CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

VEDŲ (STOKHOLMO) MOKYKLA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Pagrindinės sampratos:

vedų mokykla. Iteklių efektyvaus paskirstymo (alokacijos) principas Investicijų laikinė struktūra: kapitalo „plotis“ ir „auktis“. Kapitalistinis ekonominis ciklas. Aukso standartas. Wicksell’io efektas. Kumuliatyvinių („save palaikančių“) procesų koncepcija Lūkesčiai „ex ante“ Lūkesčiai „ex post“. Laikina pusiausvyra. Tarplaikinė pusiausvyra. Nuoseklumų analizė. Kapitalų rinkos teorija. Nepusiausvyrinė padėtis. Subalansuotas augimas.

Pagalbinės sampratos:

Gamybinė funkcija. „Produktų isekimo“ problema. Netobula konkurencija Vieasis sektorius. Vieosios gėrybės. Kapitalo kaupimas. Piniginiai-kreditiniai santykiai. Skolinimo procentas. Taupymo procesas. Procento norma. Lūkesčių elastingumas. Tarptautinės prekybos teorija. Ekonominė krizė. Valstybinis reguliavimas. Skurdo kumuliatyvinės jėgos.

8.5.1. K. Wicksell’io ekonominės idėjos

Ekonomikos mokslas įdomus tuo, kad

kokios nors koncepcijos atsiradimas tuoj

pat sukelia prieingo po˛iūrio pasirodym¹.

K. Wicksell’is

vedų mokyklos atsiradimas susijźs su Knuth’o Wicksell’io (1851–1926 m.) vardu. Kadangi priimta laikyti, kad vedų mokykla susiformavo XX a. trečiajame – ketvirtajame deimtmečiais, K. Wicksell’is da˛nai įvardijamas ios ekonominės minties krypties pirmtaku. Tačiau vargu ar tai teisinga: pagrindinės idėjos, kurias plėtojo vedų mokyklos atstovai, remiasi į K. Wicksell’io XIX a. pabaigoje ir XX a. prad˛ioje suformuluotus teiginius.

Gyvenimo kelias K. Wicksell’is gimė Stokholme, baigė Upsalos universitet¹, kuriame studijavo matematik¹, fizik¹ ir astronomij¹. XIX a. devintajame deimtmetyje jis rimai susidomėjo visuomenės mokslais ir toliau vis¹ gyvenim¹ u˛siėmė aktyvia publicistine bei socialinės krypties vietėjika veikla. Jis, nors ir gyvendamas i kelių nedidelių palikimų bei menkų pajamų, gautų u˛ vie¹sias paskaitas ir publikacijas, dr¹siai aptarinėjo aktualias socialines problemas, apie kurias nebuvo priimta kalbėti vieai: lyčių lygybź, moterų teises, gimstamumo ribojim¹, gyvenimo nesusituokus, prostitucijos ir net eutanazijos padarinius bei kritikavo ba˛nyči¹ ir krikčionybės dogmas. Jis taip pat ariai puolė tokias socialines negeroves, kaip girtuoklystė, darbininkų skurdas ir t. t. (Vargu, ar to meto ekonomistų negalėjo neokiruoti K. Wicksell’io 1882 m. isakytas teiginys, kad emigracija gali turėti teigiam¹ poveikį valstybei bei padėti jai sutvarkyti darbo rinkos procesus, nes skurdas yra darbo jėgos pertekliaus ir neefektyvios ˛emės rinkos padarinys). Įdomu, kad būtent tai nulėmė K. Wicksell’io perėjim¹ nuo matematiko prie ekonomisto karjeros; tam, bent i dalies, įtakos turėjo ir vienas ˛ymiausių XIX a. pabaigos vedų ekonomistų David’as Davidson’as (1854–1942 m.). 1880 m. vasario mėnesį K. Wicksell’is skaitė vieas paskaitas visuomenei. Kaip vien¹ i alkoholizmo prie˛asčių jis įvardijo skurd¹ ir darbo klasės eimų gyvenimo namuose nykum¹, skurd¹ kildindamas i to, kad jie turi per daug vaikų. Sprend˛iant i¹ problem¹ jis ragino medikus prisiimti atsakomybź ir pasiūlyti saugius bei sanitarikai priimtinus metodus, kaip kontroliuoti gimstamum¹, ir apmokyti ˛mones jais naudotis. Jo paskaitų santrauka, pateikta Upsalos laikratyje, sukėlė protestų audr¹, o pats K. Wicksell’is buvo pavadintas „moraliniu nihilistu“. Norėdamas apginti savo pozicij¹, ijuokt¹ pamflete, jis kreipėsi į D. Davidson’¹, kuris nuo 1878 m. buvo ekonomikos teorijos docentas Upsalos universitete. Beje, jis taip pat kritikavo K. Wicksell’į, bet ne i moralinių paskatų, bet kaip neturintį tinkamų pagrindų ioje srityje. Todėl D. Davidson’as paskolino K. Wicksell’iui T. Malthus’o Esė apie gyventojų skaičių. is veiklas taip paveikė K. Wicksell’į, kad jis nutarė savarankikai sistemingai istudijuoti klasikinių ekonomistų, ypač J. S. Mill’io, darbus, o vėliau, 1885–1890 m., parėmus vedijos fondams, tźsti ekonomikos teorijos studijas Berlyno, Vienos, Strasbūro ir Londono universitetuose.

Įdomu, kad D. Davidson’as buvo vis¹ gyvenim¹ K. Wicksell’io draugu, o jo paties indėlis į vedijos ekonomikos teorij¹ buvo pasireikė kapitalo teorijos, mokesčių teorijos srityse (ypač iskirtini jo darbai apie vieuosius finansus, kuriuose pritariama progresyviniams pajamų mokesčiams, tapusiems tokiems svarbiems kuriant „vedik¹jį modelį“), taip pat i jo neorikardinio po˛iūrio į vertės teorij¹ (D. Davidson’as laikomas pirmuoju neorikardininku) bei monetrinź teorij¹ – jis, nors ir būdamas aukso standarto prieininkas, iplėtojo savit¹ D. Ricardo „objektyvios“ pinigų teorijos variant¹. Neabejotina, kad D. Davidson’as, 1901 m. tapźs pirmuoju ekonomikos profesoriumi vedijoje, buvo vienas i „vedikosios tradicijos“ ekonomikos teorijoje kūrėjų. Tai, kad jis įtaka ir garsumu nusileido K. Wicksell’iui ir G. K. Cassel’iui, i dalies galima paaikinti tuo, kad skirtingai nuo jų, D. Davidson’as visus savo veikalus paskelbė vedikai, o ne vokikai, prancūzikai ar anglikai. Nors neįmanoma įvertinti jo įtak¹, nes didesni¹ja dalimi ji buvo netiesioginė (vienintelis jo studentas, susidomėjźs iuo ypatingu D. Ricardo ir mar˛inalistinių teorijų miiniu buvo E. F. Heckscher’is), bet nėra jokių abejonių, kad ji buvo ˛ymi. Būtent D. Davidson’as asmeninėmis lėomis ir rizika 1898 m. Upsaloje įkūrė pirm¹jį vedijoje ekonominį ˛urnal¹ Ekonomisk Tidskrift, vėliau ˛inom¹ kaip The Swedish Journal of Economics, o dar vėliau – kaip The Scandinavian Journal of Economics. I esmės jis vienas redagavo į ˛urnal¹ ir leido jį 40 metų iki 1938 m., kai jį perdavė Eric’ui Lundberg’ui ir Ingvar’ui S. Svennilson’ui. Kaip tik iame ˛urnale jis paskelbė visus svarbiausius savo darbus (i viso jame ispausdino apie 250 straipsnių), prisidėdamas prie naujų ekonominių idėjų plitimo vedijoje, kurioje iki tol vyravo vokiečių istorinė mokykla, ir paskelbė nema˛ai K. Wicksell’io G. K. Cassel’io bei kitų autorių straipsnių. Tai leido vedų ekonomikos teorijai isiver˛ti į tarptautinź aren¹. Pats D. Davidson’as kritikavo ir G. K. Cassel’į u˛ ribinio naudingumo teorijos atmetim¹, ir nepritarė ir K. Wicksell’iui, dėl to, kad jis rėmė ribinio produktyvumo teorij¹.

Grį˛tant prie K. Wicksell’io, pa˛ymėtina, kad kartu su giliomis ekonomikos teorijos studijomis jis nuo 1900 m. iki iėjimo į pensij¹ 1916 m. dėstźs Lundo universitete, vykdė teorinius ekonominius tyrimus, turinio prasme būdamas artimas austrų mokyklai, o polinkiu į matematinį m¹stym¹ – Lozanos mokyklai. (I esmės K. Wicksell’io ir Gustav’o K. Cassel’io (1866–1944 m.) mėginimas sujungti austrų mokyklos po˛iūrį su L. Walras’o teorija ir padėjo atsirasti originaliai vedų mokyklai, kuri¹ įkūrė jų mokiniai: John’as Akerman’as, Bertil’as Ohlin’as, Erik’as Lindahl’is ir Gunnar’as Myrdal’is). Kartais teigiama, kad K. Wicksell’is buvo neabejotinai socialinių reformų link krypstantis neoklasikas, arba, jei taip galima pasakyti, mar˛inalistinis utilitaristas. Pats K. Wicksell’is buvo mar˛inalistinės revoliucijos architektų bei A. Marshall’o E. von Bohm-Bawerk’o ir F. von Wieser’io am˛ininkas. Tačiau, kaip minėta, jis gana vėlai įsitraukė į ekonomines studijas ir todėl galėjo naudoti jų darbus kaip pagrind¹ tyrinėjant naujas, dar nenagrinėtas kryptis.

K. Wicksell’io indėlis į ekonominź analizź apėmė tris sritis: pinigų teorij¹, vertės teorij¹ ir vieuosius finansus. 1893 m. jis paskelbė pirm¹ didelį darb¹ ekonomikos teorijos srityje Vertė, kapitalas ir renta naujausiose ekonominėse teorijose (i esmės tai buvo jo Stokholmo darbo asociacijoje skaitytų paskaitų kursas), kuriame jis nuosekliai pritaikė mar˛inalistinį po˛iūrį paskirstymo teorijai bei idėstė C. Menger’io, F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o laimėjimus matematikos kalba. i¹ knyg¹ labai teigiamai įvertino E. von Bohm-Bawerk’as ir L. Walras’as. Po penkerių metų buvo ispausdinta K. Wicksell’io knyga Procentas ir kainos, kurioje jis parodė, kad i tikrųjų pinigus naudojančioje visuomenėje jie turi did˛iulį ir lemiam¹ savarankik¹ poveikį ūkiniam gyvenimui. Taip jis pasėjo pirmuosius tobulos konkurencijos modelio tinkamumo aikinti XX a. ekonomines realijas daigus, i kurių vėliau iaugo J. M. Keynes’o veikalas Bendroji u˛imtumo, procento ir pinigų teorija. K. Wicksell’io analitinis naujumas – pinigų norm¹ traktuoti kaip savaime skirting¹ kintam¹jį sistemoje, kurioje bankai fiksuoja procento norm¹. ia prasme K. Wicksell’is, J. A. Schumpeter’io ˛od˛iais tariant, „atvėrė keli¹ monetarinei procento teorijai bei monetarinei ciklo teorijai.

Tenka pa˛ymėti, kad dėl savo kaip radikalaus socialinio reformatoriaus įvaizd˛io (tiesa, nublankusio, kai jis atmetė K. Marx’o idėjas ir marksizm¹) ir publicisto populiarumo, kuris kartais įgaudavo skandaling¹ pobūdį (jis am˛inai įsiveldavo į vieus debatus, aistringai gindamas vien¹ nepopuliarų reikal¹ po kito, ir iuo po˛iūriu kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo A. Marshall’o – tipiko pavyzd˛io ekonomisto, kuris vis¹ gyvenim¹ praleido kabinetinėje tyloje), K. Wicksell’io mokslinė karjera vedijoje, kuri tuo metu buvo ekonomikos mokslo u˛kampis, gili mokslinė provincija, klostėsi nelengvai: jo neįsileido į universitetus, nes jis neturėjo teisės ar ekonomikos mokslinio laipsnio. Tik 1899 m. apgynźs daktaro disertacij¹, po metų jau būdamas penkiasdeimties, jis ėmė eiti pirmas pastovias akademines pareigas ir tapo Lundo universiteto docentu. Dėl savotiko būdo, draugiko elgesio ir ry˛to kovoti u˛ savo įsitikinimus K. Wicksell’is pelnė studentų pagarb¹ ir populiarum¹. 1903 m. jis tapo profesoriumi. Pa˛ymėtina, kad K. Wicksell’is ir Lunde neprarado polinkio į radikalizm¹. Todėl buvo netekźs profesoriaus vietos, nes atsisakė pasirayti praym¹ su įprastu Jūsų Didenybės nuolankiausias tarnas“, o 1910 m. jį įkalino vedų vald˛ia porai mėnesių dėl satyrikos vieosios paskaitos, kuri¹ skaitė Nekalto prasidėjimo ventės metu. Savotika likimo ironija, kad nepaisant jo paniekos ceremonijoms ir liaupsėms, jo nesantuokinė ˛mona K. Wicksell’iui mirus, pritarė ikilmingoms bei prabangioms jo laidotuvėms.

Kalbant apie K. Wicksell’io įtak¹ ekonomikos mokslo plėtrai vedijoje, nepaisant tokio vėlaus jo atėjimo dėstyti į universitet¹, beveik visi ekonomistai, kurie priskiriami Stokholmo mokyklai (E. Lindahl’is, E. Lundberg’as, G. Myrdal’is, B. Ohlin’as, dviejuose straipsniuose, 1937 m. paskelbtuose The Economic Journal, pasiūlźs termin¹ Stokholmo mokykla), save laikė K. Wicksell’io mokiniais. Tuo pat metu (1901 m. – I dalis, 1906 m. – II dalis) buvo ileistas dviejų tomų veikalas Politinės ekonomijos paskaitos, kuriame K. Wicksell’is pratźsė kapitalo ir procento problemos analizź. is darbas buvo puikus gamybos ir paskirstymo neoklasikinės teorijos variantas, savotika senų ir naujų idėjų, makro ir mikro po˛iūrių sintezė, kuriame K. Wicksell’is i esmės perdirbo E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo ir procento teorij¹, siūlydamas procent¹ nagrinėti gėrybių laukiamo ribinio produktyvumo po˛iūriu. Atsisakźs E. von Bohm-Bawerk’o vieno sektorinio modelio dėl daugiasektorinio po˛iūrio, K. Wicksell’is ˛engė ˛ingsnį į priekį tiesdamas tilt¹ tarp austrų kapitalo teorijos ir L. Walras’o bendrosios pusiausvyros teorijos. K. Wicksell’is pagrįstai vadintas „ekonomistu ekonomistams“ – nedaug rastume autorių, kuriems pavyko taip pat giliai suprasti ir pakomentuoti savo pirmtakų bei am˛ininkų idėjas, kaip tai padarė jis. Nors techniniu po˛iūriu tai skaitytojui buvo pati „sunkiausia“ knyga visoje ekonominės minties istorijoje. Ko gero, tik L. Walras’o Elementai „sunkesni“. O juk, kaip pastebėjo R. Frisch’as, K. Wicksell’io laikais vis dar galiojo reikalavimas klausimus idėstyti literatūrikai, jeigu autorius norėjo kad jo veikal¹ perskaitytų kad jo veikal¹ perskaitytų daug skaitytojų, o ne siaura specialistų grupė.

Po Pirmojo pasaulinio karo vedų ekonomistas ispausdino kelet¹ teorinių darbų, skirtų apmokestinimo, finansinės ir pinigų-kreditų politikos problemoms, baigdamas kurti koncepcij¹, į viening¹ visum¹ sujungusi¹ kainos, pinigų ir ekonominio ciklo problemas.

Ekonomikos teorija. Grynos ekonomikos teorijos srityje K. Wicksell’io indėlį sudaro paskirstymo teorijos iplėtojimas pagal ribinio produktyvumo koncepcij¹ (i¹ teorij¹ jau anksčiau buvo plėtojź P. H. Wicksteed’as E. Barone ir J. B. Clark’as, bet K. Wicksell’is pateikė pranaesnį variant¹) ir mėginimas integruoti pinigus L. Walras’o schem¹. Tai leido nagrinėti jų vertės svyravimus siejant su verslininkystės aktyvumo lygio kitimu. Tuo pačiu buvo pasiūlytas naujas po˛iūris į dinamikos problem¹: parodyta, kad piniginiai veiksniai gali sukurti paklausos ir pasiūlos nelygybź, o tai lemia prekių kainų pokyčius ir suardo ekonomikos pusiausvyr¹.

Knygoje Vertė, kapitalas ir renta naujausiose ekonominėse teorijose K. Wicksell’is, panaudojźs gamybinės funkcijos (jis rėmėsi Cobb-Douglas gamybos funkcija) idėj¹, suformulavo iteklių efektyvaus paskirstymo alokacijos) princip¹, sujungdamas jį su pajamų paskirstymo principu ir rezultat¹ ireikė matematine kalba: pagal optimalumo princip¹ gamybinių veiksnių dalis ieigoje turi būti proporcinga gamybinės funkcijos dalinei ivestinei pagal atitinkam¹ veiksnį. Paskirstymo problemos analizėje iteklių optimalaus paskirstymo po˛iūriu K. Wicksell’is atkreipė dėmesį į P. H. Wicksteed’o anksčiau suformuluot¹ vadinam¹j¹ produktų isekimo problem¹. Jos esmź sudaro tai, kad laisvos konkurencijos ir optimalumo firmos lygmenyje s¹lygos nesiderina su prielaida apie gamybinės funkcijos tiesinį vienalytikum¹, kuris tik ir garantuoja visik¹ produkto paskirstym¹ tarp veiksnių pagal jų ribinius produktus. Sprźsdamas i¹ problem¹ K. Wicksell’is perėjo į akos lygmenį ir teigė, kad tiesinio vienalytikumo s¹lygos yra ilaikomos gamybinei funkcijai akai kaip visumai, o firmų individualios gamybinės funkcijos nėra tiesikai vienalytės.

Kainų teorijoje K. Wicksell’is laikėsi tradicinių mar˛inalistinių pa˛iūrų. Jis savo mintis grindė tuo, kad esant neribotai konkurencijai pusiausvyroje „mainomosios vertės“, kitaip tariant, prekių kainos, turi būti proporcingos ių prekių ribiniams naudingumams. Tačiau vedų ekonomistas tuo pačiu pa˛ymėjo, kad ikyla nema˛ų sunkumų matuojant naudingumo funkcij¹ bei pabrė˛ė ios sampratos subjektyvų-individualistinį pobūdį bei tai, kad neįmanoma nors kiek tiksliau palyginti naudingum¹ įvairių vartotojų po˛iūriu, nes vartotojų elgsena priklauso nuo įpročių. Vis dėlto tais atvejais, kai tenka daryti tokius palyginimus, K. Wicksell’io nuomone, galima isakyti tam tikrus bendrus samprotavimus: pavyzd˛iui, „deimtprocentinis darbininkų pajamų padidinimas u˛tikrina tokį naudingumo prieaugį, kuris virija naudingumo suma˛ėjim¹, susijusį su atitinkamu kapitalistų ir ˛emvald˛ių pajamų suma˛ėjimu“. O jei pajamų perskirstymo kryptis prieinga, kai kapitalistų ir ˛emvald˛ių pajamos didėja darbininkų s¹skaita, „beveik u˛tikrintai galima tvirtinti, kad visuminis naudingumas suma˛ės“. ios K. Wicksell’io teorinės nuostatos vėliau ne kart¹ buvo panaudotos vedų socialdemokratų partijos, taip pat stambių pajamų apmokestinimo progresyvi¹ skalź pagrįsti.

Daug K. Wicksell’io pasisakymų įtikinamai rodo, kad jis mar˛inalistinź teorij¹ laikė darnia, bet nepakankamai realia. Kaip K. Wicksell’is raė Politinės ekonomijos paskaitose, pagrindinis iai teorijai prietaraujantis argumentas yra tai, kad „Mūsų prielaida apie laisv¹ konkurencij¹ dera tik netobulu būdu – ir negali geriau derintis – su realybe“. Kaip minėta, jis manė, kad kainos atitinka prekių ribinius naudingumus tik esant tobulai konkurencijai. O kadangi pasaulis jau į˛engė į monopolijų epoch¹ – monopolinių tendencijų buvim¹ K. Wicksell’is į˛velgė daugumos ekonomikos akų plėtroje ir siejo tai su pranaumais, kuriuos u˛tikrina stambi gamyba, realizacijos koncentracija ir verslininkų vienijimasis, – mar˛inalistų koncepcija nebeatitinka realybės. vedų mokslininkas buvo vienas pirmųjų ekonomikos teorijos atstovų, atsisakiusių prielaidos, kad realiame gyvenime vyrauja tobulos konkurencijos santykiai, ir siejusių rinkos struktūras su įvairiomis „netobulos konkurencijos“ formomis. Tuo pačiu K. Wicksell’is buvo E. Chamberlin’o ir J. Robinson monopolinės konkurencijos teorijos numatytojas. Pati K. Wicksell’io pateikta netobulos konkurencijos analizė gana artima A. Marshall’o idėjoms.

Pa˛ymėtina, kad savo veikale Tyrimai visuomeninių finansų teorijos srityje (1896 m.) K. Wicksell’is pirm¹ kart¹ pritaikė ribinio naudingumo teorijos principus vieojo sektoriaus analizei ir ikėlė idėj¹, kad vieojo sektoriaus įmonių ir natūralių monopolijų paslaugos turi būti teikiamos pagal ribinių ilaidų princip¹ kaip kainų pagrind¹.

Tačiau K. Wicksell’io pagrindiniai nuopelnai ekonomikos moksle buvo visai kiti. Visų pirma jo buvo svarus indėlis į kapitalo teorij¹, kur K. Wicksell’is pirmasis pradėjo i¹ problem¹ nagrinėti bendrosios pusiausvyros teorijos po˛iūriu. Pagrindiniu savo kapitalo teorijos aspektu jis padarė ne gamybos vidutinio periodo koncepcij¹, o investicijų laikinės struktūros koncepcij¹. K. Wicksell’is pamėgino isiaikinti, kaip pokyčiai ioje struktūroje susijź, viena vertus, su darbo u˛mokesčio, rentos, procento pokyčiais, kita vertus, su kapitalo kaupimo s¹lygomis bei technologiniais pokyčiais. Kalbėdamas apie kapital¹ siaur¹ja io ˛od˛io prasme (t. y. kaip apie nebaigt¹ gamyb¹), i esmės kapital¹ jis suvedė į nesuvartotų („priverstinai sutaupytų“) produktų, pagamintų naudojant pirminius veiksnius – darb¹ ir ˛emź, visum¹. K. Wicksell’is pabrė˛ė, kad i visuma nėra amorfika. Ji turi sudėting¹ struktūr¹, kurioje galima iskirti atskirus laikinius „sluoksnius“ (kartas). Kadangi, jo nuomone, kapitalui apibūdinti nepakanka vien agreguotų rodiklių, K. Wicksell’is teigė, kad kapitalo struktūr¹ geriau atspindi ie struktūriniai kapitalo rodikliai: 1) horizontalus matas kapitalo „plotis“, apibūdinamas pirminių gamybos veiksnių kasmetinėmis visuminėmis ilaidomis (investicijomis) kapitalinių gėrybių su įvairiu tarnavimo laiku sunaudojamoms atsargoms padengti; ir 2) vertikalus matas kapitalo „auktis“, atspindintis įvairių produktyvaus kapitalo elementų tarnavimo laik¹ (arba laiko periodus, kuriais investuojamos įvairios kapitalinės gėrybės). Tiesa, K. Wicksell’is dėmesį sutelkė į kapital¹ su trumpu tarnavimo laiku, kadangi, jo ˛od˛iais tariant, dauguma įrenginių, kurių tarnavimo laikas ilgas beveik am˛ini. Todėl jie atnea ne procent¹, o rent¹, kuri yra ne kas kita kaip diskontuotas ribinis produktas. Jis net teigė, kad pagrindinio kapitalo „pravalgyti“ neįmanoma.

K. Wicksell’io koncepcijoje pirm¹ kart¹ buvo iskirta daug esminių techninių aspektų, iplėtotų vėliau, pavyzd˛iui, gamybos funkcijų modeliuose, kuriose naudojamas stratifikuotas pagal laik¹, „įvairaus am˛iaus“ kapitalas. Ekonominės minties istoriko R. Backhouse’o nuomone, K. Wicksell’io darbai grynoje ekonomikos teorijoje liko nepralenkti iki pat J. R. Hicks’o knygos Vertė ir kapitalas pasirodymo 1939 m. i vertės teorijai skirta knyga tapo XX a. klasika ir anglų ekonomikos teorijoje vainikavo, jei naudosime G. L. S. Shackle o terminij¹, „auktosios teorijos metus“, apėmusius 1926–1939 m. laiko tarp¹. Būtent tuo laiku pasirodė J. M. Keynes o Traktatas apie pinigus (1930 m.) ir Bendroji u˛imtumo, procento ir pinigų teorija (1936 m.), J. Robinson Netobulos konkurencijos ekonominė teorija (1933 m.), R. Harrod’o Prekybos ciklas (1936 m.), R. H. Hawtrey’aus Prekyba ir kreditas (1928 m.), D. H. Robertson’o Pinigai (1922 m.) bei Bankų politika ir kainų lygis (1926 m.), vėliau plačiai pagarsėjź J. Meade’o, L. C. Robbins’o G. L. S. Shackle o darbai. Tačiau net ir tarp ių darbų J. R. Hicks’o knyga Vertė ir kapitalas isiskyrė teorinės analizės platumu ir nuoseklumu. Todėl, P. A. Samuelson o nuomone, J. R. Hicks’o knyga Vertė ir kapitalas u˛ima viet¹ ekonominės minties istorijoje alia A. Cournot L. Walras’o V. Pareto ir A. Marshall’o klasikinių darbų. Joje, kaip ir 1932 m. ileistoje knygoje Darbo u˛mokesčio teorija, nors ir pabrė˛damas savo koncepcijos perimamumo ryį su A. Marshall’o teorija (knygoje daugybė nuorodų į Politinės ekonomijos principus, vertės koncepcijos klausimu įvardytus „iki iol paskutiniu mokslo ˛od˛iu“), J. R. Hicks’as pertvarkė teorinės analizės aparat¹ bei atsiribojo nuo kai kurių tradicinių mar˛inalizmo postulatų. Jis pabandė i naujo sistemikai analizuoti neoklasikinės teorijos pagrindus ir pateikti kiek kitokias kai kurių neoklasikinės teorijos ieitinių postulatų traktuotes (pavyzd˛iui, nagrinėdamas naudingumo problem¹ vietoj kardinalistinės naudojo lankstesnź ordinalistinź traktuotź, kuri¹ dar XX a. prad˛ioje pasiūlė V. Pareto, o vėliau iplėtojo E. Slutsky’is), savo analizėje labiau, negu A. Marshall’as ir jo pasekėjai, akcentavź dalinės pusiausvyros schemas, orientuodamasis į ūkinių ryių bendrosios pusiausvyros sistemoje nagrinėjim¹ tobulos konkurencijos s¹lygomis (tiesa, parodant L. Walras o lygčių sistemos iskirtinai abstraktų pobūdį ir nepakankam¹ realistikum¹; kaip nurodė R. Clower’is, J. M. Keynes’as savo laike J. R. Hicks’ui net raė: „Tikiuosi, kad kada nors sugebėsiu Jus įtikinti: Walras o teorija ir panaios schemos artimos visikam beprasmikumui“) bei kaip mikroekonominės analizės instrument¹ ypač da˛nai panaudodamas abejingumo kreives, kurias dar XIX a. pabaigoje pasiūlė F. Edgeworth’as. (Dviem metais anksčiau Pary˛iuje ileista jo knyga Matematinė vertės teorija iek tiek perdirbta forma buvo įdėta į Vertės ir kapitalo matematinį pried¹). J. R. Hicks’o ekonomikos teorij¹ analizavźs D. Helm as net irykino i pirmo ˛vilgsnio atrodytų paradoksali¹ situacij¹, kai iaikėja, kad „eretiko“ vaidmenį atlikźs J. M. Keynes as i tikrųjų labiau orientavosi į A. Marshall’o teorij¹, negu J. R. Hicks’as, pretendavźs į neginčytino neoklasikinės teorijos tźsėjo vaidmenį. (J. Robinson nuomone, isakyta knygoje Ekonominės erezijos (1971 m.), knyga Vertė ir kapitalas prieinosi keynesistiniam poveikiui ir ˛ymiu mastu prisidėjo prie „neoklasikinės ortodoksijos“ atgimimo).

Ir vis tik per vis¹ J. R. Hicks’o knyg¹ eina tezė apie nepastovum¹, kuris kapitalistinei ekonomikai būdingas vidujai pagal savo prigimtį, kas Vertź ir kapital¹ nema˛u laipsniu artino su trimis metais anksčiau iėjusia J. M. Keynes’o Bendr¹ja u˛imtumo, procento ir pinigų teorija. Įdomu, kad iki 1936 m., kai buvo ileista garsioji J. M. Keynes’o knyga, abu anglų ekonomistai, kaip liudija jų biografai, nebuvo asmenikai pa˛įstami. Tačiau jau 1936 m. ˛urnalo Economic Journal liepos mėn. numeryje pasirodė J. R. Hicks’o straipsnis-recenzija Misterio Keynes’o u˛imtumo teorija. O 1937 m. ˛urnalo Econometrica baland˛io mėn. numeryje J. R. Hicks’as ispausdino vėliau chrestomatiniu tapusį straipsnį apie J. M. Keynes’o naujosios koncepcijos santykį su „klasikine“ ekonomikos teorija, kuriame pasiūlė kartu nagrinėti garsi¹sias IS ir LM kreives. J. R. Hicks’o schema kai kuriais atvejais „pridėjo“ tuos logikus ryius, kurių aikia forma neiplėtojo J. M. Keynes’as; to dėka pavyko vaizd˛iau ireikti vien¹ i svarbiausių Bendrojoje u˛imtumo, procento ir pinigų teorijoje slypėjusių idėjų, k¹ laike J. R. Hicks’ui pripa˛ino ir pats J. M. Keynes as. J. R. Hicks’o schem¹ galima laikyti klasikiniu aikaus pagrindinės gijos (linijos) iskyrimo sudėtingame teorinių samprotavimų, slypėjusių Bendrojoje u˛imtumo, procento ir pinigų teorijoje, labirinte pavyzd˛iu. Jau kitos kartos ekonomistas M. Parkin’as taip suformulavo savo įspūdį apie į J. R. Hicks’o straipsnį: „Atrodė neįtikėtina, kad sudėtingos Bendrosios u˛imtumo, procento ir pinigų teorijos problemos galėjo būti idėstytos tokia paprasta forma ir taip greitai po to, kai i knyga buvo ileista“.

Antra vertus, būtų per dr¹su teigti, kad J. R. Hicks’as radikaliai per˛iūrėjo ortodoksalios neoklasikinės ekonomikos teorijos pagrindinius postulatus. Daugelis i jo teiginių buvo E. von Bohm-Bawerk’o V. Pareto, F. Y. Edgeworth’o ir K. Wicksell’io idėjų paprasčiausias plėtojimas ir konkretizavimas. Knygos Vertė ir kapitalas įvade autorius pa˛ymėjo, kad eilės joje isakytų idėjų atsiradimui labai svarbios buvo diskusijos Londono ekonomikos mokykloje, vykusios ketvirtojo deimtmečio pirmoje pusėje; tuo metu J. R. Hicks’as lankė L. C. Robbins’o seminar¹ („būrelį“), kuriame taip pat dalyvavo N. Kaldor’as G. L. S. Shackle as, R. D. Allen as, A. P. Lerner’is ir kiti ˛ymūs ekonomistai.

Kadangi J. R. Hicks’as suvaidino labai svarbų vaidmenį ekonominės minties istorijoje, jo indėlį į ekonominių teorijų plėtr¹ aptarsime iek tiek plačiau. John as R. Hicks’as (1904–1989 m.) gimė nedideliame Anglijos miestelyje Limingtone, studijavo Oksfordo universitete, dėstė Londono ekonomikos mokykloje (1926–1935 m.) bei profesoriavo Mančesterio (1938–1946 m.) ir Oksfordo (1952–1965 m.) universitetuose. Pagrindiniai jo darbai (vien knygų ileista vir 20-tiems; kai kurios i jų – kartu su ˛mona U. Hicks) buvo skirti svarbioms ekonomikos teorijos problemoms – naudingumo teorijai (kartu su R. D. Allen u galutinai suformuluojant ordinalistinź teorij¹), paklausos ir kainos, darbo u˛mokesčio, kapitalo ir pelno, ūkio augimo, pramoninio ciklo, infliacijos klausimams. 1942 m. ileista knyga Visuomeninė santvarka: įvadas į ekonomikos teorij¹, kurioje buvo pabandyta sistemikai populiaria forma idėstyti pagrindines „ortodoksalios“ ekonomikos teorijos idėjas, greitai tapo vienu i populiariausių vadovėlių Anglijos ir JAV universitetuose. Tiesa, i knyga nepasi˛ymėjo tradicine vadovėliams struktūra, kai įvadiniai kursai suskirstomi į grynai teorinius ir taikomuosius. Joje pačių bendriausių sampratų (darbo pasiskirstymo, vertės teorijos, „nacionalinio kapitalo“ koncepcijos) idėstym¹ lygiagrečiai keitė eilės konkrečių ekonominių ir statistinių klausimų (svarbiausių demografinių rodiklių apibūdinimo, pagrindinio kapitalo imatavimo metodų, indeksų teorijos elementų) nagrinėjimas. Knygos populiarum¹ rodo ir tas faktas, kad net XX a. septinto deimtmečio pabaigoje – atunto deimtmečio prad˛ioje (kai j¹ jau istūmė iuolaikikesni ekonomikos teorijos vadovėliai) pasirodė dar keturi Visuomeninės santvarkos leidimai. 1945 m. A. Hart as ileido J. R. Hicks’ui knyg¹ JAV, „adaptavźs“ j¹ amerikietikos ekonomikos specifikai.

1950 m. J. R. Hicks’as ileido monografij¹ Indėlis į prekybinio ciklo teorij¹, kurioje, nors ir darydamas nuorodas į kitų ekonomistų (J. M. Keynes’o, R. Frisch’o ir kt.) iplėtotus ciklo teorijos elementus, vis tik teigė, kad nė vienas i jų nesugebėjo sukurti „sintezuojančios“, bendros teorinės ciklo koncepcijos, tokiu būdu lyg ir numanant, kad jo pasiūlytoji ciklo koncepcija laikytina tolimesniu keynesistinio po˛iūrio į nepastovumo, vidinei būdingo kapitalistinei ekonomikai, analizź ivystymu. Knygoje iplėtotos koncepcijos privalumu pats autorius laikė tai, kad ji rėmėsi aikiai suformuluotais ekonominės dinamikos principais: knygoje panaudotas ūkinio augimo teorinis modelis, kurį pasiūlė R. Harrod’as. Taip pat J. R. Hicks’as nurodė, kad reikia i esmės modifikuoti multiplikatoriaus ir akseleratoriaus tarpusavio poveikio standartinį modelį, kurį 1939 m. pasiūlė P. A. Samuelson’as. Pa˛ymėtina, kad Samuelson’o – Hicks’o koncepcijos ipopuliarėjimas reikė ciklo psichologinės teorijos, u˛ėmusios svarbi¹ viet¹ Kembrid˛o mokyklos atstovų darbuose (pirmiausia A. C. Pigou veikale Pramoniniai svyravimai), gilėjanči¹ krizź. J. R. Hicks’o knyga Indėlis į prekybinio ciklo teorij¹ – taip pat kaip ir etajame deimtmetyje pasirod˛iusios E. F. Lundberg’o ir kitų autorių publikacijos – reikė ciklo teorijos evoliucijos svarbaus etapo u˛baigim¹. Visi ie autoriai pripa˛ino ūkinio aktyvumo ciklinių svyravimų neivengiamum¹ ir iuos svyravimus siejo su poveikiu eilės procesų, vykstančių „realiame ekonomikos sektoriuje“ (autonomikų ir indukuotų investicijų pokyčiai, paklausos ir pasiūlos kitimas gamybos veiksnių rinkose ir pan.). Tačiau nuo septintojo deimtmečio „reanimuotos“ ir nauju teoriniu pagrindu atgimusios koncepcijos, kildinančios ekonominį cikl¹ i netolygiai besiplečiančios pinigų pasiūlos ir visokiausių galimų pinigų-kredito politikos klaidų (Nobelio premijos laureatų M. Friedman’o monetarinė ciklo traktuotė, R. Lucas’o „pusiausvyrinio ciklo“ teorija) nustūmė J. R. Hicks’o koncepcij¹ į antr¹ plan¹.

etame ir septintame deimtmečiuose J. R. Hicks’as vėl grį˛o prie centrinių, jo nuomone, ekonomikos teorijos klausimų – vertės teorijos ir kapitalo prigimties apibūdinimo. 1956 m. jis ileido darb¹ Paklausos teorijos per˛iūrėjimas, kuriame neopozityvistinės metodologijos dvasioje pabandė pateikti bendresnź paklausos teorij¹, kuri būtų ivaduota i apribojamų, susijusių su abejingumo kreivių naudojimu, bei dar grie˛tesne forma, negu anksčiau, atmetė ma˛ėjančio naudingumo dėsnį. Tiesa, knygos recenzijoje ˛urnale The American Economic Review F. Machlup’as nurodė, kad „Daugelis i s¹ryių, kuriuos „atranda“ ar iplėtoja ioje knygoje Hicks’as, ˛avi dėstytoj¹, skaitantį specialų abstrakčios ekonomikos teorijos kurs¹. Bet jei klausim¹ nagrinėti pragmatikai, tenka pa˛ymėti, kad Hicks’o atradimai vargu ar turi koki¹ nors praktinź vertź. Jie jokiu būdu nepaveiks nei rekomendacijų ūkinei politikai, nei ateities įvykių prognozių ar praėjusių įvykių aikinimo“. 1965 m. J. R. Hicks’as ileido knyg¹ Kapitalas ir ekonominis augimas, kurioje kritikai atsiliepta apie bendrosios pusiausvyros modelius, įvardijant juos „per daug materialistikais“, nes visi ūkinio proceso dalyvių veiksmai grie˛tai apsprźsti iorinių rinkos jėgų. Be to 1959 m. pasirodė knyga Apybrai˛os apie pasaulio ekonomik¹, kurioje buvo sudėta anksčiau anglų ˛urnaluose publikuoti straipsniai (apybrai˛os), kuriuose nagrinėtos tarptautinių ekonominių santykių problemos penktajame–etajame deimtmečiuose bei ilgalaikiu tikslu įvardytas palaipsnis daugelio protekcionistinių barjerų prekyboje atsisakymas. Kaip 1988 m. knygos Vertė ir kapitalas rusiko leidimo įvadiniame straipsnyje pa˛ymėjo R. M. Entovas, J. R. Hicks’as Apibrai˛ose siekė vėl suteikti akademinį respektabilum¹ anksčiau tokiam populiariam tarp anglų ekonomistų laisvosios prekybos lozungui. Vis tik ekonominės analizės metu jam teko pripa˛inti, kad ios problemos tradicinei traktuotei trūksta įtaigumo, į k¹ dėmesį buvo atkreipź jau Kembrid˛o mokyklos atstovai (A. Marshall’as, A. C. Pigou). Pats J. R. Hicks’as laisvosios prekybos privalumus aptarinėjo dar ankstyvose savo publikacijose, pasirod˛iusiose Did˛iosios depresijos laikotarpiu. Tačiau po dvideimties metų, septinto deimtmečio prad˛ioje, daugelis i ankstesnių teiginių atrodė, io anglų ekonomisto ˛od˛iais tariant, „taip, lyg jie priklausytų visai kitam pasauliui“. Taip pat pa˛ymėtina, kad būtent Apybrai˛ose buvo isamiausiai idėstyta J. R. Hicks’o iuolaikinės infliacijos teorinė koncepcija, prie kurios jis grį˛o ir 1977 m. ileistoje knygoje Ekonominės perspektyvos. Naujos apybrai˛os apie pinigus ir augim¹, kurioje taip pat pateikė sav¹j¹ pinigų teorij¹. Joje daug dėmesio skirta vidaus ir tarptautinių piniginių atsiskaitymų mechanizmo pokyčiams, įvykusiems atuntame deimtmetyje, ir ypač ių pokyčių poveikiui kainų kitimui, kurių analizei panaudota K. Wicksell’io teorinė schema, jo iplėtota knygoje Procentas ir kainos. Kalbant apie J. R. Hicks’o po˛iūrį į pinigus ir infliacij¹, reikia paminėti ir 1965 m. ileist¹ knyg¹ Kapitalas ir laikas bei 1967 m. iėjusias Kritines pinigų teorijos apybrai˛as (sudarytas remiantis 1966 m. Londono ekonomikos mokykloje skaitytų monetarinės teorijos paskaitų kursu), kuriose pabandyta naujai per˛iūrėti J. M. Keynes’o Bendrosios u˛imtumo, procento ir pinigų teorijos postulatus, norint J. M. Keynes’o idėjoms, atspindėjusioms ketvirto deimtmečio realijas ir per daug pesimistines ivadas, suteikti bendresnį, labiau subalansuot¹ pobūdį. į tiksl¹ turėjo ir 1975 m. kaip knyga ileistas J. R. Hicks’o, kurį kart¹ G. L. S. Shackle’as pavadino „did˛iu technologu“, 1974 m. Helsinkyje skaitytų paskaitų ciklas, kuriam buvo duotas ikalbingas pavadinimas Keynesistinės ekonomikos teorijos krizė. Pa˛ymėtina, kad iomis pastangomis atskirti susikompromitavusi¹ „keynesistinź koncepcij¹“ nuo isaugojusios mokslinź reikmź J. M. Keynes’o teorijos, septintajame deimtmetyje J. R. Hicks’as nebuvo vienias. Tarp darbų, kėlusių t¹ patį tiksl¹, ypač svarbi buvo taip pat Oksforde 1968 m. ileista A. Leijonhufvud’o monografija Apie keynesistinź ekonomikos teorij¹ ir Keynes’o ekonomikos teorij¹.

Tarp J. R. Hicks’¹ dominusių problemų visada buvo ūkio plėtra ikikapitalistinėje epochoje. 1969 m. jis ileido knyg¹ Ekonominės istorijos teorija. Bandydamas patikslinti pači¹ „istorijos teorijos“ samprat¹, J. R. Hicks’as gana skeptikai atsiliepė apie bet kokius ketinimus sukurti tam tikr¹ grandiozinź istorijos filosofij¹ A. Toynbee dvasioje. Jis pasiūlė konkretesnį ir pragmatikesnį po˛iūrį: istoriniuose tyrimuose reikia plačiau panaudoti tam tikrus dėsningumus, kuriuos suformulavo ekonomikos teorija. Tokios analizės tikslas, kaip pabrė˛ė J. R. Hicks’as, būtų ne visikai paaikinti (aprayti) vien¹ ar kit¹ konkretų istorinį įvykį, o nustatyti bendr¹ tendencij¹, kuri¹ galima rasti tam tikrame „statistikame vienalytikume“. Kaip pavyzdį jis pateikė kai kurių istorikų teiginius, pagal kuriuos tarp veiksnių, sukėlusių Prancūzų revoliucij¹ XVIII a., svarbų vaidmenų suvaidino asmeninės Liudviko XVI savybės, tame tarpe jo apatija ir nenoras valdyti alį. Toks po˛iūris, kaip teigė J. R. Hicks’as, i esmės atmeta pači¹ istorinio proceso teorijos egzistavimo galimybź. Atmesdamas tokį po˛iūrį, jis siūlė Prancūzų revoliucijoje matyti „visuomeninių pokyčių iraik¹ – pokyčių, kurie būtų įvykź Prancūzijoje ir esant geriausiam monarchui, bei kurie ne taip akivaizd˛iai vyko ir kitose alyse“.

1979 m. J. R. Hicks’as ileido monografij¹ Prie˛astingumas ekonomikoje, kuri buvo skirta iuolaikinės ekonomikos teorijos plėtros metodologinėms problemoms. Joje grie˛tu akademiniu stiliumi buvo polemizuojama su pragmatiku po˛iūriu, įsitvirtinusiu ekonominėje literatūroje po M. Friedman’o veikalo Pozityvinės ekonomikos teorijos apybrai˛os pasirodymo 1953 m.

1972 m. J. R. Hicks’ui buvo paskirta (kartu su ˛ymiu amerikiečių ekonomistu K. J. Arrow) Nobelio premija ekonomikos srityje „u˛ bendrosios pusiausvyros teorijos ir gerovės ekonomikos sukūrim¹“; toks apibūdinimas, pačio J. R. Hicks’o nuomone, priskirtinas knygai Vertė ir kapitalas (1939 m.) ir darbams, paraytiems 1939–1946 metų laikotarpiu, – darbams, nubrė˛usiems pagrindinius metmenis tai koncepcijai, kuri vėliau pradėta vadinti „nauj¹ja gerovės ekonomika“. Iskirdamas J. R. Hicks’o nuopelnus ioje srityje, A. Lindbeck’as, vėliau pats tapźs Nobelio premijų ekonomikos srityje komiteto pirmininku, 1985 m. ˛urnale Journal of Economic Literature svarbiausiu J. R. Hicks’o moksliniu nuopelnu įvardijo bendrosios pusiausvyros teorijos mikroekonominių pagrindų sukūrim¹.

Grį˛tant prie K. Wicksell’io, pa˛ymėtina, kad jis negalėjo ignoruoti ir XX a. prad˛ioje vis aikiau pasireikusių kapitalistinio kaupimo tendencijų. Savo Politinės ekonomijos paskaitose jis pa˛ymėjo gamybinio aparato atnaujinimo kapitalistinėje visuomenėje prietaringus padarinius: perėjim¹ prie naujos technikos ir technologijų da˛nai lydi darbininkų skaičiaus arba jų dalies visuminėse pajamose suma˛ėjimas. Verta dėmesio ivada, kuri¹ padarė K. Wicksell’is analizuodamas i¹ problem¹: „Rimtai klysta tie autoriai, kurie mano, kad laisva konkurencija yra pakankama s¹lyga, patikimiausiai u˛tikrinti pilniausi¹ visų gyventojų poreikių ar norų patenkinim¹“.

Nagrinėdamas kapitalistinės ekonomikos raidos dinamik¹, K. Wicksell’is parodė, kad jos pusiausvyra neivengiamai pa˛eid˛iama. Mokslininko darbuose buvo abejojama kapitalistinės ekonomikos gebėjimu savaime atkurti pa˛eistas pusiausvyros proporcijas. Todėl neretai teigiama, kad jau K. Wicksell’io darbuose galima rasti daugelį teiginių, vėliau siejamų su vadinam¹ja keynesistine revoliucija ekonomikos teorijoje. U˛tenka paminėti ryio tarp taupymo ir investicijų tyrimus, kuriuose K. Wicksell’is ių agregatų pokyčius susiejo su pinigų vertės kitimu. Jis atsisakė pinigų masės kaip egzogeninio parametro traktuotės ir atkreipė dėmesį į s¹veik¹ tarp, viena vertus, banko kredito apimties ir jo kainos ir, kita vertus, tarp pinigų kiekio bei individų sprendimų apie pajamų panaudojim¹ ir verslininkų sprendimų apie gamyb¹. Tai reikė, alia visa kito, kiekybinės pinigų teorijos, kuri, kaip ˛inoma, nuo R. Cantillon’o ir D. Hume’o darbų pasirodymo tiesiogiai siejo bendro kainų lygio kitim¹ su pinigų kiekio kitimu, radikalų per˛iūrėjim¹. Pagal iki tol paplitusį po˛iūrį į i¹ teorij¹ buvo teigiama, kad pinigų kiekio padidėjimas tiesiogiai veikia kainas – daugiau pinigų „med˛ioja“ t¹ patį prekių kiekį. K. Wicksell’io indėlis į pinigų teorijos plėtr¹ kaip tik ir pasireikė detaliu „netiesioginio mechanizmo“, susiejančio pinigus su kainomis per procento norm¹, nagrinėjimu.

K. Wicksell’is daug dėmesio teikė kapitalistinio ekonominio ciklo problemoms, tiesa, netaikydamas savojo komuliatyvinio proceso supratimo ių problemų analizei. Pripa˛inźs, kad prekybos krizės reguliariai kartojasi, jis ragino atskirai analizuoti ias krizes ir panik¹ pinigų rinkose (pinigų krizes). Pinigų krizės daugeliu atvejų lydi prekybos krizes ir jas sustiprina. Vis dėlto tokių krizių pagrindinź prie˛astį vedų ekonomistas siejo su ˛lugdančiu aukso standarto poveikiu centrinio banko pinigų-kredito politikai. K. Wicksell’is – ir tai vėliau tapo būdinga visai vedų mokyklai – daugiausia reikmės teikė būtent pinigų-kredito santykiams. Taigi jis gerokai anksčiau u˛ J. M. Keynes’¹ ėmė kritikuoti „aukso standarto pančius“.

Prekybinio ciklo prie˛astis K. Wicksell’is į˛velgė ekonomikos „realiame sektoriuje“. Jo nuomone, ie ciklo „realūs altiniai“ nepriklauso „nuo prekinių kainų judėjimo [] nors toks judėjimas krizėms plečiantis vaidina svarbiausi¹ vaidmenį“. Ūkinio aktyvumo ciklinio kitimo mechanizm¹, pasak K. Wicksell’io, lemia pats kapitalo kaupimosi pobūdis, o krizes ciklikai sukelia pramoninio kapitalo daiktinių charakteristikų kitimas (kaip jis raė, „likvid˛ių kapitalo formų virtimas pagrindiniu kapitalu“) ir pokyčiai skolinamojo kapitalo rinkoje (paklausa skolinamoms lėoms vis labiau virija besiformuojančias realias santaupas). K. Wicksell’io tezź, kad „ekonominiai svyravimai i esmės yra ekonominės pa˛angos funkcija“, toliau sėkmingai plėtojo A. Spiethoff’as, J. A. Schumpeter’is, G. K. Cassel’is ir D. H. Robertson’as.

Pastebėtina, kad analizuodamas ekonominius ciklus K. Wicksell’is pasinaudojo aukčiu aptartomis kapitalo struktūrinėmis kategorijomis. Tačiau prie tai reikia aptarti Wicksell’io efekt¹. Norint jį suprasti, reikia prisiminti ribinio produktyvumo dėsnį, arba von Thunen’o dėsnį, kaip jį da˛niausiai vadino K. Wicksell’is. Pagal į dėsnį produkto dalis, tenkanti konkrečiam gamybos veiksniui, yra nulemta jo ribinio produktyvumo. is paskirstymo dalių nustatymas i esmės yra teisingas, kol jį taikome dviems gamybos veiksniams: darbui ir ˛emei, t. y. nustatydami atlyginim¹ ir rent¹. Tačiau J. H. von Thunen’as neteisingai į princip¹ taikė visuminiam (agreguotam) kapitalui. Tai tapo fundamentalia prie˛astimi Wicksell’io efektui, teigiančiam, kad esant tam tikrai darbo ir ˛emės pasiūlai, dalį grynojo realaus taupymo, numatyto transformuoti į realų kapital¹, absorbuoja (pasiglem˛ia) didėjantys reaūs atlyginimai ir renta. į fenomen¹ Wicksell’io efektu pirmasis 1951 m. pavadino Carl’as G. Uhr’as straipsnyje, ispausdintame ˛urnale American Economic Review.

Kalbant apie ekonominių ciklų analizź, anot K. Wicksell’io, kapitalo kaupim¹si neivengiamai turi lydėti jo struktūros kitimas. Kapitalo masės augim¹ (pirmiausia gamybine forma) galima tirti abejuose matmenyse: auga jo „plotis“ ir „auktis“. Dėl kapitalo kaupimosi proceso dėsningumų plėtojantis ciklikam pakilimui i prad˛ių auga daugiausia jo „auktis“ (kitais ˛od˛iais tariant, ypač greitai auga naudojamo kapitalo vidutinis am˛ius), nes investicinių ilgalaikio naudojimo prekių naudojimas u˛tikrina santykinai didesnį gamybos efektyvum¹ ir atitinkamai didesnį peln¹. Kapitalo „aukčio“ augim¹ nema˛ai skatina ir investicinio bumo prad˛ioje esanti ˛ema procento norma. Tačiau kaupiantis kapitalui vis aikiau pasireikia poveikis veiksnių, darančių neigiam¹ įtak¹ pelno normos kitimui, o tai tiesiogiai atsispindi kapitalo ribinio produktyvumo ma˛ėjime. ioje koncepcijoje pagrindinė vieta tenka kapitalui tenkančių pajamų augimo ma˛ėjimui (lydimam kapitalo dalies visuminėse pajamose ma˛ėjimo) ir einamojo vartojimo palaipsnio realių santaupų pasiglem˛imo procesui. Juk kaupiantis kapitalui, einamasis vartojimas pama˛u pasiglem˛ia realias santaupas (pasireikia minėtasis Wicksell’io efektas, susijźs su kapitalo pervertinimu dėl to, kad investicijų normos kitimas veda į darbo u˛mokesčio ir procento normos kitim¹). Tai stabdo tolimesnį kapitalo kaupim¹si. Tiesa, pats K. Wicksell’is, komentuodamas į efekt¹, nors ir pateikė bent keturis skirtingus pavyzd˛ius, iliustruojančius realių santaupų pasiglem˛imo efekto veikim¹, bet kiekvienu atveju buvo tik u˛raomos matematinės formulės, lydimos trumpų paslaptingų komentarų. Be to, t¹ efekt¹, kurį pavadinome Wicksell’io efektu, kai kurie autoriai dabar vadina kaininiu Wicksell’io efektu – kapitalo vertingumo kitimu, nesususijusiu su technologiniais pokyčiais, norėdami atskirti jį nuo realaus Wicksell’io efekto, susijusio su technologiniais pokyčiais, sukeltais procento normos kitimo

Spartus kapitalo „aukčio“ augimas ir realių santaupų santykinis suma˛ėjimas trukdo ma˛ėti procento normai. Tuo pačiu sukuriamos vis rimtesnės kliūtys kapitalui augti toliau. Tačiau tuo pačiu gali susidaryti s¹lygos kumuliatyviniam kainų kritimo procesui.

Ekonominio (prekybinio) nuosmukio metu bet koks kapitalo „aukčio“ didėjimas nutrūksta. Perteklinio kapitalo sukaupimo s¹lygomis vienintelė kapitalinių įdėjimų forma i esmės tampa tik įdėjimai į nepaskirstyt¹ produkcij¹, neivengiamas prekinių-materialinių atsargų (K. Wicksell’io ˛od˛iais tariant, „mobilaus-realaus kapitalo“) augimas. Ir tada jau sukaupto kapitalo palaipsnis naudojimas, kapitalinių gėrybių atsargų ieikvojimas, kapitalo mobilių formų sutelkimas tų verslininkų, kurie nori ir pajėgūs juos investuoti į versl¹, rankose, – kelias ieiti i depresijos, pereiti į nauj¹ investicinį bum¹

K. Wicksell’is pastebėjo, kad darb¹ taupančios inovacijos daro kapitalo gilėjim¹ naudingesniu ir gali pradiniame etape suma˛inti darbo u˛mokestį. Bet kadangi jos padidina ir vidutinį darbo naum¹, ir kapitalo ribinį produktyvum¹, kapitalo gilėjim¹ greičiausiai lydės ir jo plėtimasis: „tas, kuris sutaupo kapital¹, tokiu būdu yra i esmės darbininko „draugas“, o in˛inierius – iradėjas neretai yra jo „prieas““.

Ekonominio gyvenimo reikinių supratimui svarbi¹ reikmź turi K. Wicksell’io kumuliatyvinių (save palaikančių) procesų koncepcija, idėstyta jo darbe Procentas ir kainos bei Politinės ekonomijos paskaitų antrojoje dalyje, 9 skyriuje, pavadintame Teorijos sisteminis pritaikymas, ir taikyta analizuojant ilgalaikius kainų lygio pokyčius. K. Wicksell’io nuomone, kart¹ prasidėjź, daugelis ekonominių procesų ne tik įgyja inertik¹ pastovum¹, bet ir tampa augančiais, įgauna, kalbant iuolaikine terminologija, grandininės reakcijos pobūdį. Tokiais kumuliatyviniais procesais, pagal K. Wicksell’į, yra kart¹ prasidėjź kainų augimas arba pusiausvyros tarp santaupų ir investicijų pa˛eidimas. Nagrinėdamas kainų augimo kumuliatyvinį proces¹, K. Wicksell’is raė: „Jeigu akivaizd˛iu dalyku tapo būtinybė toliau kelti kainas, faktinis kainų augimas vis spartės ir spartės“.

K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų analizei, atsiradusiai i naujo ˛vilgsnio į kiekybinź pinigų teorij¹, būdingi trys po˛ymiai:

jis naudojo prekių visuminės (agreguotos) paklausos ir prekių visuminės (agreguotos) pasiūlos s¹vokas analizuoti pokyčiams bendrame kainų lygyje. Todėl J. A. Schumpeter’is pavadino K. Wicksell’į „visų ekonomistų, kurie iandien atsisako Say’aus dėsnio, ventuoju patronu“;

2) tai sistemos, nesančios pusiausvyros būklėje, analizė, t. y. nepusiausvyros analizė, kuri numano kiekybinės teorijos kritik¹ u˛ vien tik pusiausvyrinės padėties analizź ir palyginim¹, paliekant nuoalyje patį savaime dinaminį proces¹;

3) analizė turi įvertinti iplėtotos bankinės sistemos ir, tuo pačiu, procento normos mechanizmo fakt¹.

K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų koncepcijos supratimui svarbi jo į˛valga, kad negalima tuo pat metu pripa˛inti ir Say’aus dėsnio ir kiekybinės pinigų teorijos. K. Wicksell’is priėjo ivados, kad investicijos nepriklauso nuo santaupų, todėl visuminė paklausa lengvai gali pakilti aukčiau ar ˛emiau u˛ duot¹ visuminź pasiūl¹. is Say’as dėsnio pa˛eidimas atsitinka dėl kreditų K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų koncepcijos atsiradim¹ galima sieti su H. Thornton’o teorija (1802 m.), teigusia, kad kiekybinės pinigų teorijos mechanizmas pradeda veikti į apyvart¹ papildomai ileidus grynų pinigų, t. y. egzogenikai padidinus pinigų pasiūl¹. K. Wicksell’io teorijoje teigiama, kad pinigų pasiūlos padidėjimas lemia kainų lygio kilim¹, bet tikrasis padidėjimas yra endogeninis, atitinkamomis s¹lygomis sukurtas finansų ir realios ekonomikos sektorių.

Pagrindiniu mechanizmu, sukeliančiu kainų pokyčių kumuliatyvinius procesus, K. Wicksell’is laikė skolinimo procento kitim¹. Jis manė, kad santykį tarp visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos prekių rinkose reguliuoja faktinių procento normų nukrypimas nuo normalaus procento lygio. Normalus procento lygis reguliuoja pusiausvyrinį santykį tarp einamajam asmeninam vartojimui skirtų prekių („iandienos“ prekių) ileidimo ir gamybos priemonių („rytojaus“ prekių) gamybos. Jei faktinė procento norma sutampa su normalia ir nėra iorinių „drumsčiančių“ veiksnių, prekinių kainų absoliutus lygis turi likti nepakitźs.

K. Wicksell’io nuomone, pagrindinė „natūrali jungtis“, jungianti skolinimo kapitalo rink¹ su prekių rinkomis taip pat yra taupymo procesas. Taip, jei faktinė procento norma yra ˛emesnė u˛ normali¹, tai ribos taupymo procesus ir skatins einamojo vartojimo augim¹. Dėl to iaugs paklausa ir padidės „iandienos“ prekių kainos. Kartu (kadangi ir čia K. Wicksell’is nagrinėja gamybos procesus) suveikia kitas mechanizmas: procento normos ma˛ėjimas ir vėlesnis kainų augimas sukuria palankias s¹lygas augti verslininkų pajamoms. Jį taip pat lydi verslininkų paklausos gamybos priemonėms augimas. Ir – tai vedų ekonomistui atrodė ypač svarbu – „toks kainų augimas – neatsi˛velgiant į tai, kiek jis stiprus proceso pradinėse stadijose, – ateityje negali sustoti [] tol, kol procento norma liks ˛emesnė u˛ normalų lygį“. Aiku, tuo atveju, kai faktinės procento normos virija normalų lygį, pagal K. Wicksell’į, neivengiamai turi įvykti bendro kainų lygio kumuliatyvinis kritimas.

K. Wicksell’is kumuliatyvum¹ siejo su ekonominio gyvenimo subjektų, ypač verslininkų, lūkesčiais – veiksniu, kuris vėliau u˛ėmė pagrindinź viet¹ J. M. Keynes’o ir J. R. Hicks’o darbuose. Pavyzd˛iui, investicijų ma˛ėjimas lemia verslininkų pajamų ir darbininkų darbo u˛mokesčio fondo ma˛ėjim¹. Savo ruo˛tu, tai sukelia paklausos ma˛ėjim¹ ir kainų kritim¹. Tokiomis s¹lygomis kapitalistų ateities pelno lūkesčiai yra labai nepalankūs, o tai stabdo jų tolimesnes investicijas ir sukelia tolimesnį pajamų kritim¹ bei paklausos ma˛ėjim¹. Ir prieingai, prasidėjus kainų augimui, būsimo pelno lūkesčiai skatina investavim¹, tai sukelia ekonominių subjektų pajamų augim¹, vartojimo gėrybių ir kapitalo elementų paklausos didėjim¹. Dėl to įvyksta naujas kainų uolis. Be to, kaip pastebėjo K. Wicksell’is, net ir tuo atveju, kai po ˛emų faktinių procento normų ilgalaikio vyravimo atsistato jų pusiausvyros lygis, kapitalinių gėrybių kainos, jo nuomone, gali kilti toliau, nes verslininkai tikėsis tolesnio „rytojaus“ prekių kainų augimo.

Kumuliatyvinių procesų koncepcija i esmės neigė tradicinį po˛iūrį, kad pa˛eista ekonomikos pusiausvyra savaime atsistato dėl rinkos mechanizmų. Pagal K. Wicksell’į, norint įveikti kumulatyvinius (save palaikančius) ir stiprėjančius pa˛eidimus buvo reikalingas s¹moningas, tikslingas įsikiimas. K. Wicksell’io kumuliatyvinis procesas akivaizd˛iai bylojo apie pinigų pasiūlos determinantes įvairių kredito-pinigų institutų egzistavimo ir įvairių kredito-pinigų politikos rūių vykdymo s¹lygomis.

Kaip tokį poveikio mechanizm¹ jis siūlė bankinio procento normos reguliavim¹, vykdom¹ ne dėl finansininkų pelnų didinimo, o bendram ekonomikos pagyvinimui.

Pastebėtina, kad skirtingai nuo L. Walras’o, kuris analizź pradeda nuo realių mainų paprasčiausios ekonomikos, K. Wicksell’is nagrinėjo pinigų ekonomik¹, kurioje veikia bankai, lemiantys kredito kain¹. Verslininkai-investuotojai nustato investicijų apimtį pagal, viena vertus, rinkos procento normos dydį, kita vertus, pagal vadinam¹jį natūralų procent¹, kuris atspindi naujų kapitalinių gėrybių spėjamo (numatomo) pelningumo dydį.

Norint suprasti K. Wicksell’io kumuliatyvinio proceso teorij¹, labai svarbu skirti natūralios procento normos ir piniginės procento normos s¹vokas. K. Wicksell’is teigė, kad natūrali¹ procento norm¹ lemia realūs veiksniai, o piniginė procento norma, reikianti procento skolinimo norm¹, institucikai nustatyta „bankinės sistemos“. Pats K. Wicksell’is dėmesį sutelkė ne į rinkos ir natūralaus procento dyd˛ius apskritai, o į jų santykį. Tai, kad ie procentai ne visada sutampa, galima paaikinti tuo, jog jie susijź su skirtingais procesais. Rinkos bankinis pinigų) procentas atspindi, viena vertus, paklaus¹ kreditui, kita vertus, bankų galimybes j¹ patenkinti, priklausančias nuo bankų rezervų ir bankininkystės įstatymų. (Pa˛ymėtina, kad tolesnėje analizėje K. Wicksell’is numatė „organizuot¹ kredito ūkį“, kuriame bankinė sistema gali neribotai suteikti reikiamus kreditus. Beje, organizuoto kredito ūkis gerokai skiriasi nuo grynųjų pinigų ūkio, kuriame pinigų kiekis yra numatytas egzogenikai, ir pinigų apyvartos greitis yra įprastai apsprźstas Natūralus procentas atspindi kapitalinių aktyvų potencialų pajamingum¹ esant tam tikroms u˛duotoms reprodukcijos s¹lygoms. Ko gero, natūrali procento norma reikia norm¹, kuri egzistuotų, jei kapitalinės gėrybės būtų skolinamos natūrine forma. Tačiau tai gana neaiki samprata, nes jokios vienintelės procento normos barterio ekonomikoje neegzistuoja: nesant pinigų įvairių rūių kapitalinių gėrybių pajamos (jų natūrinė forma) negali turėti bendro vardiklio. Todėl čia bus tiek pat individualių procento normų, kiek ir pačių kapitalinių gėrybių. Tiesa, natūrali¹ procento norm¹ galima nagrinėti kaip įvairių gėrybių individualių normų statistinį vidurkį. Pats K. Wicksell’is natūrali¹ norm¹ apibrė˛ė kaip laukiamas pajamas naujai sukurtam kapitalui, o tai tolygu pajamų vidinei normai, ar, kaip J. M. Keynes’o teorijoje, – “kapitalo ribiniam efektyvumui”. Abiejų kintamųjų (rinkos ir natūralaus procento) sutapimas yra galimas, bet jis nuolat pasitaiko tik barterio ekonomikoje. Tokioje ekonomikoje, kaip K. Wicksell’is raė savo darbe Procentas ir kainos, procento norma nusistovi dėl paklausos ir pasiūlos poveikio s¹lygomis, kai kapitalas – tai kapitaliniai aktyvai, o mokėjimas u˛ pasiskolint¹ kapital¹ vykdomas natūra, be pinigų tarpininkavimo.

Aiku, i karto kyla klausimas: kiek natūrali ir rinkos procento norma yra nepriklausomos viena nuo kitos, ar joms nedaro įtakos tie patys veiksniai, galiausiai, kiek stabili natūrali norma? I principo K. Wicksell’is rėmėsi tuo, kad atitinkamam periodui galima padaryti prielaid¹ apie jų nepriklausomum¹.

K. Wicksell’is teigė, kad kumuliatyvinis procesas atsiranda dėl isiskyrimo tarp rinkos procento normos ir ių laukiamų pajamų naujoms investicijoms arba dėl isiskyrimo tarp kapitalo pasiskolinimo katų ir pajamų vidinės normos naujoms investicijoms. O koks yra ių normų isiskyrimo poveikio ekonomikai mechanizmas? K. Wicksell’is teigė, kad jei „piniginė“ (rinkos) procento norma bus ˛emesnė u˛ „natūrali¹“ (reali¹), potencialiems investuotojams atsiras papildomo pelno lūkesčiai, tuo pačiu verslininkams atsiras paskata investuoti, investiciniai projektai bus įgyvendinami, augs paklausa gamybos veiksniams, kas ves į darbo u˛mokesčio ir rentinių mokėjimų augim¹, savo ruo˛tu iaukiantį paklausos vartojimo prekėms augim¹. Taigi visos pajamos iaugs, kainų kritimo kumuliatyvinis procesas bus nutrauktas ir pakeistas kainų augimo procesu, kas lems tolesnį kumuliatyvinį gamybos ir investicijų augim¹, o didelio pelno lūkesčio poveikyje iaugs „natūrali“ procento norma.

Svarbu pabrė˛ti, kad gamybos plėtimui impuls¹ suteikia investicinių prekių rinka. Toliau verslinio aktyvumo didėjimo tendencija iplinta vartojimo prekių rinkoje ir kaip „antrinis impulsas“ grį˛ta į kapitalinių gėrybių rink¹ ir t. t. Tačiau taip atsiradusi ekspansija negali tźstis am˛inai. Kurį nors moment¹ taps akivaizdus bankinių rezervų ribotumas, o tai privers bankus padidinti procento normas. Dėl to pirminis skirtumas tarp natūralaus ir piniginio procento suma˛ės. Ekspansijos procesas iseks, kai bankinis procentas pasieks realaus procento lygį. Tuo pat metu sistema pasiekia pusiausvyros būklź, apibūdinam¹ auktesniu kainų ir gamybos lygiu.

Pagal savo kumuliatyvinio proceso modelį K. Wicksell’is suformulavo piniginės pusiausvyros ir kainų stabilumo s¹lygas. Jos susivedė į piniginio ir natūralaus procento lygybź. Tokiu atveju visuminė skolinto kapitalo paklausa lygi santaupų visuminei pasiūlai, procentas neturi poveikio kainoms, kainos ir darbo u˛mokestis nekinta. Būtent taip K. Wicksell’is suformulavo piniginės pusiausvyros s¹lygas Paskaitų antrojoje dalyje. Vėliau Stokholmo mokyklos atstovai u˛siėmė ių s¹lygų neprietaringumo ir galiojimo isiaikinimu.

Kaip pa˛ymėjo A. Leijonhufvud’as (1981 m.), i K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų teorijos atsirado trys atakos: 1) vedų mokykla – E. Lindahl’is B. Ohlin’as ir G. Myrdal’is, 2) neoaustrų mokykla – L. von Mises’as ir F. A. von Hayek’as R. H. Hawtrey’aus D. H. Robertson’o ir J. M. Keynes’o srovė.

Savo veikale Tyrimai vieųjų finansų teorijos srityje K. Wicksell’is suformulavo tokius fiskalinės politikos sprendimų priėmimo principus ir procedūras:

* pagrindinė biud˛etinių įplaukų dalis turi būti gaunama ne i netiesioginių mokesčių, o i tiesioginių pajamų ir turto mokesčių;

* sprendimai apie mokesčius ir ilaidas turi būti priimami kompleksikai ir atspindėti visuomenės pirmenybes;

* siekiant socialinių rezultatų svarbų vaidmenį atlieka sprendimų priėmimo procedūra: siūlomų sprendimų biud˛eto srityje teigiami rezultatai turi būti akivaizdūs parlamento nariams ir jiems pritarti turi vyraujanti dauguma.

Mokesčių problem¹ K. Wicksell’is nagrinėjo ribinio naudingumo po˛iūriu taikydamas jį vieajam sektoriui. Dėl to jis aptarė grynųjų bei miriųjų vieųjų gėrybių ir jų paslaugų kainų problem¹. Ypatinga vieųjų gėrybių prigimtis pasireikia tuo, kad jų vartojimas gali būti tik bendras ir lygus: kuo daugiau tenka vienam namų ūkiui, tuo daugiau, o ne ma˛iau, tenka ir bet kuriam kitam. Pirmasis tai dar 1890 m. pa˛ymėjo italų mokslininkas, raźs valstybinių finansų klausimais, U. Mazzola. K. Wicksell’is savo veikale Tyrimai vieųjų finansų teorijos srityje pabrė˛ė, kad bendra paklausa vieosioms gėrybėms reikia, kad rinkos mechanizmas nepajėgus paskatinti vartotojus teikti pirmenybes tokioms gėrybėms. Aiku, kolektyvinius veiksmus lemia individualių sprendimų visuma. Kaip yra pasakźs K. Wicksell’is, „Jei kiekvieno atskiro individo patiriamas naudingumas lygus nuliui, tai ir visos visuomenės gaunamas naudingumas taip pat bus lygus nuliui“. Tačiau vienas individas su savo ribotomis lėomis negali įneti savo indėlio į vieųjų gėrybių tiekim¹ tiesiog todėl, kad jo sprendimas neturi poveikio suminei jų pasiūlai. Kiekvienas gauna naudos i vieųjų gėrybių, neatsi˛velgiant į tai, moka jis u˛ jas ar ne. I čia aiku, kad joks rinkinis kriterijus negali padėti mums isiaikinti, koks turėtų būti „teisingas“ vieųjų gėrybių kiekis. Pasak K. Wicksell’io, tik politinis sprendimas (balsuojant) gali nustatyti vieųjų gėrybių kiekį, kurį reikia tiekti. Toliau K. Wicksell’is padarė fundamentali¹ ivad¹, kad jei ˛monių teikiamos pirmenybės konkrečios vieosios gėrybės at˛vilgiu skiriasi intensyvumu (taigi, skiriasi ir jų noras įneti savo indėlį į vieųjų gėrybių gamyb¹), ir etinių vertybių po˛iūriu, ir rezultato efektyvumo po˛iūriu optimalu būtų naudoti balsavimo procedūr¹, numatanči¹ vienbalsį pritarim¹ sprendimams apie vieųjų gėrybių apimčių tiekim¹ ir atitinkamų ilaidų paskirstym¹. i ivada dabar leid˛ia K. Wicksell’į laikyti „pirmuoju ekonomistu, susiejusiu kolektyvinio veikimo naudos visiems potencial¹ su vieningumo taisykle“. i jo idėja buvo įvardinta kaip normatyvinio ir pozityvinio visuomeninio pasirinkimo teorijos plėtros pamatinis akmuo.

K. Wicksell’is pasisakė u˛ aktyvų valstybės vaidmenį u˛tikrinant turto ir pajamų tolygesnį pasiskirstym¹ bei socialinės apsaugos priemonių vykdym¹, o svarbiausiu ekonominės politikos tikslu laikė pinigų perkamosios galios stabilum¹ K. Wicksell’io po˛iūrio valstybės vaidmens ir jos u˛davinių iuolaikinėje visuomenėje klausimu iraika tapo knyga Socialistinė valstybė ir iuolaikinė valstybė (1905 m.). Čia jis gana optimistikai kalbėjo apie socializm¹ ir jo perspektyvas. K. Wicksell’is pa˛ymėjo, kad aktyvesnis valstybės kiimasis į ekonomik¹ taps neivengiamas dėl visuotinės rinkimų teisės ir dirbančių politinės įtakos augimo, pastariesiems būtinai ikeliant klausim¹ dėl lygesnio turto paskirstymo Teigiamai pasisakydamas u˛ toki¹ perspektyv¹, jis vis dėlto nekvietė radikaliai perskirstyti turt¹ bei pajamas net į vald˛i¹ atėjus socialistams. K. Wicksell’is rėmėsi efektyvumo principu ir jeigu ir kalbėjo apie socializacij¹, tai tik kaip apie kontrolės monopolijoms nustatym¹ pama˛u, socialinės rūpybos ir draudimo sistemos plėtr¹, isaugant gamybos priemones kaip privačių asmenų ar kooperatyvų nuosavybź. Kitais ˛od˛iais tariant, jis omenyje turėjo tam tikr¹ socialinio rinkos ūkio form¹.

K. Wicksell’io darbai lyg ir nuspėjo t¹ iskirtinį dėmesį ekonominio ciklo problemoms, kurį mokslininkai teikė dėl Did˛iosios depresijos poveikio 1929–1933 m. Daug kuo jie siejasi su po kelių deimtmečių suformuluotu „XX a. klasiko“ J. M. Keynes’o mokymu, pateiktu knygoje Bendroji u˛imtumo, procento ir pinigų teorija (1936 m.). O K. Wicksell’io pateikta kainų judėjimo kumuliatyvinio proceso schema labai priminė po trijų deimtmečių to paties J. M. Keynes’o darbe Traktatas apie pinigus (1930 m.) suformuluotus teiginius. Tačiau K. Wicksell’io gyvenamuoju laikotarpiu jo teoriniai darbai nebuvo tinkamai įvertinti bei suprasti, sutikti be entuziazmo. To prie˛astis buvo ne tik novatorikas jų turinys. Konservatyvūs vedijos akademiniai sluoksniai demonstratyviai ignoravo autorių, garsėjusį kairiaisiais įsitikinimais (ir jo veikaluose neretai buvo galima aptikti kritikų pastabų dėl socialinės neteisybės, būdingos bur˛uazinei visuomenei) bei nepriklausomu, originaliu elgesiu, neretai panaėjusiu į ekscentrikum¹, okiravusį „padori¹“ visuomenź: 1910 m. jis net buvo nuteistas ir praleido kelet¹ mėnesių kalėjime u˛ religijos į˛eidim¹. Nors tai netrukdė K. Wicksell’iui gyvenimo pabaigoje konsultuoti įvairias vyriausybines organizacijas, vedijos bank¹, priklausyti daugeliui komitetų ir komisijų, būti aktyviu vedijos ekonominės asociacijos nariu. O pačios teorinės K. Wicksell’io idėjos savotik¹ antr¹jį gimim¹ patyrė XX a. ketvirtajame deimtmetyje dėl io ˛ymaus ekonomisto mokinių ir pasekėjų, su kurių vardais ir siejamas „vedų mokyklos“ pavadinimas, pastangų. K. Wicksell’io veikalai Procentas ir kainos bei Politinės ekonomijos paskaitos buvo iversti į anglų kalb¹ ir tapo prieinami Did˛iosios Britanijos bei JAV mokslininkams, tuo laiku isiver˛usiems į ekonomikos mokslo priekį. Ryium su K. Wicksell’io idėjų svarba iuolaikinei ekonomikos teorijai, pa˛ymėtinas J. A. Schumpeter’io pastebėjimas, kad nė vienas ˛mogus, studijuojantis ekonomikos teorij¹, negali laikyti savo isilavinim¹ baigtu, kol neperskaitė K. Wicksell’io Politinės ekonomijos paskaitų viso pirmojo tomo teksto. Pa˛ymėtina, kad J. A. Schumpeter’is ypač teigiamai ˛velgė į K. Wicksell’į kaip ˛mogų. Jis teigė, kad Joks puikesnis intelektas ir stipresnė asmenybė dar neį˛engė į mūsų sritį .

Tiesa, kaip pastebėjo M. Blaug’as, tam tikra prasme galima teigti, kad K. Wicksell’is nebuvo originalus m¹stytojas – jis kepė bandeles i telos, kuri¹ u˛maiė kiti. Aiku, jis pasiūlė imatuoti kapitalo struktūr¹ „aukčio“ ir „pločio“ terminais bei atrado Wicksell’io efekt¹, bet visos ios teorijos geriausiu atveju reikė senas idėjas naujoje pakuotėje, bet toli gra˛u ne mil˛inik¹ indėlį į ekonominių ˛inių taupyklź. Tačiau pasitaiko, kad mokslinė sintezė, idėjų raida ir patikslinimas dėl puikios kokybės vertos daugiau, nei bet kokios teorinės naujovės. Būtent toki¹ idėjų sintezź bei rekonstrukcij¹, kuri buvo ypač būtina am˛ių sandūroje, ir atliko K. Wicksell’is

Pamėginkime apibendrinti, kokias teorines ir praktines ivadas galima daryti i K. Wicksell’io pasiūlytos schemos.

Pirma, K. Wicksell’io schema yra nepusiausvyrinio proceso apraymas, tegul ir supaprastintas. Todėl ji gali būti laikoma ˛ingsniu nuo statikos link dinaminės analizės. Ji suteikė galimybź paaikinti kainų ir procento tos pačios krypties kitimo fakt¹. Taip K. Wicksell’is visikai priartėjo prie atotrūkių ir lūkesčių problemos.

Antra, neper˛engiant dinaminio po˛iūrio ribos buvo pamėginta integruoti pinigų ir kainų teorijas. Čia kalbama apie ryį tarp santykinių ir absoliučių kainų pokyčių. Kumuliatyviniame procese kapitalinių aktyvų kainos keičiasi anksčiau, nei vartojimo prekių kainos. Tuo pačiu kinta santykinės kainos. Bendro kainų lygio pakitimas yra baigiamasis kainų sistemai prisiderinant prie pradinio impulso, sukelto skirtumo tarp natūralios ir rinkinės procento normų, proces¹.

Trečia, K. Wicksell’is esmingai modifikavo pinigų teorij¹, paversdamas j¹ gamybos teorijos integruota dalimi. Jis atsisakė senų nuostatų dėl pinigų pasiūlos egzogenikumo, susiedamas bankų politik¹ su bendra ekonomine konjunktūra. Ko gero, galima teigti, kad K. Wicksell’io pateikta kiekybinės pinigų teorijos gynyba lėmė visus tolesnės pinigų teorijos raidos aspektus: procento normos svarbiausi¹ vaidmenį aikinant paklausos adaptacijos prisitaikymo prie pinigų pasiūlos kitimo proces¹; kredito-pinigų politikos svarbiausi¹ reikmź ivengiant ne˛abotos infliacijos; santaupų ir investicijų lygybės arba nelygybės akcentavim¹ nustatant visuminės paklausos lygį ir net lemiam¹ lūkesčių vaidmenį infliaciniame procese.

Galiausiai, ketvirta, i K. Wicksell’io schemos darytina praktinė ivada apie procento norm¹ kaip svarbiausi¹ stabilizacijos politikos instrument¹. Tačiau io instrumento efektyvumas priklauso nuo to, kiek pagrįstos prielaidos dėl nagrinėjamų s¹ryių pastovumo ir modelio kintamųjų nepriklausomumo.

iuo atveju pirmiausia aptartina, kiek galima remtis realaus arba natūralaus procento pastovumu lyginant su rinkos piniginio procento kitimais, t. y. kiek galima ignoruoti galimus alutinius ir netiesioginius efektus, pavyzd˛iui, skatinantį kainų augimo poveikį pajamoms, o per jas – natūraliai normai. Aiku, kad jei rinkos ir natūrali normos dėl kokių nors prie˛asčių keičiasi viena linkme, procento kaip ekonominės politikos instrumento efektyvumas krenta. Pirmo pasaulinio karo karinės ekonomikos patirtis parodė, kad tokia baimė pagrįsta. Karo s¹lygomis pradeda veikti procesai, kurių K. Wicksell’is nenagrinėjo, pavyzd˛iui, tikimasi pelno augimo daugelyje akų, augančios pajamos ir tolimesnio jų augimo prognozės veikia vartotojų bei investitorių elgsen¹ ir t. t. Visa tai lemia realaus procento augimo tendencij¹ ir suma˛ina procento didinimo kaip priemonės kovoti su ekonomikos „perkaitimu“ efektyvum¹.

Susiklosčius kitokiai istorinei padėčiai, visai galima prieinga tendencija – natūralaus procento ma˛ėjimas dėl, pavyzd˛iui, investitorių pesimistinių lūkesčių, ir tada rinkos procento suma˛inimas nustoja būti priemone kovoje su gamybos nuosmukiu ir kainų kritimu. Būtent toki¹ padėtį vėliau detaliai ir ityrė J. M. Keynes’as

Tokiu būdu, K. Wicksell’is ˛engė svarbų ˛ingsnį link piniginės ekonomikos dinaminio modelio sukūrimo ir daugeliu aspektų padėjo atsirasti ne tik J. M. Keynes’o makroekonominiam po˛iūriui (kaip sarkastikai pa˛ymėjo M. Blaug’as, jei jaunystėje J. M. Keynes’as būtų skaitźs K. Wicksell’į, o ne A. Marshall’¹, jis būtų galėjźs suformuluoti pinigų paklausos funkcij¹, įvertinanči¹ procento normos kitimus, daug metų anksčiau, nei buvo parayta Bendroji teorija (1936 m.)), bet ir kai kurių keynesistinės teorijos krypčių plėtrai.

Poskyrio pabaigoje norėtųsi atskirai paminėti vien¹ i K. Wicksell’is mokinių – Johan’¹ Akerman’¹ (1896–1982 m.). is perspektyvus ir isilavinźs studentas i jau senyvo K. Wicksell’io gavo patarim¹ neignoruoti istorijos tyrimų. Savojoje isamioje sintezėje, apėmusioje ekonomikos teorij¹, istorij¹ ir statistik¹, jis pamėgino itirti istorines prie˛astis, lemiančias ūkio „struktūr¹“ ir jos pokyčius, taip priartėdamas prie istorinės mokyklos kelto tikslo – teorikai paaikinti istorinius pokyčius. J. Akermn’o mėginimas ekonominės struktūros koncepcijai teikti pirmenybź turėjo savo atitikmenį W. Sombart’o W. Eucken’o ir A. Spiethoff’o darbuose, kuriuose ekonominė „sistema“ ar ekonominis „stilius“ buvo klasifikavimo principas. Tačiau J. Akermn’as ėjo toliau u˛ iuos mokslininkus, nes jo esminis tikslas buvo ne klasifikuoti, o itirti pokyčius ir augim¹. Jo darbai papildė A. Marshall’o ilgo laikotarpio tyrinėjimus ir sudarė precedent¹ vėlesnei ilgalaikių pokyčių ekonometrinei analizei.

8.5.2. vedų mokykla

vedų (Stokholmo) mokyklos ekonomistai toli gra˛u neapsiribojo K. Wicksell’io palikimo propaganda. Plėtojant jo metodologines nuostatas ir teorines koncepcijas, jų indėlis į moksl¹, ypač ūkinio proceso dinaminių dyd˛ių tyrimus, buvo labai svarbus. Pirmiausia tai susijź su E. Lindahl’iu G. Myrdal’iu B. Ohlin’u E. Lundberg’u. (Pastarasis, kaip G. Myrdal’io studentas Dag’as Hammarskjold’as (1905–1961 m.), 1933–1936 m. dėstźs Stokholmo universitete politinź ekonomij¹ ir vėliau (1953 m.) tapźs Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi, danų ekonomistas Bent’as Hansen’as (g. 1920 m.), įdiegźs Stokholmo mokyklos nuostatas į iuolaikinź ekonomikos teorij¹ ir sav¹ja infliacijos teorija (1951 m.) pranokźs „nestabilumo, pusiausvyros nebuvimo“ po˛iūrį, pateikt¹ L. Walras’o – J. M. Keynes’o sintezėje, E. F. Heckscher’o studentas Alf’as H. Johansson’as (g. 1901 m.) ir, ko gero, paskutinis tikrosios Stokholmo mokyklos atstovas Ingvar’as S. Svennilson’as (g. 1909 m.), pagarsėjźs savo knyga Europos ūkio augimas ir stagnacija, kuri¹ 1954 m. ˇenevoje ileido Jungtinių Tautų Ekonominė Komisija, yra priskiriami antrajai Stokholmo mokyklos kartai).

Erik’as Lindahl’is (1891–1960 m.) did˛i¹j¹ dalį savo svarbiausių veikalų paraė iki J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos ileidimo, bet anglikai skaitantiems jie tapo prieinami tik 1939 m., kai buvo ileista knyga Pinigų ir kapitalo teorijos tyrimai. E. Lindahl’is pastebėjo, kad statiki analizės metodai gali siekti dvejopų tikslų: a) isiaikinti s¹lygas, kurioms esant ūkio procesas, reaguodamas į visus „iorinius trikd˛ius“, galiausiai gr¹˛ins ekonomik¹ į ankstesnź pusiausvyros būklź, arba b) lyginti tarpusavyje tokio pobūd˛io procesus. Tačiau toks po˛iūris neleid˛ia nustatyti ūkio proceso vidinių varomųjų jėgų, tarp jų panaikina galimybź nors kiek realiau aprayti ciklinius svyravimus. Kita vertus, E. Lindahl’is, kritikuodamas tradicinź ekonominź analizź u˛ jos statikum¹, pa˛ymėdavo, kad pats savaime kai kurių dinamikos elementų įtraukimas į i¹ analizź neleid˛ia suprasti ekonominės raidos. Jis ėmė naudoti naujas laikinos pusiausvyros ir tarp laikinės pusiausvyros sampratas bei aikinantis ryius tarp laikotarpių siūlė naudoti nuoseklumų analizź. (ios metodologinės naujovės turėjo nema˛¹ įtak¹ ir J. R. Hicks’o darbams apie pusiausvyr¹).

Nuoseklumų analizėje pradinis vienetas yra periodas – laiko tarpas nuo momento t iki momento (t+1). Įvykių baigtis momentu t+1 visikai lemiama ūkinio proceso dalyvių lūkesčių momentu t ir atitinkamai tik tų jų veiksmų, kurių buvo imtasi nagrinėjamu laiko periodu.

Jei prekių paklausos ir pasiūlos pusiausvyros pa˛eidimas per tam tikr¹ laikotarpį bus atkurtas pagal kainas, kurių tikėjosi ekonominio proceso dalyviai, tada susiduriame su laikina pusiausvyra. Tai reikia, kad ūkinei veiklai ir kainų lygiui darantys poveikį veiksniai per tam tikr¹ laikotarpį nuo momento t iki momento t+1 liko nepakitź ir atitinkamai nekito ekonominių subjektų (privačių asmenų, korporacijų, vyriausybinių institucijų ir pan.) planai. Laikinos pusiausvyros pagrindas – lūkesčių pastovumas. Natūralu, kad tokių laiko periodų trukmė yra gana nedidelė.

Laikinos pusiausvyros atkūrimo metu kaupiama nauja informacija ir tam tikro laikotarpio pabaigoje jau keičiasi lūkesčiai. Ateičiai kuriami nauji planai. Lūkesčių pasikeitimas reikia naujo ekonominių įvykių periodo prad˛i¹. E. Lindahl’io nuomone, tikrai dinamikas po˛iūris – tai ekonomik¹ stumiančių į priekį jėgų kitimo nuo vieno periodo iki kito periodo tyrimas. Juk jei ˛inomi principai, siejantys gamybos dalyvių pradinius skaičiavimus (lūkesčius) su ių įvykių įgyvendinimu ir gautų ˛inių panaudojimu naujų skaičiavimų ateičiai formavimui, galima aprayti nuosekli¹ proceso raid¹ per kelet¹ vienas po kito sekančių periodų. Kitaip sakant, pradinės varančios jėgos patyria pokyčius, ir „tokiu būdu sistemoje atsiranda judėjimas“.

Kaip ir jo mokytojas K. Wicksell’is, E. Lindahl’is, nagrinėdamas kainų ir u˛imtumo kitim¹, daug dėmesio teikė procento normai. Naudodamasis nuoseklumo analizės metodais, E. Lindahl’is padarė ivad¹: didelio nedarbo buvimo s¹lygomis procento normos suma˛inimas gali skatinti gamybos kitim¹, o atitinkamas paklausos isiplėtimas turi u˛tikrinti u˛imtumo augim¹ ne tik gamybos priemonių gamyboje, bet ir vartojimo prekes ileid˛iančiose akose. E. Lindahl’iui ypač svarbi atrodė ivada, kad skolinimo procento ma˛inim¹ masinio nedarbo s¹lygomis lydi palyginti ma˛esnis (lyginant su visiko u˛imtumo situacija) bendro kainų lygio augimas. Be to, jis pastebėjo, kad kadangi pavieniai verslininkai ateities įvykius numato toli gra˛u ne tobulai ir jų sprendimams daro poveikį tikimybiniai vertinimai, tai pats savaime bankų vadovų praneimas apie tai, ko jie ruoiasi imtis, gali rimtai paveikti ekonominius procesus.

Tačiau E. Lindahl’is toli gra˛u į ne visus K. Wicksell’io siūlymus ˛velgė kaip į galutinź ties¹. Jis neigė atlikusios svarbų vaidmenį K. Wicksell’io ciklo koncepcijoje natūralios procento normos net teorinį egzistavim¹. Pagal E. Lindahl’į, i tikrųjų yra įvairias prekių grupes atitinkančių procento normų sistema. Kalbėdamas apie kumuliatyvinius procesus, jis pa˛ymėjo, kad ie negali tźstis labai ilgai. Kumuliatyvumo laipsnį, pasak E. Lindahl’io, lemia lūkesčių elastingumo dydis, ireikiamas kaip laukiamo proporcingo pokyčio ateityje santykis su realiu proporcingu pokyčiu, įvykusiu prabėgusiu laiko periodu. Kol is dydis didesnis u˛ vienet¹, kumuliatyvinis procesas tźsis ir sistema nepasieks pusiausvyros. Kai lūkesčių elastingumas tampa lygus vienetui, kumuliatyvinis procesas baigiasi ir sistema pasiekia pusiausvyr¹, bet jau naujame lygyje.

Pripa˛indamas svarbų s¹moningo prado, t. y. ekonominio gyvenimo įvairių subjektų savo veiklos planavimo, vaidmenį, E. Lindahl’is, ko gero, vienas i pirmųjų pamėgino analizuoti planavimo principus įvairiais lygiais – nuo privačių asmenų iki vyriausybinių organizacijų (nors daugiausia dėmesio jis teikė pavienių nepriklausomų ūkinių subjektų planams).

E. Lindahl’is priėjo ivados, kad ūkinė veikla, orientuota artimiausiu metu gauti tiesioginės naudos gavim¹, neivengiamai sukels dalinius lūkesčių pokyčius, iki visiko jų pasikeitimo. Todėl „protingos“ centralizuoto reguliavimo programos turi būti nukreiptos suma˛inti ekonominź rizik¹, riboti nenumatytų aplinkybių galimus nepalankius padarinius.

Be to, valstybės ekonominių funkcijų isiplėtimas reikalavo didelio vyriausybinių finansinių operacijų augimo. Kita vertus, vis svarbesnė darėsi socialinė politika. Todėl vedijos ekonominėje literatūroje vis daugiau dėmesio buvo teikiama natos, susijusios su biud˛etinių ilaidų finansavimu, teisingo paskirstymo principų klausimui. E. Lindahl’io daktaro disertacijoje, paraytoje dar Pirmojo pasaulinio karo metu, buvo detaliai inagrinėta valstybės finansinių operacijų „rinkinio po˛iūrio“ esmė, mokesčius traktuojant kaip kain¹, sumokam¹ valstybei u˛ jos suteikiamas paslaugas, o mokesčio mokėjim¹ – kaip kiekvieno mokesčio mokėtojo savanorik¹ akt¹, u˛tikrinantį jam didelź naud¹. XX a. ketvirtajame deimtmetyje paraytuose darbuose E. Lindahl’is suformulavo valstybinio biud˛eto ciklinio balansavimo idėj¹. Pagal i¹ koncepcij¹ krizės metu valstybė gali ma˛inti mokesčius ir, naudodama deficitinį finansavim¹, padidinti asignavimus vieiesiems darbams. Dėl to susidariusi skola bus dengiama ciklinio pakilimo metu, kai iaugs mokestinių mokėjimų srautas. Be to, ekonominės s¹lygos leis padidinti apmokestinimo normas.

Pastebėtina, kad E. Lindahl’is, tźsdamas savo mokytojo K. Wicksell’io paiekas, knygoje Apmokestinimo teisingumas pateikė savo variant¹ ir siekiant vienbalsio sprendimo vieųjų gėrybių tiekimo finansavimo klausimu. Pagal E. Lindahl’io pasiūlyt¹ princip¹, individo dalis vieosios gėrybės finansavime (interpretuojama kaip vieosios gėrybės ribinio vieneto mokestinė kaina) turi tiksliai atitikti vieosios gėrybės ribinį naudingum¹ iam individui.

Gunnar’o Myrdal’io (1898–1987 m.) ankstyvieji darbai priskirtini vieniems i svarbiausių vedų mokyklos teorinių darbų. 1923 m. jis baigė teisės studijas Stokholmo universitete ir pradėjo teisininko karjer¹, kartu tźsdamas studijas universitete. 1927 m. (prabėgus metams nuo K. Wicksell’io mirties) G. Myrdal’is apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertacij¹ ir buvo paskirtas dėstyti politinź ekonomij¹. Disertacijos atspausdintas tekstas tapo lyg ir atskaitos takas „antrosios kartos“ vedų ekonomistų darbų publikavimui. XX a. trečiojo deimtmečio pabaigoje i¹ disertacij¹ rimtai kritikavo E. Lindahl’is ir kai kurie kiti vedų ekonomistai. Tźsdamas tos pačios problematikos darbus, G. Myrdal’is 1925–1929 m. retkarčiais studijavo Vokietijoje ir Did˛iojoje Britanijoje, o 1929–1930 m. pirm¹ kart¹ nuvyko į JAV. Tuo metu jis ileido pirm¹sias savo knygas, tarp jų veikl¹ Politiniai elementai ekonomikos teorijos raidoje (1930 m.). 1931 m. G. Myrdal’is ileido nauj¹ darb¹ vedų kalba Pinigų pusiausvyra, kurį vėliau publikavo vokiečių kalba 1933 m. (rinkinyje, kurį redagavo F. von Hayek’as) ir anglų kalba – 1939 m. Su kiekvienu leidimu autorius ankstesnius tekstus esmingai keitė ir papildė.

G. Myrdal’is savo disertacijoje nagrinėjo veiksnius, sukeliančius bendro kainų lygio pokyčius. Pagrindine analizės problema jis įvardijo svarbiausi¹, jo nuomone, klausim¹ – pusiausvyr¹ pinigų srityje. I čia kilo ir minėtos knygos pavadinimas – Pinigų pusiausvyra. iuo terminu vedų ekonomistas apibūdino ne prekių rinkas (cirkuliuojančių pinigų kiekio ir prekių masės pusiausvyr¹), o skolinamojo kapitalo rink¹ (paklausos skolinimosi lėoms i verslininkų pusės ir laisvo piniginio kapitalo pasiūlos pusiausvyr¹). Kaip pabrė˛ė G. Myrdal’is, tokios pusiausvyros analizė per˛engia grynai akademines diskusijų ribas: ji gali padėti sukurti veiksmingas pinigų-kredito politikos priemones.

Did˛iausi¹ G. Myrdal’io ankstyvųjų darbų vertź sudarė tai, kad jis suteikė dinaminį aspekt¹ K. Wicksell’io piniginės pusiausvyros teorijai, be įprastinio (L. Walras’o pusiausvyros) reikalavimo (pasiūlos atitikimo pasiūlai) papildomai numačiusiai, kad santaupų dydis atitiktų kapitalinių investicijų apimtį. G. Myrdal’is pakeitė K. Wicksell’io suformuluotas teorines tokios pusiausvyros egzistavimo s¹lygas ir kartu pusiausvyros būsenų analizei suteikė dinaminį pobūdį, Pinigų pusiausvyros vokikajame leidime (1933 m.) pradėdamas taikyti vadinam¹jį perspektyvinį ex ante“) ir retrospektyvinį ex poste“) kapitalinių investicijų efektyvumo vertinimus ir jų tarpusavio palyginimus. ia savo inovacija jis savotikai perkirto ekonomikos teorijos Gordijaus mazg¹ – ilaisvino j¹ nuo postulato, kad ateitis ir praeitis – i esmės neturintys reikmės ˛od˛iai. G. Myrdal’is, kaip ir K. Wicksell’is, atkreipė dėmesį į lūkesčių kategorij¹ ir j¹ panaudojo skolinamo kapitalo rinkos analizėje. Pagrindiniu savo tyrimo u˛daviniu jis laikė „lūkesčių įjungim¹ į pinigų sistem¹ .

Būtent iame darbe G. Myrdal’is pirm¹ kart¹ iskyrė lūkesčius „ex ante“, t. y. lūkesčius „iki“ (pradinius skaičiavimus ateičiai) ir lūkesčius „ex post“ – lūkesčius „po (įvertinimus, pakoreguotus pagal jau gautus rezultatus), kurie vėliau taip plačiai paplito akademinėse teorijose, o keynesistinėje sistemoje atrodo tiesiog nepakeičiami. Lūkesčių „ex ante ir „ex post aparatas G. Myrdal’iui tapo pagrindiniu nepusiausvyrinių situacijų analizės instrumentu, o skirtumas tarp lūkesčių „ex post ir „ex ante – įrodymu, kad piniginė pusiausvyra nepasiekta. Ankstesnės ciklo teorijos, kaip manė G. Myrdal’is, pasirodė netinkamos būtent todėl, kad neįvertino ūkinio proceso dalyvių lūkesčių vaidmens. Operuodamas iomis sampratomis, jis pamėgino patikslinti bendrosios pusiausvyros s¹lygas, anksčiau suformuluotas K. Wicksell’io.

G. Myrdal’is parodė, kad „normalus“ procento lygis, sulyginantis paklaus¹ ir pasiūl¹ skolinamo kapitalo rinkoje, toli gra˛u ne visada sudaro pakankam¹ pusiausvyros s¹lyg¹ prekių rinkoje (ne visada lemia pastovų prekių kainų lygį). G. Myrdal’io nuomone, norint pasiekti pusiausvyr¹ būtina, kad investicijos (ir naujos, ir skirtos padengti sunaudotas kapitalines gėrybes) atitiktų esamo laisvo kapitalo dydį. Kainų stabilumas nėra privaloma piniginės pusiausvyros s¹lyga. Ji bus isaugoma, jei visos kainos augs proporcingai, vienodu laipsniu. Tačiau visikai tikėtina, kad skirtingų gėrybių kainos keisis netolygiai (tai ypač būdinga kainų darbui ir kitiems gamybos veiksniams santykiui), todėl realiai sunku nors kiek ilgiau isaugoti pusiausvyr¹.

G. Myrdal’is pabrė˛ė, kad tendencij¹ pa˛eisti pusiausvyr¹ tarp realių investicijų ir laisvo kapitalo gimdo ne paaliniai, egzogeniniai veiksniai, o vidinės, endogeninės jėgos. Taip, pelno normos augimas skatina investicijų didėjim¹, bet santaupų santykinis dydis tuo pat metu, kaip taisyklė, krinta. Disproporcijas gali sukelti ir daug kitų prie˛asčių, pavyzd˛iui, įvairių subjektų lūkesčių dėl vienų ir tų pačių procesų rezultatų nesutapimas.

Pusiausvyr¹ kapitalų rinkoje G. Myrdal’is laikė pusiausvyros gamybos sferoje prielaida. O kalbant apie prekių rinkas, tai čia, jo nuomone, pusiausvyros pa˛eidim¹ isiaikinti gerokai sunkiau, negu pinigų rinkoje. G. Myrdal’is tai aikino prekių rinkomis, kurių kainos nepakankamai lanksčios. Tokiose rinkose net gana toli nu˛engź kumuliatyviniai procesai gali iki tam tikro laiko nesukelti didelio bendro kainų lygio pokyčio, kuris yra pa˛eistos pusiausvyros signalas. i G. Myrdal’io pirm¹ kart¹ isakyta idėja vėliau buvo iplėtota J. M. Keynes’o mokyklos darbuose, bei privertė F. A. von Hayek’¹ susim¹styti apie neutralių pinigų egzistavimo galimybź. Pastaroji tapo viena i temų jo knygoje Kainos ir gamyba – pranaingame įspėjime, keturiasdeimt metų pralenkusiame savo laik¹. Kita vertus, reikia pastebėti, kad ir vedų mokyklos atstovai (G. Myrdal’is B. Ohlin’as E. Lindahl’is) pakankamai dėmesingai pa˛iūrėjo į J. M. Keynes’o inovacijas, ypač susidomėjo nepusiausvyriniu po˛iūriu, kurį J. M. Keynes’as pasiūlė dar savo Traktate apie pinigus, o taip pat idėja atskirti situacijas „ex ante“ ir „ex post“, individualių planų suderinimo procesu, kainų ir kiekių skirtinga reakcija į visuminės paklausos kitim¹.

Dėl to normalus procento lygiui G. Myrdal’io schemose jau neteikiama tokio svarbaus vaidmens, kaip K. Wicksell’io teorijoje. Į pirm¹ viet¹ dabar ikyla verslininkų vertinimai „ex ante (kitaip sakant, laukiamos pajamos kapitalui). G. Myrdal’io nuomone, būtent pelno prognozuojama (laukiama) norma yra „varančioji dinamikos sistemos jėga . Taigi, pagal jį, realus kapitalas sudaro laukiamų pajamų, diskontuojamų iam laiko momentui, sum¹, o laukiama pelno norma traktuojama kaip natūrali procento norma

Be jokių abejonių, individualių vertinimų „ex ante ir „ex post įtraukimas į analitines schemas reikė rimt¹ ˛ingsnį plėtojant K. Wicksell’io tezź apie lūkesčių vaidmenį. Perėjimas nuo vienos ekonominės sistemos būklės prie kitos vis da˛niau buvo siejamas su ūkinio proceso dalyvių lūkesčiu kitimu. Tačiau tai neivengiamai visam teoriniam tyrimui suteikė subjektyvų pobūdį. Todėl kai kurie kiti vedų mokyklos atstovai laikėsi blaivesnio po˛iūrio į i¹ teorinź naujovź. Lundo universiteto, Stokholmo verslo administravimo mokyklos ir Harvardo bei Stokholmo universiteto auklėtinis Bertil’as Gotthard’as Ohlin’as (1899–1979 m.), pats vėliau profesoriavźs Kopenhagos universitete (1925–1930) ir Stokholmo verslo administravimo mokykloje (1930–1965) (čia jis pakeitė savo mokytoj¹ E. F. Heckscher’į savo 1934 m. ileistoje knygoje apie kredito-pinigų politik¹ pa˛ymėjo, kad pati lūkesčių „ex ante samprata pernelyg neapibrė˛ta. Be to, kaip jis pabrė˛ė kitame savo darbe, tokie individualūs planai negali būti statistikai patvirtinti.

B. Ohlin’as pagrindiniu savo u˛daviniu laikė kapitalų rinkos teorijos sukūrim¹. Naudodamasis lūkesčių „ex ante ir „ex post“ aparatu, jis priėjo ivados, kad procento norma negali būti efektyvia pusiausvyros u˛tikrinimo priemone: ji tik ribotai veikia investavimo proces¹. Priimtinas procento normos reguliavimo tikslas gali būti tik kainų stabilizacija.

B. Ohlin’as kritikavo po˛iūrį, kad bendro kainų pokyčio prie˛astis yra apyvartoje esančių pinigų kiekis. Kainų kitimas greičiau susijźs su padėtimi kapitalų rinkoje, tarp jų su valstybinėmis paskolomis ir fiskaline politika. Atmesdamas monetarinź politik¹, B. Ohlin’as faktikai neigė svarbų pinigų vaidmenį ekonomikos plėtroje.

Pastebėtina, kad savo tyrimuose, skirtuose K. Wicksell’io apibrė˛tos pusiausvyros s¹vokos analizei, B. Ohlin’as trejet¹ metų anksčiau nei J. M. Keynes’as naudojo kai kuriuos vėliau tapusius labai populiariais (dėl J. M. Keynes’o darbų) analizės metodus, pavyzd˛iui, vadinam¹sias likvidumo preferencijas ribinį polinkį vartoti ir kita. Deja, B. Ohlin’o darbai buvo parayti vedų kalba ir nebuvo iversti. Todėl, kai 1937 m. jis pamėgino straipsniu anglų ˛urnalui pelnyti pripa˛inim¹ savo idėjoms, sulaukė keynesistų kritikos. Tik vėliau jo indėlis ioje srityje buvo pripa˛intas.

Tačiau svarbiausi B. Ohlin’o darbai, u˛ kuriuos 1977 m. jam buvo įteikta Nobelio premija ekonomikos srityje (kartu su James’u Meade (g. 1907 m.)), buvo skirti tarptautinės prekybos teorijai, pabrė˛usiai lyginamuosius pranaumus ir integravusiai vidaus bei u˛sienio prekybos teorijas, kildinant jas i erdvinio isidėstymo teorijos, prekyb¹ laikiusios regionų ir alių nelygaus apdovanojimo produktyviais itekliais rezultatu. Jei D. Ricardo analizź pradėjo, parodydamas prekybos naud¹, B. Ohlin’o ieities takas buvo prekybos prie˛asčių ityrimas.

Tarptautinės prekybos teorijos prielaidas sukūrė garsūs ankstesnės kartos vedų ekonomistai G. K. Cassel’is (1866–1945 m.) ir E. Heckscher’is (1879–1952 m.), kurių indėlį į ekonomikos teorij¹ aptarsime iek tiek plačiau.

Nuolatinis K. Wicksell’io konkurentas ir prieininkas buvo Stokholmo universiteto profesorius Gustav’as Karl’as Cassel’is. Jis tapo iuolaikinės vedų ekonomikos teorijos pradininku ir ypač pagarsėjo savo Socialinės ekonomikos teorija (originalo kalba ileista 1918 m., anglikai – 1922 m.), kurioje L. Walras’o stiliumi apraomos bendrosios pusiausvyros s¹lygos, bei monetariniais kūriniais (˛ymiausias i jų buvo 1903 m. ileistas veikalas Procento esmė ir jo egzistavimo prie˛astys). iuose veikaluose isakyta nema˛ai gana originalių minčių apie vertź, kain¹, kapital¹, procent¹, pinigus ir bendr¹j¹ pusiausvyr¹. Tiesa, daugum¹ jų kolegos pripa˛ino klaidingomis, kartais piktokai pasiaipydami, kad tai, kas jo teorijoje buvo teisinga – paimta i kitų, o kas sava – neteisinga.

G. K. Cassel’is apibrė˛ė kontūrus ekonomikos modelio, kuriame (kitaip negu L. Walras’o modelyje, apie kurį G. K. Cassel’is net neu˛simena, lyg io i viso nebūtų buvź – tokiam po˛iūriui, ko gero, daug įtakos turėjo garsieji Vienos seminarai (Vienna Colloquium), kuriuose austrų mokyklos patriarchas C. Menger’is, lydimas sūnaus matematiko Karl’o Menger’io (1920–1985 m.), taip pat palikusio svarų pėdsak¹ ekonomikos moksle, atkakliai reikalaudamas subjektyvios kainos interpretacijos bei diegdamas savit¹ skirtumo tarp ekonominių ir neekonominių prekių suvokim¹, tiesiog su˛lugdė ir istūmė L. Walras’o teorij¹ i G. K. Cassel’io pusiausvyros sistemos, bei naudodamasis savo įtaka amerikiečiams Frank’ui A. Fetter’iui ir William’ui T. Smart’ui (būtent jis ir ivertė daugelį austrų mokyklos atstovų darbų į anglų kalb¹), bei anglams Philip’ui H. Wicksteed’ui ir lordui Lionel’ui C. Robbins’ui saugojo mar˛inalizm¹ nuo A. Marshall’o teorijos įtakos ir padėjo tobulinant neowalras’inź teorij¹) fiksuojami ne tik technologiniai gamybos būdai, vartotojų preferencijos ir jų pradiniai itekliai, bet taip pat ir fizinė gamybos veiksnių apimtis. Anot E. Lundberg’o G. K. Cassel’is, į ekonomik¹ atėjźs i matematikos srities, jau baigźs studijas Upsalos universitete ir vėliau pratźsźs ekonomikos mokslus Vokietijoje, ko gero, vienintelis i to laikotarpio ekonomistų pateikė makroekonominź potencialiai stacionarios būklės ekonominio augimo teorij¹. Pagal duomenis, gautus i draudimo bendrovių ir nacionalinės gynybos ilaidų bei poreikių parlamentinių tyrimų, G. K. Cassel’is apskaičiavo, kad vedijos ekonominio augimo norma buvo apie 3 proc. per metus. E. Lundberg’as G. K. Cassel’io teorij¹ ir jo skaičiavimus vėliau apibendrino lygtimi:

g s (Y/K)

kur g yra ekonominio augimo norma, s – pajamų grynojo taupymo norma, Y ir Y/K yra ieiga ir ieigos/kapitalo norma. Taigi G. K. Cassel’is 30 metų anksčiau numatė Harrod’o-Domar’o augimo teorij¹, kurioje iek tiek kitokia terminologija ir ˛ymėjimu ireikti tie patys esminiai ryiai.

G. K. Cassel’is buvo kiekybinės pinigų teorijos alininkas. Jis manė, kad pinigų pasiūlos pokyčiai yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių keitimo norm¹, nors ir nepateikė detalios keitimo normų ir kainų s¹ryio mechanizmo analizės. G. K. Cassel’is manė, kad vienintelis tikras vertės matu yra pinigai, ir neigė naudingumo bei vertės sampratas. Jo nuomone, vartojim¹ ir taupym¹, taip pat kaip ir gamyb¹, galima laikyti nepertraukiamais pastoviais procesais. Ilgalaikiais laikotarpiais palaikyti stabilum¹ padeda toks pajamų augimas, kuris yra proporcingas kapitalo didėjimui. Ypač vertingais G. K. Cassel’io kūryboje laikomi jo atlikti ekonominio ciklo problemų tyrinėjimai. Panaiai kaip ir F. A. von Hayek’as, jis krizź siejo su nepakankamu taupymu. Tačiau F. A. von Hayek’as kaltino bankų sistem¹ u˛ perteklinės gamybos proceso, verčiančio papildomai skolintis u˛ didesnes vartojimo kainas, skatinim¹, o anot G. K. Cassel’io, ekonominis ciklas – tai tas mokestis, kurį visuomenei tenka mokėti u˛ pa˛ang¹. Ekonomikos ciklinė plėtra u˛tikrina perėjim¹ naujų technologijų link, atsiranda naujos akos, įtraukiami nauji itekliai. Ekonominės depresijos, krizės – tai savotiki ioriniai postūmiai, u˛tikrinantys pa˛ang¹. Visos ios mintys susisiekia su J. A. Schumpeter’io idėjomis. Kalbant apie terminij¹, būtent G. K. Cassel’is 1918 m. perkamojo pajėgumo pariteto teorij¹ pavadino perkamojo pajėgumo paritetu, nors pači¹ perkamojo pajėgumo pariteto teorem¹ diskusijose naudojo J. Wheatley’us ir D. Ricardo dar XIX a. prad˛ioje, o pači¹ jos idėj¹ pirmasis isamiai idėstė J. M. Keynes’as savo veikale Traktatas apie monetarinź reform¹ (1923 m.).

Tačiau G. K. Cassel’io santykiai su vedų mokykla klostėsi nelengvai. Jis nuo XIX a. paskutiniojo deimtmečio vidurio pradėjo spausdinti trumpus savaitinius straipsnius apie įvairias kasdienes ekonomines problemas viename svarbiausių vedijos laikračių, o nuo 1920 m., kai pradėjo eiti Skandinaviska Banken Quarterly Review, beveik kiekviename io ˛urnalo numeryje iki pat savo mirties 1945 m. spausdino gana ilgus straipsnius. Kadangi Review buvo leid˛iamas ne tik vedikai, bet ir vokikai bei anglikai, G. K. Cassel’io straipsniai jame buvo plačiai skaitomi. Prie˛astis nerodyti dėmesio G. K. Cassel’iui buvo ta, kad jis neigiamai reagavo ir į Stokholmo mokyklos teorijas, ir į jos lyderių G. Myrdal’io B. Ohlin’o ir E. Lindahl’io nuo 1932 m., kai socialdemokratų partija atėjo į vald˛i¹, skelbiam¹ ekonomikos atkūrimo program¹.

Kitas garsus pirmosios vedų ekonomistų plejados atstovas, 1909 m. įsteigtos Stokholmo verslo administravimo mokyklos pirmasis ekonomikos teorijos katedros profesorius Eli’s Filip’as Heckscher’is buvo D. Davidson’o studentas Upsaloje, o vėliau dirbo docentu Stokholmo universitete greta profesoriaus G. K. Cassel’io. Nepaisant to, E. Heckscher’is paliko savo did˛iuosius mokytojus tam, kad sukurtų savo individualų keli¹ ekonominės minties istorijoje. Jis dirbo labai produktyviai – E. Heckscher’io bibliografij¹ sudaro daugiau kaip tūkstantis publikacijų; i jų, be 1919 m. pasirod˛iusio garsiojo straipsnio, kuriame buvo idėstytas tarptautinės prekybos modelis, dar iskirtini ie darbai: Kontinentinė sistema (1918 m.) ir Merkantilizmas (1931 m).

E. Heckscher’is 1919 m. pasirod˛iusiame straipsnyje ikėlė hipotezź, kad, esant laisvai tokio tipo ekonomikų tarpusavio prekybai, turi „isilyginti“ gamybos veiksnių kainos (nulemtos skirtingo deficitikumo lygio skirtingose ekonomikose). Nors jo studentas B. Ohlin’as (kaip ir G. Myrdal’is doktorantūroje studijavźs ir pas G. K. Cassel’į) 1933 m. iėjusiame veikale Tarpregioninė ir tarptautinė prekyba nepateikė iuolaikine prasme tikslių įrodymų, vis dėlto jis gana tiksliai suformulavo s¹lygas, kurioms esant i hipotezė teisinga (gamybos veiksnių tarpusavio pakeičiamumas, eksportuojamų produktų transportavimo kainų nebuvimas ir kt.). Be to, B. Ohlin’as ityrė daugelį ios hipotezės modifikacijų ir tolesnių jos padarinių tais atvejais, kai alių tarpusavio prekyba susiduria su dirbtiniais barjerais, valiutų kurso svyravimais ir kitais sunkumais. Neatsitiktinai B. Ohlin’o iplėtota teorija (dabar vadinama Heckscher’io-Ohlin’o teorija arba H-O modeliu), pabrė˛ianti „vieno i gamybos veiksnių santykinį perteklių“, plačiai paplito (galima teigti, kad H-O modelis tapo pačiu įtakingiausiu tarptautinės prekybos modeliu pasaulyje) ir buvo studijuojama daugelio vėlesnių autorių. Heckscher’io-Ohlin’o koncepcijos patrauklum¹ didino tai, kad ji buvo pateikta L. Walras’o tipo pusiausvyrinės teorijos forma ir todėl lengvai įsiraė į neoklasikinės doktrinos bendr¹ schem¹. Todėl tarptautinės prekybos neoklasikinės teorijos plėtra buvo beveik vien tik E. Heckscher’io ir B. Ohlin’o idėjų tobulinimas. Pa˛ymėtina, kad B. Ohlin’as savo idėjas stengėsi įgyvendinti ir praktikoje, 1938–1970 m. būdamas vedijos parlamento nariu bei Liberalų partijos vadovu (1944–1967 m.).

Erik’as Filip’as Lundberg’as (1907–1987 m.), įvertindamas B. Ohlin’o teiginius apie kredito-pinigų, savo knygoje Ekonominio augimo teorijos tyrimai (1937 m.) pamėgino susieti lūkesčių formavim¹si su realiais ūkinių procesų raidos rezultatais. Jis raė: „Ekonominio gyvenimo dalyvių veiksmus prasminga sieti su jų lūkesčiais tik tuo atveju, jei lūkesčiai gali būti paaikinti pagal praeities ir dabartiniais ūkinius įvykius. Jei tarp jų negalima pastebėti kokio nors atitikimo, vadinasi ekonomikos teorija kaip mokslas visikai nereikalinga“. E. Lundberg’as, remdamasis E. Lindahl’io darbais, panaudojo nuoseklumų analizės metod¹ nepusiausvyrinių situacijų tyrimui. Pagal jo teorinį modelį tai reikė, kad ūkinio proceso dalyvių lūkesčiai „ex ante per kiekvien¹ nagrinėjam¹ period¹ negali būti realizuoti. Tačiau jei E. Lindahl’io teorijoje nuoseklumų analizėje sistem¹ i pusiausvyros ivesdavo analizuojamai sistemai ioriniai, egzogeniniai veiksniai, ir per kiekvien¹ period¹ sistema pasiekdavo pusiausvyr¹, tai E. Lundberg’o ekonominės dinamikos modeliuose per kiekvien¹ atskir¹ period¹ lūkesčiai neisipildo dėl vidinių (endogeninių) prie˛asčių ir jau pati modeliuojama struktūra turi visus nuolat atsikuriančius nestabilumo altinius, nepaisant kokie dirbtini ir skurdūs turinio po˛iūriu jie būtų. Jo nuomone, pačioje sistemoje kiekvien¹ period¹ sutinkami ekonominių subjektų elgesio persitvarkymo gausūs paskubėjimai ir vėlavimai pa˛eid˛iamos pusiausvyros po˛iūriu. Pasak E. Lundberg’o, visų subjektų vienalaikis reagavimas ir vienalaikis jų prisitaikymas prie besikeičiančių veiksnių – visikai nerealistikas po˛iūris. Apie toki¹ tendencij¹ net ir kalbėti neverta.

Taigi E. Lundberg’o nepusiausvyrinės analizės schemos, lyginant su E. Lindahl’io teorija, buvo geriau pritaikytos dinaminių procesų analizei naudojant nuoseklumų metod¹. Tiesa, ir jos turi vien¹ rimt¹ trukum¹: juk E. Lundberg’o schemose svarbų vaidmenį vaidina prielaida apie nekintam¹ ir nepriklausanči¹ nuo įvykių faktinės eigos dalyvių reakcij¹. Tai į po˛iūrį darė nepakankamai realiu. itai i dalies pripa˛ino ir E. Lundberg’as, pats kart¹ tokias prielaidas apibūdinźs kaip „mechanikas“.

Pagrindiniu ekonomikos nestabilumo altiniu E. Lundberg’as laikė gamybos ilaidų ir pajamų, naudojamų ių ilaidų padengimui, nesutapim¹ laike. Jo nuomone, is nesutapimas, pasireikiantis iorėje kaip pasiūlos ir mokios paklausos prietaravimas, atlieka svarbiausi¹ vaidmenį atsirandant ciklikiems svyravimams ekonomikoje.

E. Lundberg’as modeliavo dvi ekonominių krizių rūis: vienos sukeltos to, kad investicijų įgyvendinimui neu˛tenka santaupų, o kitas pagimdo perteklinis taupymas, vartotojikų ilaidų kritimas.

Pastebėtina, kad E. Lundberg’as savo knygoje Ekonominės ekspansijos teorijos tyrimai faktikai pateikė subalansuoto augimo sampratos, į ekonominź analizź pirm¹ kart¹ įtrauktos kito vedų ekonomisto G. K. Cassel’io, tiksli¹ matematinź formuluotź. Jis, kaip minėta, parodė, kad vieningas augimo tempas turi būti lygus santykiui tarp taupymo normos ir ekonomikos imlumo kapitalui rodiklio. Taip jis praktikai apraė būsimo Harrod’o-Domar’o modelio pagrindinį turinį.

U˛siminus apie pastar¹jį modelį, ˛engsime ˛ingsnį į alį ir paminėsime dar vien¹ pavardź – C. F. Bickerdike (1876–1961 m.). Jis pirmasis suformulavo algebrinį, o ne vien tik paprast¹ aritmetinį augimo modelį, į savo skaičiavimus įtraukdamas pinigų pasiūl¹ (ir taupymo-investicijų balans¹) bei įvertindamas kai kuriuos augimo proceso nepusiausviros aspektus, kurių net ir bendrais bruo˛ais netyrinėjo jo pirmtakai. Kaip pa˛ymėjo augimo stadijų teorijos autorius W. W. Rostow (g. 1916 m.), C. F. Bickerdike gali būti geras pavyzdys, kiek daug i tikrųjų ekonominės minties istorijai yra nusipelnź tie, kurie liko jos paratėse ir inaose.

Gyvenimo kelias. Croydon’e baigźs mokykl¹, 1895 m. C. F. Bickerdike Oksfordo universitete pradėjo studijuoti matematik¹ ir istorij¹; ten po ketverių metų įgijo bakalauro laipsnį. 1899 m. jam didelź įtak¹ padarė F. Y. Edgeworth’as, tuometinis politinės ekonomijos profesorius ir (kartu su J. M. Keynes’u) The Economic Journal redaktorius. 1902 m. C. F. Bickerdike laimėjo Cobden’o premij¹ u˛ darb¹ ˛emės vertės apmokestinimo klausimu, kuris i dalies domino ir F. Y. Edgeworth’¹. C. F. Bickerdike persikėlė į London¹ ir siekė daktaro laipsnio Londono ekonomikos mokykloje. Jo tezių rengimui vadovavo profesorius Edwin’as Cannan’as, priklausźs senajai nematematizuotai ekonomikos teorijos mokyklai. C. F. Bickerdike tezės Tarifų teorija apėmė du straipsnius, kurie iki iol minimi ios srities istorijoje, bet pačios tezės 1906 m. buvo atmestos, tikriausiai u˛sispyrus E. Cannan’ui, galimai atspindint jo nuo˛mi¹ kov¹ su ta teorija, kuri¹ simbolizavo F. Y. Edgeworth’as. Vis dėlto 1910 m. C. F. Bickerdike buvo paskirtas dėstytoju Mančesterio universitete; tačiau jis 1912 m. paliko ias pareigas ir pradėjo dirbti tarnautoju Prekybos valdyboje, kuri vėliau tapo Darbo ministerijos dalimi. Faktikai visi C. F. Bickerdike moksliniai darbai spaudoje pasirodė iki 1929 m., nors kai kurie faktai rodo, kad jis ir toliau raė ekonomikos teorijos veikalus, su kuriais supa˛indindavo tik artimiausius savo draugus, bei reguliariai lankė susitikimus Londono Politinės ekonomijos klube.

Ekonomikos teorija. C. F. Bickerdike spausdintų darbų bibliografij¹ sudaro 14 straipsnių, 1902–1929 m. paskelbtų (iskyrus du) The Economic Journal, ir 38 knygų ap˛valgos, taip pat paskelbtos tame pačiame ˛urnale. C. F. Bickerdike palietė platų ekonominių problemų spektr¹. Geriausiai ˛inomi jo darbai apie tarptautinź prekyb¹, susijź su nesėkmingomis daktaro tezėmis, ir iskirtinis 1914 m. straipsnis apie akseleratorių: U˛imtumo svyravimų nemonetarinės prie˛astys.

Įdomu pasekti, kaip keitėsi C. F. Bickerdike po˛iūris į augim¹, kuriame Bruce Larson’as iskyrė tris etapus. Pirmame etape, apėmusiame laikotarpį nuo 1907 iki 1914 m., C. F. Bickerdike, veikiamas A. C. Pigou ir F. Y. Edgeworth’o minčių, domėjosi kai kuriais gerovės ekonomikos teorijos aspektais. Ypač jį domino teigiami ir neigiami ioriniai efektai („kooperatinės“ ir „nekooperatinės“ gamybos s¹lygos).

Tačiau, skirtingai nuo minėtų ekonomistų, artėjant Pirmajam pasauliniam karui C. F. Bickerdike savo dėmesį nuo mikrogerovės problemų sutelkė į makrogerovės problemas, vis tik ilaikydamas jautrum¹ skirtumui tarp individualios ir socialinės perspektyvos bei susidomėjim¹ ioriniais efektais. Taip pat jis vis labiau ėmė domėtis lūkesčių vaidmeniu. Nors ir neireikdamas makroekonominiais terminais, C. F. Bickerdike savo straipsnyje U˛imtumo svyravimų nemonetarinės prie˛astys pa˛ymėjo, kad akseleratoriaus ir multiplikatoriaus s¹veika tam tikrame sektoriuje gali turėti bendr¹ poveikį pramonės gamybos apimčių svyravimams. Remdamasis savo suformuluotais gerovės ekonomikos teorijos pagrindais, jis nagrinėjo karo finansavimo ir ˛emės ūkio politikos problemas.

1924 m. C. F. Bickerdike savo darbe Individualūs ir socialiniai procentai s¹ryyje su taupymu grį˛o prie taupytojų ir netaupančiųjų sprendimų socialinio poveikio. tačiau į kart¹ tai buvo susijź ne su trumpalaikiu kar¹, o su ilgalaikiais augimo procesais. Savajame augimo modelyje, kurį jis suformulavo 1924–1925 m. straipsniuose, C. F. Bickerdike i prad˛ių lyg ir pasirėmė G. K. Cassel’io modeliu, dėl paprastumo darydamas prielaid¹ apie socialistinź valstybź ir bankų sistem¹, pastovi¹ augimo norm¹, susiet¹ su pastovia tam tikra (duota) gyventojų skaičiaus augimo norma, ir nesikeičiančias technologijas. Toliau C. F. Bickerdike nustatė, kad pastovus kainų lygis gali būti ilaikytas, jei „pinigų procento norma bus tapati fizinio turto ir pinigų augimo normai, ir valstybės per laiko vienet¹ gauta procentų bendra suma bus lygi bendram pinigų padidėjimui, reikalingam finansuoti iaugusi¹ gamyb¹”; t¹ nurodė ir G. K. Cassel’is. Toliau C. F. Bickerdike aptarė pusiausvyros s¹lygas, būtinas darant prielaid¹ apie nesocialistinź ekonomik¹, kurioje vyksta asmeninis taupymas, ir ivadas pateikė visikai R. Harrod’o Esė apie dinaminź teorij¹ dvasia. Pa˛ymėtina, kad pastarasis niekada nepateikė nuorodų į C. F. Bickerdike darbus, nors to lyg ir buvo galima tikėtis i nuolatinio The Economic Journal, kuriame C. F. Bickerdike daugiausia spausdino savo veikalus, skaitytojo, o vėliau ir redaktorius Ko gero, raant akinančioje J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos viesoje, kiti ekonominės minties vingiai ir smulkesnės praeities figūros laikinai liko u˛temdytos.

Tačiau grį˛kime prie vedų mokyklos. Dėmesys kapitalistinės ekonomikos raidos vidiniams nestabilumui E. Lundberg’o knyg¹ suartina j¹ su metais anksčiau publikuota J. M. Keynes’o knyga Bendroji u˛imtumo, procento ir pinigų teorija. Negana to, kaip pastebėjo J. Schumpeter’is, E. Lundberg’o darbe „iuolaikinio keynesizmo makrodinaminės ir mikrodinaminės aknys irykintos daug geriau, nei paties Keynes’o veikale“.

Gilėjant krizei ir toliau plėtojantis depresijai, vedų ekonomistai pradėjo vis daugiau dėmesio teikti valstybinio reguliavimo problemoms. 1937 m. vedijoje buvo sukurtas konjunktūrinis institutas, kurio tyrimų vadovu buvo paskirtas E. Lundberg’as. (Kartu su juo bei I. S. Svennilson’u čia tyrimus vykdė ir G. K. Cassel’io studentas Gosta A. Bagge (1882–1951 m.), parengźs labai originali¹ disertacij¹ apie pusiausvyr¹ darbo rinkoje, bendravźs su daugeliu Stokholmo mokyklos atstovų, bet taip ir likźs jų nepripa˛intas). E. Lundberg’as pasisakė prie tiesioginį valstybės kiim¹si į ekonomik¹ siekiant atkurti pusiausvyr¹. Leistinu reguliavimo instrumentu jis laikė fiskalinź politik¹ (poveikį per mokesčių ir biud˛etinź sistem¹) ir kredito-pinigų politik¹ (poveikį per bankų sistem¹), teikdamas pirmenybź pastarajai. Pagal bendr¹ K. Wicksell’io koncepcij¹ ūkinės konjunktūros reguliavimo pagrindiniu įrankiu vedų mokyklos atstovai laikė poveikį skolinamo procento rinkos normoms. Ypač detaliai ie klausimai nagrinėti minėtoje G. Myrdal’io knygoje Pinigų pusiausvyra. Prabėgus metams nuo ios knygos pasirodymo vokiečiu kalba J. R. Hicks’as įvertino j¹ kaip „aukčiausios kokybės indėlį į prekybinio ciklo reguliavimo problemos tyrim¹“. G. Myrdal’is siūlė aktyvinti fiskalinź politik¹ Did˛iosios depresijos įveikimui. Jis pasisakė u˛ depresijos ir krizės laikotarpiu susidariusio deficito dengim¹ atitinkamu po depresijos sekančio pakilimo periodo biud˛eto pertekliumi.

Tačiau jau XX a. ketvirtojo deimtmečio prad˛ioje irykėjo kredito-pinigų reguliavimo ribotumai: daugelio alių centrinių bankų, tarp jų vedijos banko, vykdoma „pigių pinigų“ politika negalėjo ivesti kapitalistinź ekonomik¹ i 1929–1933 m. krizės gniau˛tų. Tai aikiai atsispindėjo G. Myrdal’io knygoje (ypač ie akcentai stiprūs anglikajame leidime, pasirod˛iusiame XX a. ketvirtajame deimtmetyje). Kadangi ryys tarp, viena vertus, piniginės pusiausvyros ir, kita vertus, gamybos ir apimčių mastų, pasi˛ymi nevienareikmiu pobūd˛iu, kredito-pinigų politika gali pasirodyti nepakankamai veiksmingu reguliavimo instrumentu.

Pastebėtina, kad vedų mokyklos klestėjimas apima XX a. treči¹-ketvirt¹ deimtmečius. Be to, net ir trumpa E. Lindahl’o, G. Myrdal’io E. Lundberg’o ir B. Ohlin’o po˛iūrių ap˛valga rodo, kad pusiausvyrinės situacijos analizės ankstesnių statistinių metodų ribotumas ypač irykėjo per vis¹ kapitalizmo istorij¹ pačios giliausios ir ˛iauriausios krizės ir tolesnės ilgos depresijos s¹lygomis. Kartu su J. B. Say’aus dogma buvo atmestas ir primityvus santykio tarp taupymo ir investicijų aikinimas, pagal kurį kiekvienu momentu jie turi sutapti vienas su kitu. Būtent vedų mokyklos atstovai pirmieji isamiai ianalizavo kai kurias disproporcijas, irykėjusias skolinamo kapitalo rinkoje (jų terminais – skirtum¹ tarp piniginio kapitalo savininkų lūkesčių ex ante ir verslininkų investicinių planų), ir pamėgino įtraukti iuos nepusiausvyrinius procesus į ekonominio ciklo teorij¹. (Apskritai galima teigti, kad, nepaisant skirtingų taupymo ir investicijų apibrė˛imų, J. M. Keynes’as ir Stokholmo mokyklos atstovai sutarė, kad taupo ir investuoja skirtingos ˛monių grupės vadovaudamosi skirtingais kriterijais ir kad verslininkų sprendimai dėl investicijų yra lemiamas veiksnys sukeliantis pokyčius). Tačiau po 1938 m. ˛ymiausių vedų ekonomistų po˛iūriai prarado ankstesnį savitum¹. Dauguma autorių pokario metais paprasčiausiai grį˛davo prie anksčiau suformuluotų savo idėjų.

Iimtis čia būtų institucionalistinėje kryptyje ˛enklų pėdsak¹ palikźs G. Myrdal’is, 1974 m. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje (kartu su F. von Hayek’u), j¹ gavźs u˛ „novatorikus darbus pinigų teorijos ir ekonominių svyravimų teorijos srityse, o taip pat u˛ ekonominių, socialinių ir institucinių reikinių tarpusavio ryio gili¹ analizź“

Po J. M. Keynes’o mirties tapźs, ko gero, ˛ymiausiu pasaulio ekonomistu, G. Myrdal’is buvo Stokholmo universiteto profesoriumi, vedijos vyriausybės patarėju ekonomikos klausimais (1933–1938 m.), parlamento nariu (1934–1936 m., 1942–1946 m.), juodaod˛ių visuomeninės padėties JAV nagrinėjimo tyrimų, vykdomų Karnegio bendrovės, grupės vadovu (1938–1942 m.), vedijos prekybos ministru (1945–1947 m.), banko direktoriumi, planavimo komisijos pirmininku ir tarptautinės organizacijos (Jungtinių Tautų Organizacijos) darbuotoju (1947–1967 m.). Skirtingai nuo daugelio kitų Nobelio premijos laureatų, G. Myrdal’is priskirdavo save prie „institucionalistinių ekonomistų“. I po Antrojo pasaulinio karo pasirod˛iusių G. Myrdal’io darbų ypač iskirtini: Amerikietika dilema: negrų problema ir iuolaikinė demokratija (1944 m.), atlikusi lemiam¹ vaidmenį JAV Aukčiausiajame Teisme 1954 m., kai buvo u˛drausta rasinė diskriminacija valstybinėse mokyklose, Pasaulinė ekonomika (1956 m.) ir Azijietika drama: tautų skurdo tyrimas (1968 m.). Pastarojo veikalo pagrindinė mintis buvo ta, jog norint paskatinti spartų Pietryčių Azijos vystym¹si, vienintelis būdas – riboti gimstamum¹, iplėsti dirbamos ˛emės plotus iri investuoti į sveikatos apsaug¹ bei vietim¹. ie darbai svarbūs ne tiek teoriniu, kiek metodologiniu at˛vilgiu. G. Myrdal’is siekė gauti efektyvias praktines rekomendacijas, empirinei analizei suteikdamas naujus akcentus arba į teorinius modelius įtraukdamas naujus empirinius duomenis.

Kaip minėta, iuo laikotarpiu G. Myrdal’is tyrė problemas susijusias su pagrindinėmis iuolaikinio pasaulio plėtros tendencijomis. Būdamas vyriausybinės komisijos pirmininku, jis pabrė˛davo pasaulinių rinkų subalansuotumo pa˛eidimo pavojų. G. Myrdal’is rekomendavo vedijos vyriausybei įvesti planavimo sistem¹. Jis iskyrė tokias kategorijas, kaip programa ir numatymas Programa jis įvardijo numatom¹ veiksmų plan¹, o numatymu – būsimų įvykių numatym¹ (prognozavim¹). Pastebėtina, kad savu laiku G. Myrdal’is prognozavo didelį planinės ekonomikos stabilum¹ ir pasisakė u˛ prekybos su socialistinėmis alimis (jų tiesa, nepriskirdavo prie „visuotinės gerovės“ visuomenių kaip nedemokratinių dėl jose taikomų privatinės nuosavybės ribojimų) plėtim¹.

Be planavimo klausimų G. Myrdal’is daug dėmesio teikė integracijos problemoms. Knygoje Pasaulinė ekonomika: problemos ir perspektyvos vedų ekonomistas iekojo atsakymo į klausim¹ „kur einame?“. Kitais ˛od˛iais tariant, kieno tikslams ekonomika naudinga ir kieno – ne? Tuo tikslu jis inagrinėjo tarptautinių ekonominių santykių plėtros pagrindines tendencijas ir isiaikino jų kitimo galimybes. G. Myrdal’is pa˛ymėjo, kad iuolaikinėje pasaulinėje ekonomikoje įvyko rimtų pokyčių, susijusių kolonijinės sistemos griūtimi. Jis raė: „1913 m. pasaulis panaiai kaip Periklio laikų Atėnai daugeliu at˛vilgių buvo pavyzdinė civilizacija, – jei u˛mirtume, kad jis neleido savo gėrybėmis naudotis didelei daliai ˛monijos“. Galimybź, kaip įveikti pasaulinius konfliktus, G. Myrdal’is mėgino rasti ekonominės integracijos nacionaliniu ir tarptautiniu mastu procesuose.

Pagal G. Myrdal’io apibrė˛im¹, ekonominė integracija – tai įgyvendinimas senojo galimybių lygybės idealo, skelbto Vakarų. Jo nuomone, ivystytos pramonės alyse, priskirtose prie gerovės valstybių, pasiektas auktas nacionalinės integracijos lygis. Tai įvyko dėl valstybės kiimosi į ekonominį gyvenim¹. Tačiau pasaulinės ekonominės integracijos dar nėra. Negana to, kaip raė G. Myrdal’is, ivystytose alyse nacionalinė integracija vedė link „tarptautinės dezintegracijos“ stiprėjimo. To pagrindine iraika tapo ekonominės nelygybės tarp industrikai isivysčiusių ir silpnai isivysčiusių alių augimas.

G. Myrdal’io nuomone, tarptautinė ekonominė integracija yra galima, jeigu bus suprastas jos būtinumas, ir jei bus sukurtas „tarptautinio solidarumo pagrindas“. Jis manė, kad tarptautiniai santykiai turi ir gali būti reguliuojami politikos priemonėmis. Neesant s¹moningo reguliavimo, stichika pasaulinės ekonomikos raida neivengiamai sukels tolesnį dezintegracijos stiprėjim¹ ar net pasaulinį konflikt¹.

G. Myrdal’io tarptautinės ekonominės integracijos koncepcija buvo grind˛iama komuliatyvinio prie˛astinio ryio analize. Jos pagrind¹ sudaro „socialinėje sistemoje buvimas tokio visų veiksnių tarpusavio ryio, kuriam esant bet koks kurio nors veiksnio pokytis sukelia kitų veiksnių pokyčius [] Dėl tarpusavio poveikio [] visa sistema gauna impuls¹ judėti pradinio pokyčio kryptimi, bet gerokai jį virijant“. Prieingai pusiausvyros teorijai, numatančiai, kad atitinkamos jėgos būtinai sugr¹˛ina sistem¹ į ramybės būsen¹, kumuliatyvinio vystymosi principas į pirm¹ viet¹ ikelia tokius procesus, kurie, kart¹ prasidėjź, sukuria s¹lygas tolimesnei plėtrai.

T¹ patį princip¹ G. Myrdal’is panaudojo tirdamas Azijos silpnai ivystytų alių problemas. io darbo rezultatai buvo pateikti plačiai igarsėjusioje G. Myrdal’io knygoje Azijietika drama: tautų skurdo tyrimas, parengtoje amerikiečių XX am˛iaus fondo u˛sakymu. Joje buvo pasiūlyta io regiono alių atsilikimo, ˛emo gyvenimo lygio, pakankamos pa˛angos nebuvimo prie˛asčių sociologinė koncepcija. Knygos pavadinimas aikiai liudija paslėpt¹ polemik¹ su A. Smith’u G. Myrdal’is pabrė˛ė gilius tyrimų objekto skirtumus tarp mokslininkų, u˛siimančių „trečiojo pasaulio“ problemomis, ir klasikinės politinės ekonomijos atstovų, tyrusių tautų, kurios pirmosios stojo į kapitalistinės plėtros keli¹, ekonomik¹. Analizės tiesioginiu objektu buvo pasirinktos Pietų ir Pietryčių Azijos alys (pirmiausia – Indija, Pakistanas, Ceilonas, Birma, Tailandas, Indonezija, Filipinai, Kambod˛a, Laosas ir Pietų Vietnamas).

Dramos koncepcija gimė neatsitiktinai. Ji atspindėjo ir objektyvų isivadavusių alių vystym¹si, ir subjektyvų „trečiojo pasaulio“ alims ikilusių problemų supratim¹. Tradicinės visuomenės greito persitvarkymo vilčių krizė pasireikė nusivylimu neokeynesistinėmis ir neoklasikinėmis teorijomis. Silpnas alių isivystymas buvo pradėtas vertinti ne kaip greitai įveikiamas blogis, o kaip drama, kurios centrinėmis figūromis tapo „pačios Pietų Azijos tautos ir pirmiausia inteligentija“.

Pagal G. Myrdal’io sociologinź koncepcij¹ visas ių alių bėdas lemia daugiausia archaikos, pasenusių institutų pa˛iūros, persmelkiančias vis¹ socialinio, ekonominio ir dvasinio gyvenimo sistem¹. G. Myrdal’is atriai kritikavo vakarietik¹ po˛iūrį į „trečiojo pasaulio“ analizź. Pastarojo metodologinis netinkamumas pasireikė tuo, kad jis mėgino perkelti ivystytos visuomenės realijas į silpnai ivystyt¹ visuomenź. Praktikoje tai ivirto į anklavinės ekonomikos – europiuotos pramonės siauro sektoriaus, labiau susijusio su u˛sienio, nei vietine rinka – sukūrim¹. U˛tikrinti kapitalo investicijas į prioritetines akas pasirodė daug paprasčiau, nei įvykdyti gilius ir visaapimančius ekonomikos pokyčius. Industrializacijos politikos vykdymas nedavė esminių pozityvių rezultatų, kurie i esmės pakeistų daugumos gyventojų padėtį. Todėl G. Myrdal’is neatsitiktinai kritikavo daugelį ekonominio augimo teorijų, skelbiančių tautų visuomeninio gyvenimo automatiko keitimosi princip¹ ūkio techninės-ekonominės modernizacijos procese. Azijietikos dramos autoriaus po˛iūriu, visiems Pietų Azijos gyventojų sluoksniams būdinga atsakomybės jausmo u˛ elementarios darbo disciplinos laikym¹si, tvarkingumo ir punktualumo nebuvimas. Daugumoje nagrinėtų alių vis dar gajūs prietarai, niekinantis po˛iūris į paprast¹ fizinį darb¹, lėtai reaguojama į visa, kas nauja ir prisitaikoma prie naujovių. Nėra noro eksperimentuoti, verslumo, iniciatyvos. Gyventojų psichologijoje vyrauja paklusnumas vald˛iai, ˛emas ˛monių gebėjimas veikti kolektyviai, verslininkams siekiant sėkmės, lemiam¹ vaidmenį vaidina „ryiai“, leid˛iantys gauti monopolinės ar pusiau monopolinės gamybos ir realizavimo garantijas. Tai jiems u˛tikrina ypač aukt¹ peln¹. Visa tai paraly˛iuoja techninź-ekonominź modernizacij¹, suma˛ina jos rezultatyvum¹ (tokiomis s¹lygomis „vargu ar yra paskatų didinti produktyvum¹ ir tobulinti gamybinius procesus“). Tai galiausiai, lemia atotrūkio tarp pirmaujančių ir atsilikusių alių lygio augim¹.

G. Myrdal’io nuomone, svarbiausi¹ reikmź sėkmingai techninei ir ekonominei plėtrai turi tradicinės visuomenės atsilikusių socialinių ir politinių institutų esminis pakeitimas. Tik kartu ir lygiagrečiai su technine-ekonomine modernizacija imantis priemonių paalinti psichologijoje vyraujančias pasenusias pa˛iūras, galima pasiekti pa˛angos, pakeisti nacionalinius darbo iteklius. G. Myrdal’is siekė įrodyti, kad tik gilios gyventojų skaičiaus augimo kontrolės, tinkamų apdirbimui ˛emių paskirstymo, sveikatos apsaugos ir vietimo reformos gali Pietryčių Azijos alyse u˛tikrinti greit¹ ekonominį vystym¹si ir padėti isprźsti atrias regiono socialines problemas.

G. Myrdal’is manė, kad norint įveikti atsilikim¹ būtina pakeisti darbo ilaidų atlyginimo sistem¹. Reikalas tas, kad Azijos alyse lieka tiesioginis gyvenimo lygio ir naumo ryys, o „[] su pajamų augimu turi padidėti darbinis pajėgumas ir darbo efektyvumas”. Todėl pagrindinź problem¹ G. Myrdal’is į˛velgė ne kapitalo kaupimo normos augime, o gyventojų aprūpinime produktais taip, kad būtų skatinamas intensyvesnis, produktyvesnis darbas.

Įvertindamas politinių institutų vaidmenį jų dalyvavimo iame procese po˛iūriu, G. Myrdal’is darė ivad¹, kad io regiono alių „minktos“ vyriausybės per silpnos, kad įveiktų tai, k¹ jis vadino skurdo kumuliatyvinėmis jėgomis

Taip G. Myrdal’is pamėgino remiantis plačia faktine med˛iaga idėstyti naujos, kaip jis sakė, plėtros „bandomosios teorijos“ principus ir nustatyti santykį tarp veiksnių, u˛tikrinančių atsilikimo likvidavim¹ dėka perėjimo į visapusik¹ pa˛ang¹. G. Myrdal’io ivados ir vertinimai leido vadinti jį „˛valiu pesimistu“, turint omenyje jo idėjose besiderinančias XIX a. liberalizmo ir socialistinių teorijų tradicijas ir gana pesimistinį iuolaikinės jam plėtros vertinim¹. Kita vertus, ekonomikos s¹moningos „socialinės kontrolės“ idėja, taip būdinga visai institucionalistinei-sociologinei krypčiai, buvo perkelta ne tik į nacionalinį, bet ir į planetinį, tarpvalstybinį lygį. G. Myrdal’is net numatė perėjimo nuo „gerovės valstybės“ prie „gerovės pasaulio“ perspektyvas. Jo nuomone, negalima apsiriboti klasinių konfliktų sprendimu atskirose alyse. Juos reikia sprźsti tarptautiniu mastu, siekiant drauge likviduoti prietaravimus tarp industrinių isivysčiusių ir besivystančių alių.

Baigiant G. Myrdal’io vaidmens ekonomikos teorijų plėtrai aptarim¹, dar paminėsime jo darbus metodologijos srityje, nes G. Myrdal’is mėgino nustatyti visuomenės mokslų viet¹ bendroje ˛inių sistemoje. Jis kritikavo grynai ekonominį po˛iūrį į gerovės problemas, nenurodant politinių tikslų, nes „nesuinteresuotas visuomenės mokslas niekada neegzistavo ir logikai negali egzistuoti“. G. Myrdal’io, maniusio, kad neįmanoma i analizės paalinti politinių, normatyvinių ir ideologinių elementų, nuomone, ekonomistams nereikia bijoti atvirai skelbti politinius įsitikinimus ir daryti juos sudėtine tyrimų dalimi, nes ekonomistus, kaip taisyklė, įkvėpia ne tik mokslinis interesas, bet ir siekis tobulinti visuomenź. Juk didieji ekonomistai (T. Malthus’as D. Ricardo K. Marx’as J. M. Keynes’as) visada siūlė savo rekomendacijas politikos srityje. Pa˛intis su amerikiečių institucionalistų darbais tik dar labiau sustiprino G. Myrdal’io įsitikinim¹, kad visuomeninių vertybių problema ekonomikos moksle labai svarbi. Galima teigti, kad socialinio mokslo koncepcija, kurioje vyravo vertės s¹voka, buvo viena i pagrindinių viso jo gyvenimo darbų temų. Be to, jis pabrė˛ė normatyvinių kriterijų svarb¹ socialinėje analizėje. G. Myrdal’io nuomone, „Ypač svarbu socialinź analizź pagrįsti aikiai ireiktais vertinimo kriterijais, o ne prietaraujant bet kokiai logikai, slėpti juos po klaidingomis efektyvumo pretenzijomis“. Kaip ir kiti Wertfreikeit kritikai, G. Myrdal’is beveik visk¹, ko nepriskiriame statistikai, laikė „vertinimu“. Kita vertus, jis teigė, kad neįmanoma atskirti pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos teorijos, ir pretenduoti tai padaryti reiktų savźs apgaudinėjim¹. G. Myrdal’į galima priskirti prie vadinamosios naujos metodologinės tradicijos, pasisakiusios prie grie˛tus reikalavimus laikytis vieningos metodologijos, nes suabejota, kad filosofija pajėgi pateikti tinkamai pagrįst¹ vertinimo kriterijų ir nurodyti patikimiausius būdus teorijai sukurti. ių mokslininkų susidomėjimas metodologija – greičiau susidomėjimas tuo, kaip ekonomistai i tikrųjų pagrind˛ia savo teorijas, kaip ir kodėl vienos teorijos nueina nuo scenos ir yra pakeičiamos kitomis. iems mokymams mokslinio ir nemokslinio pa˛inimo demarkacijos problema toli gra˛u nebuvo svarbiausia. Jie nepagrįstomis laikė perdėtas pretenzijas į objektyvum¹, labai būdingas „pozityviosios tradicijos“ atstovams, pripa˛ino normatyvinių elementų ir, kaip jau buvo minėta, ideologinio turinio neivengiamum¹. Nors pats G. Myrdal’is į˛velgė, kad per pastar¹jį imtmetį ideologijos vaidmuo ekonomikos teorijoje tapo vis labiau ribotas, nors ir nebuvo visikai paalintas.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite K. Wicksell’io suformuluot¹ iteklių efektyvaus paskirstymo (alokacijos) princip¹.

2. Aptarkite K. Wicksell’io indėlį į kapitalo teorij¹ ir jo pasiūlytas s¹vokas kapitalo „plotis“ bei kapitalo „auktis“.

3. Ar sutinkate su tvirtinimu, kad K. Wicksell’io darbuose galima rasti daugelį teiginių, vėliau siejamų su taip vadinam¹ja keynesistine revoliucija ekonomikos teorijoje? Kodėl?

4. Kaip K. Wicksell’is aikino prekybinio ciklo prie˛astis?

5. Aptarkite Wicksell’io efekt¹

6. Kokia K. Wicksell’io kumuliatyvinių (save palaikančių) procesų koncepcijos esmė?

7. Ar K. Wicksell’io kumuliatyvinių procesų teorijai pavyko atsiriboti nuo kiekybinės pinigų teorijos? Jei taip, tai kuria prasme? Ar ji nepriklauso nuo MV PT schemos?

8. Aptarkite K. Wicksell’io suformuluotus fiskalinės politikos sprendimų priėmimo principus ir procedūras.

9. Aptarkite E. Lindahl’io pasiūlyt¹ naudoti nuoseklumų analizź

10. Palyginkite E. Lindahl’io ir K. Wicksell’io po˛iūrius į natūralios procento normos egzistavim¹

11. Kokį vaidmenį savo ekonomikos teorijoje G. Myrdal’is skyrė lūkesčiams „ex ante“ ir lūkesčiams „ex post“? Kodėl?

12. Apibūdinkite B. Ohlin’o indėlį į tarptautinės prekybos teorij¹

13. Aptarkite E. Lundberg’o idėjas panaudojant nuoseklumų analizės metod¹ nepusiausvyrinių situacijų tyrimui.

14. Aptarkite G. Myrdal’io indėlį į Stokholmo mokyklos veikl¹.

15. Aptarkite G. Myrdal’io indėlį į institucionalistinź kryptį ir ekonomikos teorijos metodologij¹.

16. Aptarkite J. R. Hicks o indėlį į ekonomikos teorij¹.

LITERATŪRA

Wicksell K. Lectures on Political Economy [1901, 1906]. Trans. E. Classe, Ed. Lionel Robbins. 2 vols. – London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1934 – 1935, 1967.

Wicksell K. Value, Capital, and Rent [1893]. Trans. S. Frowein, foreword by G. L. S. Sharkle. – London: Holt, Rinehart & Winston, Inc., 1954.

Wicksell K. Interest and Prices [1898]. Trans. R. F. Kahn, introd. B. Ohlin. – London: Macmillan & Co Ltd., 1936

Lindahl E. Studies in Theory of Money and Capital. – London, 1939.

Lundberg E. Studies in the Theory of Economic Expansion. – Stockholm, London: P. S. King, 1937; Oxford: Basil Blackwell, 1955.

Myrdal G. Monetary Equilibrium. – London: Hodge, 1939.

Myrdal G. Population, A Problem for Democracy. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1940.

Myrdal G. An American Dilemma: The Negro Problem and Modern Democracy. 2 vols. – New York: Harper & Row Publishers, 1944.

Myrdal G. The Political Element in the Development of Economic Theory. Trans. R. Streeten. – London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1953.

Myrdal G. An Internation Economy. – New York: Harper & Row Publishers, 1956.

Myrdal G. Development and Underdevelopment. – Cairo: National Bank of Egypt, 1956.

Myrdal G. Economic Theory and Underdeveloped Regions. – London: Gerald Duckworth & Co Ltd., 1957.

Myrdal G. Value in Social Theory. – London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1958.

Myrdal G. Beyond the Welfare State. – New Haven, Conn.: Yale University Press, 196

Myrdal G. Challenge to Affluence. – New York: Random House, Inc., 1963.

Myrdal G. Asian Drama: An Inquiry Into the Poverty of Nations. 3 vol. – New York: Twentieth Century Fund, 1968

Myrdal G. The Challenge of World Poverty: A World Anti-poverty Program Outline. – New York: Pantheon, 1970.

Ohlin B. G. Interregional and International Trade. – Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1933; 1967.

Hicks J. R. Value and Capital. – Oxford: Clarendon Press, 1939.

Lundgren E. Economics in Modern Sweden. – Washington D. C., 1957.

Uhr K. The Economic Doctrines of Knut Wicksell. – Berkeley, CA: California University Press, 1960.

Gardlund T. The Life of Knust Wicksell. – Sockholm: Almqvist & Wiksell, 1958.

Helm D. The Economics of John Hicks. – Oxford: Clarenon Press

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Blackwell, 1989. – P. 60; 68; 154; 155; 191; 224; 255.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 590-593; 595-597.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 198-203; 216-218.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 269-273.

Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. – Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. – P. 251-288.

Hansson B. J. The Stockholm School and the Development of Dynamic Method. – London: Croom Helm, 1982.

Jonung L. (ed.). The Stockholm School of Economics. Revisited. – Cambridge: Cambridge University Press, 1991.

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1811
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VED-STOKHOLMO-MOKYKLA82475.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VED-STOKHOLMO-MOKYKLA82475.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/VED-STOKHOLMO-MOKYKLA82475.php">VEDŲ (STOKHOLMO) MOKYKLA</a>

VEDŲ (STOKHOLMO) MOKYKLA

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul:

VEDŲ (STOKHOLMO) MOKYKLA