Mokytojo profesinis meistriškumas, pašaukimas, pedagoginis taktas

Mokytojo profesinis meistriškumas, pašaukimas, pedagoginis taktas

Įvairioje pedagogo veikloje, visų pirma organizuojant mokymo proces¹, didelės reikšmės turi pedagogo asmenybės bruožai, jo kūrybiškumas, savotiška pedagoginė nuojauta, vadinamoji “ pedagoginė gyslelė ”t. y pedagoginis pašaukimas. Pedagoginis pašaukimas–tai asmenybės charakterio ir motyvacinių savybių visuma, reikalinga pedagoginiam darbui, suprantant ši¹ veikl¹ kaip savo gyvenimo paskirtį šis pašaukimas – lyg vidinė pedagogo profesijos pusė, kuri¹ s¹lygoja poreikis bendrauti su jaunimu, meilė mokiniams, skatina tokios savybės, kaip gebėjimas pažinti ir vadovauti, pasirengimas padėti ir atjausti, mokėjimas suprasti, paveikti ir.pan. labai reikšmingas pedagoginio pašaukimo bruožas ir gebėjimas bendrauti, tam tikro saiko jausmas, kas paprastai vadinama pedagoginių taktu. Toks mokytojas, kuriam būdingas pašaukimas, ypač kai turi pedagoginių žinių ir domisi ugdymo mokslu, gana greitai suranda reikiamas poveikio priemones bei būdus, nesunkiai moksleivius paveikia ir nukreipia juos norima linkme, įgyja jų pasitikėjim¹. Suprantama, tam reikalingas atsakingas požiūris į savo darb¹, meilė ir nuoširdumas vaikams, noras juos pažinti ir suprasti, skaitymasis su jais, jų gerbimas, tam tikras entuziazmas, greitas orientavimasis keičiantis situacijai, gebėjimas analizuoti savo veiksmus ir jų rezultatus. Šios savybės – tai mokytojo talentas. Šis talentas sėkmingai plėtosis tada, kai mokytojas, ieškodamas naujų sprendimų, nuolat domėsis pedagogika, seks jos naujoves. Mokytojas, daug metų kūrybiškai dirbdamas, sukaupia verting¹ patirtį. Todėl labai svarbu tokius pedagogus skatinti, kad jie savo patirtį apibendrintų, skleistų, kad ja aktyviai domėtųsi mokyklų vadovai bei pedagogikos specialistai. Ši patirtis praturtina pedagogikos teorij¹ – ji yra reikšmingas pedagogikos mokslo plėtojimo šaltinis. Tačiau ir talentingas pedagogas neišvengiamai taps amatininkų, jeigu jo išradingumas nesirems nuolat gausėjančiomis mokslinėmis pedagogikos žiniomis. Jeigu mokytojas ignoruoja ugdymo dėsningumus, jis gali atnešti ir didžiulės žalos. Nežinodamas pedagogikos išvadų, apibendrintos ugdymo patirties, eksperimentuodamas mokytojas gali padaryti ir nemažai klaidų. Galima pridurti, jog įvairiems ieškojimams susikurti savajai pedagogikai, nežinant, kad atitinkamos idėjos jau atskleistos ir pripažintos, pasiteisino praktikoje, reikalingas ir dažnai netrumpas laikas. Žinoma, yra atvejų, kai sėkmingai mokytojauja žmonės be atitinkamo teorinio pedagoginio išsilavinimo, specialaus pasirengimo pedagoginiam darbui. Pasirodo, jog be gilesnių pedagoginių žinių neblogai dirbama tais atvejais, kai ilgesnį laik¹ kaupiama savoji patirtis, pasiremiant bandymų ir klaidų metodu bei savaisiais įgimtais pedagoginiais gebėjimais, asmenine intuicija, kai prisimenama kitų pedagoginė veikla. Lemiam¹ vaidmenį šiuo atveju vaidina pati asmenybė, jos atitinkamos savybės.