VILNIAUS KOOPERACIJOS KOLEGIJOS

KAUNO SKYRIUS

MIKROEKONOMIKOS SAVARANKIŠKAS NAMŲ DARBAS 7 VARIANTAS

TURINYS

Įvadas.3

Rinkos ekonomika : jos privalumai ir trūkumai..4

Bendrasisi ir ribinis naudingumas..8

Utduoties sprendimas.11

Išvados12

ĮVADAS

Rengian šį savarankišką mikroekonomikos darbą, pamėginsiu išsiaiškinti kai kurias temas. Panagrinėsiu rinkos ekonomiką, jos privalumus ir trūkumus. Išsiaiškinsiu kas yra bendrasis ir ribinis naudingumas. Pamėgnsiu išsiaiškinti kas yra naudingumo teorija, kokiomis prielaidomis ji remiasi. Manau kad, rengiant šį darbą, išplėsiu savo tinias apie rinkos ūkį. Šiek tiek bandysiu suvokti rinkos ekonomikos fukcionavimo principus.

1.Rinkos ekonomika : jos privalumai ir trūkumai

Terminas rinka pirmiausia reiškia vietą, kurioje prekės būdavo perkamos ir parduodamos. Rinka- tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonomikoa subjektų vaiklą.

Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam su kitu. Rinka - tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras - kainų svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia tmones veikti taip. Kaip būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio produkto struktūra daugiau ar matiau sutampa su visuomenės poreikiais. Rinkoje pirkėjas sprendtia, kiek jis nori ar gali mokėti ut prekę, priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas - ut kokią kainą jam apsimoka gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja, t.y.norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina. Galima pasakyti, kad rinka - tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai - vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai - tai firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo jėgą.

Schema rodo. Kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką - firmų tikslas - pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną. Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau ir bendrosios pajamos, ir kaštai yra :

TR P_P * Q_P p - produkcija

TC P_R * Q_R  r - ištekliai

Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda išspręsti klausimą,”ką gaminti?”.

Rinka išsprendtia ir klausimą “kaip gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų šakų, jei matėja - atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad uttikrinti gamybos pelningumą.

Rinka uttikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsitvelgiant į jų galimybes ir norus sumokėti ut šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo ruottu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje ir ut kokią kainą juos pardavė namų ūkis.

Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų funkcijos:

kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams;

kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir vartojimą;

kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių panaudojimą;

kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas - sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę.

Išvada: rinka per kainų mechanizmą uttikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje.

Rinkos funkcijos ekonomikoje:

Rinka uttikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą ekonomikoje;

Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai kartojasi);

Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus;

Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripatinimas;

Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas, nekonkurentabilias įmones;

Rinka per kainų mechanizmą uttikrina gamybos apimties ir struktūros atitikimą vartotojų paklausai;

Rinka skatina techninę patangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų.

Rinkos struktūra

Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra - tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra svarbiausių rinkos potymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.

Svarbiausi rinkos struktūros elementai:

firmų skaičius ir dydis;

gaminamos produkcijos pobūdis;

firmos poveikis kainai;

įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos.

Pagal šiuos bruotus skiriamos keturios pagrindinės struktūros:

Grynoji (tobula) konkurencija;

Grynoji monopolija;

Oligopolija;

Monopolinė konkurencija.

Grynoji konkurencija. Bruotai:

Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos matos, todėl jos gamina ir parduoda tik matą šakos produkcijos dalį;

Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos. Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės konkurencijos;

Rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi prisitaikyti ir kurios negali pakeisti;

Įėjimo ir išėjimo laisvė.

Tobula konkurencija - kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau artimų rinkų yra nematai, pvz.: kai kurių temės ūkio produktų rinkos, vertybinių popierių birta, utsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka - tai standartas, kuris leidtia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos efektyvumą.

Grynoji monopolija - antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu potiūriu monopolija - išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono - vienas, polija - parduoti). Bruotai:

Vienintelis pardavėjas. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai;

Monopolistas gamina unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos atsisakyti;

Monopolija gali tymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų prieinamumą rinkoje;

Įėjimas į monopolinę rinką praktiškai neįmanomas.

Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios - slapti susitarimai, draudtiami.

Monopolinė konkurencija - tokia rinkos struktūra, kai veikia pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Bruotai:

Pakankamai didelis firmų skaičius;

Produkto diferenciacija: vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės;

Atskira firma turi netymią įtaką produkto kainai;

Įėjimo ir išėjimo laisvė.

Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas (pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą, įpakavimus, firmos tenklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas (garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų, todėl daug monopolizuoti negali.

Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia rinkos struktūra, kurioje tymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Bruotai:

Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų;

Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba);

Oligopolinės firmos gali tymiai kontroliuoti kainas, bet datniausiai nenori jų keisti;

Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas jai leistų sumatinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje.

Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija, duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija - keli stambūs pirkėjai, duapolija - du pardavėjai, dvipusė monopolija - egzistuoja tik vienas pardavėjas ir vienas pirkėjas.

Rinkos struktūros ir jų bruotai:

Efektyvios rinkos funkcionavimas be konkurencijos praktiškai yra neįmanomas. Konkurencija (lot. concurrerre)- bėgti drauge.

Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos

Dauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Argumentas: konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius:

Firmos siekia gauti maksimalų pelną - stengiasi išvengti konkurencijos. Slapti susitarimai, firmų susiliejimai matina konkurencijos jėgą ir vaidmenį;

Konkurencija silpnėja dėl techninės patangos visuomenėje. Jų nuomone, naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose.

Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija – uttikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje.

Efektyvios rinkos funkcionavimas be konkurencijos praktiškai yra neįmanomas. Konkurencija (lot. concurrerre)- bėgti drauge.

Rinka – tai visuma mainų santykių, pasireiškinčių pirkimo-pardavimo aktais tarp pardavejų ir pirkejų, kurių sprendimai ir perkamoji galia formuoja paklausą ir pasiūlą bei jų tarpusavio ryšį. Rinkos ekonominiai subjektai: 1.namų ūkis – tai ekonominis vnt-as, kuris sudaro vienas ar keli asmenis ir kuris laisvai priima sprendimus, yra kokio nors gamybos veiksnio savininkas. 2. įmonė - tai ekonominis vnt-as kuris: a) laisvai priima sprendimus; b) stengiasi maksimizuoti pelną c) naudoja gamybos veiksnius produkcijos gamybai ir pardavimui. 3. valstybė – tai valstybinės įstaigtos turinčios juridinę ir politinę valdtią , kad galėtų vykdyti ūkinių subjektų rinkos kontrole, siekiant bendrų, visuomeninių tikslų.

Rinkos f-jos: 1. uttikrina racionalų gamybos veiksnių paskirstymą ekonomikoje; 2. rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja gamybą ir vartojimą į vientisą reprodokcijos procesą; 3.suderina gamintojo ir vartotjo interesus; 4. rinkoje išriškėja prekių ir paslaugų visuomenės naudingumas irjų gamybos sanaudų visuomeninis pripatinimas; 5. rinka gerina ek-kos būklę, nes pašalina nuostuolingas nekonkureciškas įmonės; 6.rinka per kainų mechanizmą, kad gamintojų apimtis ir strūktura atitiktų vartotojų paklausą; 7. rinka skatina techninępatangą, nes sukelia konkurenciją tarp gamintojų.

Rinkos privalumai
SKATINA:
Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja
vartotojas. Jei paklausa didėja, t.y norima kurios nors automobilių markės,
kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau.
Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų tinių, įgudtių -
tobulėti (esant paklausai darbuotojams, tinantiems anglų kalba, dirbantiems su
kompiuteriais ir pan, tai skatina, einanat į darbo rinką, turėti atitinkamas
tinias)
Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus,
sunkiai įgijamus.
Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač
ribotus (pvz. temė miesto centre)

SUTEIKIA:
Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia tmogaus utsiimti vienu
ar kitu verslu
Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas

Rinkos trūkumai/ribotumai:

Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų:

Rinka, suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pratūtinga
neveikliams - Rinka tlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus .
Wannacot: kartais neryttingam tmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik
bado laisvę
Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio
pobūdtio rezultatus: gamtos utterštumas
Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali
lydėti smukimai, krizės, depresijos. (verslo svyravimai)
Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba

Paprastai sumatinti rinkos trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės
reguliavimo sistema.














2.Bendrasis ir ribinis naudingumas
Vartotojo elgsena grindtiama naudingumo teorija. Kiekvienas vartotojas, turėdamas ribotas pajamas ir galimybę laisvai pasirinki tam tikrų prekių ir paslaugų kiekį, stengiasi savo pajamas panaudoti taip, kad gautų didtiausią naudą, tariant, kad visi kiti veiksniai nekinta.
Naudingumas yra pasitenkinimas, malonumas arba poreikio patenkinimas, kurį tmonės gauna vartojant prekes ir paslaugas. Naudingumas be abejo turi ir psichologinį aspektą.

Svarbiausias rinkos subjektas yra vartotojas. Vartotojo elgseną rinkoje aiškina ribinio naudingumo ir indiferentiškumo teorijos.

Ribinio naudingumo teorija labiausiai išvystyta austrų mokyklos ir matematinės mokyklos atstovų darbuose: Karlo Menger (1870-1921), Friedrich Wieser, Bohm-Bahwerk, William Jevons (1835-1882), Leon Walras.

Ribinio naudingumo teorijos atstovai panaudojo vokiečių ekonomisto Herman Gossen (1810-4858) dėsnius:

vartojimo procese kiekvieno naujo gėrybių vieneto subjektyvinė vertė matėja;

individas, vartodamas įvairias gėrybes, stengiasi taip jas suderinti, kad kiekvienos vartojamos gėrybės ribinis naudingumas būtų lygus.

Tmogaus elgseną ekonomikoje nulemia jo poreikiai ir jų patenkinimo prioritetai (preferencijos). Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Naudingumo teorija remiasi tam tikromis prielaidomis:

vartotojas turi ribotą pinigų kiekį;

vartotojas laisvai pasirenka pinigų išleidimo būdą, t.y. kokioms prekėms išleisti pinigus, kad gauti maksimalų naudingumą. Didesnis ar matesnis naudingumo lygis nėra būdingas pačiai prekei: vienam tmogui naudinga prekė gali būti visai nenaudinga kitam. Naudingumas turi subjektyvų pobūdį.

Tam tikros prekės teikiamas naudingumas priklauso nuo suvartoto prekės kiekio. Todėl skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas.

Naudingumas yra pasitenkinimas, malonumas arba poreikio patenkinimas, kurį tmonės gauna vartodami prekes ir paslaugas.Naudingumas, be abejo, turi ir psichologinį aspektą.Tačiau ekonomistus domina tmonių norų intensyvumas ir jo kitimas, kintanr įvairių prekių ir paslaugų kainoms.Prekių ir paslaugų pakalausos kiekį determinuoja jų matėjantis ribinis naudingumas.

Bendrasis naudingumas – tai yra bendras vartotojo pasitenkinimas , kurį jis patiria kai suvartoja kurios nors prekės ar paslaugos tam tikrą kiekį per tam tikrą laiko tarpą ( per dieną, savaitę, mėnesį ar metus). Arba paprasčiau tariant- tam tikro suvartoto prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas vartotojui.

Ribinis (papildomas) naudingumas – yra kiekvieno papildomo prekės ar paslaugos vieneto tiekiamas pasitenkinimaas arba bendrojo naudingumo pokytis, gaunamas kurios nors prekės ar paslaugos vartojimą padidinus vienu vienetu per tam tikrą laiko tarpą, kitoms sąlygoms nekintant. Arba: pasitenkinimo padidėjimas, kurį gauna vartotojas suvartodamas vieną papildomą tos prekės ar paslaugos vienetą.

Didinant vienos prekės vartojimą tam tikru laikotarpiu bendras vartotojo gaunamas naudingumas didėja, tačiau ribinis naudingumas matėja. Taip yra todėl, kad kiekvieno papildomo vieneto teikiamas naudingumas yra vis matesnis (kuo daugiau tmogus turi, tuo matiau jis vertina papildomą prekės vienetą). Šią priklausomybę išreiškia matėjančio ribinio naudingumo dėsnis.

Prekės ar paslaugos ribinis naudingumas matėja, kai didėja tos prekės ar paslaugos vienetų suvartojimas.

Pvz.:

Kai bendrasis naudingumas (TU) maksimalus, ribinis naudingumas (MU) lygus 0. Išimtys: kolekcionieriai, narkomanai.

2.4 Matėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad vartotojui, kai jis ima didinti kurios nors prekės ar paslaugos vartojimą, ribinis naudingumas, gaunamas iš kiekvieno prekės ar paslaugos vieneto, matėja.

Ribinis naudingumas sąlygoja vartotojų pusiausvyrą. Kiekvienas tmogus, pirkdamas prekes ar paslaugas, siekia minimizuoti kaštus (išlaidas) ir maksimizuoti naudą. Tai priklauso nuo prekių kainų ir turimų pinigų kiekio. Vartotojas turi paskirstyti savo išlaidas taip, kad kiekvienas piniginis vienetas, išleistas tam tikros prekės paskutiniam vienetui pirkti, duotų nematesnį ribinį naudingumą negu piniginis vienetas, išleistas kitų prekių paskutiniams vienetui pirkti. Tai naudingumo maksimizavimo taisyklė.

Vadinasi, visų prekių ribiniai naudingumai yra lygūs (čia MU_m – ribinis pinigų naudingumas):

Ribinio naudingumo ir kainos santykis – tai naudingumas, tenkantis vienam piniginiam vienetui. Paprastai daroma prielaida, kad pinigai irgi yra prekė.

Prekės ribinis naudingumas išmatuotas pinigais – tai maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti ut papildomą šios prekės vienetą.

Pavyzdys:

Vartotojas pirks B, vėliau A ir B, toliau B(9), ir A bei B (8).

Matėjančio ribinio naudingumo dėsnis teigia, kad vartotojui, kai jis ima didinti kurios nors prekės ar paslaugos vartojimą, ribinis naudingumas, gaunamas iš kiekvienos papildomo prekės ar paslaugos vieneto, matėja.
Bendrasis naudingumas, didinant prekės vartojimą per laiko tarpą, teikia vis matesnį naudingumą.

Kiekvieno papildomo prekės vieneto ribinis naudingumas matėja, todėl pirkėjas pirks, jei tik kaina matės.

Paklausos kreivės formą galima paaiškinti substitucijos ir pajamų efektais: pirkėjas maksimizuoja naudingumą prie 8 ir 8 (m 10, P_A=1Lt, P_B=1Lt). Tačiau B prekė yra pigesnė. Todėl pirkėjas gali didinti B prekės vienetų skaičių iki 6 (didiname B vartojimą, nes ji pinga). A prekės perka 4 vienetus. Pusiausvyrai perka 4 vienetus A prekės ir 6 vienetus B. pajamų efektas didina pirkėjo realiąsias pajamas.

Kad gauti didtiausią naudingumą, perkamų prekių kiekį verta didinti tol, kol papildomo prekės vieneto teikiamas naudingumas yra didesnis ut prekės kainą rinkoje. Taške A rinkos kaina yra 3Lt (o ut du prekės vienetus mes mokėtume 5Lt). Todėl sakoma, kad vartotojas laimi 2 litų kainų skirtumą arba “vartotojo premiją”.

Tarkim, kad vaikas per savaitę suvalgo šešias šokolado plyteles, nes septintoji šokolado plytelė jam teikia nulinį naudingumą. Tarkim, kad pirmosios šokolado plytelės teikiamas naudingumas yra 12 vnt.Kiekvienos kitos šokolado plytelės ribinis naudingumas matėja dviem vienetais.

Šokolado plytelių Bendrasis Ribinis

skaičius naudingumas naudingumas

0 0

1 12 12

2 22 10

3 30 8

4 36 6

5 40 4

6 42 2

7 42 0

8 40 -2

Išspręskite utduotį:

Kaina padidėjo nuo 80 iki 90 litų, o paklausos kiekis sumatėjo nuo 250 iki 200. Suskaičioukite paklausos elastingumo keoficientą ir padarykite išvadą apie pakalusos elastigumą.

IŠVADOS

Rengiant šį mikroekonomikos darbą teko susipatinti su rinkos ekonomika, jos privalumais ir trūkumais.

Padariau išvadą, kad rinka per kainų mechaanizmą uttikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoj

Nagrinėjant ekonomikos temas, darosi aišku, kad vartoojas, turintis ribotas, vartojimui skirtas pajamas ir esant tam tikroms prekių ir paslaugų rinkos kainoms, gaus maksimalų bendrąjį naudingumą arba pasitenkinimą, jeigu bus paisoma šių sąlygų : kiekvienai prekei pirkti išleisto piniginio vieneto teikiamas ribinis naudingumas turi būti lygus visoms kitoms prekėms ar paslaugoms išleisto piniginio vieneto naudingumui. Supratau, kad tik laikantis šios sąlygos, galima gauti maksimalų pasitenkinimą.

Aš manau, kad analizuojant visa tai, pamatu galima suprasti įvairius realaus pasaulio įvykius, vertinti priimamų sprendimų racionalumą.

Ekonomikos principus suprasti yra sudėtinga, kartu ir paprasta, bet tai ne kiekvienam. Taigi ekonomikos mokslas yra ir paprastas, ir sudėtingas, ir paslaptingas.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Ats. Redaktorius Skominas Vytautas / MIKROEKONOMIKA ENCIKLOPEDIJA, Vilnius 2000