JAV pilietinis karas (1861-1865 m.)

Karo priežastys

Pagrindine JAV vidaus politikos problema XIX a. tapo vergijos likimas pietinë­se valstijose. Šiauriniø valstijø atstovai kongrese teigë, kad vergovinë santvar­ka pietinëse valstijose stabdo ekonominê šalies raid¹. Vergø darbas yra nena­šus, o ekonomikos raida, kurios pagrind¹ sudarë medvilnës auginimas ir eks­portas, yra vienpusiška. Pietiniø valstijø plantatoriai nesirûpino pramonës plë­tojimu ir siekë išsaugoti laisv¹ prekyb¹ su Anglija. Jie norëjo pardavinëti med­vilnê Europoje ir priešinosi dideliems muitams. Šiauriniø valstijø pramoninin­kams buvo sunku konkuruoti su pigia Anglijos produkcija, todël šiaurieèiai sie­kë, kad bûtø uždëti dideli muitai ávežamoms prekëms iš Anglijos. Taip šalies vidaus rink¹ buvo bandoma apsaugoti nuo angliškø prekiø.

Padaugëjus gyventojø šiaurinëse valstijose, šiaurieèiai ëmë vyrauti Atstovø rûmuose. Pietieèiai nenorëjo, kad šiauriniø valstijø atstovai ásigalëtø ir Senate. Plantatoriams nepatiko tebesitêsianti fermeriø kolonizacija á vakarines šalies žemes. Jie norëjo, kad vergvaldiniø ir laisvøjø valstijø skaièius šalyje išliktø vienodas. Vakarinëse žemëse, á kurias taip pat këlësi ir pietieèiai, prasidëjo fer­meriø ir plantatoriø kova, o Kanzaso valstijoje netgi kilo pilietinis karas. Ga­liausiai po atkaklios kovos Kanzasas, kaip laisva valstija, buvo priimtas á S¹­jung¹.

Pietiniø valstijø atsiskyrimas

XIX a. viduryje JAV susikûrusi respublikonø partija siekë, kad bûtø uždraustas vergijos plitimas á vakarines žemes, priimtas ástatymas dël nemokamo žemës dalijimo naujakuriams ir ávesti dideli muitai ávežamoms anglø prekëms. 1860

m. šios partijos atstovas A. Linkolnas buvo išrink­tas JAV prezidentu. A. Linkolnas savo rinkiminëje kampanijoje rëmësi teiginiu, paimtu iš Naujojo Testamento: 'Per pusê perskeltas namas negali ne­sugriûti'. Jis teigë, kad JAV vienu metu negali eg­zistuoti laisva visuomenë ir vergija. Išrinkus A. Linkoln¹ JAV prezidentu, Pietø Karolinos valstija paskelbë, kad atsiskiria nuo S¹jungos. Netrukus prie atsiskyrusios Pietø Karolinos valstijos buvo prijungtos ir kitos pietø vergvaldinës valstijos. 1861 m. vasario mën. buvo sukurta Pietiniø valsti­jø Konfederacija. Naujai sukurtos Konfederacijos sostine tapo Rièmondo miestas Virdžinijoje. Atsi­skyrusios valstijos sudarë savo kongres¹ ir išsirin­ko prezident¹. Pietinës valstijos siekë, kad JAV valdžia pripažintø jø atsiskyrim¹ nuo S¹jungos.

Konfederacijos viceprezidentas pareiškë: 'Naujoji S¹jungos vyriausybë vado­vaujasi ta didžia tiesa, jog negrai nelygûs baltiesiems, jog vergija yra natûrali jø bûsena'. Siaurinës valstijos ir prezidentas A. Linkolnas nepripažino pietiniø valstijø atsiskyrimo. Paskelbusios visuotinê mobilizacij¹ pietinës valstijos ëmë ruoštis karui.

Karo eiga

Pilietinio karo išvakarëse 23-jose šiaurinëse valstijose gyveno 22 mln. žmoniø, o 11-oje pietiniø- 9 mln., iš kuriø 3,5 mln. buvo negrai. Pramonës išsivystymo lygiu, tankiu geležinkeliø tinklu ir žmoniø skai­èiumi Šiaurë gerokai pranoko Pietus. Trys ket­virtadaliai pramonës produkcijos buvo pagami­nama šiaurinëse šalies valstijose. Taèiau karo iš­vakarëse pietinës valstijos turëjo tam tikr¹ prana­šum¹. Pietuose buvo átvirtinta daugiau fortø, ka­rininkai ir kareiviai buvo labiau patyrê ir geriau pasiruošê karui. Jiems vadovavo talentingi karo vadai R. Ly ir T. Džeksonas. Pietinëse valstijose tikëjo, kad juos greitai pripažins ir ekonomiškai parems Didžioji Britanija ir Prancûzija.

Pilietinis karas prasidëjo 1861 m. balandžio mën., kai pietiniø valstijø kariuomenë apšaudë Samtero fort¹ Pietø Karolinoje. Karo pradžia bu­vo sëkmingesnë pietieèiams. Pirmuosiuose mû­šiuose išryškëjo blogas šiaurieèiø kariuomenës pasirengimas. Taèiau sëkminga karo pradžia pie­tieèiams iš esmës nenulëmë tolimesnës karo ei­gos. Reikšmingas šiaurieèiø žingsnis karo pra­džioje buvo A. Linkolno paskelbta pietiniø vals­tijø pakranèiø blokada. Reikšmingas karo eigai buvo priimtas vergø išlaisvinimo aktas. Jame bu­vo skelbiama, kad nuo 1863 m. sausio l d. visi vergai sukilusiose prieš S¹jung¹ valstijose yra laisvi. Akte taip pat buvo punktas, kuriuo buvo leista negrus priimti á ginkluot¹sias JAV pajëgas.

1863 m. kovo mën. šiaurinëse valstijose buvo ávesta visuotinë karo prievolë. Tø paèiø metø va­sar¹ kare ëmë ryškëti šiauriniø valstijø persvara. Šiaurëje išsiplëtë karinë pramonë, padidëjo gele­žies ir ketaus gamyba. Pritaikius mašinas, išaugo žemës ûkio produkcija. Tuo tarpu pietinëse valstijose, jûrø blokada izoliuotose nuo pasaulio, trûko ginklø, šaudmenø, medikamentø ir kitø bûtiniau šiø karui daiktø. Vienas svarbiausiø ir didžiausiø pilietinio karo mûšiø ávyko prie Getisbergo 1863 m. liepos mën. Po tris dienas trukusio mûšio pietieèiai, patyrê pralaimëjim¹, pasitraukë prie Potomako upës. Netrukus šiaurieèiø kariuomenë užëmë vis¹ Misisipës upës slëná ir konfederacijos teritorij¹ perkirto á dvi dalis. Didelê reikšmê pilietinio karo eigai turëjo 1864 m. prezidento rinkiniai. A. Lin-kolno perrinkimas prezidentu aiškiai patvirtino, kad visuomenë nepritarë demok­ratams, siûliusiems taik¹, o siekë toliau kariauti ir panaikinti vergij¹.

1864 m. generolo V. Šermeno kariuomenë užëmë Atlantos valstijos sostinê Džordžij¹ ir nužygiavo prie Atlanto vandenyno. Eidama per priešo teritorij¹, V. Šermeno kariuomenë naudojo 'išdegintos žemës' taktik¹: pakeliui naikino ir griovë geležinkelius, tiltus, fabrikus, sandëlius ir kitus árengimus. Virdžinijos valstijoje atkakli kova vyko tarp J. Granto ir R. Ly kariuomeniø. Kovo mën. pietieèiø pasipriešinimas buvo palaužtas, ir jie paliko konfederacijos sostinê Rièmond¹. Generolas R. Ly, supratês tolimesnio pasipriešinimo beprasmišku­m¹, 1865 m. balandžio 9 d. Apomatokso miesto teismo pastate pasidavë gene­rolui J. Grantui. Po nuožmios ketveriø metø kovos pilietinis karas baigësi.

Pilietinio karo padariniai

Po pilietinio karo šiaurieèiø pergalê aptemdë A. Linkolno žûtis. 1865 m. balan­džio 14d. Vašingtono 'Fordo' teatro ložëje, ápykês dël pietiniø valstijø pralai­mëjimo, aktorius Džonas Butas nušovë A. Linkoln¹. Po prezidento žûties nau­juoju JAV prezidentu tapo viceprezidentas Andrus Džonsonas.

JAV pilietinis karas sukrëtë visuomenê ir turëjo ilgalaikiø pasekmiø. Pilieti­niame kare dalyvavo 2,5 mln. žmoniø. Šiaurinës valstijos kare prarado 360 tûkst., o pietinës - 260 tûkst. žmoniø. Pilietiniame kare ypaè nukentëjo pietinës valstijos. Èia buvo sugriauta daug miestø, geležinkeliø, fabrikø, nuniokota dir­bama žemë. Sunki padëtis buvo ir šiaurinëse valstijose. Taèiau šalyje vykstant pramonës perversmui ir pleèiantis gamybai, šiauriniø valstijø ekonominiai sunkumai buvo greitai áveikti. Atleisti iš darbo darbininkai ir karo veteranai vël greitai ásidarbino. Pietinëse valstijose ekonominës ir politinës problemos buvo sprendžiamos daug sunkiau negu Šiaurëje.

Rekonstrukcija

1865 m. JAV Kongresas patvirtino 13-aj¹ konstitucijos patais¹ dël vergijos pa­naikinimo. Laisvais pilieèiais tapo 4 mln. negrø. Netrukus buvo pradëta vykdy­ti dar A. Linkolno numatyta Pietø rekonstrukcijos programa. Ši programa turë­jo pertvarkyti pietines JAV valstijas ir vël jas ájungti á S¹jung¹. Po pilietinio karo á pietines valstijas buvo ávesta federacinë kariuomenë, o jas valdë prezi­dento paskirti gubernatoriai. 1867 m. Pietuose ávyko rinkimai á valstijø kon­ventus, kuriø rinkimuose dalyvavo ir negrai. Naujai išrinkti konventai panaiki­no pietiniø valstijø atsiskyrimo nuo S¹jungos aktus. 1868 m. Kongresas patvir­tino 14-¹j¹ konstitucijos patais¹, kuri suteikë negrams pilietines teises, o 1870 m. Kongresas patvirtino ir 15-¹j¹ konstitucijos patais¹, negrams suteikusi¹ rin­kimø teisê. Prasidëjus rekonstrukcijai, á Pietus iš šiauriniø valstijø plûstelëjo daug lengvo pelno ieškotojø. Vieni iš jø supirkinëjo žemes ir turtëjo speku­liuodami, kiti siekë politinës karjeros. Prezidento J. Granto valdymo metais ša­lyje suklestëjo korupcija ir piktnaudžiavimas valdžia, kuris ypaè pasireiškë Pietuose. Daugelis rekonstrukcijos šalininkø nusivylë respublikonø politika. Baltieji, pasinaudojê rasiniais prietarais, pradëjo stumti negrus iš politinio gy­venimo. Negrai buvo bauginami, g¹sdinami, jiems buvo trukdoma balsuoti. Kadangi fermeriai bijojo juodøjø konkurencijos, plantatoriams pavyko ati­traukti vargingus baltuosius fermerius nuo negrø. Taip demokratø partijos at­stovai vël ásitvirtino vietiniuose valdžios organuose. 1877 m., po ginèytinø pre­zidento rinkimø respublikonai, susitarê su demokratais, kad jø kandidatas bûtø pripažintas prezidentu, pažadëjo tais paèiais metais iš Pietø išvesti federacinê kariuomenê. J¹ išvedus rekonstrukcija baigësi. Baltieji priëmë segregacinius ástatymus, kurie negrus atskyrë nuo baltøjø visuomenës.

Negrams buvo draudžiama lankytis daugelyje viešø vietø. Jie negalëjo lais­vai áeiti á parkus, viešbuèius, restoranus, teatrus, geležinkelio vagonus. Daliai iš jø buvo atimta teisë balsuoti. Po pilietinio karo negrai gavo laisvê, taèiau ne lygybê. Kovojant už lygias teises visuomenëje jø laukë ilgas kelias, kuris têsësi iki XX a. vid.