KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

TĘSTINIŲ STUDIJŲ INSTITUTAS

SOCIALINIO DARBO SPECIALYBĖ

NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS IR JŲ VAIDMUO LIETUVOS EKONOMIKOJE

Kursinis darbas

ĮVADAS

Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruotų - organizacijų gausa, kurios aktyviai skleidtia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems tmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga. Bendrai jos vadinamos nevyriausybinėmis organizacijomis (toliau bus rašoma NVO), taip pabrėtiant, kad jos įkurtos be vyriausybės pagalbos.

Nevyriausybinės organizacijos - vienas pagrindinių pilietinės visuomenės indikatorių, parodančių piliečių laisvanoriško dalyvavimo trečiajame sektoriuje aktyvumą, o tuo pačiu ir norą kurti bei tobulinti šiandieninę visuomenę. Jos sukuria arba atstato ryšius tarp valstybės ir piliečių. Tik tuomet, kai valstybė valdoma bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis - organizuota visuomenės išraiška, valstybė valdoma demokratiškai.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorius pastebimai išaugo ir sustiprėjo. Remiantis statistiniais duomenimis teigiama, kad šiandien Lietuvoje yra įregistruota per 5500 NVO[1]. Per pastaruosius metus išryšėjo struktūros, skatinančios NVO bendradarbiavimą. Išaugusios NVO veiklų apimtys atspindi vis stiprėjančią jų jėgą, pastebimai padidėjo NVO įtaka priimant organizacijoms reikšmingus politinius sprendimus

Darbo tikslas – išnagrinėti nevyriausybinių organizacijų sistemą Lietuvoje, įstatymais įtvirtintus konstitucinių teisių įgyvendinimo būdus, suteikti informaciją kokios yra galimos nevyriausybinių organizacijų rūšys ir jų veiklos aspektai, taip pat nustatyti koks jų vaidmuo Lietuvos ekonomikoje.

Kadangi visos dabartinės veiklos pagrindas yra istorija bei patirtis, pirmiausia darbe aptvelgiama nevyriausybinių organizacijų vystymosi tendencijos. Toliau aptvelgiamos pagrindinės nevyriausybinių organizacijų rūšys bei išaanlizuojamas jų vaidmuo Lietuvos ekomomikoje.

Iškeltam darbo tikslui pasiekti pirmoje darbo dalyje išnagrinėjau nevyriausybinių organizacijų sampratą, prigimtį, funkcijas. Taip pat išskyriau nevyriausybinių organizacijų tipus ir jų pagrindines sąvybes.

Antroje darbo dalyje išnagrinėjau nevyriausybinių organizacijų įtaką ekonomikai. Aptarti nevyriausybinių organizacijų skirtumai nuo pelno siekiančių organizacijų, išskirta NVO pajamų struktūra, jų kaita per metus, gaunamas pelnas, gautų pajamų paskirstymas., nurodantis kur NVO jas panaudoja. Taip pat nustatytas svarbiausias nelno nesiekiančių organizacijų finansinės apskaitos utdavinys, kuris įvardijamas kaip svarbus veiksnys plėtojant NVO ekonomiką.

Temos aktualumas. Dėl ribotų ryšių su visuomene dauguma tmonių negali suprasti, kokį vaidmenį vaidina NVO, suteikdamos piliečiams daugiau galimybių ar spręsdamos socialines problemas. Nemenką vaidmenį čia vaidina ekonominė situacija, nes tmonės neturi nei laiko, nei energijos, nei laisvų lėšų, kurias galėtų aukoti visuomeninei veiklai. Šios temos aktualumas pasireiškia tame, kad mums svarbu kuo daugiau gauti informacijos apie NVO ir tinkamai suprasti jų veiklos kryptis. Tačiau pats svarbiausias klausimas susijęs su NVO ekonomine padėtimi. Kadangi pagrindinis NVO lėšų šaltinis yra finansavimas, svarbiausia utduotis yra nustatyti, ar tinkamai naudojamas iš biudtetų ir fondų gautas finansavimas ir ar tinkamai paskirstomos lėšos.

1. NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS

1.1. Nevyriausybinių organizacijų ištakos

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimas siejamas dar su Viduramtiais susikūrusiais labdaros fondais, teikiančiais labdarą ir paramą benamiams, šelpiančiais vargšus miestelėnus. Pirmoji organizacija (ne pelno siekianti) buvo panaši į šiais laikais egzistuojančius Caritus ir kitas dvasinio pobūdtio paremtas labdaros organizacijas, kurios teikia savo nemokamas paslaugas ir paramą beglobiams, benamiams tmonėms. Tikslių duomenų apie tai, kada Lietuvoje susikūrė pirmoji nevyriausybinė organizacija – nėra, tačiau pirmąja tokia save laiko Lietuvos Raudonojo Krytiaus draugija, šalyje įsikūrusi dar IX amtiuje ir veikianti pagal atskirą Lietuvos raudonojo Krytiaus draugijos įstatymą.

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo istorija yra siejama su 1991 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos[2]. Tuo metu prasidėjo masinis ne pelno organizacijų kūrimasis. Apie 1994 m. buvo išleistas pirmasis Visuomeninių organizacijų įstatymas, kuriuo vadovaujantis kūrėsi nevyriausybinės organizacijos. Vėliau imta galvoti apie organizacijų įvairialypiškumą ir veiklos skirtumą, todėl laikui bėgant Lietuvos Respublikos Seimas priėmė dar keletą ne pelno organizacijų įstatymų, kas leido suskirstyti ne pelno organizacijas į keturias atskiras sferas. Visuomeninė organizacija (neretai šis apibūdinimas naudojamas visų ne pelno organizacijų apibūdinimui) tapo tik viena iš keturių nevyriausybines organizacijas reglamentuojančių įstatymų dalimi. Taigi šiuo metu Lietuvoje veikia keturi nevyriausybines organizacijas reglamentuojantys įstatymai – tai Visuomeninių organizacijų įstatymas, Asociacijų įstatymas, Viešųjų įstaigų įstatymas bei Labdaros ir paramos fondų įstatymas. Atsiradus kitiems, ne pelno organizacijas reglamentuojantiems įstatymams, iš esmės pasinaikino visuomeninių organizacijų kaip visų ne pelno organizacijų apibūdinimo terminas, kurį pakeitė nevyriausybinė organizacija.

Daugeliui iškyla klausimas kodėl apskritai kuriasi tokios ne pelno organizacijos, jei jų veikla yra paremta savanorišku darbu ir jos negali gauti pelno?. Lietuva – demokratinė valstybė, kurios valdymas yra paremtas demokratiniu principu, visuomenės nuomonės išraiška, laisvais ir demokratiniais rinkimais bei atsitvelgimu į kiekvieno piliečio pasiūlymus bendruomenės nariams rūpimais klausimais. Tačiau demokratija toje šalyje, kur gyvena daugiau nei vienas milijonas tmonių yra negalima be paprastų piliečių iniciatyvos vienytis, siekiant bendrų tikslų socialinių, ekonominių, kultūrinių, ekologinių, matumų problemų sprendimo srityje. Todėl siekiant, jog visuomenės atstovai aktyviau dalyvautų šalies valdymo pertvarkos procesuose, skatintų demokratijos vystymąsi, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę ir pasiūlymus vietos ar centrinės valdtios institucijoms, yra būtina, kad grupės tmonių jungtųsi bendrai veiklai. Bendruomenės jungimasis į tam tikras tikslines grupes suteikia galimybę bendrai spręsti kylančias problemas tiek bendruomenės viduje, tiek ir atstovaujant savo interesus valdtios institucijose.

Galime pabrėtti, kad nevyriausybinė organizacija – tai ir yra tas visuomenės branduolys, kuris suteikia galimybę tiek jaunimui, tiek ir senyvo amtiaus tmonėms susiburti, spręsti kylančias problemas, atstovauti savo pačių interesus įvairiose institucijose, tarpininkauti bei teikti visokeriopą pagalbą vienas kitam.

.2. Nevyriausybinės organizacijos samprata

Nevyriausybinės organizacijos terminas susiformavo verčiant iš anglų kalbos terminą non governmental organization. Dėl to, kokias konkrečiai organizacijas apima šis terminas, neretai nesutariama. V. Ilgius teisingai apibendrina, kad nevyriausybinių organizacijų terminas pačia plačiausia prasme gali apimti netgi batnytines organizacijas, profesines sąjungas, savišalpos kasas, kooperatyvus, nepriklausomas visuomenės informavimo priemones bei nepriklausomas švietimo įstaigas, taip pat neformalius judėjimus . Tačiau nevyriausybinės organizacijos toli gratu neapima visų organizacijų, kurios nėra sukurtos viešosios valdtios institucijų. Nevyriausybinėmis organizacijomis nevadinami privataus verslo subjektai - įmonės, nors semantiškai nagrinėjant sąvoką, jos turėtų būti apimtos. Terminui vieningesnį interpretavimą ir apibrėttesnę prasmę suteikė L. Salomono išskirti ir plačiai pripatinti kriterijai. Nevyriausybinės organizacijos, pasak jo, yra: 1) institucionalizuotos; 2) privačios, t.y. instituciškai atskirtos nuo vyriausybės (valdtios), net jei ir gauna jos paramą; 3) neskirstančios pelno, t.y., negali duoti nuosavybės grątos; 4) savivaldtios, t.y., kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės; 5) savanoriškos, t.y., neprivalomos . Taigi, nors sakoma nevyriausybinė, galvoje turima nepolitinė, nereliginė ir ne pelno vienu metu.

Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėtiamos tokiais parametrais:

jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdtios;

jos yra ne pelno - tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja organizacijos tikslams siekti;

jos yra savanoriškos - t.y., remiasi savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama;

jos turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės interesams.

jos aktyviai skleidtia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems tmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa.

Ne pelno organizacijos efektyviai gali veikti labai įvairiose srityse, tačiau visuomenėje yra tam tikros išankstinės nuostatos, kuo pirmiausia turėtų utsiimti ne pelno organizacijos. Pavyzdtiui, Lietuvos tmonės mano, kad efektyviausiai nevyriausybinės organizacijos galėtų padėti tmonėms su negalia, pagerinti pensininkų gyvenimo sąlygas, veikti gamtosaugos srityje. Dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš temiau išvardytų funkcijų[4]:

• Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.
• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.
• Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, datniausiai suformuotos grupių asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.
• Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios ,,tarpininkaujančios organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdtios institucijų.

Taigi nevyriausybinė organizacija – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.

1.3. Nevyriausybinių organizacijų tipai

Dabar Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės, t. y. pelno nesiekiančios organizacijos pagal Vakaruose įsigalėjusią praktiką skirstomos į keturis tipus: visuomenines organizacijas, labdaros ir paramos fondus, asociacijas bei viešąsias įstaigas. 1 paveikle pateiktas paveikslas, nurodantis kokį procentą utima kiekvienas minėtas tipas. Iš šios lentelės duomenų matome, kad didtiausią pasiskirstymo procentą utima visuomeninės organizacijos (75

1 pav. NVO pasiskirstymas pagal teisinį statusą.

Visuomeninė organizacija[5] yra savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių interesams ir tikslams, kurie neprieštarauja LR Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninių organizacijų steigėjai gali būti veiksnūs fiziniai asmenys arba juridiniai asmenys, sudarę visuomeninės organizacijos steigimo sutartį. Minimalus visuomeninės organizacijos steigėjų skaičius yra trys. Visuomeninių organizacijų turtas ir lėšos turi būti naudojamos jų įstatuose numatytiems tikslams ir utdaviniams įgyvendinti ir jokia forma negali būti skirstomos tos visuomeninės organizacijos ar valdymo organų nariams ir visuomeninėje organizacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai yra mokamas darbo utmokestis bei autorinės sutarties pagrindu išmokamas autorinis atlyginimas. Visuomeninės organizacijos pagal darbo ar autorinę sutartis mokamas atlyginimas neturi būti siejamas su organizacijos gaunamų pajamų dydtiu. Visuomeninės organizacijos steigėjas ar narys negali gauti jokios materialios naudos iš visuomeninės organizacijos, įskaitant visuomeninės organizacijos pelno dalies, taip pat likviduojamos visuomeninės organizacijos turto dalies, viršijančios nario įnašą (mokestį). Materialiąja nauda nelaikomas tikslo, kuriam įsteigta visuomeninė organizacija, pasiekimas.

Labdaros ir paramos fondas[6] yra savo pavadinimą turintis pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai yra labdaros ir/arba paramos bei kitokios pagalbos teikimas LR labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose panašiose srityse. Fondo steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, sudarę fondo steigimo sutartį ir iki fondo įregistravimo įsipareigoję skirti jam įnašus pinigais ar turtu, taip pat teikti fondui įvairias paslaugas. Steigėjai gali būti LR ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos. Fondo steigėjai negali būti politinės partijos ir politinės organizacijos, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios kontroliuoja fondų finansinę buhalterinę veiklą. Fondo turtas yra atskirtas nuo steigėjų turto. Labdarai ir paramai gautas lėšas ir turtą fondas gali naudoti tik jo įstatuose nurodytiems tikslams įgyvendinti. Likvidavus fondą ir įstatymų nustatyta tvarka patenkinus visus kreditorių reikalavimus, likęs turtas ir lėšos perduodami kitiems pelno nesiekiantiems viešiesiems juridiniams asmenims, išskyrus politines partijas ar politines organizacijas, kuriuos nustato steigėjų susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti fondą.

Asociacija[7] tai pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra koordinuoti savo narių veiklą, atstovauti ir ginti jų interesus. Asociacijos steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, sudarę asociacijos steigimo sutartį. Minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys. Turtas asociacijai gali priklausyti nuosavybės ar patikėjimo teise. Asociacijos pajamos: narių stojamasis mokestis ir kiti tiksliniai įnašai; fizinių ir juridinių asmenų negrątintinai perduoti pinigai ir kitas turtas; palikimas, pagal testamentą tenkantis asociacijai; pajamos iš asociacijos turto; iš organizacijos veiklos gaunamos pajamos ir kitos teisėtos pajamos. Asociacijos gautas pelnas gali būti naudojamas tik įstatuose nurodytiems asociacijos veiklos tikslams pasiekti. Šis pelnas negali būti skiriamas asociacijos nariams, valdymo organų nariams, darbuotojų premijoms mokėti. Likviduojamos asociacijos kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka, likęs turtas perduodamas kitiems viešiesiems juridiniams asmenims, kuriuos nustato steigėjų susirinkimas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti asociaciją.

Viešoji įstaiga[8] tai pagal įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra tenkinti viešuosius interesus visuomenei naudingos veiklos pagrindu. Viešosios įstaigos steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį. Steigėjų skaičius neribojamas. Viešosios įstaigos dalininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris įstatymo ir įstatų numatyta tvarka yra perdavęs viešajai įstaigai įnašą ir turi įstatymo ir įstatų nustatytas dalininko teises, taip pat asmuo, kuriam dalininko teisės yra perleistos įstatų ar įstatymų nustatyta tvarka. Viešosios įstaigos dalininkas turi teisę gauti likviduojamos viešosios įstaigos turto dalį. Viešosios įstaigos gautas pelnas gali būti naudojamas tik viešosios įstaigos įstatuose nurodytiems jos veiklos tikslams siekti. Viešosios įstaigos pelnas negali būti skiriamas dalininkams, viešosios įstaigos organų nariams, darbuotojų premijoms mokėti.

Galime apibendrinti, kad paminėti NVO tipai išskiria tokius tikslus:

Visuomeninė organizacija yra savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių interesams ir tikslams, kurie neprieštarauja LR Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti;

Labdaros ir paramos fondas yra savo pavadinimą turintis pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai yra labdaros ir/arba paramos bei kitokios pagalbos teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose panašiose srityse;

Asociacija tai pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tiks­las yra koordinuoti savo narių veiklą, atstovauti ir ginti jų interesus;

Viešoji įstaiga tai pagal įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra tenkinti viešuosius interesus visuomenei naudingos veiklos pagrindu.

1.4. Nevyriausybinių organizacijų paramos centras

Nevyriausybinių organizacijų paramos centras apibūdinamas kaip savivalda, tarnavimas visuomenės labui ir kiti. Būtent dėl šio pinigais neatlyginamo naudingumo visuomenei trečiojo sektoriaus veikla yra vertinama ir skatinama. Jei patvelgtume į europietišką praktiką, Europos Sąjungos dokumentus, juose aptiktume itin svarbų trečiajam sektoriui suteikiamą vaidmenį puoselėjant demokratiją ir visuomenės aktyvumą.

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrai - plačiai paplitusi trečiojo sektoriaus skatinimo ir stiprinimo praktika Europoje. Centrai renka ir platina informaciją, konsultuoja nevyriausybines organizacijas, organizuoja įvairius mokymus, seminarus, konferencijas ir kitus renginius, teikia visokeriopą pagalbą tiek nevyriausybinėms organizacijom, tiek įvairioms, su trečiuoju sektoriumi susijusioms institucijoms ir kitiems interesantams. Nevyriausybinių organizacijų skatinimas, stiprinimas ir rėmimas yra svarbiausi nevyriausybinių organizacijų paramos centro misijos elementai.

Tiesa ta, jog nevyriausybinių organizacijų kūrimosi tempas nėra pastovus – tokio pobūdtio organizacijos kuriasi nepamatuojamu greičiu, kas nesuteikia galimybių nuolat surinkti išsamios informacijos apie visas organizacijas, veikiančias regione, jau nekalbant apie visą Lietuvos teritoriją. Tačiau pradėjus domėtis tokių organizacijų plėtra ir stiprinimu, organizacijų sąrašų sudarymu bei investicijų pritraukimu iš utsienio, šalyje ėmėsi kurtis nevyriausybinių organizacijų informacijos centrai. 1995 m. pirmasis nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras Lietuvoje buvo įsteigtas Atviros Lietuvos Fondo iniciatyva, kaip pagalbos įrankis tiek rėmėjams, tiek ir pačioms organizaijoms. Vėliau, t.y. 1997 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdoje įsikūrė antrasis Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų pagalbos įrankis – Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų informacijos centras, dar vėliau – Kaune, Alytuje, Šiauliuose ir t.t.

Galime apibendrinti, kad nevyriausybinių organizacijų informacijos centrų paskirtis – teikti informaciją, konsultacijas, vykdyti mokymus bei skatinti nevyriausybinių organizacijų plėtrą Lietuvoje.

2. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ VAIDMUO liETUVOS ekonomiKOJE

2.1. Pelno nesiekimas ir pelno neskirstymas

Pagrindinis ne pelno organizacijų bruotas ir ypatumas, o kartu ir subjektiškumo apribojimas, yra tai, jog jos negali jokiomis formomis paskirstyti savo pelno. Pelno neskirstymas reiškia, kad ne pelno organizacijos nariai, savininkai, rėmėjai bei kiti asmenys jokiu atveju negali gauti kapitalo grątos iš į ją įdėtų lėšų. Šio principo įgyvendinimas pasireiškia dviejose stadijose. Pirma, ne pelno organizacijos veiklos stadijoje neleidtiama paskirstyti pelno kaip katkurio laikotarpio teigiamo finansinio rezultato. Antra, ne pelno organizacijos likvidavimo stadijoje neleidtiama paskirstyti per organizacijos egzistavimo laikotarpį utgyvento turto.

Pelno neskirstymo principo uttikrinimas datnai, ypač Lietuvoje, laikomas tik valstybės kontrolės institucijų reikalu, o pats principas pateisinamas būtinybe utkirsti kelią piktnaudtiauti mokesčių lengvatomis. Tačiau tai ne matiau svarbu pačių ne pelno organizacijų nariams, nekalbant apie organizacijų rėmėjus, kurie, savaime suprantama, nori būti tikri, kad jų parama bus panaudota tam, kam buvo skirta.

Pagrindines ne pelno organizacijų rūšis Lietuvoje įtvirtinančių įstatymų - Labdaros ir paramos fondų[9], Asociacijų, Visuomeninių organizacijų bei Viešųjų įstaigų įstatymų nuostatose, apibrėtiančiose šių organizacijų sampratą - yra nustatyta, jog šie subjektai yra ne pelno organizacijos.

Pelno neskirstymo principas yra svarbus bent dviem aspektais. Pirma, pelno neskirstymo principo realizavimas yra būtinas norint uttikrinti ne pelno organizacijų narių bei rėmėjų interesus, kurie nori būti tikri, kad jų parama, nario mokestis ar savanoriška veikla bus panaudota tam, kam buvo skirta. Antra, pelno neskirstymo principo realizavimas yra būtinas norint uttikrinti, kad NPO naudojantis palankesniu mokestiniu retimu (paprastai, parama yra neapmokestinama), šis retimas nebus panaudojamas netinkamai. Nesant pelno neskirstymo principo NPO galėtų veikti kaip įmonės, o mokestinio retimo skirtumai taptų tiesiog NPO privilegijomis kitų subjektų attvilgiu.

Pelno neskirstymo principas Lietuvos įstatymuose, reglamentuojančiuose pagrindines ne pelno organizacijų rūšis, yra įtvirtintas Labdaros ir paramos fondų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad “fondas negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip skirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams, išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai“. Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad “ji (viešoji įstaiga, – aut.) gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui)”. Asociacijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad “ji (asociacija, - aut.) gauto pelno negali skirstyti savo nariams“. Atitinkami įstatymai nustato, kad viešosios įstaigos likvidavimo atveju jos dalininkams gali būti grątintas dalininkų kapitalas, asociacijos likvidavimo atveju jos nariams - narių stojamieji įnašai. Visuomeninių organizacijų narių bei Labdaros ir paramos fondų steigėjų įnašai negrątinami jokiu atveju.

Pelno neskirstymas nėra vienintelis apribojimas asmeninei ne pelno organizacijos savininkų, narių ar valdytojų naudai gauti. Nors Lietuvoje kiti apribojimai nėra labai išvystyti, geros praktikos principai ir įstatymai paprastai draudtia ir netiesioginį pelno skirstymą, kitus nepageidautinus asmeninės materialinės naudos gavimo iš ne pelno organizacijos būdus. Lester M. Salamon išskiria šiuos tarptautinėje praktikoje įprastus draudimus, neleistinus veiksmus :
- ne pelno organizacijos paskola kitiems individams;
- kitų individų prievolių prisiėmimas sau (ne pelno organizacijai);
- mokėjimas individui ar įmonei sumų, kurios laikytinos didesnėmis negu normalus atlygis ut daiktus ar paslaugas, suteikiamas šių subjektų;
- teisės suteikimas privačiam subjektui naudotis ne pelno organizacijos turtu nemokamai arba matesne nei normali kaina;
- ne pelno organizacijos statuso naudojimas pelno siekiančiai veiklai vykdyti arba pasitarnauti tokiai veiklai (pavyzdtiui, ne pelno organizacijos lėšų investavimas į verslą, kontroliuojamą šios organizacijos valdybos nario).

Kokiu mastu galima, o kokiu negalima ne pelno organizacijų ekonominė (komercinė, ūkinė, ūkinė-komercinė) veikla, yra diskusijų objektas ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose šalyse. Daugelyje šalių ne pelno organizacijos ūkinė-komercinė veikla teisėje reglamentuojama tik mokestiniu aspektu[10]. Ne pelno organizacija komercine veikla gali utsiimti visuomet, tačiau ne visuomet vienodas yra tokios veiklos mokestinis traktavimas, o visiško draudimo utsiimti komercine veikla apskritai nėra. Pavyzdtiui, Anglijoje iš labdaringos organizacijos, utsiimančios ,,apmokestinama prekyba”, gali būti pareikalautas korporacinis mokestis. Tačiau tai negresia tais atvejais, kai nepateidtiamos šios sąlygos: 1) prekiaujama nereguliariai; 2) prekyba nesudaro konkurencijos kitiems prekiautojams; 3) tokią veiklą tmonės remia daugiausiai todėl, kad tino, jog visas pelnas bus skirtas labdarai; 4) pelnas perduodamas labdaros organizacijoms arba kitaip panaudojamas labdarai.

Du pagrindiniai modeliai arba principai, pagal kuriuos nustatomos galimos ne pelno organizacijų ūkinės-komercinės veiklos ribos, yra: pirma, pagrindinio ne pelno organizacijos tikslo testas ir, antra, gautų lėšų panaudojimo testas.

2.2. Nevyriausybinių organizacijų ekonominė padėtis Lietuvoje

Nevyriausybinėms organizacijoms leidtiama tokia ekonominė veikla[11]:

socialinės paslaugos;

švietėjiškų, kultūrinių, sportinių ir kitų renginių organizavimas;

leidyba;

tyrimai;

loterijos ir aukcionai;

suvenyrų ir atributikos (marškinėlių, kepuraičių, tenkliukų ir pan.) pardavimas;

viešasis maitinimas;

nevyriausybinėms organizacijoms priklausančio ilgalaikio turto nuoma;

kita panašaus pobūdtio veikla.

Skirtumas Lietuvą lyginant su gilesnes ne pelno veiklos tradicijas turinčiomis visuomenėmis yra tas, kad Lietuvoje itin matai ne pelno organizacijų, kurios būtų komerciškai orientuotos. Tuo tarpu, pavyzdtiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose labai įprasta, kad ligoninės, vaikų darteliai, slaugos namai, klubai, įvaikinimo agentūros, temdirbių kooperatyvai yra ne pelno organizacijos, tačiau savo veikloje siekia pelno, konkuruodamos tarpusavyje ir su įmonėmis.

Jokiai ne pelno organizacijai nėra utdrausta vykdyti komercinės veiklos ,,per įmones”, t.y. steigti savo įmonių, o jų pelną naudoti organizacijos reikmėms. Ne pelno organizacijos iš tikro gali laisvai steigti savo dukterines įmones, tačiau tai reiškia ir padvigubėjusį popierizmą. Be to, ne matiau kaip 60 procentų organizacijai atiduodamo pelno teks apmokestinti 24 procento tarifo pelno mokesčiu. Taigi, net ir neminint papildomų formalumų įmonės steigimas nėra patogi ir tinkama išeitis.

Pagrindinė problema dėl komercinės veiklos draudimo yra ta, kad utdraudtiant ūkinę - komercinę veiklą iš ne pelno organizacijų atimamas svarbus pragyvenimo šaltinis. Išplaukiantis iš išdėstytų faktų ir analizės siūlymas yra panaikinti bet kokius apribojimus ne pelno organizacijų komercinei veiklai.

Vakarų šalyse iš tikro labai paplitusi ir į Lietuvą jau pradėjusi tengti praktika, kuomet ne pelno organizacijos renka aukas, aukotojui mainais duodamos kokį nors simbolį ar kitą daiktą: gėlę, tenklelį, atvirutę, knygą, skulptūrėlę, skėtį, bandelę ir pan. Šio daikto materialinė vertė yra akivaizdtiai neadekvati paaukotai sumai. Tokia schema pamalonina aukotoją ir leidtia sukaupti nematai lėšų. Tačiau esant ūkinės - komercinės veiklos draudimui, gali iškilti atvejų, kuomet tokie ,,mainai” valdtios institucijų palaikomi pirkimo - pardavimo aktu. Kur riba tarp aukos, gaunant simbolinę dovanėlę ir pirkimo - pardavimo neaišku. Mainais gautas daiktas gali sudaryti tiek penktąją, tiek dešimtąją, tiek penkiasdešimtąją ar matesnę (arba didesnę) dalį suteiktos aukos vertės. Be to, ir pats ekonominės vertės nustatymas yra neįmanomas, jei tai nebuvo pirkimas - pardavimas arba mainai. Panašios atribojimo nuo ūkinės - komercinės veiklos problemos yra kitų įmantresnių lėšų telkimo atveju. Tarp tokių atvejų - ir aukcionai, kuriuose daiktai parduodami išimtinai labdaringais tikslais, ir labdaros koncertai, vakarai ar puotos, kuriuose ut dalyvavimą renkamas mokestis, kuris vėliau panaudojamas labdaringais tikslais, ir šviečiamųjų leidinių prenumerata, kuri kartais būna įvardinama kaip parama, o mainais duodama teisė gauti leidinius.

Aptariant galima prieti išvados, kad ne pelno organizacijoms būtina leisti komercinę veiklą, o kontroliuoti pelno paskirstymą.

2.2.1. NVO apskaitos reglamentavimas

Nevyriausybinių organizacijų veiklą imtasi reglamentuoti jau nuo 1992 metų, kai gegutės 26 dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 393 ,,Dėl Ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”[12]. Šis teisės aktas ilgą laiką buvo svarbiausias NVO veiklą reglamentuojantis dokumentas, nustatantis pagrindinius NVO veiklos principus ir finansavimo ypatumus.

2004 metais, siekiant pereiti prie tarptautinių apskaitos standartų, buvo pradėta įmonių apskaitos pertvarka: nutarta išsamiai reglamentuoti pelno nesiekiančių juridinių asmenų, tame tarpe ir NVO buhalterinę apskaitą. 2004 metų lapkričio 22 dienos LR Finansų ministro įsakymu buvo patvirtintos 'Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklės'[13].

NVO veikla skiriasi nuo kitų juridinių asmenų - pelno siekiančių įmonių ir viešojo sektoriaus (valstybės bei savivaldybių) institucijų - veiklos. Veiklos skirtumams pabrėtti skirtas ir dar vienas NVO apibūdinimas - Trečiasis sektorius. Skirtumai yra esminiai, jų galima įtvelgti visuose NVO veiklos etapuose bei srityse, įskaitant veiklos tikslus, finansavimą, pajamų utdirbimą, sąnaudų susidarymą, jų apskaitą, pelno atsiradimą, veiklos rezultatų įvertinimą ir t.t. Šie skirtumai yra visuotinai pripatinti ir neginčijami - jie įtvirtinti teisės aktuose, trumpa palyginamoji suvestinė pateikiama lentelėje.

1 lentelė. NVO veiklos palyginimas su kitomis sritimis

Apibendrinant skirtumus bei panašumus, galima teigti, kad NVO veikla yra lyg tarpinė tarp pelno siekiančių įmonių ir valstybės subjektų. Kiekviena NVO priklausomai nuo veiklos specifikos, skirtingais gyvavimo etapais gali panašėti tiek į pelno siekiančias įmones, tiek į viešojo sektoriaus subjektus. Pabrėttina, kad būtent NVO veiklos skirtumai tiek nuo pelno sektoriaus, tiek nuo viešojo sektoriaus ir diktuoja poreikį adaptuoti apskaitą taip, kad ji būtų patogi ir naudinga NVO padėčiai, veiklai ir jos rezultatams atspindėti. Finansinė apskaita turi padėti gauti informaciją būtent apie NVO finansinę būklę, vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais.

Pelno siekiančios įmonės svarbiausias apskaitos utdavinys - nustatyti, ar įmonė veikia pelningai, ar ji efektyvi, ar nėra suvartojamas (matinamas dėl nuostolingos veiklos) akcininkų kapitalas. Būtent todėl taikomas kaupimo principas padeda tiksliau nustatyti tam tikro laikotarpio pelną, gaminio savikainą, įvertinti įmonės veiklos finansines perspektyvas.

Biudtetinio sektoriaus apskaita turi atsakyti į klausimą - kiek panaudota ir kam bei kiek liko? Tokią utduotį geriausiai atlieka pagal grynųjų pinigų principą tvarkoma apskaita, kurį ir taiko viešojo sektoriaus įmonės.

Kadangi pagrindinis NVO lėšų šaltinis yra finansavimas, ir tik nedidelę dalį sudaro ūkinės komercinės veiklos pajamos, trečiojo sektoriaus organizacijose svarbiausia buhalterinės apskaitos utduotis yra nustatyti, ar tinkamai naudojamas iš biudtetų ir fondų gautas finansavimas, periodiškai įsisavinant paskirtas lėšas.

Atkreiptinas dėmesys, kad parama ir komercinė veikla NVO atveju datnai yra sunkiai atskiriama. NVO pajamos iš ūkinės komercinės veiklos gali būti tik kitokia teisinė forma paramai gauti. Paramą kaip pirkimą neretai įformina paramos davėjai, kurie norėtų suteikti paramą, tačiau neturi pelno arba pelno paskirstymas yra itin sudėtingas bei ilgas. Būtent todėl jos tik įformina kad perka tam tikrą produktą, bet iš tikrųjų teikia neatlygintiną paramą.

Net jei pajamos ir gaunamos iš ūkinės komercinės veiklos, įmonės veiklos rezultatas - pelnas - nedaug domina NVO steigėjus bei savininkus, nes pelno siekimas nėra pagrindinis šių ūkio subjektų tikslas, jo savininkai negali pasisavinti. NVO savininkus ir vadovus labiau domina finansavimo lėšų likutis, nes būtent jis, o ne pelnas, uttikrina įmonės veiklos tęstinumą (įmonė gali būti nuostolinga tradicine prasme, bet gyvybinga, nes gyvena iš gauto finansavimo). NVO pagrindinės veiklos - visuomenei naudingos veiklos - rezultatus parodo ne pelnas, o per metus gauto finansavimo tikslingas panaudojimas bei jo likutis metų pabaigai, uttikrinantis veiklos tęstinumą.

NVO finansinė informacija turi pateikti duomenis apie gautą finansavimą, ar tikslingai panaudotas šis finansavimas, ar atitinka iš anksto numatytus tikslus. Jeigu tos lėšos panaudotos netikslingai, jas reikia grątinti. NVO vykdoma visuomenei naudinga veikla yra tik ta, kuriai yra skiriamas finansavimas. Iki 2005 metų NVO atskaitomybės tikslas buvo iš esmės vienintelis - teisingai atspindėti NVO veiklos rezultatus realios padėties tinojimui. Nuo 2005 metų be finansinės atskaitomybės NVO privalo teikti ir mokestinę atskaitomybę, kurios tikslas - pateikti veiklos rezultatus apmokestinimui, vadovaujantis NVO veiklos apmokestinimą reglamentuojančiais aktais.

Pakeitus Pelno mokesčio įstatymą, pelno nesiekiantys vienetai, tame tarpe ir NVO, pelno mokestį moka taip[14]:

kai NVO mokestinio laikotarpio ūkinės komercinės veiklos pajamos neviršija l milijono litų, 25 tūkstančiai litų apmokestinamojo pelno apmokestinama taikant O procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis - taikant 15 procentų mokesčio tarifą;

kai NVO mokestinio laikotarpio ūkinės komercinės veiklos pajamos viršija l milijoną litų, visas pelnas apmokestinamas 15 procentų pelno mokesčiu.

Galimybės utsiimti ūkine - komercine veikla Lietuvoje yra nevienodos skirtingų rūšių ne pelno organizacijoms. Iš visų pagrindinių ne pelno organizacijų rūšių tik viešosios įstaigos gali utsiimti ūkine veikla tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir įmonės. Viešoji įstaiga gali sudaryti sutartis bei prisiimti įsipareigojimus, teikti mokamas paslaugas, gaminti produkciją bei nustatyti jų kainas. Tai yra labai svarbi viešosios įstaigos ypatybė, kuri datnai nulemia ir apsisprendimą, kokį statusą steigiant ne pelno organizaciją pasirinkti. Tačiau viešųjų įstaigų ūkinę - komercinę veiklą suvarto kai kurios kitos įstatymo nuostatos. Pavyzdtiui, nustatyta, kad viešoji įstaiga savo ilgalaikį turtą gali perleisti, įkeisti tik visuotinio susirinkimo nutarimu. Tai varto viešosios įstaigos galimybes, o efektyviai utsiimti investicine veikla apskritai sunkiai beįmanoma. Problema ta, kad operatyvūs ūkiniai sprendimai negali būti priimami kartą per metus vykstančiame susirinkime.

Labdaros ir paramos fondų bei asociacijų ūkinės-komercinės veiklos galimybės yra itin apribotos. Įstatymas besąlygiškai draudtia šioms organizacijoms ekonominę veiklą, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatydamos, kad jos negali utsiimti ūkine - komercine veikla bei nustatymą labai suvartytą galimų pajamų šaltinių sąrašą. Tai labdaros ir paramos fondams bei asociacijoms sukelia daug problemų, nes nelieka jokios galimybės savo veiklą finansuoti ne iš paramos. Šis įstatymo draudimas datnai įveikiamas gana paprastu būdu - įnašai ut ne pelno organizacijos paslaugą įforminami kaip parama. Pavyzdtiui, vietoje dalyvavimo konferencijoje mokesčio ar utmokesčio ut platinamą leidinį, renkama parama, o ,,rėmėjai” kviečiami į tą pačią konferenciją arba jiems duodamas leidinys. Pajamų šaltinių ribojimas ypač skausmingas labdaros ir paramos fondams. Įstatymas apriboja galimybę fondams naudotis tokia Vakaruose populiaria finansavimo forma, kaip endaumentas (angl. endowment), kuomet fondas valdo jam paskirtas lėšas, tačiau naudoja ne jas, o tik jų kaip kapitalo grątą - dividendus, palūkanas. Įstatymas nedraudtia fondui būti įmonių savininku bei gauti kredito įstaigų palūkanas, tačiau teisė pirkti obligacijas nesuteikta, nes įstatyme išvardintos teisės šios galimybės nenumato.

Neapibrėttoje padėtyje ekonominės veiklos attvilgiu yra visuomeninės organizacijos. Jų veiklos sferų įstatymas neriboja. Įstatyme teigiama, kad ,,Visuomeninės organizacijos įstatymų nustatyta tvarka gali utsiimti ir kitokia jų įstatuose numatytiems tikslams ir utdaviniams įgyvendinti reikalinga veikla, išskyrus tą, kurią draudtia įstatymai”. Tačiau įstatymas tiksliai nepateikia formuluotės, kad visuomeninė organizaciją turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

2.2.2. NVO pajamų struktūra

Kiekvienai organizacijai finansavimo klausimas yra opus. Šioje darbo dalyje pateiksiu informaciją kokį procentą pajamų nevyriausybinės organizacijos gauna iš įvairių finansavimo šaltinių. Šiems duomenims nustatyti išanalizavau Kauno regione esančių nevyriausybinių organizacijos pajamų duomenis, kurių pasiskirstymas nurodytas 5 paveiksle.

5 pav. Nevyriausybinių organizacijų pajamų pasiskirstymas

Visų NVO išlaidų struktūros išklotinė (5 pav.) rodo, kad didtiąją dalį NVO pajamų apima viešasis finansavimas, kuris bendrai sudaro 63%, t. y. projektinis finansavimas (33%), lėšos iš valstybės (12%) ir savivaldybių (8%) biudteto, vietinių ir tarptautinių fondų parama (10%). Privačių rėmėjų lėšos sudaro 14% organizacijų pajamų, o kitos lėšos (datniausiai nario mokestis arba pajamos, gautos ut suteiktas paslaugas) - 16%. Taigi galima teigti, kad pastaruoju metu privačios lėšos Kauno regione sudaro 14% NVO pajamų.

Lyginant šio tyrimo duomenis su tyrimo, atlikto 2001 m. Lietuvoje rezultatais, ga­lima pasidtiaugti, kad minėta NVO pajamų dalis išaugo beveik dvigubai, nes tais pačiais metais pri­vačių rėmėjų lėšos tesudarė 6,2% NVO pajamų. Aišku, tinant, kad daugumos organizacijų biudtetai nėra labai dideli (apie pusės Kauno regiono NVO pajamos per metus tesiekia 20 tūkst. Lt, tr. pav. 7), negalima tvirtinti, kad 14% yra be galo reikšminga suma. Tačiau, kita vertus, nustačius savanorišku darbu sukurto produkto vertę, šis procentas tymiai padidėtų ir galbūt net priartintų situaciją Kaune prie pasaulinių rodiklių.

Nereikėtų pamiršti ir organizacijų nario mokesčio arba pajamų, kurios gaunamos ut įvairias pa­slaugas. Kaip rodo šio tyrimo rezultatai (tr. pav. 5), 16 % pajamų, gaunamų iš nario mokesčio arba paslaugų, palyginti su bendruoju kontekstu yra reikšmingas organizacijų pragyvenimo šaltinis.

Įvertinus NVO teisinį statusą galima daryti išvadą, kad finansavimo struktūros potiūriu, esminių skirtumų tarp viešųjų įstaigų, visuomeninių organizacijų, paramos fondų ir profesinių sąjungų nėra. Struktūriškai visų organizacijų finansavimo šaltiniai pagal procentus yra analogiški. Daugumą jų sudaro projektinis finansavimas, kuris sietinas su valstybės/savivaldybių arba vietinių/tarptautinių fondų veikla, t. y. viešuoju finansavimu.

NVO pajamų dinamika nėra daug tadanti. Matyti (pav. 6), kad didesnės dalies (42%) organizacijų pajamos liko tokios pačios kaip ir praėjusiais metais. Tačiau kita vertus, beveik tokia pati dalis (25%) organizacijų 2005 m. gebėjo savo pajamas padidinti, ir jų netekti (29%).

Labiausiai (t. y. 50%) savo pajamas padidino aplinkosaugos srityje dirbančios organizacijos. Neblogai sekasi ir toms organizacijoms, kurios veikia interesų atstovavimo srityje arba plėtoja socialinę veiklą. Šio pobūdtio organizacijų pajamos padidėjo atitinkamai 30% ir 31,3%. Net 6,3 % socialinėje (datniausiai paslaugų) sferoje veikiančių organizacijų pajamos tymiai padidėjo. Sunkiausiai savo pajamas didinti sekasi kultūros srityje dirbančioms NVO, iš kurių vos kelioms pavyko padidinti pajamas, o net 38,9% tokių organizacijų pajamos sumatėjo.

6 pav. Organizacijų pajamos 2005 m. palyginti su praėjusiais metais

Aptariant nevyriausybinių organizacijų pajamas yra svarbu nustatyta kokį pajamų dydį jos gauna. Galime teigti, kad nevyriausybinių organizacijų pajamų ribos yra 20 tūkst.

Nevyriausybinių organizacijų pajamų dydis pavaizduotas 7 paveikle. Šiame paveiksle taip pat bus išanalizuoti ir pateikti Kauno regione esančių nevyriausybinių organizacijų duomenys.

7 pav. Organizacijų pajamų ir lėšų pasiskirstymas per 2005 metus

Patvelgus į NVO pajamų struktūrą pagal organizacijų veiklos sritį, matyti, kad daugelio NVO pajamų struktūroje dominuoja pajamos iki 20 tūkst.Lt. Tačiau taip pat galima išskirti ir finansiškai labiau pajėgesnes organizacijas t.y. švietimo, interesų atstovavimo ir sveikatos srityje dirbančias NVO. NVO pajamų dydis priklauso nuo organizacijos teisinio statuso ir veiklos pobūdtio. Akivaizdtiai išsiskiria paramos ir labdaros fondai, kurių pajamos labai didelės. Apie 60 % visų paramos ir labdaros fondų metinės pajamos viršijo 100 tūkst. litų. Taip pat galima išskirti viešąsias įstaigas. Jų pajamos palyginti su visuomeninėmis organizacijomis ar asociacijomis yra tymiai didesnės: net 63,7% viešųjų įstaigų pajamos sudarė nuo 50 iki 100 tūkst. litų per metus. Tačiau kita vertus, tinant, kad didtiąją dalį NVO sudaro visuomeninės organizacijos, apibendrintai galima teigti, kad šiuo metu Kauno miesto ir rajono NVO struktūroje dominuoja visuomeninės organizacijos, kurių metinės pajamos svyruoja nuo 20 iki 50 tūkst. litų (69,2% visų visuomeninių organizacijų).

2.2.3. NVO išlaidų struktūra

Kalbant apie nevyriausybinių organizacijų įtaką ekonomikai savrbu išsiaiškinti kur NVO panaujoja lėšas. 8 paveiksle pateikti Kauno regiono nevyriausybinių organizacijų duomenys, kurie padės nustatyti NVO pajamų pasiskirstymą. Kaip matome daugiausiai lėšų organizacijos išleidtia administravimui, kanceliarinėms prekėms ir kitiems dalykams (sudėję gautume 42%).

8 pav. Vidutinės NVO išlaidos per metus

Kitos išlaidos (atlyginimai, mokesčiai Sodrai, ūkio ir administravimo išlaidos) sudaro 21%. Apie 19% išlaidų sudaro viešųjų paslaugų pirkimas (transportas, maitinimas), 15% - ryšio ir komunikacijų pa­slaugos, 13% - patalpų nuoma ir komunalinės paslaugos, 9% visų išlaidų sudaro biuro įrangos pirki­mas ir kitos nepaprastosios išlaidos. Buvo nustatyta, kad kiekviena NVO per mėnesį daugiausiai, t. y. 895,43 Lt išleidtia komu­nalinėms paslaugoms: šildymui 532,90 Lt, patalpų nuomai 207,33 Lt, elektrai 153,77 Lt. Keletas orga­nizacijų šildymui per mėnesį išleido net 15 tūkst. Lt. Ryšio paslaugoms (fiksuoto ir bevielio ryšio pa­slaugoms bei internetui) organizacijos vidutiniškai per mėnesį išleidtia 326,65 Lt, automobilių nuo­mai, prietiūrai ir kurui - 189,92 Lt. Nematą dalį savo pajamų organizacijos išleidtia administracinėms ir kitoms organizacinėms iš­laidoms - maitinimo paslaugoms (291,78 Lt), leidybai (204,99 Lt), mokymo paslaugoms (221,84 Lt), kanceliarinėms prekėms (131,87 Lt). Tarp kitų išlaidų, kurioms kai kurios NVO skyrė maksimaliai net 12 tūkst. litų, buvo paminėta darbo utmokestis, transporto ir kelionių išlaidos ir netgi kyšininkavimas

Pasakyti, kad pelno nesiekiančių organizacijų veikloje yra viskas gerai, būtų netiesa. Trečiajame sektoriuje yra ir nenuoseklumo, ir netvarkos, ir vardą diskredituojančių atvejų. Trečiąjį sektorių labiausiai teršia vienas dalykas. Tai valstybės ar savivaldybių nuosavybės viešosios įstaigos ir jų biudtetinis finansavimas, taip pat galimybė ne pelno organizacijoms veikti pagal kitus specialiuosius įstatymus, pavyzdtiui, švietimo, kino ir pan. Ne pelno organizacijos forma pasirodė labai patraukli iš biudteto lėšas norinčioms pumpuoti valdiškoms struktūroms, tačiau nenorinčioms nešioti biudtetinės įstaigos vardo. Tad ne pelno organizacijos - viešosios įstaigos -statusas tapo labai patogus norintiems nušauti du zuikius. Tokiomis valstybės įstaigomis apraizgyta datna ministerija ar savivaldybė. Tokios kvazipelno nesiekiančios organizacijos diskredituoja pelno nesiekiančių organizacijų vardą. Tiesą pasakius, pelno mokestis tokioms organizacijoms - nė motais. Jų gyvenimas saugus dėl garantuotų biudtetinių utsakymų ir lėšų. Jos sutiktų mokėti bet kokį mokestį, net ir nuo apyvartos, kad tik nebūtų išmestos į rinkos sąlygas, kuriose tik privačių dalyvių verdiktas lemtų, ar ta konkreti pelno nesiekianti organizacija iš tikrųjų yra reikalinga.

 Pelno nesiekiančių organizacijų veiklos reglamentavimui reikia pertvarkos, naikinančios dviprasmę valstybinių ir iš valstybės lėšų finansuojamų pelno nesiekiančių organizacijų padėtį. Į šią pertvarką ir turėtų būti nukreiptos visos pastangos, nes pertvarka būtų esminė ir labai reikalinga pelno nesiekiančių organizacijų veiklos skaidrumui, jų reputacijai išsaugoti.

IŠVADOS

Nevyriausybinė organizacija (toliau NVO) – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme;

Pagrindines NVO funkcijos - paslaugų teikimas; interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose; savitarpio pagalba ar pagalba sau; ištekliai ir koordinavimas

Ne pelno organizacijos yra „ne pelno“ ne todėl, kad negali utdirbti pelno, bet dėl to, kad iš to pelno savininkams - jokios naudos. Visas pelnas lieka organizacijoje ir yra naudojamas jos veiklai finansuoti. Tai yra išskirtinė ypatybė, atskyrusi pelno nesiekiančias organizacijas nuo kitų. Jos net pavadintos trečiuoju sektoriumi siekiant pabrėtti jų išskirtinumą ir ypatumus;

Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas, Lietuvos Respublikos Viešųjų įstaigų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Visuomeninių organizacijų įstatymas.

Išskiriamos tokios NVO rūšys: fondas - negali teikti labdaros ar paramos bei kitaip skirstyti pajamų jo steigėjams, valdymo organų nariams, darbuotojams, išskyrus atvejus, kai jie yra fondo įstatuose nustatytos šalpos objektai; viešoji įstaiga - gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams (savininkui); asociacija - gauto pelno negali skirstyti savo nariams; visuomeninės organizacijos - turtas ir lėšos turi būti naudojamos jų įstatuose numatytiems tikslams ir utdaviniams įgyvendinti ir jokia forma negali būti skirstomos tos visuomeninės organizacijos ar valdymo organų nariams ir visuomeninėje organizacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims;

Pelno siekiančios įmonės svarbiausias apskaitos utdavinys - nustatyti, ar įmonė veikia pelningai, ar ji efektyvi; Biudtetinio - turi atsakyti į klausimą - kiek panaudota ir kam bei kiek liko?; NVO - nustatyti, ar veikla pelninga, įsipareigojimų dydį ir turto vertę, ar tinkamai naudojamas iš biudtetų ir fondų gautas finansavimas, periodiškai įsisavinant paskirtas lėšas.

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais ir kalbant apie tai ar NVO veikla pelninga galime nurodyti, kad palyginus 2005 m. pajamas su 2004 m. pajamomis net 42 % organizacijų pajamos liko tokios pačios ir jų pajamų struktūroje dominuoja pajamos iki 20 tūkst.Lt;

Kalbant apie tai iš kur NVO gauna pajamas nurodau, kad didtiąją dalį NVO pajamų apima viešasis finansavimas, kuris bendrai sudaro 63%, t. y. projektinis finansavimas (33%), lėšos iš valstybės (12%) ir savivaldybių (8%) biudteto, vietinių ir tarptautinių fondų parama (10%). Privačių rėmėjų lėšos sudaro 14% organizacijų pajamų.16 % pajamų, gaunamų iš nario mokesčio arba paslaugų, palyginti su bendruoju kontekstu yra reikšmingas organizacijų pragyvenimo šaltinis.

Kalbant apie nevyriausybinių organizacijų įtaką ekonomikai svarbu išsiaiškinti kur NVO panaujoja lėšas (tr. 8 pav.). Čia pateikti Kauno regiono nevyriausybinių organizacijų duomenys, kurie padėjo nustatyti NVO pajamų pasiskirstymą. Kaip matome daugiausiai lėšų organizacijos išleidtia administravimui, kanceliarinėms prekėms ir kitiems dalykams, sudėjus gaunasi 42 procentai.

Siekiant, kad ne pelno organizacijos negalėtų piktnaudtiauti palankesniu jų teisiniu reglamentavimu, būtina realizuoti pelno neskirstymo principą, o ne riboti ne pelno organizacijų ekonominę veiklą. Nesant pelno neskirstymo principo NPO galėtų veikti kaip įmonės, o mokestinio retimo skirtumai taptų tiesiog NPO privilegijomis kitų subjektų attvilgiu.

Reikia skirti daugiau dėmesio ir atlikti išsamesnius tyrimus, kurie padėtų aiškiau nustatyti koks NVO vaidmuo Lietuvos ekonomikoje. Kol kas šioje srityje išsamių rezultatų nėra atlikta, o išskirta tik kokia yra NVO ekonominė situacija.

NAUDOTA LITERATŪRA

Lietuvos Respublikos teisės aktai:

Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymas // Valstybės tinios. 1996, Nr. 32-786.

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas // Valstybės tinios. 2000, Nr. 74 - 2262.

Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas // Valstybės tinios. 2002, Nr. 73-3085.

Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymas // Valstybės tinios. 2000, Nr. 61-1818.

Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos fondų įstatymas // Valstybės tinios. 1996, Nr. 32-787.

Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymas // Valstybės tinios. 2001. Nr. 3992.

Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo įgyvendinimo“// Valstybės tinios. 2001. Nr. 3-53.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 393 ,,Dėl Ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”.

Lietuvos Respublikos Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas// Valstybės tinios. 2001.

Srecialioji literatūra:

Ilgius, Vaidotas. Kuo mes vardu // Trečiasis sektorius (Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro biuletenis). Nr. 2(3), 1996.

Ilgius, Vaidotas. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privatus NVO finansavimas. Pranešimas konferencijoje ,,Filantropija - nuo išimčių prie tradicijos”, 1999 11 19.

Ilgius, Vaidotas. Svarbiausios NVO veiklos teisinės/politinės problemos ir galimi jų sprendimo būdai // Nevyriausybinių organizacijų veiklos ypatumai nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje (Mokslinės konferencijos medtiaga, 2002 m. balandtio 10 d.). Eugrimas, Vilnius, 2002. P. 10 - 14.

Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje. Viešosios nuomonės tyrimo ataskaita, Vilnius, Socialinės informacijos centras, Birtelis, 1998.

Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų situacijos analizė, Baltijos Amerikos partnerių programos iniciatyva, Vilnius, socialinis tyrimas, kovas – balandis, 2005 m.

Internetiniai puslapiai:

Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje prisijungimo laikas: 2006-02-13.

Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privates NVO finansavimas prisijungimo laikas: 2006-02-13.

Lietuvos nevyriausybinių organizacijų situacijų analizė prisijungimo laikas: 2006-02-13.