MARŽINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA

MARŽINALIZMO EKONOMIKOS TEORIJA

Šiuolaikinës ribinio naudingumo teorijos išskirtinë savybë yra

ta, kad ji ypating¹ dëmesá kreipia á realaus žmogaus netobulum¹.

L. von Mises’as

Pagrindinës sampratos:

Maržinalizmas. Maržinalistinë revoliucija. Ribinio naudingumo ir ribinio produktyvumo teorija. Ideologinis neutralumas. Metodologinis individualizmas. Žmogaus racionalus elgesys. Retumo principas. Kiekybiniai tyrimo metodai. Matematiniai tyrimo metodai. Neoklasikinë srovë.

Pagalbinës sampratos:

Paradigmø kaita. Ribinë analizë. Ekonomikos teorija. Subjektyvus vertinimas. Priežasties-padarinio ir funkcinis ekonominiø reiškiniø ryšys. Statiška pusiausvyra. Subjektyvioji kryptis.

7.1.1. Maržinalizmas ir jo metodologiniai principai

Bet kurio mokslo istorijoje ne taip jau daug „revoliucijø“, t. y. situacijø, kai vyraujantis jos objekto tyrimø požiûris (bendras matymas ir analizës instrumentai), o kartais ir pats objektas smarkiai pasikeistø per palyginti trump¹ laikotarpá. Naudodami T. Kun’o termin¹, sakytume, kad ávyko paradigmø kaita.

Ekonomikos mokslo istorijoje reikšmingiausia revoliucija, matyt, reikëtø laikyti maržinalistinê revoliucij¹, ávykusi¹ XIX a. 8-tame dešimtmetyje, po kurios vyraujanti ekonomikos (tiksliau, mikroekonomikos) teorija tapo daug panašesnë á šiuolaikinê, nei iki jos. Šia prasme galima sakyti, kad bûtent nuo šio laikotarpio prasideda šiuolaikinës mikroekonomikos teorijos istorija.

Pats maržinalizmas, dar žinomas ir ribinio naudingumo bei ribinio produktyvumo teorijø pavadinimu (angl. marginal – ribinis), savarankiška politinës ekonomijos srove tapo XIX a. antrojoje pusëje. Jo pradininkai buvo C. Menger’is Austrijoje, W. S. Jevons’as Didžiojoje Britanijoje, L. Walras’as – Šveicarijoje ir Prancûzijoje, su kuriø knygø pasirodymu 1871–1874 m. chronologiškai siejama maržinalistinë revoliucija. Pažymëtina, kad paèi¹ „maržinalistinës revoliucijos“ pradži¹ vargu ar kas nors pastebëjo, o ir pati „revoliucija“ nebuvo vienadienis ávykis. Prireikë dar dvidešimties metø, kad revoliucijos atneštas naujas požiûris á tam tikrus dalykus ásigalëtø ekonomikoje, o maržinalizmo pradininkø teorijas pripažintø átakingi ekonomistai kaip atsiskyrim¹ nuo klasikinës ekonomikos teorijos. Skirtingai, nei tikëjosi trys mokslininkai, ribinio naudingumo principo atradimas XIX a. aštuntajame dešimtmetyje nebuvo ávertintas kaip revoliucinis. Apie tai, kad ávyko „maržinalistinë revoliucija“ pirmasis 1876 m. paskelbë L. Walras’as. Jis rëmësi savo pasiûlytomis idëjomis analizuoti ribinius ekonominius dydžius ir pretendavo pirmauti šioje „revoliucijoje“. Taèiau kadangi per trejus metus, t. y. 1871-1874 m. panašios krypties darbus publikavo ir C. Menger’is bei W. S. Jevons’as, tarp šiø trijø ekonomistø prasidëjo, atrodytø, neišsprendžiama byla dël mokslinës pirmenybës. Taèiau 1878 m. j¹ netikëtai nutraukë anglø profesorius Adamson’as iš Manèesterio, kuris vienoje Kautz’o knygoje pastebëjo trump¹ nuorod¹ á Brunswick’o 1853 m. išleist¹ knyg¹, kuri¹ parašë Hermann’as Heinrich’as Gossen’as, kurioje buvo išdëstyta malonumo ir skausmo teorija, o vëliau Britø muziejaus bibliotekoje vartinëdamas knygas atsitiktinai rado ir paèi¹ tada niekam nežinomo vokieèiø autoriaus knyg¹ Žmonijos verslo ástatymø tobulinimas ir žmonijos veiksmø taisyklës, kurios viena kopija, greièiausiai kaip dovana, nukeliavo á Anglij¹, ir kurioje buvo pateikti maržinalistinës analizës principai. Nesulaukês savo atlikto darbo išvadø pripažinimo ir giliai nusivylês, H. Gossen’as pamëgino atšaukti neparduot¹ savo knygos tiražo dalá ir sudegino visk¹, k¹ sugebëjo susigr¹žinti. Taèiau, kaip minëta, po ketvirèio amžiaus kai kurie išlikê knygos egzemplioriai tapo ateinanèiø ekonomistø kartø nuosavybe.

Pažymëtina, kad ir tarp maržinalizmo pirmtakø – „ribinio naudingumo“ kategorijos, naudojamos vartotojø elgsenos analizei, atradëjø ir funkciniø priklausomybiø matematinës analizës norint išsiaiškinti pusiausvyr¹ ûkinëje sistemoje pionieriø iš pradžiø buvo keletas autoriø. Kartu su H. Gossen’u jais buvo dar vienas vokieèiø mokslininkas ir praktikas J. H. von Thunen’as ir du prancûzø mokslininkai – J. Dupuit ir A. Cournot. Kaip pastebëjo M. Blaug’as, „jie užèiuopë mažëjanèio ribinio naudingumo dësná vienu ir tuo paèiu metu, bet reaguodami á visiškai skirtingas intelektualius iššûkius ir neturëdami paveldëto artimai susijusiø ekonominiø idëjø s¹vado pranašumo“. Tiesa, šie mokslininkai nesusilaukë šlovës, net ir neišgarsëjo tarp savo kolegø. Jie nesusilaukë ne tik pagerbimo (kokio nusipelnë), bet ir paprasèiausio savo rezultatø aptarimo, net kompetentingos kritikos. Visiška tyla ir abejingumas. Mirtis nežinomiems. Visa, k¹ jie sugebëjo atkovoti iš Gamtos – vëliau iš naujo buvo atrasta kitø. Be to, plaèiau ir sistemingiau. Vis dëlto, kartu su M. Blaug’u, turime teisê teigti, kad net jei nebûtø buvê W. S. Jevons’o, C. Menger’io ir L. Walras’o, mokslas vis tiek bûtø priëjês ribinê analizê, nes tai buvo bûtina bei pati išbaigta ribinë analizë jau egzistavo jos pirmeiviø darbuose. (Kalbëdami apie subjektyvistiná vertës aiškinim¹, mokslo istorikai dar mini šveicarø matematik¹ ir gamtinink¹ Daniel’á Bernoulli (1700–1782 m.), Bazelio universiteto fiziologijos (1733 m.) ir mechanikos (1750–1777 m.) katedrø profesoriø, jau 1738 m. nurodžiusá, kad piniginiø lëšø augimo vertë atskiram asmeniui juo mažesnë, juo didesni jo turtai, bei ekonomistø E. B. de Condillac o ir F. Galiani (pastarasis buvo susipažinês su D. Bernoulli raštais), tiesa, nepadariusiø vertës teorijai didesnës átakos, pavardes).

Taèiau reikia pažymëti, kad W. S. Jevons’as ir C. Menger’is iš viso nebuvo susipažinê su savo pirmtakø darbais, o L. Walras’as žinojo tik A. Cournot darbus. Be to, beveik tuo pat metu pakartotinai atrasdami mažëjanèio ribinio naudingumo dësná, jie nežinojo vienas kito darbø.

Vis dëlto, kad ir kaip bûtø, beveik vienu metu, bet visiškai nepriklausomai viena nuo kitos išëjusios trijose šalyse – Anglijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje – su visiškai skirtingomis socialinëmis-ekonominëmis s¹lygomis ir filosofinës bei ekonominës minties tradicijomis (užtenka tik ávertinti utilitarinê-empirinê filosofijos tradicij¹ Didžiojoje Britanijoje su J. Bentham’o „laimës aritmetika“ (felicific calculus), neokantiná filosofiná klimat¹ Austrijoje ir kartezinê (Descartes’inê) filosofinê atmosfer¹ Šveicarijoje), šios knygos turëjo fundamentalø panašum¹, leidusá palikuonims jø autorius pavadinti maržinalizmo teorijos kûrëjais. Šie panašumai pirmiausiai priskirtini tam, kas buvo laikoma pagrindinëmis ekonomikos mokslo problemomis ir kokiais metodais jas reikia sprêsti. Visi šie autoriai, atradê mažëjanèio ribinio naudingumo princip¹, siekë sukurti koncepcij¹, kuri iš esmës skirtøsi nuo darbinës vertës teorijos ir jai priešino naudingumo teorij¹. Pagal j¹ mainomosios vertës dydá lemia naudingumo intensyvumas, priklausantis nuo jau turimo kiekio. Tai kartu fiziologinis ir psichologinis dësnis, kai kiekvienas poreikis yra apibrëžtas ir mažëja iki nulinio dydžio, vadinamo prisotinimu. Vadinasi, naudingumas yra kiekio funkcija. Maržinalistai sutartinai skelbë: „Neturtëlio taleris, skirtas apmokëti reikalingiausius dalykus, ir turèiaus taleris, baigi¹s pripildyti piniginê, žvelgiant matematiko akimis, yra lygûs vienetai. Taèiau moraliniu požiûriu vienas yra vertas auksinio, o antras nevertas në sudilusio skatiko“. Tiesa, jau iki „maržinalistinës revoliucijos“ egzistavo subjektyvios vertës teorijos, pavyzdžiui, Prancûzijoje, bei ribinio naudingumo samprata buvo priimtina kai kuriems mokslininkams. Bet „maržinalistinë revoliucija“ suteikë galimybê ekonomistams formaliai ávertinti fakt¹, kad vartotojo elgsena, pagrásta naudingumo maksimizavimo principu, gali atlikti svarbø vaidmená nulemiant kain¹.

Be to, ši¹ naudingumo teorij¹ padëjo patobulinti ribinë analizë (angl. marginal analysis), kuri ir davë pavadinim¹ naujajai politinës ekonomijos krypèiai. Patá maržinalistiná metod¹ galima ážvelgti jau D. Ricardo diferencinës rentos teorijoje, bet ribinio naudingumo teorijos atradimas ir maržinalistinio principo taikymas gamybos bei paskirstymo teorijai leido ekonomistams paaiškinti vartojim¹, gamyb¹ ir paskirstym¹ pagal viening¹ princip¹. (Beje ekonominës minties istorikai iki šiol ginèijasi, kas maržinalistinëje revoliucijoje buvo svarbiau: naudingumas ar maržinalizmas).

Kitas „maržinalistinës revoliucijos“ rezultatas maržinalistiniam metodui tapus dominuojanèiu buvo tas, kad matematika – diferencialinis ir integralinis skaièiavimas – buvo ádiegtas á ekonomikos teorij¹ plaèiu mastu. Tiek plaèiu, kad be jos dabar nebeásivaizduojame ekonomikos teorijos. Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje P. Samuelson’o žodžiais tariant, „Matematika bûtina ekonomikos mokslui atnaujinti. Matematikos kalba – vienintelë galima kalba pagrindiniams ekonomikos teorijos teiginiams išdëstyti []“.

Dar viena bûdinga maržinalizmo savybë – ekonominës analizës psichologizavimas. Maržinalizmo šalininkai žiûrëjo á savo tyrimø objekt¹ (laisvos verslininkystës sistem¹) izoliuoto ûkinio subjekto požiûriu. Buvo daroma prielaida, kad šio individo dalyvavimas ekonominiuose procesuose yra visiškai nulemtas jo psichologiniø, subjektyviø tokios veiklos asmeninës naudos ir praradimø vertinimø. Iš esmës teorijos buvo kuriamos taip, kad jos, grindžiamos tokiais ávertinimais, paaiškintø ávairius ekonominius reiškinius – kain¹, paklaus¹, pasiûl¹, gamybos kaštus ir panašiai.

Reikia ávertinti ir tai, kad svarbus tapo ekonominiø atstovø pasiskirstymas tarp vartotojø (namø ûkiø) ir gamintojø (firmø), kadangi ribinio naudingumo principas átvirtino vartotojo elgsenos teorij¹, o ribinio produktyvumo principas – firmos ar šakos elgsenos teorij¹. Klasikinëje ekonomikos teorijoje skirstymas á tris klases – žemës savininkus, kapitalistus ir darbininkus – buvo reikšmingas. Kiekvienai klasei buvo bûdingas savas elgesio modelis, jø pajamas lemiant specifiniams principams. O maržinalistinëje ekonomikos teorijoje, ypaè bendrosios pusiausvyros teorijoje, skirstymas á žemës savininkus, kapitalistus ir darbininkus neturi didelës reikšmës: jie vienodai vertinami kaip gamybos veiksniø savininkai. Renta, palûkanos ir atlyginimai aiškinami vienodu principu – t. y. maržinalistiniu principu. 7.1.1 paveiksle apibendrinta ekonominiø atstovø pasiskirstymas klasikinëje ir maržinalistinëje ekonomikos teorijose.

7.1.1 pav. Klasikinë ir maržinalistinë ekonomikos teorijos

Maržinalizmo atsiradim¹ lëmë objektyvûs veiksniai. XIX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmeèiuose kapitalistiniai santykiai intensyviai plëtojosi ne tik Anglijoje, bet ir kontinentinëje Europoje bei JAV. Gilëjant darbo pasidalijimui, plëtësi kapitalistinë rinka, stiprëjo ekonominës sistemos tarpusavio priklausomybë ir konkurencinë kova tarp jø. Stichiškai veikiantis rinkos mechanizmas privaèiam verslininkui atrodë galinga akla jëga, galinti atnešti ir klestëjim¹ ir žlugim¹. Savo skaièiavimus jis siejo su teisingo, pagrásto sprendimo apie pardavimø apimtis, kainas ir panašiai pasirinkimu. Maržinalizmas ir tapo specifine teorine to laikmeèio šiø siekiø forma.

Pagrindinë maržinalizmo idëja – ribiniø ekonominiø dydžiø kaip ekonominës sistemos firmos, šakos ir tautos ûkio mastais tarpusavyje susijusiø reiškiniø tyrimas. Kaip rašë E. von Bohm-Bawerk’as, „Ribinio naudingumo mintis yra tarytum užburtas žodis „Sezamai, atsiverk “. Tai formulë, kuri duoda rakt¹ išsiaiškinimui sudëtingiausiø ûkio reiškiniø ir leidžia išnarplioti painiausias mokslo problemas“. Taèiau bûtø neteisinga manyti, kad maržinalizmo esmê sudarë prisitaikymas prie ribiniø dydžiø. Ribinë analizë buvo tik vienas iš metodologiniø principø, veiksmingas tyrimø metodas, kurá faktiškai naudojo daugelis ekonomistø iki, – užtenka tik prisiminti minët¹já vokietá Hermann’¹ Gossen’¹ (1810–1858 m.), pirm¹já sistematiškai pateikusá maržinalizmo koncepcij¹ bei ribinio naudingumo teorij¹, tiesa, neávertint¹ amžininkø ir nepelnytai užmiršt¹ dešimtmeèiams, – ir po XIX a. aštuntojo dešimtmeèio. Bet iš šio metodologinio principo neatsiskleidžia maržinalizmo esmë. Todël norint maržinalizm¹ nagrinëti kaip svarbi¹ politinës ekonomijos srovê, pirmiausia reikia aptarti ir kitus pagrindinius jo metodologinius principus, kuriais grindžiamos pagrindinës C. Menger’io, W. S. Jevons’o, L. Walras’o ir jø pasekëjø E. von Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’io, J. B. Clark’o, A. Marshall’o, V. Pareto ir kitø teorijos. Juk norint suprasti ávykusi¹ maržinalistinê „revoliucij¹“, reikia ávertinti tai, kad maržinalizmas grindžiamas iš esmës naujais ekonominës analizës metodais, leidžianèiais nustatyti ribinius dydžius, padedanèius apibûdinti ekonominiø reiškiniø vykstanèius pokyèius. Jau tai yra vienas iš svarbiø maržinalizmo skirtumø nuo klasikinës politinës ekonomijos, kurios autoriai visuomet tenkinosi tik ekonominio reiškinio (kategorijos) esmës apibûdinimu, išreikštu vidutiniu ar suminiu dydžiu.

Pirmiausia formuluodami savo koncepcij¹ maržinalistai kritikavo jaunosios istorinës mokyklos požiûrá. Vienas bûdingiausiø maržinalizmo metodologijos bruožø yra tezë apie analizës ideologiná neutralum¹. Maržinalistø nuomone, norint, kad politinë ekonomija taptø tikru mokslu, reikia j¹ išlaisvinti nuo ideologijos poveikio ir atriboti nuo konkreèiø ekonominiø disciplinø, tokiø, kaip, komercinë statistika, fiskalinë teorija ir t. t. Tam, kad pabrëžtø savo tyrimø „nesuinteresuotum¹“, maržinalistai net atsisakë termino politinë ekonomija (political economy) ir pakeitë já neutraliu terminu ekonomika (economics). Beje, dabar mes šá termin¹ dabar verèiame ekonomikos teorija). Pirmasis taip pasielgë W. S. Jevons’as, o paskui to nepriklausomai nuo jo A. Marshall’as, kurá palaikë dauguma Didžiosios Britanijos ir JAV teoretikø.

Svarbus maržinalizmo metodologinis bruožas – metodologinis individualizmas. Skirtingai nuo merkantilistø ir klasikø, m¹sèiusiø tokiomis kategorijomis, kaip šalys ir klasës, holistinio požiûrio, maržinalistai laikësi metodologinio individualizmo, t. y. visus visuomeninius ekonominius reiškinius aiškino pavieniø individø elgsena. Todël kalbant apie subjektyviausios ekonominës srovës ekonomikos mokslo raidoje maržinalizmo metodologij¹ neretai vartojamas terminas – subjektyvistinë srovë, nes pagrindinis jos principas yra subjektyviai-psichologinis požiûris á ekonominius reiškinius. Maržinalistiniø konstrukcijø išeities taškas dažniausiai buvo ne ûkinio gyvenimo faktø apibendrinimas, o ûkiniø subjektø nuomonës apie šiuos faktus. Jø kûrëjai á politinê ekonomij¹ žvelgë individo akimis iš jo subjektyvaus psichologinio taško ir tikëjo, kad, remiantis subjektyviais vertinimais, galima paaiškinti bet kuriuos ekonominius procesus, reiškinius ir dësnius. (Pavyzdžiui, austrø psichologinës mokyklos atstovas F. von Wieser’is, politinê ekonomij¹ laikë vienu iš taikomosios psichologijos skyriø, nagrinëjanèiø ûkiná gyvenim¹.) Iš tiesø, kadangi maržinalistinëje sistemoje, kur visi ekonominiai subjektai yra visiškai tapatûs ir lygiateisiai, kiekvienas veikia vadovaudamasis vien tik savo interesais, tai ekonominiai dësniai tampa individualiø sprendimø, pagrástø laisvu subjektø pasirinkimu, s¹veikos padariniu (rezultatu).

Kitas maržinalizmo metodologijos kertinis akmuo – žmogaus racionalaus elgesio rinkos ekonomikoje principas. Pagal já kapitalistinis ûkis laikomas visuma racionaliø subjektø, veikianèiø jame, siekiant padidinti asmeninê naud¹. Skirtum¹ tarp šiø individø lemia tai, kurioje sferoje (gamybos, paskirstymo, mainø ar vartojimo) jie siekia savo tikslø, bei, aišku, tai, kad kiekvien¹ konkreèi¹ ekonominê situacij¹ jie vertina subjektyviai, turëdami sav¹ supratim¹ apie asmeninê naud¹. Siekdami paaiškinti žmogaus racionalaus elgesio principo esmê maržinalizmo teorijos autoriai tyrimo objektu pasirinko Robinzono, t. y. izoliuoto nuo visuomenës individo, kuris priimdamas sprendimus vadovaujasi dalyvavimo ekonominiame procese savo naudos ir praradimø ávertinimu, individualaus ûkio modelá.

Á savo koncepcijos centr¹ iškeldami subjektyviø vertinimø problemas, maržinalistai iš esmës pripažino tik tuos iš jø, kurie buvo susijê su vartojimo reikmëmis. Juk, maržinalistø nuomone, žmogus m¹sto „èia ir dabar“ – ávertina vertingum¹ tø gërybiø, kurias vartoja, bet jokiu bûdu negalvoja taip toli ir giliai, kad galëtø ávertinti gamybos veiksniø naudingum¹. Vadinasi, jø teigimu, žmogus gali susidaryti koki¹ nors nuomonê apie naud¹ sau, kad naudingesnës vartojimo gërybës, o ne gamybos priemonës (duona, o ne staklës). Bûtent šie vertinimai maržinalizmo teorijoje lëmë vartojimo reikmenø kainas (netiesiogiai, per paklaus¹ arba tiesiogiai) bei mainø proporcijas, o austrø psichologinës mokyklos atstovø teorijoje – net ir gamybos priemoniø kainas, jø savininkø pajamas bei gamybos kaštus. Taigi skirtingai nuo klasikø, gamybos sritá laikiusiø pirmine, lyginant su apyvartos sfera, maržinalistø teorijose savotiškai vartojimui teikta pirmenybë lyginant su gamyba (ypaè tai ryšku austrø mokyklos koncepcijose).

Maržinalizmo metodologijoje svarbi vieta tenka retumo principui. Tai reiškia, kad daugelyje maržinalistiniø teorijø iš anksto daryta prielaida apie vienos ar kitos gërybës ribot¹, fiksuot¹ pasiûlos dydá, numatantá jos panaudojimo alternatyvias galimybes. Dël to jos kaina, natûralu, visiškai priklausë nuo paklausos, kuri savo ruožtu buvo glaudžiai susiejama su subjektyviais vertinimais. (Kalbant apie subjektyviø vertinimø svarb¹ vertinant ribotas gërybes, prisimintinas XIX a. viduryje Whateley išsakyta mintis, kad perlai buvo vertingi ne todël, kad žmonës dël jø nerdavo á jûros gelmes, bet žmonës nerdavo á jûr¹ dël jø todël, kad jie buvo vertingi. O kad didëjantis kiekis gali visiškai nuvertinti gërybê, savo paskaitoje apie ribotumo poveiká vertei, dar 1833 m. išspausdintoje pavadinimu Vertës supratimas, rašë Oksfordo profesorius W. F. Lloyd’as). Taigi, jei klasikinëje koncepcijoje kainos nustatymo pagrind¹ sudarë išlaidø principas, susiejantis jos dydá su darbo s¹naudomis ar gamybos išlaidomis, tai maržinalistø koncepcijoje kainos formavimasis (pagal ribinio naudingumo teorij¹) susiejamas su produkto vartojimu, t. y. atsižvelgiant á tai, kiek pasikeis vertinamo produkto paklausa padidinus šio produkto (gërybës) kieká vienu vienetu.

Ávertinant racionalumo ir retumo principus, maržinalistai iš naujo suformulavo ir patá ekonomikos teorijos objekt¹, juo ávardydami ne klasikø mokyklai labai bûding¹ tautø turto ir ekonominio augimo priežasèiø bei pajamø paskirstymo tarp visuomenës klasiø klausim¹, o ribotø ištekliø racionalaus paskirstymo (alokacijos) problem¹. W. S. Jevons’as taip suformulavo savo tyrimo tiksl¹ (ekonomikos mokslo pagrindiná uždaviná): „Duota: tam tikras skaièius žmoniø su ávairiais poreikiais ir gamybinëmis galimybëmis, turinèiø žemës ir kitø žaliavø šaltiniø; reikia nustatyti: jø darbo panaudojimo bûd¹, kuris maksimizuoja produkto naudingum¹“. Taigi, ekonomika pirm¹ kart¹ tapo mokslu, nagrinëjanèiu tarpusavio ryšius tarp duotø tikslø ir duotø ribotø ištekliø, turinèiø alternatyvaus panaudojimo galimybiø. Klasikinë ekonomikos plëtros teorija buvo pakeista bendros pusiausvyros iš principo statinës struktûros rëmuose koncepcija ir dël maržinalistinës teorijos pusiausvyros ir ekonomikos pastovumo problemos tapo ir ámoniø bei firmø, ir viso tautos ûkio s¹veikos su supanèia aplinka rezultatø analizës objektas.

Šá didëjantá maržinalistø susidomëjim¹ ištekliø paskirstymo problemomis, ko gero, iš dalies lëmë auganèios abejonës ekonominiø numatymø, išsakytø klasikø ir K. Marx’o darbuose, pagrástumu. Tam tikra prasme šá susidomëjim¹ sukëlë ir intelektualios aplinkos ekonomikos moksle ypatybës. Pamažu buvo vis geriau suprastos tiksliø matematiniø analizës metodø galimybës, leidžianèios griežtai susieti tarpusavyje demografinius ir technologinius veiksnius.

Maržinalizmo kûrëjai nebuvo vieningi išsakydami savo nuomonê, kokia turëtø bûti ekonominë analizë – pabrëžianti priežasties–pasekmës ar funkciná ryšá. Austrø mokyklos ekonomistai, tvirtai pasisakydami už pirm¹já požiûrá, savo uždaviniu laikë nustatyti ekonominiø reiškiniø kauzolistinius, t.y. priežastinius – pasekminius ryšius. O amerikieèiø ir Kembridžo mokyklos atstovai, kaip ir ekonomistai-matematikai (pirmiausia V. Pareto) taip pat kategoriškai neigë šá princip¹, nagrinëdami tik funkcinius ekonominiø fenomenø tarpusavio ryšius, nepriklausomai nuo to, kuris iš jø – priežastis, o kuris – pasekmë. Tik XIX a. antrojoje pusëje vokieèiø istorinës mokyklos dëka pirm¹ kart¹ buvo pagrástas ekonominiø bei neekonominiø veiksniø ir elementø tarpusavio priklausomumas (funkcinis ryšys), atsižvelgiant á jø poveiká ekonominei sistemai. Taèiau tik XIX a. pabaigoje po „maržinalistinës revoliucijos“ ir ekonominëje mintyje atsiradus neoklasikinei krypèiai, gamybos sferos ir apyvartos sferos tarpusavio ryšiø bei pusiausvyros ekonominëse sistemose apibûdinimo tyrimuose ásitvirtino funkcinë analizë.

Tai, galiausiai, leido atsisakyti klausimo, kurios ekonominës kategorijos pirminës ir kurios antrinës bei atvërë keli¹ plaèiai panaudoti kiekybinius ekonominiø fenomenø tarpusavio ryšiø tyrimo metodus. XX a. ekonomikos teorijoje ásigalëjo bûtent šis, antrasis požiûris, tapês svarbiausia analizës priemone, pavertusia ekonomikos teorij¹ tiksliuoju mokslu, o austrø mokyklos atstovai jos istorijoje liko, ko gero, paskutiniai teoretikai, dar mëginê paaiškinti ûkiniø procesø mechanizm¹.

Po „maržinalistinës revoliucijos“ pagrindiniu ekonomikos tyrimø objektu tapo optimizavimo problema ávertinant ribotumus: ribotø ištekliø paskirstymas, leidžiantis maksimizuoti naudingum¹ ir peln¹. Klasikiniams ekonomistams, tarp jø A. Smith’ui ir D. Ricardo, daugiausiai rûpëjo ekonominio augimo problemos, o ne statiškas ištekliø paskirstymas. Maržinalistinës ekonomikos teorijos formavimasis ekonomistø dëmesá nuo dinamikos sutelkë prie statikos klausimø, t. y. maržinalistinio ekonomikos teorijos objekto supratimo atsiradimas paskatino statiško tyrimø požiûrio plëtr¹. Maržinalistus domino ne dinaminis, o statiškas ekonominës sistemos aspektas, ne procesas, o architektonika, ne tai, kaip keièiasi ekonomika, o tai, kaip ji sudaryta. Tai nereiškia, kad maržinalistai tautos ûká nagrinëjo vien tik stacionarioje (ramybës) bûklëje ir ignoravo dinamikos problemas. Pavyzdžiui, A. Marshall’as pagal biologiná požiûrá dinaminê ekonomikos teorij¹ laikë ekonomistø „Meka“; vienas iš L. Walras’o Elementø skyriø skirtas kapitalo formavimuisi; C. Menger’is ir austrø mokykla átraukë laiko samprat¹ á savo kapitalo teorij¹, o J. B. Clark’as dinamik¹ išskyrë á atskir¹ ekonomikos teorijos skyriø. Taèiau reikalas tas, kad net ir jis dinamik¹ suprato kaip mechaniná statikos panaudojim¹, nagrinëjantá trumpalaikes bûkles pereinant iš vienos pusiausvyros bûklës á kit¹. Pokyèiai ir dinamika maržinalistinëje teorinëje sistemoje buvo traktuojami kaip diskretiškø statiškø bûkliø eiliškumas (kaita). Todël visos fundamentalios maržinalizmo teorijos numano statiškos pusiausvyros buvim¹, kai paklausa lygi pasiûlai, ištekliai yra iki galo panaudojami, o nacionalinës pajamos yra maksimalios. Maržinalistams nedavë ramybës klausimas, iškeltas ir bendrais bruožais atsakytas dar A. Smith’o Tautø turte: kaip gali egzistuoti ir nesužlugti sistema, susidedanti iš asmeninio intereso siekianèiø individø.

O požiûris apie nustatyt¹ gamybos lygá reiškë ir mûsø jau minëtø mainø pirmenybiškum¹ lyginant su gamyba. Kadangi produktas iš karto yra gaunamas, tai pagrindiniai ekonominiai dësningumai kildinami iš mainø proceso analizës. Taigi, skirtingai nuo ekonomistø klasikø, analizëje ëjusiø nuo gamybos prie mainø (pavyzdžiui, vertës teorijoje) – tai jiems leido atskleisti ekonominiø santykiø esmê – maržinalistai, priešingai, gamybos kategorijas aiškino susiklosèiusiomis mainø proporcijomis. Tiesa, tam tikros lëšø apimties paskirstymo su maksimaliu efektu akcentavimas gerokai stipresnis šveicariškoje ir austriškoje maržinalinëse tradicijose, lyginant su anglø mokykla, kur dominavo A. Marshall’as. Pastarasis ekonomines žinias perëmë iš J. S. Mill’io ir per vertës teorij¹, pagrást¹ realiomis išlaidomis, išsaugojo ryšá su ekonominës minties klasikine srove. Negana to, jis niekada visiškai neatsisakë giliai ásišaknijusio klasikinio ásitikinimo, kad ekonominë gerovë priklauso nuo kapitalo kaupimo ir gyventojø skaièiaus augimo ne mažesniu laipsniu, kaip ir nuo ištekliø paskirstymo. Jis šalinasi rizikingø bendrosios pusiausvyros ir stacionarumo s¹lygø bei tobulos konkurencijos abstrakcijø, linkdamas á atskirø srièiø dalinê analizê.

Lyginant su klasikine teorija, maržinalistinë teorija, kaip minëta, plaèiai naudojo matematinius metodus, tarp jø diferencines lygtis (skaièiavimus). Be to, maržinalistams matematika buvo reikalinga ne tik ribiniø ekonominiø rodikliø analizei, bet ir optimaliø sprendimø pasirenkant geriausi¹ variant¹ iš galimø bûkliø ar hipoteziø aibës priëmimo pagrindimui.

Pagal minëtus naujus metodologinius principus, maržinalistai sukûrë viening¹ teorinê sistem¹, apëmusi¹ visus ekonominës teorijos skyrius. XIX a. dešimtame dešimtmetyje ji, papildyta A. Marshall’o bei aprûpinta išplëtotu matematiniu aparatu (maržinalizmo tikslo funkcijos maksimizacijos principas, lyginant ribinius dydžius, leido ekonomines problemas traktuoti kaip s¹lyginio ekstremumo radimo uždaviná ir tam naudoti diferenciná skaièiavim¹ bei kitus analizës matematinius instrumentus), gavo neoklasikinës srovës pavadinim¹ ir šimtmeèio pabaigoje tapo vyraujanèia išvystytos ekonomikos šalyse.

7.1.2. Maržinalistinës revoliucijos etapai

Ekonominëje literatûroje paprastai išskiriami du „maržinalistinës revoliucijos“ etapai.

Pirmasis etapas apima XIX a. aštunt¹já ir devint¹já dešimtmeèius, kai austro C. Menger’io ir jo mokiniø, o taip pat minëtø anglo W. S. Jevons’o ir prancûzo L. Walras’o darbuose buvo apibendrintos maržinalistinës analizës idëjos. Šiame etape tarp maržinalistinës teorijos atstovø didžiausio pripažinimo sulaukë C. Menger’is, tapês maržinalizmo austrø mokyklos lyderiu. Jo mokykla, kurioje taip pat aktyviai bendradarbiavo F. von Wieser’is, E. von Bohm-Bawerk’as ir kiti mokslininkai, pasisakë prieš istoriná ir sociologiná požiûrá ekonomikos teorijoje, gindama „gryn¹já ekonomikos moksl¹“, kaip ir „klasikinë mokykla“, apie kuri¹ jie kalbëjo palankiai ir netgi su pagarba, lyg vaikas apie tëv¹. (E. von Bohm-Bawerk’o žodžiais tariant, „Klasikiniø ekonomistø klaidos tëra, taip sakant, paprastos kiekvieno mokslo kûdikystës ligos“). Be to, šiame etape tapusi¹ pagrindine prekës ribinio naudingumo teorij¹ mokykla ávardijo svarbiausia s¹lyga jos vertei, o pats prekës naudingumo ávertinimas buvo pripažástamas psichologiniu dydžiu atsižvelgiant á konkretaus žmogaus pozicijas. Todël pirm¹já „maržinalistinës revoliucijos“ etap¹ priimta vadinti politinës ekonomijos „subjektyvia kryptimi“.

Apibûdindamas šá etap¹, M. Blaug’as atkreipë dëmesá á trukumus, kuriø neišvengë „visi trys (C. Menger’is, W. S. Jevons’as, L. Walras’as. – Aut. pastaba) ribinio naudingumo teorijos pradininkai“, tarp jø:

1. prekës naudingumas nagrinëjamas kaip šios prekës kiekio funkcija, nepriklausanti nuo kitø vartojamø prekiø kiekio;

2. vartotojo elgsenos „aiškinimas“ pagal naudingum¹ susiduria su dviguba opozicija (viena iš jø teigia, kad naudingumo teorija grindžiama abejotina ir net neteisinga psichologija, o kita – kad vartotojiškos elgsenos psichologiniai aspektai nëra susijê su ekonominio proceso, nepriklausanèio nuo individualiø pojûèiø, objektyvia plëtra);

3. „gerovë“ suvedama á kiekybiniø, galimø išmatuoti visø individø (namø ûkiø) naudingumø sum¹, ir optimaliu laikomas toks ištekliø paskirstymas, kuris maksimizuotø gerovê bûtent šia prasme.

„Maržinalistinës revoliucijos“ antrasis etapas vyko XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Nuo šio laikotarpio maržinalizmas tapo populiarus ir jam teikta pirmenybë daugelyje šaliø. Pagrindinis maržinalistø pasiekimas šiame etape – aštuntojo dešimtmeèio subjektyvizmo ir psichologizmo atsisakymas tam, kad galima bûtø patvirtinti, J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, jog „grynos ekonomikos tikslas [] visada liko ekonominio gyvenimo reguliarios eigos aiškinimas pagal tam tikras s¹lygas“.

Dël to „naujø“ maržinalistiniø idëjø atstovai buvo pradëti laikyti klasikinës politinës ekonomijos ápëdiniais, o jø teorija, atitinkamai, gavo „neoklasikinës teorijos“ pavadinim¹, „maržinalistinei revoliucijai“ tampant savotiška tarpine stotele pereinant nuo klasikinës ekonomikos mokyklos prie neoklasikinës ekonomikos mokyklos. Pažymëtina, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo palyginti nedaug tikrø ekonomistø teoretikø. Jie vienas su kitu susirašinëjo, skaitë vienas kito darbus, daugiausia originalo kalba, ir atverdavo savo mokslinius žurnalus kitø mokyklø atstovams. „Maržinalistinës revoliucijos“ antrajame etape, kai formavosi neoklasikinë ekonomikos teorija, didžiausias buvo anglo A. Marshall’o, amerikieèio J. B. Clark’o ir italo V. Pareto indëlis. Be to, šiame etape neoklasikinës krypties ekonomistai (G. K. Cassel’is, J. B. Clark’as, F. Y. Edgeworth’as, A. Marshall’as, K. Wicksell’is ir kt.) atsisakë klasikinei mokyklai bûdingo dr¹saus požiûrio á ekonominê plëtr¹ kaip á vientis¹ proces¹. Priešingai, jie dëmesá sutelkë á trumpalaikio pobûdžio problemas, susijusias su pajamø paskirstymu, vertës teorija ir bendr¹ja pusiausvyra, laikydami gyventojø skaièiø ir techninê pažang¹ autonominiais (nesusijusiais) veiksniais.

Maržinalistiniø idëjø evoliucij¹ šiuose dviejuose etapuose galima apibûdinti taip.

Pirma. Iš pradžiø maržinalizmas savo subjektyvioje srovëje daugiau dëmesio teikë ekonominës analizës svarbai problematikoje, susijusioje su vartojimu (paklausa), o klasikai, kaip žinome, pirmenybê teikë gamybos (pasiûlos) problemoms. Taèiau toliau neoklasikai („maržinalistinës revoliucijos“ antrajame etape) pagrindë bûtinybê tuo pat metu (sistemiškai) tirti abi sritis, neišskiriant në vienos iš jø, ir nepriešinant vienos kitai.

Antra. Pirmosios bangos (ekonominës minties subjektyvios krypties) maržinalistai, naudodami, panašiai kaip ir klasikai, priežasties – padarinio analizê, lyg ir pakartojo savo pirmtakø teorij¹. Kalba eina apie tai, kad prisirišimas prie kauzalistinio požiûrio ir vienus ir kitus atvedë á prekiniø gërybiø vertës pripažinim¹ ekonominiø tyrimø išeitine kategorija. Tiesa, yra vienas esminis skirtumas: klasikinë mokykla pirmine sritimi ekonomikoje laikë gamyb¹, o vertës formavimosi šaltiniu – gamybos išlaidas, gi „subjektyvistinë mokykla“ pirmine laikë vartojimo sritá ir manë, kad kain¹ lemia prekiø ir paslaugø naudingumas.

Savo ruožtu antrosios bangos maržinalistai, tapê ekonomikos teorijos neoklasikinës krypties pradininkais, kauzalistiná požiûrá pakeitê funkciniu iš ekonomikos mokslo „matymo lauko“ pašalino beveik 200 metø egzistavusi¹ dilem¹ dël gamybos ir vartojimo srièiø pirmumo ir antrumo viena kitos atžvilgiu, o tuo paèiu ir ginèus, kas yra vertës (kainos) pagrindas. Vaizdžiai tariant, neoklasikai „apjungë“ gamybos ir vartojimo sritis á vientisos sisteminës analizës objekt¹, ribiniø ekonominiø dydžiø apibûdinimus pritaikydami ir paskirstymo bei mainø sritims. Dël to lyg ir natûraliai buvo sujungtos abi vertës teorijos („klasikø“ išlaidø teorija ir „subjektyvistø“ naudingumo teorija) á vien¹ dvikriterinê teorij¹, pagrást¹ ribiniø kaštø ir ribiniø naudingumø išmatavimu vienu metu. Tai leido neoklasikams atsisakyti kiekvieno gamybos veiksnio vertës (vertingumo) specialios analizës.

Treèia. Skirtingai nuo „maržinalistinës analizës“ pirmojo etapo, antrajame jos etape kartu su ekonominës analizës funkciniu metodu ásitvirtino ir ekonominiø procesø matematinio modeliavimo metodas kaip priemonë ágyvendinti ekonominës pusiausvyros mikroekonominiame lygmenyje koncepcij¹, dël ko neoklasikinëje teorijoje iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmeèio nepelnytai nebuvo svarstyta ekonominio augimo veiksniø problematika ir vykdyti makrotyrimai. Taèiau XIX a. paskutiniøjø dešimtmeèiø maržinalistai, o vëliau ir jø pasekëjai XX a. pradžioje, ir toliau manë, kad ekonominá augim¹ laisva konkurencija palaiko automatiškai, bei ir toliau laikësi J. B. Say’aus „rinkø dësnio“ ir jo pagrindinës idëjos dël ekonomikos savireguliacijos ir pusiausvyros.

Kontrolinës užduotys ir klausimai

1. Apibûdinkite maržinalizmo metodologinius principus ir ekonominës analizës metodus bei išryškinkite maržinalistinio požiûrio ir tradicinio požiûrio skirtumus.

2. Apibûdinkite maržinalistinës revoliucijos eig¹.

3. Kodël pirmasis „maržinalistinës revoliucijos“ etapas vadinamas politinës ekonomijos subjektyvios krypties etapu.

4. Kaip gimë „neoklasikinës ekonomikos teorijos“ pavadinimas?

5. Apibûdinkite „maržinalistinës revoliucijos“ pirmojo ir antrojo etapø idëjø teoriniø-metodologiniø skirtumø esmê.

6. Kokios, Jûsø nuomone, buvo maržinalistinës revoliucijos priežastys ir kokie padariniai?

LITERATÛRA

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 368-374.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 504-507; 513-515.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 145-155.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 210-224.

Howey R. S. The Rise of Marginal Utility School. – University of Kansas Press, 1960.

Hutchison T. W. A Review of economic Doctrines 1870-1929. – Oxford: Oxford University Press, 1953.

Black R. D., Coats A. W., Goodwin C. D. W. The Marginal Revolution in Economics. – Durham, NC: Duke University Press, 1973.

Henry J. F. The Making of Neoclassical Economics. – London: Unwin Hyman, 1990.

Laidler D. The Golden Age of the Quantity Theory. The Development of neoclassical Monetary Economics 1870 – 1914. – Oxford: Philip Alan, 1991.

XIX – XX С

I

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

C