Darbininkų judėjimas

Darbininkų socialinė padėtis

Pramonės revoliucija labai pakeitė ankstesnź luominź visuomenź. Feodalizmo epochoje dauguma žmonių gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu, o vykstant in­dustrializacijai 80% žmonių apsigyveno miestuose.

Darbas fabrikuose buvo griežtai kontroliuojamas, darbininkai dirbo po 12-14 valandų per dien¹. Iš jų buvo reikalaujama bes¹lygiškai paklusti. Dėl darbo jėgos pertekliaus darbo rinkoje ir konkurencijos įmonių savininkai galėjo mo­kėti minimalius atlyginimus. Dėl to socializmo pradininkams atrodė, kad vi­suomenė galutinai suskilo į dvi klases: kapitalistus ir proletariat¹. Jie buvo įsi­tikinź, jog darbininkai bus vis labiau išnaudo­jami, jų padėtis blogės, didės skurdas.

Vienas neigiamų pra­monės revoliucijos pa­darinių buvo tai, kad pa­plito moterų ir vaikų išnaudojimas. Feodaliz­mo epochoje moterys ir vaikai taip pat dirbdavo valstiečio ūkyje ar ama­tininko dirbtuvėje. Bet fabrikuose pakito jų dar­bo pobūdis. Moterys ir vaikai, nors jų darbo diena būdavo gerokai ilgesnė nei vyrų, uždirbdavo žymiai mažiau.

Ketvirtame XIX a. dešimtmetyje, atsižvelgiant į visuomenės nepasitenkini­m¹ ir kritik¹, Anglijoje priimti pirmieji fabrikų įstatymai, kuriuose moterų ir vaikų darbas buvo apribotas, sutrumpintas jų darbo laikas. Prūsijoje pirmieji moterų ir vaikų darb¹ apribojantys įstatymai buvo priimti 1839 ir 1853 m. Fab­rikuose, kur darbo s¹lygos ypatingai kenksmingos, moterims ir vaikams dirbti buvo uždrausta. Pamažu teigiama linkme keitėsi materialinės darbininkų gyve­nimo s¹lygos.

Iki XIX a. vid. Anglijos darbininkai 70% uždarbio turėdavo skirti tik mais­tui. Apie 1900 m. darbininkas maistui vidutiniškai išleisdavo jau tik apie 30-40% savo pajamų.

Nuo mašinų daužymo iki organizuotos kovos

Kadangi pramonės perversmas, sparti industrializacija prasidėjo Anglijoje, tai ir darbininkų judėjimas, pagrindinės jo srovės pirmiausia susiformavo šioje šalyje, o tik po to buvo per­imtos kitų Europos valstybių darbininkų.

Pirmasis darbininkų judėji­mo laikotarpis, prasidėjźs XVIII a. pab. ir trukźs iki 1825 m., istorijoje vadinamas mašinų daužytojų, arba luditų, judėjimu. Tokį pavadinim¹ jis gavo nuo anglų darbininko N. Ludo, XVIII a. pab. sudaužiu­sio mezgimo mašin¹. XVIII a. pab.-XIX a. pr. Anglijos dar­bininkai, manydami, kad dėl pablogėjusios jų socialinės pa­dėties kaltos mašinos, dažnai jas naikindavo ir gadindavo. Šį judėjim¹ pradėjo buvź amatininkai, nes, susikū­rus fabrikams, jie negalėjo konkuruoti su jų produkcija ir buvo priversti eiti dirbti samdomais darbininkais.

1824 m. Anglijos parlamentas panaikino draudim¹ darbininkams jungtis į profs¹jungas. 1833 m. įkurtame nacionaliniame profs¹jungų susivienijime jau buvo daugiau nė pusė milijono narių. Prasidėjo antrasis darbininkų judėjimo etapas, vadinamas čartizmu. Pavadinimas kilo iš pagrindinio čartistų dokumen­to 'Peoples Chartes' ('Liaudies chartija'), kuriame išdėstyti svarbiausi judėji­mo dalyvių reikalavimai parlamentui.

1836 m. grupė darbininkų judėjimo lyderių, vadovaujama buvusio lendlordo Viljamo Laveto, įkūrė Londono darbininkų asociacij¹. Jos tikslas buvo suvie­nyti ne tik Londono, bet ir visos Anglijos darbininkus ir taikiai pasiekti, kad jiems būtų suteiktos tokios pat teisės, kaip ir kitiems visuomenės sluoksniams. 1838 m. ši asociacija paskelbė 'Liaudies chartij¹'. Joje buvo reikalaujama: An­glijos parlament¹ rinkti vieneriems metams; suteikti visuotinź rinkimų teisź vy­rams; panaikinti turto cenz¹ kandidatams į parlament¹; visus rinkėjus suskirs­tyti į vienodas rinkimų apygardas; įvesti slapt¹ balsavim¹; mokėti deputatams algas, kad ir nepasiturintieji galėtų dirbti parlamente.

Už 'Liaudies chartij¹' buvo renkami darbininkų parašai. Peticij¹, kuri 1842 m. buvo įteikta parlamentui, pasirašė net 3 mln. žmonių.

Nors 'Liaudies chartijoje' iškeltus reikalavimus Anglijos parlamentas atme­tė, jis buvo priverstas imtis kitų reformų: parlamentas priėmė naujus įstatymus, ribojančius darbininkų išnaudojim¹, įstatymiškai buvo įtvirtinta 10 valandų darbo diena.

Kitose Europos šalyse, pirmiausiai Prancūzijoje ir Vokietijoje, darbininkų judėjimo formos ir etapai buvo panašūs į Anglijos proletariato kovos etapus. Šiose šalyse prasidėjus pramonės revoliucijai, pirmiausia kilo mašinų daužyto­jų judėjimas, ryškiausiai pasireiškźs Liono verpimo fabrikuose ir Silezijos au­dėjų sukilimuose. Bet priešingai nei Anglijoje, Vokietijos, o ypač Prancūzijos darbininkų judėjimas labiau pasireiškė ginkluota kova. Dėl valdančiųjų klasių nesugebėjimo imtis būtinų reformų kilo 1830 m., 1848 m. revoliucijos, 1871 m. Paryžiaus komuna.

Darbininkų partijų susiformavimas

Socialistinių arba darbininkų partijų kūrim¹si antroje XIX a. pusėje labiausiai paskatino Karlo Markso (1818-1883) veikla ir politiniai raštai.

Dėl politinės veiklos priverstas emigruoti iš Vokietijos, 1847 m. Briuselyje, vokiečių socialistų prašymu, K. Marksas kartu su F. Engelsu parašė 'Komunis­tų partijos manifest¹', t.y. program¹ tuo metu numatytai įkurti darbininkų partijai. Nors ši K. Markso ir F. Engelso brošiūra išgarsėjo tik po kelių dešimtme­čių, ji, be abejonės, tapo svarbiausiu darbininkų partijų ideologiniu pagrindu.

1875 m. įkurta Vokietijos socialistinė darbininkų partija, vėliau perorgani­zuota į Vokietijos socialdemokratų partij¹, tapo viena įtakingiausių politinių jė­gų Vokietijoje. Apie 1880 m. socialistų grupuotės ėmė kurtis Anglijoje. 1900 m. jos susivienijo į Leiboristų partij¹. 1914 m. šioje partijoje jau buvo daugiau kaip 1,5 mln. narių. Įvairios socialistų grupuotės Prancūzijoje į viening¹ socia­listų partij¹ susivienijo tik XX a. pr.

Visos šios partijos siekė taikios visuomenės raidos, pagerinti darbininkų pa­dėtį reformomis. Rytų Europoje kūrėsi radikalios komunistinės grupuotės. 1893 m., vadovaujant Leninui, įkurta Rusijos socialdemokratų darbininkų par­tija. Radikalusis jos sparnas - bolševikai siekė tik ginkluotos kovos ir revoliu­cijos. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje socialistinis judėjimas galutinai suskilo į komunistų ir socialdemokratų sroves.

Vyriausybių socialinė politika

Kad pagerėtų darbininkų ir kitų neturtingųjų visuomenės sluoksnių padėtis, antroje XIX a. pusėje kovojo ne vien tik socialistinės grupuotės. Daugelis fab­rikų, pramonės įmonių savininkų nemaž¹ pelno dalį skyrė statyti geresnius bu­tus darbininkams, vaikų darželius ir mokyklas.

XIX a. vid. Anglijoje viena po kitos, parlamentui pritarus, buvo sudaromos karališkosios komisijos, kurių pranešimai apie antisanitarines darbininkų gyve­nimo s¹lygas, skurd¹, moterų ir vaikų darb¹ šachtose buvo pateikiami ne tik vyriausybei, bet ir skelbiami laikraščiuose.

Šie pasipiktinim¹ keliantys pranešimai skatino Anglijos politikus, nesvarbu, kuriai partijai jie priklausė, priimti įstatymus, ginančius socialines darbininkų teises. Taip buvo sumažintas žemesniųjų visuomenės sluoksnių nepasitenkini­mas, užkirstas kelias plisti radikalioms idėjoms. Be to, valstybė reformavo švietimo sistem¹ ir garantavo, kad mokyklas gali lankyti neturtingiausių šeimų vaikai. Ji finansavo poilsiaviečių darbininkams statyb¹, plėtė visuomeninius parkus, steigė skaityklas ir bibliotekas. Taip buvo pagerintos galimybės geriau praleisti laisvalaikį.

1878 m., po dviejų nepavykusių pasikėsinimų į Vokietijos imperatorių Vil­helm¹ I, O. Bismarko pastangomis Reichstagas patvirtino vadinam¹jį Socia­listų įstatym¹. Juo buvo uždrausta bet kokia veikla prieš esam¹ valstybinź santvark¹. Šiuo įstatymu iš tikro buvo uždrausta Vokietijos socialistų partijos veikla.

Dar po kelerių metų O. Bismarko iniciatyva buvo priimta nemažai socialinių įstatymų, kurie turėjo užkirsti keli¹ socialistinėms idėjoms plisti. 1883 m. pri­imtas Sveikatos draudimo įstatymas. Visi gyventojai turėjo apsidrausti ir mokė­ti tam tikr¹ mokestį. Ligos atveju draudimo kasos turėjo apmokėti ligonio gy­dymo išlaidas. 1884 m. priimtas Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymas, o 1889 m. - Pensijų ir invalidumo draudimo įstatymas. Visi šie įstatymai patobu­linti galioja Vokietijoje iki šių dienų, jie tapo pavyzdžiu visoms kitoms to meto valstybėms. Panašūs įstatymai 1911 m. buvo priimti Anglijoje ir kitose Euro­pos šalyse.

Klausimai ir užduotys

Kaip pasikeitė darbininkų gyvenimo s¹lygos mieste?

Kodėl Anglijoje kilo luditų judėjimas? Kaip luditai kovojo už savo teises?

Kokių tikslų siekė pirmosios darbininkų organizacijos?

Kokių priemonių Anglijos vyriausybė ėmėsi prieš darbininkų judėjim¹ ?

Kaip kapitalistinės visuomenės problemas aiškino K. Marksas ir F. Engelsas?

Kokios reformos buvo padarytos Anglijoje siekiant pagerinti darbininkų padėtį?