptimi“.

Apibūdindamas į etap¹, M. Blaug’as atkreipė dėmesį į trukumus, kurių neivengė „visi trys (C. Menger’is, W. S. Jevons’as, L. Walras’as. – Aut. pastaba) ribinio naudingumo teorijos pradininkai“, tarp jų:

1. prekės naudingumas nagrinėjamas kaip ios prekės kiekio funkcija, nepriklausanti nuo kitų vartojamų prekių kiekio;

2. vartotojo elgsenos „aikinimas“ pagal naudingum¹ susiduria su dviguba opozicija (viena i jų teigia, kad naudingumo teorija grind˛iama abejotina ir net neteisinga psichologija, o kita – kad vartotojikos elgsenos psichologiniai aspektai nėra susijź su ekonominio proceso, nepriklausančio nuo individualių pojūčių, objektyvia plėtra);

3. „gerovė“ suvedama į kiekybinių, galimų imatuoti visų individų (namų ūkių) naudingumų sum¹, ir optimaliu laikomas toks iteklių paskirstymas, kuris maksimizuotų gerovź būtent ia prasme.

„Mar˛inalistinės revoliucijos“ antrasis etapas vyko XIX a. paskutiniame deimtmetyje. Nuo io laikotarpio mar˛inalizmas tapo populiarus ir jam teikta pirmenybė daugelyje alių. Pagrindinis mar˛inalistų pasiekimas iame etape – atuntojo deimtmečio subjektyvizmo ir psichologizmo atsisakymas tam, kad galima būtų patvirtinti, J. A. Schumpeter’io ˛od˛iais tariant, jog „grynos ekonomikos tikslas [] visada liko ekonominio gyvenimo reguliarios eigos aikinimas pagal tam tikras s¹lygas“.

Dėl to „naujų“ mar˛inalistinių idėjų atstovai buvo pradėti laikyti klasikinės politinės ekonomijos įpėdiniais, o jų teorija, atitinkamai, gavo „neoklasikinės teorijos“ pavadinim¹, „mar˛inalistinei revoliucijai“ tampant savotika tarpine stotele pereinant nuo klasikinės ekonomikos mokyklos prie neoklasikinės ekonomikos mokyklos. Pa˛ymėtina, kad XIX a. pabaigoje – XX a. prad˛ioje buvo palyginti nedaug tikrų ekonomistų teoretikų. Jie vienas su kitu susirainėjo, skaitė vienas kito darbus, daugiausia originalo kalba, ir atverdavo savo mokslinius ˛urnalus kitų mokyklų atstovams. „Mar˛inalistinės revoliucijos“ antrajame etape, kai formavosi neoklasikinė ekonomikos teorija, did˛iausias buvo anglo A. Marshall’o, amerikiečio J. B. Clark’o ir italo V. Pareto indėlis. Be to, iame etape neoklasikinės krypties ekonomistai (G. K. Cassel’is, J. B. Clark’as, F. Y. Edgeworth’as, A. Marshall’as, K. Wicksell’is ir kt.) atsisakė klasikinei mokyklai būdingo dr¹saus po˛iūrio į ekonominź plėtr¹ kaip į vientis¹ proces¹. Prieingai, jie dėmesį sutelkė į trumpalaikio pobūd˛io problemas, susijusias su pajamų paskirstymu, vertės teorija ir bendr¹ja pusiausvyra, laikydami gyventojų skaičių ir techninź pa˛ang¹ autonominiais (nesusijusiais) veiksniais.

Mar˛inalistinių idėjų evoliucij¹ iuose dviejuose etapuose galima apibūdinti taip.

Pirma. I prad˛ių mar˛inalizmas savo subjektyvioje srovėje daugiau dėmesio teikė ekonominės analizės svarbai problematikoje, susijusioje su vartojimu (paklausa), o klasikai, kaip ˛inome, pirmenybź teikė gamybos (pasiūlos) problemoms. Tačiau toliau neoklasikai („mar˛inalistinės revoliucijos“ antrajame etape) pagrindė būtinybź tuo pat metu (sistemikai) tirti abi sritis, neiskiriant nė vienos i jų, ir neprieinant vienos kitai.

Antra. Pirmosios bangos (ekonominės minties subjektyvios krypties) mar˛inalistai, naudodami, panaiai kaip ir klasikai, prie˛asties – padarinio analizź, lyg ir pakartojo savo pirmtakų teorij¹. Kalba eina apie tai, kad prisiriimas prie kauzalistinio po˛iūrio ir vienus ir kitus atvedė į prekinių gėrybių vertės pripa˛inim¹ ekonominių tyrimų ieitine kategorija. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: klasikinė mokykla pirmine sritimi ekonomikoje laikė gamyb¹, o vertės formavimosi altiniu – gamybos ilaidas, gi „subjektyvistinė mokykla“ pirmine laikė vartojimo sritį ir manė, kad kain¹ lemia prekių ir paslaugų naudingumas.

Savo ruo˛tu antrosios bangos mar˛inalistai, tapź ekonomikos teorijos neoklasikinės krypties pradininkais, kauzalistinį po˛iūrį pakeitź funkciniu i ekonomikos mokslo „matymo lauko“ paalino beveik 200 metų egzistavusi¹ dilem¹ dėl gamybos ir vartojimo sričių pirmumo ir antrumo viena kitos at˛vilgiu, o tuo pačiu ir ginčus, kas yra vertės (kainos) pagrindas. Vaizd˛iai tariant, neoklasikai „apjungė“ gamybos ir vartojimo sritis į vientisos sisteminės analizės objekt¹, ribinių ekonominių dyd˛ių apibūdinimus pritaikydami ir paskirstymo bei mainų sritims. Dėl to lyg ir natūraliai buvo sujungtos abi vertės teorijos („klasikų“ ilaidų teorija ir „subjektyvistų“ naudingumo teorija) į vien¹ dvikriterinź teorij¹, pagrįst¹ ribinių katų ir ribinių naudingumų imatavimu vienu metu. Tai leido neoklasikams atsisakyti kiekvieno gamybos veiksnio vertės (vertingumo) specialios analizės.

Trečia. Skirtingai nuo „mar˛inalistinės analizės“ pirmojo etapo, antrajame jos etape kartu su ekonominės analizės funkciniu metodu įsitvirtino ir ekonominių procesų matematinio modeliavimo metodas kaip priemonė įgyvendinti ekonominės pusiausvyros mikroekonominiame lygmenyje koncepcij¹, dėl ko neoklasikinėje teorijoje iki pat XX a. ketvirtojo deimtmečio nepelnytai nebuvo svarstyta ekonominio augimo veiksnių problematika ir vykdyti makrotyrimai. Tačiau XIX a. paskutiniųjų deimtmečių mar˛inalistai, o vėliau ir jų pasekėjai XX a. prad˛ioje, ir toliau manė, kad ekonominį augim¹ laisva konkurencija palaiko automatikai, bei ir toliau laikėsi J. B. Say’aus „rinkų dėsnio“ ir jo pagrindinės idėjos dėl ekonomikos savireguliacijos ir pusiausvyros.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite mar˛inalizmo metodologinius principus ir ekonominės analizės metodus bei irykinkite mar˛inalistinio po˛iūrio ir tradicinio po˛iūrio skirtumus.

2. Apibūdinkite mar˛inalistinės revoliucijos eig¹.

3. Kodėl pirmasis „mar˛inalistinės revoliucijos“ etapas vadinamas politinės ekonomijos subjektyvios krypties etapu.

4. Kaip gimė „neoklasikinės ekonomikos teorijos“ pavadinimas?

5. Apibūdinkite „mar˛inalistinės revoliucijos“ pirmojo ir antrojo etapų idėjų teorinių-metodologinių skirtumų esmź.

6. Kokios, Jūsų nuomone, buvo mar˛inalistinės revoliucijos prie˛astys ir kokie padariniai?

LITERATŪRA

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 368-374.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 504-507; 513-515.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 145-155.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 210-224.

Howey R. S. The Rise of Marginal Utility School. – University of Kansas Press, 1960.

Hutchison T. W. A Review of economic Doctrines 1870-1929. – Oxford: Oxford University Press, 1953.

Black R. D., Coats A. W., Goodwin C. D. W. The Marginal Revolution in Economics. – Durham, NC: Duke University Press, 1973.

Henry J. F. The Making of Neoclassical Economics. – London: Unwin Hyman, 1990.

Laidler D. The Golden Age of the Quantity Theory. The Development of neoclassical Monetary Economics 1870 – 1914. – Oxford: Philip Alan, 1991.

XIX – XX С

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1289
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/MARINALIZMO-EKONOMIKOS-TEORIJA45819.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/MARINALIZMO-EKONOMIKOS-TEORIJA45819.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/MARINALIZMO-EKONOMIKOS-TEORIJA45819.php">MARˇINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA</a>

MARˇINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

MARˇINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA

Ekonominėje literatūroje paprastai iskiriami du „mar˛inalistinės revoliucijos“ etapai.

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

Ekonominėje literatūroje paprastai iskiriami du „mar˛inalistinės revoliucijos“ etapai.