Jakobinų diktatūra

Jakobinų atėjimas į valdži¹

Jakobinai, remiami Paryžiaus sankiulotų, sudarė sukilimo komitet¹. Sukilimas prasidėjo 1793 m. gegužės 31 d., kai komunos delegacija iš Konvento pareika­lavo suimti žirondistų lyderius. Konventui šį reikalavim¹ atmetus, birželio 2 d. apie 100 tūkst. ginkluotų sankiulotų ir nacionalinės gvardijos karių apsupo Konvent¹. Agresyvi minia šaukė: 'Tegyvuoja respublika!', 'Mirtis Žirondai!' Konventas, nusileisdamas liaudžiai, priėmė nutarim¹ suimti žirondistų lyde­rius. Taip visa valdžia Paryžiuje atiteko jakobinams. Netrukus iš Konvento bu­vo pašalinti visi žirondistai, o 'pelkės' deputatai perėjo į jakobinų pusź. Kon­vente, įsigalėjus jakobinams, susidarė palankios s¹lygos priimti ryžtingus sprendimus.

Visuomenės pertvarkymai ir jakobinų konstitucija

1793 m. birželio mėn. Konvente buvo priimti du svarbūs dekretai. Pirmasis dekretas suteikė teisź emigrantų žemes parduoti mažais sklypeliais, už juos išsimokant per dešimt metų. Antruoju - galutinai ir be išpirkos žemė tapo valstiečių nuosavybe. Šios jakobinų reformos negrįžtamai panaikino feoda­lizm¹ Prancūzijos kaime. Konvento deputatai užsitikrino valstiečių param¹ visoje šalyje.

1793 m. birželio pab. Konventas priėmė nauj¹ Prancūzijos konstitucij¹. Įsta­tymų leidžiamoji valdžia priklausė Nacionaliniam susirinkimui, kuris turėjo būti renkamas vieneriems metams. Rinkimų teisź gavo visi vyrai, sulaukź 21-erių metų amžiaus, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Nacionalinis susi­rinkimas rinko vyriausybź, kuri¹ sudarė 24 narių Vykdomoji taryba. Svarbiau­sius Nacionalinio susirinkimo įstatymus turėjo patvirtinti visuotinis referendu­mas. Ši konstitucija įtvirtino neatimamas žmogaus teises: laisvź, saugum¹ ir privači¹ nuosavybź. Liepos mėn. konstitucija buvo patvirtinta referendumu. Tačiau realiai konstitucija neįsigaliojo, nes norint išrinkti Nacionalinį susirin­kim¹, reikėjo paleisti Konvent¹, o tai padaryti karo s¹lygomis buvo pavojinga. Konstitucijos įsigaliojimas buvo atidėtas iki tol, kol įsigalės taika. 1793 m. spa­lio mėn. Konventas įvedė laikin¹ revoliucinį valdym¹, kuris ir yra vadinamas jakobinų diktatūra. Didžiulius įgaliojimus šalyje turėjo Konvento išrinktas Vi­suomenės gelbėjimo komitetas, kuris tvarkė gynybos reikalus, vidaus ir užsie­nio politik¹. Jakobinai, siekdami nutraukti ryšį su feodaline praeitimi, 1793 m. spalio 5 d. dekretu įvedė nauj¹ kalendorių. Metai buvo pradėti skaičiuoti nuo Respublikos paskelbimo. Jakobinai keitė gyvenviečių, aikščių, gatvių pavadini­mus. Naujagimiai buvo pavadinami vardais, susijusiais su respublika ir revoliu­cinėmis vertybėmis (pvz.: Sankiulotas, Maratas ir kt.). Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys 'tu'.

Karas su užsienio valstybėmis

1793 m. pavasarį Prancūzijos padėtis buvo katastrofiška. Prūsijos kariuomenė įžengė į Elzas¹, austrai šiaurės rytų Prancūzijoje užėmė kelet¹ tvirtovių, anglai įsitvirtino Tulone ir Korsikos saloje.

Jakobinai, siekdami veiksmingai organizuoti respublikos gynyb¹, per trum­p¹ laik¹ sugebėjo iš esmės pertvarkyti ginkluot¹sias pajėgas. Šalyje buvo įvesta visuotinė karo prievolė, kariuomenės vadais tapo nauji gabūs žmonės, kurių daugelis buvo kilź iš paprastos liaudies. Pradėta steigti naujas valstybines kari­nes manufaktūras, gaminusias šautuvus ir patrankas. Kariniais tikslais buvo pradėta taikyti technikos naujoves. Žvalgybai ir mūšio veiksmus stebėti buvo naudojami oro balionai. Chemikai pritaikė nauj¹ parako gamybos būd¹, leidusį atsisakyti salietros, kurios atsiveždavo iš Indijos. Pirm¹ kart¹ susisiekimui bu­vo panaudotas optinis telegrafas. Sukurta nauja karo taktika. Vietoj būdingo puolimo ištźstomis linijomis prancūzai ėmė taikyti išsklaidyt¹ šaulių rikiuotź, derindami j¹ su puolančiomis kolonomis. Taip pagrindinės jėgos buvo rikiuoja­mos svarbiausiam smūgiui. Per trump¹ laik¹ jakobinai sugebėjo sutelkti dau­giau kaip vieno milijono žmonių kariuomenź. 1793 m. rudenį ir žiem¹ visuose karo frontuose įvyko lemiamas persilaužimas. Jaunas kapitonas Napoleonas Bonapartas sumaniai vadova­vo Tulono šturmui. Koalicijos armijos, neturėdamos vieningo vadovavimo, veikė neryžtingai ir iki 1794 m. pr. buvo išstum­tos iš Prancūzijos teritorijos.

Karas su kontrrevoliucija ir teroras

Sudėtinga buvo ir vidaus padė­tis. Iš 83 departamentų 50 sto­jo prieš jakobinų vadovaujam¹ Konvent¹. Plėtėsi Vandėjos sukilimas, kuris pasižymėjo ypatingai atkaklia kova. Van­dėjos provincijoje valstiečiai, skatinami kunigų, sukilo prieš respublik¹ ir siekė atkurti mo­narchij¹. Kariuomenės ir žiau­rių priemonių pagalba jakobi­nams pavyko sukilim¹ numal­šinti. Pablogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis, nuolatos truko maisto produktų.  Vyko liaudies bruzdėjimai, kuriuose buvo reikalaujama nustatyti pastovias kainas, užkirsti keli¹ spekuliacijai, aprū­pinti varguomenź maistu. Jakobinai įvedė Visuotinio maksimumo įstatym¹. Bu­vo nustatytos pastovios duonos, miltų, cukraus, druskos, tabako, anglies ir pa­šarų kainos. Už šių produktų slėpim¹ ar spekuliavim¹ jais grėsė mirties baus­mė. Turtingiesiems buvo pradėta taikyti priverstines neatlyginamas paskolas ir rekvizicijas. Jakobinai, norėdami sėkmingai kovoti su kontrrevoliucija, ėmėsi teroro politikos. Šios politikos įrankiu tapo Revoliucinis tribunolas, kurio sprendimai buvo galutiniai ir neapskundžiami. Dauguma suimtųjų buvo giljoti-nuojami, neatsižvelgiant nei į socialinź jų padėtį, nei į lytį, amžių ar nuopelnus respublikai. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė turėjo būti įvykdyta per 24 valandas. Tūkstančiai žmonių buvo uždaryti garsiajame Paryžiaus Konsjeržeri kalėjime, kuriame ir posėdžiavo Revoliucinis tribunolas. Ypatingai žiauriai bu­vo susidorota su Vandėjos sukilėliais bei Lijono ir Tulono maištininkais. Suim­tieji buvo skandinami ir sušaudomi iš patrankų. Vien tik Liono mieste žuvo apie 2 tūkst. paimtų į nelaisvź maištininkų. Teroro politika tźsėsi iki jakobinų valdymo pabaigos. Apie 50 tūkst. žmonių tapo revoliucinio teroro aukomis. Ja­kobinai teigė, kad teroras išgelbėjo šalį. Įvertindamas jakobinų atėjim¹ į val­dži¹ ir masinį teror¹ revoliucijos priešams, žirondistas P. Vernjo ištarė garsiuo­sius žodžius: 'Revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus'.

Prieštaravimai tarp jakobinų

1793 m. pab. jakobinai, įveikź kontrrevoliucija ir užsienio intervencij¹, įsitvir­tino valdžioje. M. Robespjeras tapo jakobinų diktatūros vadovu. Jakobinai no­rėjo sukurti nauj¹ teising¹ visuomenź, tačiau realiai tai įgyvendinti buvo ne­įmanoma. Per revoliucij¹ iškilusi buržuazija siekė, kad būtų panaikinti visi prekybos apribojimai ir kad būtų galima pasinaudoti ūkinės veiklos laisve. Įvestu kainų maksimumu bei vykdomomis rekvizicijomis buvo ne­patenkinta ir pasiturinti valstietija. Il­gainiui išryškėjo skirtingi jakobinų grupuotės vidaus interesai. Nuosai­kieji, kurių žymiausias atstovas buvo Ž. Dantenas, siūlė baigti revoliucinį teror¹. Jų manymu, reikėjo panaikinti visuotinio maksimumo įstatym¹, ki­tus apribojimus ir sudaryti taik¹ su užsienio valstybėmis. Kairieji jakobinai, kuriems vadovavo Ž. Eberas, ragino toliau  tźsti teroro politik¹. Pabrėždami, kad Paryžiuje trūksta būtiniausių produktų, jie kvietė sankiulotus sukilti. Tačiau nesulaukź sankiulotų pritarimo, Ž. Eberas ir jo šalininkai bu­vo suimti, apkaltinti s¹mokslu prieš respublik¹ ir giljotinuoti. Netrukus buvo giljotinuoti ir nuosaikiųjų jakobinų lyderiai. Ž. Dantenas budeliui Samsonui prieš mirtį tarė: 'Parodysi mano galv¹ žmonėms - ji to verta'. Susidorojźs su savo priešininkais, M. Robespjeras ir jo šalininkai manė, kad situacija šalyje turėtų stabilizuotis. Bandydamas suvienyti taut¹, Robespjeras įvedė 'Auščiausiosios būtybės' kult¹, turėjusį pakeisti katalikų tikėjim¹. Tačiau sankiulotai ir buržuazija šiam bandymui liko abejingi. 1794 m. birželio mėn. prancūzų ka­riuomenė, kovodama su užsienio valstybėmis, pasiekė naujų laimėjimų. Sustip­rėjus tarptautinei Prancūzijos padėčiai, buržuazija manė, kad reikia nutraukti teroro politik¹ ir panaikinti visuotinį maksimum¹. Daugelis Konvento deputatų taip pat siekė nutraukti teror¹ ir atkurti politines laisves. Tačiau jakobinai, ban­dydami toliau stiprinti savo pozicijas, priėmė įstatym¹, sugriežtinantį teror¹. Šis jakobinų žingsnis tarp įvairių visuomenės sluoksnių kėlė didelį nepasitenki­nim¹ ir paspartino s¹mokslo rengim¹.

Termidoro devintoji

Liepos 27 d. (termidoro 9), prasidėjus Konvento posėdžiui, deputatas Taljenas atsistojźs prabilo: 'Vakar vakare jakobinų klube aš drebėjau dėl respubli­kos. Nusprendžiau: jeigu Konventas neišdrįs smogti tironui, aš išdrįsiu, ir jei­gu reikės - šituo daiktu,' - ir išsitraukė durkl¹. Daugelis deputatų audringai pritardami pradėjo skanduoti: 'Tironija!', 'Diktatūra!' Konvento nutarimu jakobinų lyderiai ir M. Robespjeras buvo suimti ir uždaryti į kalėjim¹. Po kelių valandų M. Robespjeras ir jo šalininkai, išvaduoti Nacionalinės gvardi­jos, atvyko į Paryžiaus rotušź. Tačiau sostinės sankiulotai M. Robespjero ne­parėmė. Konventui ištikimi Nacionalinės gvardijos daliniai užėmė rotušź. Liepos 28 d. M. Robespjeras ir 21 jo šalininkas be jokio teismo buvo giljoti­nuoti. Termidoro 9 d. perversmu šalyje baigėsi teroras. Išvarginta penkerių revoliucijos metų, karo, teroro Prancūzijos visuomenė pritardama sutiko ja­kobinų nušalinim¹ nuo valdžios.

Klausimai ir užduotys

Kokias visuomenės pertvarkymo reformas, atėjź į valdži¹, įvykdė jakobinai?

Palyginkite 1793 m. jakobinų priimt¹ konstitucij¹ su 1791 m. konstitucija.
Raskite panašumų ir skirtumų.

Kaip jakobinams pavyko sustabdyti užsienio valstybių kariuomenės
puolim¹?

Kodėl jakobinai ėmė vykdyti teroro politik¹?

Kokios priežastys jakobinų grupuotėje lėmė tarpusavio prieštaravimus ?

Kodėl žlugo jakobinų diktatūra ?