Pedagogikos raida užsienyje

Pedagogikos raida užsienyje

P šaknys glūdi liaudies ugdymo praktikoje, per daugelį amžių kaupėsi, jaunosios kartos ugdymo patirtis, kuri, tobulėjant visuomenei, nuolatos turėjo ir sudarė ugdymo teorijos užuomazg¹. Apibendrinta pedagoginė mintis formavosi religijos, filosofijos, politikos sistemoje ir buvo susijusi su bendru žmogaus, to meto visuomenės supratimu. Vergovinėje santvarkoje ugdymo problemas nagrinėjo to meto m¹stytojai: Aristotelis, Demokritas, Platonas, Sokratas, jie kartu buvo ir pedagogikos teoretikai. Jie kėlė ugdymo tikslų, mokymo bei auklėjimo turinio, įv mokymo organizavimo, vaikų amžiaus periodizacijos ir kt. klausimus. Romos filosofas Kvintiljanas Ia., aprašė mokymo patirtį, reikalavimus mokytojui, pasisakė prieš fizines bausmes. Pedagoginė mintis intensyviau plėtojasi Renesanso epochoje. Šiuo laikotarpiu iškeliamas išsilavinusio pasauliečio idealas, kreipiamas dėmesys į estetinį lavinim¹, reikalaujama plėsti protinį lavinim¹. Kartu reikalaujama ugdyti vaiko aktyvum¹, žadinti kūrybiškum¹, pasisakoma prieš fizines bausmes. J.A.Komenskis (1592–1670) naujų laikų pedagogikos kūrėjas parašė “Didžioji didaktika” (1632m), reikalavo, kad gimtoji mok-la būtų visuotinė ir visiems privaloma, kad ugdymas atitiktų gamtos dėsnius, pagrindė klasės pamokos sistem¹, reikalavo realinio lavinimo, iš esmės teisingai nusakė žinių perėmimo proces¹. Dž.Lokas (1632–1704) teigė, jog ugdymas nulemia asmenybź, reikalavo atsižvelgti į vaiko individualybź. Svarbiausia auklėjimo priemonė–tai, k¹ aplink mato vaikas. Ruso (1712–1778) pagr reikalavimas–atsižvelgti į natūralų vaiko vystym¹si, t.y. derintis prie vaiko prigimties, prie jo amžiaus ypatumų. Svarbiausia ugdyti vaikų domėjim¹si mokslu, lavinti jų protinius gebėjimus, diegti jiems teisingas ir naudingas idėjas. Jis tvirtino, jog prioritetas mokant priklauso pačiam mokiniui, jo interesams, o mokytojas–tik patarėjas, vaiko palydovas. J.H. Pestalocis (1746–1827)–svarbiausiu ugdymo tikslu laikė visų įgimtų žmogaus jėgų ir gabumų plėtojim¹. Jis sukūrė elementariojo mokymo teorij¹, reikalavo individualizuoti mokym¹, akcentavo mokymo ir auklėjimo vienybės idėj¹. Rusijos ped. K.Ušinskis (1824–1866)–reikalavo teorijos ir praktikos vieningumo, į mokymo proces¹ žiūrėjo kaip į tam tikr¹ darbinės veiklos rūšį. Didelź reikšmź skyrė mokymo vaizdumui, prieinamumui, nuoseklumui, vaikų aktyvumui mokymo procese, mokymo ir auklėjimo vienovei. XIX a. pab–XX a. pr–realizuojamas privalomas mokymas , Europoje ir JAV. Siekiant išlaikyti paauglius privalomo mokymo laikotarpiu mokykloje, ieškoma kelių lengvinti mokym¹si. Susiformuoja kelios ugdymo teorijos: pragmatinė pedagogika–Dž.Diujis–visas jaunosios kartos ugdymas pajungtas gyvenimo praktikos keliamų uždavinių sprendimui, išmokyti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, rasti būdų įveikti sunkumus. Veiksmo pedagogika–pagr dėmesys skiriamas praktinei veiklai, darbiniam rengimui, suteikti darbinių mokėjimų ir įgūdžių maksimum¹. Asmenybės pedagogika–propagavo stiprios, savarankiškos, išsilavinusios asmenybės ugdym¹. Aktyvių, iniciatyvių fiziškai ir protiškai išlavintų jaunuolių, gerai parengtų gyvenimui ir praktinei veiklai, ugdym¹ propagavo naujojo auklėjimo kryptis. Tuo tarpu laisvojo auklėjimo šalininkai vaik¹ idealizavo, reikalavo jam laisvės ir pagarbos.