Tautinis, patriotinis ir nacionalinis auklėjimas.

TAUTINIS AUKLĖJIMAS.

Tautiškasis auklėjimas siekia tautos dvasi¹ ir patirtį perkelti į auklėtinio prot¹ ir širdį, kad jis gebėtų išreikšti savo tautybź, o tautinio auklėjimo tikslas – išugdyti žmogų, galintį vykdyti tautos paskirtį bei pašaukim¹ ir įgyvendinti jos ideal¹ – tautinź darn¹ vardan Tėvynės stiprybės ir klestėjimo.Iškyla tokie auklėjimo uždaviniai:

Ugdyti kultūrinio, socialinio ir tautinio intelekto vienovź, įgalinčius sprźsti tautos gynybos uždavinius šiandieninėmis s¹lygomis.

Ugdyti fizinź gali¹ ir kovinź parengtį, operatyviai vykdyti karinės ir socialinės saugos uždavinius.

Rengti tautos vaikus produktyviam protiniam ir fiziniam darbui, siekiant dvasinio ir ekonominio klestėjimo.

Įtvirtinti etinius, organizacinius įpročius gyventi darnų bendruomeninį gyvenim¹ tautoje.

Šie uždaviniai sprendžiami visame ugdymo procese, šeimoje, mokykloje.

Tautinės išminties ugdymas. Išmintis – prigimties dovana, bet ja reikia mokėti naudotis. Būtinos šios s¹lygos:

bendrasis intelektualinis išprusimas, įgalintis kvalifikuotai sprźsti universali¹sias tautos problemas. Bendrasis intelektinis išprusimas įgyjamas mokantis, lavinantis. Tautai reikia universalių vertybių, kurios j¹ įjungtų į žmonij¹. Tai pasiekiama per gamtos mokslus, kurie pateikia gausi¹ tų sričių informacij¹, sužinoma daug rūšių, tipų, potipių, detalių. Matematika išmoko formalizuotai m¹styti, bet ji formaliu m¹stymo mechanizmu ir liktų, jeigu nerastų s¹sajų su praktiniu darbu. Fizika- svarbi materialiam pasauliui pažinti ir valdyti. Humanitariniai mokslai teikia visuotinių žmogiškųjų idėjų, kuriomis turi gyventi tauta.

Socialinis intelektas, pajėgus įsigilinti į tarpasmeninius santykius, grupių interesus, priimti adekvačius sprendimus tautos sutelktumui tobulinti (tikyba, etika). Šis ugdymas šeimoje ir mokykloje kuria gebėjim¹ jautriai suprasti žmogų ir adekvačiai reaguoti į visuomeninio bendravimo blogybes.

Kultūrinis intelektas, planuojantis ir reaguojantis tautos kūrybinės potencijos išplitim¹ pasaulyje. (filosofija, meno studijos).

Tautiečių fizinis ir karinis rengimas Valstybingumas reikalauja apsaugos ir gynimo. Todėl iškyla šie uždaviniai:

fiziškai grūdinti jaunim¹, stiprinti sportu, sveiku gyvenimo būdu;

aprūpinti taut¹ modernia ginkluote ir parengti žmones ja naudotis pratybų ir tarptautinių konfliktų metu;

įtraukti gyventojus į civilinės saugos sistem¹ ir parengti juos savisaugos tikslams.

Protinis lavinimas ir darbinis auklėjimas. Protinis lavinimas negali apsiriboti dėstomų dalykų žiniomis, jos turi būti panaudojamos mokslinei kultūrai ugdyti. Darbinis auklėjimas- tai santykių su darbo medžiagomis, įrankiais, procesu ir rezultatų ugdymas. Paprastai apsiribojama darbo operacijų mokymu – buities, technologijos įgūdžiais.

Bendruomenės gyvenimo teigiamų įpročių ugdymas. Bendruomenei reikia šviesos. J¹ teikia dvasios kultūra: mokslas, religija,, menas. Tautai reikia tiesos. Gyvenimas bus atviras ir skaidrus, kai visi informacijos šaltiniai pulsuos tiesa ir ji bus prieinama.Tauta yra sutelkta, kai supranta savo paskirties esmź.

Tautinio auklėjimo pamatas yra tautiškumo ugdymas. Tautinio auklėjimo metodų visum¹ s¹lygoja mokymo ir lavinimo metodai ir formos, nes žmogus ugdomas vykdyti tautinį pašaukim¹ ir siekti tautos idealo – tautinės darnos ir harmonijos. Žmogaus ugdymo svarbiausias metodas – savarankiško, kūrybinio mokymosi organizavimas siekiant išplėtoti kritišk¹ analitinį-sintetinį m¹stym¹ ir produktyvi¹ vaizduotź.

PATRIOTINIS AUKLĖJIMAS

Patriotinis auklėjimas yra integralus tautinio ir tautiško auklėjimo vienovės elementas. Jis susietas su subjektyvia individo nuostata tautos atžvilgiu. Patriotas pirmiausia suvokia, supranta, įsis¹monina ir gerbia savo tautinź individualybź, deramai tarnauja tautiniam pašaukimui ir idealui, dr¹siai ir viešai liudija savo tautybź. Patriotizmo požymiai:

Savigarbus tautiškumas – tai tautinis orumas, kontroliuojantis elgesį tautos atžvilgiu, sulaikantis nuo netinkamų veiksmų prieš tautos prakilnum¹ ir žygį į gerovź. Jis įgalina tautietį būti pavyzdžiu visiems ir visur, kaip dera gyventi. Tautinis orumas atmeta visk¹, kas prieš taut¹ ir Tėvynź. Čia vaidmuo skiriamas tautos istorijai.

Tautos savitumo meilė. Tautos savitum¹ s¹lygoja jos etnotipas, geografinė aplinka, kalba, kultūra. Žmonės to savitumo nepastebi, jei nėra progos lyginti vienos tautos charakterį ir individualybź su kitos tautos ypatumais. Sutapimas su savo tautos charakteriu yra natūralus, jam nereikia patriotinės meilės, nes ji natūraliai dega, traukdama tautietį vien¹ prie kito. Tačiau ši¹ meilź reikia kurstyti, jei norime ugdyti s¹moning¹ ir tvirt¹ patriot¹.

Tėvynės meilė natūraliai liepsnoja kiekvieno širdyje. Tėvynės meilė – stipriausias patriotizmo ugdymo veiksnys. Stipriausia dėl to, kad Tėvynė yra daug konkretesnis objektas negu tauta kaip tautiečių visuma, kurioje atskiri nevykėliai žmonės gali sudrumsti skaidrias emocijas.

Aktyvi veikla dėl tautos dvasios stiprybės – objektyvioji patriotizmo išraiška. Stipri tautos dvasia - kultūros pamatas. Dvasia kuria, kovoja, laimi, pralaimi. Ji pralaimi, kai egoizmo jėgos ardo laisvės, doros pamatus. Egoizmas viešpatauja ten, kur iškyla biologinės, materialinės žmogaus silpnybės. Todėl reikia ugdyti stipri¹ dvasi¹, atsparum¹ tinginystei, apsileidimui, neveiklumui, įtraukti į aktyvi¹ veikl¹.

Aktyvi veikla prieš blogybes yra teigiamas aktyvumas, nes slopina visa, kas negera ar pavojinga tautai, tėvynei, valstybei. Patriotizmas neatsiejamas nuo kovos prieš antipatriotizm¹. Patriotas negali pakźsti tėvynės šmeižikų, išdavikų ir pan. Kovotojų su negerovėmis rengimas – subtilus uždavinys, nes yra pavojus sukelti agresyvum¹, nepakantum¹, žiaurum¹ žmonėms, kurie įtariami antipatriotine veikla.

Šie požymiai leidžia patriotizm¹ apibūdinti taip: jis yra emocionalus savo tautos ir tėvynės savitumo išgyvenimas, atsiskleidžiantis s¹moninga aktyvia veikla tautos laisvei, nepriklausomybei ir sutelktumui stiprinti, tautos dorai, materialinei ir dvasinei galimybei didinti, kovoti su įvairiomis blogybėmis.Iš čia iškyla du pagrindiniai metodai: emocijų sukėlimo (įkvėpimo) ir veikdinimo.

NACIONALINIS AUKLĖJIMAS

Tautiškas, tautinis ir patriotinis auklėjimas gilinosi į asmenybės subjektyvųjį pasaulį: į jos pažiūras, intelekt¹, jausmus, nusiteikimus bei nuostatas. Nacionalinis auklėjimas skverbiasi į asmenybės galias kurti tautai objektyvias materialines ir dvasines gėrybes, t.y. tautos kultūr¹. Tam verta išskirti tokias kultūrinės kūrybos sritis: moksl¹, men¹ bei literatūr¹, technik¹, ekonomik¹, teisź, politik¹.

Švietimas kaip jaunimo rengimo tautinei kultūrai kurti veiksnys. Čia švietimas suprantamas kaip ugdymo institucijų sistema.Šiai kultūrai sukurti reikia bendrojo ir profesinio aukštojo išsilavinimo. Ugdymo institucijoms būtinas patraukiamasis pobūdis, t.y. jos savo turiniu ir mokymo organizacija turi kviesti mokytis, būti pritaikytos vaikų prigimčiai ir tautos pašaukimui ugdyti kūrybingus kultūros žmones. Kartu reikia ir motyvacijos, skatinanči¹ siekti aukštesnio išsilavinimo.

Universalusis nacionalinio auklėjimo pobūdis. Nacija turi būti atvira pasauliui, bet neprarasti savo individualybės. Nacionalinis auklėjimas įgyja universalų pobūdį, kai kuriamas auklėtinių nusiteikimas naudotis universaliomis žmonijos idėjomis mokslo, meno, technikos, teisės ir kitose srityse, kai skatinama įsitraukti į universalių vertybių tobulinim¹ ir kūrim¹, kai praktiškai atliekami universalios reikšmės darbai.Nacionalinis auklėjimas pašauktas ugdyti žmones, galinčius dirbti tarptautinėse organizacijose taikai ginti, kultūros srityse bendradarbiauti. Tautų bendravimui kenkia atskirų žmonių ir jų susivienijimų piktybiški veiksmai.

Nacionalinio auklėjimo tikslas – parengti asmenybź, gebanči¹ vadovautis universaliomis vertybėmis ir jas kurti tokio lygio, kad iškeltų nacij¹ į tarptautinės bendrijos rang¹. Jam pasiekti reikia aukščiausio, diferencijuoto lavinimo. Aukščiausiu lavinimu reikėtų laikyti klasikinio ir modernaus mokymo vienovės taikym¹.Čia tinka kūrybiniai mokymo metodai. Reikia ugdyti intelektualinį elit¹. Pagrindinė mokymo forma yra pamoka