Oligopolinė rinka - Pagrindiniai rinkos elementai

Turinys

1. Oligopolinė rinka .3

1.1. Oligopolijos požymiai .3

1.2. Įėjimo į oligopolinę šaką barjerai ..4

1.3. Laužta paklausos kreivė .5

1.4. Vyraujančios firmos modelis ..6

2. Pagrindiniai rinkos elementai .7

2.1. Prekė 7

2.2. Pinigai .7

Išvados .11

Uždaviniai .12

Literatūra 15

1. Oligopolinė rinka

Oligopolija – rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.

Natūrali oligopolija – atsiranda tuomet, kai individualiųjų firmų vidutiniai kaštai sumažėja tiek, kad kelios tokios firmos gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais vidutiniais kaštais.

1.1. Oligopolijos požymiai

Yra keletas oligopolijos požymių, skiriančių šią rinkos struktūrą nuo kitų rinkos struktūrų.

Vienas iš svarbiausių požymių yra tas, kad mažai pardavėjų pripažįsta tarpusavio priklausomybę. Kiekviena oligopolija seka kitos šakos firmomis.

Šakoje yra kelios didelės firmos, tai pasiekiama masto ekonomija. Ji gaunama, gaminant ir parduodant gana didelę produkcijos apimtį.

Oligopolinėje šakoje vengiama kainų konkurencijos. Oligopolijoms būdinga ne kainų konkurencija. Tai gali būti naujų produktų gamyba ir reklama, produktų diferencijavimas ir pan.

Vengiant kainų konkurencijos, kuri mažina pelną, oligopolijoms būdingi susitarimai. Susitarimų objektas paprastai yra kainų lygis ir rinkos dalis, nes tai padeda didinti visų firmų pelną ir neprarasti rinkos dalies. Tačiau tokie susitarimai yra draudžiami, kadangi siekiama skatinti konkurenciją ir kaštų mažinimą. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje: “Susitarimams gali būti priskiriami susitarimai ir suderinti veiksmai dėl:

kainų, nuolaidų, antkainių ar kitų išmokų;

gamybos apimčių;

rinkos pasidalijimo pagal teritorijas;

kitų ūkinių subjektų išstūmimo iš rinkos arba įėjimo į rinką (jos dalį) apribojimo;

atsisakant sudaryti sutartį su tam tikrais prekių pardavėjais ar pirkėjais“.

Taip pat vienas iš oligopolinės rinkos struktūros požymių yra aukšti įėjimo

barjerai į oligopolinę šaką.

1.2. Įėjimo į oligopolinę šaką barjerai

kad oligopolinės firmos pelnas nedingtų, rinka turi būti apsaugota nuo naujų firmų įėjimo. Tuo tikslu naudojamos įėjimo kliūtys, kurios būna tokių rūšių:

Natūralios kliūtys. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija. Jeigu šakoje yra kelios firmos, kurių dydis garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai firmai, padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, tai tuomet sumažėtų ir kaina. Visos firmos, tarp jų ir įėjusi į rinka naujoji firma, patirtų nuostolių – negautų pelno. Todėl naujoji firma yra nesuinteresuota įeiti į tą rinką, kurioje ji negaus pelno. Kitas svarbus veiksnys, mažinantis naujų firmų galimybę įeiti į oligopolinę šaką, yra vidutinių bendrųjų kaštų skirtumai. Jau egzistuojančių oligopolinėje šakoje firmų VBK yra mažesni, nei bandančios įeiti firmos. Senosios firmos turi didesnį vadovavimo patyrimą, tvirtus ryšius su žaliavų, medžiagų ar komplektuojančių detalių tiekėjais. Jų darbuotojai yra labiau patyrę, susiklostę ir patikimi ryšiai su bankais ir pan.

Trečias barjeras, kurį taip pat sunku įveikti naujoms firmoms, yra didelio finansinio kapitalo poreikis. Nuosavo finansinio kapitalo naujoms firmoms paprastai nepakanka.

Firmų sukurtos kliūtys. Norėdamos pačios apsisaugoto nuo galimų konkurentų įėjimo į rinką, firmos naudoja:

produktų diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių kiekį, kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. Atsižvelgdamos į tai, kad naujos firmos, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus, senosios firmos gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairiausioms vartotojų grupėms patenkinti jų poreikius;

kainą. Vyraujančios šakoje firmos, įėjus naujai firmai, gali sumažinti prekių ar paslaugų kainas ir jas laikyto tokiame lygyje tol, kol naujoji firma bankrutuos;

reklamą. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į rinką, esančios firmos gerokai padidina reklamos išlaidas. Tai priverčia naująsias firmas taip pat padidinti šias išlaidas. Bet kai naujosios įmonės gamybos apimtis nedidelė, reklamos išlaidos žymiai padidina vidutinius bendruosius kaštus. Tai tampa įėjimo į rinka kliūtimi, nes senųjų firmų vidutiniai bendrieji kaštai mažesni.

sudėtingą technologiją. Diferencijuotų oligopolinių firmų produktai dažniausiai būna labai sudėtingi technologiniu požiūriu. Nemaža dalis detalių, komplektuojančių produktų perkama iš kitų gamintojų. Todėl bandančiai įeiti į oligopolinę šaką firmai iš karto sunku surasti tiekėjus.Taip atsiranda dar viena įėjimo į oligopolinę šaką kliūtis.

Be šių visų paminėtų barjerų, neretai taikomos ir kitos kliūtys įeiti naujoms firmoms į oligopolinę rinką. Tai, pavyzdžiui, patentai, licencijos, kvotos ir kitos vyriausybės reguliavimo priemonės. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyriausybė išduoda licencijas tik kai kurioms firmoms prekiauti tam tikais produktais (pavyzdžiui, spalvotaisiais metalais) ar naujoms televizijos stotim. Vyriausybė paprastai remia geležinkelio transporto firmas, laivininkystę ir t.t. Visa tai sukelia papildomas įėjimo į oligopolinę šaką kliūtis.

1.3. Laužta paklausos kreivė

Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškinamas naudojant laužtą paklausos kreivę. Ši kreivė ypatingą formą įgauna todėl, kad į firmos prekių kainų kitimą reaguoja ne vien vartotojai, bet ir kitos firmos-prekiautojos.

Rakim, kad pradinė firmos padėtis yra 1 pav. taške E, kai pusiausvyros kaina P₁, o gamybos apimtis Q₁. Jeigu įmonė sumažina kainą iki P₂, ja paseka ir kitos firmos, todėl įmonės realizavimo apimtis šiek tiek padidėja iki Q₂. taip yra todėl, kad dėl kitų prekiautojų elgsenos individualios firmos paklausa tampa neelastinga. Dėl to įmonės bendrosios pajamos sumažėja.

P

P₃

P₁ E

P₂

O Q₃ Q₁ Q₂ Q

1 pav. Laužta paklausos kreivė

Tačiau jeigu įmonė padidins kainas iki P₃, o kitos firmos kainų nedidins, paklausos kiekis gerokai sumažės iki taško Q₃. Prekės poreikio kreivė virš taško E yra elastinga. Bendrosios firmos pajamos taip pat sumažėja, kaip ir sumažinus prekių kainas.

Įmonių, gaminančių vienodą produkciją, paklausos kreivė yra labiau laužta,o gaminančių diferencijuotus produktus – mažiau, nes gamintojai pastaruoju atveju mažiau priklauso vienas nuo kito.

1.4. Vyraujančios firmos modelis

Oligopolijos analizei dažnai naudojamas vyraujančios firmos – kainų lyderio – modelis. Oligopolinėje rinkoje dažnai viena šakos firma, paprastai didžiausia, veikia kaip kainų lyderis. Panagrinėsiu homogeniškus produktus gaminančią šaką, kurioje vyrauja viena didelė ir daug mažų firmų. Nors didelė firma nėra grynoji monopolija, tačiau ji veikia kaip kainų lyderis. Šis nustato tokią kainą, kuri maksimizuoja jo pelną. O kitos firmos seka paskui lyderį. Jos nustato tokią pačią kainą, kokią nustatė kainų lyderis, ir gamina tokią produkcijos apimtį, kuri maksimizuoja jų pelną esant šiai kainai.

Kainų lyderis remiasi prielaida, kad kitos firmos rinkoje nesureaguos taip, kad pasikeistų jo nustatyta kaina. Dėl to mažos firmos “priima“ vyraujančios firmos nustatytą kainą, t.y. kainos atžvilgiu jos elgiasi pasyviai.

Tokia šaka vadinama vyraujančios firmos šaka arba Štakelbergo šaka - vokiečių ekonomistas, 1930 m. Išplėtojęs vyraujančios firmos teoriją.

1.5. Kainų varžymasis oligopolinėje rinkoje

Paprastai kai rinkoje yra kelios įmonės-prekiautojos, kiekviena jų gali mažinti prekės kainą, siekdama padidinti apyvartą. Jei viena įmonė sumažina prekės ar paslaugos kainą tikėdamasi tai padaryti, jos pavyzdžiu gali pasekti ir kitos tos šakos įmonės. Tada prekės ar paslaugos kaina sumažėja, tačiau nė vienai firmai nepavyksta padidinti apyvartos. Prekiautojai patiria nuostolių ir ima vėl didinti prekių ar paslaugų kainas. Taip kainos gali vėl išaugti iki pradinio buvusio dydžio.

Oligopolinėje rinkoje prekės ar paslaugos kaina priklauso nuo to, kaip firmos išsprendžia tarpusavio priklausomybės problemą. Jeigu įmonė nežino kokiomis kainomis realizuoja prekes jos konkurentai, ji negali žinoti savo realizavimo apimties, nors ir gali nustatyti savo prekių kainas. Dėl šios priežasties oligopolinė įmonė nežino savo prekių paklausos kreivės. Tai sulaiko įmones oligopolinėje rinkoje varžytis tarp savęs, keičiant prekių kainas. Dažniausiai yra varžomasis keičiant produktus, gerinant jų kokybę, reklamuojant prekes ir kitais būdais.

2. Pagrindiniai rinkos elementai

2.1. Prekė

Pagrindinai rinkos elementai yra prekė ir pinigai.

Prekė – tai darbo produktas, tenkinantis kokius nors žmonių poreikius ir skirtas mainams, pardavimui rinkoje.

Prekė turi dvi pagrindines savybes: vartojamąją ir mainomąją vertę. Vartojamoji vertė, arba naudingumas – tai prekės savybė tenkinti kokius nors žmonių poreikius (maisto produktai tenkina valgio poreikį, drabužiai – apsirengimo, butas – pastogės poreikį ir pan.).

Ne taip, kaip produktas, prekė turi turėti ne šiaip vartojamąją vertę, o visuomeninę vartojamąją vertę. Tai reiškia, kad produktas, skirtas pardavimui, turi tenkinti ne gamintojo, o kitų žmonių poreikius, antraip jis netaps preke (jo niekas nepirks).

Antroji prekės savybė – mainomoji vertė. Mainomoji vertė – tai prekės savybė keistis į kitas prekes tam tikromis proporcijomis. Pavyzdžiui, 1 avis = 2 maišai grūdų. Tokia lygybė rodo, kad šios prekės yra lygiavertės.

Mainomų prekių lygybė buvo pastebėta ja gilioje senovėje. Graikų filosofas Aristotelis rašė, kad mainai negali egzistuoti be lygybės, o lygybė be matavimo. Tačiau ilgą laiką niekas negalėjo atsakyti į vieną klausimą, kas sudaro mainomų prekių lygybės pagrindą.

Į šį klausimą iš dalies buvo atsakyta sukūrus darbo vertės teoriją. Vėliau atsirado ir kitos vertės teorijos, savaip aiškinančios prekės vertę. Taigi, vieningos nuomonės apie prekės vertę nėra, kaip mainų lygybės pagrindą, nėra. Skirtingų ekonomikos teorijos krypčių atstovai savaip aiškina vertę. Labiausiai paplitusi yra darbo vertės teorija, taip pat pasiūlos ir paklausos, gamybos kaštų bei ribinio naudingumo teorijos.

2.2. Pinigai

Pinigai, kaip ir prekė, yra vienas iš pagrindinių rinkos elementų. Jie yra vienas svarbiausių civilizacijos išradimų. Nes be pinigų vienintelis būdas įsigyti reikiamą prekę ar paslaugą yra natūriniai mainai. Vykstant pastariesiems prekių mainams, viena prekė ar paslauga tiesiogiai keičiama į kitą prekę ar paslaugą. Tačiau tam būtinas abipusis pageidavimų sutapimas, o tai pasitaiko gana retai.

Todėl neatsitiktinai visuomenės vystymosi raidoje atsirado tarpininkas prekių mainuose – pinigai.

Pirmykščiams pinigams atsirasti buvo reikalingos tam tikros ekonominės ir teisinės sąlygos. Literatūroje (V. Jurgutis raštai. Pinigai / Serija “Iš Lietuvos ekonominės minties palikimo“. Vilnius, 1996, 24 p.) nurodomos tokios:

- asmeninė žmogaus laisvė, nes be asmeninės laisvės negali būti individualios, privatinės nuosavybės;

- individuali bent kilnojamo turto nuosavybė, nes primityviomis sąlygomis tik tokie turtai tegali būt mainų objektu;

- darbo pasidalijimas, nes ten, kur viskas, kas reikalinga, gaminama savo ūkyje, nėra vietos mainams.

Iš pradžių pinigais buvo įvairios prekės, plačiausiai naudojamos vietos rinkose. Tai lėmė ekonominės, socialinės ir politinės kiekvienos tautos gyvenimo sąlygos. Pinigų rūšies pasirinkimui didžiausią reikšmę turėjo vienos ar kitos tautos (gentis ir pan.) ūkininkavimo būdas. Fiziokratas Tiurgo buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, bandžiusių klasifikuoti pirmykščius pinigus. Jo nuomone, gyvulių augintojų gentis (tauta) viską vertina tarkim avinais ir jaučiais, žvejų – žuvimis, žemdirbių – rugiais, kukurūzais, miežiais, medžiotojų – kailiais ir pan. Apibendrinęs savo tyrimus, Tiurgo išskyrė šešias pagrindines pinigų rūšis.

Sraigių kriauklės. Senovėje tai buvo plačiai naudojamas papuošalas ir drauge didžiuliuose žemės plotuose įsigalėję pinigai, kurie kai kuriose Afrikos šalyse išsilaikė net iki 19 amžiaus.

Audiniai. Audiniai taip pat buvo plačiai naudojami pinigai. Senovės Vakarų Europos kronikose, skaičiuojant turtus, šalia aukso ir sidabro naudojami ir audiniai. Tarkim, audiniais buvo mokamos duoklės bei išperkami vergai. Vietiniai Afrikos ir Australijos gyventojai iki šio 20 amžiaus vidurio naudojo audinius kaip vertės matą.

Namų ruošos įrankiai. Tai indai ir darbo įrankiai. Indais buvo skaičiuojami žmonių turtai, nes indai parodydavo, kiek žmonių savo namuose gali pavalgydinti indų savininkas. Be indų, pinigų funkcijas atlikdavo įvairūs įrankiai, įnagiai. Polinezijos gyventojams pinigai buvo kastuvai, kai kurioms Afrikos gentims – kirviai, Indijos vandenyno pakrančių žmonėms – meškerės ir t.t. Senovės graikai pinigais laikė metalinius ir molinius puodus, vazas ir kt.

Kailiai. Girių gyventojams pinigais dažniausiai būdavo kailiai, kuriuos slavų gentys vadino odiniais pinigais. Kailius vietoj pinigų vartodavo ir senovės lietuviai bei rusai. Amerikos indėnai mokėdavo brangiais bebrų kailiais, skandinavai baudas mokėdavo žvėries kailiais pagal nusikalstamos veiklos sunkumą, kirkizai vertindavo daiktus vilkų ir avies kailiais ir pan.

Galvijai. Visos klajoklių gentys kaip pinigus naudodavo galvijus. Pagal jų skaičių buvo nustatomas žmogaus turtingumas. Piniginiais vienetais buvo laikomi ne tik raguočiai, bet ir kupranugariai, arkliai ir avys. Kad naminiai gyvuliai atliko pinigų funkciją, rodo ir tai, kad daugelio piniginių vienetų pavadinimai yra kilę iš žodžių, susijusių su galvijais ar jų kūno dalimis (pavyzdžiui, slaviškas “skotik“, lenkiškas “skotec“ – 2 grašiai ir pan. Atsirado iš gotiško “skatts“, kuris reiškia galvijai, iždas, mokesčiai, turtas).

Vergai. Vergovinėje santvarkoje pinigais buvo ir vergai. Vergai turėjo gerą paklausą, todėl prekyba jais buvo pelningiausias verslas. Už vergą lengvai buvo galima gauti bet kurių daiktų, todėl vergai lengvai pasidarė visų kitų daiktų vertės matu. Kasikiniame pasaulyje brangiausiai mokėta už mokytus vergus arba gerus kokios nors srities specialistus. Homeras vergę prilygina keturiems jaučiams, senovės Islandijos įstatymai laikė vieną moterį lygią trims karvėms.

Be visų šių nurodytų pirmykščių pinigų, buvo daug ir kitų daiktų, kurie įvairiais lakais ir įvairiose kraštuose buvo laikomi pinigais: žuvys, žuvų odos, medvilnė, abakas, kakavos pupos, akmens druska, tašyti akmenys, arbata, opiumas ir kt.

Vystantis amatams žmonės vis dažniau pradėjo naudoti metalus. Varis, švinas, geležis, sidabras ir auksas gana greitai įgijo didelę reikšmę visų tautų gyvenime. Taurieji metalai (auksas ir sidabras) buvo labiau vertinami ne kiti, nes turi daug privalumų, kurių neturi kiti metalai. Brangieji metalai yra daugiau ar mažiau vienalyčiai, todėl vienodo svorio to paties metalo gabalai lengvai keičiami vieni kitais. Juos nesunku vienus nuo kitų atskirti svoriu, spalva ir kietumu. Metalų gabalus galima kapoti smulkesnėmis dalimis, o sukapotus nesunkiai vėl sujungti į vieną gabalą. Tad, nenuostabu, kad tam tikroje visuomenės vystymosi stadijoje pirmykščius daiktinius pinigus pakeitė metaliniai pinigai.

Pinigų funkcijos

Pinigai atlieka tam tikras tarpusavyje susijusias funkcijas. Pagrindinės jų yra:

Mainų priemonė. Jei nebūtų pinigų, tai kaip senais laikais norint patenkinti savo poreikius, reikėtų tiesiogiai keistis prekėmis. Tokie mainai daiktais vadinami natūriniais mainais. Kadangi tokie mainai yra nepatogūs, tai pinigų aktas skyla į dvi dalis: pardavimą ir pirkimą. Be pinigų visuomenė nebūtų galėjusi pasiekti tokios socialinės ir ekonominės pažangos, kokia yra dabar.

Vertės matas. Pinigai, kaip prekė, šią funkciją atliko tiesiogiai, kaip realus konkrečios prekės vertinis ekvivalentas. Šiuolaikiniai pinigai tai daro idealiai. Juk yra žinoma, kad kiekvienos prekės vertė išreiškiama pinigais, konkrečiu piniginio vieneto kiekiu. O pinigais išreikšta vertė vadinama kaina.

Kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekėms bei paslaugoms pirkti bet kada, kai tik atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo būdas. Žinoma, pinigai nėra tobula kaupimo priemonė, kadangi jų perkamoji galia gali kisti, nes gali pasireikšti infliacija. Tai reiškia, kad pinigų perkamoji galia mažėja, t.y. už litą nuperkama vis mažiau prekių ir paslaugų. Jei ir nebūtų infliacijos, tai pinigus vis vien būtų patogiau kaupti ne grynais, o investavus juos į vertybinius popierius ar kitus aktyvus, kurie gali duotų procentus. Esamoms išlaidoms dažniausiai laikomas nedidelis pinigų kiekis.

Apskaitos vienetas. Pinigais išreiškiamos kainos, kurias pasitelkus galima orientuotis prekių ir paslaugų rinkoje.

Išvados

Rašydamas šį darbą padariau sekančias išvadas:

Vienas iš svarbiausių oligopolinės rinkos požymių yra tas, kad mažai pardavėjų pripažįsta tarpusavio priklausomybę.

Skirtinguose literatūros šaltiniuose skirtingai klasifikuojami įėjimo į oligopolinę šaką barjerai. Vienur prekių diferencijavimas priskiriamas prie natūralių barjerų, kitur prie dirbtinai įmonių sukurtų kliūčių.

Į oligopolinę šaką yra aukšti įėjimo barjerai.

Pagrindiniai rinkos elementai yra 2, tai prekė ir pinigai.

Prekė turi dvi pagrindines savybes: vartojamąją ir mainomąją vertę.

6. Pinigai yra tarpininkas prekių mainuose.

Uždaviniai

9. Užpildyti lentelę, kai duoti paryškinti duomenys.

Visus reikiamus duomenis apskaičiavau naudojantis atitinkamomis formulėmis:

Vidutinis produktas – tai bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kurio nors gamybos veiksnio sąnaudų vienetui (šiuo atveju darbo).

Jis randamas: produkcijos kiekis / darbuotojų skaičius; 5/1= 5 ir t.t.

Ribinis produktas – bendrojo produkto pokytis, pasikeitus kurio nors gamybos veiksnio sąnaudoms (šiuo atveju darbo) vienu vienetu.

Randamas: ∆ produkcijos kiekis / ∆ darbuotojų skaičius; (15-5) / (2-1)= 10 ir t.t.

Kintamieji kaštai – tai firmos išlaidos trumpuoju laikotarpiu kintamiems gamybos ištekliams apmokėti.

Šiuo atveju tai darbo užmokestis. Jį randu padauginus atlyginimą iš darbuotojų skaičiaus: 10*1=10; 10*2=20 ir t.t.

Bendrieji kaštai – tai gamybos veiksnių, sunaudotų bendrajam produktui pagaminti, alternatyviųjų kaštų suma.

Bendruosius kaštus sudaro kintamieji ir pastovieji kaštai. Kadangi pastovieji kaštai yra duoti, o kintamuosius radau, lengvai apskaičiuoju bendruosius: 10+50=60; 20+50=70 ir t.t.

Bendrųjų kaštų kiekis, tenkantis vienam pagaminto produkto vienetui, vadinamas vidutiniais bendraisiais kaštais.

Jie apskaičiuojami: bendrieji kaštai / produkcijos kiekis; 60 / 5 = 12 ir t.t.

Atitinkamai išreiškiu vidutinius pastoviuosius ir vidutinius kintamuosius kaštus.

Bendrųjų kaštų prieaugis, gaminat papildomą produkcijos vienetą, vadinamas ribiniais kaštais.

Jie apskaičiuojami pagal formulę: ∆ bendrieji kaštai / ∆ produkcijos kiekis; (60-50) / (5-0) = 2 ir t.t.

19. Lentelėje pateikti duomenys apie konkurencinės firmos gamybos funkciją trumpu laikotarpiu.

a. Kokią gamybos apimtį ir kodėl pasirinks firma, jei prekės vieneto kaina sudarys:

(1) - 3 Lt., (2) - 5 Lt., (3) - 7 Lt., (4) - 9 Lt.

b. Kokį pelną ir kodėl gaus firma, jei produkto vieneto rinkos kaina bus:

(1) - 3 Lt., (2) - 5 Lt, (3) - 7 Lt, (4) - 9 Lt.

c. Jei šioje gamybos šakoje yra 1000 firmų su ta pačia gamybos funkcija ( kaip nurodyta lentelėje), tai kokia ir kodėl bus rinkos pasiūla.

d. Jei rinkos paklausa bus kaip nurodyta lentelėje, tai kokia ir kodėl bus rinkos pusiausvyra ir rinkos pusiausvyros kaina?

e. Kokia gamybos apimtis kiekvienoje firmoje?

f. Kokį pelną (nuostolį) turės kiekviena firma?

g. Ką darys firmos ilgu laikotarpiu ir kodėl?

Atsakymai

a) optimali gamybos apimtis bus ta, kuriai esant užtikrinamas didžiausias pelnas. Konkurencinės firmos maksimalus pelnas trumpuoju laikotarpiu yra bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumo maksimumas. Bendrosios pajamos yra lygios: Produkcijos kiekis * kaina; 3*0=0; 3*1=3 ir t.t. Duomenys pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė

Taigi, kaip matyti iš lentelės, firma, jei prekės vieneto kaina sudarys:

1) 3 Lt, pasirinks gamybos apimtį = 1 vnt.; 2) 5 Lt – 2 vnt.; 3) 7 Lt – 3 vnt.; 4) 9 Lt – 4 vnt. Tokius variantus pasirinks todėl, kad esant tokiai gamybos apimčiai yra gaunamas mažiausias nuostolis arba didžiausias pelnas. Optimaliausias variantas yra 4 vnt. po 9 Lt.

b) 1) 3 Lt – (-9) Lt nuostolis; 2) 5 Lt – (-6) Lt nuostolis; 3) 7 Lt – (-1) Lt nuostolis;

4) 9 Lt – 6 Lt pelnas.

c) 1000 firmų su ta pačia gamybos funkcija pasiūla bus lygi kiekvienos firmos pasiūlos sumai. Vienos firmos pasiūlą randu remiantis 1 lentelėje rastais duomenimis. Tada apskaičiuoju 1000 firmų pasiūlą. 1) 3 Lt – 1*1000=1000; 2) 5 Lt – 2*1000=2000 ir t.t.

d) rinkos pusiausvyra bus taškas, kuriame susikirs pasiūlos ir paklausos kreivės.

Rinkos pusiausvyros kaina bus lygi 5 Lt. Q = 2000 vnt.

e) Kiekviena firma gamins 2 vnt. (2000/1000)

f) Kiekviena firma turės 6 Lt nuostolį: (5*2) – 16 = -6 Lt. (Žr. 1 lentelę)

g) Ilguoju laikotarpiu firmos nutrauks gamybą, nes negaus ekonominio pelno.

Literatūra

A. Jakutis, Ekonomikos teorijos pagrindai: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams, 2002

B. Martinkus, Ekonomikos pagrindai, Kaunas: Technologija, 2001

P. Wonnacott ir kt. Mikroekonomika, Poligrafija ir informatika, 1997

V. Lukoševičius ir P. Stankevičius, Teorinė ekonomika I dalis, Vilnius: VPU, 1998

V. Skominas, Mikroekonomika, Vilnius: Enciklopedija, 2000

V. Snieška ir kt., Mikroekonomika, Kaunas: Technologija, 2000

Z. Tamašauskienė, Mikroekonomika užduotys pratyboms, Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2001