Carizmo politika ir kova už valstybės atkūrim¹ XIX a. vid.

1831 m. sukilimas Lietuvoje

1830 m. Europ¹ sukrėtė Liepos revoliucija Prancūzijoje. Revoliucija pavergtų tautų judėjim¹ skatino ir Rusijoje. Caro vyriausybė prie Lenkijos sienų sutelkė kariuomenź, rengdamasi pasiųsti j¹ į Europ¹ slopinti revoliucijos. Plito kalbos, kad slopinti revoliucij¹ teks ir Lenkijos kariuomenei. Dėl to būsi¹s mobilizuo­tas jaunimas. Tai ypač paaštrino padėtį.

1830 m. lapkričio mėn. slaptos Lenkijos organizacijos pradėjo sukilim¹ prieš Rusijos valdži¹. Grupė jaunų lenkų armijos karininkų sukėlė maišt¹ ir per vien¹ naktį iš lapkričio 29 į 30 sugebėjo patraukti į savo pusź Varšuv¹. Parla­mentas priėmė įstatym¹, kuriuo iš rusų caro buvo atimtas Lenkijos Karalystės sostas. Kadangi lenkams Vienos kongreso nutarimu buvo leista turėti ne tik konstitucij¹, bet ir savo kariuomenź, tai sukilimas virto reguliarių kariuomenės dalinių kova.

Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, vis labiau ėmė bruzdėti valstiečiai, ypač že­maičiai. Iš Liepojos į Žemaitij¹ pradėjo plaukti supirkinėjami ginklai ir šaud­menys, vis dažniau ginkluotos grupės prasiverždavo į Lenkijos karalystź. Vasa­rio 9 d. išėjus rusų valdžios įsakui dėl rekrutų ėmimo vyrai ėmė bėgti į miškus. Ankstyv¹ 1831 m. pavasarį įsiliepsnojo sukilimas ir Lietuvoje. Sukilėliai nuo caro valdžios išvadavo beveik vis¹ Lietuv¹. Didesnės rusų kariuomenės dalys tebuvo likusios Kaune ir Vilniuje. Sukilimo Žemaitijoje slopinti iš Kauno buvo pasiųstas tūkstančio karių dalinys su keturiomis patrankomis. Tačiau sukilėliai privertė jį pasitraukti į Prūsij¹. Balandžio mėn. sukilėliai bandė paimti Kaun¹ ir Vilnių, bet tai jiems nepavyko. Iš Lenkijos Lietuvos sukilėlius paremti buvo atsiųstas reguliariosios 12 tūkst. 700 karių dalinys. Jam vadovavo generolai Antanas Gelgaudas ir Dezideras Chlapovskis. Vyriausiasis Lietuvos sukilėlių vadas buvo A. Gelgaudas. Sukilėliai paėmė Kaun¹ ir patraukė į vakarus, o paskui pagrindinės jų jė­gos pasuko į Vilnių. Birželio 19 d. miesto pakraštyje, Paneriuose, įvyko mūšis. Sukilėliai, patyrź daug nuos­tolių, pasitraukė. Jų kariuomenė stengėsi sugrįžti į Lenkij¹ - maža da­lis prasimušė į Varšuv¹, o diduma, prispausti prie Prūsijos sienos, j¹ perėjo, bet buvo sulaikyti ir nugin­kluoti. Vienas karininkas, nusivylźs Gelgaudu, jį nušovė.

Tikėdamiesi žadėtos caro amnestijos iš sukilimo pasitraukė dauguma dvari­ninkų. Žemaitijos centre valstiečiai pakėlė maišt¹ prieš sukilimo vadovybź, su­daryt¹ iš sulenkėjusių bajorų. Sukilėliai bajorai jėga slopino tokius pat sukilė­lius valstiečius. Valstiečiai ir Žemaitijos bajorai buvo nepatenkinti sukilimo va­dovybe dėl to, kad dauguma bajorų siekė tik vėl susijungti su Lenkija, o apie baudžiavos panaikinim¹ negalvojo. Kaudamiesi su gausesnėmis rusų kariuome­nės jėgomis, prastai ginkluoti, be vieningos vadovybės sukilėliai pralaimėjo vi­sus mūšius. Rudenį caro kariuomenė sukilim¹ nuslopino, nors vienas kitas su­kilėlių būrys miškuose kovojo iki 1832 m. pavasario.

Nuslopinusi sukilim¹, rusų valdžia ėmėsi žiaurių veiksmų prieš Lietuvos, ypač Žemaitijos, gyventojus. Ji uždarė daug vienuolynų ir bažnyčių, pastar¹­sias vertė cerkvėmis. Valstiečiai vėl pajuto baudžiavos sunkumus. Buvo fak­tiškai panaikinta Lenkijos karalystė, jos kariuomenė, konstitucija. Dauguma jos teritorijos padalyta į gubernijas ir įtraukta į Rusijos imperij¹. Lietuva ir Lenkija buvo nuniokotos, daug žmonių žuvo sukilime, o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilum¹. Į ištremtųjų vietas atkelta rusų kolonistų, kurie tu­rėjo tapti caro valdžios atrama. Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfiskuoti. Norėdama užgrobtus kraštus priartinti prie Rusijos, rusų valdžia sustabdė Lietuvos Statuto galiojim¹ (1840 m.). Vietoj jo buvo įvesti rusų įstatymai.

Pasipriešinimas carizmui XIX a. vid.

Sukilimo pralaimėjimas nenutraukė kovos prieš rusų valdži¹. Veikė kelios slap­tosios organizacijos. Vilniaus medicinos chirurgijos akademijos studentai 1836 m. įkūrė slapt¹ Pranciškaus Savičiaus vadovaujam¹ draugij¹, vėliau pavadint¹ Demokratine draugija. Jos programoje akcentuota saviaukla, moralinis tobulė­jimas, kova su savivale, luomų lygybė, labdara, religinė tolerancija. 1837 m. draugija susisiekė su Simonu Konarskiu, lenkų emigrantų organizacijos 'Jau­noji Lenkija' emisaru. Jis ėmė vienyti Ukrainos, Gudijos, Lietuvos studentų ir bajorų grupes į vien¹ politinź organizacij¹. Ji turėjo parengti nauj¹ sukilim¹ prieš Rusijos valdži¹. Tačiau 1838 m. pavasarį s¹mokslas buvo susektas. Ko­narskis, Savičius, kiti studentų lyderiai buvo areštuoti. Po ilgo tardymo karo teismas 26 studentus atidavė į kariuomenź, o Konarskį nuteisė sušaudyti. Baus­mė buvo įvykdyta 1839 m. vasario 15d. Vilniuje. Rusų valdžia uždarė Vilniaus medicinos chirurgijos akademij¹, o studentus išskirstė po Rusijos universitetus. Tačiau ir toliau kūrėsi naujos slaptosios organizacijos. Pati reikšmingiausia bu­vo brolių Pranciškaus ir Aleksandro Dalevskių suorganizuota 'Lietuvos jau­nuomenės brolybės s¹junga', veikusi 1846-1849 m. ir rengusi nauj¹ sukilim¹ Lietuvoje. Pagrindinis rengiamo sukilimo tikslas buvo išsivaduoti iš rusų prie­spaudos ir atkurti valstybź, gyvavusi¹ iki 1794 m. Tačiau caro žandarai sukili­mo rengėjus susekė ir ištrėmė į Sibir¹.

Savita pasipriešinimo forma buvo blaivybės s¹jūdis. Lietuvoje girtuokliavi­mas buvo įsigalėjźs ne tik tarp bajorų, bet ir tarp valstiečių. XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas dvaras turėjo savo degtinės varykl¹ ir po kelias karčiamas. Jos duodavo didžiulį peln¹. Tačiau XIX a. vid. popiežiaus Pijaus IX paraginti dvasininkai ėmė skelbti blaivybź. Vyskupo M. Valančiaus pradėtas blaivybės s¹jūdis greitai išplito Lietuvoje. Dauguma tikinčiųjų pasižadėjo niekada neger­ti. Apie 80% Žemaičių vyskupijos gyventojų tapo blaivininkais. Norėdamas iš­naikinti visas nuo rusų valdžios nepriklausomas organizacijas, Vilniaus gene­ralgubernatorius Muravjovas blaivybės brolijas uždraudė (1864 m.). Po užda­rymo ilg¹ laik¹ Lietuvoje nebuvo jokių organizacijų.

1863-1864 m. sukilimas

Pagrindinis sukilimo tikslas buvo politinis - atkurti sužlugdyt¹ Lenkijos-Lietu­vos valstybź. Tačiau būta ir kitų sukilimo tikslų. Baudžiavos naikinimo s¹lygos nuvylė valstiečius. Jie troško tuoj pat gauti piliečių teises ir nemokamai tuos žemės sklypus, kuriuos dirbo.

Sukilimui slopinti caras atsiuntė apie 200 tukst. kariuomenź, vadovaujam¹ generolo M. Muravjovo. Dėl žiauraus elgesio slopinant sukilim¹ jis buvo pra­mintas Koriku. Sukilimas rusų valdžios dokumentuo­se niekinamai vadinamas 'maištu,' sukilėliai - 'nusi­kaltėliais', sukilėlių būriai - 'gaujomis'. Kovo pab. į Lietuv¹ atvyko karininkas Zigmas Sierakauskas. Jis ėmė vadovauti sukilėliams. Raguvos miškuose prie Z. Sierakausko prisijungė A. Mackevičiaus vadovauja­mas būrys. Gegužės 7-9 d. sukilėliai kovėsi su rusų kariuomene prie Biržų. Kautynėse buvo sužeistas, pa­imtas į nelaisvź ir Vilniuje pakartas Z. Sierakauskas. Liepos vid. Laikinosios tautinės vyriausybės komisa­ro postas teko K. Kalinauskui. Organizuotas sukili­mas baigėsi tik 1864 m. vasario 10d. suėmus K. Kali­nausk¹ ir po mėnesio jį pakorus Vilniuje, dabartinėje Lukiškių aikštėje.

Pirmiausia iš sukilimo ėmė trauktis dvarininkai, nesulaukź Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos valsty­bių paramos ir pamatź, kad sukilimas pralaimi. Sek­dama jų pavyzdžiu Katalikų bažnyčios vadovybė taip pat paragino sukilėlius padėti ginklus. Kaip carui rašė Kauno gubernatorius, iš viso gubernijoje buvo apie 15 tūkst. sukilėlių. Jų būriuose iš viso kovėsi 77 tūkst. sukilėlių.

Sukilimo padariniai buvo prieštaringi. Dauguma skaudūs ir tragiški: apribota Katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų veikla, represijomis slopinamas tautinis judėjimas, uždrausta visų draugijų veikla, uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba, krašt¹ užplūdo rusakalbiai stačiatikybź išpažįstantys valdininkai ir kolonistai.

Kita vertus, rusų valdžia padarė nuolaidų valstiečiams: panaikintas lažas, palikti apytiksliai iki reformos turėti žemės sklypai, sudarytos palankesnės s¹­lygos kapitalizmo raidai kaime, sumažintos piniginės prievolės ir žemės kaina.

Klausimai ir užduotys

Kokios buvo 1830-1831 m. sukilimo priežastys?

Kaip Lietuvos visuomenė priešinosi caro valdžiai, nuslopinus 1831 m. sukilim¹?

Kodėl po baudžiavos panaikinimo toliau bruzdėjo valstiečiai, stiprėjo politinis gyventojų aktyvumas?

Kokie buvo 1831 m. ir 1863 m. sukilimų padariniai?