JAV pilietinis karas (1861-1865 m.)

Karo priežastys

Pagrindine JAV vidaus politikos problema XIX a. tapo vergijos likimas pietinė­se valstijose. Šiaurinių valstijų atstovai kongrese teigė, kad vergovinė santvar­ka pietinėse valstijose stabdo ekonominź šalies raid¹. Vergų darbas yra nena­šus, o ekonomikos raida, kurios pagrind¹ sudarė medvilnės auginimas ir eks­portas, yra vienpusiška. Pietinių valstijų plantatoriai nesirūpino pramonės plė­tojimu ir siekė išsaugoti laisv¹ prekyb¹ su Anglija. Jie norėjo pardavinėti med­vilnź Europoje ir priešinosi dideliems muitams. Šiaurinių valstijų pramoninin­kams buvo sunku konkuruoti su pigia Anglijos produkcija, todėl šiauriečiai sie­kė, kad būtų uždėti dideli muitai įvežamoms prekėms iš Anglijos. Taip šalies vidaus rink¹ buvo bandoma apsaugoti nuo angliškų prekių.

Padaugėjus gyventojų šiaurinėse valstijose, šiauriečiai ėmė vyrauti Atstovų rūmuose. Pietiečiai nenorėjo, kad šiaurinių valstijų atstovai įsigalėtų ir Senate. Plantatoriams nepatiko tebesitźsianti fermerių kolonizacija į vakarines šalies žemes. Jie norėjo, kad vergvaldinių ir laisvųjų valstijų skaičius šalyje išliktų vienodas. Vakarinėse žemėse, į kurias taip pat kėlėsi ir pietiečiai, prasidėjo fer­merių ir plantatorių kova, o Kanzaso valstijoje netgi kilo pilietinis karas. Ga­liausiai po atkaklios kovos Kanzasas, kaip laisva valstija, buvo priimtas į S¹­jung¹.

Pietinių valstijų atsiskyrimas

XIX a. viduryje JAV susikūrusi respublikonų partija siekė, kad būtų uždraustas vergijos plitimas į vakarines žemes, priimtas įstatymas dėl nemokamo žemės dalijimo naujakuriams ir įvesti dideli muitai įvežamoms anglų prekėms. 1860

m. šios partijos atstovas A. Linkolnas buvo išrink­tas JAV prezidentu. A. Linkolnas savo rinkiminėje kampanijoje rėmėsi teiginiu, paimtu iš Naujojo Testamento: 'Per pusź perskeltas namas negali ne­sugriūti'. Jis teigė, kad JAV vienu metu negali eg­zistuoti laisva visuomenė ir vergija. Išrinkus A. Linkoln¹ JAV prezidentu, Pietų Karolinos valstija paskelbė, kad atsiskiria nuo S¹jungos. Netrukus prie atsiskyrusios Pietų Karolinos valstijos buvo prijungtos ir kitos pietų vergvaldinės valstijos. 1861 m. vasario mėn. buvo sukurta Pietinių valsti­jų Konfederacija. Naujai sukurtos Konfederacijos sostine tapo Ričmondo miestas Virdžinijoje. Atsi­skyrusios valstijos sudarė savo kongres¹ ir išsirin­ko prezident¹. Pietinės valstijos siekė, kad JAV valdžia pripažintų jų atsiskyrim¹ nuo S¹jungos.

Konfederacijos viceprezidentas pareiškė: 'Naujoji S¹jungos vyriausybė vado­vaujasi ta didžia tiesa, jog negrai nelygūs baltiesiems, jog vergija yra natūrali jų būsena'. Siaurinės valstijos ir prezidentas A. Linkolnas nepripažino pietinių valstijų atsiskyrimo. Paskelbusios visuotinź mobilizacij¹ pietinės valstijos ėmė ruoštis karui.

Karo eiga

Pilietinio karo išvakarėse 23-jose šiaurinėse valstijose gyveno 22 mln. žmonių, o 11-oje pietinių- 9 mln., iš kurių 3,5 mln. buvo negrai. Pramonės išsivystymo lygiu, tankiu geležinkelių tinklu ir žmonių skai­čiumi Šiaurė gerokai pranoko Pietus. Trys ket­virtadaliai pramonės produkcijos buvo pagami­nama šiaurinėse šalies valstijose. Tačiau karo iš­vakarėse pietinės valstijos turėjo tam tikr¹ prana­šum¹. Pietuose buvo įtvirtinta daugiau fortų, ka­rininkai ir kareiviai buvo labiau patyrź ir geriau pasiruošź karui. Jiems vadovavo talentingi karo vadai R. Ly ir T. Džeksonas. Pietinėse valstijose tikėjo, kad juos greitai pripažins ir ekonomiškai parems Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Pilietinis karas prasidėjo 1861 m. balandžio mėn., kai pietinių valstijų kariuomenė apšaudė Samtero fort¹ Pietų Karolinoje. Karo pradžia bu­vo sėkmingesnė pietiečiams. Pirmuosiuose mū­šiuose išryškėjo blogas šiauriečių kariuomenės pasirengimas. Tačiau sėkminga karo pradžia pie­tiečiams iš esmės nenulėmė tolimesnės karo ei­gos. Reikšmingas šiauriečių žingsnis karo pra­džioje buvo A. Linkolno paskelbta pietinių vals­tijų pakrančių blokada. Reikšmingas karo eigai buvo priimtas vergų išlaisvinimo aktas. Jame bu­vo skelbiama, kad nuo 1863 m. sausio l d. visi vergai sukilusiose prieš S¹jung¹ valstijose yra laisvi. Akte taip pat buvo punktas, kuriuo buvo leista negrus priimti į ginkluot¹sias JAV pajėgas.

1863 m. kovo mėn. šiaurinėse valstijose buvo įvesta visuotinė karo prievolė. Tų pačių metų va­sar¹ kare ėmė ryškėti šiaurinių valstijų persvara. Šiaurėje išsiplėtė karinė pramonė, padidėjo gele­žies ir ketaus gamyba. Pritaikius mašinas, išaugo žemės ūkio produkcija. Tuo tarpu pietinėse valstijose, jūrų blokada izoliuotose nuo pasaulio, trūko ginklų, šaudmenų, medikamentų ir kitų būtiniau šių karui daiktų. Vienas svarbiausių ir didžiausių pilietinio karo mūšių įvyko prie Getisbergo 1863 m. liepos mėn. Po tris dienas trukusio mūšio pietiečiai, patyrź pralaimėjim¹, pasitraukė prie Potomako upės. Netrukus šiauriečių kariuomenė užėmė vis¹ Misisipės upės slėnį ir konfederacijos teritorij¹ perkirto į dvi dalis. Didelź reikšmź pilietinio karo eigai turėjo 1864 m. prezidento rinkiniai. A. Lin-kolno perrinkimas prezidentu aiškiai patvirtino, kad visuomenė nepritarė demok­ratams, siūliusiems taik¹, o siekė toliau kariauti ir panaikinti vergij¹.

1864 m. generolo V. Šermeno kariuomenė užėmė Atlantos valstijos sostinź Džordžij¹ ir nužygiavo prie Atlanto vandenyno. Eidama per priešo teritorij¹, V. Šermeno kariuomenė naudojo 'išdegintos žemės' taktik¹: pakeliui naikino ir griovė geležinkelius, tiltus, fabrikus, sandėlius ir kitus įrengimus. Virdžinijos valstijoje atkakli kova vyko tarp J. Granto ir R. Ly kariuomenių. Kovo mėn. pietiečių pasipriešinimas buvo palaužtas, ir jie paliko konfederacijos sostinź Ričmond¹. Generolas R. Ly, supratźs tolimesnio pasipriešinimo beprasmišku­m¹, 1865 m. balandžio 9 d. Apomatokso miesto teismo pastate pasidavė gene­rolui J. Grantui. Po nuožmios ketverių metų kovos pilietinis karas baigėsi.

Pilietinio karo padariniai

Po pilietinio karo šiauriečių pergalź aptemdė A. Linkolno žūtis. 1865 m. balan­džio 14d. Vašingtono 'Fordo' teatro ložėje, įpykźs dėl pietinių valstijų pralai­mėjimo, aktorius Džonas Butas nušovė A. Linkoln¹. Po prezidento žūties nau­juoju JAV prezidentu tapo viceprezidentas Andrus Džonsonas.

JAV pilietinis karas sukrėtė visuomenź ir turėjo ilgalaikių pasekmių. Pilieti­niame kare dalyvavo 2,5 mln. žmonių. Šiaurinės valstijos kare prarado 360 tūkst., o pietinės - 260 tūkst. žmonių. Pilietiniame kare ypač nukentėjo pietinės valstijos. Čia buvo sugriauta daug miestų, geležinkelių, fabrikų, nuniokota dir­bama žemė. Sunki padėtis buvo ir šiaurinėse valstijose. Tačiau šalyje vykstant pramonės perversmui ir plečiantis gamybai, šiaurinių valstijų ekonominiai sunkumai buvo greitai įveikti. Atleisti iš darbo darbininkai ir karo veteranai vėl greitai įsidarbino. Pietinėse valstijose ekonominės ir politinės problemos buvo sprendžiamos daug sunkiau negu Šiaurėje.

Rekonstrukcija

1865 m. JAV Kongresas patvirtino 13-aj¹ konstitucijos patais¹ dėl vergijos pa­naikinimo. Laisvais piliečiais tapo 4 mln. negrų. Netrukus buvo pradėta vykdy­ti dar A. Linkolno numatyta Pietų rekonstrukcijos programa. Ši programa turė­jo pertvarkyti pietines JAV valstijas ir vėl jas įjungti į S¹jung¹. Po pilietinio karo į pietines valstijas buvo įvesta federacinė kariuomenė, o jas valdė prezi­dento paskirti gubernatoriai. 1867 m. Pietuose įvyko rinkimai į valstijų kon­ventus, kurių rinkimuose dalyvavo ir negrai. Naujai išrinkti konventai panaiki­no pietinių valstijų atsiskyrimo nuo S¹jungos aktus. 1868 m. Kongresas patvir­tino 14-¹j¹ konstitucijos patais¹, kuri suteikė negrams pilietines teises, o 1870 m. Kongresas patvirtino ir 15-¹j¹ konstitucijos patais¹, negrams suteikusi¹ rin­kimų teisź. Prasidėjus rekonstrukcijai, į Pietus iš šiaurinių valstijų plūstelėjo daug lengvo pelno ieškotojų. Vieni iš jų supirkinėjo žemes ir turtėjo speku­liuodami, kiti siekė politinės karjeros. Prezidento J. Granto valdymo metais ša­lyje suklestėjo korupcija ir piktnaudžiavimas valdžia, kuris ypač pasireiškė Pietuose. Daugelis rekonstrukcijos šalininkų nusivylė respublikonų politika. Baltieji, pasinaudojź rasiniais prietarais, pradėjo stumti negrus iš politinio gy­venimo. Negrai buvo bauginami, g¹sdinami, jiems buvo trukdoma balsuoti. Kadangi fermeriai bijojo juodųjų konkurencijos, plantatoriams pavyko ati­traukti vargingus baltuosius fermerius nuo negrų. Taip demokratų partijos at­stovai vėl įsitvirtino vietiniuose valdžios organuose. 1877 m., po ginčytinų pre­zidento rinkimų respublikonai, susitarź su demokratais, kad jų kandidatas būtų pripažintas prezidentu, pažadėjo tais pačiais metais iš Pietų išvesti federacinź kariuomenź. J¹ išvedus rekonstrukcija baigėsi. Baltieji priėmė segregacinius įstatymus, kurie negrus atskyrė nuo baltųjų visuomenės.

Negrams buvo draudžiama lankytis daugelyje viešų vietų. Jie negalėjo lais­vai įeiti į parkus, viešbučius, restoranus, teatrus, geležinkelio vagonus. Daliai iš jų buvo atimta teisė balsuoti. Po pilietinio karo negrai gavo laisvź, tačiau ne lygybź. Kovojant už lygias teises visuomenėje jų laukė ilgas kelias, kuris tźsėsi iki XX a. vid.