Bankų sistema Lietuvoje

Referatas

Įvadas

Pinigai, išsisklaidę smulkiomis sumomis pas žmones, neturi dinaminės kūrybinės valios, jie yra tik tarpasmeninių ekonominių mainų tarpininkai. Bet kai tie patys pinigai paleisti į ūkinį kūrybinį darbą, jie pradeda kurti naujas vertybes ir kartu virsta kapitalu. Būtent bankai yra svarbiausi ūkio šalies centrai, kurie leižia pinigus į „ekonominį gamybos darbą”, jie yra tie šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą. Sąvoką 'bankas' būtų galima apibrėžti taip – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licencija, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.

Šiuo referatu mėginsiu apžvelgti bankų sistemą Lietuvoje, nagrinėdamas nuo jos užuomazgų iki veiklos mūsų dienomis, įsigilinti į tai, kaip ji veikia.

Bankų sistemos Lietuvoje užuomazgos

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bankininkystė pradėta plėtoti nuo pinigų keitimo. Pinigų keitimas buvo primityviausia, bet būtina bankinė operacija. Užsienio ir savi bei kontrasignuoti pinigai sudarė prielaidas bankinių operacijų – pinigų keitimo bei kredito užuomazgoms. LDK, susikūrusi ankstesniųjų viduramžių laikotarpiu, pergyveno vėlesniuosius viduramžius ir dar gyvavo apie 300 metų naujaisiais laikais (nuo 1500 m. iki XIX a.), bet bankininkystės užuomazgos ir jos plėtojimas LDK dėl ekonominio, politinio, karinio pobūdžio ir kitų sąlygų skyrėsi nuo Vakarų Europos šalių.

Kaip rodė kitų šalių praktika, miestuose spietėsi amatai bei gamybinės dirbtuvės ir fabrikai, prekyba, o su ja susijusios ir vienos iš pirmųjų bankinės operacijos – pinigų keitimas, kreditas ir kt. Tai buvo susiję ne tik su palyginti veiklia užsienio ir vidaus prekyba, bet ir su LDK vartojamais įvairiais pinigais. Esant apyvartoje įvairiems ir aišku, nevienodos vertės pinigams, sunku buvo susigaudyti. Tuo pat metu atsirado sudėtingesnės bankinės operacijos – pinigų skolinimas. Kreditas,  t.y. pinigų skolinimas nuo senovės yra viena iš svarbiausių bankinių operacijų, paprastai susijusi su palūkanomis. Ypač apsimokėjo skolinti pinigus valstybei ar įmokėti išpirką, gaunant už tai teisę LDK išsinuomoti muitus. Iš pirklių bei kitų gyventojų už pergabenamas per valstybės sieną prekes muitų nuomotojai surinkdavo kur kas daugiau muitų, negu įmokėdavo valstybės iždui išpirkų – faktiškai suteiktos paskolos. Be to, muitų nuomotojai galėjo be muitų vežti prekes. Trūkstant iždo pajamų būtiniausiems reikalams ir, pirmiausia – karo išlaidoms, didieji Lietuvos kunigaikščiai neapsiejo be paskolų. Paskolos paprastai buvo suteikiamos už įkeistus valstybės dvarus. Įkeičiant dvarus už suteiktas valdovui paskolas, neužsimenama apie palūkanas, kurias kreditoriams su kaupu padengdavo įkeistų valstybės dvarų ar net valstybinių valsčių bei seniūnijų pajamos. Kartais už gautą paskolą buvo įkeičiamos net karališkosios brangenybės. Didieji Lietuvos kunigaikščiai skolindavosi pinigų ir iš daug jų turėjusių pareigūnų. Be to, pinigų skolinimusi vertėsi praturtėję miestiečiai (kapitalistai), tiek ir savo dvarus pardavę ir įsikūrę miestuose bajorai. LDK valstybinis kreditas buvo ganėtinai paplitęs. Kol feodalinėje valstybėje valdovo turtai ir finansai kartu reiškė ir valstybės turtus, valstybės paskolos buvo imamos kaip asmeninės valdovo paskolos ir garantuojamos valdovo turtais ir pajamomis. Pinigų skolinimasis iš užsienio, kaip ir iš savo šalies kreditorių, faktiškai buvo bankinė operacija, nors toks kreditas, kai valstybė tampa skolininku, o juridiniai bei fiziniai asmenys – jos kreditoriais, finansinėje literatūroje priskiriami ne bankinei, o finansinei kategorijai. Bet kredito operacijų požiūriu esminio skirtumo nėra.

Bankai, kaip kredito įstaigos, LDK paplito XVI-XVII amžiais. LDK bankinėmis pinigų skolinimo operacijomis plačiai užsiėmė labai turtingas jėzuitų Ordinas. Vėliau Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras sumanė įkurti Vilniuje valstybės banką. Šios kredito istorijos įkūrimo projektas pavadintas “Lietuvos banko įkūrimo projektas”. Šią kredito įstaigą turėjo vesti ne tik bajorų, bet ir miestiečių atstovai, prižiūrint vienam iš senatorių. Skolinti buvo leidžiama tik įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Skolinimas iš aukštų procentų privatišku būdu turėjo būti griežtai uždraustas. Kadangi pelnas iš pinigų kalimo buvo nuolatinis, tai tikėtasi atremti kredito įstaigą tvirtais pagrindais.” Tad šio banko įstatinis kapitalas turėjo būti sudarytas iš privalomų įnašų, neaplenkiant nė daržininkų. Didžiojo kunigaikščio įnašai banko kapitalui formuoti iš pinigų kalimo pelno negalėjo būti dideli. Ir jų formalus pastovumas dėl pinigų kalyklų faktiškai nereguliaraus darbo nebuvo užtikrintas. O paskolas palankiomis sąlygomis (mokant nustatytas palūkanas) galėjo gauti tik tie, kurie turėjo nekilnojamąjį turtą. Baudžiauninkams valstiečiams ir kitiems paprastiems žmonėms bankinis kreditas faktiškai nebuvo prieinamas. Taip ir lieka neaišku, kodėl projektas taip ir liko neįgyvendintas. Tik po 184m. nuo neįgyvendinto pirmojo Lietuvos banko projekto, karaliaujant Stanislovui Augustui Poniatovskiui (1764-1795m.), Lenkijos ir Lietuvos Seimas po sužlugusios ir dėl aukšto pinigų pariteto aukso valiutos reformos 1786m. nutaria įkurti valstybės banką notoms leisti. Lenkijos ir Lietuvos respublikos žlugimo išvakarėse 1792m. įkuriamas dar 1768m. Seimo numatytas valstybės bankas, kuris, turėjo išleisti 40mln. auksinų popierinių pinigų. Be to, banko pagrindinis tikslas buvo popierinių pinigų emisija, o ne kredito operacijos. Bet ir iš tos pinigų emisijos nieko gero neišėjo. Neturėjo pasisekimo nei iš pradžių iždo leidžiami 4% paskolos lakštai, nei 1794m. sukilimo vado Tado Kosciuškos (1746-1817m.), išleisti popieriniai pinigai valstybės paskolos lakštams išpirkti. Nepadėjo ir už 10mln. auksinų parduotos valstybinės žemės. O paplitusios LDK ekonominiame gyvenime kredito operacijos praktiškai nebepasidarė kredito įstaigomis – bankais. Tai, be abejo, buvo nemaža spraga mūsų senosios valstybės ūkiniame gyvenime.

Bankininkystė po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę teko kurti visą savo kredito bankų sistemą iš pagrindų. Pirmas Lietuvos nacionalinis bankas įsteigtas 1918m. – Prekybos ir pramonės bankas - atliko valstybės banko f-jas. Dėl pinigų infliacijos, santaupų nebuvimo, ne visai aiškios ir pamatuotos veiklos politikos 1926 bankas bankrutavo. 1919-1921 įsikūrė kiti akciniai ir komerciniai bankai: Ūkio bankas, Komercijos bankas, Centrinis žydų bankas, Tarptautinis bankas, Kredito bankas, Brauno banko namai. Jie spekuliavo vokiškomis markėmis bei investavo lėšas į nekilnojamą turtą ir užsienio valiutą. Stambiausias Lietuvos komercinis bankas Ūkio bankas buvo priskiriamas prie mišraus pobūdžio bankų, kadangi jis teikė ne tik trumpalaikes paskolas, kreditavo ir finansavo pramonę. Kooperacijos bankas - organizavo trumpalaikį žemės ūkio kreditavimą; Komercinis bankas - vekselių diskonto ir paskolų teikimas už vekselius, pramonės ir prekybos kreditavimas; Kredito bankas - rėmė metalo, mašinų, tekstilės, medžio perdirbimo, spirito gamybos šakas; Centrinis Žydų bankas - finansavo Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, stambiojo miško firmos, statybų rangovai ir tiekėjai. Šių bankų veiklos pradžioje kreditų paklausa viršijo pasiūlą. Kreditų kaina siekė 36-48% palūkanų metams. Nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemą sudarė šios grandys:

• LB įsteigtas 1922 kaip vienintelis krašto pinigų emitentas, nacionalinių pinigų stabilumo garantas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams.
• Akciniai komerciniai bankai (11) ir savitarpio kredito bendrovės (15)
• Kredito unijos: kaimo smulkaus kredito unijos ir miesto smulkaus kredito unijos.
• Žemės bankas tenkino žemės ūkio kredito poreikį.
• Taupmenų valstybės kasos.

Sovietų sąjungai 1940 okupavus Lietuvą sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta ir visiškai sugriauta bankininkystės sistema.

Bankininkystė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo

Atkūrus Lietuvos politinę nepriklausomybę ir siekiant ekonominės nepriklausomybės, buvo būtina išspręsti bankų priklausomumo klausimą. Tik sukūrus savo savarankiškai funkcionuojančią kredito sistemą, buvo galima užkirsti kelią ištekliams išpumpuoti iš Respublikos, sustiprinti Lietuvos vyriausybės ir vietinių valdžios organų finansų bazę bei savarankiško ūkininkavimo galimybes. Reikėjo pakeisti bankų veiklos funkcijas – anksčiau banko įstaiga prilygo kontrolės organui ir prieiti prie to, kad bankas tarnautų verslo partneriui. 1990m. kovo 13d. Lietuvos Centrinio Banko, kaip prieškarinio Lietuvos banko darbų tęsėjo, veiklos pradžia. 1992m. priimtas LR komercinių bankų įstatymas. Tikslas sukurti teorinius pagrindus bankų steigimui, veiklai, reorganizavimui ir likvidavimui. Nuostatos leido sukurti pakankamai platų komercinių bankų, įsteigtų akcinio kapitalo pagrindu, tinklą, iš dalies reorganizuoti ir privatizuoti valstybinius bankus. Atvira Rytų rinka, įstatymų spragos, didelė infliacija leido gauti pasakiškus pelnus prekiaujant rubliais, talonais, kitomis panašiomis valiutomis, o valstybinis turtas nebuvo realiai įvertintas, todėl sukaupti pakankamą akcinį kapitalą buvo nesunku. Sąlygiškai stambūs komerciniai bankai: Lietuvos valstybinis komercinis bankas, ŽŪ, Taupomasis, Lietuvos akcinis inovacinis bankas, Vilniaus bankas. Vidutiniai ir smulkūs komerciniai bankai, juos jungė bendras bruožas – patraukė į savo pusę smulkius investuotojus ir klientus. To meto skiriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galime laikyti komercinių bankų universalumą, t.y. komerciniai bankai nesistengė specializuotis atlikdami tik tam tikras operacijas ar aptarnaudami tik tam tikrus klientus, bet teikė įvairias bankų paslaugas įvairiems klientams.

Lietuvos bankų sistemos analizė po istojimo į Europos Sąjungą

Lietuvos bankų sistema stabilėja ir tampa patikimesnė, tačiau nepaisant to, kad rizika per pastaruosius penkerius metus sumažėjo, Lietuvos bankų sistema vis dar rizikingesnė nei vidutinė. Kad Lietuvos bankų finansiniai rodikliai gerėja, lėmė narystė Europos Sąjungoje, geras makroekonominis klimatas, geresnė priežiūra ir reguliavimas Šiuo metu yra prognozuojamas spartus namų ūkių skolinimosi augimas - 2003 metais fiksuotas paskolų santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP) siekė 21 proc., arba mažiausiai, palyginti su panašiomis šalimis (Latvija, Estija ir naujomis ES narėmis Vidurio Europoje).

Nors didžiąją rinkos dalį šalyje užima trys pagrindiniai bankai (2003-iųjų pabaigoje jiems priklausė 71 proc. visų indėlių), koncentracija nėra tokia didelė, kokia būdinga mažoms šalims kaip Lietuva.

Lietuvos bankai neturi daug neefektyviai veikiančių padalinių, bet darbuotojų atlyginimai 'ne visada aukšti'. Žemus bankų platinimo kaštus palaiko sėkmingai veikiantys elektroninės bankininkystės kanalai.

Lietuvos banko duomenimis, šalies komerciniai bankai pernai uždirbo 306,8 mln. litų neaudituoto grynojo pelno - 31,3 proc. daugiau nei 2003-iaisiais, kai audituotas šalies bankų sistemos pelnas buvo 233,7 mln. litų.

Šalies bankų sistemos turtas 2004-aisiais išaugo 32,3 proc. - iki 29,1 mlrd. litų, paskolos - 39,7 proc., iki 16,9 mlrd. litų, o indėliai - 31,5 proc., iki 17,9 mlrd. litų.

Pernai 10 Lietuvos komercinių bankų uždirbo 300,051 mln. litų - 28,1 proc. daugiau nei 2003-iaisiais (234,162 mln. litų). Užsienio bankų skyriai pernai gavo 6,72 mln. litų pelno, o 2003-iaisiais buvo patyrę 505 tūkst. litų nuostolių

Lietuvos Centrinio Banko tikslai ir funkcijos

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

z     vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

z     formuoja ir vykdo pinigų politiką;

z     nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

z     valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

z     atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

z     išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

z     kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

z     renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;

z     nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

z     skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

Lietuvos Centrinio banko valdymas ir struktūra

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir du nariai. Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko vienuolika departamentų: Ekonomikos, Statistikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

Išvados

Bankų sistema yra viena iš svarbiausių šalies ūkio komponenčių, nes efektyviai paskirsto kapitalą ir kartu daro įtaką bendrojo nacionalinio produkto augimui., tad nors Lietuvos bankų sistemoje visais laikais būta gilių krizių, galima teigti, jog pastaruoju metu ji stipriai vystoma, nes pastebimas bendras Lietuvos ekonomikos augimas. Prie to prisideda sekmingą veiklą vykdantis Lietuvos Centiris Bankas ir įvairūs komerciniai bankai.

Tačiau užtikrinti ypatingai tvirto Lietuvos bankų sistemos patikimumo vis dar negalima, nes ją įtakoja ir neigiami faktoriai - mažas turtas, lėtas atsigavimas po 1990-ųjų nuosmukio ir itin nuo išorinių veiksnių priklausoma ekonomika.

Literatūros šaltiniai

Lietuvos bankas. www.lbank.lt

Delfi archyvas www.delfi.lt Standard&Poors': Lietuvos bankų sistema stabilėja

V. Vaškelaitis - 'Pinigai, komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas'

A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev, Kaunas 2002 - “Ekonomikos teorijos pagrindai”

D. Ivaškevičius, A. Sakalas, 1997m. Kaunas “Technologija”. - 'Bankų vadyba”