Scrigroup - Documente si articole

     

HomeDocumenteUploadResurseAlte limbi doc
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Tarptautiniai prekybiniai susitarimai, PPO

ekonomika



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE

Tarptautiniai prekybiniai susitarimai, PPO

Preferenciniai prekybiniai susitarimai

Preferenciniai prekybiniai susitarimai – susitarimai tarp riboto kiekio šalių, siekiant gauti naudos iš tarpusavio prekybos. Pagrindinės preferencinių prekybinių susitarimų rūšys:



laisvosios prekybos zona;

muitų sąjunga.

Laisvosios prekybinės zonos ir muitų sąjungos sukūrimo priežastis yra pasauliniame ūkyje vykstantys gamybos internacionalizacijos procesai, dėl kurių formuojasi regioniniai prekybiniai ekonominiai susitarimai. Kaimyninės šalys stengiasi sujungti turimus išteklius, lėšas ir pastangas, kad galėtų vykdyti koordinuotą ekonominę politiką.

Laisvosios prekybos zona. Šiuo atveju, vykdant prekybą tarp laisvosios zonos narių, panaikinami muitų tarifai ir kiti prekybos apribojimai. Tačiau šie apribojimai taikomi šalims, kurios neįeina į laisvąją ekonominę zoną. Laisvosios prekybos zonos pavyzdžiai gali būti: laisvos prekybos susitarimas tarp JAV, Kanados ir Meksikos (NAFTA), Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN), Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA).

Laisvos prekybos susitarimas tarp JAV, Kanados ir Meksikos (NAFTA) pasirašyta 1994 m. tarp JAV, Kanados ir Meksikos. Pagrindinis NAFTA susikūrimo tikslas – paskatinti prekybos apimties tarp JAV, Kanados ir Meksikos didėjimą, panaikinus prekybinius apribojimus, taip pat investicijų padidėjimą, ir garantuoti intelektualinės nuosavybės teisių apsaugą kiekvienoje šalyje. Pagal šią sutartį per penkiolika metų turi būti panaikinti visi prekybiniai ir investiciniai apribojimai, o muitai – panaikinami. Nuo 1994 m. net 65 % buvo sumažinti muitai pramoninėms prekėms ir maisto produktams, o per sekančius penkerius metus muitai sumažinti dar 15 %, o visi likusieji panaikinti 2003 metais. Šios priemonės JAV ir Kanadai atvėrė Meksikos rinką. JAV ir Kanada į Meksiką eksportavo elektronikos, automobilių ir kitų pramonės šakų produkciją. Meksika buvo priversta panaikinti apribojimus automobilių importui, ir tai leido JAV eksportuotojams išplėsti realizavimo apimtis.

Tarpusavio santykiai tarp NAFTA šalių yra grindžiami lygiateisiškumo principais ir apima prekių ir paslaugų prekybą, investicijų liberalizavimą. NAFTA išskirtinė ypatybė ta, kad šis susitarimas apima didžiulę teritoriją su 370 mln. Gyventojų ir labai galingu ekonominiu potencialu. Pagrindinis vaidmuo tenka JAV dėl šios šalies ekonominio potencialo ir politinės įtakos. JAV – pagrindinis Kanados ir Meksikos prekybos partneris. JAV suinteresuos NAFTA vystymu dėl sekančių priežasčių:

dėl ekonominių susitarimų vaidmens didėjimo JAV vienai sunku konkuruoti su ES ekonominiais susitarimais Azijoje;

didėjant konkurencijai tarp prekių gamintojų, išleidžiančių panašios kokybės produkciją, bet su žemais darbo jėgos, gamtinių išteklių ir aplinkos apsaugos kaštais, JAV yra suinteresuota realizuoti savo mokslinį – techninį potencialą Meksikoje, kur gamybos kaštai mažesni;

sukurdama naujas darbo vietas Meksikoje, JAV stengiasi sumažinti imigrantų iš pirtų srautą;

JAV nori įtraukti Meksiką į bendrų ekonominių ekologinių problemų sprendimą bei racionalų išlaidų paskirstymą aplinkos apsaugai;

JAV tikisi, kad ateityje NAFTA padės prasiskverbti ir į Lotynų Ameriką.

Tuo tarpu Kanada pradžioje NAFTA sukųrimą vertino kaip grėsmę savo privilegijuoto prekybinio partnerio su JAV statusui, tačiau vėliau savo požiūrį pakeitė.

Meksika yra priklausoma nuo mėsos ir pieno produktų bei grūdų importo. Pasirašiusi NAFTA sutartį, Kanados ir JAV fermerių galimybės Meksikos rinkoje tapo vienodos, nors anksčiau daugiausiai maisto produktų į Meksiką eksportuodavo JAV.

Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN) įkurta 1967 m. Bankoke Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, Singapūro ir Tailando susitarimu. Jos nariai yra ir Brunėjus (nuo 1984 m.), Vietnamas (nuo 1995 m.), Laosas, Mianmaras (nuo 1997 m.) ir Kambodža (nuo 1999 m.). Pagrindiniai ASEAN tikslai:

Ekonominio ir politinio stabilumo užtikrinimas regione;

Vidaus regioninių problemų sprendimas;

Bendradarbiavimo tarp regiono šalių skatinimas, teikiant paramą jų ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam vystymuisi.

Pirmuosius aštuonerius metus bendradarbiavimas buvo politinio pobūdžio, nes vykdytas užsienio reikalų ministrų lygiu. Karo Vietname pabaiga suteikė asociacijai naują vystymosi kryptį.

ASEAN siekia padidinti regiono konkurencinį pranašumą. Tuo tikslu 1977 m. ASEAN šalys narės pasirašė susitarimą dėl prekybos preferencijų, kuris numatė:

prekybines preferencijas ilgalaikių kontraktų sudarymo pagrindu;

kreditų su lengvatinėmis palūkanomis suteikimą;

netarifinių apribojimų liberalizavimą tarpusavio prekyboje;

tarifinių preferencijų apimties išplėtimą.

Preferencijos buvo tiekiamos dviem būdais: įvykus deryboms arba savanoriškų pasiūlymų pagrindu  ir veikė visų šalių atžvilgiu. Nustatyta, kad kiekviena šalis rekomenduoja liberalizuoti mažiausiai penkiasdešimt procentų pozicijų kiekvieną metų ketvirtį. Pirmiausia liberalizuoti siūlytos prekės, praktiškai neparduodamos regione (pavyzdžiui, sniegą valančios mašinos). Tačiau 1981 m. preferencijos buvo taikomos 6,5 tūkst. Prekių pozicijų.

1992 m. Singapūre priimtas nutarimas sukurti laisvą ekonominę zoną. 1995 m. pasirašytas Aukščiausios ekonominės integracijos dokumentas, kuriame nustatytos Azijos laisvosios prekybos zonos realizavimo programos. ASEAN šalys narės stengiasi bendradarbiauti daugelyje ūkio šakų, įgyvendindamos bendrus projektus transporto, geležinkelių, civilinės aviacijos, energetinės sistemos, dujotiekių vystymo ir kitose srityse. ASEAN sukūrimas padidino eksporto apimtis tarp šalių narių ir tai turėjo įtakos prekybos apimties padidėjimui asociacijos viduje.

Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA) – tai laisvosios prekybos zona, įkurta 1960 metais, skatinanti laisvą prekybą prekėmis tarp jos valstybių narių. Iš pradžių jai priklausė septynios ELPA šalys: Austrija, Danija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Portugalija, Švedija ir Šveicarija. 1961 m. prie jos prisijungė Suomija, 1970 m. – Islandija, 1991 m. – Lichtenšteinas. 1973 m. Jungtinė Karalystė ir Danija išstojo iš ELPA ir tapo EEB (žr. paaiškinimą) narėmis. 1986 m. jų pavyzdžiu pasekė Portugalija, o 1995 m. – taip pat ir Austrija, Suomija bei Švedija. Dabar ELPA narės yra Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija.

Pagrindiniai ELPA sukūrimo tikslai:

tarpininkauti užtikrinant pastovų ekonominį augimą, visišką užimtumą, darbo našumo didinimą, racionalų išteklių panaudojimą, finansinį stabilumą ir gyvenimo lygio gerėjimą ELPA šalyse narėse;

užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas šalių narių tarpusavio prekyboje;

panaikinti laisvosios ekonominės zonos teritorijoje žaliavos tiekimo sąlygų nelygybę;

užtikrinti pasaulinės prekybos harmoningą vystymąsi ir augimą panaikinant prekybinius apribojimus.

Numatyta:

  • paikinti muitus ir kiekybinius apribojimus pramoninėms prekėms išvežti ir įvežti ELPA šalių narių tarpusavio prekyboje;
  • uždrausti naudoti eksporto subsidijas ir kitas priemones, sukuriančias šalių narių gamintojams privilegijuotą padėtį.

Pagal ELPA sutartį nustatyti bendri muitų tarifai trečiųjų šalių atžvilgiu. Tai apsunkino prekybą tarp ELPA šalių narių. Kad prekės nepatektų iš trečiųjų šalių per kitą šalį narę, buvo sukurta kontrolės sistema. ELPA šalys narės numatė apsaugos ir antidempingo priemones.

ELPA valdymo struktūra:

taryba, į kurią įeina šalių narių atstovai;

komitetas, kurie yra pavaldūs tarybai (ekonomikos, konsultacinis, biudžeto ir kt. komitetai);

sekretoriatas, kuriam vadovauja generalinis sekretorius, padeda tarybai, komitetams, ekspertų grupėms.

Muitų sąjunga. Vykdant prekybą tarp muitų sąjungos narių panaikinami importo muitai ir kiti prekybos apribojimai. Tačiau jie išlieka šalims, kurios nėra muitų sąjungos narės. Muitų sąjungos šalys narės nustato vienodus prekybos apribojimus šalims, neįeinančioms į šią sąjungą. Tarptautinėje prekyboje, sukūrus muitų sąjungą, įvyksta šie pasikeitimai:

sukuriami naujų prekių srautai.

pasikeičia prekių srautai.

Bendroji prekybos politika ir Muitų sąjunga

2005 metais Pasaulinė prekybos organizacija (PPO) parengė pirmąsias išvadas apie 2001 m. Dohos viršūnių susitikime pradėtą derybų ciklą, kuriame numatyta stiprinti daugiašalę prekybos sistemą. Liepos mėnesį Ženevoje PPO priėmė dokumentą, nustatantį būsimų Dohos programos priemonių dėl vystymosi (DPV) parametrus. DPV turi didžiulę reikšmę skatinant tarptautinės ekonomikos augimą ir teikiant pagalbą besivystančioms šalims integruotis į pasaulinę ekonomiką.

Septintojo Europos Sąjungos prekybos politikos nagrinėjimo metu PPO akcentavo svarbų Sąjungos vaidmenį skatinant derybas dėl PPO DPV ir stiprinant daugiašalę prekybos sistemą. Ji taip pat palankiai įvertino Europos Sąjungos pradėtų žemės ūkio ir žuvininkystės reformų rezultatus.

Pirmoji priemonė, kurios ėmėsi PPO dėl Europos Sąjungos plėtros, susitarimas dėl viešųjų pirkimų, nuo gegužės 1 d. buvo pradėta taikyti dešimčiai naujųjų valstybių narių.

2004 m. Komisija buvo įtraukta į 27 ginčus, kurie buvo pateikti spręsti PPO: 15 bylų Bendrija buvo ieškovas, o 12 – atsakovas. Šiose bylose nagrinėti Bendrijos ryšiai su devyniais iš jos prekybos partnerių (Argentina, Australija, Brazilija, Indija, Jungtinėmis Valstijomis, Kanada, Meksika, Pietų Korėja ir Tailandu).

Derėdamasi dėl prekybinių ryšių Sąjunga laikėsi regioninio požiūrio. Tęsėsi derybos su MERCOSUR dėl laisvosios prekybos sutarties pasirašymo, ir naują impulsą gavo Europos Sąjungos ir ASEAN (Pietryčių Azijos šalių) iniciatyva dėl prekybos ir investicijų. Be to, įsibėgėjo derybos dėl ekonominės regioninės partnerystės susitarimų su Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno baseino šalimis.

Komisija pasiūlė naujas 2006–2008 m. bendrųjų preferencijų sistemos (BPS) gaires, kad būtų pagerintas jos efektyvumas, supaprastinant pirmiausia schemą stiprinant daugiametį stabilizavimą ir regioninį bendradarbiavimą tarp besivystančių šalių. Ji taip pat pasiūlė įgyvendinti papildomų nuolaidų sistemą BPS+, kurios paskirtis yra skatinti darnų vystymąsi plačiąja prasme (demokratijos, socialinėje, aplinkos apsaugos srityse).

Į prekybos apsaugos priemonių naudojimo praktiką Taryba įvedė skaidrumo, efektyvumo ir numatomumo kriterijus. Pagal naująsias taisykles galutinės priemonės patvirtinamos, jei paprastoji valstybių narių dauguma neprieštarauja Komisijos pasiūlymui. Taip pat nustatyti privalomi peržiūros tyrimų terminai ir aiškesnės prekybos apsaugos priemonių taikymo taisyklės. Komisija tęsė prekybos apsaugos tyrimus (antidempingas, apsauga nuo subsidijos ir apsauga). Ji taip pat tęsė kelių šalių (ypač Kinijos ir Ukrainos) pateiktų prašymų dėl rinkos ekonomikos statuso analizę.

Sektorių lygmeniu Taryba, atsižvelgdama į Sąjungos plėtrą, sudarė sutartis dėl juodosios metalurgijos gaminių su Kazachstanu, Rusija ir Ukraina. Ji taip pat priėmė reglamentą, kuriuo siekiama panaikinti visas tekstilės bei drabužių kvotas ir įvesti importo priežiūros mechanizmą, o Komisija pasiūlė įvairius veiksmus, skirtus sustiprinti Europos pramonės konkurencingumą šioje srityje rengiantis kvotų panaikinimui 2005 m. sausio 1 d.

Taryba nusprendė išlaikyti laikinos apsaugos mechanizmą laivų statybos srityje, pirmiausia taikomą Korėjos Respublikai.

Sąjunga patobulino muitinių bendradarbiavimo ir administracinės pagalbos sistemą, kuria ji naudojasi su savo įvairiais prekybos partneriais. Taip pat pažymėtina, kad buvo pasirašytas plataus pobūdžio susitarimas su Jungtinėmis Valstijomis, parafuotas susitarimas su Kinija ir parengtas susitarimas su Indija. Taryba iš dalies pakeitė Bendrijos prisijungimo prie Kioto konvencijos aktą, kad atsižvelgiant į plėtrą būtų supaprastintos ir suderintos muitinės procedūros.

Siekiant pagerinti išorinių sienų apsaugą nepakenkiant prekybiniams ryšiams, buvo tęsiami teisėkūros darbai dėl pasiūlymo iš dalies pakeisti Bendrijos muitinės kodeksą ir į jį įtraukti supaprastintas procedūras bei informacinių technologijų naudojimą. Toliau dirbta svarstant pasiūlymą dėl muitinių bendradarbiavimo vykdant pinigų plovimo prevenciją. Taryba priėmė reglamentą, susijusį su dvejopos paskirties prekių bei technologijų Bendrijos eksporto kontrolės režimu. Ji taip pat priėmė reglamentą, nustatantį kai kurių medžiagų, naudojamų nelegalioje kvaišalų ar psichotropinių amfetamino tipo medžiagų gamyboje, prekybos taisykles.

Muitų sąjungos pavyzdžiais gali būti Europos Sąjunga (ES), Karibų baseino bendra rinka (CARICOM), Andų grupė.

ES buvo sukurta 1993 m., pasirašius Mastrichto sutartį. ES sutartyje nurodoma, kad sąjungos pagrindas yra Europos bendrijos, taip pat politika ir bendradarbiavimo formos, kurios nustatomos šia sutartimi. Pagrindiniai ES sukūrimo tikslai:

Nenutrūkstamų ir solidarių santykių tarp tautų plėtojimas;

Tarpininkavimas subalansuotai ir ilgalaikei ekonominei pažangai, stiprinant ekonominius ir socialinius tarpusavio ryšius, sukuriant erdvę be vidaus sienų, ekonominę ir valiutinę sąjungą bei įvedant bendrą valiutą ES šalyse narėse;

Bendradarbiavimo vystymas juridinėje ir vidaus reikalų sferose;

Bendros užsienio politikos vykdymo užtikrinimas.

Pagrindinės ES institucijos:

Europos Parlamentas;

Taryba;

Europos Komisija;

Europos Teisingumo Teismas;

Audito rūmai;

Europos viršūnių taryba.

ES Parlamentas renkamas politinių partijų principu rinkimų šalyse narėse būdu penkeriems metams. Šaliai narei atstovaujančių deputatų skaičius priklauso nuo šalies gyventojų skaičiaus. Jis gali dalyvauti įvairiomis kompetencijos formomis teisės aktų priėmimo procese ir kontroliuoti kitų ES institucijų veiklą, tačiau savarankiškai teisės aktų nepriima.

Taryba yra pagrindinis ES valdymo organas, priimantis sprendimus ir įstatymus. Jos paskirtis – atstovauti valstybių narių interesams ES lygiu.

Europos Komisija institucinėje ES struktūroje yra vertinama kaip viršvalstybinių interesų institucija. Jos tikslai – užtikrinti bendrosios rinkos funkcionavimą, ginti ES interesus ir atstovauti ES už jos ribų.

Europos Teisingumo Teismas užtikrina teisės laikymąsi, kai aiškinamos ar taikomos ES steigimo sutartys. Atlikdamas šią funkciją Europos Teisingumo Teismas turėjo lemiamos įtakos ES tampant teisine bendrija.

Audito Rūmai yra nuo kitų institucijų nepriklausomas ES valdymo organas. Jų uždavinys – sąskaitybos, taip pat visų ES institucijų mokėjimo teisėtumo, tvarkingumo ir ES biudžeto naudojimo tikrinimas.

Europos viršūnių taryba yra aukščiausios ES politinės vadovybės susirinkimas. Jos užduotis – plėtoti Europos Sąjungą ir jos bendrąją užsienio ir saugumo politiką. Ši taryba renkasi du – tris kartus per metus.

Europos Sąjungos įtaka sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus nuolatos didėja. Integracijos procesas, euro įvedimas ir pažangi bendros užsienio ir saugumo politikos plėtra suteikia ES politinį bei diplomatinį statusą, atitinkantį jos neabejotiną įtaką ekonomikai ir prekybai.

Būdama didžiausia pasaulio prekybos partnerė, ES yra pasiryžusi tarptautinėje rinkoje užsitikrinti konkurencingumą ir kartu skatinti pasaulinę prekybą liberalizuodama prekybos taisykles. ES įsitikinimu, toks liberalizavimas būtų ypač naudingas besivystančioms šalims.

Europos anglies ir plieno bendrija (EAPB). Sutartis dėl EAPB sukūrimo buvo pasirašyta 1951 metais ir pradėjo veikti 1952 metais. Pagrindinis šios bendrijos sukūrimo tikslas – skatinti šalių narių ekonominį vystymąsi, didinti užimtumą ir gerinti gyventojų gyvenimo lygį, kuriant bendrą anglies, geležies rūdos ir metalurgijos produkcijos ir žaliavų rinką. Bendrija siekė užtikrinti pasiūlą – pašalinti kvotas bei muitų mokesčius, užtikrinti pramonės racionalią plėtrą ir modernizavimą, subalansuoti pasiūlą ir paklausą, apriboti šalyse narėse valstybės subsidijų naudojimą. EAPB buvo sprendžiami sekantys uždaviniai:

būtino anglies ir plieno kiekio, taip pat geležies rūdos, metalo ir kokso reguliaraus tiekimo užtikrinimas;

visiems vartotojams vienodų priėjimo sąlygų prie anglies ir plieno gamybos šaltinių sudarymas;

mažiausių plieno ir anglies kainų nustatymas;

sąlygų, skatinančių gamybos plėtrą ir tobulinimą esant racionaliam žaliavų išnaudojimui, sukūrimas;

tarptautinių mainų vystymo palaikymas.

Šių uždavinių sprendimas numatė:

muitų ir kitų kiekybinių apribojimų panaikinimą prekiaujant minėtų šakų žaliavomis ir produkcija tarp šalių narių;

apribojimų panaikinimą darbo jėgos, užimtos šiose šakose, judėjime tarp šalių narių;

bendrų transporto tarifų šių šakų žaliavai ir produkcijai nustatymą;

laisvosios konkurencijos tarp EAPB narių užtikrinimą.

Europos ekonominė bendrija (EEB). Sutartis dėl EEB sukūrimo buvo pasirašyta 1957 metais, o pradėjo veikti 1958 metais.

Pagrindiniai EEB tikslai:

harmoningas bendrijos vystymas ir gyvenimo lygio gerinimas;

muitų ir kitų kiekybinių apribojimų panaikinimas prekyboje tarp šalių narių;

bendrų muitų tarifų nustatymas ir bendros prekybos politikos sukūrimas trečiųjų šalių atžvilgiu;

kliūčių laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp šalių narių pašalinimas;

bendros žemės ūkio politikos sukūrimas;

bendros transporto politikos sukūrimas;

laisvos konkurencijos užtikrinimas bendroje rinkoje;

šalių narių ekonominės politikos koordinavimas ir mokėjimų balanso pusiausvyros užtikrinimas;

šalių narių teisių suderinimas, leidžiantis tinkamai funkcionuoti bendrajai rinkai;

Europos socialinio fondo įkūrimas siekiant pagerinti užimtumo galimybes;

Europos investicijų banko sukūrimas siekiant palengvinti Bendrijos ekonominę plėtrą, naudojant naujus išteklius;

bendradarbiavimas su kitomis šalimis ir teritorijomis siekiant didinti prekybos apimtis ir skatinti bendrą ekonominę ir socialinę plėtrą.

Daugiašaliai santykiai

Per daugelį metų Europos Sąjunga sustiprino bendradarbiavimą su daugeliu tarptautinių organizacijų. Dabar ES artimai bendradarbiauja su Jungtinėmis Tautomis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Taryba, Vakarų Europos Sąjunga, NATO, Pasaulio prekybos organizacija, bei įvairiomis kitomis organizacijomis, įsteigtomis vadovaujantis Jūrų teisės konvencija. Su Jungtinėmis Tautomis Europos Sąjunga ypač aktyviai bendradarbiauja ekonomikos srityje, sprendžiant socialinius ir aplinkos apsaugos klausimus, kovojant su narkotikais, humanitarinės pagalbos ir žmogaus teisių užtikrinimo bei krizių valdymo ir konfliktų prevencijos srityse.

Preferencinių susitarimų ekonominė analizė

Laisvosios ekonominės zonos ir muitų sąjungos sukūrimo ekonominės pasekmės panašios. Tai išsiaiškinsime, analizuodami prekybą tarp trijų šalių: A, B ir C. Tarkim, kad šios šalys prekiauja alumi, A šalyje yra didžiausios alaus gamybos išlaidos. Šalis A, naudodama įvežamam į šalį alui 100% muito tarifą, apsaugo vietinius gamintojus nuo užsienio gamintojų konkurencijos. Sakykim, uždaro ūkio sąlygomis vienas butelis alaus A šalyje kainuoja 5 JAV dolerius, o B šalyje – 2 JAV dolerius, C šalyje – 1,5 JAV dolerio. Todėl ir B ir C šalis, kurioje yra žemiausi alaus gamybos kaštai, norėtų eksportuoti šią prekę į A šalį. 1 paveiksle pavaizduota A šalies alaus rinka. Šiame paveiksle Sb ir Sc linijos vaizduoja B ir C šalių eksporto pasiūlą į A šalies rinką. Esant laisvajai prekybai, A šalis galėtų importuoti IJ kiekį alaus butelių po 1,5 JAV dolerio už vieną butelį iš C šalies. Kadangi A šalis pirktų alų iš C šalies po 1,5 JAV dolerio, tai B šalies alus, kurio kaina 2 JAV doleriai už butelį, neturėtų paklausos.

Panagrinėkime, kas atsitiks, kai A šalis taikys 100 procentų importo muito tarifą. Nustačius tokį muitą, importuojamo iš C šalies alaus kaina padidės iki 3 JAV dolerių už butelį. Tačiau tai mažesnė alaus kaina, kuri būtų, jei A šalis importuotų alų iš B šalies (2 JAV dol. + č JAV dol. = 4 JAV dol.).

Vadinasi, A šalis importuos EF kiekį butelių alaus po 3 JAV dolerius už kiekvieną tik iš šalies C

Tarkim, A ųalis susitaria su B šalim ir sukuria laisvąją ekonominę zoną. Esant tokiam susitarimui, iš B šalies į A šalį už eksportuojamas prekes nebus imami muitai. Importo muitai bus imami tik iš C šalies importuojamoms prekėms. Panagrinėkime, kas atsitiks, jei iš B šalies importuojamoms prekėms nebus taikomas importo muitas. Šiuo atveju naudą gaus A šalies vartotojai, nes galės nusipirkti alaus, mokėdami 2 JAV dolerius už butelį. Jeigu jie pirktų iš C šalies atvežtą alų, mokėtų po 3 JAV dolerius. Taigi, būtų visai natūralu, jei A šalis importuotų alų iš B šalies, o ne iš C šalies. Tokiu atveju alaus importo apimtis padidėtų nuo EF kiekio iki GH kiekio butelių.

Šis pavyzdys parodo, kad laisvosios ekonominės zonos (arba muitų sąjungos) sukūrimas turi dvejopą poveikį tarptautinei prekybai:

tai prekybos šaltinio perkėlimas iš C šalies, kurioje prekės gamybos kaštai mažiausi pasaulyje, į šalį B, kurioje yra mažiausi prekės gamybos kaštai tarp laisvosios ekonominės zonos narių. Šis prekybos šaltinio perkėlimas vadinamas prekybos pasikeitimu. Prekybos pasikeitimas parodo visuomenės gerovės pasikeitimą visam pasaulyje. Šalis A daugiau neimportuotų prekių iš šalies, kuri turi lyginamąjį pranašumą (t.y iš šalies C). Šalis A šalį C diskriminuotų, siekdama sudaryti geresnes sąlygas savo partneriui iš laisvosios ekonominės zonos – šaliai B. Šiame procese ištekliai perkeliami iš C šalies, kurioje alaus gamybos kaštai mažiausi pasaulyje į B šalį, kurioje yra didesni alaus gamybos kaštai.

sukūrus laisvąją ekonominę zoną, A šalies prekybos apimtis padidėja. Importas padidėja nuo EF iki GH, kadangi vartotojai įsigyja daugiau prekių už mažesnę kainą. Prekybos plėtra, sukūrus laisvąją ekonominę zoną (arba muitų sąjungą), vadinama prekybos sukūrimu. Pasaulio visuomenės gerovės požiūriu prekybos sukūrimas yra naudingas, nes šalies, kur prekės gamybos kaštai aukštesni, gamintojai (šiuo atveju A šalies) labiau siekia gauti daugiau naudos iš tarptautinės prekybos.

Prekybiniai susitarimai

Prekybiniai susitarimai – dar viena ekonominio bendradarbiavimo forma. Šių susitarimų tikslas – užtikrinti tam tikrų prekių kainų ir tiekimo pastovų lygį. Daugelis besivystančių šalių, eksportuodamos nedaugelį prekių (2 – 3), sudaro valiutinius rezervus, be kurių neįmanomas ekonominis vystymasis. Tačiau egzistuoja daugelis veiksnių, kurie turi įtakos kainų nestabilumui, ir pajamų, gaunamų iš eksporto, apimties svyravimams. Pagrindiniai veiksniai:

natūralios gamtinės priežastys, pavyzdžiui, potvyniai, sausros ir pan.;

palyginti nelanksti paklausa kainų atžvilgiu;

nelanksti pasiūla kainų atžvilgiu trumpuoju laikotarpiu;

išsivysčiusių šalių ūkinės veiklos cikliškumas, sąlygojantis netikėtus paklausos kiekybinių rodiklių pasikeitimus.

Kai kurių prekių pasaulinėms kainoms būdinga mažėjimo tendencija. Pagrindinės pasaulinių kainų sumažėjimo priežastys:

žemi industriškai išsivysčiusių šalių ekonominio augimo tempai sumažino paklausą;

sumažėjęs prekių vartojimas dėl struktūrinių pasikeitimų pasaulinėje ekonomikoje taip pat sumažino paklausą;

prekių pasiūlos perteklius.

Prekybinis susitarimas – susitarimas tarp prekes gaminančios ir jas vartojančios šalių, siekiantis stabilizuoti prekių kainas. Prekybiniuose susitarimuose kainoms išlaikyti pakankamai aukšto lygio naudojamos buferinės atsargos, kainų svyravimų amplitudės apribojimas per tam tikrą periodą ir eksporto-importo kvotos.

PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJA (PPO)

PPO (World Trade Organization - WTO) buvo įkurta 1995 metais, pakeitus nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT). Šiuo metu PPO narės yra 148 valstybės. PPO yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų, užtikrinanti, kad šalių narių prekyba vyktų pagal tarpusavyje sutartas taisykles, vadovaujantis dviem svarbiausiais tarptautinės prekybos nediskriminavimo principais - didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso:

- didžiausio palankumo statusas reiškia, kad kiekviena PPO narė turi vienodai palankiai traktuoti visų kitų PPO narių prekes ir paslaugas (jeigu vienai PPO narei suteikiamos palankesnės sąlygos, tokios pat sąlygos turi būti suteiktos ir visoms kitoms PPO šalims narėms);

- nacionalinis statusas - šis principas reiškia, kad prekės ir paslaugos, patekusios į šalies PPO narės rinką, būtų traktuojamos ne mažiau palankiai negu lygiavertės vietinės prekės ir paslaugos.

Pagrindinės PPO funkcijos:

PPO sutarčių administravimas;

  • prekybinių derybų forumas;
  • prekybinių ginčų sprendimo vykdymas.

Kita svarbi PPO veikla:

nacionalinių prekybos politikų monitoringas;

  • techninė pagalba besivystančioms šalims;
  • bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

PPO vadovauja Ministrų konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė. Vienas pagrindinių PPO tikslų - pasaulio prekybos liberalizavimas. Siekiant šio tikslo, rengiami PPO derybų raundai. Jų metu stiprinama ir plečiama daugiašalės prekybos sistema. 1986-1994 m. vyko Urugvajaus raundas. Jo rezultatas – PPO įkūrimas. Šiuo metu tęsiasi 2001 m. lapkričio 9-14 d. Dohoje, Katare, vykusios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbtas derybų raundas. Jo oficialus pavadinimas - Dohos plėtros darbotvarkė (Doha Development Agenda).

Savikontrolės klausimai:

Kas yra preferenciniai prekybiniai susitarimai?

Kokios preferencinių prekybinių susitarimų rūšys?

Koks pagrindinis NAFTA sukūrimo tikslas?

Kokie pagrindiniai ASEAN sukūrimo tikslai?

Kokie pagrindiniai ELPA sukūrimo tikslai?

Kokie pagrindiniai ES sukūrimo tikslai?

Koks buvo Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) sukūrimo tikslas?

Kokie pagrindiniai ES principai?

Kas yra prekybiniai susitarimai?

Kokie pagrindiniai PPO veiklos principai?

Kokios pagrindinės PPO funkcijos?



Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 2427
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved