SOCIALIZACIJA. JOS TEORIJOS. DESOCIALIZACIJA IR RESOCIALIZACIJA.

socializacija. Jos teorijos. Desocializacija ir resocializacija.

Socializacija–socialinės s¹veikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos procesas s¹lygotas biologinės prigimties ir kultūros. Biologinis kontekstas. Kiekv paveldime t.t. genetinź program¹, kuri¹ sudaro elementarūs refleksai, instinktai, temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį. Kultūrinis kontekstas. Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūr¹. Žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų, šios veiklos reguliatorių–visa tai individas išmoksta, įvaldo tik gyvendamas visuomenėje. Socialinio gyvenimo šaltiniai: 1.kalba 2.įgūdžaž 3. elgesio taisyklės 4. siekiai 5.vaidmenys ir padėtys. Asmenybės tapsmo teorijos. Socializacijoje sociologija skiria du procesus: 1.kultūros perėmim¹ ir 2.savźs atskleidim¹, asmenybės tapsm¹. Froidas skyrė 3 asmenybės sudedam¹sias dalis: id. Ego ir superego. Id-impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Stengdamasi pažaboti Id, visuomenė sukūrė ištis¹ draudimų, taisyklių sistem¹. Tikrovės, realybės lygmuo-ego. Jis tramdo id. Todėl tarp ego ir id vyksta nuolatinė kova. Jei laimi ego, draudžiami troškimai nuvejami į pas¹monź, bet jie neišnyksta. Superego-žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir s¹žinės sritis. Asmenybėje g.b. labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas: id, ego arba superego. Jei dominuoja id–asmenybė nevaldoma, impulsyvi; jei ego–racionali; jei superego–žm daug k¹ idealizuoja, yra atitrūkźs nuo tikrovės. Meadas asmenybź skaidė į 2 sudedam¹sias dalis: aš ir mane. Aš–aktyvus, spontaniškas, kūrybiškas. Mane–tai suvokti socialiniai lūkesčiai, poreikiai kaip socializacijos rezultatas. Dažniausiai “Aš” atsižvelgia į “mane”, tačiau kartais žmogaus elgesys būna spontaniškas ir nenuspėjamas, o tai liudija kad “Aš” ne visada valdo “mane”. Cooley’us skyrė veidrodinį “Aš” ir jo elementus: 1.Mano nuomonė, kaip mane suvokia kiti; 2.Mano nuomonė, kaip jie į tai reaguoja 3.mano atsakas į mano išsiaiškint¹ kitų reakcij¹ į mane. Mūsų galėjimas pažvelgti į save kitų akimis yra socialinio elgesio pagrindas. Piaget tyrė kognityvinź raid¹ –mokymosi m¹styti proces¹, kuriame išskyrė 4 stadijas: a)sensomotorinź kai vaikai mokosi susieti savo pojūčius su judesiais (iki 2 m) b)priešoperacinź (2-6 m) kai vaikai mokosi simbolius nuo jais reiškiamų daiktų c)konkrečių operacijų (6-12 m) kai vaikai mokosi mintinai atlikti operacijas, kurias iki šiol atlikdavo tik rankomis ir d)formalių operacijų (nuo 12 iki brandos) kai m¹stymas tampa abstraktus ir hipotekinis, vaikai gali lyginti alternatyvius sprendimus, m¹styti apie ateitį. Socializacijos tipai:1.Pirminė socializacija–perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Šis procesas daug priklauso nuo tėvų : jų socialinės kilmės, išsilavinimo, vertybių. Išskiriama socializacija dalyvaujant ir socializacija slopinant. 2.Antrinė socializacija. Socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei įvairių vaidmenų, kuriuos asmuo atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visa gyvenim¹ atsisakome senų vaidmenų ir mokomės naujų. Skiriama: 1. Išankstinė socializacija: naujo vaidmens apm¹stymas ir bandymas jį atilikti 2. profesinė socializacija–sudedamoji suaugusiųjų socializacijos dalis, trunkanti vis¹ gyvenim¹. 3.Resocializacija–1 gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo. Desocializacija–atpratinimas nuo senų vertybių, normų, vaidmenų ir elgesio taisyklių. Socializacijos institutai: Šeima, bendraamžių grupės, mokykla, darbovietė, masinio informavimo priemonės.