POLITIKOS MOKSLŲ PAGRINDAI - Termino „politologija“ kilmė ir reikšmė

POLITIKOS MOKSLŲ PAGRINDAI

Termino „politologija“ kilmė ir reikšmė

Politologijos mokslas pernelyg svarbus,

kad būtų paliktas tik politikams

Politologijos mokslo susidarymą lėmė atsiradęs žmonių poreikis, remiantis moksliniais tyrimo metodais, geriau pažinti socialinį gyvenimą.

Politika kaip specifinė žmonių veikla be galo anksti tapo mokslinių tyrimų objektu. Istoriniai šaltiniai rodo, kad jau antraisiais ir pirmaisiais šimtmečiais prieš mūsų erą žmonės galvojo, jog tik nuo dievo priklauso, kokia yra visuomeninė – politinė santvarka.

Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje susiformuoja racionalus požiūris į politiką, politinius santykius bei atsiranda pirmosios politinės teorijos, definicijos, kurios labiau priminė filosofines- etines koncepcijas. Šių teorijų kūrėjais buvo Platonas (443 – 429 m. pr. Kr.) ir Aristotelis (384 – 322 m. Pr. Kr.). Jie savo darbuose (Platonas darbuose „Įstatymai“ ir „Valstybė“, Aristotelis traktate „Politika“) analizavo valstybės, valdymo, vyriausybės problemas.

Platono tikslas buvo įžvelgti tobulos valstybės idėją. Jis manė, jog turi būti luominė visuomenė ir idealioje valstybėje kiekviena žmonių grupė turi dirbti tokius darbus, kurie atitiktų jų sugebėjimus.Be to, Platonas teigė, jog valstybę turi valdyti išminčiai – filosofai.

Politologijos pirmtaku galima laikyti Aristotelį. Jis išsamiai analizavo „polių“ politinį gyvenimą bei santvarką. Valstybę filosofas sutapatino su visuomene. Aristotelis atsisakė utopinio valstybės idealo ir siekė giliau suprasti politinę bei istorinę tikrovę.

Esminis skirtumas tarp Platono ir Aristotelio yra tas, jog Platonas siekė aprašyti idealią valstybę, prie kurios turėtų prisitaikyti tikrovė, o Aristotelis ieškojo geriausiai įgyvendinamos valstybės formos.

Didelę įtaką politologijos mokslo vystymuisi padarė Nikola Makiavelis (1946 – 1527). Savo traktate „Valdovas“ jis kategoriškai atribojo politiką, kaip aiškinamąjį mokslą, nuo moralės (dėl to kai kur politologijos pradžia yra laikomi Makiavelio darbai) . Be to, jis atskyrė valstybę ir visuomenę ir pirmasis pradėjo analizuoti visuomenės ir valstybės vystymosi dėsningumus ir sąryšį.

Faktiškai tikras politikos mokslas atsirado XIX a. kartu su sociologija, kai vystėsi industrializacija. Tuomet politikos mokslas atsiskyrė nuo ekonomikos (dar vadintos politine ekonomija).

Daugelis politologų politikos mokslų pradžią laiko 1870 m. Staatshlere mokyklos Vokietijoje įkūrimą, kurioje buvo tyrinėjami valstybės konstituciniai institutai. Šie tyrinėjimai sudarė politologijai sąlygas atsiskirti nuo kitų socialinių mokslų. Tad Staatshlere mokyklos pagrindu formavosi politikos mokslo branduolys.

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais Europos ir JAV universitetuose buvo įvedami politikos teorijos, valstybės ir kiti mokymo kursai, pasirodė pirmosios publikacijos, kurių autoriai vartojo politikos mokslo terminą, tačiau politologijos terminą 1948 m. pirmasis pavartojo vokiečių mokslininkas E.Balingas.

Kadangi JAV susiklostė palankesnės mokslinės sąlygos, daugelis mokslininkų, įgiję išsilavinimą Europoje, savo akademinę veiklą tęsė JAV. Pavyzdžiui, Frensis Lieberas, remdamasis Staatshlere mokyklos idėjomis emigravo iš Vokietijos ir Kolumbijos universitete tapo pirmosios Istorijos ir politikos mokslo katedros JAV vedėju. Johnas W. Burrgessas, baigęs studijas Vokietijoje, Kolumbijos universitete įkūrė politikos mokslo mokyklą.

1903 m. JAV politikos praktinėms problemoms tirti buvo įsteigta Amerikos politikos mokslų asociacija (APSA), tai rodo, jog po truputį kūrėsi politologų bendruomenė. APSA teigė, jog politikos mokslas apie valstybę yra ir mokslas apie valstybės valios įgyvendinimą.

Ankstyvojoje politikos mokslo formavimosi stadijoje buvo skiriami politikos mokslo bruožai, jį siejo stiprus ryšys su istorija. Susidarė du požiūriai į politikos mokslą:

1) politikos mokslas ir istorija yra integruoti vienas į kitą,

2) politikos mokslas yra praktinis mokslas.

Pirmasis skatino istorinės politikos ir pilietinės istorijos studijas, o antrasis, teigė, jog politikos mokslas turi dalyvauti socialiniame valdyme ir vykdyti politikos praktikos tyrimus. Dėl to susidarė dvi politikos mokslo kryptys:

tradicinė politinių institucijų tyrimo mokykla (teigė, jog reikia mokytis iš istorinės praeities, pabrėžė formalų teisinį aspektą);

mokslinių politikos tyrimų kryptis (teigė, jog reikia atsiriboti nuo politinės istorijos, filosofijos ir reikia pereiti prie politinių problemų tyrinėjimo).

Profesionaliam savarankiškam politikos mokslui reikšmingiausi buvo trys veiksniai:

Čikagos mokyklos veikla (1920 – 1940 m.);

bihevioralistinė revoliucija;

pohibevioralizmas (matematinių bei ekonominių modelių integravimas į politologiją).

Čikagos mokykla parengė be galo daug žymių politikos mokslo atstovų. Vienas jų buvo Charlesas Meriamas, kuris pirmasis pradėjo tyrimo programą, skirtą per Čikagos mero rinkimus tirti rinkėjų požiūrius. Be to, jis skatino politikos mokslą, kuris galėtų aprašyti ir paaiškinti politinę realybę, pasisakė už kiekybinių metodų taikymą. Ch. Meriamas teigė, jog reikia derinti tradicinius tyrimo metodus su netradiciniais. APSOS susirinkime jis paskelbė, kad politikos mokslas pradeda tyrinėti politinį elgesį kaip savo pagrindinį objektą.

Kitas Čikagos mokyklos atstovas buvo Georgas Catlinas, kuris teigė, jog yra būtina atskirti politikos tyrinėjimus nuo ekonominių. Politikos mokslo atstovai turi tirti žmonių santykių pagrindo: valdžios, įtakos problemas. Jis buvo įsitikinęs, jog bendroji politikos teorija, kuri atskleidžia politinių reiškinių priežastis, faktų ir reiškinių ryšius, yra būtina.

Haroldas Lasvelas siekė nustatyti , kokie psichologiniai individo bruožai formuoja jo požiūrį į politiką, kaip politika veikia asmens psichologiją, politinių asmenybių bruožus.

Iki Antrojo pasaulinio karo plėtojosi dvi politikos mokslo srovės, kurios skyrėsi požiūriu į metodiką, teoriją, objektą,tai:

tradicinė (taikė aprašomuosius, institucinius valstybės tyrimo metodus);

antitradicinė (taikė kiekybinius metodus, tyrimo objektas buvo valdžios santykiai, svarbi empirinė teorija, be to formavo prielaidas bihevioralistiniam judėjimui).

1950 – 1960 m. dėl politikos mokslininkų nepasitenkinimo susidariusia politikos mokslo būkle, įvyko radikalus judėjimas, pavadintas bihevioralistine revoliucija. Bihevioralizmas vyko todėl, kad politikos tyrinėtojai sukilo prieš tradicinį politikos mokslą, kuriame buvo ribojama politikos sritis, glaudus ryšys su istorija, nesugebėjimas paaiškinti įvairių politinių įvykių priežasčių. Sukilėliai pasisakė už mokslinės teorijos ir tyrimo strategijos formavimą, griežtų metodų taikymą politikos tyrimuose. Tad bihevioralizmas plėtojosi mokslinių metodų ir elgesio tyrimų sintezės pagrindu.

Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose įvyko tarsi antroji revoliucija, kurios metu ekonominiai modeliai, formali teorija buvo integruojama į politikos mokslą.

Pobihevioralistinė era buvo dėsningas politikos mokslo etapas, kurio pagrindinis bruožas tapo tradicinių ir bihevioralistinių, ekonominių metodų sutaikymo ir derinimo pastangos. Pavyzdžiui, Anthony Downsas pritaikė racionalaus pasirinkimo teoriją (kaštų naudos modelį) partinės demokratijos funkcionavimui atskleisti. Ekonominiai modeliai leido formuluoti patikrinamas hipotezes apie individų elgesį demokratiniame procese. Be to, pohibevioralistinio laikotarpio metu buvo derinamos įvairios tyrimo sritys ir metodai, tobulinamos senos ir ieškomos naujos teorijos.

Nors politikos mokslas yra tarptautinis reiškinys, tačiau šiuo metu atskirose šalyse vis tiek yra tam tikri skirtumai: JAV ir Skandinavijos šalyse vyrauja politikos mokslas, kuris remiasi empiriniais tyrimais, D.Britanijoje išsiplėtė politikos praktikos aprašomieji tyrinėjimai, Vokietijoje neatsisakoma senosios legalistinės valstybės analizės, o Prancūzijoje ir Italijoje daug dėmesio skiriama einamosios politikos ir dabartinės istorijos studijoms.

Taigi savarankiško politikos mokslo raidą geriausiai rodo susiformavusios trys orientacijos: tradicionalizmas, bihevioralizmas ir pobihevioralizmas. Autonomiška mokslo sritimi politologija tapo tuomet, kai visuomenės gyvenime aiškiai išsiskyrė politika, kaip atskiras mokslas, vertas ypatingo dėmesio socialiniame gyvenime. Politologija yra pats naujausias mokslas, tiriantis žmogų ir visuomenę: tarptautinį pripažinimą ir lygias teises su kitais mokslais įgijo tik XX a. viduryje. 1948 m. Paryžiuje vykusiame UNESCO politologų kongrese buvo pritarta politologijos kaip savarankiško mokslo idėjai ir nutarta šį mokslą laikyti sudedamąja socialinių mokslų sistemos dalimi (1 pav.).

1 paveikslėlis „Politologijos mokslo ryšys su kitais socialiniais mokslais“

Pats terminas „politologija“ yra sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių – politike, kuris reiškia valstybiniai, visuomeniniai reikalai ir logos – žodis, mintis, mokslas. Žodžio politike terminas kilo iš graikiško žodžio politea – visuomeninė organizacija, kuri susijusi su miesto valstybės (polio) valdymu (tai tokia Senovės Graikijoje susiformavusi visuomeninė organizacija, kuri leido kiekvienam piliečiui dalyvauti valstybės valdyme). Politologija reiškia mokymą, mokslą apie politiką. Kadangi termino „politologija“ reikšmė yra gan plati, jai yra skirta nemažai apibrėžimų. Vis dėl to galima suformuluoti apibendrintą politologijos mokslo apibrėžimą: politologija – tai socialinis mokslas, nagrinėjantis valdančiųjų bei valdomųjų santykius, jų naudojamas priemones bei tikslus tiems santykiams įtvirtinti. Bendriausiu aspektu politologija yra mokslas, kuris tyrinėja politikos pasaulį: visuomeninę politinę sistemą, jos elementų vaidmenį ir veiklą, valstybės politikos rengimą, įgyvendinimą bei padarinius, tarptautinę ir užsienio politiką, politinio gyvenimo demokratinius procesus, tarptautines politines jėgas, jų doktrinas, santykius. Taip pat kai kur terminas: „politologija“ yra aiškinamas kaip valstybės valdymo mokslas, aprašantis, nagrinėjantis, analizuojantis politiką ir su ja tiesiogiai susijusias problemas.

Politologijos mokslas nagrinėja politikos pasaulį ir remiasi kitų mokslų teorijomis, metodais, turėdama tikslą atskleisti kaip formuojasi valdžios santykiniai. Politologija nuo visų kitų mokslų skiriasi tuo, jog ji vienintelė nagrinėja politinius santykius, pateikdama jų raiškos ir vystymosi mokslinį aiškinimą.

Literatūra

Novagrockienė J. Politikos mokslų pagrindai. Paskaitų konspektai. Vilnius, 2001.

Rakucevičius R.. Politologija. Vilnius, 2003.

Keciorytė V.. Politologijos įvadas. Mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2005.

Vitkus G.. Politologija. Vilnius: Danielius, 2001.

Politika ir politologija. Prieiga per Internetą: <http.://www.straipsniai.lt>.

Politologija. Prieiga per Internetą: <http.://lt.wikipedia.org/wiki/Politologija>.