Saviaukla

Saviaukla

–sudėtinė auklėjimo dalis, specifinė žmogaus veikla, skirta savo dvasinio pasaulio tobulinimui peržengiant dvasinį skurd¹, silpnybes, grūdinant sveikat¹. Tai specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė individo veikla, skirta tobulinti savo asmenybź. Saviaukla iš esmės yra savo teigiamų savybių ugdymas. Pagr. saviauklos s¹lyga–poreikis. Poreikis atsiranda kartu su savimonės pabudimu vaikui s¹veikaujant su žmonių ir daiktų aplinka. Ankstyvoje vaikystėje individas išskiria save iš santykių su kitais, ima savarankiškai veikti. Tėvai, mokytojai kreipia jo dėmesį į save, jis ryškiau pastebi savo individualias ypatybes, jausmus, temperament¹, charakterį. Vienoks elgesys stiprina santykius su kitais, padeda lengviau tenkinti norus, kitoks –silpnina galimybes siekti savo tikslus. Visa tai verčia keisti elgesį, adekvačiai suvokti aplinkos reikalavimus. Saviauklos būtinum¹ sukelia savźs įtvirtinimo aplinkoje, saviugdos poreikis. Brźstanti savimonė vis ryškiau atskleidžia žmogui savivaizdį ir saviprat¹. Paauglystės metais didesnis dėmesys skiriamas sau, savo Aš. Atsiranda būtinumas save auklėti, derintis prie grupės. Saviaukla įmanoma tik tada, kai individas gerai pažįsta save. Savźs pažinimas vyksta tiriant savo kūn¹. Tolesnis savźs pažinimas vyksta tada, kai ieškoma savo neigiamų bruožų kilmės, priežasčių, kai siekiama susikurti teising¹ savivaizdį. Savimonė–savojo Aš pažinimo ir vertinimo įrankis, bet ne tik įrankis. Ji duoda kryptį saviraiškai konkrečioje situacijoje. Savimonė susiformuoja veikloje, santykiuose su aplinka. Veikdamas ir santykiaudamas žm atlieka konkreči¹ socialinź rolź. Šioji ir formuoja savimonź, savźs s¹monź konkrečioje rolėje. Todėl galima kalbėt apie kelias savimones–apie kelias savźs pažinimo sistemas. To tarpu Aš visose rolėse išlieka tas pats. Saviaukl¹ galima skirti į dvi pgr.rūšis – neįsis¹monint¹ ir įsis¹monint¹ (ši yra situacinė ir programinė). Saviauklos užuomazgų yra jau vaikystėje–yra mokomasi iš kitų kalbos ir elgesio. Individas nes¹moningai daug įsisavina iš kitų. Ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimas tikslingesnis saviauklos siekimas–tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Savikontrolė ir savikorekcija lydi žmogų vis¹ gyvenim¹. Tai epizodinė saviaukla, s¹lygojama konkrečios situacijos. Nuo atskirų savybių ugdymo pereinama prie savźs, prie aš ugdymo. Jis pradedamas savivalda. Savivaldos tikslas kyla, kai individas pajunta savo kalbos ir elgesio pusiausvyros trūkumus. Savivald¹ galima suprasti ir plačiau–kaip organizuot¹ programinź savireguliacij¹ sunkiose elgesio situacijose. Programinėje savireguliacijoje ypating¹ viet¹ užima kompleksinė saviaukla ir autotreniruotė. Kompleksinės saviauklos būtinumas grindžiamas tuo faktu, kad žmogaus savybės susijusios. Programinėje saviaukloje praktikuojama autotreniruotė kurioms nors savybėms efektyviai ugdyti: atletiškumui, dėmesiui, savitvardai ir kt. Saviauklos turinys apima vis¹ asmenybės vidinį gyvenim¹ ir jos santykius su aplinka, taip pat savo kūno grožiu, jo tvirtumu, patrauklumu, sveikata. Mokykliniame amžiuje siekiama gero pažangumo, neatsilikti nuo bendraamžių. Paauglystėje rūpinamasi greitesniu subrendimu. Charakterio saviauklos turinys apima įvairių neigiamų bruožų eliminavim¹: nešvarum¹, nerūpestingum¹, tingėjim¹, agresyvum¹, egoizm¹ ir kt. Mokiniai turi nemažai asmeninių problemų: nepasitikėjimo savimi, nerimo, baimės,vidinių konfliktų ir kt. charakterio trūkumus ir vidinius sunkumus įveikiama intensyvia saviaukla, kai jai tinkamai vadovaujama. Dorovinė saviaukla apima tiek požiūrių, įsitikinimų, tiek dorovinio elgesio saviugd¹. Savo pasaulėžiūros formavimas aktualus vyresniame mokykliniame amžiuje. Organizuojant paauglių ir jaunuolių saviaukl¹, kreiptinas dėmesys į jų individualybź, į požiūrius, jausmus, vali¹, charakterio bruožus, dorovź. Saviauklos būdai – tai žodinių ir veiksminių priemonių panaudojimo variantai savźs tobulinimo tikslais. Saviauklos būdų panaudojimas įmanomas tik tada, kai individas sugeba atlikti dvi roles – auklėtojo ir auklėtinio. Savimonės pagalba jis tarsi susidvejina – tuo pačiu metu ir kelia auklėjimo tikslus, ir įsako sau jų siekti. Savimonė tarsi praneša savimonei, koks yra Aš, ko reikia, kad elgesys keistųsi, darytųsi tobulesnis. S¹monė kelia tikslus, parenka priemones, veikdina. Saviaukla individ¹ daro kartu ir objektu, ir subjektu. Paprasčiausias saviauklos būdas – transdukcija. Jau ikimokykliniame amžiuje vaikai m¹sto perkeldami kito minti į sav¹sias ir pakeičia jas sau priešingomis, dažniausiai teisingomis, suprasdami vyresniojo teisum¹. Transdukuotos mintys formuojasi į požiūrį, pozicij¹, kuri lemia elgesį. Savikritika – ne tik savźs pažinimo, bet ir auklėjimo būdas, nes vertinant savo trūkumus, kyla siekimas juo įveikti. Savitvarda – pagrindinis savivaldos būdas, ypač tada, kai kyla impulsyvus elgesys, kai jausmai slopina sveiko, racionalaus proto sprendimus. Ji laikoma valios jėga. Labai paplitźs saviauklos būdas yra įsipareigojimas. Individas imasi priedermių k¹ noras daryti arba ko nors nedaryti. Saviataskaita – stiprina įsipareigojimo efektyvum¹, padeda numatyti priemones tobulinti jo vykdym¹. Greta vienetinių esti programinių įsipareigojimų, kai sudaromas tikslingas s¹rašas pareigų, kurių imasi individas ar bičiulių grupė. Specialus saviauklos būdas – savidrausmė. Ji praktikuojama, kai individas turi sunkumų vykdydamas nustatytas bendro gyvenimo ar darbo normas, draugiškų santykių taisykles. Saviprievarta – kai su taikomas įsakymas, sau nurodoma nugalėti valios silpnum¹, pertvarkyti įpročius. Savitaiga – specialus saviauklos, autopsichoterapijos būdas. Yra trys savitaigos s¹lygos: gera fizinė būklė, relaksacijos būklė ir tikslo siekimas. Ji padeda įveikti charakterio trūkumus. Kontempliacija – labai intensyvūs apm¹stymai vertybių, kurias individas nori įsisavinti. Kontempliacijos įtampos viršūnė – ekstazė. Kartojant savitaig¹, vykdoma vadinamoji autotreniruotė, kuriuo pasiekiami geri mokymosi ir auklėjimo rezultatai. Pagalbiniais saviauklos būdais reikia laikyti savipaskat¹ ir savibaud¹. Saviauklos vadovu gali būti asmuo, gerai pažįstantis auklėtinius, jų individualias skirtybes, mylintis juos, mokantis su jais bendrauti, galintis juos teigiamai veiki. Saviauklos organizavimo etapai: 1.auklėtojo pasirengimo vadovauti saviauklai 2. individualios ir kolektyvinės saviauklos organizavimas.3. saviauklos proceso palaikymo 4. saviauklos rezultatų aptarimo 5. saviauklos užbaigimo ir tźsimo. Ruošdamasis saviauklai auklėtojas turi išsiaiškinti, kuriems mokiniams reikia saviauklos. Tai lengva padaryti stebėjimo būdu. Pasirengźs saviauklos organizacijai, auklėtojas rūpinasi parengti savo auklėtinius. Tam reikia: 1. sudominti saviauklos reikšme asmenybės tobulinimui. 2. įvesti auklėtinius į vertybių ir idealų sfera. 3. atskleisti saviauklos perspektyvas 4. mokyti saviauklos būdų.