T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA

T. MALTHUS’O GYVENTOJŲ SKAIČIAUS TEORIJA

Jei tik Malthus’o, o ne Ricardo veikalai būtų buvź tolimesnės

ekonomikos mokslo plėtros išeities taškas XIX a. koks

išmintingesnis ir turtingesnis šiandien būtų pasaulis

J. M. Keynes’as

Pagrindinės sampratos:

Gyventojų skaičiaus dėsnis. Pragyvenimo reikmenys. „Dorovinis susilaikymas“. Žemės renta. „Geležinis darbo užmokesčio dėsnis“. Gamybos kaštai. Pelnas. Visuminio visuomeninio produkto realizacija. „Trečiųjų asmenų“ reikšmė. Ūkio krizės.

Pagalbinės sampratos:

Prancūzų revoliucija. Demografija. Geometrinė progresija. Aritmetinė progresija. „Dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnis“. Natūralios atrankos teorija. Darbinės vertės teorijos kritika. Produktyvios ir neproduktyvios klasės. Visuotinė ir dalinė perprodukcija.

Gyvenimo kelias. Thomas Robertas Malthus’as (1766–1834 m.) gimė bajorų šeimoje Anglijoje kaimo vietovėje The Rookery netoli Londono. Jo tėvas Daniel’as Malthus’as buvo išsilavinźs kaimo žmogus, teisininkas pagal profesij¹, linkźs į liberalizm¹. Jis bendravo su to meto filosofais ir ekonomistais, tarp jų su D. Hume’u ir Jean-Jacques J. Rousseau (1712–1778 m.). T. Malthus’ui, kaip jauniausiam sūnui, pagal šeimos tradicijas, buvo numatyta dvasininko karjera. Todėl jis gavo ger¹ išsilavinim¹ (1788 m. baigė Kembridžo universiteto Jėzaus koledž¹ o 1791 m. gavo magistro laipsnį, ir tai J. M. Keynes’ui leido suteikti jam garbing¹ titul¹ „Pirmasis Kembridžo ekonomistas“), priėmė anglikonų bažnyčios dvasinius šventinimus ir, gavźs kukli¹ antrojo kunigo viet¹, tapo kaimo parapijos dvasininku, vis¹ gyvenim¹, kaip ir T. Jefferson’as, išsaugodamas palankum¹ kaimo gyvenimui ir nuog¹stavimus dėl miestietiškos gyvensenos. Tačiau jaunasis T. Malthus’as, visada linkźs į moksl¹, nuo 1793 m. (būdamas 27 metų) tuo pat metu pradėjo dėstyti istorij¹ ir politinź ekonomij¹ Rytų Indijos bendrovės koledže Haileybury mieste – institucijoje, įkurtoje rengti bendrovės vadybininkus, 1805 m. tapdamas pirmuoju politinės ekonomijos profesoriumi Anglijoje (panaši pozicija Oksforde atsirado 1825 m., o Kembridže – 1828 m.), nors pati katedra vis dar buvo sujungta su istorijos. (Tarp nedidelės ir nepaklusnios koledžo studentų bendruomenės narių T. Malthus’as buvo žinomas pravarde „popas“). Visas laisvas laikas buvo skirtas ryšio tarp ekonominių procesų ir gamtinių reiškinių problemai. Šis klausimas jį domino dar nuo jaunystės pokalbių ir diskusijų su tėvu D. Malthus’u, pritarusiu filosofo – anarchisto William’o Godwin’o (1756–1836 m.) optimizmui dėl ateities (Politiniame teisingume (1798 m.) jis teigė, kad žmogus tobulėja proto pastangomis) ir didžiojo libertalo Antoine Nicholas de Condorcet’o (1743–1794 m.) ne mažiau optimistinėms idėjoms apie teising¹ žmonijos keli¹ bei beribį žmogaus tobulėjim¹, išsakytoms veikale Žmonijos pažangos istorija (1794 m.).

Kaip vien¹ iš pagrindinių T. Malthus’o biografijos etapų svarbu paminėti ir t¹ fakt¹, kad jis vedė gana vėlai, būdamas 39 metų ir turėjo tris sūnus bei vien¹ dukterį. Nors tai visiškai asmeniniai dalykai, bet kadangi kalbame apie T. Malthus’¹, tai ir šios šeimyninės smulkmenos tam tikru atžvilgiu yra įdomios.

Gyventojų skaičius teorija. T. Malthus’o ekonominės pažiūros (veikiamos J. D. Steuart’o) atspindėjo pramoninį perversm¹ Anglijoje, stambiosios mašininės pramonės įsitvirtinim¹, masinį smulkiųjų gamintojų bankrot¹, nedarbo augim¹, skurdo plitim¹, pauperizmo plitim¹. Dėl to stiprėjo W. Godwin’o ir kitų utopistų-socialistų idėjos, siejusios masių skurd¹ su privačios nuosavybės viešpatavimu. (W. Godwin’as rašė; „Turtinė nelygybė – neišvengiamas nuosavybės instituto padarinys“). Liūdnai pagarsėjźs ir sukėlźs begalź užsipuolimų, iš pradžių anonimiškai išleistas nevedusio jauno pastoriaus – būsimojo mokslininko ekonomisto T. Malthus’o pamfletas Apybraiža apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį (1798 m.) kaip tik ir buvo aštri reakcija į prancūzų revoliucij¹ ir radikalias W. Godwin’o, savo neribotu pasitikėjimu bendruomenių ateitimi tapusio anarchizmo pirmtaku ir bene pirmojo savo žymiausioje knygoje Politinio teisingumo tyrimas (1793 m.) ištarusio garsiuosius žodžius „Kiekviena valdžia, net ir geriausia, yra blogybė“, ir artimo J. Turgot draugo A. N. de Condorcet’o, taip pat karštai tikėjusio, kad žmonių bendruomenės žengia laimės link ir mokslo visagalybe, idėjas (šis prancūzų m¹stytojas žuvo neaiškiomis aplinkybėmis; spėjama, kad jis nusižudė jakobinų teroro Prancūzijoje laikais), bei tapo teoriniu mėginimu pateisinti esam¹ santvark¹ ir pavaizduoti utopija bet kokius siekius patobulinti egzistuojanči¹ visuomeninź tvark¹.

Pagal analogij¹ su gamta, kur augalų ir gyvūnų gebėjimas neribotai daugintis yra sulaikomas (ribojamas) gyvenamosios vietos ir maisto trūkumo, T. Malthus’as atskleidė skirtingas gyventojų skaičiaus ir gyvenimo priemonių augimo tendencijas. Jo nuomone, žmonių egzistavimo reikmenų apimtys dėl „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnio“, pagal kurį sakoma, kad dirbant žemź, esant nekintamai darbo technikai, didesnė darbo bei kapitalo investicijos, peržengus tam tikr¹ rib¹, teikia vis mažesnių pajamų, veikimo net esant palankiausioms s¹lygoms – gerinant žemź, plėšiant dirvonus – negali augti greičiau, nei aritmetine progresija, t. y. kaip 1; 2; 3; 4; 5; 6; 7. O gyventojų skaičius dvigubėja kas 25 metai, augdamas geometrine progresija, t. y. kaip 1; 2; 4; 8; 16 ir t. t. Todėl po dviejų šimtmečių gyventojų skaičiaus ir jų gyvenimo reikmenų kiekio santykiai būtų 256 su 9, o po trijų šimtmečių – 4096 su 13 ir t. t. Taigi, T. Malthus’as darė prielaid¹, kad žmonės linkź padvigubinti savo skaičių per 25 metus. Tiems laikams ši prielaida buvo palyginti nuosaiki. Ji reiškė, kad vidutinė šeima turėtų būti sudaryta iš šešių žmonių, kurių du mirtų nesulaukź vedybinio amžiaus. Pasitelkdamas Jungtinių Amerikos Valstijų duomenis, T. Malthus’as įrodė, kad gyventojų skaičius ten per praėjusius pusantro šimto metų padvigubėdavo kas 25 metai, o kai kuriose miškingose vietovėse, kur gyvenimas buvo laisvesnis ir sveikesnis, net kas 15 metų!

Šis gyventojų siekis daugintis, viršijantis gyvenimo reikmenų kiekį, ir sudaro, T. Malthus’o žodžiais tariant, „gyventojų skaičiaus dėsnį“, neišvengiamai veikiantį nuo savo atsiradimo. Pats T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis grindžiamas šiomis trimis prielaidomis:

a)      gyventojų skaičius nepadidės be gyvenimo priemonių;

b)      gyventojų skaičius nuolatos auga, jei čia yra gyvenimo priemonių;

c)      gyventojų skaičiaus viršenybė negali būti sustabdyta nesukuriant skurdo ar ydų.

Sujungus a ir b prielaidas, galima teigti, kad gyventojų skaičiaus galia yra stipri, kai maisto yra gausu, bet silpna, kai jo trūksta. Gyventojų skaičiaus gali¹ išreiškus kaip gyventojų skaičiaus augimo laipsnį, o maisto gausum¹ kaip maisto kiekį, tenkantį vienam gyventojui, prielaidas a ir b galima būtų interpretuoti kaip rodančias teigiam¹ ryšį tarp gyventojų skaičiaus augimo laipsnio ir maisto kiekio, tenkančio vienam gyventojui. O c prielaid¹ galima interpretuoti kaip rodanči¹, kad galimybź gyventojų skaičiaus augimo laipsniui viršyti šio ryšio laipsnį ribos skurdas ar ydos. 5.2.1 paveiksle šios trys prielaidos pavaizduotos grafiškai.

5.2.1 pav. T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnis

Šiame paveiksle raide w pažymėtas maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, o raide n – gyventojų skaičiaus augimo laipsnis. Kreivė PP rodo ryšį tarp w ir n, atspindint a ir b prielaidas. Kreivė tampa horizontali, esant gyventojų skaičiaus augimo laipsniui 2,8 proc., pagal T. Malthus’o teiginį, kad nekontroliuojamas gyventojų skaičius padvigubėja kas 25 metai. Šis augimo laipsnis yra konvertuotas į 2,8 proc. metinź norm¹. Jį galime traktuoti kaip maksimalų gyventojų skaičiaus augimo laipsnį.

Darant prielaid¹ apie mažėjanči¹ gr¹ž¹ maisto gamyboje, pasinaudojus PP kreive ir c prielaida, galima paaiškinti w ir n dinamik¹. Tegul pradinis taškas yra A. Kadangi taške A gyventojų skaičiaus augimo laipsnis yra teigiamas, gyventojų daugės. Maisto gamyba turės išsiplėsti, norint išlaikyti gyventojų skaičiaus didėjim¹, bet kadangi susiduriame su mažėjančia gr¹ža, ji neišlaikys maisto kiekį, tenkantį vienam gyventojui, nepakitusį, net jei visas padidėjźs gyventojų skaičius bus įdarbintas žemės ūkyje. Todėl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, sumažės. Tai atspindi judėjimas iš taško A į tašk¹ B. Taške B, kuris yra virš kreivės PP, gyventojų skaičius didėja aukštesniu laipsniu, nei laipsnis, ribojamas maisto.

T. Malthus’as manė, kad šiuo atveju padaugės mirties atvejų ir vidutinė gyvenimo trukmė sumažės dėl „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“, tokių kaip karai, epidemijos ir badas, o gimimų laipsnis nukris dėka „teigiamų gyventojų skaičiaus kontrolės būdų“, tokių kaip abortai ir prostitucija. Bet kuriuo atveju, gyventojų skaičiaus augimo laipsnis mažės, lydimas skurdo ar ydų. 1803 m. savo Apybraižos antrajame leidime, kuris pasirodė po kelionių Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse, T. Malthus’as įtraukė ir „moralinius varžtus“ kaip prevencines priemones gyventojų skaičiui kontroliuoti.

Dėl teigiamų ir prevencinių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų gyventojų skaičiaus augimo laipsnis kreivėje PP iš taško B turės persislinkti į tašk¹ C. Tačiau taške C gyventojų skaičiaus augimo laipsnis vis dar teigiamas. Gamyba plėsis, bet bus veikiama mažėjančios gr¹žos, todėl maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui, vėl sumažės. Situacija persislinks iš taško C į tašk¹ D. Tačiau gyventojų skaičiaus augimo laipsnis taške D negali būti išlaikytas: jis mažės link taško E dėl teigiamų ir preventyvių gyventojų skaičiaus kontrolės metodų, ir t. t.

Galiausiai, visuomenė pasieks tašk¹ S, kur gyventojų skaičiaus dydis nebesikeis. Maisto kiekis, tenkantis vienam gyventojui taške P – pažymėtas w_n – laikomas maisto kiekio, tenkančio vienam gyventojui, pragyvenimo lygiu. Net jei technologinės inovacijos maisto gamyboje gali padidinti w aukščiau už w_n, gyventojų skaičiaus viršenybė sumažins jį iki w_n. Analogiškai, net jei laikinas nederlius sumažins w žemiau w_n, anksčiau ar vėliau šis lygis grįš iki w_n. Taigi, pagal T. Malthus’¹, žmonių gyvenimo lygis linkźs svyruoti apie išgyvenimo lygį iki žmonės neįgaus tam tikro apdairumo dėl gyventojų skaičiaus.

Apibendrinant, galima teigti, kad gyventojų skaičiaus dėsnis, T. Malthus’o nuomone, neišvengiamai gyventojų perteklių pasmerkia skurdui, badui ir išmirimui. Kaip rašė T. Malthus’as, savo pažiūras dėstźs griežtai, be kompromisų, net ciniškai: „Žmogus, kuris ateina į jau užimt¹ pasaulį [] į didži¹j¹ gamtos puot¹, neberanda vietos prie stalo. Gamta įsako jam pasišalinti ir ilgai nelaukdama įvykdo savo nuosprendį“. Beje šį garsųjį posakį T. Malthus’o priešininkai nuolat kartojo ir primygtinai jam prikišinėjo, nors pats autorius jį išbraukė jau antrame leidime. Taigi pasirodžius veikalui, vienu ypu į šipulius subiro visos tuščios viltys, kad pasaulis yra harmoningas. Vos keliais puslapiais jaunasis T. Malthus’as išmušė žemź iš po kojų savimi patenkintiems to meto m¹stytojams ir vietoj pažangos nupiešė skurdžios, niūrios ir atšiaurios ateities paveiksl¹. Nenuostabu, kad T. Carlyle’is, perskaitźs T. Malthus’o kūrinį, ekonomikos teorij¹ pavadino „niūriuoju mokslu“ (dismal science), o vargšas W. Godwin’as skundėsi, jog T. Malthus’as šimtus pažangos šalininkų pavertė reakcionieriais ir sugriovė jų optimistinį įsitikinim¹, kad žmonių visuomenź galima patobulinti, išleidžiant socialinius įstatymus bei T. Malthus’¹ pavadino „juodu ir baisiu genijumi, pasirengusiu užgesinti paskutinź žmonijos viltį“. Tiesa, paskutiniame veikalo leidime (1826 m.) T. Malthus’as, anksčiau tvirtinźs, kad „visiškai neįtikėtina [], kad žemiausios visuomenės klasės kada nors išbris iš skurdo“, savo pesimizm¹ kiek sumažino, pripažindamas, kad visuomenės perspektyvos pašalinti skurd¹, kylantį iš „gyventojų skaičiaus dėsnio“, nėra puikios, bet vis dėlto ne beviltiškos.

Taigi T. Malthus’as skaitytojams diegė mintį, kad „pagrindinė ir pastovi skurdo priežastis mažai ar iš viso nepriklauso nuo valdymo būdo ar netolygaus turto paskirstymo“, nes ji yra nulemta „natūralių dėsnių ir žmogiškųjų aistrų“, gamtos „šykštumo“ ir per spartaus žmonių giminės dauginimosi. Todėl, jo nuomone, „tauta daugiausia turi kaltinti pati save už patiriamas kančias, [] nes pati yra svarbiausia skurdo priežastis“ ir čia nepadės jokie įstatymai, institucijos, socialinės reformos ar revoliucijos. Juk, pagal T. Malthus’¹, bet koks mėginimas patobulinti žmonių visuomenź dėka socialinių įstatymų leidybos bus nušluotas neįveikiamos žmonių masės, ir todėl kiekvienam žmogui būtina pačiam rūpintis savimi ir visiškai atsakyti už savo neapdairum¹. Problemų išsprendimui yra tik viena išeitis – gyventojų skaičiaus mažinimas. Todėl T. Malthus’o, paskelbusio kapitalizmo ydas neišvengiama žmonijos dalia, piešiamame ateities paveiksle kaip priemonės prieš per didelį žmonių dauginim¹si buvo numatytos tik dvi alternatyvos. Pirma, įspėjamasis (prevencinis) dorovinis susilaikymas. Iš esmės turėtas galvoje tik neturtingųjų susilaikymas nuo ankstyvų vedybų, gyvenant nekaltai, kol jie neturi pakankamai priemonių išgyventi ir išmaitinti šeim¹. Tačiau čia ir opiausia T. Malthus’o doktrinos problema, nes jis prievolź laikytis celibato ir drauge nekaltybės, atsižadėti visų šeimyninio gyvenimo džiaugsmų užkrauna tik vargšams, o ne turtingiesiems, nes šie visada turės tas s¹lygas, kokių reikalauja T. Malthus’as, kad galėtų vesti ir turėti vaikų. Antra – į tai T. Malthus’as dėjo didžiausias viltis – jau esamus žmones naikinantis ištvirkavimas bei įvairios nelaimės (sekinantis darbas, skurdas, badas, ligos, epidemijos, karai ir t. t.). Pastebėtina, kad T. Malthus’as pirmame veikalo leidime visiškai atmetė tas dirbtines priemones, kurias šiandien stengiasi propaguoti vadinamieji neo-malthusininkai, kurių ištakos siekia dar 1854 m., kai pasirodė nežinomo autoriaus knyga Elements de science sociale. Visų tokių prevencinių priemonių vartojim¹ jis vadino nedorybe, priešindamas joms moralinį santūrum¹. Šiuo atžvilgiu T. Malthus’as buvo labai griežtas. Jis rašė: „Smerkiu kiekvien¹ dirbtinź priemonź, priešing¹ gamtos įstatymams, kuri būtų vartojama gyventojų dauginimuisi suturėti. Kliūtys kurias siūlau, neprieštarauja protui ir yra sankcionuotos tikybos“. T. Malthus’as buvo įsitikinźs, kad tik išpopuliarinus jo veikale dėstomus teiginius apie skurdo šaltinius, visuomenės „žemiausios klasės taps taikingesnės ir paklusnesnės, ne taip lengvai įsitrauks į maištus“. Tada „pavojingi ir kenksmingi mokymai“, kad reikia „visuotinai griauti visuomeninź santvark¹“ taps nebepatrauklūs ir savininkai pagaliau bus ramūs. Todėl ir ūkio politikoje, T. Malthus’o nuomone, valdžia turėtų naudoti minėtas prevencines priemones, kurias jis ypač plačiai išdėstė antrajame savo knygos leidime. Nors ir pats T. Malthus’as gerai suprato, koks trapus šis „dorovinio susilaikymo“ šiaudas ir kiek nedaug jis patikimas didžiojo lytinio geismo akivaizdoje Širdies gilumoje jis ir pats netikėjo, kad moralinis santūrumas taip visuotinai paplis, kad galėtų valdyti ir reguliuoti meilź, todėl antrajame veikalo leidime jau kalbėjo ne tiek apie moralinį santūrum¹ (moral restraint), kuris, kaip jis pripažino, iš tikrųjų Didžiojoje Britanijoje jo gyvenamuoju laikotarpiu tapo kliuviniu, būdamas pats iššauktas gyventojų skaičiaus augimo, kiek apie atsargum¹ (prudential restraint) kaip kliūtį neapgalvotoms vedyboms. Beje, 1822 m. gyventojų skaičiaus problem¹ radikalus siuvėjas ir Jeremy Bentham’o (1748–1832 m.) pasekėjas Francis Place’as (1771–1854 m.) knygoje Gyventojų skaičiaus principo pavyzdžiai ir įrodymai apsvarstė iš naujo. Ši knyga tapo vienu iš ankstyviausių ekonomiškai pagrįstų gimimo kontrolės gynimo pavyzdžių anglų kalba.

Pagal savo dėsnį T. Malthus’as paaiškino ir neigiam¹ savo požiūrį į įstatym¹ apie neturtingųjų šelpim¹ (priverstinź glob¹), kuris buvo Anglijoje nuo karalienės Elžbietos laikų. Jis sarkastiškai klausė: „Ar jis (minėtas įstatymas. – Aut. pastaba) gali išauginti dvi javų varpas ten, kur žemė užaugina tik vien¹? “. T. Malthus’as taip pat išaiškino fakt¹, kuris stebino savo laikų protus, kad, nepaisant nuolat didinamų sumų vargšams šelpti, jų nė kiek nemažėja. Tai, jo nuomone, vyksta dėl to, kad neturtingųjų šelpimo įstatymai patys skatina gyventojų skaičiaus augim¹, taigi ir skurd¹. T. Malthus’as mėgo kartoti, kad bet kokie mėginimai įveikti skurd¹ tiesioginėmis valstybinėmis subsidijomis ar privačia labdara gali tik susilpninti pagrindinį gyventojų skaičiaus augimo ribojimo veiksnį – būtinum¹ kiekvienam pačiam rūpintis savimi ir visiškai atsakyti už savo neapdairum¹. Jis rašė: „Vargšas privalo išmokti naudotis savo jėgomis, turi lavinti savo energij¹ ir įžvalgum¹, pasikliauti tik savo dorybėmis, o jei to neužteks, tai į pašalpas žvelgti kaip į viltį, o ne kaip į teisź“. Tiesa, kaip pažymi M. Blaug’as, kiti autoriai, tarp jų „J. S. Mill’is, pažvelgź į problem¹ šiek tiek kitaip ir pripažinź, kad gimstamumo kontrolė yra priimtina moraline prasme, sugebėjo išnaudoti malthus’inź doktrin¹ kaip socialinių reformų programos vėliav¹“.

Kalbant apie T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“, atnešusį jam, M. Blaug’o žodžiais tariant, visiškai neįtikėtin¹ sėkmź, su niekuo nepalyginam¹ ekonominės minties istorijoje, vis dėlto tenka pripažinti, kad jo doktrina neteisinga pirmiausia metodologine prasme. T. Malthus’as nepagrįstai visuomenei pritaikė gamtos dėsnius, nors, skirtingai nuo augalų ir gyvūnų, žmonės ne tik vartoja, bet ir patys gamina bei didina savo gamybos priemones. Neatsitiktinai W. Petty ir A. Smith’as būtent dideliame produktyvių (gaminančių) gyventojų skaičiuje įžvelgė šalies turto rodiklį. T. Malthus’as nukrypo nuo šios klasikų pozicijos ir pamėgino rasti amžin¹ gyventojų skaičiaus dėsnį. Tiesa, pati T. Malthus’o mintis apie gyventojų skaičiaus santykį su turimomis gamybos priemonėmis iš dalies nėra originali. Jos užuomazgų esama jau Platono, Aristotelio, Giovanni Botero (1543–1617 m., 1588 m. savo veikale Apie miestų suklestėjimo ir didingumo priežastis išryškinusiame tendencij¹ žmonijos „dauginimosi jėgai“ didėti sparčiau, negu tautų „išsimaitinimo galia“), G. L. Buffon’o (1707–1788 m.), C. Montesquieu, F. Quesnay, J. Turgot’o (aptarusio „mažėjančio žemės derlingumo dėsnį“), V. de Mirabeau, J. Steuart’o, J. Townshend’o (teigusio, kad „žmogiškųjų būtybių skaičių reguliuoja maisto kiekis“) ir kitų raštuose. Taip J. Steuart’as rašė: „Dauginimosi jėga panaši į prislėgt¹ svoriu spyruoklź, kuri savo jėga yra proporcinga pasipriešinimo mažėjimui. Jei per tam tikr¹ laik¹ maisto ištekliai nedidėja ir nemažėja, tai dauginimasis j¹ gali labai suspausti. Tada jos jėga pasieks nulinź žym¹. Gyventojų turės sumažėti proporcingai spaudimui. Antra vertus, jei maisto daugės, tai spyruoklė, kuri buvo pasiekusi nulinź žym¹, vėl pakils proporcingai pasipriešinimo jėgai. Tai vyks dėl to, kad žmonės geriau maitinsis, jie dauginsis ir ta pačia proporcija augs jų skaičius, mažės maisto“. Iš šios citatos matome, kad J. Steuart’o mintis panaši į T. Malthus’o. Tačiau sav¹jį „gyventojų skaičiaus dėsnį“ T. Malthus’as laikė tam tikra tendencija, o ne matematiškai tikslia formuluote. Taigi nors m¹styti ir rašyti apie demografines problemas T. Malthus’as ėmė toli gražu ne pirmas, jis pirmasis sugebėjo sukurti gyventojų skaičiaus teorij¹, iš kurios seka atitinkamos analitinės išvados, pavertusios j¹ neatskiriama klasikinės ekonominės minties paveldo dalimi. Ši teorija tapo tam tikru klasikų samprotavimų apie ekonominź politik¹ standartu, suvedant skurdo priežastis į gyventojų skaičiaus prieaugio ir pragyvenimo reikmenų, lemiančių gyvenimo minimum¹, paprast¹ prieaugio tempų santykį.

Tačiau būtina pabrėžti, kad tikrovės neatitinka ir malthus’inės progresijos, grindžiamos statistinių ir faktinių duomenų iškraipymais, ar sakant griežčiau – falsifikavimu. Savo gyventojų skaičiaus augimo geometrinź progresij¹ T. Malthus’as išvedė pagal JAV gyventojų skaičiaus augim¹ XVI–XVII a., visiškai ignoruodamas t¹ „smulkmen¹“, kad JAV gyventojų skaičius tuo laikotarpiu augo daugiausia dėl europiečių imigracijos. Tai susijź su gyvenimo reikmenų kiekio „aritmetine progresija“. Vienintelis jo pagrindimas – nuoroda į garsųjį „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnį“, kurio nepagrįstumas jau senokai įrodytas tiek teoriškai, tiek praktiškai. Net ir amerikiečių kolonijose, kurių abejotina statistika jis rėmėsi formuluodamas savo „gyventojų skaičiaus dėsnį“, nepaisant spartaus gyventojų skaičiaus augimo, gyvenimo kokybė nepablogėjo. Tai buvo priverstas konstatuoti ir pats T. Malthus’as. Tai reiškė, kad ten gyvenimo priemonių gamyba taip pat turėjo augti 3 proc. – vidutiniais metiniais geometrinės progresijos tempais, kaip ir gyventojų skaičius! Tačiau jis užsispyrė ir to atkakliai nepripažino, tvirtindamas: „nežinoma atvejų, kad gyvenimo reikmenų gamyba augtų nors kiek pastovesniais vidutiniais geometrinės progresijos tempais []“. Kaip minėta, norėdamas patvirtinti savo samprotavimų teisingum¹ T. Malthus’as naudojo magišk¹ formulź: „dirvožemio derlingumo mažėjimo dėsnį“, bet neatsižvelgė, kad techninei pažangai negalima taikyti mažėjančio efektyvumo dėsnis.

Tačiau nepaisant to, kad T. Malthus’o prielaidos bei prognozės buvo pripažintos nekorektiškomis, Apybraižos apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjos turėjo didelį poveikį praktiškai ir teoriškai. Ši teorija pagrindė darbo užmokesčio polinkį artėti prie gyvenimo minimumo ir praskynė kelius D. Ricardo, kurio akyse ekonominė pažanga laikyta beveik vien tik sėkme žemdirbystės srityje.

Vertinant T. Malthus’o teorij¹, abejingų nebuvo: vieni T. Malthus’o teorij¹ labai aukštino, egzaltuotai ja žavėjosi, kiti – ne mažiau įnirtingai smerkė. (Patenka prisiminti K. Marx’¹, emocingai pavadinusį T. Malthus’o doktrin¹ „paskviliu apie žmonių giminź“. Tačiau tai jau vyko gerokai vėliau. Po T. Malthus’o knygos pasirodymo, ištisus trisdešimt metų liete liejosi jo teiginių paneigimai. W. Godwin’as net paskelbė, kad „tikrasis pono T. Malthus’o rašinio tikslas yra įrodyti, kokias pražūtingas klaidas daro siekiantys apgalvotai ir iš esmės tobulinti žmonių visuomenź“. Tad nenuostabu, kad į T. Malthus’¹ buvo žvelgiama kaip į nepageidautin¹ tarp padoriai m¹stančių žmonių. Tačiau šis aistringas T. Malthus’o teiginių neigimas akivaizdžiai liudijo T. Malthus’o studijos gali¹. Daugelyje valstybių gyventojų politika pakrypo T. Malthus’o nurodyta vaga. Beveik visų šalių žymesni tų laikų ekonomistai pripažino T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsnį“ iš esmės teisingu, bet dauguma nurodė, kad šio dėsnio padariniai pasireikš tolimesnėje ateityje. Kalbant apie knygos Apybraiža apie gyventojų skaičiaus dėsnį reikšmź, pastebėtina, kad žymusis anglų gamtininkas Ch. Darwin’as iš šios T. Malthus’o knygos perėmė pagrindinź savo garsiosios natūralios atrankos teorijos idėj¹. Tiek jis, tiek A. R. Wallace, kartu su Ch. Darwin’u nepriklausomai vienas nuo kito sukūrź evoliucijos teorijas, nuoširdžiai kalbėjo apie T. Malthus’o įtak¹ formuojant sav¹sias teorijas.

T. Malthus’o Apybraižos apie gyventojų skaičiaus dėsnį kaip būsimosios visuomenės tobulinimo veiksnį idėjų reikšmź, ko gero, geriausiai apibendrino M. Blaug’as, teigdamas: „Jeigu mes sutinkame su Malthus’u dėl to, kad gimstamumo kontrolė – moraliai smerktinas dalykas, tada jo pusėje yra gyventojų skaičiaus augimo istorija per du paskutiniuosius šimtmečius: gyventojų skaitlingumo nestabdė niekas kitas, išskyrus „skurd¹ ir ydas“. O jeigu mes, priešingai, manome, kad gimstamumo kontrolė yra moraliai pateisinama, Malthus’as vėl teisus: „moralinis pažabojimas“ plači¹ja šio žodžio prasme – tai vienas iš gyventojų skaičiaus augimo daugiau nei leidžia maisto ištekliai ribojimų. Malthus’o teorijos neįmanoma paneigti, nes ji nepanaudotina jokioms tikėtinoms ar tikroms demografinėms tendencijoms. Ji pretenduoja į tai, kad aprašytų realų pasaulį, bet jos aprašas teisingas tik pagal jos pačios terminologij¹“.

Įdomu, kad pats T. Malthus’as 1799–1802 m., norėdamas patobulinti savo kūrinį, keliavo po daugelį Europos valstybių. Tiesa, į Prancūzij¹ jis neužsuko, nes tuo metu anglui gyventi Prancūzijoje nebūtų buvź per daug malonu. Ir prabėgus penkeriems metams po apybraižos pasirodymo, 1803 m., jau savo vardu šios knygos antrojo leidimo pratarmėje (jam esant gyvam išėjo šeši leidimai vis augančiu tiražu ir didėjančia apimtimi – paskutinysis buvo penkis kartus didesnis už pirm¹jį), s¹žiningai pripažindamas sunkum¹ priimti kai kurias g¹sdinančias prognozes, ir neneigdamas „klaidų skaičiavimuose ir faktų išdėstyme“ galimumo ar net neišvengiamumo, jis rašė: „Tikiuosi, kad mano samprotavimų nepaneigs praeities patirtis. Laikantis tokios nuomonės, tuo pat metu būtina pripažinti, kad gyventojų žemųjų klasių skurdas ir nelaimės sudaro nepataisom¹ blogį. Tačiau jei kokios nors klaidos, nepriklausomai nuo mano valios, vis dėlto prasiskverbė į šį darb¹, jos negali turėti didesnio poveikio mano samprotavimų esmei“.

Sėkmė, kuri¹ T. Malthus’ui atnešė šios pirmos knygos, tapusios lyg ir atsaku į A. Smith o Tautų turto tyrinėjim¹ ir, s¹mojingu James o Bonar o pastebėjimu, galėjusios būti pavadintos panašiu, tik kiek pakeistu pavadinimu Tautų skurdo priežasčių tyrinėjimas, publikavimas, paskatino jos autorių šį kūrinį padaryti tobulesnį. Todėl ne tik antras, bet ir kiti leidimai buvo iš esmės atnaujinti ir išplėsti, tarp jų istoriniais vojažais bei kitų autorių darbų kritine analize. Dėl to skirtingai nuo pirmojo leidimo trumpo pamfleto formos visuose likusiuose knyga buvo pateikta kaip platus traktatas. Štai kaip, pavyzdžiui, apie T. Malthus’o veikalo antr¹jį leidim¹ atsiliepė A. Marshall’as: „Antrajame leidime (1803 m.) Malthus’as savo tyrim¹ grindžia tokiu dideliu skaičiumi taip kruopščiai parinktų faktų, kad jis gali pretenduoti į viet¹ istorinio-ekonominio mokslo pradininkų eilėje; jis sušvelnino ir pašalino daugelį savo doktrinos „aštrių kampų“, nors ir neatsisakė pasakymo „aritmetinė progresija“ naudojimo. Pažymėtina, kad jis pradėjo laikytis nebe tokios niūrios pozicijos apie žmonijos ateitį ir išsakė viltį, kad galima apriboti gyventojų skaičiaus augim¹ laikantis moralinių principų bei kad „ligų ir skurdo“ – senųjų sulaikančių veiksnių – veikimo galima bus išvengti“.

Gyvenimo kelias. T. Malthus’o mokslininko ir pedagogo su daugiau kaip dešimties metų stažu talentas neliko nepastebėtas. 1805 m. jis, kaip minėta, pakviečiamas užimti šiuolaikinės istorijos ir politinės ekonomijos katedros profesoriaus viet¹ į naujai sukurt¹ Rytų Indijos bendrovės koledž¹, kur vykdė ir dvasininko pareigas. Ten jis išdirbo iki savo staigios mirties 1834 m. gruodžio mėnesį nuo širdies ligos. Per tuos metus T. Malthus’as, buvźs ramaus būdo – niekas niekada nematė jo supykusio, pernelyg linksmo ar pernelyg prislėgto, – artimai draugavo su D. Ricardo ir padėjo 1821 m.įkurti Politinės ekonomijos klub¹, o 1834 m. – Londono Statistikos draugij¹. Tiesa, kaip dėstytojas, T. Malthus’as labai „neblizgėjo“: jo paskaitos ir kalbos buvo sausokos, kiek doktriniškos. Be to, buvo sunku jo klausytis, nes nuo gimimo jis turėjo kalbos defekt¹.

Ekonomikos teorija. Tźsdamas savo mokslinius tyrimus, 1815 m. T. Malthus’as išleido dar vien¹ veikal¹, kurio pirmieji pavadinimo žodžiai atkartojo A. Smith’o garsiojo Tautų turto antraštź. Juo tapo knyga Tyrimai apie žemės rentos prigimtį ir augim¹. Šiame veikale T. Malthus’as pirmiausia kėlė klausim¹, ar renta, kaip manė A. Smith’as ir net fiziokratai, yra monopolinės pajamos ir, remdamasis natūralia rentos prigimtimi, mėgino atskleisti jos formavimosi ir augimo mechanizm¹, pagrįsti šios rūšies pajamų reikšmź visuomenėje pagaminto visuminio produkto realizacijoje. Tačiau galutinius samprotavimus apie rent¹ ir kai kurias kitas ekonomikos problemas jis išsakė vėliau, 1820 m. Tais metais T. Malthus’as išleido pagrindinį savo darb¹ Politinės ekonomijos principus, nagrinėjamus dėl jų praktinio panaudojimo, kuris teoriniu-metodologiniu požiūriu iš esmės nesiskyrė nuo trejais metais anksčiau išleistų jo ilgamečio draugo D. Ricardo (jam T. Malthus’as pats prisistatė 1811 m. ir nuo to laiko dvylika metų – iki pat D. Ricardo mirties 1823 m. – du didžiuosius ekonomistus siejo nuoširdi draugystė ir pagarbus susirašinėjimas) garsiųjų Politinės ekonomijos pagrindų. Beje, ir pats D. Ricardo yra perėmźs ne vien¹ T. Malthus’o idėj¹, taip pat pastarojo „geležinį darbo užmokesčio dėsnį“, kuris kildintas iš jo gyventojų skaičiaus teorijos ir pagal kurį darbo užmokestis visuomenėje negali augti, nuolat likdamas žemas. Kaip rašė T. Malthus’as: „Dėl priežasčių, kurios reguliuoja gyventojų skaičių ir plečia žmonij¹, žemiausias darbo užmokestis niekada nebus didesnis už t¹ dydį, kurį gamta ir įpročiai daro būtinai reikaling¹ darbininkui išgyventi“ (išryškinta mano. – Aut. pastaba).

Todėl toliau trumpai aptarsime minėtus T. Malthus’o grynai ekonominius darbus, kuriuose jis nagrinėjo bendruosius politinės ekonomijos teorinius klausimus (vertź, peln¹, realizacij¹). Juk T. Malthus’as buvo ne vien demografas – gyventojų skaičiaus klausimų žinovas, bet pirmiausia jis buvo ekonomistas. Būtent jis į dienos švies¹ iškėlė „rikardišk¹j¹“ rentos teorij¹ dar iki šios ėmėsi ir išplėtojo pats D. Ricardo. Tai pripažino ir D. Ricardo, teigdamas, kad T. Malthus’as atrado „tikr¹j¹ rentos doktrin¹“. Tačiau iš savosios teorijos T. Malthus’as padarė anaiptol ne tas išvadas, kuriomis pagarsėjo jo bičiulis. T. Malthus’as savo rentos teorijoje išeities pozicija pasirinko fiziokratų ir A. Smith’o aiškinim¹, t. y. jis rentoje įžvelgė: „[] natūralų rezultat¹ tos žemės ypatybės, suteiktos jai paties Dievo, kad ji gali išmaitinti daugiau žmonių, negu tuos, kurių pakanka žemei apdirbti“. Tačiau T. Malthus’ui renta yra ne vien fizinio, bet ir ekonominio dėsnio rezultatas. Ji kyla būtent iš to, kad žemė vienintelė turi t¹ privilegij¹ pati iš savźs sukurti savo produktų paklaus¹ ir taip palaikyti bei neribotai didinti savo pajamas bei savo vertź. Juk gyventojų skaičius visada turi tendencij¹ būti lygus ar net viršyti esamas prasimaitinimo priemones, – kitaip tariant, dėl to, kad visur gimsta bent jau tiek pat žmonių, kiek žemė gali išmaitinti. (Beje, šis T. Malthus’o požiūris beveik sutampa su D. Buchanan’o pozicija. Pastarasis teigė, kad renta yra monopolio žemei rezultatas). T. Malthus’as taip pat pastebėjo dar ir kit¹ svarbų rentos bruož¹. Tai, galima sakyti, leido įdiegti D. Ricardo rentos teorij¹: jis nurodė, kad esant nevienodo produktyvumo žemei, investuotas į jas kapitalas turi atnešti nevienodas pajamas. Skirtumas tarp normalių pajamų iš žemo produktyvumo žemės bei didesnių pajamų iš derlingesnės žemės ir sudaro pastarųjų žemių savininkams ypatingos rūšies diferencinź rent¹, kaip vėliau ji buvo pavadinta. Ši renta T. Malthus’ui, kaip anksčiau ir fiziokratams, atrodė visiškai teisėta, visai gerai suderinama su visuomenės interesais. Pirmiesiems savininkams ji buvo teisingas atlyginimas „už jų jėg¹ ir sugebėjimus“, o tiems, kurie pirko t¹ žemź vėliau, ji taip pat teisėtai priklauso, kadangi šie j¹ pirko kartu su darbo ir pastangų vaisiais. Tiesa, renta toliau gaunama nepriklausomai nuo savininko darbo, bet ji tada yra otium cum dignitate, pelnytas atlyginimas už visas to vertas pastangas.

Apskritai, daugiausia visi T. Malthus’o moksliniai darbai buvo nukreipti prieš darbinź vertės teorij¹ – D. Ricardo teorinės sistemos išeities tašk¹ ir pagrind¹. T. Malthus’as mėgino pasinaudoti sunkumais, su kuriais susidūrė D. Ricardo, nustatydamas vertź darbo laiku. Neskirdamas darbo ir darbo jėgos, D. Ricardo nesugebėjo suderinti su savo vertės teorija nelygius darbo mainus į kapital¹ ir paaiškinti pridedamosios vertės atsiradim¹. Jis taip pat nesugebėjo suderinti darbinės vertės teorij¹ su faktu, kad pelnas yra lygus skirtingos organinės sudėties vienodo dydžio kapitalo atvejais. D. Ricardo sistemos prieštaravimus T. Malthus’as stengėsi pateikti kaip paties prekės vertės nustatymo sunaudoto šios prekės gamybai darbo principo netinkamum¹.

Darbinės vertės teorijai T. Malthus’as priešino A. Smith’o pasiūlyt¹ prekės vertės nustatym¹ pagal už ši¹ prekź perkam¹ darb¹, tiesa, manydamas, skirtingai nei A. Smith’as, kad darbo kiekis, kuriuo disponuoja prekė, tapatus ne jos pagaminimui sunaudotam darbui, o šios prekės gamybos kaštams, kuriems jis priskyrė gyvojo ir sudaiktinto darbo kaštus bei avansuoto kapitalo peln¹. Taigi T. Malthus’o teorijoje pelnas – atskiras gamybos kaštų ir pačios šios vertės elementas. Kadangi pelnas tiesiogiai buvo įskaičiuojamas į prekės vertź kartu su darbu ir iš pat pradžių pasireiškė kaip nepriklausantis nuo darbo, tai šis pelnas galėjo būti tik nominalius priedus prie prekės kainos. Cirkuliacija – ta sfera, kurioje šis priedas atsirastų dėl to, kad prekė būtų parduodama brangiau nei jos kaštai. Vadinasi, T. Malthus’as nagrinėjo peln¹ kaip prekės nusavinimo rezultat¹. Šia prasme jis „stumtelėjo politinź ekonomij¹ atgal“ ne tik lyginant su D. Ricardo, bet net ir palyginus su A. Smith’u ir fiziokratais.

Kita vertus, T. Malthus’o indėlis į klasikinės politinės ekonomijos teorij¹ ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas ypač didelis visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose, kur T. Malthus’as žengė gerokai toliau už D. Ricardo ir kitus to meto ekonomistus. Kaip pastebėjo J. M. Keynes’as, „D. Ricardo tiria produkto paskirstymo problem¹ pusiausvyros s¹lygomis, o T. Malthus’as analizuoja, kas realiame pasaulyje lemia jau pagamintos produkcijos apimtis“. Reikalas tas, kad pagal XIX a. pradžioje pasiekt¹ „klasikinės mokyklos“ ekonomikos teorijos lygį (ypač dėl A. Smith’o ir D. Ricardo) esmine ekonomikos problema buvo laikomas kaupimas, užtikrinantis tolesnio gamybos augimo investavim¹. Į galimus sunkumus vartojimo srityje, t. y. gaminamų prekių realizacijos srityje, nebuvo atsižvelgiama ir jie buvo traktuojami kaip dalinis praeinantis reiškinys. Ir tai nepaisant tuo metu išsivysčiusiose šalyse jau pasibaigusio pramoninio perversmo, kurį lydėjo ir tokios naujos socialinės negandos, kaip smulkiųjų savininkų – verslininkų nusigyvenimas dėl konkurencinės kovos ir nedarbas.

Įvertindamas tam tikr¹ savo pirmtakų ir „klasikinės mokyklos“ amžininkų samprotavimų apie įvairių visuomenės „klasių“darbo produktyvų ir neproduktyvų pobūdį tendencingum¹, T. Malthus’as Politinės ekonomijos principuose iškėlė tiems laikams nelaukt¹ nuostat¹ apie pakankamos paklausos (efektyvios paklausos), kuri¹ įvardijo paklausos lygiu nacionaliniame ūkyje, kuris būtų esant visiškam žemės ir darbo panaudojimui, ir pagaminamo visuomeninio produkto visiškos realizacijos nepasiekiamum¹ jei kartu su produktyviosiomis klasėmis nedalyvauja ir „neproduktyviosios klasės“. Juk pagal T. Malthus’o darytas prielaidas nesunku parodyti, kad kapitalistinėje visuomenėje, sudarytoje tik iš kapitalistų ir darbininkų, pelno realizacija yra negalima. Už savo darbo užmokestį darbininkai gali nusipirkti tik dalį pagaminto produkto. Realizacijos problemos negali išsprźsti ir prekių mainai tarp kapitalistų, nes tai, k¹ kiekvienas kapitalistas-pardavėjas laimėtų kaip pried¹ prie kainos kaip pardavėjas jis tuoj pat prarastų kaip žaliavų, įrengimų ir t. t. pirkėjas. Taigi pelno realizacija taptų negalima. Tiesa, tuo T. Malthus’as nenorėjo pasakyti, kad kapitalizmas apskritai negalimas. Išsigelbėjimo ratas jam buvo neproduktyvūs gyventojų sluoksniai (žemvaldžiai, valdininkai, kariai ir t. t.). Šie „tretieji asmenys“ perka nieko negamindami bei neparduodami, ir tuo pačiu daro galim¹ kapitalistų pelno realizacij¹. Tuo pačiu T. Malthus’as metė dr¹sų iššūkį tiems, kurie rėmė absurdišk¹ mintį, kad milžiniškos žmonių masės, priskiriamos neproduktyvioms klasėms dėl jų veiklos pobūdžio, yra parazitiškos. Tačiau pakanka iškelti klausim¹ kokie šių neproduktyvių klasių mokėjimo šaltiniai, kad iš karto aptiktume jog T. Malthus’o samprotavimai gana pažeidžiami. Akivaizdu, kad vienintelis šių lėšų šaltinis gali būti tik tie pinigai, kuriuos jie be jokio ekvivalento pasisavina iš kapitalistų kaip rent¹, mokesčius, dešimtinź ir panašiai. Tačiau nuo to bendras paklausos dydis nepakito: „trečiųjų asmenų“ moki paklausa yra išskaičiavimas iš darbininkų ir kapitalistų mokios paklausos. Vadinasi, neproduktyvios klasės didino kapitalistų turtus pirkdamas jų prekes už pinigus, kurie pirmiausia atitenka jiems iš tų pačių kapitalistų.

Dar pastebėtina, kad pači¹ idėj¹, jog negalima realizuoti pelno be „trečiųjų asmenų“, T. Malthus’as perėmė iš ekonominio romantizmo krypties pradininko šveicaro Jan’o Charl’io Leonard’o Simond de Sismondi (1773–1842 m.), kurio veikalas Naujieji politinės ekonomijos principai išėjo 1819 m., t. y. metais anksčiau, nei T. Malthus’o Politinės ekonomijos principai. Tačiau skirtingai nuo J. de Sismondi, šlovinusio smulki¹j¹ gamyb¹ ir tempusio atgal nuo kapitalizmo, T. Malthus’as tvirtai gynė kapitalizmo pozicijas. Tiesa, jis atstovavo toki¹ jo plėtr¹, kuri patikimai užtikrintų pirmiausia žemvaldžių ir aristokratijos interesus.

Kalbėdamas apie ūkio krizes, T. Malthus’as pirmasis iš ekonomistų jas aiškino perprodukcija, kuri atsiranda dėl pajamų paskirstymo, t. y. labai augant kapitalo susidarymui, daiktinių gėrybių paklausa („efektyvi paklausa“) nustoja augusi anksčiau nei gamyba. Verslininkai, prisidedantys prie kapitalo susidarymo, nors ir gali, bet nenori padidinti vartojimo proporcingai gamybai (t. y. jie priversti nesavanoriškai taupyti, kai ekonomika pasiekia visišk¹ užimtum¹ ir susiduria su perteklinėmis paskolomis; priverstinių santaupų s¹vok¹, be T. Malthus’o, plačiai naudojo J. Bentham’as, H. Thornton’as ir J. S. Mill’is), o darbininkai nori padidinti vartojim¹, bet negali. Todėl ir šalims, kuriose didelės gamybos galimybės, reikalinga vartotojų klasė, kuri pati nedalyvautų gamyboje, t. y. nedaugintų gėrybių. Skirtingai nuo D. Ricardo, manydamas, kad yra galima ne tik dalinė, bet ir visuotina perprodukcija, T. Malthus’as smarkiai nukrypo nuo A. Smith’o harmonijos idėjos bei pagrindinių jo dėsnių. Būtent dėl to J. B. Say’us, laikźsis A. Smith’o socialinės harmonijos dėsnio, stengėsi nuneigti T. Malthus’o iškelt¹ perprodukcijos dėsnį, k¹ aptarsime šiek tiek vėliau. Tačiau tenka pripažinti, kad T. Malthus’as bene vienintelis iš ekonomistų-klasikų išsakė nuog¹stavim¹, kad nedarbas, atsiradźs dėl efektyvios paklausos trūkumo, prisidės prie to, kad gamybiniai pajėgumai viršys efektyvios paklausos mastus. Atnaujinti šios srities tyrimus buvo lemta J. M. Keynes’ui.

Įdomu, kad T. Malthus’o pasisakymai prieš D. Ricardo buvo gera pradžia gyvos diskusijos tarp D. Ricardo mokymo šalininkų ir priešininkų, kuri¹ dar ne kart¹ sugrįšime. Na, o pačiam T. Malthus’ui niekada nesisekė taip, kaip D. Ricardo, kurti abstraktųjį pasaulį, todėl ir jo išliekam¹j¹ vertź turintis mokslinis indėlis yra mažesnis. Kaip taikliai pastebėjo jų abiejų amžininkas ekonomistas Robert’as Torrens’as (1780–1864 m.): „Misterio D. Ricardo politinė ekonomija sistematiškesnė ir paprastesnė, nei reali ekonomika; o misterio T. Malthus’o teorija – tai originalių ir nesusijusių vienas su kitu elementų mišinys“. Ekonominės minties istorijos laimei nugalėjo geresnė logika. Tačiau, negalime ignoruoti ir T. Malthus’o. Juk jis išryškino bauginanči¹ gyventojų gausėjimo problem¹, ir vien jau dėl to jo vardas liks gyvas. Skurdo priežastis, jo manymu, yra gyventojų skaičiaus prieaugio tempų santykis su gyvenimo reikmenų, lemiančių gyvenimo minimum¹, prieaugio tempais. Taigi, pagal T. Malthus’o teorij¹ nustatytas tam tikras standartas, kuriuo grįstas ekonomistų-klasikų ekonominės politikos supratimas. T. Malthus’as jautė, nors ir negalėjo paaiškinti, ir bendrojo gamybos smukimo problem¹, kuri parūps ekonomistams praėjus šimtmečiui po jo knygos pasirodymo. Matyt, neatsitiktinai kitas didis ekonomistas J. M. Keynes’as išsakė gerokai netikėt¹, po viso to, k¹ konstatavome apie D. Ricardo ir T. Malthus’o vaidmenį ekonominės minties istorijoje, teiginį, kad „jei tik T. Malthus’o, o ne D. Ricardo veikalas būtų tolimesnės ekonomikos mokslo plėtros XIX a. išeities taškas, kiek išmintingesnis ir turtingesnis šiandien būtų pasaulis. Mes turime kankinančiai brautis per mūsų neteisingų supratimų rūk¹, kuris jau niekada neišsisklaidys“ bei pažymėjźs, kad „T. Malthus’o teorinių požiūrių visuotinis užmiršimas ir D. Ricardo idėjų visiškas įsivyravimas keletui šimtmečių tapo politinės ekonomijos plėtros nelaime“. Pastebėtina, kad pats J. M. Keynes’as prabėgus daugiau negu 100 metų būtent iš T. Malthus’o „skolinosi“ antikrizines idėjas apie „efektyvios paklausos“ veiksnius bei tarpinių visuomenės sluoksnių vaidmenį pagaminto produkto vartojime, pabrėždamas jo „geniali¹ intuicij¹“ efektyvios paklausos principo atžvilgiu, kurį vertino labiau už T. Malthus’o gyventojų skaičiaus princip¹.

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijos pagrindines idėjas ir jos reikšmź ekonomikos mokslui.

2. Ar galime naudodami moralinius varžtus išvengti T. Malthus’o gyventojų skaičiaus sp¹stų? Jei ne, tai kokį šios problemos sprendim¹ siūlė T. Malthus’as?

3. Įvardinkite T. Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnio pagrindimo silpn¹sias vietas.

4. Aptarkite kitų mokslininkų idėjas apie gyventojų skaičiaus dėsnį.

5. K¹ naujo T. Malthus’as įnešė į žemės rentos teorij¹ lyginant su D. Ricardo?

6. Aptarkite ryšį tarp T. Malthus’o „geležinio darbo užmokesčio dėsnio“ ir „dirvos mažėjančio derlingumo“ dėsnio.

7. Kas bendro ir kas skiria T. Malthus’o ir A. Smith’o prekės vertės teorijas?

8. Palyginkite T. Malthus’o ir A. Smith’o požiūrį į efektyvi¹ paklaus¹.

9. K¹ galima išskirti T. Malthus’o požiūryje į peln¹?

10. Apibūdinkite T. Malthus’o indėlį į klasikinės politinės ekonomijos teorij¹ ir rinkos ekonominių santykių koncepcijas visuminio visuomeninio produkto realizacijos tyrimuose.

11. Atskleiskite T. Malthus’o „trečiųjų asmenų teorijos“ esmź.

12. Kas sieja T. Malthus’o ir ekonominio romantizmo krypties pradininko J. Simond de Sismondi ekonomikos teorijas?

13. Apibūdinkite T. Malthus’o požiūrį į ūkio krizes. Kodėl J. M. Keynes’as galėjo laikyti T. Malthus’¹ vienu iš savo bekrizinės ekonomikos plėtros koncepcijos pirmtakų?

LITERATŪRA

Malthus T. R. An Essay on the Principle of Population and a Summary View of the Principle of population. A. Flew (ed.). – Baltimore: Penguin, 1970.

Malthus T. R. The Principles of Political Economy, Considered with a View ti Their Practical Application, 2d ed. – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1951 [1836].

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 126-145.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 112-119.

Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 299-303.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 82-104.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 252-260.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 132-135.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 57-65.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 138-152.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 195-198; 205-211.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 265-284; 292-299.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 480-483.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 100-117.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 130-141.

Cunningham Wood J. Thomas Robert Malthus: Critical Assessments. – London: Croom Helm, 1986.

James P. Population Malthus, His life and Times. – London: Routledge & Kegan Paul, 1979.

Robbins L. The Theory of Economic Policy in English Classical Political Economy. – London: Macmillan, 1952.

Robbins L. Robert Torrens and the Evolution of Classical Economics. – London: Macmillan, 1958.

, 1995. – C. 104-117.

Москва

I Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o p Г М C

C