Centrinis bankas: monetarinė politika

Centrinis bankas: monetarinė politika

Monetarinė politika įgyvendinama trimis pagrindinėmis priemonėmis:

1. atviros rinkos operacijomis – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkose.
1. Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, kad CB priėmė sprendim¹ pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš KB arba iš žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – KB atsargos didėja. Pirmiausia aptarsime, kaip CB perka valstybines obligacijas iš KB:

i. KB parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;

ii. CB sumoka už juos ir gautoji suma padidina KB atsargas;

Šiame sandoryje svarbiausi du momentai:

C       Kai CB perka valstybinius popierius iš KB , atsargos ir kreditavimo galimybės didėja;

C       Pinigų pasiūla, perkant vertybines obligacijas, didėja nepaisant to, ar didėja KB atsargos;

2. Vertybinių popierių pardavimas. KB atsargas turėtų mažinti. Tarkime, kad CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:

i. CB parduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;

ii. KB sumoka už juos – išrašo savo indėlių CB čekį, t.y. sumažina atsargas;

2. komercinių bankų diskontavimas – tai CB nustatoma diskonto norma t.y. palūkanų norma už KB teikiamas paskolas ir tų paskolų terminus. Diskonto norma – speciali finansiniams tarpininkams CB teikiamų paskolų palūkanų norma.

Diskonto langas - tai visos priemonės, kuriomis centrinis bankas komerciniams bankams teikia paskolas ir padidina jų likvidum¹.

Diskonto norma/skolinamųjų lėšų kaina labiausiai paplitusi diskonto politikos priemonė. Diskonto langas naudojamas teikiant trumpojo ir ilgojo laikotarpio ar sezonines paskolas. Yra išskiriamos trys pagrindinės diskonto politikos kryptys:

C       Diskonto lango priežiūra . Diskonto norma turi būti didesnė už trumpojo laikotarpio palūkanų norm¹. Jeigu rinkos palūkanų norma sumažėja, tai svarbu sumažinti ir diskonto norm¹.

C       Finansinės krizės išvengimo būdas. Finansinės panikos metu CB veikia kaip pasyvus skolintojas bankų sistemoje.

o       Finansinė panika – tai laikotarpis, kuriam būdingi smarkūs svyravimai finansų rinkose, bankų tuštėjimas ir daugelio firmų bankrotai.

o       Paskutinis skolintojas – kraštutinis ir paskutinis kreditavimo šaltinis, į kurį gali kreiptis bankai finansinės panikos metu.

C       Naujos informacijos svarba. Iš diskonto normos pokyčių CB gauna naujausi¹ informacij¹ ir gali veikti pinigų politik¹ ateityje.

Taigi, ekonomistai teigia, kad diskonto norma yra pinigų kontrolės priemonė. Privalomųjų atsargų normos ir diskonto normos svyravimai gali s¹lygoti didelės perkamosios galios pinigų ir pinigų pasiūlos padidėjimus ar sumažėjimus, dar daugiau – dėl informacijos poveikio tai gali veikti pinigų kiekį tiek dabar tiek ateityje. Tačiau paveikti diskonto norm¹ yra daug sudėtingiau nei vykdyti atvirosios rinkos operacijas, todėl diskonto politika nėra pagrindinė priemonė, kuria paveikiama pinigų pasiūla.

3. Atsargų normos reglamentavimas. Tai tam tikros KB atsargų apimties, privalomos turėti grynaisiais ar CB, nustatymas.

Privalom¹sias atsargas sudaro KB indėliai CB ir grynieji pinigai jo seifuose. KB atsargos gali sudaryti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau kaip reikalaujam. Jeigu faktiškosios KB atsargos mažesnės nei reikalaujamosios, privalu skolintis iš CB privalomajam lygiui atkruti.

CB privalomųjų atsargų norm¹ keičia daug lėčiau nei diskonto norm¹ ar vykdo operacijas atviroje rinkoje.

Kadangi monetarinė politika veikia pramoninius ciklus, tai yra pagrindinis infliacijos veiksny, darantis įtak¹ rinkos palūkanų normai ir valiutos keitimo normai.

Tarkime atsirado nedarbas, ėmė kilti kainos. CB nutarė padidinti pinigų pasiūl¹, ėmė skatinti išteklių naudojim¹. Norint padidinti pinigų pasiūl¹, reikia padidinti perteklines atsargas. Tai galima pasiekti šiais būdais:

1. CB turi supirkti vertybinius popierius atvorojoje rinkoje ir tai padidins KB atsargas;

2. turi būti sumažinta privalomųjų atsargų norma, tada savaime jos pereis į perteklines atsargas ir padidės pinigų multiplikatorius;

3. turi būti sumažinta diskonto norma, skatinanti KB imti kreditus iš CB.

Dėls suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinanči¹ja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas. Sakykime nereikalingos išlaidos didina infliacij¹. CB gali pabandyti sumažinti bendr¹sias išlaidas, ribodamas ar mažindamas pinigų pasiūl¹. Norint sumažinti pinigų pasiūl¹, reikia sumažinti bankų atsargas:

1. CB turi parduoti vertybinius popierius atvirojoje rinkoje ir tai sumažins KB atsargas;

2. turi būti padidinta privalomųjų atsargų norma, tada sumažės perteklinės atsargos ir pinigų multiplikatorius;

3. turi būti padidinta diskonto norma, tada sumažės KB noras didinti savo atsargas, skolinantis pinigų iš CB.

Šie sprendimai vadinami stabdanči¹ja monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūl¹, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija.

Monetarinės politikos pranašumai:

C       Sparta ir lankstumas. Palyginti su fiskaline politika, gali keistis sparčiau. CB gali kasdien numatyti vertybinių popierių pirkim¹ ir pardavim¹ atvirojoje rinkoje.

C       Izoliuotumas nuo politikų valios. Neturi įtakos politinia sprendimai, lengviau priimamos ilgojo laikotarpio priemonės, nereikia vaikytis trumpalaikių poveikių, konservatyvesnė nei fiskalinė politika.

C       Monetarizmas. Ypač svarbų pinigų vaidmenį ekonomikoje iškėlė monetarizmo teorija, kuri pabrėžia, kad pinigų pasiūlos pokyčiai – esminis veiksnys, leidžiantis nustatyti ekonomikos aktyvumo lygį.

Monetarinės politikos ribotumai:

C       Ciklinis asimetriškumas. Veiksminga stabdančioji monetarinė politika tikrai gali greitai sumažinti KB atsargas. Tada bankai sumažina kreditus, pinigų pasiūla sumažėja. Tačiau skatinančioji monetarinė politika gali užstrikti: sudarius s¹lygas pigiems kreditams, nėra garantijų, kad bankai iš tikro duos paskolų ir pinigų kiekis padidės. Be to, pinigai, kurie ateina į ekonomik¹ dėl to, kad CB superka obligacijas, gali būti panaudojami paskoloms padengti. Taigi, tokie procesai galimi, tačiau ciklinis asimetriškumss labiausiai tikėtinas depresijos metu. Normaliuoju laikotarpiu perteklinių atsargų didėjimas lemia kreditų augim¹ ir pinigų pasiūlos didėjim¹.

C       Pinigų apyvartos greičio pokyčiai. Pinigū pasiūlos kiekis padaugintas iš apyvarts greičio, sudaro bendr¹jį pinigų kiekį. Jeigu pinigų pasiūla yra 150 mlrd. Lt tai bendrasis pinigų kiekis – 6000 mlrd. Lt, kai jų apyvartos greitis yra 4 apyvartos per metus ir 450 mlrd. Lt, kai apyvartos greitis yra 3 apyvartos per metus. Keinso šalininkai teigia, kad pinigų apyvartos greitis kinta proporcingai pinigų pasiūlos kitimui, kartu stabdo ar net panaikina pinigų pasiūlos pokyčius. Infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų payvartos greitis turi tendencij¹ didėti. Ir priešingai, kada imamasi politinių priemonių, didinančių pinigų pasiūl¹ nuosmukio laikotarpiu, pinigų apyvartos greitis gali sumažėti.

C       Investicijų tipas. Kai kurie ekonomistai abejoja, ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicijas. Kaip jau patarėme, elastingos pinigų paklausos kreivės ir neelastingos investicijų paklausos kreivės derinimas reiškia, kad tam tikras pinigų pasiūlos pokytis nesukels didelio investicijų ir pusiausvyros BVP pokyčio.

Pinigų pasiūlos ir palūkanų normos dilema. Tarkime, CB politikos tikslas – stabilizuoti palūkanų norm¹. Kadangi palūkanų normos svyravimai destabilizuoja investicijas, tai, pasikeitus pajamų multiplikatoriui, destabilizuojama ir visa ekonomika. Jeigu dėl ekonomikos augimo didėja BVP, šis savo ruožtu didina sandorių pinigų paklaus¹, kartu ir bendr¹j¹ pinigų paklaus¹, todėl palūkanų norma didėja Tačiau pinigų kiekio didinimas, gali sukelti infliacinį bum¹, kurio CB negali leisti. Tas pats vyksta, jeigu BVP mažėja. Tuomet pinigų paklausa ir palūkanų norma taip pat mažėja. CB turi sumažinti ponigų pasiūl¹. Tačiau pinigų mažėjimas mažina išlaidas, todėl didėja ekonomikos nuosmukis.

Jeigu CB politikos tikslas – stabilizuoti pinigų pasiūl¹, o ne palūkanų norm¹, tai CB turi susitaikyti su palūkanų normos svyravimais, kurie lemia ekonomikos nestabilum¹. Pvz.: jeigu CB nustatė 150 mlrd. Lt pinigų pasiūl¹ , žinome, kad BVP augimas didina pinigų paklaus¹ ir padidina palūkanų norm¹. Šis palūkanų normos padidėjimas sumažins investicijas ir normalųjį BVP augim¹, kuris galėjo būti priešingu atveju. Taigi dar kart¹ galima pabrėžti – CB negali vienu metu stabilizuoti ir pinigų pasiūl¹ ir palūkanų norm¹.

Monetarinė politika ir tarptautinį ekonomika

Grynojo eksporto efektas. Skatinančioji fiskalinė politika didina pinigų paklaus¹ ir palūkanų norm¹ šalies viduje. Padidėjusi palūkanų norma skatina užsienio investicijas. Pakilusi valiutos vertė s¹lygoja eksporto sumažėjim¹ ir tuo silpnina fiskalinės politikos įtak¹.

Ar būtų panašus skatinančiosios monetarinė politikos poveikis?(lentelės 1 stulp.) – NE. Skatinančioji monetarinė politika, ukreita į tai, kad gamybos nuosmukis sumažėtų, iš tikro veikia kaip grynasis eksportas, bet veikimas yra priešingas tam, kuris būna esant skatinančiajai fiskalinei politikai. Skatinačioji monetarinė politika mažina palūkanų norm¹ šalyje. Palūkanų normai sumažėjus, finansinio kapitalo įplaukia mažiau. Todėl valiutos paklausa pasaulinėje rinkoje mažėja, vertė krinta. Tokiu atveju prireiks daugiau valiutos perkant pvz.: eur¹. Tai reiškia, kad užsienio prekės tapo brangesnės šaliai pirkėjai ir atvirkščiai, jos prekės tapo pigesnės užsieniečiams. Todėl šalies importas mažės, o eksportas plėsis, grynasis eksportas išaugs. Rezultatas – bendrosios išlaidos ir pusiausvyros BVP šalyje padidės.

Išvada: skirtingai nuo skatinančiosios fiskalinės politikos, kuri mažina gryn¹jį eksport¹, skatinančioji monetarinė politika jį didina.

Makroekonominis stabilumas i prekybos balansas. Tarkime, be vidinio makroekonominio stabilumo, šaliai svarbu tarptautinės prekybos balansas. Jei šlis patiria tarptautinės prekybos deficit¹ (importas viršija eksport¹), tuomet tinkamiausias sprendimas – skatinančioji monetarinė politika.

Išvada: skatinančioji monetarinė politika, kuria siekiama sumažinti nedarb¹ ir padidinti ekonominį augim¹, kartu gali koreguoti prekybos balans¹.

Stabdančioji monetarinė politika taikoma infliacijai sumažinti, prieštarauja prekybos balanso deficito mažinimui. Jeigu pradinė problema buvo aktyvusis prekybos saldas, tai stabdančioji monetarinė politika šį sald¹ panaikina.

IŠVADA: skatinančioji monetarinė politika mažina prekybos deficit¹ ir palaiko aktyvųjį prekybos likutį. Stabdančioji monetarinė politika mažina aktyvųjį sald¹ ir didina prekybos deficit¹. Tam tikromis s¹lygomis gali kilti prieštaravimas tarp monetarinės politikos panaudojimo siekiant ekonominio stabilumo šalyje ir tarptautinės prekybos pusiausvyros.

MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS POVEIKIS

C       Vartojimo išlaidų absoliutusi lygis priklauso nuo vartojimo kreivės ir BVP lygio arba turimų pajamų. Daugelis ekonomistų mano, kad vartojimo grafikas yra gana stabilus, absoliučioji vartojimo išlaidų vertė paprastai keičiasi priklausomai nuo BVP pokyčių. Be to, vartojimo kreivės nuolydis priklauso nuo ribinio polinkio vartoti ir yra svarbus multiplikatoriui.

C       Investicinės išlaidos – greitai besikeičianti bendrųjų išlaidų dalis, todėl tikėtina, kad yra gamybos apimties, užimtumo ir kainų svyravimų pagrindinė priežastis. Investicines išlaidas veikia tiek fiskalinė politika, ypač mokesčiai, tiek monetarinė.

C       Grynojo eksporto išlaidas lemia importo ir eksporto apimtys, kurias veikia valiutos kurso kaita, tačiau import¹ veikia savo šalies BVP, o eksport¹ – kitų šalių BVP lygis. Fiskalinė ir monetarinė politika veikdama kainų ir palūkanų lygį šalyje, tokiu būdu veikia valiutų kursus.

C       Vyriausybės išlaidos, kaip bendrųjų išlaidų elementas, skiriasi nuo vartojimo, investicijų ir grynojo eksporto tuo, kad jas netiesiogiai lemia valstybės politika. Sprendimai, kiek vartoti, investuoti ir koks grynasis eksportas, priimami atsižvelgiant į namų ūkių ir įmonių interesus; sprendimai apie vyriausybės išlaidas priimami iš dalies atsižvelgiant į visuomenės interesus, siekiant palaikyti aukšt¹ gamybos ir užimtumo lygį, pastovias kainas.

C       Fiskalinė politika valstybės pajamų ir išlaidų pokyčius naudoja tam, kad išlygintų ekonomikos sutrikimus, kurie atsiranda dėl infliacijos ar gamybos nuosmukio. Vyriausybės išlaidos tiesiogiai veikia gamyb¹, užimtum¹ ir kainų lygį. Kita vertus, mokesčių politika, netiesiogiai veikia vartojim¹ ir investavim¹.

C       Fiskalinė politika būna diskrečioji ir savaiminė. Savaiminė, arba stabilizuojanti, politika, esant proporcinei grynojo apmokestinimo skalei, numato nacionalinėms pajamoms tiesiogiai proporcingus mokesčius. Diskrečioji politika remiasi išlaidų lygio kaita ir mokesčių lygio bei apmokestinimo struktūros manipuliavimu. Oficialiai ji taikoma ekonomikai stabilizuoti. Tačiau, pažymėtina, kad vyriausybės išlaidų ir apmokestinimo politika naudojama ne tik siekiant makroekonomikos stabilumo, bet ir paskirstant išteklius ir pajamas.

C       Vyriausybės išlaidų atitinkamas padidėjimas priklauso ir nuo to, ar jis s¹lygoja prisitaikantį pinigų pasiūlos pokytį.