Scrigroup - Documente si articole

     

HomeDocumenteUploadResurseAlte limbi doc
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

ŠVIESOS DISPERSIJA, ABSORBCIJA IR SKLAIDA

fizinis



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE

ŠVIESOS DISPERSIJA, ABSORBCIJA IR SKLAIDA

1. Šviesos spindulių lūžimas. Šviesos spindulys, pereidamas dviejų skaidrių aplinkų, pvz., oro – vandens arba oro-stiklo ir kt., skiriantį paviršių, pakeičia savo sklidimo kryptį. Sakome, kad jis lūžta. Šį reiškinį vadiname šviesos lūžimu, arba refrakcija. Šviesos spinduliai lūžta visada, kai jie pereina iš vienokių optinių savybių aplinkos į aplinką, pasižyminčią kitomis optinėmis savybėmis.



Šviesos lūžimo reiškinį ištyrus, įsitikinta, kad spinduliai lūžta visai dėsningai. Pažymėkime spindulių kritimo kampą i ( 1 pav.), o jų lūžimo kampą b. Tada šviesos spindulių lūžimo dėsnį galėsime taip nusakyti:

a)      kritę ir lūžę spinduliai bei statmuo, iškeltas iš spindulių kritimo taško, yra vienoje plokštumoje;

b)      kritimo i ir lūžimo b kampų sinusų santykis nepriklauso nuo spindulių kritimo kampo ir bet kurioms dviems aplinkoms yra pastovus ir yra lygus šviesos sklidimo fazinių greičių v1 ir v2 pirmoje ir antroje aplinkoje santykiui, taigi

(

Dydį n21 vadiname aplinkų santykiniu lūžio rodikliu. Kai šviesos sklidimo greitis v1 pirmoje aplinkoje yra didesnis už jos sklidimo greitį v2 antroje, tai šviesos spindulys lūžta, artėdamas prie statmens ( 1 pav., a), tada n21>1, ir atvirkščiai, kai v1<v2, n21<1 ( 1 pav., b).

Jei pirmoji aplinka yra vakuumas (šviesos greitis jame c), tai santykis c/v =n vadinamas absoliutiniu antros aplinkos lūžio rodikliu. Jei žinomi dviejų aplinkų absoliutiniai lūžio rodikliai n1 = c/v1 ir n2 = c/v2, tai santykinis lūžio rodiklis

(

t.y. antrosios aplinkos santykinis lūžio rodiklis pirmosios atžvilgiu yra lygus absoliutinių lūžio rodiklių santykiui.

Didesnio lūžio rodiklio medžiagos laikomos optiškai tankesnėmis medžiagomis. Jose šviesa sklinda lėčiau. Kalbėdami apie šviesos spindulių sklidimą optiškai skirtingose aplinkose, palyginame ne jų nueitus geometrinius, bet optinius kelius. Šviesos nueito kelio ir aplinkos lūžio rodiklio n sandauga išreiškia optinį kelią.

2. Visiškas vidaus atspindys. Kai šviesos spindulys (1) pereina iš optiškai tankesnės į optiškai retesnę aplinką, jis lūžta, nutoldamas nuo statmens ( 2 pav.). Šiuo atveju kritimo kampas i yra mažesnis už lūžimo kampą b. Pirmosios aplinkos lūžio rodiklį pažymėkime n1, antrosios n2, n1>n2. Tada

(

Didinant kritimo kampą i, didės ir lūžimo kampas b. Esant tam tikram kritimo kampui ir, lūžimo kampas bus lygus . Tada lūžęs spindulys 2 šliaužia abiejų aplinkų skiriamuoju paviršiumi. Šiuo atveju

sinb ir (4.4)

Kritimo kampas ir, kurį atitinka lūžimo kampas , vadinamas ribiniu kampu.

Padidinus kritimo kampą i, kad ir be galo mažai, spindulys 3 turėtų sklisti jau pirmojoje aplinkoje. Tada jis jau atsispindi nuo skiriamojo paviršiaus. Šį reiškinį vadiname visišku vidaus atspindžiu

3. Šviesos spindulių eiga prizmėje. Monochromatinės šviesos spindulys, įeidamas į skaidrios medžiagos trikampę prizmę ABC ( 3 pav.), lūžta ir nukrypsta nuo pirminės krypties. Išeidamas iš prizmės, jis dar kartą lūžta ir dar daugiau nukrypsta. Pratęsę spindulio pirminę kryptį SM ir išėjus jam iš prizmės – PS iki susikirtimo taške D, gausime jo nuokrypio kampą u. Spindulių nuokrypio kampas u priklauso nuo prizmės medžiagos optinių savybių ir nuo jos laužiamojo kampo ACB (g). Be to, bandymais nustatyta, kad jis priklauso ir nuo spindulių kritimo į prizmę kampo a . Didinant šį kampą, iš pradžių nuokrypis mažėja, pasidaro mažiausias ir vėliau vėl didėja. Tyrimas rodo, kad spindulys mažiausiai nukrypsta tada, kai jis prizmėje sklinda lygiagrečiai prizmės pagrindui AB.

Baltos šviesos spinduliai, sklisdami pro stiklinę prizmę, išsiskaido į spektrą, kurį sudaro skirtingų spalvų eilė – nuo tamsiai raudonos iki violetinės. Tokį bespalvės, arba baltos šviesos išskaidymą vadiname šviesos dispersija. Ją gauname todėl, kad skirtingo ilgio bangos lūžta nevienodai. Taigi lūžio rodiklis n priklauso nuo šviesos bangos ilgio l : n = f (l . Dispersijos matu laikoma absoliutinio lūžio rodiklio pirmoji išvestinė pagal bangos ilgį dn/dl, kuri nurodo lūžio rodiklio kitimo spartą.

Šviesos dispersija medžiagoje vadinama normaliąja, jei, didėjant bangos ilgiui, jos absoliutinis lūžio rodiklis mažėja ( 4 pav. – dispersijos kreivės dalys ab ir cd), ir ji vadinama anomaliąja, priešingu atveju ( 4 pav. – dispersijos kreivės dalis bc).

Normaliosios dispersijos atveju dn/dl<0, o anomaliosios – dn/dl>0. Anomalioji dispersija pastebima tose bangų ilgių srityse kurios atitinka intensyvios šviesos absorbcijos medžiagoje juostas. Stiklui tokios juostos yra ultravioletinėje ir infraraudonojoje spektro dalyse. Grupinis šviesos greitis medžiagoje gali būti ir didesnis, ir mažesnis už fazinį greitį v, - tai priklauso nuo dispersijos pobūdžio. Kai dispersija normalioji, grupinis šviesos sklidimo greitis mažesnis už fazinį (u < v). Kai dispersija anomalioji, grupinis šviesos sklidimo greitis didesnis už fazinį (u > v).

4. Šviesos absorbcija. Šviesai sklindant pro medžiagą, jos intensyvumas mažėja. Šviesos elektromagnetinis laukas veikia elektronus, versdamas juos virpėti šviesos bangos dažniu, todėl dalis šviesos energijos sunaudojama elektronų virpesiams sužadinti. Dalis šios sunaudotos energijos vėl grįžta atgal kaip elektronų išspinduliuotų elektromagnetinių bangų energija, bet dalis jos dažniausiai pavirsta šilumine energija. Labai dažnai praėjusių pro medžiagos sluoksnius spindulių spalva, t.y. jų spektrinė sudėtis, nepakinta – šiuo atveju įvairių ilgių bangos absorbuojamos vienodai. Tokią absorbciją vadiname paprastąja. Tačiau kartais kai kurios spalvos šviesa absorbuojama ypač stipriai. Tuomet, praėjusios pro medžiagą baltos šviesos spindulys pasidaro spalvotas. Tokią šviesos absorbciją vadiname selektyviąja.

Šviesos absorbcija priklauso nuo absorbuojamos šviesos bangos ilgio, todėl, norėdami ją tiksliau nusakyti, turime tirti monochromatinės šviesos absorbciją.

Šviesos absorbciją medžiagose galime charakterizuoti trimis dydžiais:

a)      absorbcijos rodikliu a

b)      vidutiniu šviesos siekiamu toliu w a

c)      absorbcijos koeficientu (n

čia l yra šviesos bangos ilgis absorbento išorėje (vakuume), n – medžiagos lūžio rodiklis, ir – aplinkos dielektrinis jautris.

Šviesos absorbcijos dėsnis išreiškiamas taip:

I = I0 e-ad (

čia I0 – pradinis, I – perėjusios d storio medžiagos sluoksnį šviesos intensyvumas. Jei medžiagos sluoksnio storį išreikšime metrais, tai a nusakys sluoksnio storį (m), kurį praėjus šviesai, jos intensyvumas sumažėja e kartų.

Matuojant absorbcijos rodiklį a, reikia atsižvelgti į tai, kad šviesa iš dalies atsispindi nuo paviršiaus. Kad nereikėtų matuoti atsispindėjusios šviesos, paprastai išmatuojama absorbcija, sklindant šviesai pro tos pat medžiagos storio d1 ir d2 sluoksnius. Tada

(

čia I1 ir I2 – atitinkamai šviesos, praėjusios pro sluoksnius d1 ir d2 intensyvumai.

Bendrą šviesos absorbcijos dėsnį eksperimentiškai ir teoriškai nustatė Bugeris. Jo fizikinė prasmė yra ta, kad absorbcijos rodiklis a nepriklauso nuo šviesos intensyvumo I ir medžiagos sluoksnio storio d.

Tas rodo, kad absorbuotoji šviesa sužadina tik labai mažą medžiagos molekulių dalį ir kad sužadinto būvio trukmė yra trumpa (apie 10-8 s). Apskritai, absorbcijoje turi reikšmės ne medžiagos sluoksnio storis, bet šviesą absorbuojančių molekulių skaičius. Taikydami šį dėsningumą tirpalams, absorbcijos rodiklį a galime laikyti proporcingu absorbuojančių šviesą molekulių koncentracijai c, taigi

a = Ac. (

Tada absorbcijos dėsnį galėsime taip išreikšti:

. (

Ši lygtis išreiškia apibendrintą Bugerio ir Bero dėsnį. Beras teigė, kad dydis A nepriklauso nuo koncentracijos c ir yra būdingas absorbuojančios medžiagos molekulėms. Vadinasi, molekulių absorbcijos pajėgumas nepriklauso nuo jų sąveikos. Bet matavimai parodė, kad, esant didelėms koncentracijoms, kada nuotolis tarp absorbuojančių šviesą molekulių labai sumažėja, šis Bero teiginys nebepasitvirtina. Be to, dažnai A priklauso ir nuo tirpiklio, taigi tirpiklio molekulės turi įtakos ištirpintųjų medžiagų absorbcijai.

Šviesos intensyvumą medžiagoje taip pat apibūdina ir šviesos pralaidumas T. Jis prilygsta pro medžiagą praėjusios ir į medžiagą kritusios šviesos intensyvumų santykiui:

. (

Dažnai šviesos pralaidumas išreiškiamas procentais:

. (

Medžiagos šviesos pralaidumas priklauso nuo jos sluoksnio storio ir šviesos bangų ilgio.

Šviesos pralaidumui atvirkštinio dydžio dešimtainį logaritmą vadiname optiniu tankiu (arba ekstinkcija) E:

(

5. Molekulinė šviesos sklaida. Kiekviena reali aplinka nėra vienalytė – joje gali būti tankio, temperatūros ir kitokie nevienodumai, todėl įvairiose aplinkos dalyse yra nevienodas lūžio rodiklis. Optinį nevienalytiškumą gali sukelti ir įvairios plūduriuojančios dalelės, kurios turi skirtingą nuo aplinkos lūžio rodiklį ir absorbcijos rodiklį. Nevienalytės aplinkos, kuriose plūduriuoja įvairios mikroskopinės dalelės, vadinamos drumstomis aplinkomis. Sklindant šviesai drumsta aplinka, mikroskopinės dalelės išsklaido šviesą įvairiomis kryptimis. Šviesos sklaidą drumstose aplinkose pirmasis tyrinėjo Tindalis, todėl šis reiškinys dažnai vadinamas Tindalio efektu.

Vėlesni tyrimai parodė, kad medžiagos, kuriose nėra jokių mikroskopinių dalelių, taip pat išsklaido šviesą. Buvo išaiškinta, kad šiuo atveju aplinkos nevienalytiškumą sukelia mikroskopinės tankio fliuktuacijos – dėl chaotiško molekulių šiluminio judėjimo savaime susidaro sritys, kuriose vienais momentais yra didesnis molekulių skaičius, kitais – mažesnis, negu vidutinis. Fliuktuacijų dydis priklauso nuo šiluminio judėjimo intensyvumo, t.y. nuo temperatūros. Šviesos sklaida, kurią sukelia šiluminis aplinkos molekulių judėjimas, vadinamas molekuline sklaida.

Reilėjus, teoriškai ištyręs šviesos išsklaidymo reiškinį, nustatė dėsningumą: kol šviesą išsklaidančių dalelių linijiniai matmenys yra mažesni už sklaidomos šviesos bangos ilgį, tol išsklaidytos šviesos intensyvumas yra atvirkščiai proporcingas šviesos bangos ilgio ketvirtajam laipsniui:

. (

Einšteinas įrodė, kad šis Reilėjaus dėsnis galioja ir molekulinei sklaidai. Taigi, trumpesnių bangų ilgių šviesa yra išsklaidoma žymiai stipriau nei ilgesnių bangų: apytikriai violetiniai spinduliai išsklaidomi apie 16 kartų stipriau už raudonuosius. Atmosfera išsklaido Saulės šviesą. Dangaus žydras atspalvis matomas todėl, kad daugiausia išsklaidomi mėlynieji ir violetiniai spinduliai. Saulės spinduliai, praeidami pro storą atmosferos sluoksnį, dėl išsklaidymo netenka mėlynųjų ir violetinių spindulių ir todėl įgauna rausvai oranžinį atspalvį – tai mes matome Saulei tekant ir leidžiantis.

4.1. ŠVIESOS DISPERSIJOS PRIZMĖJE TYRIMAS

Darbo užduotis. Nubrėžti dispersijos kreivę ir apskaičiuoti šviesos dispersiją bei prizmės kampinę dispersiją fiksuotam bangos ilgiui.

Išmoktini klausimai. Šviesos dispersija. Normalioji ir anomalioji dispersija. Elektroninė šviesos dispersijos teorija.

Teorinė dalis. Šviesos dispersija vadinama jos fazinio greičio priklausomybė nuo bangos ilgio arba dažnio. Kadangi šviesos fazinis greitis v=c/n, todėl šviesos dispersiją taip pat nusako medžiagos lūžio rodiklio priklausomybė nuo bangos ilgio l (dažnio w). Dėl dispersijos balta šviesa trikampėje prizmėje išsiskaido į spektrą ( pav.). Kreivė n = f(l) arba n= f(w) vadinama dispersijos kreive. Lūžio rodiklio n ir absorbcijos rodiklio a priklausomybė nuo bangos ilgio pavaizduota paveiksle. Kokybiškai šviesos dispersiją gerai paaiškina H.Lorenco sukurtoji elektroninė teorija. Ji pagrįsta aukštojo dažnio elektromagnetinio lauko sąveikos su medžiagos optiniais elektronais aiškinimu. Pagal ją, jei atomas (molekulė) turi vieną optinį elektroną, tai vienalytės aplinkos lūžio rodiklio kvadratas

Čia n0 - molekulių koncentracija; e - elektrono krūvio absoliutinė reikšmė; m - jo masė; w - optinio elektrono savųjų virpesių kampinis dažnis; w - šviesos bangos dažnis; e - elektrinė konstanta. Tačiau praktikoje, kai w << w (normalioji dispersija), aplinkos lūžio rodiklį dažniausiai išreiškia priklausomybė nuo šviesos bangos ilgio:

n2 = 1 + A(1 + B/l

Kiekvienos medžiagos būdinguosius dydžius A ir B galima nustatyti eksperimentiškai.

Kiekybiškai šviesos dispersija apibūdinama dydžiu D = dn/dl Dispersija vadinama normaliąja, jei, didėjant šviesos bangos ilgiui, aplinkos lūžio rodiklis mažėja, t.y. dn/dl < 0 pav., ab ir cd kreivės dalys). Šviesos dispersija vadinama anomaliąja, kai dn/dl > 0 (kreivės bc dalis).

Aparatūra ir darbo metodas. Šviesos dispersija tiriama stiklinėje prizmėje, naudojant GS-5 goniometrą. Šviesa, įeidama į prizmę ir išeidama iš jos, lūžta prizmės pagrindo link ( pav.). Jei šviesa įeina į prizmę ir iš jos išeina simetriškai, t.y. i1=i2, tada jos nuokrypio kampas u yra mažiausias. Prizmės medžiagos lūžio rodiklis n su prizmės laužiamuoju kampu g bei mažiausio nuokrypio kampu u yra susieti tokia priklausomybe:

(4

Taigi tiriamojoje medžiagoje šviesos dispersija

Atlikę (4.15) ir (4.16) trigonometrinius pertvarkymus, gauname tokią prizmės kampinės dispersijos išraišką:

(4

Šviesos mažiausio nuokrypio kampus prizmėje A ( pav.) matuojame goniometru. Jį sudaro žiūronas Ž ir kolimatorius K, kurio lęšio židinio plokštumoje yra plyšys P. Plyšį apšviečia šviesos šaltinis S. Kolimatorių perėjusi šviesa lūžta prizmėje ir po to patenka į žiūrono objektyvą. Dėl šviesos dispersijos žiūrono objektyvo židinio plokštumoje gauname spalvotus plyšio atvaizdus, kurių skaičius lygus šaltinio S spinduliuojamų skirtingo ilgio bangų skaičiui. Taip gautą linijinį spektrą stebime per žiūrono okuliarą (II žiūrono padėtis). Kai prizmės nėra, šviesa sklinda tiesiai ir per žiūroną matome balta šviesa apšviesto plyšio vaizdą (I žiūrono padėtis).

Darbo eiga. 1. Susipažinę su GS-5 goniometro aprašymu, įjungiame jį ir šviesos šaltinį į tinklą. Kolimatorių ir žiūroną nustatę vienoje tiesėje, pastarojo regėjimo lauke gauname siaurą, ryškų, baltą plyšio vaizdą. Jį sutapdiname su vertikaliąja linija.

2. Išmokę matuoti kampus, į ant goniometro staliuko organiniame stikle padarytą išpjovą įstatome tiriamąją prizmę. Žiūroną lėtai sukame į kairę tol, kol pamatome geltonąją spektro liniją. Ją sutapdiname su vertikaliąja žiūrono okuliaro linija. Sufokusavę žiūroną, gauname ryškų šios linijos vaizdą. Sukinėdami goniometro staliuką su prizme ir stebėdami geltonąją liniją pro žiūrono okuliarą, nustatome mažiausią šviesos nuokrypio kampą. Jis yra mažiausias tada, kai prizmės sukinėjimo metu okuliare slenkąs spektrinės linijos atvaizdas sustoja kraštinėje dešinėje padėtyje, o po to ima slinkti atgal. Patikslinę jos fokusavimą ir sutapdinę su vertikaliąja linija, mikroskopo skalėse atskaitome šios spektro linijos mažiausio nuokrypio kampą u

3. Analogiškai išmatuojame šviesiai žalios, žalios, mėlynos ir violetinės spektro linijų mažiausio nuokrypio kampus u u u ir u

4. Pagal (4 ) formulę apskaičiuojame prizmės medžiagos lūžio rodiklius visoms išmatuotoms spektro linijoms. Nubrėžiame dispersijos kreivę n = f(l) (bangų ilgių vertės pateiktos 4.1 lentelėje).

4.1 lentelė

Spektro linija

Spektro linijos bangos ilgis, nm

Geltona

Šviesiai žalia

Žalia

Mėlyna

Violetinė

Iš tiriamos medžiagos dispersijos kreivės nustatome šviesos dispersiją

;

dėstytojo nurodytam bangos ilgiui. Tam tikslui per dispersijos kreivės tašką, atitinkantį nurodytą bangos l , brėžiame liestinę ir nustatome Dl ir Dn vertes (4.9 pav.).

6. Apskaičiuojame prizmės kampinę dispersiją.

Kontroliniai klausimai

  1. Kas yra bangų dispersija?
  2. Kada pasireiškia normalioji ir kada – anomalioji dispersija?
  3. Šviesos dispersijos medžiagose elektroninės teorijos samprata.
  4. Ką vadiname prizmės kampine dispersija?

Literatūra

1. Tamašauskas A., Vosylius J. Fizika. - Vilnius: Mokslas, 1989. - T.2. - P.173- 175.

2. Javorskis B., Detlafas A. Fizikos kursas. - Vilnius: Mintis, 1975. - T.3. - P. 148 - 158.

4.2. TIRPALŲ LŪŽIO RODIKLIO PRIKLAUSOMYBĖS NUO KONCENTRACIJOS TYRIMAS REFRAKTOMETRU

Darbo užduotis. Išmatuoti įvairių koncentracijų tirpalų lūžio rodiklius ir nustatyti nežinomo tirpalo koncentraciją.

Išmoktini klausimai. Šviesos atspindžio ir lūžimo dėsniai. Visiškas vidaus atspindys. Šviesos apgrąžos principas. Šviesos dispersijos samprata.

Teorinė dalis. Šviesa, pereidama iš vienos aplinkos į kitą, keičia sklidimo kryptį, t.y. lūžta. Pagal Reilėjaus dėsnį, šviesos kritimo ir lūžimo kampų (i ir b) sinusų santykis yra pastovus dydis. Jis lygus fazinių šviesos sklidimo greičių tose aplinkose (v1 ir v2) santykiui ir vadinamas santykiniu antrosios aplinkos lūžio pirmosios aplinkos atžvilgiu rodikliu (n21):

(4

Kai pirmoji aplinka yra vakuumas, v1 = c = 3 108m/s, tada

(4.19

vadinamas absoliutiniu aplinkos lūžio rodikliu. Kadangi šviesos sklidimo greičiai ore ir vakuume artimi, absoliutinis oro lūžio rodiklis praktiškai lygus vienetui. Naudodamiesi absoliutinio aplinkos lūžio rodiklio apibrėžimu, (4 ) lygtį perrašome taip:

(4.20

Čia n1 ir n2 - pirmosios ir antrosios aplinkos absoliutiniai lūžio rodikliai.

Ta aplinka, kurios absoliutinis lūžio rodiklis didesnis, vadinama optiškai tankesne. Jei šviesa sklinda iš optiškai tankesnės aplinkos į retesnę (n1 > n2), tada b> i. Šiuo atveju galima nustatyti tokį šviesos kritimo kampą i = irib, kurį atitinka lūžimo kampas b . Toks kritimo kampas vadinamas ribiniu kampu.

Tarkime, kad žinomo lūžio rodiklio ns refraktometro matavimo prizmės ABC (4.10 pav.) sienelė AC liečiasi su aplinka 1, kurios lūžio rodiklį n norime išmatuoti. Nagrinėsime atvejį n < ns. Jei šviesos kritimo kampas i1 artimas 900, tai jos lūžimo kampas b yra didžiausias ir lygus ribiniam kampui. Šiuo atveju

(4.

Taigi, išmatavus ribinį kampą , galima apskaičiuoti tiriamosios medžiagos lūžio rodiklį n. Tačiau jį tiesiogiai išmatuoti techniškai yra sunku. Daug paprasčiau išmatuoti su šio spindulio susijusį šviesos lūžimo kampą b . Pagal šviesos lūžimo dėsnį ( ) skiriamajam paviršiui AB

(4.22)

Čia n0=1 - oro lūžio rodiklis, g - laužiamasis matavimo prizmės kampas, (4.10 pav.).

Į prizmės sienelę AC įvairiais kampais krintant monochromatinei šviesai, perėjusių per sienelę AB spindulių kampai b tenkina sąlygą b b . Todėl žiūronu stebėdami sienelę AB kryptimi, artima ribiniam spinduliui, regėjimo lauką matome padalytą į šviesią ir tamsią dalis. Skiriamosios ribos stebėjimo kryptis atitinka lūžusių spindulių kryptį, kurie į sienelę AC krinta šliaužiamai, t.y. i1 . Taip galima išmatuoti lūžimo kampą

Taigi, išmatavę šliaužiamai į sienelę AC krintančių spindulių lūžimo kampą ir iš ( ) formulės apskaičiavę jį atitinkantį kampą a , galime pagal ( ) formulę apskaičiuoti tiriamosios medžiagos lūžio rodiklį n.

Aparatūra ir darbo metodas. Darbe naudojamo refraktometro principinė schema pavaizduota 4 paveiksle, o išorinis vaizdas parodytas 4 paveiksle. Prietaisas susideda iš glaudžiamojo lęšio 1, stačiakampės apšvietimo prizmės 2, stačiakampės matavimo prizmės 3, dispersijos kompensatoriaus 4 ir žiūrono Ž. Glaudžiamasis lęšis 1 šviesos šaltinio S siunčiamus spindulius nukreipia reikiama linkme. Apšvietimo prizmės matinė sienelė FD šaltinio skleidžiamą šviesą išsklaido įvairiomis kryptimis. Todėl kai kurie spinduliai į matavimo prizmės sienelę AC krinta šliaužiamai ir prizmėje lūžta ribiniu kampu (4.10 pav.).

Darbe naudojamas nemonochromatinės (baltos) šviesos šaltinis. Dėl dispersijos matavimo prizmėje skirtingų bangos ilgių šviesos lūžimo kampai yra skirtingi. Todėl pro žiūroną matyti ne ryški skiriamoji linija, o spektro juosta, trukdanti tiksliai nustatyti jos padėtį. Kad dispersija būtų eliminuojama, tarp matavimo prizmės ir žiūrono įtaisytas dispersijos kompensatorius (4 pav.). Jis suklijuotas iš trijų prizmių, kurių lūžio rodikliai ir laužiamieji kampai parinkti taip, kad lg = 589 nm bangos ilgio (geltonos spalvos) šviesa išeina nekeisdama krypties. Sukant kompensatoriaus rankenėlę G, galima panaikinti sistemos dispersiją ir tuomet pro žiūroną matyti ryški skiriamoji riba, atitinkanti geltonos šviesos sklidimo kryptį. Be to, jame įtaisyta plokštelė su punktyrine vizuojamąja linija (trys brūkšneliai) ir stačiakampė lygiašonė prizmė, kuri dėl visiškojo vidaus atspindžio pakeičia spindulių eigą 900 kampu. Refraktometro žiūrone dar įmontuota skalė, kurioje jau yra pažymėtos lūžio rodiklių vertės, atitinkančios lūžimo kampų b vertes. Todėl lūžio rodiklį atskaitome skalėje ties šviesaus ir tamsaus laukų skiriamąja linija.

Darbo eiga. Bandymą atliekame taip. Atidarę prizmių kamerą K (4 pav.), ant apatinės prizmės pipete užlašiname 1 - 2 lašus distiliuoto vandens (t.y. tirpalo, kurio koncentracija z1 =0%) ir, uždarę prizmių kamerą, šaltinio S šviesą nukreipiame į viršutinį kameros langelį. Apatinis langelis uždarytas. Žiūronu randame ryškiai matomą lūžio rodiklių skalę bei šviesų ir tamsų regėjimo laukus skiriančią spektro juostą. Kilnodami kompensatoriaus rankenėlę G, panaikiname spektrinę juostą ir pasiekiame, kad vietoj jos būtų matyti ryški regėjimo laukus skirianti linija. Slankiodami žiūroną išilgai lūžio rodiklių skalės, vizuojamąją liniją (tris brūkšnelius) sutapatiname su šviesaus ir tamsaus lauko skiriamąja riba ir ties ja skalėje atskaitome lūžio rodiklio vertę n1’. Jei atskaitomoji vertė n1’ lygi distiliuoto vandens teorinei lūžio rodiklio vertei n1 = 1,333, tada refraktometro pataisa lygi nuliui. Jei atskaitytoji vertė nėra lygi n1, tai prie išmatuoto rodiklio n1’ reikia pridėti prietaiso pataisą Dn = n1 - n’1 = 1,333 - n1’

Išmatuojame darbo vadovo nurodytų koncentracijų: z2, z3,, zn (z2 < z3 << zn) tirpalų lūžio rodiklius: 2, n’3,, n’n. Matuojame taip pat, kaip ir su distiliuotu vandeniu. Jei gaunamas tik didžiausią koncentraciją turintis tirpalas zn, tada jį skiedžiame distiliuotu vandeniu ir pasigaminame mažesnių koncentracijų tirpalus. Po to nustatome nežinomos koncentracijos zx tirpalo lūžio rodiklį x.

Matavimų rezultatus surašome į lentelę ir pavaizduojame n = f(z) grafiku.

4.2 lentelė

Eil. Nr.

Tirpalo svorinė koncentracija,

Prietaiso pataisa Dn =n1 1

ni’

ni = ni’ +Dn

z1 =0

n1’ =

n1 =

z2 =

n2’ =

n2 =

n

zx   =

nx’ =

nx =

Iš grafiko nustatome nežinomos koncentracijos tirpalo koncentraciją zx.

Kontroliniai klausimai

1. Kokiu atveju į optiškai tankesnę aplinką įeinančio spindulio lūžimo kampas yra lygus ribiniam kampui?

2. Kokia refraktometro apšvietimo ir kompensatoriaus prizmių paskirtis?

3. Kodėl iš matavimo prizmės išėję spinduliai žiūrono regėjimo lauke sudaro šviesaus ir tamsaus lauko sritis?

4. Kaip priklauso lūžio rodiklis nuo koncentracijos?

Literatūra

1. Brazdžiūnas P. Bendroji fizika. - Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. - D.3. - P.46 - 51.

2. Javorskis B., Detlafas A. Fizikos kursas. - Vilnius: Mintis, 1975. - T.3. - P. 28 - 30 ir 91 - 92.

4.3. ORO ABSOLIUTINIO LŪŽIO RODIKLIO KITIMO TYRIMAS REILĖJAUS INTERFEROMETRU

Darbo užduotis. Ištirti oro absoliutinio lūžio rodiklio priklausomybę nuo slėgio ir pavaizduoti grafiku.

Išmoktini klausimai. Aplinkos lūžio rodiklis. Optinis kelias. Šviesos bangų koherentiškumas ir interferencija. Jos maksimumų ir minimumų sąlygos. Fraunhoferio difrakcija.

Teorinė dalis. Jeigu iš S šaltinio (ryškiai apšviesto plyšio, 4 pav.) šviesa patenka į du siaurus plyšius S1 ir S2, tai perėjusios per juos šviesos bangos yra koherentinės. Todėl susitikusios ekrane E šios bangos interferuoja. Šviesos bangos nueitas kelias, padaugintas iš aplinkos lūžio rodiklio n, vadinamas optiniu keliu. Kai bangų pradinės fazės vienodos, interferencijos rezultatas priklauso nuo bangų optinių kelių skirtumo D Pavyzdžiui, taške M (4 pav.) bangų optinių kelių skirtumas D = nS2M - nS1M. Čia abiem bangoms n laikomas vienodu. Tose ekrano vietose, kur bangų optinių kelių skirtumas lygus lyginiam pusbangių skaičiui, t.y.

D = 2k, (

tuomet fazių skirtumas kartotinis 2p ir susidaro interferenciniai maksimumai, o tose ekrano vietose, kur bangų optinių kelių skirtumas lygus nelyginiam pusbangių skaičiui, t.y.

D = (2k + 1), (

- interferenciniai minimumai. Čia k = 0, 1, 2, nusako interferencinio maksimumo arba minimumo eilę. Pavyzdžiui, k = 0 atitinka nulinės eilės (centrinį) maksimumą, k = 1 - pirmąjį maksimumą (minimumą), k = 2 - antrąjį ir t.t. Taigi šviesių ir tamsių juostų padėtis ekrane priklauso nuo interferuojančių bangų optinių kelių skirtumo. Taškui O nuotoliai S1O  S2O =y yra vienodi. Jei ir aplinkos lūžio rodiklis n yra vienodas, taške O yra interferencinis maksimumas. Vienos bangos kelyje padėjus ilgio l ir lūžio rodiklio skaidrų kūną, susidaro papildomas optinių kelių skirtumas

D‘ = (y - l)n + ln’ - yn = l(n’ - n). (4.25)

Jei D būtų lygus l , taške O būtų interferencinis minimumas, t.y. visas interferencinis vaizdas pasistumtų per pusę interferencinės juostos pločio (interferencinės juostos plotis lygus atstumui tarp gretimų maksimumų arba minimumų). Interferencinio vaizdo poslinkio dydis priklauso nuo susidariusio papildomojo optinių kelių skirtumo D‘. Jį išmatavus, galima nustatyti tiriamosios medžiagos ir aplinkos lūžio rodiklių skirtumą

Dn = n’ - n = D‘/l. (4.26)

Šiuo principu ir veikia darbe naudojamas Reilėjaus interferometras.

Aparatūra ir darbo metodas. Reilėjaus interferometro principinė schema pateikta 4 paveiksle. Ryškiai apšviesto plyšio S šviesą lęšis L1 formuoja į lygiagrečių spindulių pluoštelį, kuris, perėjęs per du siaurus plyšius S1 ir S2, patenka į etaloninių dujų vamzdelį K1 ir tiriamųjų dujų vamzdelį K2. Lęšio L2 židinio plokštumoje susidaro plyšiams lygiagrečios interferencinės juostelės (4 a pav.), kurias stebime okuliaru O. Papildomą optinių kelių skirtumą, susidarantį dėl K2 vamzdelyje esančios tiriamosios medžiagos, išlygina kompensatorius A. Jį sudaro skaidri pleišto pavidalo plokštelė, kurią stumdome mikrometriniu sraigtu. Kompensuotas optinių kelių skirtumas

Dk = nk d. (4.27

Čia nk - plokštelės lūžio rodiklis; d - jos storis spindulio kelyje.

Kai pleišto A sudaromą optinių kelių skirtumą Dk kompensuoja D Dk D ), interferencinės juostelės grąžinamos į pradinę padėtį.

Reilėjaus interferometre iš S1 ir S2 plyšių sklindanti šviesa perskiriama į dvi dalis. Žemiau vamzdelių gaunama fiksuota (apatinė) juostelių sistema, ji naudojama kaip atskaitos skalė. Tiriamosios medžiagos sąlygotas papildomasis optinių kelių skirtumas D sukelia tik viršutinės juostelių sistemos poslinkį apatinės atžvilgiu (4 b pav.). Kompensatoriumi A abi interferencinių juostelių sistemas sutapatiname (4 c pav.). ITR-1 įrenginio kompensatoriaus mikrometrinis sraigtas sugraduotas taip, kad jo pasukimas viena padala optinių kelių skirtumą pakeičia dydžiu Vadinasi, jeigu mikrometrinį sraigtą pasukame N padalų, kad sutapatintume juostelių sistemas, tai ieškomasis optinių kelių skirtumas

D‘ = N l (4.28

(4.28) įrašę į (4.26) gauname, kad lūžio rodiklių skirtumas

Dn = n’ - n = (4.29

Šiame darbe etaloninė medžiaga yra aplinkos oras, kurio lūžio rodiklis kambario sąlygomis n . Interferometro manometrinė dalis (4 pav.) naudojama oro slėgiui K2 vamzdelyje keisti ir jį matuoti. Ją sudaro rankinis siurblys 1, rezervuaras 2, čiaupai A ir B ir vandens manometras 3, kuriuo rezervuare ir vamzdelyje K2 yra matuojamas slėgis. Jei manometro vandens stulpelių aukščių skirtumas yra Dh, tada vamzdelyje K2 ir rezervuare slėgis

p = H + Dh/13,6; (4.30

čia H - atmosferos slėgis mm Hg.

Darbo eiga. Pasukę čiaupo B rankenėlę į padėtį “Atmosfera” (4 pav.), abiejuose vamzdeliuose suvienodiname oro slėgius. Interferometro maitinimo transformatorių įjungę į elektros tinklą, pro okuliarą O (4 pav.) stebime interferencinį vaizdą ir mikrometriniu sraigtu sutapatiname viršutinių ir apatinių juostelių sistemas taip, kad jų nulinės (centrinės) juostos (jos baltos, neturi spalvotų kraštelių) būtų tiksliai vienoje vertikalėje. Užrašome mikrometrinio sraigto “Pradinę” padėtį N0. Tada čiaupo B rankenėlę pasukame į padėtį “Uždaryta”, o čiaupo A rankenėlę - į padėtį “Atidaryta”. Iš lėto rankiniu siurbliu padidiname slėgį 20 mm vandens stulpelio iki aukščio Dh. Pasukę čiaupo A rankenėlę į padėtį “Uždaryta”, mikrometriniu sraigtu vėl sutapatiname interferencinių juostelių sistemas ir užsirašome Dh bei mikrometrinio sraigto galinę padėtį N.

Analogiškus veiksmus ir matavimus atliekame toliau, didindami slėgį kas 20 mm vandens stulpelio iki 200 - 250 mm jo aukščio. Kiekvienam matavimui apskaičiuojame oro slėgį ir jo lūžio rodiklio pokyčius Dn (bangos ilgis l 5,5 10-7m, vamzdelio ilgis l = 1 m).

Matavimų ir skaičiavimų duomenis surašome į lentelę ir gautuosius rezultatus pavaizduojame Dn = f(p) grafiku.

4.3 lentelė

Eil.

Nr.

Mikrometrinio sraigto padėtys

Dh,

H,

p,

Dn

Pradinė N0, mm

Galinė N, mm

mmH2O

mmHg

mmHg

Kontroliniai klausimai

1. Jungo bandymas: interferencinio vaizdo susidarymas ir apskaičiavimas dviejų plyšių atveju.

2. Kodėl, didinant slėgį viename prietaiso ITR-1 vamzdelyje, viršutinis interferencinis vaizdas slenka, o sukant mikrometrinį sraigtą, gali būti sugrąžintas atgal?

Literatūra

1. Brazdžiūnas P. Bendroji fizika. - Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. - D.3. - P. 106 - 112.

2. Javorskis B., Detlafas A. Fizikos kursas. - Vilnius: Mintis, 1975. - T.3. - P. 101 - 108.

3. Tamašauskas A., Vosylius J. Fizika. - Vilnius: Mokslas, 1989. - T.2. - P.142 - 148.

4.4. TIRPALŲ ŠVIESOS ABSORBCIJOS TYRIMAS FOTOELEKTRINIU KOLORIMETRU

Darbo užduotis. Ištirti žinomos koncentracijos tirpalo šviesos pralaidumo, optinio tankio tos medžiagos koeficiento A priklausomybes nuo šviesos bangos ilgio ir išmatuoti nežinomo tirpalo koncentraciją.

Išmoktini klausimai. Šviesos absorbcija ir sklaida. Bugerio ir Lamberto, Bero ir jungtinis Bugerio – Lamberto - Bero dėsniai.

Teorinė dalis. Medžiaga absorbuoja (sugeria) ir išsklaido ja sklindančią šviesą. Todėl šviesos intensyvumas mažėja. Perėjusios medžiagą šviesos intensyvumo I santykis su krintančios į ją šviesos intensyvumu I0 vadinamas šviesos pralaidumu T = I/I0. Šviesos pralaidumo atvirkštinio dydžio dešimtainį logaritmą D = lg(1/T) vadiname optiniu tankiu (arba ekstinkcija). Perėjusios medžiagą šviesos intensyvumo priklausomybę nuo medžiagos sluoksnio storio d nusako Bugerio ir Lamberto dėsnis:

I = I0exp(-ad). (

Čia a - absorbcijos rodiklis. (4.31) lygybę išlogaritmavus ir pasinaudojus šviesos pralaidumo bei optinio tankio apibrėžimais, gauname:

a = (-1/d)lnT = (2,30/d)lg(1/T) = 2,30D/d.  (4.32

Pagal Bero dėsnį, sklindant šviesai tirpalu, absorbcijos rodiklis a yra tiesiog proporcingas tirpalo koncentracijai, t.y. a = Ac. Čia dydis

A = a/c = 2,30D/(cd) 

vadinamas šviesą absorbuojančios medžiagos koeficientu. Dviem tos pačios medžiagos, ištirpintos vienoduose tirpikliuose, tirpalams (vienodi koeficientai A), kai tas pats kiuvetės ilgis d, iš (4.33) lygybės aiškėja, jog

D/c = Dx/cx. (4.34

Taigi, jei vienoje kiuvetėje tirpalo koncentracija c, tada nežinomo tirpalo koncentracija

cx = cDx/D.  (4.35

Čia D ir Dx - žinomos ir nežinomos koncentracijos tirpalų optiniai tankiai.

Aparatūra ir darbo metodas. Šviesos intensyvumus I ir I0, pagal kuriuos apskaičiuojami dydžiai T, D, A, išmatuoti sunku. Todėl naudojamas kompensacijos metodas, kai palyginami dviejų šviesos pluoštelių srautai.

4 paveiksle parodytas vienas šio metodo būdų. Šviesa, sklindanti iš šaltinio S ir atsispindėjusi nuo veidrodžių V1 ir V2, pereina per vienodus šviesos filtrus Šf1 ir Šf2 bei vienodo ilgio kiuvetes K1 ir K2 ir patenka į vienodus fotoelementus F1 ir F2.

Kad šviesos srautų intensyvumą būtų galima reguliuoti, kairiojo pluoštelio kelyje įtaisomi reguliuojamieji fotometriniai pleištai L1 ir L2, o dešiniojo kelyje paliekamas reguliuojamo pločio plyšys P.

Galvanometru G elektros srovė netekės, jei į fotoelementus F1 ir F2 krintančių srautų intensyvumai bus lygūs. Tai pasiekiama keičiant pleištų L1 ir L2 padėtį arba plyšio P plotį.

Matavimai atliekami 4 paveiksle pavaizduotu fotoelektriniu kolorimetru ФЭK-M. Čia Mb - maitinimo blokas. Prietaiso priekinėje sienelėje yra keitimo rankenėlės L1 ir L2 bei rankenėlė Per, naudojama keisti šviesos filtrams Šf1 ir Šf2. Būgneliu Bk keičiamas plyšio P plotis, o rankenėle Ir reguliuojamas prietaiso jautrumas.

Darbo eiga. 1. Paruošiame aparatūrą darbui. Pasukę rankenėlę Ir prieš laikrodžio rodyklę iki galo , nustatome mažiausią prietaiso jautrumą. Įjungę maitinimo bloką Mb į elektros tinklą, įjungiame jungiklį Iš. Fotoelektrinėse kolorimetro kamerose abiejų šviesos srautų keliuose įstatome kiuvetes su distiliuotu vandeniu. Rankenėle Per pasirenkame pirmąjį šviesos filtrą. Sukdami būgnelį Bk pagal laikrodžio rodyklę, kol skalių nulinės padalos sutampa su horizontaliąja žyme, nustatome didžiausią plyšio P plotį (4 pav.). Rankenėle Ir padidiname prietaiso jautrumą, o rankenėlėmis L1 ir L2 galvanometro rodyklę nustatome ties nuliu.

2. Tiriame žinomos koncentracijos tirpalo šviesos pralaidumą ir optinį tankį. Tam tikslui kairiosios kameros kiuvetėje esantį distiliuotą vandenį pakeičiame darbų vadovo nurodytos koncentracijos tirpalu. Į fotoelementą F1 (4 pav.) krintančių šviesos spindulių srautas sumažėja, todėl galvanometro G rodyklė nukrypsta nuo nulinės padėties. Kad susidarytų srovių balansas, reikia mažinti plyšio P plotį. Tam tikslui sukame būgnelį Bk tol, kol galvanometro rodyklė vėl rodo nulį. Būgnelio juodojoje skalėje atskaitome šviesos pralaidumą T, o raudonojoje - optinį tankį D.

3. Aukščiau aprašytuoju būdu išmatuojame tirpalo šviesos pralaidumą ir optinį tankį su likusiais filtrais.

4. Kiekvienam filtrui pagal ( ) formulę apskaičiuojame medžiagos koeficiento A vertes. Gautus matavimų ir skaičiavimų rezultatus surašome į lentelę.

lentelė

Filtro eil.Nr.

l, nm

Šviesos pralaidumas T

Optinis tankis D

A

Dx

cx

<cx>

Iš gautų duomenų nubrėžiame T = f(l , D = f l) ir A = f(l) grafikus.

5. Kairiojoje kiuvetėje žinomos koncentracijos tirpalą pakeitę nežinomos koncentracijos Cx tirpalu, atliekame 2 ir 3 punktuose nurodytus optinio tankio matavimus.

6. Kiekvienam bangos ilgiui pagal (4.35) formulę apskaičiuojame nežinomo tirpalo koncentraciją cx ir jos aritmetinį vidurkį <cx>.

Kontroliniai klausimai

1. Nusakykite Bugerio ir Lamberto bei Bero dėsnius ir paaiškinkite fizikinę absorbcijos rodiklio prasmę.

2. Paprastoji ir selektyvioji šviesos absorbcija .

3. Paaiškinkite principinę fotoelektrinio kolorimetro schemą.

Literatūra

. Brazdžiūnas P. Bendroji fizika. - Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. - D.3. - P.187 - 190.

2. Javorskis B., Detlafas A. Fizikos kursas. - Vilnius: Mintis, 1975. - T.3. – P.159. - 161.

3. Tamašauskas A., Vosylius J. Fizika. - Vilnius: Mokslas, 1989. - T.2. - P.170 - 172.



Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 4992
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved