Auklėjimas, jo samprata

Auklėjimas, jo samprata.

Auklėjimas-tai asmenybės vidinio pasaulio ir jos elgesio formavimas. Į auklėjim¹ siūloma žiūrėti vertybiniu požiūriu:auklėjimas-vertybinių sistemų puoselėjimas. Galima į auklėjim¹ žiūrėti iš santykių pozicijos:žmogaus santykis su visa jį supančia aplinka; ypating¹ vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina santykiai. Auklėjimas-tai procesas, kai vyksta asmenybės santykis su aplinka, darbo savimi formavimas ir branda. Auklėjimas-labai reikšminga poveikio priemonė jaunajai kartai, tai suaugusiųjų žmonių įtaka brźstančiai asmenybei. Auklėj. prasideda nuo pirmų gyvenimo dienų, o organizuotas aukl. atsirado atsiradus pirmoms m-kloms. Galutinis aukl. rezultatas-reikalinga visuomenei asmenybė. Pagr.aukl.tikslas-kad besiformuojanti asmenybė perimtų visuomenės teigiamus moralinius bruožus, o juos sudaro teigiamos bendražmogiškos vertybės. Aukl. yra dvipusis procesas. Tiek tiesioginis ugdytojų poveikis, tiek įv. pačių ugdytinių veikla. Sėkmingas vertybių formavimas vyksta, kai yra teigiama s¹veika tarp ugdytojo ir ugdytinių. Ugdytiniui įtak¹ daro pavyzdys. Aukl. proceso specifika susijusi su mokymu. Aukl. vyksta ne tik mokymo procese, bet ir įv. užklasinėje veikloje, ir bendraujant tarpusavyje. Užklasinėje veikloje auklėjimas apsprendžia aukl. uždavinius. Aukl. procese taikomas pokalbis, disputas, nagrinėjamos dorovinės problemos. Auklėjimu stengiamasi suformuoti asmenybės vidinį pasaulį. Aukl. ilgas ir sudėtingas procesas. Vaik¹ pradedame auklėti tik jam atėjus į pasaulį, ir aukl. baigiasi su žm. gyvenimu. Auklėjimo procesas. Žodis procesas reiškia judėjim¹ pirmyn. Aukl. procese vyksta auklėjamųjų(AM) judėjimas pirmyn.:susipažinimas su socialinėmis idėjomis ir jų internalizavimas(jų perėjimas į vidinį AM turinį). Tai yra svarb. aukl. tikslas-asmenybės pozicijos formavimas. Auklėjimo procesas-auklėjamųjų situacijų nenutrūkstama grandinė, o kiekv. situacija-s¹veika tarp pedagogine funkcija vykdančio asmens(auklėtojo) ir auklėtinio. Aukl. subjektas-pedagogas-siekia tobulinti auklėtinio dvasinį pasaulį, o auklėjimosi subjektas-auklėtinis-siekia tobulėti. Neabejotina, kad auklėtojo pedagoginė veikla reikalinga ir naudinga tiek, kiek ji skatina vidines auklėtinio pastangas tobulėti. Taigi aukl. procesas yra dvipusė auklėjamo vadovo(AV) ir AM veikla. Kiekvienai pusei būdingos atitinkamos f-jos:AV auklėja-sudaro auklėjam¹sias situacijas, renka grįžtamaja inform. apie AM dalyvavim¹ tose situacijose ir jų poveikį ir atitinkamai koreguoja tokias auklėjam¹sias situacijas:AM, dalyvaudami tuose situacijose, internalizuoja(arba ne) siūlomas soc. idėjas. Aukl. procesas vyksta konkrečioje socialinėje aplinkoje, kuri vienaip ar kitaip stiprinančiai ar priešingai veikia t¹ proces¹. Didelis socialinės aplinkos vaidmuo auklėjime iš esmės ir skiria aukl. proces¹ nuo mokymo proceso. Aukl. nebus jei AV neauklės-nesudarinės auklėjamųjų situacijų(pvz.jei diskoteka bus skirta tik laisvalaikio užėmimui, o ne auklėjamiesiems uždaviniams sprźsti-suprasti klausoma muzik¹, j¹ vertinti, gražiai šokti, elgtis) ir pan. auklėjamosios situacijos bus beprasmės, jei jos nebus atitinkamai koreguojamos, atsižvelgiant į tai kaip AM dalyvauja jose, kaip priima siūlom¹ inform. o tam reikia grįžtamosios informac-stebėti, o kai kada specialiai tyrinėti. Tik visų AV ir AM f-jų funkcionavimas užtikrina auklėjimo proces¹.