VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

Verslo ekonomikos ir vadybos katedra

MAKROEKONOMIKA (I)

REFERATAS

Nedarbo problema ekonomikoje: jo rūšys ir matinimo galimybės

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………….. 3 psl.

TEORINĖ ANALIZĖ:

Sąvokos, susijusios su nedarbo problema ………………………………….………….. 4 psl.

Nedarbo problema teoriniu aspektu .. 4 psl.

LITERATŪROS ANALIZĖ:

Nedarbo problema mokslinėje literatūroje ir jos matinimo galimybės 1 psl.

Išvados . 17 psl.

NAUDOTA LITERATŪRA .. 18 psl.

PRIEDAI …………………………………………………………………………………………. 20 psl.

Įvadas

Nedarbas yra viena svarbiausių makroekonomikos problemų, nes gali sukelti didtiulius mikroekonominius ir makroekonominius nuostolius, be to, stabdo asmenybės tobulėjimą, jos integraciją į valstybės socialinė ir ekonominį gyvenimą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Mokslininkai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, prietastis ir padarinius pavieniams tmonėms ir visai visuomenei bei tobulinti vyiausybės utimtumo politiką (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005). Apskritai nedarbas yra viena sunkiausiai sprendtiamų problemų. Lietuvai tengiant į rinkos ekonomiką, vyko pokyčiai ir kilo  įvairių problemų. Kaip teigia R. Matiušaitytė (2005), bene svarbiausios problemos Lietuvos gyventojams yra darbo rinkos problemos, nes pokyčiai darbo darbo rinkoje tiesiogiai susiję su darbo jėga, t.y. tmonėmis. Nuo situacijos darbo rinkoje daug priklauso tmonių gerovė, psichologinė savijauta, fizinė sveikata.

Mokslininkų dėmesys nedarbo problemai keitėsi pagal situaciją darbo rinkoje. Didtiausią mastą nedarbas buvo pasiekęs XXa. 4-ojo dešimtmečio Didtiosios depresijos metu, kada jo lygis, pavyzdtui JAV sudarė 25 %. Išsiysčiusose šalyse tuo metu buvo per 30 mln. Bedarbių. Todėl nedarbo problemą imta plačiai tyrinėti. Nedarbas buvo tas reiškinys, kurio reikėjo bet kokiais būdais išvengti. Gyventojų utimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu. Vėlesniais dešimtmečiais potiūris į nedarbą kito. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi trumpą laiką ir tai esanti tik darbo kaita, būdinga dinamiškai ekonomkai. Tokį potiūrį lėmė tai, kad nedarbas niekada nepriartėjo prie Didtiosios depresijos lygio. Xxa. Pabaigoje išsivysčiusias šalis , daugiausia ES, vėl apėmė ilgalaikė utimtumo krizė, kuri tęsiasi iki šiol. Jai būdingi tokie bruotai: nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus; bedarbių daugėja tarp temos kvalifikacijos darbuotojų, jaunimo ir moretų; didėja nedarbo problemų sprendimo kaštai; aštrėja konkurencija darbo rinkoje dėl didėjančios gyventojų migracijos; prieštaringai darbo rinką veikia globalizacijos ir informacinių technologijų plėtros procesai. Visa tai kelia didelį ne tik pavienių šalių, bet ir ES institucijų, Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) susirūpinimą. Akivaizdu, kad nedarbas yra socialinė – ekonominė problema (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2002).

Taigi, kyla mokslinė problema – kokios yra išskiriamos nedarbo rūšyas ir kaip nedarbas galėtų būti matinamas. Šio darbo objektas yra nedarbo problema ekonomikoje.

Šio darbo tikslas yra atskleisti nedarbo problemą ekonomikoje, aptariant nedarbo rūšis ir jo matinimo galimybes. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti tokie utdaviniai:

aptarti nedarbo problemą teoriniu aspektu;

apibūdinti nedarbo problemą mokslinėje literatūroje ir jos matinimo galimybes.

Darbe taikomi metodai yra mokslinės literatūros aptvalga ir analizė.

TEORINĖ ANALIZĖ

Sąvokos, susijusios su nedarbo problema

Kalbant apie nedarbą, pirmiausiai derėtų susipatinti su pagrindinėmis sąvokomis, tokiomis kai: darbo jėga, natūralusis nedarbo lygis, nedarbo lygis, nedarbo trukmė, ekonomiškai aktyvūs gyventojai.

Taigi:

„Darbo jėga yra vidi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tąriant, tmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai“(V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 422).

„Natūralusis nedarbo lygis yra darbo jėgos dalis, kurią sudaro bedarbiai, esantpusiausvyrai darbo rinkai; tai – nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2002, p. 621)“.

„Nedarbo lygis – tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, bet nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentinė išraiška“ (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2002, p. 621).

„Nedarbo trukmė – laiko tarpas, kurį tmogus yra bedarbis (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2002, p. 621)“.

„Ekonomiškai aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 423)“.

Nedarbo problema teoriniu aspektu

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2005 m. šalies gyventojų buvo 3414,3 tūkst. (Lietuvos statistikos departamentas, 2006). V. Snieškos, J. Čiburienės ir kt. (2005) teigimu, absoliutieji skaičiai matai pasako apie tikruosius darbo jėgos išteklius, nes ne visi tmonės gali ir nori dirbti. Todėl siekiant detaliau išsiaiškinti gyventojų skaičių, bandoma juos įvairiai klasifikuoti. Štai TDO siūlo gyventojus klasifikuoti į aktyvius gyvenojus (šiems būtų priskiriami utimti gyventojai (dirbantys ut atlyginimąvisą ar nepilną darbo dieną; laikinai nedirbanys; dirbantys savarankiškai) ir bedarbiai (neturintys darbo, teikiančio pajamų; ieškantys darbo; pasirengę dirbti)) ir neaktyvius gyventojus (moksleiviai ir studentai; asmenys, gaunantys senatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas; namų šeimininkės; netekę vilties rasti darbą; kiti asmenys, nenorintys dirbti) (TDO, 2005).

Kalbant apie nedarbo problemą, reikia paminėti, kad nedarbas rodo darbo jėgos panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.

Remiantis Lietuvos statistikos metraščiu (2005, p. 80 - 83), 2004 m. Lietuvoje utimtų gyventojų buvo 1416,9 tūkst., bedarbių – 183,6 tūkst. O dabo jėgą sudarė 1600,5 tūkst. Taigi, beveik 2/3 darbingų gyventojų buvo aktyvūs, t.y. sudarė darbo jėgą: buvo utimti arba dirbo – 61,1%, bedarbių buvo 11,4%.

Kaip teigia V. Snieška, J. Čiburienė ir kt. (2002) nedarbo lygį nustatyti yra gana sunku, nes jis gali būti arba dirbtinai sumatintas arba padidintas (pvz.:kai yra tvirtinama, kad darbo ieško, nors tai neatitinka tikrovės – tikimasi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų). V. Snieška, J. Čiburienė ir kt. (2005) pateikia įdomų palyginimą nedarbo mastui. Autoriai teigia, kad „nedarbas yra dinamiškas, nuolat kintantis reiškinys, šiek tiek panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas (tr. 1.2.1 pav.) kyla, kai įtekėjimas (naujas bedarbių skaičius) viršija nuotėkį (tmonių, gaunančių darbą skaičių). Be to, visada atsiranda tmonių, kurie nebepriskiriami darbo jėgai arba ja tampa“ (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 428).

1.2.1 pav. Nedarbo masto kitimas (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 428)

1.2.1 pav. matyti srautai į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiais, kai ima ieškoti kito darbo, yra atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumatėjusios jų gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja dėl tmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į rinką. Datniausiai tai asmenys, beigę moklsus. Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni grįtta į anksesnes darbovietes, kiti naujai priimami į darbą, treti sulaukia pensinio amtiaus arba praranda viltį rasti darbą ir nebepriklauso darbo jėgai. Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“, intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į bedarbių būrį įsilieja dagiau tmonių negu jį palieka, nedarbo lygis kyla (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005).

Pasak V. Snieškos, J. Čiburienės ir kt. (2002), srautų intensyvumą ir nedarbo lygio kaitą lemia nedarbą sukeliančios prietastys.

Plačiau aptarsiu nedarbą sukeliančias pritastis. Kaip teigia, V. Snieška, J. Čiburienė ir kt.(2002), kalbant apie svarbiausias nedarboir jo lgio kitimo prietastis, reikia atsitvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę. Neoklasikų manymu, pagrindinė didelio nedarbo prietastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėlnetinkamos apmokėjimo ut darbą politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo utmokestis. „Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo utmokesčio rezultatas, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu“ (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 429).

Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl kad nori rasti darbą, kuris labiau atiiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nusatytam darbo utmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą ut šį darbo utmokestį. Lūkesčių nedarbas kyla dėl to, kad firmos negali sumatinti darbo utmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2002).

Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų utimtumo lygį lemia bendroji paklausa, kurią sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima matėti, sumatėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu padidėjus bendrajai paklausai, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda matėti. Autorių teigimu, taip yra dėl to, kad nuosmukio metu dėl sumatėjusio vartojimo ar investicijų sumatėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, kartu ir darbo paklausa. Ekonomniam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkštinis procesas. Kuo ilgesnis ir intensyvesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis, tuo nedarbo lygis labiau matėja (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005).

Datnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos matėjimą (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2002).

Autoriai akcentuoja, kad tarp kitų nedarbo prietasčių svarbią vietą utima ekonomios sandaros pokyčiai. Tobulėjant technikai ir kintant tmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – matėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė sandara ima neatitikti jos pasiūlos sandaros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantys aukštesnės kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, taip pat matinančios darbo jėgos paklausą (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005).

Taip pat yra atkreipiamas dėmesys, kad didelę įtaką darbo rinkai ir nedarbui turi informacinių technologijų plėtra, globalizacijos procesai, tarp jų ir migracija. Jei išvyksta bedarbiai, traktuojama, kad vyksta nedarbo eksportas, jei perkialiama gamyba į kitas šalis – darbo vietų eksportas. Pasak V. Snieškos, J. Čiburienės ir kt. (2002), pastarasis reiškinys gali sukelti struktūrinio nedarbo didėjimą. Nedarbo kaitą taip pat veikia netolygi darbo paklausos kaita įvairiuose miestuose ir regionuose. Didtiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir ten sukelia nedarbo augimą. Be to, nepakankamas darbo jėgos judrumas taip pat gali sukelti nedarbą.

Mokslininkai pripatįsta, kad viena iš nedarbo prietasčių yra pats darbo paieškos procesas, jo trukmė. Kadangi laisvos darbo vietos labai datnai neatitinka darbuotojų profesijos, nedarbas neišnyksta. Nedarbo trukmę ieškant tinkamo darbo veikia ir darudimo nedarbo atveju sistema. Darudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, nes lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidtiai stebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydtio ir darbo utmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005)

Autoriai V. Snieška, J. Čiburienė ir kt.(2002) teigia, kad nedarbo lygį veikia ir darbo utmokesčio apmokestinimo lygis. Pastaraisiais dešimtmečiais jis kilo ir JAV, ir Vakarų Europoję. Ekonomistai mano, kad mokesčių didinimas matina darbo jėgos pasiūlą ir skatina nedarbą. Todėl JAV pasiūlos ekonomikos šalininkai tvirtina, kad sumatinus darbininkų darbo utmokesčio apmokestinimą padidėtų darbo jėgos pasiūla, sumatėtų nedarbas. Didtiuliai firmų pelno mokesčiai apibūdinami kaip taip pat turintys neigiamą poveikį utimtumui, nes matina verslininkystės paskatas. Tai neigiamai veikia smulkųjį ir vidutinį verslą bei skatina šešėlinę ekonomiką ir didina neoficialų utimtumą.

Nedarbo lygio augimą Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, veikė prietastys, susijusios su ekonomikos sistemos pakeitimu. Mokslininkų manymu (D. Bertinskienė, B. Marcinkus, 2005), ekonomikos sąstingį, taigi ir nedarbą, veikė staigus ūkio infrastruktūros pakeitimas; nepakankamas pasirengimas dirbti naujomis sąlygomis; gamybos pokyčiai; privatizavimo problemos; ūkio plėtros progamų nuoseklus vykdymas ir kt.

Kaip teigia R. Matiušaitytė (2005), rinkos ekonomikos sąlygomis atskros asmenų grupės ypatingai nukenčia nuo nedarbo, kitų asmenų grupių yra darbo utmokestis yra matas, jie dirba nekvalifikuotą darbą. Autorė patymi, kad neoklasikinė teorija nepajėgi paaiškinti visų procesų, vykstančių realioje darbo rinkoje, nes klasikinis – neoklasikinis darbo supratimas pateikia realiai neegzstuojantį tobulai funkcionuojančios darbo rinkos modelį bei prielaidas, kurios turėtų uttikrinti jo funkcionavimą. O kadangi modelis realiai neegzistuoja, negalma paaiškinti daugelio procesų ir reiškinių, vykstančių darbo rinkoje. Todėl daugelis ekonomistų, atmetę ar pakeitę neoklasikinės teorijos prielaidas naujomis, bando paaiškinti realius darbo rinkos klausimus: nedarbo, probleminių darbo rinkos grupių atsiradimo ir kt.

Nedarbo tipai. V. Snieška, J. Čiburienė ir kt. (2005, 2002) išskiria tokius pagrindinius nedarbo tipus: laikinasis (migracinis) nedarbas, struktūrnis ir ciklinis arba nepakankamos paklausos. O R. Paliulytė (2005) išskiria sezoninį, laikiną, konjunktūrinį, kaštų sukeltą, struktūrinį ir paslėptą nedarbą.

Taigi, aptarsiu visus pagrindinius, autorių išskiriamus nedarbo tipus.

Laikinas (migracinis) nedarbas – tai „nedarbas, atsirandantis dėl normalios darbo paieškos(V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 438)“. Šis nedarbo tipas susijęs su naujos darbo vietos paieška, kai asmuo savo noru keičia darbą, bando įsidarbinti beigęs mokslus ar pan. (R. Paliulytė, 2005). Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, nes būna atleisti iš ankstesnio pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pratangų. Dar kiti, baigę mokslus, ieško darbo pirmą kartą. Visi šie asmenys anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba grįtta į senajį, o kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Šio tipo nedarbas nuolatos išlieka (nors yra gana diamiškas), nes be darbo likę tmonės pakeičia vieni kitus. Šis nedarbo tipas yra neišvengiamas. Jis iš dalies ir pageidautinas, nes daugelis tmonių susiranda geriau apmokamą darbą, kvalifikuotesnį ir produktyvesnį. Dėl to didėja tmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl, kaip teigia V. Snieška, J. Čiburienė ir kt. (2002), darbo ieškojimo teorija laiko nedarbą, o ypatingai laikinąjį, socialiai vertinga ir produktyvia veikla.

Struktūrinis nedarbas ­– „nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teorijos attvilgiu)“ (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 439). R. Paliulytės (2005) teigimu, struktūrinis nedarbas yra susijęs su kvalifikuotos darbo jėgos nebuvimu, t.y. jos pasiruošimo neatitiktimi gamybos reikalavimams (gali neatitkti amtius, lytis darbdavio pageidavimų). Šis nedarbas atsiranda vykstant struktūriniams ekonomikos pertvarkymams. Svarbus veiksnys yra ir darbo jėgos mobilumas. Taigi autorių V. Snieškos, J. Čiburienės ir kt. (2002) teigimu, dėl įvairių pokyčių, kai kurių profesijų paklausa sumatėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą taip pat sukelia ir rinkos mechanizmo veikimo apribojimai (minimaliojo darbo utmokesčio įstatymai ir pan.). Struktūrinį nedarbą lemia tinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu neatitikimas, todėl šio tipo nedarbas dar vadinamas nesutampančiuoju nedarbu. Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio yra gana sudėtinga, pabrėtdami esminį skirtumą, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdtių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu „struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais ir gyvenamąją vietą pakeisti. Be to, dar vienas skirtumas yra tas, kad struktūrinis nedarbas trunka ilgiau, o laikinas nedarbas datniausiai yra trumpalaikis.

Ciklinis nedarbas – nedarbas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas (V. Snieška, J. Čiburienė ir kt., 2005, p. 439). V. Snieškos, J. Čiburienės ir kt. (2002) teigimu, šis nedarbo tipas yra tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumatėja, kai ekonominis aktyvumas padidėja.

Sezoninis nedarbas – egzistuoja statyboje, temės ūkyje, susisiekimo sferoje ir pan. Jo dydis priklauso nuo ekonomkos struktūros. Ši nedarbo rūšis nėra utimtumo politikos objektas (R. Paliulytė, 2005).

Konjunktūrinis nedarbas – nulemtas nepakankamos gėrybių paklausos, kai paklausa atkuriama, jis turi išnykti automatiškai. Pvz.: jeigu kainų lygis ir nominalusis atlygis keičiami dydtiai, tada, gėrybių paklausa neelastingai kainai, išlieka didelis konjunktūrinis nedarbas (R. Paliulytė, 2005).

Kaštų sukeltas nedarbas, atsiranda dėl per didelio atlygio. Šis nedarbas R. Paliulytės (2005) teigimu, datnai vadinamas klasikiniu, nes ir klasikai, ir neoklasikai akcentuoja per didelio realaus atlygio talą utimtumui. Nedarbą sukelia ne tik darbo, bet ir kitų resursų kaina, pvz., palūkanų lygis, renta, nuomos mokestis.

Paslėptas (utmaskuotas) nedarbas – tmogus turi darbo vietą, tačiau maksimalaus produktyvumo nepasiekia. Dėl to matėja gebėjimas konkuruoti tarptautiniu mastu, yra pavojus, kad įmonė bankrutuos ar sumatins gamybos apimtį (R. Paliulytė, 2005).

Nors nearbą sukeliančios prietastys įvairiose šalyse gali skrtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, anot autorių, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip minėta, ekonomikai iš nuosmukio tarpsnio perėjus į kitus tarpsnius, ypač pakilimo, gali išnykti.

Apskritai, kalbant nedarbo tema, reikia paminėti, kad atsitvelgiant į laikinojo ir struktūrinio nedarbo neišvengiamumą, šimtaprocentinio utimtumo būti negali. Tačiau yra išskiriamas visiškasis utimtumas, kuriam nedarbas neegzistuoja. Todėl, V. Snieškos, J. Čiburienės ir kt.(2005) teigimu, „visiškojo utimtumo“sąvokos vietoje ekonomikoje yra vartojama „natūraliojo nedarbo lygio“ sąvoka. Natūralusis nedarbo lygis nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškasis nedarbo lygis viršija natūralųjį. Tai – ciklinis nedarbas. Kita vertus, faktiškasis nedarbo lygis gali būti temesnis nei natūralusis. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Keičiantis sąlygoms, jis pertiūrimas, tačiau pateikti teorinį natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimą yra savaime suprantamas dalykas, o nustatyti konkretų tam tikro laikotarpio natūralūjį nedarbo lygį būna sunku.

LITERATŪROS ANALIZĖ

Nedarbo problema mokslinėje literatūroje ir jos matinimo galimybės

Anot R. Kropienės (2003), pasaulio ekonomikos būklę vis labiau lemia didtiausių ekonomikos blokų: JAV ir ES ekonominė raida. Autorė pabrėtia, kad šiame kontekste nedarbo rodikliai yra labai svarbūs ne tik vykdomai šalių makroekonominei politikai, bet ir tyrinėtojams ir rinkų dalyviams, priimant investavimo, rizikos vertinimo ir kitus sprendimus. Pagrindinis nedarbo rodiklių tarptautinių palyginimų duomenų šaltinis yra gyventojų utimtumo tyrimai. Apskritai, autorė patymi, kad tikslūs nedarbo JAV ir ES šalyse palyginimai galimi tik pašalinus nevienareikšmes darbo jėgos sudėties interpretacijas.

A. Misiūnas ir T. Svetikas (2003) gilindamiesi į Lietuvos regionų ekonomikos netolygumus, pabrėtia, kad šalies ekonomikai ir ekonomikos politikai labai svarbi yra regioninė politika. Teritoriniai vienetai datnai skiriasi ir ekonomine – socialine gerove. O kai ekonominės skirtybės pasiekia tam tikrą nepageidaujamą lygį, yra reikalingi valdtios sprendimai, siekiant juos sumatinti. Tai pabrėtiama Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje (2003) ir ilgalaikėje Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategijoje (2001). Autoriai, akcentuoja, kad Lietuvos regioninės politikos įstatyme numatyta, kad būtina nustatyti savivaldybes, kur yra blogiausia socialinė – ekonominė situacija, jas sujungti į probleminius regionus, parengti ir įgyvendinti valstybines kompleksinės jų plėtros programas, suteikiant valstybės finansinę paramą, po įstojimo į ES atsirado galimybė teikti paramą ir iš ES struktūrinių fondųir tokiu būdu tenkliai matinti tarpregionines socialines –ekonomines skirtybes. Teritorinių vienetų socialinės – ekonominės skirtybės datniausiai apibūdinamos naudojat BVP veinam regiono gyventojui ir nedarbo rodiklius. Remiantis A. Misiūno ir T. Svetiko (2003) tyrimu, galima teigti, kad blogausia utimtumo situacija yra Skuodo, Lazdijų, Ignalinos, Akmenės, Pasvalio, Kelmės, Vilniaus rajonų savivaldybėse.

V. Ratkevičienė (2005), gilindamasi į Lietuvos kaimo gyventojų utimtumo problemą, teigia, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo visose šalies apskrityse kilo gyventojų utimtumo problema. Didelė gamybos deformacija, labai lėta gamybinių jėgų plėtra sukėlė didelę disproporciją tarp materialinės gamybos ir darbo išteklių. Atsirado nedarbas (reiškinys, kai darbingi ir norintys dirbti tmonės neranda atlygintino darbo). Lietuvoje nedarbas yra svarbiausia skurdo prietastis. Autorė akcentuoja, kad kaime yra sudėtinga utimtumo ir nedarbo problema. Ūkio restruktūrizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus ir išorės ekonominiai veiksniai lėmė kaimo gyventojų utimtumo pokyčius ekonominėse kaimo veiklose ir nedarbo didėjimą. Kaimo utimtumo lygis vis labiau skiriasi nuo miesto. Skurdas kaime beveik du kartus didesnis negu mieste.

Satistikos departamento duomenimis (2005), vidutinis nedarbo lygis kaime yra matesnis ut vidutinį šalies nedrabo lygį (9,6 % kaime, 12,4% šalies). 2003 m. bedarbių iki metų kaime buvo daugiau kaip pusė – 53,3% visų kaimo bedarbių skaičiaus, nedirbančių ir ieškančių darbo daugiau nei metus – 46,7%. Taigi kaime ilgalaikiai bedarbiai sudarę kiek matiau nei pusę visų kaimo bedarbių. Daugiausia kaimo bedarbių buvo 25 – 49 metų amtiaus grupėje. Bedarbių išsilavnimas datniausiai buvo vidurinis, pagrindinis ir spec. Vidurinis. Pasak V. Ratkevičienės (2005), turint tokį išsilavinimą rasti darbą sudėtinga.

Siekiant matinti nedarbą, svarbu, kad, savivaldybės, rengdamos ekonominės ir socialinės raidos programas, numatytų kaip perkvalifikuoti nedirbančius kaimo tmones, diegti jaunimo profesinį orientavimą, atsitvelgiant į rajono ar regiono reikmes.

Atsitvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozes 2005 – 2030 m., kad Lietuvos gyventojų matės, reikia paminėti, kad net ir matėjant Lietuvos gyentojų, nedarbo problema išliks ir artimiausiu laikotarpiu.

A. Kucharčikova, J. Vodak (2004) nagrinėjanys nedarbo problemą Slovakijos pavyzdtiu, teigia, kad Slovakija nėra išimtis, nes joje taip pat kai ir kitose išsivysčiusiose ar besivystančiose šalyse nedarbas yra svarbi socio-ekonominė problema. Slovakijos pavyzdys yra gana artimas Lietuvai, nes joje, kaip ir Lietuvoje, nedarbo problema ypatingai paaštrėjo, perėjus nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką.

A. Kucharčikova, J. Vodak (2004) pradėti analizuoti nedarbo problemą siūlo nuo darbo rinkos, kur darbo paklausa sutampa su pasiūla. Darbo pasiūla yra formuojama namų ūkių, o paklausą formuoja verslo organizacijos. Autoriai teigia, kad darbo pasiūla yra išreiškiama darbuotojų skaičiumi arba darbo valandomis. Pasiūlą sukuria tmonės, kurie gali ir nori dirbti. Pagrindinis darbo pasiūlos faktorius darbo rinkoje yra realaus atlyginimo dydis. Kiti faktoriai – gyventojų skaičius, gyventojų amtiaus struktūra. O paklausą darbo rinkoje stipriai įtakoja privataus sektoriaus (ypatingai verslo organizacijų) bei viešojo sektoriaus interesai ir galimybės gaminti produktus ir teikti paslaugas.

A. Kucharčikova, J. Vodak (2004) išskiria tokius pagrindinius veiksnius, kurie sukelia disbalansą darbo rinkoje:

Minimalus darbo utmokestis ir vidutinis infliacijos lygis;

Minimalus pragyvenimo lygis (MGL);

Socialinės gerovės sistema, kuri nemotyvuoja ieškoti darbo;

Tmonės dirbantys nelegaliai didina statistinį nedarbo lygį ir yra sunki našta socialiniai sistemai;

Vis dar matos galimybės įkurti naujas darbo vietas;

Specifinių darbo grupių diskriminacija darbo rinkoje.

Slovakijoje daugiausiai bedarbių yra tmonės turintys vidurinį išsilavinimą, o turintys universitetinį išsilavinimą nesusidūrė su didele nedarbo problema. Kita svarbi problema Slovakijoje yra faktas, kad ilgalaikis nedarbas yra didesnis nei vidutinės ir trumpos trukmės nedarbas. Ilgalaikis nedarbas Slovakijoje labai išaugo nuo 1999 m. ir pasiekė 61,1% visų bedarbių 2003 m (tr. 2.1.1 ir2.1.2 lenteles). Ilgą laiką neįsidarbinant kyla rizika prarasti darbo įpotį (įprotį dirbti) ir datniausiai veda prie psichologinių problemų, kurios yra nepilnavertiškumo jausmo rezultatas. Tai iššaukia apatiją, bandant susirasti darbą, ir socialinę izoliaciją.

Lygindami Slovakiją ir Lenkiją, autoriai pastebi, kad šios šalys iš šalių kandidačių į ES turėjo didtiausią nedarbo mastą. Ir sulygina jį su Ispanijos bei Airijos:prieš stojimą į ES jų nedarbo lygis buvo toks pat didelis, tačiau įstojus į ES tenkliai sumatėjo. Slovakijoje nutiko taip pat po prisijungimo prie ES. Toks rezultatas buvo pasiektas dėl atgaivintos ekonomikos plėtros, aktyvios politikos darbo rinkoje teigiamos įtakos ir ypatingai dėl utsienio investicijų.

2.1.1 lentelė. Registruoto nedarbo Slovakijoje 1991 – 2003 ( %) vdutinis mastas

2.1.2 lentelė. Nedarbas pagal trukmę Slovakijoje 1999 – 2003, %

Siūlomos nedarbo matinimo galimybės Slovakijoje. Autoriai A. Kucharčikova, J. Vodak (2004) teigia, kad apskritai nėra vieningos nuomonės, kaip spręsti nedarbo matinimo problemą Slovakijoje (teoriškai ir praktiškai). Keliami keli instrumentai, kaip galma būtų šią problemą spręsti.

Aktyvi darbo rinkos politika. Darbo, socialinių reikalų ir šeimos vyriausioji valdyba ėmė atvirai kalbėti apie aktyvią darbo rinkos politiką finansinėmis injekcijomis, skirtoms naujų darbo vietų kūrimui arba jau esamoms. Finansinės injekcijos yra orientuotos į naujų darbo vietų kūrimą neįgaliesiems, baigusiems studijas bei tęsiantiems studijas, kad gautų darbą ar keliantiems kvalifikaciją. Jos skiriamos taip pat darbo aktyvinimui, kas padėtų nedirbantiesiems. Darbo aktyvinimas gali būti vykdomas per smulkias paslaugas arba savanorišką veiklą kai kuriems individams arba organizacijoms. Tos organizacijos kartu su nedirbančiais piliečiais yra šios injekcijos gavėjai (A. Kucharčikova, J. Vodak, 2004).

Programa smulkių ir vidutinių organizacijų 2003 – 2009 m. plėtrai. Nacionalinis darbo biuras, remdamasis šios programos pagrindu, suteiks negrątinamą finansinę išmoką smulkims ir vidutinėms įmonėms, kuriuo bus kompensuojami materialiniai interesai iš banko kredito. Šis kreditas orientuotas į utimtumo didinimą ir darbo rinkos regioninės politkos paramą. Išmokos suma priklausys nuo naujų darbo vietų sukūrimo skaičiaus. Registruoti bedarbiai bus perkeliami čia atsitvelgus į regioninius kriterijus (A. Kucharčikova, J. Vodak, 2004).

Pramoniniai parkai. Viena iš galimybių spręsti nedarbo problemą yra kurti pramoninius parkus šalyje. Pramoniniai parkai yra sritys, kuriose yra susikoncentravę pramoninės veiklos arba nematiau kaip dveijų įmonių veiklos. Miestas, norintis įsikurti tokį pramoninį parką, gali gauti paramą iš vastybės biudteto. Industrinių parkų kūrimas yra efektyvus metodas, siekiant pritraukti vietinius ir utsienio investuotojus, kurie gali atgaivinti verslininkystės aplinką ir sukurti sąlygas naujiems ekonominiams ryšiams. Įdarbinti asmenys sukuria produktų ir paslaugų paklausą; tai yra daugiariopas pramoninių parkų, stipriai įtakojančių srities plėtrą, kūrimo rezultatas. Pagal darbo galimybių skaičių, kurios padidėjo įkūrus pramoninius parkus Slovakijoje per pirmąjį 2003 m. Pusmetį, daugiausiai darbo vietų padaugėjo Bratislavky ir Banskobystricky regionuose. Tokių pramoninių parkų kūrimas Slovakijai yra labai svarbus, nes dideli skirtumai tarp įvairių regionų nedarbo attvilgiu šalies viduje, labai ryškiai pastebimi tarp rytinių ir vakarinių regionų. Ir yra paradksalu, nes tenkur didtiausias nedarbas Slovakijoje (rytiniuose regionuose) yra tik keli pramoniniai parkai įkurti, o dauguma pramoninių parkų įkurti ten kur nedarbas yra kur kas metesnis – vakariniuose regionuose. Pramoninių parkų kūrimas pritraukia tiesiogines utsienio investicijas, kurios gali padėti suvienodinti ekonominius regionų lygmenis ir sumatinti nedarbą (A. Kucharčikova, J. Vodak, 2004).

Darbo laiko lankstumas – tai susiję su utimtumo didinimu, naudojant lankstaus darbo laiko modelį organizacijose. Tai yra svarbesnis augančiam nedarbui. Šis metodas yra matiau efektyvus matinant nedarbą, nes lankstus darbo laikas panaikina intensyvų darbą, o tai ne visuomet yra prietastis, skatinanti įsidarbinti. Iš kitos pusės šis modelis yra susijęs su reorganizacija, technologiniais pokyčiais ir darbo racionalizacija. O tai pozityviai veikia utimtumą, tačiau šis metodas nėra labai populiarus Slovakijoje (A. Kucharčikova, J. Vodak, 2004).

Investicijos į tmogiškuosius išteklius. Asmenys, kurie nusprendtia investuoti į savo paties tmogiškojo kapitalo plėtrą gali tikėtis didelės naudos ateityje: aukštesnio atlyginimo, aukšto intelektinio pasiruošimo, pasitikėjimo ir adaptacijos prie naujų socio-ekonominių, technologinių ir darbo sąlygų, aukštesnės vetrės darbo rinkoje, o tai eliminuoja nedarbo riziką (Kucharčikova, J. Vodak, 2004).

Kaip buvo matyti iš anksčiau analizuotos literatūros, nedarbo matinimui gali būti pasitelkiamas smulkus ir vidutinis verslas, tikliau smulkaus ir vidutinio verslo plėtros skatinimas, gali būti kaip priemonė matinti nedarbą – kuo daugiau kuriasi įmonių, tuo daugiau darbo vietų yra kuriama.

E. Bartkus (2004)   teigia, kad smulkus ir vidutinis verslas yra darbo rinkos katalizatorius. Jo teigimu, smulkios ir vidutinės įmonės turi didelę įtaką ekonomikos plėtrai. Be savo nacionalinio produkto kūrimo dalies, jos yra pagrindinis naujų darbo vietų kūrėjas, utimtumą skatinantis veiksnys. E. Bartkaus (2004) siūlymu, reikia gerinti teisinę, ekonominę ir informacinę smulkaus ir vidutinio verslo aplinką, uttikrinti, kad verslininkai atskiruose regionuose galėtų pasinaudoti jiems svarbia verslo informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis; taip pat būtina skatinti smulkias ir vidutines įmones aktyviai dalyvauti ES daugiametėje programoje smulkioms ir vidutinėms įmonėms; plėtoti vietos verslininkų iniciatyvas ir pan. O įvykdtius šias priemones, tikimasi, kad padidės smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus BVP dalis; padidės šalies verslumas; bus sukurta naujų darbo vietų, sumatės utimtumo Lietuvos regionuose netolygumas; sumatės socialiniai ekonominiai regionų skirtumai.

Vienas pagrindinių rodiklių, apibūdinantis darbo rinkos pokyčius – gyventojų utimtumas ir nedarbas. Nuo 2000 m. iki 2003 m. gyventojų skaičius sumatėjo 49,6 tūkst., o utimtųjų – 40,2 tūkst. Gyventojų utimtumą geriausiai rodo jų utimtumo lygis (utimtų gyventojų skaičiaus ir visų gyventojų santykis). Matėjant absoliučiam utimtų gyventojų skaičiui, jų utimtumo lygis taip pat matėja. Atsitvelgiant į kiekvieno regiono darbo rinkos pokyčius galima nustatyti, kokia yra padėtis. Iš kitimo tendencijų matyti, kad regionai, labiausiai palaikantys utimtumą, yra: Kauno apskritis (5,01%), Marijampolės apskritis (6,02%), Telšių apskritis (0,85%) ir Utenos apskritis (5,85%). Akivaizdu, kad didtiausias utimtumas nuo 2000 m. iki 2002 m. yra Marijampolės apskrityje. Tam įtakos turėjo Lietuvos Respublikos utimtumo didinimo 2001 – 2004 m. programos lėšos, daugiausiai skiriamos Klaipėdos – Tauragės, Utenos ir Marijampolės regionams. Visuose kituose Lietuvos regionuose pagal kitimo tendenciją 2002 m. yra neigiami utimtumo rodikliai, palyginti su 2000 m., tačiau sudėtingiausia padėtis yra Šiaulių rajone (-6%), bet problemiškas regionas išliko Alytaus (pokytis yra 0,6%), Panevėtio (0,7%).

Lyginant kitimo tendencijas akivaizdu, kad nuo 2001 m. Labiausiai utimtų gyventojų skaičius padidėjo Kauno, Klaipėdos _ Tauragės, Marijampolės, Telšių apskrityse. E. Bartkaus (2004) atlikti tyrimai rodo, kad šiose apskrityse utimtumo didėjimas tiesiai proporcingas smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kaitai. Tai patvirtina hipotezę, kad per smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtrą galima tenkliai keisti utimtumo situaciją konkrečiame regione. Autorius teigia, kad lyginant gyventojų utimtumo skaičius pagal kiekvieną regioną, galima daryti išvadą, kad 2001 – ieji buvo lemiami metai, kai utimtumas visuose regionuose padidėjo, geriausi utimtumo rodikliai buvo didtiausiose Lietuvos apskrityse: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, blogiausia padėtis susiklosčiusi Alytaus, Marijampolės ir Tauragės apskrityse. SVV įtaką utimtumui rodo tai, kad apskrityse, kurise matas nedarboas, 1000 gyventojų tenka daugiau SVĮ negu apskrityse, kur nedarbo lygis yra didelis. 2001 m. pabaigoje pagal veikiančių SVĮ skaičių 1000 gyventojų pirmauja Klaipėdos – 19,0 (nedarbo lygis – 11,0 proc.), Vilniaus – 18,6 (nedarbo lygis – 10,0 proc.), Kauno – 16,5 (nedarbo lygis – 9,7 proc.) apskritys, matiausias šis rodiklis Utenos – 10,9 (nedarbo lygis – 12,0 proc.), Marijampolės – 11,7 (nedarbo lygis – 16,9 proc.) ir Tauragės – 11,8 (nedarbo lygis – 16,2 proc.) (E. Bartkus, 2004).

Vienas iš veiksnių tenkiai įtakojančių utimtumą ir nedarbą yra migracijos procesas. Į kitą šalį migruoti skatina finansiniai ekonominiai veiksniai, kurie yra priemonė sau ir savo šeimai utsitikrinti geresnį gyvenimą dabar ir ateičiai. Bendra tendencija aiški: daugiausiai emigruoja dėl ekonominių (darbo rinkos) aspektų: gyvenimo kokybės, finansinių ir karjeros galimybių. Tyrimų duomenys atskleidtia labai pesimistinį vaizdą, kadangi Lietuvoje tmonių pasitenkinimas gyvenimu, jo kokybe yra kririškai temas (E. Bartkus, 2004). Autorius teigia, kad šalies ekonomika dar neuttikrina pakankamų sąlygų socialinei plėtrai ir utimtumui: vyrauja menkas utimtumas ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas, nepakankama darbo vietų kokybė, nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, matas darbo rinkos lankstumas, didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis utimtumas, nelegali darbo jėgos migracija. Utimtumo didinimui ir nedarbo Lietuvoje matinimui, E. Bartkus (2004) rekomenduoja steigti naujas smulkias ir vidutines įmones, plėtoti smulkų ir vidutinį verslą – matinti likviduojamų smulkių ir vidutinių įmonių konkurencingumą, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, taip pat kelti smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų kvalifikaciją.

Išvados

      Nedarbas yra dinamiškas, nuolat kintantis reiškinys. Yra išskiriamos tokios pagrindinės nedarbo rūšys: laikinasis (migracinis) nedarbas, struktūrnis ir ciklinis arba nepakankamos paklausos, sezonins, laikinas, konjunktūrinis, kaštų sukeltas, paslėptą nedarbą. Laikinasis nedarbas yra laikomas socialiai vertinga ir produktyvia veikla. Struktūrinis nedarbas trunka ilgiau, o laikinas nedarbas datniausiai yra trumpalaikis. Nors nearbą sukeliančios prietastys įvairiose šalyse gali skrtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, anot autorių, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip minėta, ekonomikai iš nuosmukio tarpsnio perėjus į kitus tarpsnius, ypač pakilimo, gali išnykti. Atsitvelgiant į laikinojo ir struktūrinio nedarbo neišvengiamumą, šimtaprocentinio utimtumo būti negali. Tačiau yra išskiriamas visiškasis utimtumas, kuriam nedarbas neegzistuoja.

      Darbo pasiūla yra formuojama namų ūkių, o paklausą formuoja verslo organizacijos. Autoriai teigia, kad darbo pasiūla yra išreiškiama darbuotojų skaičiumi arba darbo valandomis.  Pasiūlą sukuria tmonės, kurie gali ir nori dirbti. Pagrindinis darbo pasiūlos faktorius darbo rinkoje yra realaus atlyginimo dydis. Utimtumo didinimui ir nedarbo Lietuvoje matinimui, E. Bartkus (2004) rekomenduoja steigti naujas smulkias ir vidutines įmones, plėtoti smulkų ir vidutinį verslą – matinti likviduojamų smulkių ir vidutinių įmonių konkurencingumą, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, taip pat kelti smulkių ir vidutinių įmonių darbuotojų kvalifikaciją. Siekiant matinti nedarbą, svarbu, kad, savivaldybės, rengdamos ekonominės ir socialinės raidos programas, numatytų kaip perkvalifikuoti nedirbančius kaimo tmones, diegti jaunimo profesinį orientavimą, atsitvelgiant į rajono ar regiono reikmes.

NAUDOTA LITERATŪRA

Bartkus E. Smulkus ir vidutinis verslas – darbo rinkos katalizatorius// Ekonomika. Nr.67(2). Vilnius, 2004. P. 7 – 17. ISSN 1392 - 1258

Bertinskienė D., Marcinkus B. Lietuvos gyventojų utimtumo ekonominiai aspektai. Kaunas, 2005. P. 171 

Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozes 2005 – 2030 m. 2005 (tiūrėta 2006 11 24). Prieiga per internetą: https://www.civitas.lt/files/Tyrimas_Lietuviu_emigracija_Studija.pdf

Lietuvos statistikos departamentas// Lietuvos socialinė ir ekonominė raida 2006/2. [tiūrėta 2006 11 24]. Prieiga per internetą: https://www.std.lt/lt/catalog/list/?cat_y=2&cat_id=1&id=839

Lietuvos statistikos depasrtamenstas. Lietuvos statistikos metraštis 2005.  [tiūrėta 2006 11 26]. Prieiga per internetą: https://www.std.lt/uploads/metr_2005/index.html

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategijoja. Vilnius, 2001. []tiūrėta 2006 11 25]. Prieiga per internetą: https://www.ukmin.lt/lt/strategija/ilgalaike_ukio.php

Kropienė R. JAV ir ES nedarbo lygio rodiklių palyginimas// Ekonomika. Nr. 61. Vilnius, 2003. P. 75 – 87. ISSN 1392 - 1258

Kucharčikova A., Vodak J. Analysis of Causes and Evolution of Unemployment in Slovak Republik and its Influence on Enterprises// Ekonomika. Nr. 67. Vilnius, 2004. P. 48 – 56. ISSN 1392 - 1258

Matiušaitytė R. Darbo rinkos segmentavimas // Tiltai. Nr. 2 (31). Klaipėda, 2005. P. 15 – 21. ISSN 1392 - 3137

Misiūnas A., Svetikas T. Lietuvos regionų ekonomikos netolygumų vertinimai// Ekonomika. Nr. 64. Vilnius, 2003. P. 84 – 91. ISSN 1392 – 1258

Nacionalinė darnaus vystymosi strategijoja. Vilnius, 2003. [tiūrėta 2006 11 25]. Prieiga per internetą: https://www.am.lt/VI/files/0.063911001049192382.pdf

Paliulytė R. Makroekonomika. Vilnius, 2005. P. 186

Ratkevičienė V. Lietuvos kaimo gyventojų utimtumo analizė ir perspektyvos// Tiltai. Nr. 4(33). Kalipėda, 2005. P. 39 – 49. ISSN 1392 - 3137

Snieška V., Čiburienė J. ir kt. Makroekonomika// Vadovėlis ekonominių specialybių studentams. Kaunas, 2005. P. 801

Snieška V., Čiburienė J. ir kt. Makroekonomika. Kaunas, 2002. P. 635

TDO. Utimtieji ir bedarbiai.  2005 04 18 (tiūrėta 2006 11 25) Prieiga Per internetą: https://www.zum.lt/min/Spauda/files/Zemes__ukio_ministerija_20050418.htm

PRIEDAI