XIX A. PIRMOSIOS PUSĖS EKONOMINĖ MINTIS

XIX A. PIRMOSIOS PUSĖS EKONOMINĖ MINTIS

Pagrindinės sampratos:

Mainų koncepcija. Rinkos ūkis. Apyvartos sfera. Gamybos išlaidų teorija. Trinarė formulė. Susilaikymas. Susilaikymo teorija. Darbininko ir kapitalisto auka. Renta. Paskutinės valandos teorija. Paslauga. Verslininkas. Harmonijos (darnumo) teorija. Atidėjimas. Paskirstymo ir kaupimo dėsnis kapitalizmo s¹lygomis. Procentas. Klasinių interesų harmonijos (darnos) teorija. Darbo užmokesčio produktyvi teorija. Pajamų paskirstymo dėsnis.

Pagalbinės sampratos:

Vulgarioji politinė ekonomija. Fritreideristinė ir reformistinė liberalizmo tendencijos. Neribojama konkurencija. Protekcionizmo sistema.

XIX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmečiuose Anglijoje ir Prancūzijoje baigėsi kapitalizmo formavimosi procesas. Šiose šalyse buržuazija išsikovojo politinź valdži¹. 1825 m. pramonė išgyveno pirm¹j¹ ekonominź krizź, sugriovusi¹ viltis apie kapitalistinės santvarkos neprieštaringum¹. Tai turėjo didelį poveikį klasikinei politinei ekonomijai. Ekonomistai savo tyrimų centr¹ vis labiau perkėlė iš gamybos srities į apyvartos sritį.

Nuo tada iki šių dienų ekonominė mintis grindžiama vadinam¹ja mainų koncepcija, o pats ūkis imtas vadinti rinkos ūkiu. Šios koncepcijos pagrind¹ sudaro apyvartos sferos primatas lyginant su visomis visuomeninio gyvenimo sritimis. Marksistinėje literatūroje šios koncepcijos atstovai buvo įvardinti kaip vulgarieji ekonomistai, o to laikotarpio politinė ekonomija gavo vulgariosios politinės ekonomijos pavadinim¹.

Mainų koncepcijos atstovai ekonomines kategorijas traktavo taip, kaip jos pasireiškia apyvartos sferoje, visuomenės paviršiuje. Šio periodo ekonomistų atsitraukimas nuo gamybos proceso analizės apsprendė jų atsisakym¹ darbinės vertės teorijos. Jie išsikėlė sau uždavinį pirmiausiai paneigti D. Ricardo pelno teorij¹ ir jos pagrind¹ – darbinės vertės teorij¹. Jai buvo priešinta iš A. Smith’o perimta gamybos išlaidų teorija. Šiuo pagrindu ekonomistai savotiškai traktavo pelno, procento, rentos, darbo užmokesčio prigimtį. Jie iškėlė nuostat¹, kad peln¹ ir procent¹ pagimdo kapitalas, rent¹ – žemė, o darbo užmokestį – darbas. Ši¹ „trinarź formulź“ naudojo ir vėlesnių kartų ekonomistai.

XIX a. pradžioje įvyko dar vienas svarbus įvykis, turėjźs poveikį ekonominės minties raidai. Liberalizmo šalininkai vis dažniau susidurdavo su sudėtingu pasirinkimu tarp tikėjimo visagale laisva konkurencija ir visuomenės gerovės siekio. Būtent šiuo laikotarpiu liberalizme išryškėjo dvi tendencijos. Vienai iš jų – radikaliai, ar fritreideristinei (nuo angl. free trade – laisva prekyba), – pagrindiniu dalyku tapo laisvos verslininkystės ir valstybės nesikišimo į ekonomik¹ principai; kitai – reformistinei – kursas į liberalių vertybių derinim¹ su aktyviu valstybės vaidmeniu sprendžiant socialines problemas.

Svarbu pabrėžti dar vien¹ aspekt¹. Visa XIX a. ekonominių teorijų istorija – tai pirmiausia A. Smith’o veikalo nagrinėjimas ir kritika. Ir tai, ko gero, geriausiai rodo Tautų turto vertź. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, didesnio pagyrimo ir būti negali. Ištis¹ šimtmetį ekonominių idėjų istorija buvo tarsi suaugusi su A. Smith’o veikalu. Tiek šalininkai, tiek priešininkai laikė jį savo tyrinėjimų išeitiniu tašku. Vieniems rūpėjo jį tźsti, plėtoti, taisyti, kitiems – dr¹siai ir atkakliai ginčyti pagrindines A. Smith’o teorijas. Tačiau visi tacitu consensu sutiko, kad politinės ekonomijos mokslas prasidėjo A. Smith’u ir nėra reikalo šio mokslo ištakų ieškoti dar ankstyvesniuose laikuose. Faktiškai, sukūrźs tarpusavyje susijusių teorijų viening¹ kompleks¹, A. Smith’as nubrėžė t¹ rib¹, nuo kurios dabar turėjo (ir galėjo) atsispirti kitų kartų ekonomistai. Taip A. Smith’o veikalas tapo tuo kertiniu akmeniu, nuo kurio į įvairias puses nusidriekė tolesnių ekonominių tyrinėjimų gijos. Ekonomikos mokslas – didelė ir vandeninga A. Smith’o upė – išsišakojo į atskirus upelius ir užutekius, didelius ir mažus, vietomis susiliejančius ir vėl išsiskiriančius, bet vis dėlto, kiekvienas iš jų pragraužė sav¹j¹ vag¹.

5.1.1. N. Senior’o ekonominės idėjos

Poskyrio pradžioje aptarsime žymiausius šio laikotario ekonomistus Anglijoje.

1. T. Malthus’as (1766–1834 m.) – jo indėlį į ekonomikos teorij¹ aptarsime atskirame skyriuje.

2. Škotas James’as Mill’is (1773–1836 m.) – pastarasis buvo anglų politinės ekonomijos klasiko John’o S. Mill’io tėvas bei vienas iš Londono universiteto įsteigėjų. Šis ypač plačių intelektinių sugebėjimų žmogus į ekonominės minties istorij¹ kaip „mažasis klasikas“. Įdomu, kad J. Bentham’o utilitarizm¹ perėmźs batsiuvio sūnus J. Mill’is, kai jį sutiko D. Ricardo 1808 m., buvźs vos suduriantis gal¹ su galu žurnalistas, darbinź vertės teorij¹ traktavo gerokai plačiau nei D. Ricardo. Pastarajam J. Mill’is yra padarźs nemaž¹ įtak¹. (J. Bentham’as gyrėsi: „Aš esu J. Mill’io dvasinis tėvas, o J. Mill’is – D. Ricardo dvasinis tėvas“.) Savo veikale Politinės ekonomijos elementai (1821 m.), išleistame skleisti D. Ricardo idėjas ir tapusiame pirmuoju ekonomikos teorijos vadovėliu, jis teigė, kad ne tik gyvasis, bet ir sukauptas, gamybos priemonėse įdaiktintas darbas sukuria vertź. Brandinamas vynas brangesnis už jaun¹, nes prie jo vertės prisideda sukauptas darbas, įkūnytas rūsiuose, statinėse ir pan., vaizdingai teigė mokslininkas. Remdamasis šiuo požiūriu, J. Mill’is savo teorijoje vaizdavo darbinink¹ ir kapitalist¹ kaip sukuriamo produkto bendrasavininkius. Anot J. Mill’io, darbo užmokestis – tai atpildas (piniginis ekvivalentas) darbininkui iš kapitalisto už tiesioginį gyv¹jį darb¹, o pelnas – tai pagaminto produkto dalis, tenkanti kapitalistui už kapitale įkūnyt¹ darb¹. Taip buvo panaikinamas prieštaravimas tarp pelno ir darbo užmokesčio, kuris tam tikru mastu dar egzistavo D. Ricardo sistemoje. Savo praktinėse išvadose iš rentos teorijos J. Mill’is žengė toliau už savo mokytoj¹ D. Ricardo, reikalaudamas valstybei mokesčių keliu pasisavinti žemės rent¹ (tiksliau, būsim¹ jos prieaugį), t. y. faktiškai siekė žemės nacionalizacijos. Jis tapo žemės nacionalizacijos doktrinos pirmtaku. J¹ vėliau skelbė H. Gossen’as, H. George’as, L. Walras’as ir žymus anglų gamtininkas A. R. Wallace’as, 1882 m. pradėjźs kampanij¹ už žemės nacionalizacij¹ ir išleidźs knyg¹ Žemės nacionalizacija, jos reikalingumas ir tikslai. Taip pat pažymėtina, kad J. Mill’is dar 1808 m. išleido antifiziokratinį traktat¹ Komercijos gynimas, kuriame, greta visa kito, buvo išsakyta idėjos už. Say’aus dėsnį (tiesa, neaišku, ar šios idėjos J. Mill’is priėjo savarankiškai, ar buvo veikiamas J. B. Say’aus knygos).

3. Edinburgo universitet¹ baigźs (čia jam dėstė John’as Leslie’is, su juo draugystė nenutrūko vis¹ gyvenim¹) ir 1828 m. tapźs naujai įsteigto Londono universiteto profesoriumi škotas John’as Ramsay’us McCulloch’as (1789–1864 m.) savo pažiūrų griežtumu pralenkė D. Ricardo ir J. Mill’į. Jis tapo pirmuoju profesionaliu ekonomistu ta prasme, kad gyveno vien tik iš šios srities dėstymo ir mokslinių straipsnių rašymo ir tai darė tikrai neblogai, nes mirdamas paliko 16000 svarų. J. R. McCulloch’as žengė toliau už J. Mill’į. Akstinas pasisakyti buvo tai, kad pagrindinis D. Ricardo vertės teorijos oponentas Samuel’is Bailey’is (1791–1870 m.) kritikuodamas darbinės vertės teorij¹ 1825 m. paskelbtoje Kritinėje disertacijoje apie vertės prigimtį, matavim¹ ir priežastis, kritikavo pači¹ „absoliučiosios vertės“ idėj¹. Anot jo, galima kalbėti tik apie „santykinź vertź“, koncepcij¹, kuri nereiškia nieko pozityvaus ar savotiško, bet vien tik kiekybinį dviejų gėrybių, kurios tapo mainų objektu, s¹ryšį. Todėl S. Bailey’is pabrėžė pasiūlos ir paklausos jėgų svarb¹ santykinių verčių formavimo procese bei atkreipė dėmesį į naudingum¹ aiškinant vertės fenomen¹. J. R. McCulloch’as, nors ir pripažindamas darb¹ vertės šaltiniu, savo pagrindiniame veikale Politinės ekonomijos pagrindai (1825 m.), išleistame dėl S. Bailey’io atakos prieš D. Ricardo darbinės vertės teorij¹, darb¹ traktavo kaip veiklos ar operacijų rūšį, neatsižvelgiant į tai, atlieka jį žmonės, mašinos, gyvuliai ar gamtos jėgos, t. y. kaip darb¹ įvardijo net gamtos jėgų poveikį. J. R. McCulloch’o aiškinimu, pelnas buvo traktuojamas kaip dalis vertės, sukurtos sukaupto darbo, t. y. kapitalo „darbu“. 1826 m. išleistame veikale Esė apie aplinkybes, lemiančias užmokesčio norm¹ jis teigė, kad ilgu laikotarpiu nei slopinimas iš darbdavių pusės, nei profs¹jungų veikla neturės poveikio atlyginimams. Pažymėtina, kad 1845 m. J. R. McCulloch’as išleido Traktat¹ apie apmokestinimo principus ir praktinį poveikį bei finansavimo sistem¹, tapusį pirmuoju darbu, skirtu atskirai temai – visuomenės finansavimui.

4. J. S. Mill’is (1806–1873 m.), laikomas pagrindiniu liberalaus reformizmo ideologu ir klasikinės mokyklos užbaigėju. 1848 m. išėjo jo pagrindinis veikalas Politinės ekonomijos pagrindai, kuriame jis rašė, kad „laimei, aptariant vertės dėsnius nebeliko nieko, k¹ turėtų išsiaiškinti dabartiniai ar bet kurie kiti ateities autoriai. Šio dalyko teorija yra užbaigta“;

5. N. Senior’as (1790–1864 m.).

Šiame poskyryje plačiau aptarsime Oksfordo universiteto profesoriaus Nassau William’o Senior’o, raginusio politinėje ekonomijoje atsisakyti bet kokio kompromiso su socialinėmis sistemomis ir reformomis, ekonomines idėjas.

Gyvenimo kelias. N. Senior’as gimė Berkšyre Durnfordo vikaro šeimoje. Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. N. Senior’o motina buvo Barbadoso generalinio advokato duktė. Šio mokslininko vardas yra ispaniškas, nes jo senelis emigravo iš Ispanijos. N. Senior’as mokėsi Etone (čia jo korepetitoriumi buvo John’as Sumner’is, vėliau tapźs Kenterberio vyskupu), vėliau Oksforde, kur 1815 m. baigė šio universiteto teisės fakultet¹ ir nuo 1825 m. jame buvo Drummond’o profesoriumi, vadovaudamas politinės ekonomijos katedrai – pirmajai katedrai Anglijoje tokiu pavadinimu. Drummond’o profesoriumi jis buvo išrinktas du kartus: 1825–1830 m. ir 1847–1852 m. O pati katedra buvo įsteigta bankininko Henry’io Drummond’o, T. Malthus’o kaimyno Alburyje, maniusio, kad perspektyvūs šalies ateities lyderiai Oksforde turi turėti tokias pačias galimybes studijuoti politinź ekonomij¹, kaip ir būsimi Rytų Indijos bendrovės darbuotojai. Henry’is Drummond’as, įsteigdamas politinės ekonomijos katedr¹ Oksfordo universitete, numatė dvi s¹lygas: paskyrimas buvo tik penkeriems metams ir pretendentas turėjo būti baigźs Oksfordo universitet¹. 1857 m. N. Senior’ui nebepavyko treči¹ kart¹ tapti Drummond’o profesoriumi. Dar paminėtina, kad 1831 m. N. Senior’as buvo paskirtas politinės ekonomijos profesoriumi Karaliaus koledže Londone, tačiau anglikonai, įsiutinti jo simpatijų katalikams, greitai profesorių pakeitė.

Jei laikysime A. Smith’o Tautų turto išleidim¹ 1776 m. laikysime ekonomikos teorijos kaip atskiros disciplinos „gimtadieniu“, besiskleidžiantis politinės ekonomijos mokslas buvo tik penkiasdešimties metų, kai N. Senior’as išleido savo Politinės ekonomijos įvadinź paskait¹ (1827 m.) – pirm¹jį drovų ekonomikos metodologijos problemų aptarim¹, kurį jis po dešimtmečio išvystė ir praplėtė savo pagrindiniame darbe Politinės ekonomijos mokslo apybraižos (1836 m.), pirm¹ kart¹ išleistame kaip straipsnis Encyclopedia Metropolitana ir apėmusiame jo paskaitas Oksfordo universitete šia tema. 1837 m. pasirodė kitas svarbus N. Senior’o veikalas – Laiškai apie fabrikų įstatymus.

Ekonomikos teorija. N. Senior’as buvo pirmasis, pateikźs idėjos, kad mokslinė ekonomikos teorija iš esmės grindžiama „tik keletu pagrindinių teiginių“, aiški¹ formuluotź, ir sumažino juos iki keturių: 1) hedonistinis – kiekvienas asmuo trokšta maksimizuoti turt¹, esant mažiausiai galimai aukai (ši prielaida, aišku, buvo sudėtinė ekonomikos teorijos dalis gerokai anksčiau, nei N. Senior’as pateikė sav¹j¹ formuluotź, bet jis į turto samprat¹ įtraukė ne tik medžiagines gėrybes, bet ir paslaugas); 2) gyventojų skaičius linkźs didėti greičiau nei lėšos pragyvenimui (tai susisiekia su T. Malthus’o teiginiais, nors N. Senior’as nepritarė populiariai doktrinai, kad gyventojų skaičius linkźs didėti greičiu nei Žemės maisto tiekimo potencialas); 3) darbas dirbant su mašina gali teikti teigiam¹ gryn¹jį produkt¹ (šis tvirtinimas tapo N. Senior’o didėjančios gr¹žos pramonėje koncepcijos pagrindu); ir 4) žemės ūkyje pasireiškia mažėjanti gr¹ža.

N. Senior’as stengėsi atskirti politinź ekonomij¹ nuo visų moralinio pobūdžio klausimų, norėdamas padaryti ekonomik¹ tiksliuoju mokslu. Todėl jis, J. A. Schumpeter’io žodžiais tariant, gali būti laikomas pirmuoju ekonomikos teorijos „grynuoju teoretiku“ bei vienu iš ekonominės krypties, kuri dabar vadinama „gryn¹ja ekonomikos teorija“, plėtotojų. N. Senior’o, ekonomikos teorij¹ apibrėžusio kaip „moksl¹, nagrinėjantį turto prigimtį, gamyb¹ ir paskirstym¹“, veikaluose pirm¹ kart¹ sutinkame dabar labai įprast¹ ekonomikos teorijos skirstym¹ į gryn¹jį ar griežtai pozityvinį moksl¹ ir į negryn¹jį bei įgimtai normatyvinį ekonomikos teorijos men¹. Jis manė, kad pereinant nuo mokslo prie meno, būtinai atsiranda aukštesnės nei mokslinės, etinės prielaidos, bei pripažino, kad neekonominiai elementai, pasiskolinti iš kitų socialinių mokslų, buvo reikalingi greta vertinių sprendimų norint pateikti prasmingus patarimus, kaip išsprźsti praktines problemas. (Beje, vėliau Lionel’is Robbins’as savo Esė apie ekonomikos mokslo prigimtį ir reikšmź (1932 m.) taip pat teigė, kad etinio turinio prielaidos nėra tinkamos pozityvinei ekonomikos teorijai. Jis visus ekskursus į psichologij¹, politologij¹ ir sociologij¹ įvardijo kaip „neekonominius“, nors šie ir galėjo būti tiesiogiai susijź su nagrinėjamomis problemomis. Be to, jis suformulavo „draudim¹“: ekonomistų veiklos „teritorijos“ ribas lemia tai, ar tinka jo tradiciniai instrumentai, o ne tyrimų problematika). Aišku, tai nereiškia, kad A. Smith’ui, D. Ricardo ir T. Malthus’ui nerūpėjo metodologiniai principai, bet jie nematė reikalo juos pabrėžti, matyt, laikydami juos pernelyg akivaizdžiais, kad reikėtų tai papildomai aptarti.

Prakalbus apie ekonomikos teorijos skirstym¹ į pozityvinį moksl¹ ir normatyvinį men¹, minėtinas ir John’as Neville Keynes’as, skirtingai nuo savo pirmtako išskyrźs 1) pozityvinį moksl¹, 2) normatyvinį ar reguliuojantį moksl¹, ir 3) men¹, t. y. taisyklių sistem¹ užsibrėžtų tikslų pasiekimui. M. Blaug’as pastebėjo, kad šis normatyvinio mokslo laikymas politinės ekonomijos pozityvinio mokslo ir meno tiltu labai artimas šiuolaikinės gerovės ekonomikos teorijos siekiams. Tačiau J. N. Keynes’o, politinź ekonomij¹ apibūdinusio kaip „neutralios tarp konkuruojančių socialinių mokslų“, trichotominė politinės ekonomijos klasifikacija tėvynėje nesusilaukė pripažinimo, ir kiti XIX a. antrosios pusės anglų ekonomistai paprasčiausiai laikėsi senojo pozityvinio-normatyvinio skirstymo nepridėdami nieko naujo.

N. Senior’o Politinės ekonomijos apybraižose buvo suformuluota garsioji kapitalistų ir darbininkų susilaikymo teorija, kuri¹ vėliau naudojo daugelis ekonomistų. N. Senior’as, į ekonomikos teorij¹ įtraukė nauj¹ element¹ – susilaikym¹ (arba abstinencij¹ – nuo lot. abstinentia – susilaikymas). Pastar¹jį jis apibrėžė kaip „elgesį žmogaus, kuris susilaiko nuo neproduktyvaus naudojimo to, kam jis gali vadovauti, ar specialiai teikia pirmenybź nedidelei gamybai, padedančiai pasiekti greit¹ rezultat¹“, teigė, kad tai yra ekonomikos varomoji jėga. Nors susilaikymas negali gaminti turtų, bet, anot N. Senior’o, jis vertas atlyginimo kaip tam tikras pasiaukojimas. Pagal susilaikymo teorij¹ vertź lemia ne darbas, kaip teigė D. Ricardo, o gamybos išlaidos, lemiamos dviejų elementų – darbo ir kapitalo, kurie vertinti subjektyviai – abu jie (kapitalistai ir darbininkai) susilaiko bei aukojasi. Šioje teorijoje darbas vertinamas ne kaip gamybinė veikla, o kaip auka, kuriai ryžtasi darbininkas, prarandantis ramybź ir poilsį. Atlyginimas už šias darbininkų aukas, pasak N. Senior’o, yra darbo užmokestis. Analogiškai vertinamas ir kapitalas, kuris, N. Senior’o nuomone, atsiranda dėl kapitalisto aukos, nes kapitalistas investuodamas pinigus į gamyb¹ susilaiko nuo neproduktyvaus, bet suteikiančio pasitenkinim¹ savo lėšų panaudojimo asmeniniam vartojimui šiuo metu dėl pelno gavimo ateityje, paverčiant savo kapital¹ gamybos priemonėmis ir suteikiant darbininkams darbo. Kapitalisto susilaikymas nesukuria turto (vargu ar reikia įrodinėti, kad realus vertės (ir pelno) kūrimo procesas visiškai nepriklauso nuo gamybos agentų subjektyvių išgyvenimų – vien tik pasyvus susilaikymo aktas iš viso negali nieko sukurti!), bet jis susijźs su pastangomis ir tuo užsitarnauja apdovanojimo kaip pelno. N. Senior’as kapitalo samprat¹ faktiškai pakeitė susilaikymo samprata, laikydamas jas identiškomis. Apie tai jis rašė: „Aš žodį kapitalas, laikom¹ gamybos priemone, keisčiau žodžiu susilaikymas“. Taigi, N. Senior’o teorijoje buržuazinė visuomenė praranda savo antagonistinź klasinź prigimtį ir kapitalizmas iškyla kaip gamybos sistema, grindžiama abipusėmis darbininkų ir kapitalistų aukomis.

Pažymėtina, kad N. Senior’o abstinencijos koncepcija panaši į A. Smith’o teiginį, kad kapitalo kaupimas yra kapitalistų susilaikymo rezultatas. Tačiau N. Senior’as tam suteikė doktriniškos tendencijos. Kalbant apie N. Senior’o abstinencijos koncepcijos yšį su kapitalo ir jo gr¹žos teorija, silpniausias šios koncepcijos aspektas, ko gero, buvo tai, kad ji nesugebėjo tinkamai paaiškinti palūkanų (procento) normos.

Pagal N. Senior’¹, konkurencinėje aplinkoje produkto kaina sudaroma iš dviejų elementų: darbo ir susilaikymo. Jei konkurencija yra nevisiška, jei yra kokių nors monopolijos elementų, tai tarp gamybos kaštų ir vertės susidaro dar tam tikras perteklius, kuris pasireiškia kaip renta. N. Senior’ui renta nėra vien tik derlingesnės ar arčiau vartotojų esančios žemės pasisavinimo rezultatas. Jo nuomone, renta gali atsirasti pasisavinus bet kurį gamtos veiksnį arba turint kokį nors ypating¹ asmeninį sugebėjim¹ ar dėl įvairių socialinių priežasčių. Pagal N. Senior’¹, pajamos gaunamos už kapital¹ taip pat tampa renta, kai tas kapitalas patenka iš jį sukūrusio asmens į kitas rankas. Tokia renta N. Senior’as laiko procent¹ nuo paveldėto kapitalo – juk paveldėtojas negali apeliuoti į susilaikym¹ susidarant kapitalui (susilaikydavo ne jis, o jo protėviai). Kaip rašė N. Senior’as: „[] ta dorybė („susilaikymas“) nepaveldima. Todėl vienintelis titulas, į kurį paveldėtojas gali remtis – tai paveldėjimas“.

Kalbėdamas apie vertź, N. Senior’as kaip jos pagrind¹ įvardijo nauj¹ aspekt¹ – retum¹, ar, tiksliau sakant, ret¹ naudingum¹, nes, aišku, čia galima kalbėti tik apie tokį daikt¹, kuris patenkina kokį nors poreikį. Ši¹ retumo s¹vok¹ vėliau plačiai naudojo L. Walras’as. Pats naudingumas, N. Senior’o nuomone, yra: „[] ne vidinė kokybė, įkūnyta daiktuose, kuri vadinama nauda; tai paprasčiausiai išreiškia daiktų ryšį su žmonių malonumu ir skausmu“. Pabrėždamas savo antirikardinź pozicij¹, N. Senior’as teigė, kad tik keletui turto produktų darbo jėga yra lemiamas vertės veiksnys. Be to, priešingai D. Ricardo pinigų vertės teorijai, N. Senior’as savo teorijoje teigė, kad pinigų vertei daugiausia reikšmės turi tauriųjų metalų gamybos kaštai.

Anot N. Senior’o, visa žmonijos ekonominė istorija – tai visuomenės gamybinių galimybių ribų įveikimas. Tačiau kiekvienu istoriniu etapu ekonominiai ištekliai objektyviai varžo kiekvienos šalies gamybos plėtros galimybes. Pagal toki¹ samprat¹ politinė ekonomija tapo pasirinkimo, ribotų išteklių, turinčių alternatyvias panaudojimo galimybes, optimalaus paskirstymo teorija.

Pažymėtina, kad N. Senior’as visiškai priartėjo prie mažėjančio ribinio naudingumo idėjos, kai teigė, kad: „yra ne tik ribos malonumui, kurį gali suteikti bet kurios klasės prekės, bet šis malonumas vis sparčiau mažėja gerokai prieš pasiekiant šias ribas; []du tos pačios rūšies daiktai retai kada suteiks dvigub¹ malonum¹“.

Savotiškai įdomios ir N. Senior’o mintys apie darbo trukmź, K. Marx’o Kapitale ironiškai įvardintos „N. Senior’o paskutinės valandos teorija“. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje buvo vykdoma plati agitacija už 10 valandų darbo dien¹. Tačiau tam priešinosi Mančesterio tekstilės fabrikantai, kuriems labai reikėjo argumentų prieš tokį darbo dienos sutrumpinim¹ ir Oksfordo universiteto profesorius N. Senior’as „atskubėjo“ jiems į pagalb¹. Jis savo veikale Laiškai apie fabrikų įstatymus (N. Senior’as parašė tris laiškus savo draugui, Mančesterio parlamento nariui ir Prekybos ministerijos prezidentui Charles’ui Poulett’ui Scrope’ui kuriuose diskutavo apie lordo Ashley’aus pasiūlyto „dešimties valandų įstatymo“ padarinius) pasiūlė teorij¹, pagal kuri¹ esant 11,5 val. darbo dienai (tokia buvo jos trukmė šalyje) per pirm¹sias 10,5 val. padengiama avansuoto kapitalo vertė, o per paskutinź darbo valand¹ sukuriamas pelnas. Iš čia buvo daroma išvada, kad darbo dienos sutrumpinimas iki 10 val. reikštų visišk¹ pelno išnykim¹, kas turėtų neigiamų pasekmių Didžiosios Britanijos ekonominei padėčiai, nes tai sumažins kapitalo „susilaikymo“ aktyvum¹, verslininkams dingtų paskatos užsiimti ūkine veikla. O juk iš tiesų prekių gamybos procesas kapitalizmo s¹lygomis kartu yra ir vertės bei pridedamosios vertės kūrimo procesas, taigi kiekvienas prekių masės vienetas yra kaip apmokėto darbo, taip ir pelno atitinkamos dalies nešėjas. Pastebėtina, kad šios „paskutinės valandos teorijos“ dėl jos absurdiškumo galiausiai atsisakė ir pats N. Senior’as. Tačiau ja pasinaudojo marksistai: K. Marx’as, kreipdamasis į kapitalistus, ironiškai rašė: „Kai iš tikrųjų išmuš jūsų „paskutinė valandėlė“, prisiminkite Oksfordo profesorių“.

N. Senior’as buvo ekonominio liberalizmo šalininkas. Kaip ir A. Smith’as, jis manė, kad laisva konkurencija yra optimali ekonomikos būklė ir užtikrina efektyviausi¹ gamyb¹ ir socialinź taik¹ visuomenėje.

N. Senior’as rink¹ nagrinėjo kaip prekinio ūkio evoliucijos rezultat¹. Jis pažymėjo, kad darbo pasidalijimas išplėtė gamybos prekinį pobūdį ir sustiprino mainų intensyvum¹ bei mastus. N. Senior’as rinka laikė „ūkinių subjektų bendravimo santykius“, visuomeninių-ekonominių ryšių, pagrįstų produktų kaip prekių gamyba ir numanančių mainų ekvivalentiškum¹ ir išlaidų atsipirkim¹, sistem¹.

N. Senior’as pasiūlė pažangi¹ „ekonomikos liberalizavimo“ program¹. Jis kovojo dėl visų feodalinių suvaržymų, pramonės ir vidaus prekybos valstybinio reglamentavimo panaikinim¹. Neatskiriama jo pažiūrų dalis buvo užsienio prekybos laisvės reikalavimas. N. Senior’as buvo aršus protekcionizmo priešininkas, reikalavo atšaukti vadinamuosius „grūdų įstatymus“, trukdžiusius plėstis konkurencijai ir kristi kainoms žemės ūkio produkcijos rinkose.

Baigdami N. Senior’o ekonominių idėjų aptarim¹, pažymėsime, kad jis, nepaisant visų savo teorijos prieštaravimų ir nenuoseklumų, paliko nemažai idėjų, patekusių į ekonomikos mokslo „aukso fond¹“: išteklių ribotumo ir išlaidų alternatyvumo princip¹, taupymo kaip rinkos sistemos plėtros pagrindo problemos suvokim¹, rentos kaip papildomų pajamų, susijusių su pasiūlos neelastingumu kainai, traktavim¹. N. Senior’as susilaukė plataus pripažinimo ir Europoje. Tai rodo jo išrinkimas Prancūzijos Moralės ir politikos mokslų akademijos nariu 1843 m., 25 metus trukusi narystė Politinės ekonomijos klube (čia jį rekomendavo J. Mill’is) ir faktas, kad jis ne kart¹ buvo paskirtas vyriausybinių komisijų darbo ir darbininkų judėjimo klausimais pirmininku.

5.1.2. F. Bastiat’o ekonominės idėjos

Nuosavybės pirmenybė prieš įstatym¹ tiek

akivaizdi, kad j¹ pripažįsta net laukiniai.

Frederic’as Bastiat’as

Prancūzijoje šio laikotarpio ekonominės minties pradininkas ir pagrindinis atstovas buvo J. B. Say’us (1767–1832 m.). Kitas žymus šio laikotarpio prancūzų politinės ekonomijos atstovas buvo populiarių, aistringai parašytų pamfletų prieš protekcionizm¹, išaukštinant laisv¹j¹ prekyb¹ Sophismes economiques (1845–1848 m.), parengtų ginant prancūzų vyndarių interesus, autorius F. Bastiat’as (1801–1850 m.). Tai žmogus, R. Heilbroner’io žodžiais tariant, likźs beveik pamirštas, ekonomikos idėjoms judant pirmyn, bet iš tiesų tvirtai gynźs radikalias fritreiderizmo pozicijas ir todėl neretai priskiriamas Mančesterio mokyklai, ryškiausiai propagavusiai radikalaus liberalizmo idėjas. Šios mokyklos, kuri buvo ne tiek mokslo srovė, kiek ekonominė politika ir veiklos gupė, įkūrėjais buvo R. Cobden’as ir J. Bright’as, o pačios mokyklos pavadinim¹ pirmasis pavartojo Benjamin’as Disraeli’s (1804–1881 m.), kalbėdamas apie Lankašyro medvilnės manufaktūrininkus ir politikus, garsiojo Javų įstatymo atšaukimo advokatus, susitelkusius apie 1838 m. įkurt¹ Lyg¹ prieš Javų įstatymus, o vėliau jis buvo taikomas visiems karštiems laissez-faire pasekėjams, vokiečių protekcionistų paniekinamai vadintiems „Manchestertum“.

Richard’as Cobden’as (1804–1865 m.) – smulkaus fermerio sūnus, gimė netoli Midhersto Sasekse. 1838 m. jis tapo Mančesterio Lygos prieš Javų įstatymus vykdomojo komiteto nariu, o 1841 m. – parlamento nariu. Žymiausi R. Cobden’o veikalai buvo du pamfletai – Anglija, Airija ir Amerika (1835 m.) ir Rusija (1836 m.). Jie buvo išleisti pasirašant slapyvardžiu „Mančesterio manufaktūrininkas“

John’as Bright’as (1811–1889 m.) – kvakerio medvilnės verpėjo ir manufaktūrininko sūnus, gimė Lankašyre. 1838 m. jis kartu su R. Cobden’u tapo Mančesterio Lygos prieš Javų įstatymus vykdomojo komiteto nariu, bet aktyviai lygos veikloje pradėjo dalyvauti tik nuo 1841 m.

Pažymėtina, kad R. Cobden’¹ ir J. Bright’¹, kurie savo pažiūromis skleidė gryn¹j¹ klasikinio liberalizmo dvasi¹ priešindamiesi militaristinėms avantiūroms ir reikalaudami mažinti vieš¹sias išlaidas, jų kampanijoje už prekybos laisvź lydėjo sėkmė, o jų liberali¹ mokesčių ir viešųjų išlaidų mažinimo nuostat¹ perėmė William’as E. Gladstone’as; jis kuris, būdamas iždo kancleriu ir liberaliu ministru pirmininku, įgyvendino ši¹ nuostat¹ politiškai.

Gyvenimo kelias Frederic’as Bastiat’as gimė Bayonne’oje, pietvakarių Prancūzijoje, turtingo komersanto, prekiavusio su Ispanija, šeimoje, bet labai anksti (būdamas devynerių metų) liko našlaitis, be to susirgo plaučių tuberkulioze. Jis nuo 1815 m. iki 1819 m. mokėsi mokykloje Sorelio mieste, kur išryškėjo jo polinkis literatūrai. Tačiau atėjo laikas palikti mokykl¹ ir iš idealų pasaulio nusileisti į praktišk¹ gyvenim¹ – įkvėpimo apimtas poetas jį globojusio dėdės rūpesčiu tapo prekybinės kontoros tarnautoju ir mėgino imtis šeimos eksportavimo verslo Bayonne’oje, bet komercija bei dvejybinės s¹skaitybos vingrybės aiškiai buvo ne jam. F. Bastiat’as mėgo linksmintis kaip ir visi jauni žmonės; bet net ir linksminantis jis išliko žingeidus. Jis norėjo visko išmokti – išmanyti religij¹, filosofij¹, istorij¹, geografij¹, botanik¹, chemij¹, mechanik¹, algebr¹, muzik¹, be to keturias-penkias užsienio kalbas: anglų, italų, ispanų ir vietinź baskų tarmź. Dėdės mirtis 1825 m. turėjo didelź įtak¹ tolimesniam jaunojo F. Bastiat’o likimui. Jis, paveldėjźs šeimos ūkį Mugrone, paliko prekybinź kontor¹ ir perėjo į žemės ūkį, bet ten sekėsi ne geriau – nors jis buvo kupinas gerų ketinimų, bet kuo daugiau kišosi į ūkio reikalaus, tuo labiau tie reikalai ėjo prastyn. Nenorėdamas nuobodžiauti ir tuščiai leisti laik¹, F. Bastiat’as susidomėjo politine ekonomika (tam ypač svarbų vaidmenį suvaidino J. B. Say’aus Politinės ekonomijos traktatas), ėmė skaityti ir su draugais Mugrone diskutuoti aktualiais tuo metu ekonominiais klausimais. Jis buvo žingeidus, todėl ėmėsi nagrinėti ekonomistų A. Smith’o, B. Franklin’o, J. B. Say’aus ir kt. darbus. (Kaip minėta, F. Bastiat’as mokėjo daug kalbų, todėl ir galėjo skaityti tuos darbus ne tik prancūzų, bet ir anglų, italų bei ispanų kalbomis).

F. Bastiat’as su jaunatvišku karščiu sveikino Liepos revoliucij¹ ir pirmuoju jo kūriniu tapo manifestas (1830 m.), nukreiptas „į Landų departamento rinkėjus“. Nors šis manifestas tapo šauksmu tyruose, bet dėka jame išsakytų pažiūrų jis buvo išrinktas Mugrono apygardos taikos teisėju. F. Bastiat’as nebuvo juristas ir nesilaikė įprastų prisiekusiems teisėjams procedūrų. F. Passi žodžiais, jis baigdamas byl¹ ir priimdamas nuosprendį rėmėsi „[] sveiku protu ir teisingumu, ir to pakako“.

Šios kuklios vietinio teisėjo pareigos turėjo įtikinti F. Bastiat’¹ tuo, kaip asmeniniai interesai gali vesti į paklydimus. Jam, absoliučiai nesavanaudiškam žmogui, toks įsitikinimas buvo ypač naudingas, nes atvėrė akis parodant, kad įprastai žmonės, kai reikalas paliečia jų piniginź, praranda teising¹ teisingumo ir neteisingumo supratim¹ ir dažnai savo pretenzijas iškelia iki groteskiškų dydžių.

F. Bastiat’as galėjo taip ir likti kukliu valdininku, jei ne laimingas sutapimas, 1834 m. leidźs jam tapti savojo departamento generaliniu patarėju. F. Bastiat’as ėmėsi veikti dr¹siau. Jo svajonės jau siekė politinės ekonomijos katedros įsteigim¹ Bordo arba Bayonne’oje. O kai tuometinis prekybos ministras leido sau iškelti klausim¹ apie apribojimų muitais, kuriuos restauracija paveldėjo iš imperijos ir rūpestingai perdavė Liepos monarchijai, naud¹, F. Bastiat’as ėmėsi plunksnos ir pakilo į kov¹. 1834 m. balandžio mėn. išspausdintuose Samprotavimuose apie Bordo, Havro ir Liono prašymus dėl muitinių buvo pirm¹ kart¹ išsakyti pagrindiniai jo vertės teorijos teiginiai, vėliau išplėtoti Ekonominėse harmonijose. Toliau sekė ištisi septyni tylos metai. Po to išspausdinti straipsniai Iždas ir vynuogynai (1841 m. sausis), Memorandumas apie vyndarystź (1843 m. sausis), Žemės mokesčio paskirstymas Landuose (1844 m.) buvo parašyti ginant vietinius interesus ir netrurėjo jokios bendresnės reikšmės.

Galiausiai išmušė valanda, kai F. Bastiat’ui buvo lemta tapti laisvosios prekybos šaukliu. Mugrono diskusijų būrelyje buvo ir Anglijos šalininkų, ir priešininkų. Ginčai su vienu iš pastarųjų paskatino F. Bastiat’¹ užsisakyti anglų žurnal¹ The Globe and Traveller, kuriame visiškai atsitiktinai jis susipažino su Mančesterio Lygos pergalinga veikla prieš Javų įstatymus. Tuo metu Prancūzijoje niekas nebuvo net girdėjźs apie tokios Lygos egzistavim¹. Tai padarė milžinišk¹ įspūdį F. Bastiat’ui, ir jis į tuo metu dar tik pradėt¹ leisti žurnal¹ Journal des Economistes, 50 metų solidžiai ir garbingai tarnavusį mokslui, iš gilios provincijos nusiuntė straipsnio Prancūzų ir anglų muitų įtaka abiejų tautų ateičiai rankraštį, 1844 m. spalį pradėjusį jo literatūrinź karjer¹.

Tai buvo ekscentriškas žmogus, per vos šešerius (!) literatūrinio darbo metus ekonomikos teorijoje įdiegźs patį veiksmingiausi¹ ginkl¹ – pašaip¹. Pažiūrėkite į šį bepročių pasaulį, sakydavo F. Bastiat’as. Jie deda milžiniškas pastangas, kad iškastų po kalnu tunelį ir sujungtų dvi šalis. O k¹ daro tada? Tiek dirbź, kad palengvintų prekių mainus, jie iš abiejų kalno pusių pastato po muitinź ir prekių kelionź tuo tuneliu padaro baisiausiai sudėting¹! F. Bastiat’as turėjo talent¹ atskleisti absurd¹: jo minėtoje nedidelėje knygelėje Ekonomikos sofizmai humoro tiek, kiek tik apskritai gali būti ekonomikos mokslo veikale. Nors tai nereiškia, kad F. Bastiat’as nemokėjo rašyti rimtai. Kaip minėta, 1844 m. išėjo jo straipsnis prestižiniame žurnale Journal des Economistes pavadinimu Prancūzų ir anglų muitų įtaka abiejų tautų ateičiai, iš karto pelnźs tarptautinį pripažinim¹, nes jame buvo pateikti, be jokių abejonių, labiausiai įtikinami argumentai už laisv¹ prekyb¹ ir apskritai už ekonominź laisvź, kurie kada nors buvo pasirodź Prancūzijoje ar net visoje Europoje. Būtent po šio straipsnio F. Bastiat’as suartėjo su R. Cobden’u bei dar labiau susižavėjo jo ir kitų Mančesterio mokyklos atstovų pastangomis kovojant dėl Javų įstatymo atšaukimo ir laissez-faire sukūrimo. 1845 m. F. Bastiat’as toje pačioje leidykloje, kuri leido žurnal¹ Journal des Economistes, išleido knyg¹ Cobden’as ir Lyga.

Tuo metu kai F. Bastiat’as rašė savo darbus, vis labiau plito socialistų „klasių kovos“ ir kapitalistiško darbininkų išnaudojimo supratimas, o K. Marx’as rašė savo garsųjį veikal¹ Kapitalas Todėl savo kūriniuose F. Bastiat’as mėgino paneigti socialistų mokym¹ apie socialinius antagonizmus (manytina, kad būtent už tai jo taip nekentė K. Marx’as) ir įrodyti, kad jo meto buržuazinė visuomenė yra pati puikiausia, tvirčiausia ir teisingiausia iš visų asociacijų, o „visi teisėti interesai joje yra harmoningi (darnūs)“. Tokia buvo pagrindinė idėja ir jau po F. Bastiat’o mirties Romoje, kur jis buvo nuvykźs vildamasis pagyti, 1850 m. išėjusio svarbiausio jo veikalo Ekonominės harmonijos (Harmonies economiques), kuriame jis ketino parodyti, jog regimoji pasaulio netvarka yra tik paviršinė, po ta išore tūkstančiai skirtingų, veržlių savarankiškų jėgų, veikiamos rinkos, virsta aukštesnės kokybės visuomenine gėrybe. Reikia sutikti, kad F. Bastiat’as pademonstravo retorikos stebuklus, norėdamas įtikinti skaitytojus tuo, kad draskančios visuomenź ydos ir prieštaravimai – ne daugiau kaip regimybė, už kurios slepiasi dieviško Apreiškimo nustatytas ekonominės harmonijos (darnos) pasaulis. O jis bus galimas tik tuomet, kai valstybės pareiga bus tik saugoti visuomenź nuo vagių, žudikų ir kitų grupių, turinčių specifinių interesų išnaudoti ir plėšti taikius gyventojus.

Gyvenimo pabaigoje nemaža paguoda F. Bastiat’ui buvo jo išrinkimas nuo Landų Steigiamojo susirinkimo nariu 1848 m., o po metų – į įstatymų leidimo susirinkim¹. Bet veikla šioje srityje nepasižymėjo jokia didesne sėkme – F. Bastiat’o, šalia visa kita nepasižymėjusio oratoriniais sugebėjimais, kuklumas buvo užgožtas per daug triukšminguose susirinkimuose, nors jis ir bandė ten pasisakyti už darbininkų klasź bei prieš vyriausybės išlaidavim¹, tapusį nepakeliama našta tautos gerovei. F. Bastiat’o liga sekino paskutines jo jėgas – galiausiai jam teko pripažinti savo bejėgiškum¹. Jo sveikatos būklė nebeleido jam pasilikti Paryžiuje – jį išsiuntė mirti į Italij¹. Pakeliui į Rom¹ jis apsistojo Pizoje ir čia laikraščiuose perskaitė apie save tokį pranešim¹: „dydis F. Bastiat’as, žymus rašytojas“ Šis pranešimas truputi per anksti pranešė apie artėjanči¹ mirtį ir karčiai pačiam F. Bastiat’ui leido suprasti, kiek mažai beliko vilties pasveikti. Romoje jo padėtis tapo beviltiška. Ir 1850 m. gruodžio 24 d. jis kaip doras katalikas ir gyliai tikintis žmogus mirė ant pusbrolio abato Monklaro rankų. Paskutinis žodis, kurį ištarė F. Bastiat’o lūpos, buvo „tiesa“ 1878 m. Mugrone buvo jam pastatytas paminklas: biustas ir alegorinė figūra, akmenyje užrašanti svarbiausių prancūzų ekonomisto veikalų pavadinimus. Šį kuklų paminkl¹ pastatė Leon’as Say’us, J. B. Say’aus, kurio artimiausiu pasekėju ir mokslo propagavimo o tźsėju buvo F. Bastiat’as, anūkas.

Ekonomikos teorija. Daug triukšmo sukėlusioje F. Bastiat’o knygoje išdėstyta harmonijos (darnumo) teorija, pagal kuri¹ kapitalizmas – tai tarpusavio paslaugų teikimo visuomenė. Ekonominės harmonijos šaltinio F. Bastiat’as ieškojo mainų ir neribojamos konkurencijos srityse. Kaip pagrindinį politinės ekonomijos subjekt¹ įvardijźs žmogų „kuris apdovanotas galimybėmis palyginti, teisti, rinktis ir veikti“ bei teigdamas, kad „šie sugebėjimai bendradarbiauti, mainytis pastangomis ir paslaugomis laike ir erdvėje yra tai, kas sudaro ekonomikos moksl¹“, jis manė, kad visuomenė ekonominiu požiūriu yra mainai, kur rinkos dalyvių troškimai „negali būti pasverti ar išmatuoti“ F. Bastiat’as, pastebėjźs, kad vertės dėsnis „politinėje ekonomijoje yra tas pats, kaip skaičių sistema aritmetikoje“, teigdamas, kad mainai yra būtini užtikrinant vertź ir sutvirtinant ekonominź harmonij¹ (darn¹), faktiškai atmetė D. Ricardo vertės teorij¹, teigusi¹, kad vertės pagrindas yra darbas ir prekės retumas. Jis vertź aiškino pastangomis, „santykiu tarp dviejų mainomų patarnavimų vienas kitam“. Kadangi visokia nuosavybė, visoks turtas, yra ne kas kita, kaip verčių suma, galima sakyti, kad kiekviena nuosavybė tėra savininko suteiktų patarnavimų suma. Štai kur harmonija! F. Bastiat’as labai džiaugėsi atradźs ši¹ formulź, nes ši, jo nuomone, visk¹ išaiškina, suderina, išsprendžia tuos sunkumus, dėl kurių ekonomistai tiek laužė galvas. Iš mainų F. Bastiat’as kildino ir solidarum¹ tarp žmonių, priešingai socialistų skelbtam interesų priešingumui. (F. Bastiat’as pirmasis solidarumui skyrė toki¹ garbing¹ viet¹ politinėje ekonomijoje. Vienas iš jo knygos skyrių, deja, nebaigtas, vadinosi Solidarite, nors paties žodžio solidarumas prioriteto teisė priklauso socialistui Piere Leroux). Visų interesai yra harmoningi (darnūs), nes kiekvienas yra suinteresuotas kitu. Pagrįsdamas ši¹ idėj¹ jis rėmėsi J. B. Say’aus sukurta paslaugų teorija, teigusia, kad gamyba yra paslaugų teikimas. F. Bastiat’as sutiko su J. B. Say’umi tame, kad mainai, pirkimas-pardavimas yra tarpusavio mainai „vienodos vertės paslaugomis“, t.y, kad „produktai perka produktus“. Tačiau skirtingai nuo J. B. Say’aus, kurio požiūriu „paslaugas“ suteikia ne tik žmonės, bet ir daiktai, pačios gamtos jėgos, F. Bastiat’as, manydamas, kad kapitalo ir žemės teikiamos paslaugos negali būti atlyginamos, buvo linkźs kalbėti kaip apie atlygintinas tik apie žmogaus teikiamas asmenines paslaugas, nesvarbu, kurioje visuomeninio gyvenimo srityje jos būtų suteikiamos. Kadangi paslaugos vienas kitam teikiamos per mainus, tai viena paslauga esanti atlyginimu už kita paslaug¹. Be to, „paslauga“ F. Bastiat’as suprato ne tik realias darbo s¹naudas gamybos procese, bet ir apskritai bet kokias pastangas, kurias kas nors daro arba iš kurių išsivaduoja tas, kuris naudojasi šia paslauga. Taip vertinant problem¹, jam buvo nesunku įrodyti, kad „paslaugas“ vertės kūrimui suteikia ne tik darbininkai, bet ir kapitalistai bei žemvaldžiai.

Kapitalisto „paslaug¹“, suteikianči¹ jam teisź į procent¹, F. Bastiat’as įžvelgė tame, kad avansuojant ar skolinant kapital¹ vyksta „vartojimo atidėjimas“, numanantis „auk¹“ iš kapitalisto pusės. Tokiu būdu, pateisindamas peln¹ (kuris buvo suvestas į procent¹) F. Bastiat’as apeliavo į „susilaikymo teorij¹“ Tik N. Senior’o „susilaikymo“ s¹voka buvo pakeista kita „atidėjimo“ s¹voka.

Norėdamas paneigti D. Ricardo mokym¹ apie pelno ir darbo užmokesčio priešprieš¹, F. Bastiat’as suformulavo paskirstymo ir kaupimo kapitalizme dėsnį, pagal kurį kapitalistų lyginamoji dalis sukurtame nacionaliniame produkte krinta (absoliučiai augdama), o darbininkų dalis auga ir absoliučiai, ir santykinai. Taigi, pagal F. Bastiat’¹, darbo ir kapitalo interesai tapatūs (solidarūs), vienų ir kitų pajamos auga tuo pat metu, be to kapitalistų klasė net gi yra kažkiek „nuskriausta“ lyginant su darbininkais. Pastebėtina, kad F. Bastiat’as nesivargino įrodydamas šiuos teiginius. Jis paprasčiausiai savo mintis grindė pelno (procento) normos kritimo faktu, apie k¹ kalbėjo dar J. Turgot, supainiodamas du visiškai skirtingus reiškinius – pelno norm¹ ir kapitalistų dalį nacionaliniame produkte. Juk pelno normos mažėjimo tendencija visiškai suderinama su darbininkų eksploatacijos augimu, taigi ir su kapitalistų dalies nacionaliniame produkte didėjimu.

F. Bastiat’as taip pat aiškino, kodėl laisvoje rinkoje nei vienas negali kaupti kapitalo, jei tai nenaudinga kitiems, pavyzdžiui, pirkėjams. Jo nuomone, kapitalas, kuris tariamai naudojamas, kad galima būtų gauti daugiau pelno, iš tikrųjų visada naudojamas tam, kad ekonomiškiau patenkintų kitų, neturinčių to kapitalo, norus. Štai kur darna. Priešingai nei jo amžininkai (pavyzdžiui, P. Proudhon’as), pabrėžź gamintojo svarb¹, F. Bastiat’as tikėjo, kad „būtina žvelgti į ekonomik¹ iš vartotojų požiūrio taško [] Ekonomikos fenomenas turi būti vertinamas atsižvelgiant į teigiamus ir neigiamus padarinius vartotojams“ (išskirta mano. – Aut. pastaba). Beje, F. Bastiat’as vartotojo iškėlimo prieš gamintoj¹ principui teikė labai daug svarbos, nes tai jam reiškė ne k¹ kita, kaip visuomenės intereso iškėlim¹ prieš privatų interes¹. Be to, F. Bastiat’as nesitenkino nurodźs ekonominź vartotojo pirmenybź. Jis kalbėjo taip pat ir apie moralinź vartotojo pirmenybź teigdamas, kad „Jei žmonija tobulėja, tai ne dėl gamintojo, o dėl vartotojo doroviškumo augimo“. Matyt, F. Bastiat’as neklydo, kai prieš mirtį kaip paskutinį pamokym¹, novissima verba, savo mokiniams pasakė šiuos žodžius: „Politinź ekonomij¹ reikia vertinti pagal vartotojo požiūrį“

F. Bastiat’as, kaip minėta, pasiūlė pelno kategorij¹ pakeistu procentu. Jo nuomone, pastarasis yra kapitalistų ir žemvaldžių visuotinė pajamų forma. O renta – savo ruožtu yra kapitalo, investuoto į žemź, teikiamas procentas. Pagal savo paslaugų teorij¹, F. Bastiat’as žemės rent¹ priskyrė žemvaldžio ar jo protėvių „paslaugų“ apdirbant ar gerinant žemź s¹skaitai. Tokiu būdu, harmonija (darna) tarp kapitalo ir žemės nuosavybės buvo grindžiama tuo, kad žemės renta buvo vertinta kaip kapitalo, investuoto į žemź, duodamo procento atmaina. Tačiau tokioje rentos traktuotėje visiškai išnyko žemės rentos kaip ekonominės kategorijos specifiniai bruožai. Jos skirtumas nuo pelno, lemtas žemdirbystės ypatybių, paprasčiausiai buvo ignoruojamas.

Pastebėtina, kad kalbėdamas apie rent¹, F. Bastiat’as iškėlė dar vien¹ gana riziking¹ tezź. Jis teigė, kad žemė arba gamta visiems žmonėms savo gėrybes duoda dovanai. Aišku, F. Bastiat’as sutinka, kad už javus, anglį ir visus kitus žemės gelmių turtus reikia mokėti. Tačiau, jo nuomone, ta kaina mokama ne už gamtinį šių produktų naudingum¹, o tik už gamybinį darb¹, ir ji atlygina tik savininko išlaidas. Tokiu būdu, pasak F. Bastiat’o, kiekviename gaminyje reikia skirti tarytum du vienas ant kito uždėtus naudingumo klodus: vienas nulemtas darbo, ir todėl už jį reikia mokėti (jis ir sudaro tai, kas vadinama verte), o antrasis kilźs iš gamtos ir už jį nereikia mokėti (jis duodamas priedo). Jei šis apatinis klodas lieka nežinomas, nors ir yra gana svarbus, tai kaip tik todėl, kad jis neatsispindi kainoje ir mes jo nepaisome: jo nematyti, vainasi, jis yra nemokamas. Bet tai, kas nemokama, priklauso visiems bendrai, kaip oras, saulės šviesa, tekantis vanduo. Kitaip tariant, po matomu vertės klodu, kuris sudaro individuali¹j¹ nuosavybź, glūdi nematomasis klodas, kuris priklauso bendruomenei, ir kuriuo naudojasi visi. Kaip rašė F. Bastiat’as, „Kam Dievo skirta būti bendra, tegul lieka bendra per visus žmonių sandėrius. Štai esminis socialinės darnos dėsnis“. Tuo pačiu, kaip vaizdžiai pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, žemės savininkas, kuris D. Ricardo teorijoje atrodo kaip koks slibinas, saugantis gamtos gėrybių lobį, arba, kuris P. Proudhon’o straipsniuose prieš nuosavybź kaltinamas pasisavinźs Dievo dovanas, – F. Bastiat’o teorijoje teatrodo kaip paprastas tarpininkas tarp gamtos ir vartotojo, kaip geras tarnas, kuris eina pasemti mums vandens iš bendruomenės šaltinio ir kuriam privalu užmokėti – ne už vandenį, o tik už jo varg¹ atnešant“.

Apibendrinant patį F. Bastiat’o vertės supratim¹, galima teigti, kad jis buvo grindžiamas savanoriškais mainais. Jis, kaip minėta, padarė ši¹ pagrindinź išvad¹: vertė – tai dviejų mainomųjų patarnavimų santykis. Iš čia kilo ir jo požiūris į nuosavybź (turt¹) kaip į verčių sum¹, vadinasi, ir kaip į jos savininko suteiktų paslaugų sum¹. Be to, kadangi kiekviena nuosavybė tėra verčių suma, tad kiekvienas vertės sumažėjimas reiškia santykinį nuosavybės galios sumažėjim¹. Iš čia F. Bastiat’as padarė, jo nuomone, labai svarbi¹ mokslui išvad¹, kad kiekvienoje progresuojančioje visuomenėje bendroji ir nemokama dalis visados didėja (dėl visuotinio dėsnio, kad dėl pramonės pažangos reikia vis mažesnių žmogaus pastangų tokiam pat poreikiui patenkinti), o išlaidų ir pasisavinama dalis nuolat mažėja. Žodžiu, pati visuomenė, to visiškai nenumanydama, jau yra komunistinė ir kasdien vis labiau tampa komunistine Neatsitiktinai F. Bastiat’as triumfuodamas skelbė: „Komunistai! Jūs svajojate apie bendr¹j¹ nuosavybź? Jūs jau turite j¹! Socialinė santvarka daro visas gėrybes bendromis, su s¹lyga, kad pasisavinamų verčių mainai būtų laisvi“.

Taigi F. Bastiat’as buržuazinź visuomenź vaizdavo kaip įvairių klasių, besikeičiančių savo „paslaugomis“, „harmoning¹ (darnų) bendradarbiavim¹“. Šių mainų ekvivalentiškumo garantija, pagal F. Bastiat’¹, yra „ekonominė laisvė“, apsauganti nuo nenaudingų mainų. (Savanoriški mainai, kaip teigė dar A. Smith’as, nevyks, jei abi pusės iš jų nesitikės naudos. Ši¹ įžvalg¹ M. Friedman’as vėliau pavadino Adam’o Smith’o aksioma Tokiu būdu, F. Bastiat’as svarbiausiu socialinės harmonijos (darnos) principu laikė laisvź ir pasisakė prieš bet kokį valstybės kišim¹si į ekonomik¹, protekcionizmo pakeitim¹ neribota konkurencija įvardydamas panacėja nuo visų ekonominių ir socialinių bėdų. Protekcionizmo kritikos taiklumu ir šmaikštumu neprilygstama išlieka jo esė Žvakdarių peticija, leidusi Encyclopaedia Britannica 1910 m. teigti: “Jo Ekonominiai sofizmai yra išsamiausia, veiksmingiausia, išmintingiausia ir šmaikščiausia iš visos kada nors parašytos protekcionizmo kritikos“.

Pastebėtina, kad įtvirtinźs prigimtinės ekonomikos harmonijos (darnos) supratim¹, F. Bastiat’as gana detaliai atskleidė, kaip to meto vyriausybinis lėšų paskirstymas yra priešiškas ir griaunantis natūrali¹ laisvosios prekybos harmonij¹ (darn¹). Jis pastebėjo, kad kadangi vyriausybė nekuria gerovės, t. y. nesiekia pelno, tai ji, norėdama kažkam duoti, turi iš kitų atimti. Be to, įvairios, specifinių interesų turinčios grupės, sieks gauti vis daugiau kitų žmonių pinigų, kuriuos galima gauti valstybės pagalba. O tai kenkia laisvai prekybai, nes pagrindinis dėmesys teikiamas politikai, o ne verslo s¹lygų gerinimui. F. Bastiat’as rašė: „Valstybė – tai toji didžioji fikcija, kurios dėka kiekvienas mėgina gyventi kitų s¹skaita. [] Ji sukuria privilegijas bet kokiomis formomis, o tai reiškia, kad paniekinamos nuosavybės teisės [] ir kai tos nuosavybės teisės kart¹ buvo susilpnintos viena forma, tai greit tai pasireikš daugybe formų“

Pasak F. Bastiat’o, vyriausybė yra būtina, bet tik tuo atveju, jei jos valdžia apribota. Jis tikėjo, kad visuomenė negali egzistuoti, jei įstatymai nėra gerbiami, bei tvirtino, kad „Įstatymo tikslas – neleisti įsiviešpatauti neteisingumui“. (Tačiau kartu skundėsi, jog Prancūzijoje įstatymas virsta „įstatymais grįsto plėšikavimo įrankiu“). Be to, F. Bastiat’as teigė, kad moralinis blogų įstatymų pateisinimas negali būti grindžiamas balsavimo teise, nes nei vienas žmogus neturi teisės pavergti kito žmogaus, taigi ir grupė žmonių neturi tokios pat teisės. Iš čia jis darė išvad¹, kad pajamų paskirstymas demokratijos s¹lygomis iš esmės yra amoralus

F. Bastiat’ui labai būdingas šūkis „Jei prekės nekirs sienų, tai jas kirs armija“, nes jis tvirtai tikėjo, kad laisvoji prekyba yra patikimiausias kelias į taik¹ ir suklestėjim¹. F. Bastiat’as suprato, kad istoriniu požiūriu muitai buvo didžioji karų priežastis bei teigė, kad protekcionizmas yra vyriausybės mėginimas pakenkti savo valstybės piliečiams ir taikos metu, ir per kar¹ (pvz., dėl jūrų blokados).

F. Bastiat’as neribojam¹ konkurencij¹ suvokė kaip dinamišk¹ proces¹, kurio metu kiekvienas stengiasi derinti savo veiksmus siekiant savų ekonominių tikslų. Jo nuomone, visos vyriausybės kišimosi formos iškraipo šį proces¹, kadangi, to, k¹ įstatymai jau įteisino, apibrėžė, nebereikia daugiau aptarinėti.

F. Bastiat’as gali taip pat būti laikomas savotiška jungiama grandimi tarp XVII a. ir XVIII a. prigimtinių teisių skelbėjų – teoretikų. Pagal jį, bet kurios formos kolektyvizmas yra morališkai smerktinas ir kliudantis natūraliai žmonių interesų harmonijai (darnai), kuri pateisina laisv¹j¹ prekyb¹ ir privači¹ nuosavybź F. Bastiat’as tikėjo, kad privati nuosavybė yra laisvai besielgiančio ir siekiančio patenkinti savo interesus žmogaus prigimties išsipildymas. Žmogus gimsta savininku. Todėl privačios nuosavybės apsauga yra pagrindinė, jei ne vienintelė teisėta, vyriausybės pareiga, o „politikai neturi viršenybės mūsų ir mūsų nuosavybės atžvilgiu“ F. Bastiat’as net sulygino valstybės reguliavim¹ su privačios nuosavybės neigimu.

Veikale Ekonominiai sofizmai F. Bastiat’as aiškino, kad laisvoji prekyba siejama su prekių pertekliumi, paslaugų žemesnėmis kainomis, didesniu darbo vietų skaičiumi už aukštesnį realų atlyginim¹, didesniu pelnu gamintojams, aukštesniu žemdirbių gyvenimo lygiu, didesnėmis pajamomis į valstybės biudžet¹ mokesčių forma, produktyviausiu kapitalo, darbo ir gamtinių išteklių panaudojimu.

Aišku, F. Bastiat’as nebuvo nei pirmas, nei paskutinis ekonomistas, kuris gynė laisv¹j¹ prekyb¹. Nebuvo jis ir labai populiarus (gal tik išskyrus Prancūzij¹) bei įtakingas, net įgnoruotas kitų to meto ekonomistų. (Ne tik P. Proudhon’as su kuriuo F. Bastiat’as susirašinėjo, bet ir F. Lassalle’is J. E. Cairnes’as H. Sidgwick’as A. Marshall’as E. von Bohm-Bawerk’as ir kiti jame tematė tik esamos ekonominės santvarkos gynėj¹, nepripažindami jokios F. Bastiat’o veikalų mokslinės reikšmės ir jo darbus traktuodami tik kaip ekonominės minties pradininko Amerikos žemyne B. Franklin’o, taip pat nelaikyto labai originaliu ekonominiu m¹stytoju, veikalo La Science du bonhomme Richard praplėtim¹. Ir iš tikrųjų F. Bastiat’as buvo susipažinźs su B. Franklin’o leidžiamu Poor Richard’s Almanac, bei jo kūrinių pobūdis turėjo daug įtakos F. Bastiat’o veikalams. Be to, F. Bastiat’¹ sužavėjusio B. Franklin’o įtaka buvo jaučiama ne tik visuose jo raštuose, bet netgi jo elgsenoje ir išvaizdoje. Kaip 1851 m. vasario mėnesį Journal des Economistes rašė vyriausiasis jo redaktorius M. de Molinari, „Su ilgais plaukais ir maža skrybėle, su jo plačia redingote ir šeimyniniu skėčiu, jį lengvai galima buvo palaikyti paprastu kaimiečiu, apilankiusiu mieste pasižiūrėti sostinės prašmatnybių“). Ir vis dėlto F. Bastiat’ui nebuvo lygių labai aiškiai ir su s¹moju pateikiant argumentus už prekybos laisvź. Deja, tai liko deramai neįvertinta. Kaip klaidos atitaisymas šiandien skamba nebent Nobelio premijos laureato F. A. von Hayek’o žodžiai: „Genialusis Bastiat’as, kurio rašiniai koncentruoja savyje ištis¹ libertarinės ekonominės politikos sistem¹ [] Pažiūros, su kuriomis jis kovojo, iš esmės liko tos pačios, su kuriomis tenka grumtis šiandien“.

5.1.3. H. C. Carey ekonominės idėjos

1776 m. JAV paskelbė savo nepriklausomybź nuo Senojo Pasaulio. Šalyje, kurioje buvo gausu laisvų žemių ir kitų gamtinių turtų bei aktyviai vyko imigracija, kapitalo ir techninės kultūros importas iš Senojo Pasaulio, prasidėjo sparti pramonės plėtra. JAV susikūrimo ir plėtros savotiškumas turėjo įtakos ir ekonominei minčiai, kurioje atgimė dar A. Smith’ui buvźs būdingas ekonominis optimizmas. Amerikietiškos politinės ekonomijos pradininku tapo Henry’is Charles Carey (1793–1879 m.).

Gyvenimo kelias. H. C. Carey buvo Filadelfijoje gyvenusio airių emigranto, stambaus knygų leidėjo Matthew Carey (1760–1839 m.) sūnus. Panašiai kaip J. S. Mill’is, jis buvo talentingas vaikas ir, panašiu būdu, politinės ekonomijos ankstyvuosius pradmenis gavo iš savo tėvo, išėjźs pasivaikščioti po Filadelfij¹ ir jos apylinkes. H. C. Carey formalusis išsilavinimas baigėsi vietine mokykla, bet šeimos leidybinis ir knygų prekybos verslas skatino skaityti. Pats H. C. Carey savo veikl¹ taip pat pradėjo nuo komercijos – jis nuo mažens dirbo tėvo firmoje. Būdamas dvidešimt aštuonerių metų H. C. Carey iš savo tėvo perėmė leidybos įmonź Carey & Lea. Ji tapo viena didžiausių ir sėkmingiausiai dirbusių šalyje ir dar ilgai buvo žymi ir pastebima visoje Amerikoje. Būtent ši leidykla buvo sudariusi sutartis JAV leisti Thomas’o Carlyle’io, Washington’o Irving’o ir Walter’io Scott’o darbus. Praturtėjźs ir tapźs stambiu fabrikantu, sulaukźs 42 metų, panašiai kaip B. Franklin’as, H. C. Carey pasitraukė iš verslo ir, susidomėjźs ekonominėmis problemomis, atsidėjo socialinių mokslų srities tyrimams ir publicistinei veiklai.

Pažymėtina, kad ir jo tėvas M. Carey parašė nemažai darbų, iš kurių minėtinas Esė apie politinź ekonomij¹ (1822 m.) – vienas iš ankstyvųjų traktatų Amerikoje, remiančių protekcionizm¹, bei buvo pirmasis iškilus Alexander’io Hamilton’o (1757–1804 m.) ekonominių teorijų išdėstytojas.

H. C. Carey parašė daug veikalų (jo bibliografij¹ sudaro trylika knygų ir 6000 puslapių pamfletų bei laikraščių straipsnių), iš kurių populiariausi buvo trys: trijų tomų Politinės ekonomijos principai (1837–1840 m.), išversti į italų ir švedų kalbas ir greitai tapź pavyzdiniu veikalu JAV, jo pažiūras ir idėjas apibendrinźs veikalas Socialinio mokslo pagrindai (1857–1859 m.), taip pat išleistas tritomiu, ir trumpesnis šio veikalo variantas – knyga Socialinio mokslo vadovas (1865 m.). Visuose juose atsispindėjo JAV istorinės plėtros XIX a. pirmojoje pusėje savitumas ir tipiškas amerikietiškas požiūris.

Ekonomikos teorija. H. C. Carey sukūrė metodologij¹, kuri iki šiol plačiai naudojama JAV ekonominėje mintyje. Jis sutapatino socialinių dėsnių veikim¹ su fiziologiniais, natūraliais dėsniais. Pagal H. C. Carey, politinės ekonomijos objektas yra žmogus ir jo elgesys, nukreiptas pagerinti savo padėtį. Būdamas individualistas ir paveiktas harmonijos bei pusiausvyros idėjų, kaip savo Politinės ekonomijos principų moto jis pasirinko vokiečių astronomo ir matematiko Johan’o Kepler’io (1571–1630 m.) žodžius: „Pasaulio s¹ranga yra harmoninga visuma ir jos siela yra Dievas. Jis yra aukščiausia darna ir visoms sieloms savo pavyzdžiu yra įdiegźs sav¹ vidaus harmonij¹“. Šiose H. C. Carey pažiūrose akivaizdus individualizmas, kuris tiesiogiai kyla iš žmonių, ne iš jų savo intereso, o iš žmonių bendradarbiavimo, kuris būtinai reikalingas žmogaus egzistencijai.

H. C. Carey nuomone, visos ekonominės kategorijos išreiškia žmogaus ir gamtos santykius, o ne žmonių santykius. Pagal H. C. Carey, kapitalas apima ne tik gamybos priemones, bet ir protinź bei fizinź žmogaus jėg¹.

Šio ekonomisto, ne kart¹ keliavusio po vis¹ Europ¹ ir čia bendravusio su J. S. Mill’iu, teoriniuose išvedžiojimuose pagrindinė vieta, kaip ir F. Bastiat’o veikaluose (pastarasis, ko gero, nemažai savo idėjų pasisėmė iš H. C. Carey, laiške, išspausdintame žurnale Journal des Economistes, apkaltinusio F. Bastiat’¹ plagijavimu, veikalų; šis, tada jau mirtinai sirgdamas, mėgino gintis tame pačiame žurnale, vis tik prisipažindamas skaitźs H. C. Carey knyg¹), tenka klasinių interesų harmonijos teorijai. Jis pažymėjo, kad tarp skirtingų visuomenės grupių visais laikais kildavo konfliktų ir vyravo lupikavimas. Stiprieji visada stengėsi sumindžioti silpnuosius, juos užgožti. O šie, savo ruožtu, vėliau susijungė, siekdami apriboti engėjų gali¹ ir jėg¹. H. C. Carey taip pat atkreipė dėmesį į visuomenės grupes, esančias tarp vartotojų ir gamintojų – teisininkus, tarpininkus, pirklius. Jis buvo įsitikinźs, kad šių pelnas – tai per didelės pirkėjų ir gamintojų išlaidos, ir kad tai trukdo visuomenės pažang¹. H. C. Carey teigė, kad visos žmonių klasės, skatinamos savo interesų, turi siekti bendrų interesų, net gi atsisakydamos vartotojų, t. y. savo individualios gerovės. Ši¹ jo idėj¹ galima apibendrinti taip: grupių harmonija (darna) paskatins visos tautos harmonij¹ (darn¹), o ši su trupučiu meilės pasklis toliau ir išplis po vis¹ pasaulį.

Viena iš šios klasinių interesų harmonijos (darnos) sudedamųjų dalių buvo jo sukurta darbo užmokesčio teorija, kuri buvo priešinta darbo algų fondo teorijai. Pagal H. C. Carey, skirtingi darbo užmokesčiai yra tiesiogiai proporcingi nacionaliniam darbo dienos produktyvumui. Ši teorija įėjo į ekonominį moksl¹ kaip „darbo užmokesčio produktyvumo teorija“. Plėtodamas harmonijos (darnos) idėj¹, H. C. Carey pateikė tokį pavyzdį. Naudojantis kirvį darbininkas per dien¹ nukerta daugiau medžių, negu nukirstų per vis¹ mėnesį, nenaudodamas kirvio. Darant prielaid¹, kad kapitalistas, kuris paskolino darbininkui kirvį, atsiima iš jo ketvirtadalį produkcijos savo paties vartojimui, darbininkas vis tiek taps turtingesnis nei anksčiau, nepaisant to, kad didelź dalį medienos iš jo pareikalaus kapitalistas ir t¹ dalį darbininkui jam teks atiduoti kaip peln¹. Šis pavyzdys aiškiai parodo naud¹, kuri gali būti gauta žmonėms bendradarbiaujant. Tai remiantis interesų harmonijos (darnos) teorija H. C. Carey leido teigti, kad taip darbo užmokestis tampa tiesiogiai proporcingas nacionaliniam darbo dienos produktyvumui.

H. C. Carey teigė, kad žmogui nugalint gamt¹, atlyginimas už jo darb¹ didėja. Jis pasiūlė tokį pajamų paskirstymo dėsnį (labai panašų į suformuluot¹ F. Bastiat’o): kapitalo palūkanos, vystantis ekonomikai, santykinai vis mažėja, o darbininkų dalis, augant darbo našumui grynose pajamose didėja. Tačiau taip pat auga absoliuti palūkanų suma. Tokiu būdu pasiekiama visų klasių harmonija.

Tam pagrįsti, H. C. Carey pasiūlė savit¹ vertės teorij¹. Pagal jį, prekės vertź lemia ne prekės gamybos, o atkūrimo išlaidos, t. y. ne faktiškai jos gamybai sunaudotas darbo kiekis, o šios prekės gamybos išlaidos esamomis s¹lygomis arba sutaupytas darbas. Tačiau augant darbo našumui, išlaidos produktų, tarp jų ir gamybos priemonių, atkūrimui mažėja. Tai, H. C. Carey nuomone, veda į kapitalo (jo tapatinamo su gamybos priemonėmis) vertingumo kritim¹ ir procento normos mažėjim¹, o tai tolygu tos darbo produkto dalies, kuri skiriama kapitalo savininkui, sumažėjimui. Be to atitinkamai išauga darbo vertingumas ir jo dalis produkte.

Labai religingai auklėtas veiklus katalikas H. C. Carey kaip klaiding¹ atmetė T. Malthus’o ir D. Ricardo mokym¹ apie gyventojų skaičių. (Lygiai kaip ir D. Ricardo rentos teorij¹). Jo požiūris į spartų Šiaurės Amerikos gyventojų skaičiaus augim¹ buvo panašesnis į F. Bastiat’o požiūrį. H. C. Carey teigė, kad kiekvienoje gerai vadovaujamoje visuomenėje gyventojų skaičius susireguliuoja savaime. T. Malthus’o teorijai H. C. Carey nepritarė dėl kelių priežasčių.

Pirma, T. Malthus’o teorija buvo visiškai priešinga Dievo tikslams, jo raginimui žmonėms „būti vaisingais ir daugintis, ir pripildyti Žemź bei j¹ valdyti“. H. C. Carey toliau klausė: „Ar gali Kūrėjas prieštarauti pats sau? [] Ar gali būti, kad suteikźs žmogui tokių sugebėjimų, kurie reikalingi išdidžiam gamtos valdymui, Dievas privers žmogų elgtis pagal gamtos dėsnius dorybėje, kuriai esant mes taptume gamtos vergais?“.

Antras argumentas, kuriuo prieštarauta T. Malthus’o teorijai gali pasirodyti naivus, jei ne keistokas. Anot H. C. Carey, kai gyvūnai miršta, sumažėja aprūpinimas anglies dvideginiu, būtinu augmenijai, o tai veikia žmonių rasź. Todėl kuo daugiau žmonių gyvens žemėje, tuo daugiau bus iškvėpiama anglies dvideginio, ir dėl to augmenija geriau vešės bei augs. Pažymėtina, kad dauguma ekonomistų paprasčiausiai nesutiko su šiuo H. C. Carey požiūriu, nes smarkiai abejojo anglies dvideginio pasiskirstymu ir kiekiu, kurį pagamina žmonės ir gyvūnai.

Trečias argumentas, nukreiptas prieš T. Malthus’o teorij¹ buvo tas, kad, H. C. Carey nuomone, gyventojų skaičiaus augimas lemia turto augim¹: kuo daugiau rankų, tuo daugiau turto gamintojų. Kuo didesnis gyventojų skaičius, tuo labiau bendradarbiaujama pasidalijant darb¹.

Anot optimistiškai į gyventojų skaičiaus augim¹ žvelgusio H. C. Carey, didėjant gyventojų skaičiui, auga ir jų asocijuota jėga įveikti gamt¹, todėl žmonės, įgijź daugiau įgūdžių bei įrankių, gali išdirbti sunkiau prieinamas, bet derlingesnes žemes. (Tai iš tiesų buvo būdinga tuometinėms JAV. Ten pirmiausia buvo išdirbtos nederlingos, bet sausos, lengviausiai pasiekiamos žemės, o vėliau pereita prie derlingesnių, tačiau apaugusių miškais!). Taigi čia H. C. Carey, vienas iš nedaugelio XIX a. ekonomistų (minėtinas dar F. Bastiat’o mokinys Fontenay), teigźs, kad besivystančiose ekonomikose stebima didėjanti žemės gr¹ža, kadangi žemių įsisavinimas vyksta nuo mažiausiai derlingų link derlingiausių, akivaizdžiai nesutiko su D. Ricardo, kuris teigė, kad žmonės pirmiausia pradeda dirbti geresnes žemes. H. C. Carey atmetė ir D. Ricardo žemės rentos teorij¹. H. C. Carey, panašiai kaip ir F. Bastiat’as, faktiškai neigė žemės rent¹ kaip toki¹, suvesdamas j¹ į procento iš kapitalo, įdėto į žemź, atmain¹. Visa tai jam leido pašalinti bet kokį ekonominį skirtum¹, taigi, ir prieštaravim¹ tarp kapitalistų ir žemvaldžių, užtikrinant „interesų harmonij¹“.

Taigi H. C. Carey buvo tikras optimistas. Jis kaip Don Kichotas, išdrįso stoti prieš ekonomines doktrinas, kurios nesiderino su jo paties visiškos harmonijos (darnos) tarp gamtos jėgų ir žmogaus teorija. Tačiau jo ginklai pasirodė es¹ per menki įgyvendinti pasirinktus uždavinius

Prekybos politikoje H. C. Carey laikėsi savo tėvo M. Carey propaguotos protekcionistinių muitų sistemos, pagrįsdamas j¹ tuo, kad protekcionistiniai muitai padeda plėsti pramonź ir augti šalies gamybinėms jėgoms. Tokios protekcionistinės apsaugos labai reikėjo dar nesustiprėjusiai tuometinei JAV pramonei, konkuruojant su Anglijos pramoniniu kapitalu. Tuo galima paaiškinti A. Smith’o – D. Ricardo sistemos, su kuria buvo siejamas fritreiderystės pagrindimas, aštri¹ kritik¹ H. C. Carey veikaluose. Pažymėtina, kad pirmose savo knygose jis buvo laisvosios prekybos šalininkas ir rėmė A. Smith’o doktrin¹. Tačiau sukrėstas 1837 m. kilusios finansinės ir ekonominės depresijos panikos bei veikiamas tėvo nuolat propaguoto protekcionizmo, H. C. Carey darėsi vis aktyvesnis ir iškalbingesnis laisvosios prekybos priešininkas, o maždaug nuo 1845 m. galutinai perėjo į protekcionizmo pusź ir po F. List’o pateikė vienintelź vientis¹ protekcionizmo sistem¹. Ypač šios idėjos išplėtotos 1845 m. pasirodžiusiame darbe Komercinės asociacijos Prancūzijoje ir Anglijoje bei 1848 m. išleistame veikale Praeitis, dabartis ir ateitis. 1851 m. H. C. Carey išleido knyg¹ Interesų harmonija: žemės ūkio, gamybos ir prekybos. Šioje knygoje jis įnirtingai užsipuolė britų ekonominź doktrin¹. Pasak H. C. Carey, laisva prekyba siekianti „visame pasaulyje sukurti vien¹ vienintelź dirbtuvź, į kuri¹ turi būti siunčiamos viso Žemės rutulio žaliavos, greta viso kito atsirandant didžiuliams transportavimo (prekių pervežimo) kaštams“. Jo nuomone, šios sistemos padariniai yra tai, kad dėl vienos tautos naudos sulėtinama ar visai sulaikoma visų kitų tautų pažanga. Net galima teigti, kad H. C. Carey beveik vis¹ blogį, esantį pasaulyje, kildino iš tarptautinės prekybos, ir teigė, kad visi privalumai išplaukia iš vidaus prekybos. 1853 m. išleistame veikale Prekyba vergais krašto viduje ir užsienyje jis įspėjo: „Plėtodami ir priimdami laisv¹j¹ prekyb¹ bei britų sistem¹, mes atsistojame greta žmonių, kurie pražudė Airij¹ ir Indij¹, o dabar skriaudžia ir nori pavergti Kinijos žmones“

H. C. Carey nepritarimas klasikinei mokyklai pasireiškė ir iš D. Ricardo pažiūrų į klasių santykius kritikos. Jis rašė: „D. Ricardo sistema yra nesantaikos sistema, ji stengiasi sukelti kar¹ ir tarp sluoksnių, ir tarp tautų…“. H. C. Carey pagrindinis tikslas buvo paneigti D. Ricardo teorij¹ ir įrodyti, jo žodžiais tariant, „realiųjų ir tikrųjų interesų tarp žmogiškosios giminės skirtingų klasių tobul¹ harmonij¹“.

„Tautų harmonija“, H. C. Carey nuomone, geriausiai užtikrinama paskirstant pasaulinź gamyb¹ tarp vietinių centrų, kuriuose žemdirbystė organiškai derinasi su manufaktūromis. Todėl H. C. Carey smerkė Anglij¹ už jos siekį tapti pramonine monopolija ir paversti likusį pasaulį savo agrariniu-žaliavų priedeliu, manydamas, kad geriausia gynyba nuo griaunančios Anglijos įtakos yra jau minėta protekcionizmo sistema. Tai visiškai prieštarauja F. Bastiat’o fritreiderystės idėjai.

Pažymėtina, kad H. C. Carey veikalai susilaukė daug didesnio dėmesio Europoje, nei Amerikoje. Čia jo darbai buvo išversti į septynias kalbas, o taip pat japonų kalb¹.

Kalbėdami apie šio laikotarpio amerikiečių ekonominź mintį, privalome paminėti ir Daniel’į Raymond’¹ (1786–1849 m.). Jis gimė Niu Havene ir išgarsėjo savo 1820 m. išleista knyga Apm¹stymai apie politinź ekonomij¹. Įdomu, kad žymusis Filadelfijos leidėjas Matthew Carey pasiūlė savo param¹ įkuriant politinės ekonomijos katedr¹ Merilendo universitete, jei D. Raymond’as bus paskirtas užimti jos vedėjo viet¹. Tačiau šis kvietimo nepriėmė

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite ekonominės minties raid¹ XIX a. trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiuose.

2. Apibūdinkite šio laikotarpio ekonominės minties Anglijoje, Prancūzijoje ir JAV esminius aspektus.

3. K¹ naujo ekonomikos teorijai suteikė James’as Mill’is ir John’as Ramsay McCulloch’as

4. Apibūdinkite N. Senior’o „kapitalistų ir darbininkų susilaikymo teorijos“ esmź.

Išskirkite esminius momentus N. Senior’o darbo, kapitalo, darbo užmokesčio ir pelno traktuotėje

6. Pakomentuokite vadinam¹j¹ „N. Senior’o paskutinės valandos teorij¹“.

Pateikite F. Bastiat’o „harmonijos teorijos“ ir jos branduolio – „pelno paskirstymo kapitalizmo sistemoje dėsnio“ esmź

Išskirkite esminius H. C. Carey ekonomikos teorijos aspektus.

9. Pakomentuokite, kas bendro yra tarp F. Bastiat’o ir H. C. Carey ekonominių pažiūrų.

LITERATŪRA

Senior N. W. An Outline of the Science of Political Economy. – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1938; 1965 [1836].

Senior N. .W. Selected Writings on Economics. – New York: A. M. Kelley, 1966.

Carey H. C. The Past, The Present and The Future. – Philadelphia, PA: Carey & Hart, 1848.

Bastiat F. Ekonominiai ir politiniai esė. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų S¹junga, 1992.

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 351-379.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 143-146.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 198-203.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 260-265.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 158-163; 206-208.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 97-100; 199-200.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 332-335; 342-352.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 343-354; 361-362; 363-364.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 476-478; 483-486; 515-519.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 81-86.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 149-153.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 161-172; 202-209; 252-274.

Bowley M. Nassau Senior. – London: George Allen and Unwin, 1937.

Bowley M. Nassau Senior and Clasical Economics. – New York: Augustus M. Kelley, 1949.

Levy S. L. Nassau W. Senior 1790 – 1864. – Newton Abbot: David & Charler, 1970.

Rauner R. M. Samuel Bailey and the Classical Theory of Value. – London: G. Bell, 1961.

Grampp W. D. The Manchester School. – Stanford, CT: Stanford University Press, 1960.

, 1995. – C. 257-275.

I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. –

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. –

o p Г . – М C

C