Verslininko, verslumo ir verslo samprata

Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir padaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. Verslininkas – žmogus, pasižymintis iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius.

1980 m. K. Vesperis versliniką apibūdino ekonomisto, psichologo, kitų verslininkų ir politiko požiūriu. Ekonomisto požiūriu, verslininkas – tai tas, kuris sujungia priemones, darbą, medžiagas ir tokiu būdu, kad jų vertė išaugtų. Tuo pačiu įneša pokyčius, kuria naujoves, keičia nustatytą tvarką. Psichologo požiūriu, verslininkas – tas, kuris įgyvendina tam tikrus motyvus, išbandyti ką nors naujo, įtvirtinti asmenybę arba įgyti savarankiškumo. Kitų verslininkų požiūriu – jis gali kelti grėsmę, tapti pavojingu varžovu ar partneriu, tiekėju, pirkėju arba paprastu žmogumi, turinčiu idėjų, į kurias būtų galima investuoti pinigus. Politiko požiūriu – verslininkas, kuris gausina nacionalinį turtą, suranda geresnį išteklių naudojimo būdą, nuostolių mažinimo būdą, sukuria naujas darbo vietas.

Verslumas yra įgimtos ir įgytos žmogaus savybės leidžiančios jam novatoriškai mąstyti ir aktyviai bei rizikingai veikti. Verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus sugebėjimas sujungti kapitalą, darbą, gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti novacijas, rizikuoti savo turtu, siekiant pelno.

Verslininkui būtini sugebėjimai ir žinios:

1. Nuodugnus verslininkystės esmės ir turinio suvokimas, gebėjimas atskirti realius faktus nuo gandų ir perdėto verslininkystės vaizdavimo
2. Realus gyvenimo reiškinių, buitinių situcijų bei socialinės ekonomikos vertinimas
3. Menas numatyti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus
4. Profesionali orientacija ir racionali ekonominė elgsena, optimalių sprendimų priėmimas tikimybiškai neapibrėžtomis ūkininkavimo sąlygomis
5. Naujų gamybinių ir komercinių idėjų kėlimas ir organizavimas
6. Objektyvus naujų idėjų perspektyvumo vertinimas
7. Teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai naujų verslo įmonių steigimo klausimais
8. Mokėjimas valdyti mažas verslo įmones
9. Profesionalus nešalikas savo veiklos rezultatų vertinimas
10. Objektyvi išorinės socialinės ekonominės aplinkos analizė
11. Ūkinių veiksmų ir ekonominės elgsenos vertinimas etikos ir moralės požiūriu
12. Mokėjimas sudarinėti sutartis
13. Gebėjimas užmegzti partneriškus kontaktus, vesti derybas
14. Išmanymas ir gebėjimas įsigyti viską kas lemia sėkmingą gamybinę ar komercinę veiklą, užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą

Bendriausia prasme verslas traktuojamas, kaip ūkinė veikla, kuri apima prekių gamybą (paslaugų tiekimą) ir komerciją (pirkimą – pardavimą), konkreti ūkininkavimo sfera, forma. Jo plėtojimas – tai privatinės nuosavybės, kuri yra asmenybės, jos sugebėjimų, gerovės kilimo, veržimosi į ekonominę (bei politinę, pilietinę) laisvę prielaida, gausinimas. Verslininkystė suprantama kaip platesnė sąvoka nei verslas: kaip veiklos reiškinys. Verslas yra konkreti verslininkystės pasireiškimo šaka.

Verslininkystė – specifinės ūkinės veiklos procesas kuomet asmuo pasikliaudamas savo verslumu, situacijos palankumu, įsitikinimu savo sėkme ir prisiimdamas finansinę, moralinę bei socialinę atsakomybę suformuoja naują, pelningą, ir vartotojams naudingą verslo idėją, įkuria įmonę projektui įgyvendinti bei užtikrina tolesnį įsteigtos įmonės sėkmingą veikimą.

Ekonominė verslo struktūra

Ekonominę verslo struktūrą įmonėje sudaro komercija ir gamyba. Gamybos ir komercijos sąveikos problema sudėtinga, nes sunku iš anksto nustatyti tikslią prekių paklausą.

Apie gamybos ir komercijos santykį įmonėje iš dalies galima spręsti pagal jos išlaidų struktūrą. Jeigu įmonės išlaidų struktūroje didelę dalį sudaro išlaidos darbuotojų apmokėjimui bei naudojamų įrenginių nusidėvėjimui, medžiagų ir žaliavų pirkimui, tai įmonės veikla yra gamybinės krypties.

Jeigu įmonės išlaidų struktūroje vyrauja išlaidos žaliavoms ir medžiagoms pirkti ir palyginti mažai tolesniam jų perdirbimui, tai įmonėje ryškesni komercinės veiklos požymiai.

Verslas ekonomine prasme:

Verslas – ūkinė ekonominė veikla, apimanti materialinių gėrybių ir paslaugų/prekių gamybą ir jų paskirstymą t.y. jų pirkimą bei pardavimą (komerciją), taip pat gamybinės ir komercinės veiklos tarpusavio sąveikos ryšius.

Komerciją sudaro:

įmonei reikalingų gamybos išteklių pirkimas atitinkamoje rinkoje

pagamintų gaminių ir paslaugų pardavimas tam tikroje rinkoje

Apibūdinant verslininkystės struktūrą šalyje visas verslo šakas reikėtų sąlygiškai suskirstyti į grupes:

Tos verslo šakos, kuriose gaminami gaminiai ir teikiamos mokamos paslaugos rinkai

Tos verslo šakos, kuriose vyrauja komercija arba prekių pirkimas ir pardavimas.

Ekonominiai verslininkystės principai

Verslininkai siekdami sėkmingo verslo turėtų vadovautis šiais principais:

Pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija

Prekių mainų abipusė nauda, prekės pirkėjui ir pardavėjui

Pelno siekis

Gamybinės/Komercinės veiklos paslaptis

Ekonominė verslo rizika

Visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus

Neperžengimas ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini

Prekės – pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė

Verslo organizacijos (įmonės)

LR įmonių įstatyme yra: ”įmonės yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka, tam tikrai ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiagų, daiktinių, finansinių ir materialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.” Kiekviena įmonė vienija tam tikrą darbuotojų kolektyvą, turi savo žinioje priemones, medžiagas, žaliavas, vykdo gamybos ar paslaugų tiekimos procesus. Įmonės, kaip teisinis subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.

Aktyvai – konkrečiam subjektui priklausantis fizinis turtas (žemė, gamybiniai pastatai, įrengimai), finansinės vertybės (pinigai, obligacijos, akcijos) bei turtinės teisės (patentai, autorinės teisės) turinčios ekonominę vertę.

Verslo šaka – tai ūkiniai ekonominiais ryšiais tarpusavyje susijusių verslo subjektų (įmonių), gaminančių giminingus gaminius arba teikiančių panašias paslaugas, visuma.

Vadybos požiuriu kiekviena įmonė yra organizacija, kuri yra:

socialinė grupė, nes ji suburia žmones ir organizuoja jų darbą

gaminanti gaminius ar teikianti paslaugas ir paskirstanti uždirbtas pajamas

atvira aplinkai, berndraujanti su valstybės institucijomis, kitomis įmonėmis

Įmonė kaip organizacija atitinka šiuos kriterijus:

ji yra socialinė grupė, nes čia susiburia žmonės, turintys bendrą tikslą

ji yra racionaliai sutvarkyta grupė, kiekvienas žino kokius darbus reikti nuveikti, už ką jis atsako, kas yra vadovas, o kas pavaldinys

ji yra pastovi grupė, nes gamybos priemonės, kurias ji nusipirko, tarnauja ilgai, o siekiami tikslai neįgyvendinami akimirksniu

Įmonė yra ekonominė, ūkinė ir savarankiška organizacija:

kaip ekonominė organizacija, ji skaičiuoja visas savo išlaidas ir pajamas, bei siekia pelno

įmonė yra nepriklausoma. Daugelį uždavinių ji sprendžia pati. Ką gaminti? Iš ko gaminti? Kam ir po kiek parduoti? Kokio dydžio atlyginimą mokėti?

Vadybos požiūriu dažnai įmonė apibūdinama kaip gaminanti gaminius ar teikianti paslaugas, techniniu, organizaciniu, ekonominiu požiūriu – vientisa sistema.

Įmonės partneriai:

o       skolintojai

o       tiekėjai

o       darbuotojai

o       akcininkai

o       klientai

o       valstybės institucijos

Mokesčiai

Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato Seimas, o juos ima atitinkamos žinybos arba sumokami pagal deklaracijas, taip pat mokesčių nustatymo metodai ir principai.

Mokesčiai – tai valstybės imami juridinių ir fizinių asmenų privalomieji mokėjimai.

Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės tarpusavio santykių yra tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai yra nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, kurie yra sumokami per prekių kainas įtraukus juos į tarifus. Prekių ir paslaugų savininkas parduodamas jas gaunas mokestines sumas, kurias privalo pervesti valstybei.

Mokesčio turinį nusako jo elementai. Kiekvienas mokestis turi šiuos elementus:

o       mokesčio subjektas – mokesčio mokėtojas, juridinis ar fizinis asmuo, kuriam valstybės uždėta prievolė sumokėti mokestį.

o       mokesčio objektas – priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). Dažnai ir mokesčio pavadinimas priklauso nuo objekto (žemės, pajamų mokestis).

o       mokesčio šaltinis –subjekto pajamos (darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, renta) iš kurių mokamas mokestis.

o       apmokestinimo vienetas – objekto mato vienetas.

o       mokesčio tarifas – mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Procentais išreikštas tarifas vadinamas kvota.

o       mokesčio suma – suma, kuria sumoka subjektas už vieną objekto vienetą.

o       mokesčio lengvatos – visiškas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčio sutinkamai su veikiančiu įstatymu.

Akcijos

Akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriais, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Akcijos gali būti materialios (atspausdinti dokumentai) ir nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose)

Akcijos skirtomos į rūšis:

pagal disponavimo būdą į:

o       vardines

o       pareikštines

Pareikštinės (nematerialiosios) akcijos savininkas yra asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita.

pagal suteikiamas teises į:

o       paprastąsias

o       privelegijuotąsias

Paprastųjų akcijų savininkų turtinės teisės į dividendą ir likviduojamos bendrovės turto dalį gali būti įgyvendintos tik po to, kai yra įgyvendintos priveligijuotųjų akcijų savininkų turtinės teisės. Paprastajai akcijai dividento dydis iš anksto nenustatomas ir negarantuojamas, privilegijuotajai akcijai mokamas iš anksto nustatyto dydžio dividendas.

Privilegijuotųjų akcijų savininkai dažniausiai neturi balso teisės akcininkų susirinkime.

Privilegijuotoji akcija su kaupiamuoju dividentu – garantuoja savininkui nurodytą dividentą. Stokojant lėšų, neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Privelegijuotos akcijos su nekaupiamuoju dividentu neišmokėtas dividentas negali būti perkeltas į kitus finansinius metus.

Darbuotojų akcijos yra bendrovės darbininkams lengvatinėmis sąlygomis parduotos ar kitaip perduotos vardinės akcijos.

Specialiosios akcijos yra paprastosios vardinės akcijos, suteikiančios valstybei ar savivaldybei papildomų neturtinių teisių (vetuoti visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus dėl bendrovės reorganizavimo, likvidavimo, pasisakyti akcininkų susirinkimo metu, šaukti akcininkų susirinkimus).

UAB akcijos gali būti tik vardinės.

Dividendas – akcinės bendrovės pelno dalis, kurią ji nustatytu laiku išmoka savo akcininkams. Dividendų suma sudaro bendrovės paskirstytą pelną.

Obligacija – vertybinis popierius, kurio savininkui įsipareigojama periodiškai mokėti nustatyto dydžio palūkanas, o atėjus nustatytai datai – grąžinti sumokėtus pinigus. Obligacijas išleidžia valstybė arba bendrovės.

Dotacija – valstybės duodama įmonėms pašalpa nuostoliams padengti arba kitiems tikslams.

Kapitalas – finansiniai ir materialiniai ištekliai prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.

Turtas = Savininkų nuosavybė + Skolinta nuosavybė (trumpalaikės, ilgalaikės skolos)

Ilgalaikis materialusis turtas – verslo įmonės pastatai, statiniai, ir mašinos, transporto priemonės, kiti įrengimai, įranga ir įrankiai, kitas materialusis turtas.

Trumpalaikis materialusis turtas – verslo įmonės ne ilgiau kaip vienerius metus naudojamos atsargos (žaliavos, medžiagos, komplektavimo gaminiai, nebaigta gaminti produkcija, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos parduoti, išankstiniai apmokėjimais), grynieji pinigai sąskaitos, kasose bei kt.

PS.: Labai daug temų praleista