Karo frontai 1914-1917 m.

Karo veiksmai Vakaruose

Vokietija, paskelbusi kar¹ Prancūzijai ir Anglijai, Vakaruose buvo pasirengusi pulti pagal vokiečių kariuomenės generalinio štabo vado grafo Alfredo fon Šlyfeno parengt¹ plan¹. Jame buvo numatyta, kad pergalź prieš Prancūzij¹ ir Rusi­j¹ galima pasiekti tik karo pradžioje staigiu smūgiu sutriuškinus Prancūzij¹, o po to visas pajėgas metus į Rytus prieš Rusij¹.

Puolant Prancūzij¹, sėkmės buvo galima tikėtis tik staigiu manevru apeinant Prancūzijos pasienio įtvirtinimus. Todėl Vokietija, pažeidusi Belgijos neutralu­m¹, užpuolė ši¹ šalį. Vokiečių kariuomenė perjos teritorij¹ įsiveržė į Prancūzi­j¹. Prieš besiveržiančius į Paryžių vokiečius stojo jungtinė prancūzų ir anglų kariuomenė. 1914 m. rugsėjo 5-9 d. prie Marnos užvirė įnirtingi mūšiai. S¹jun­gininkams pavyko sustabdyti vokiečių kariuomenź.

Pereita prie pozicinio karo. Frontas, iš vienos pusės anglų ir prancūzų, iš kitos - vokiečių, nusitiesė daugiau nei 700 km nuo Šiaurės jūros pakrantės iki Šveicarijos sienos. Abiejose fronto pusėse kareiviai iškasė apkasus, žemines, supylė pylimus ir sutvirtino pozicijas minų laukais bei spygliuotos vielos už­tvaromis. Nuo apkasų buvo iškastos perėjos iki toliau nuo fronto buvusių armi­jų štabų, ginklų ir maisto sandėlių. Buvo sukurta ištisas požeminių slėptuvių, kuriose kareiviai ilsėjosi ir slėpėsi nuo bombų, tinklas. Įveikti šiuos įtvirtini­mus abiem pusėm, kaip pasirodė, buvo beveik neįmanoma.

m. pavasarį ir viena, ir kita kariaujanti pusė mėgino perimti iniciatyv¹ ir pralaužti fronte įrengtus įtvirtinimus. Prancūzai ir anglai ne kart¹ sunki¹ja artilerija bandė su žemės paviršiumi sulyginti vokiečių apkasus ir pralaužti gy­nyb¹. Visi puolimai buvo nesėkmingi. m. vasario mėn. vokiečiai pradėjo didelį puolim¹ prieš pagrindinź prancūzų tvirtovź gynybinėje grandinė­je - Verdun¹. Jie tikėjosi, kad, patyrź daug nuostolių, s¹jungininkai ims trauk­tis. Tačiau per devynis mėnesius prie Verduno tvirtovės trukusiose kovose, vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė nepaprastai didelių nuostolių. Žuvo per 700 tūkst. kareivių. 1916 m. lapkričio mėn. vokiečių kariuo­menė buvo priversta nutraukti puolim¹. Nepavyko ir 1916 m. liepos-lapkričio mėn. surengtas anglų puolimas. An­glai ir prancūzai jame neteko 614 tūkst., o vokiečiai - 650 tūkst. kareivių. Šios kovos išsekino Vokietij¹ ir jau 1916 m. pab. vokiečių kariuomenėje ėmė trukti materialių išteklių, ginkluotės, naujų karių.

Mūšiai Rytų fronte

Kitaip nei Vakaruose, įvykiai rytiniame fronte greitai keitėsi. 1914 m. rugsėjo mėn. Rusija, atsiliepdama į prancūzų prašym¹ padėti sulaikyti vokiečių puolim¹ Vakaruose, pradėjo pulti Vokietij¹ Rytų Prūsijoje, o Austrija-Vengrij¹ Galicijoje. Rusų puolimas buvo neparengtas, puolančios armijos nekoordinavo savo veiks­mų, joms trūko paramos iš užnugario. 1914 m. rugpjūčio pab. per Karaliau­čių vokiečiai traukiniais skubiai per­metė kariuomenź prie Tanenbergo ir sutriuškino antr¹j¹ rusų armij¹. 90 tūkst. rusų kareivių pasidavė į nelais­vź. Po tokios staigios pergalės rugsėjo 6-15 d. vokiečiai prie Mozūrų ežerų apsupo pirm¹j¹ rusų kariuomenź. Ji buvo sutriuškinta, žuvo 90 tūkst. rusų karių, 137 tūkst. buvo paimti į nelais­vź. Iki 1914 m. rugsėjo 15 d. rusų ka­rinės pajėgos buvo išvytos iš Rytų Prūsijos. Visai šiai operacijai vadova­vo vokiečių kariuomenės vadas Ry­tuose generolas Paulis fon Hinden-burgas ir generalinio štabo viršininkas generolas majoras Ėrichas Liūdendorfas, vėliau perėmź vadovavim¹ visai Vokietijos kariuomenei.

Austrus nuo triuškinančio rusų puolimo išgelbėjo tik tai, kad rusai įsakymus apie rengiam¹ operacij¹ perdavė per radij¹, neužšifravź teks­to. Sužinojź rusų planus, austrai su­gebėjo išvengti didelių nuostolių, bet buvo priversti pasitraukti apie 200 km. Rusijos kariuomenė užėmė vis¹ Galicij¹ su centru Lvove. Nepasisekė ir austrų puolimas prieš Serbij¹. Ge­rokai mažesnė serbų kariuomenė, pa­sinaudojusi natūralia kliūtimi - Du­nojaus upe, apgynė Belgrad¹. Mūšiuose austrams į pagalb¹ atskubėjo vokiečiai, kurie matė, kad s¹ jungininkų kariuomenė dėl didelio joje tarnavusių slavų tautybės kareivių skai­čiaus nėra patikima. 1915 m. gegužės mėn. austrų ir vokiečių jungtinės pajėgos sėkmingai puolė Galicij¹. Praradusi beveik 200 tūkst. karių rusų kariuomenė pa­niškai traukėsi. Tačiau austrų puolim¹ pristabdė buvusios s¹jungininkės - Italijos įstojimas į kar¹. Nemažai kariuomenės austrams teko permesti į Alpių front¹.

1915 m. vasar¹, prisijungus Bulgarijai, vokiečiai ir austrai sutriuškino Ser­bij¹. Tuo pačiu metu vokiečiai užėmė Lenkijos, Lietuvos, Kuršo teritorijas, pri­klausiusias Rusijos imperijai.

Po tokių pergalių Vokietija pasiūlė Rusijai sudaryti separatinź taik¹, kad vėl galėtų visomis pajėgomis pulti Vakaruose. Tačiau Rusijos caras Nikolajus II nesutiko. 1916 m. birželio mėn. generolo Brusilovo vadovaujamos rusų pajė­gos perėjo į puolim¹ ir sudavė skaudų smūgį austrams, kurie neteko 350 tūkst. karių, patekusių į nelaisvź. Po tokios pergalės į kar¹ Antantės pusėje įstojo Ru­munija. Vokiečiai vėl buvo priversti iš Vakarų fronto permesti kariuomenź į pagalb¹ austrams. Rusų puolimas buvo sustabdytas, o netekusi daugiau nei vie­no milijono kareivių Rusijos kariuomenė demoralizuota.

Modernių ginklų panaudojimas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui abi galingiausios jūrų valstybės - An­glija ir Vokietija - stengėsi sutriuškinti priešininkų karo laivyn¹. Šioje kovoje anglai vis¹ laik¹ buvo pranašesni. 1915 m. pavasarį anglų karinis jūrų laivynas kontroliavo jūrų kelius ir s¹siaurius. Vokiečiai, patyrź kelet¹ nesėkmių, vengė išplaukti iš savo uostų. Matydami, kad nepajėgs įveikti anglų atvirame mūšyje, vokiečių admirolai patarė imperatoriui Vilhelmui II pradėti povandeninių laivų kar¹. Vokiečiai tikėjosi, kad be įspėjimo skandinant prekybinius anglų laivus, Anglija bus atkirsta nuo jos kolonijų ir žaliavų šaltinių. Panaši¹ blokad¹ prieš Vokietij¹ vykdė ir Anglija.

1915 m. gegužės mėn. vokiečių karinis laivas atakavo ir nuskandino keleivinį laiv¹ 'Lusitania'. Tarp nuskendusių l tūkst. 198 keleivių buvo 128 amerikiečiai. JAV prezidentas Vudras Vilsonas įspėjo Vokietij¹, kad tai yra išpuolis prieš Ame­rik¹. Nepaisydami įspėjimų, 1917 m. vokiečiai sustiprino povandeninių laivų ka­r¹ prieš Antantės šalis. Pranešusi, kad tai kelia grėsmź Amerikos inte­resams, JAV 1917 m. balandžio mėn. paskelbė kar¹ Vokietijai.

Nuo pat karo pradžios kariaujan­čios pusės panaudojo dar vien¹ nau­j¹ karo priemonź - lėktuvus. Iš jų priešo pozicijos buvo apmėtomos bombomis arba apšaudomos iš kul­kosvaidžių. 1916 m. vasar¹ fronto mūšiuose išryškėjo anglų ir prancūzų karinių oro pajėgų pranašumas.

Prasidėjus poziciniam karui Vakaruose, pirm¹ kart¹ karo istorijoje buvo pa­naudotas dujų ginklas. Dešimtys tūkstančių kareivių Vakarų fronte žūdavo nuo chloro dujų. Buvo nemažai atvejų, kai nuo dujų žūdavo ir savi kareiviai, nes, pasikeitus vėjo krypčiai, dujos buvo nupučiamos į savus apkasus. Tik aprūpi­nus visus kareivius dujokaukėmis, dujų panaudojimo reikšmė sumažėjo. 1917 m. pr. anglai panaudojo dar vien¹ nauj¹ karo priemonź - tankus. Jų pagalba s¹jungininkai ne kart¹ pralaužė fronto linij¹.

Vidaus politika kariaujančiose šalyse

Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kariaujančių valstybių vyriausybės ėmė reglamentuoti ekonomik¹ ir riboti piliečių laisvź bei jų teises.

1914 m. rugpjūčio mėn. paskelbus kar¹, visas šalis užliejo patriotizmo ban­ga. Net opozicinės partijos pritarė vyriausybėms. Taip vis¹ valdym¹ jos galėjo sukoncentruoti savo rankose. Caras Nikolajus II 1915 m. 'suspendavo' Dūmos veikl¹. Rusijos likim¹ sprendė tik caras, jo šeima ir patarėjai. Vokietijoje ir Austrijoj e-Vengrijoj e parlamentų vaidmuo, vyriausybėse sustiprinant kariškių pozicijas, buvo taip pat apribotas. Priimant sprendimus lemiamas žodis buvo

generolų. Jų įsakymai buvo vir­šesni už vietinės valdžios organų. Visi ištekliai ir resursai buvo skirti tik frontui. Kartu pradėta ri­boti piliečių laisves: darbininkams draudžiama streikuoti, įvesta griežta darbo kontrolė. Visose ka­riaujančiose šalyse buvo išleisti specialūs įstatymai, kuriais buvo leista suimti bet kurį žmogų, įta­riam¹ veikusį prieš šalies intere­sus. Spaudai buvo įvesta griežta cenzūra. Laisv¹ žodį pakeitė karo propaganda, kuria buvo norima įtikinti piliečius būsima pergale. Tačiau po kelerių karo metų, nežiūrint visų šių priemonių, piliečiai suvokė, koki¹ žal¹ padarė karas. Visose šalyse prasidėjo demonstracijos, neramumai, o kai kuriose - ir revoliucijos.

Klausimai ir užduotys

Koks buvo Vokietijos karo planas?

Kokia padėtis susiklostė 1914 m. pab. Vakarų fronte?

Kodėl Rusijos kariuomenei nepavyko puolimas prieš Vokietij¹?

Kuo skyrėsi ir kuo buvo panaši karo eiga Rytų ir Vakarų frontuos e?

Kokie nauji kovos būdai buvo pradėti naudoti Pirmajame pasauliniame kare?

Kaip pasikeitė kariaujančių šalių vidaus politika ?

Sudarykite žymiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių lentelź.