JAV pilietinio karo išvakarėse

Vakarų užkariavimas

XVIII a. pab.-XIX a. pr. JAV sparčiai plėtėsi į va­karus. Šalies teritorija buvo plečiama įvairiai. 1803 m. Napoleonas, ne­norėdamas, kad didžiulė Luizianos teritorija ati­tektų anglams, pardavė j¹ JAV už 15 mln. dole­rių. Po Luizianos prijun­gimo JAV teritorija padi­dėjo beveik dvigubai. 1819 m. JAV iš Ispanijos už 5 mln. dolerių nusi­pirko Florid¹ ir teises į Oregono žemź. Naujai įsigytos žemės vakaruose ir pietuose buvo paskelbtos valstybės nuosavybe ir pardavinėjamos už nedidelź kain¹, o po 1862 m. žemė buvo suteikiama nemo­kamai su s¹lyga, kad ji būtų dirbama. Galimybė nemokamai gauti žemės ir greitai praturtėti viliojo daug naujakurių. Be to, Vakaruose žmogus buvo verti­namas ne pagal kilmź ar paveldėt¹ turt¹, bet už sugebėjim¹ visko gyvenime siekti savo jėgomis. Ilgainiui amerikiečiai kėlėsi ne tik į JAV priklausančias teritorijas, bet ir į Meksikos žemes: Teksas¹, Nauj¹j¹ Meksik¹, Kalifornij¹.

1846 m. kilo JAV ir Meksikos karas. JAV po laimėto karo prisijungė Naujosios Mek­sikos, Kalifornijos ir Teksaso žemes, Mek­sikai už tai sumokėdama 15 mln. dolerių kompensacij¹.

Per trump¹ laik¹ retai apgyvendintose žemėse įvyko dideli pasikeitimai: išaugo miestai, pradėti tiesti geležinkeliai. Vaka­rinių žemių kolonizavimas tźsėsi ir XIX a. antroje pusėje. Atradus aukso Kalifornijo­je, tik per vienerius metus į ši¹ valstij¹ at­vyko apie 80 tūkst. žmonių. XIX a. vid. JAV teritorija pasiekė Ramųjį vandenyn¹. Šalies plotas, lyginant su 1776 m., išaugo aštuonis kartus.

Politinės sistemos raida

XVIII a. JAV politiniame gyvenime įsitvirtino dviejų politinių partijų sistema. Po konstitucijos priėmimo pirm¹jį dešimtmetį šalį valdė federalistų partija, kuri atstovavo prekybinės ir finansinės buržuazijos interesams. Federalistai pasisa­kė už artim¹ valstijų s¹jung¹ su stipria centrine valdžia. Partijos lyderio A. Ha­miltono iniciatyva šalyje buvo skatinama pramonės ir prekybos raida, įsteigtas nacionalinis bankas.

Antroji politinė partija - respublikonai atstovavo fermerių ir smulkiųjų savi­ninkų interesams. 1800 m. partijos vadovas T. Džefersonas buvo išrinktas šalies prezidentu. Jis manė, kad JAV centrinė valdžia turėtų sprźsti tik užsienio politi­kos klausimus, paliekant valstijoms kiek galima didesnių savivaldos teisių. Res­publikonai rėmė šalyje žemės ūkio raid¹ bei vakarinių žemių užkariavim¹.

Tačiau XIX a. pr., prasidėjus pramonės perversmui, federalistų ir respubli­konų partijos prarado valstybėje turėt¹ įtak¹. Jų vietoje iškilo dvi naujos parti­jos - vigų ir demokratų. Vigus rėmė šiaurinių valstijų prekybininkai ir pramo­nininkai. Demokratų partij¹ palaikė fermeriai ir plantatoriai, kuriuos vienijo bendras siekimas skverbtis į vakarines žemes. Iki pilietinio karo JAV politinia­me gyvenime įsitvirtino demokratų partija.

Vergija pietinėse valstijose

JAV pietinės valstijos buvo žemės ūkio kraštas, priklausomas nuo šiaurinių valstijų gaminamų prekių ir kapitalo. Didelėse pietinių valstijų plantacijose bu­vo auginama medvilnė, cukranendrės, tabakas, ryžiai. Tačiau pagrindinis pieti­nių valstijų verslas buvo medvilnė. Plantacijose buvo naudojamas pigus vergų darbas. Vergija kurį laik¹ nebuvo aktuali šalies problema. 1808 m. į JAV buvo uždrausta įvežti vergus ir daugelis manė, kad vergija išnyks savaime.

XVIII a. pab. išradus medvilnės valymo mašin¹, atskirianči¹ medvilnės ža­liav¹ nuo sėklų ir kitų priemaišų, pietinėse valstijose suklestėjo prekyba med­vilne. Plantatoriai supirkdavo žemź iš smulkiųjų ūkininkų, kurie, j¹ pardavź, kėlėsi į Vakarus. Plantacijų že­mė buvo greitai nualinama, to­dėl besikeliančių į Vakarus gre­tas papildė ir plantatoriai. Par­duodami medvilnź šiaurinėms valstijoms ir Europai, pietinių valstijų plantatoriai greitai pra­turtėjo. 15-oje pietinių valstijų

XIX a. vid. juodųjų gyventojų buvo beveik tiek pat, kiek ir baltųjų. Dauguma pietinių vals­tijų plantatorių neįsivaizdavo plantacijų darbo be vergų.

Ekonomiškai stiprėjant pietinėms valstijoms, praturtėjź plantatoriai siekė gauti daugiau valstybinės val­džios ir plėsti savo įtak¹ šalyje. Jie manė, kad norint išsaugoti savo ekonomi­nius interesus ir vergovź Pietuose, reikia kontroliuoti federalinź valdži¹.

Šiaurinių valstijų raida

XIX a. šiaurinės valstijos tapo JAV pramonės, prekybos ir finansų centru. Šiose valstijose sparčiai buvo tiesiami geležinkeliai, kasami kanalai, statomos ga­myklos ir fabrikai. Daug dėmesio buvo skiriama vidaus transporto sistemos kūrimui. Gausūs geležies rūdos ir akmens anglies klodai sudarė geras s¹lygas metalurgijos raidai. Pagrindinė pramonės šaka buvo medvilninių audinių gamy­ba. Tačiau plėtėsi vilnonių drabužių pramonė bei mašinų gamyba. Prasidėjus pramonės perversmui, gamyboje imta naudoti garo mašinas. Atsiradus gari­niams laivams pagerėjo susisiekimas upėmis, išaugo jūrų prekyba. 85% JAV pramonės produkcijos buvo pagaminama šalies Šiaurėje.

Didelź reikšmź sparčiai šiaurinių valstijų raidai turėjo gyventojų gausėji­mas. Dauguma atvykusių imigrantų apsistodavo šiaurinėje šalies dalyje, kurio­je jie lengviau galėdavo įsidarbinti. Šiaurinių valstijų miestuose gyveno du kartus daugiau gyventojų negu pietinėse valstijose.

Abolicionistų judėjimas

XIX a. pr. JAV išsiplėtė abolicionistų judėjimas, reikalaujantis šalyje panaikinti vergij¹. Šio judėjimo šalininkai siekė išlaisvinti nuo vergijos negrus ir suteikti jiems pilietinių teisių. Abolicionistai kūrė draugijas, leido laikraščius, brošiū­ras. Didelź įtak¹ visuomenės nuomonei padarė 1852 m. pasirodźs H. Bičer-Stou romanas 'Dėdės Tomo trobelė'. Šioje knygoje autorė vaizdžiai atskleidė vergovinės sistemos žiaurumus. Viena veiksmingiausių kovos formų prieš ver­gij¹ buvo vergų bėgimas iš pietinių valstijų. Abolicionistų judėjimo šalininkai suteikdavo vergams prieglobstį šiaurinėse valstijose arba padėdavo pasiekti Kanad¹. JAV buvo sukurta 'požeminio geležinkelio sistema', kuria iki pilieti­nio karo pabaigos naudojosi vergai bėgliai. 'Požeminis geležinkelis' turėjo 'stotis' - namus, kur slėpdavosi pabėgź vergai, 'traukinius' - pabėgusių vergų grupes, 'konduktorius' - vergų vedlius. Nors abolicionistų judėjimas turėjo daug šalininkų, tačiau dauguma šiauriečių vengė prisijungti prie šio judėjimo. Šiauriečiai manė, kad vergijos problem¹ turėtų išsprźsti pačios pietinės valsti­jos. Tačiau plantatoriams pradėjus plėsti savo įtak¹ šalies valdyme, šiauriečiai savo nuomonź dėl vergijos pakeitė.

Klausimai ir užduotys

Kokiais būdais JAV plėtė teritorij¹ į Vakarus?

Kuo skyrėsi federalistų ir respublikonų partijų požiūriai į JAV politinź raid¹?

Kodėl JAV XIX a. suklestėjo medvilnės prekyba?

Kuo skyrėsi šiaurinių valstijų raida nuo pietinių valstijų?

Kokiais būdais abolicionistai kovojo prieš vergijos panaikinim¹ šalyje?