Karo padariniai ir Versalio taika

Paryžiaus taikos konferencija

Paryžiaus taikos konferencija prasidėjo 1919 m. sausio 18 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos rūmuose. Konferencijo­je dalyvavo 70 atstovų iš šalių nugalėtojų. Derybose pirmininkavo Prancūzijos minist­ras pirmininkas Žoržas Klemanso. Po Vie­nos kongreso tai buvo didžiausia taikos kon­ferencija Europoje. Praėjus šimtui metų, pa­lyginus su Vienos kongresu, konferencijoje išryškėjo visiškai nauja jėgų pusiausvyra Europoje.

Paryžiaus taikos konferencijoje iš penkių didžiųjų valstybių, dominavusių Vienos kongrese, būsimus taikos klausimus sprendė tik dvi šalys - Anglija ir Prancūzija. Vokie­tija ir Austrija, kaip nugalėtos valstybės, ne­galėjo dalyvauti taikos derybose, kaip ir Ru­sija dėl įvykusio bolševikų perversmo bei ideologinių sumetimų.

Taikos konferencijoje dalyvavo naujos Europos šalys, kurių prieš šimt¹ metų vy­kusio Vienos kongreso metu dar nebuvo.

Tai - Italija, Belgija, Graikija, atkūrusi nepriklausomybź Lenkija, nauja susi­kūrusi Vidurio Europos valstybė Čekoslovakija. Konferencijoje turėjo būti parengtos taikos s¹lygos Europoje, bet šiuos klausimus sprendė ne vien Euro­pos valstybės. Labai svarbų vaidmenį Paryžiuje vaidino Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių prezidento Vudro Vilsono 14 punktų programa buvo pagrin­das būsimai sutarčiai. Be Amerikos, viena pagrindinių šalių, lėmusių taikos s¹lygas, buvo Japonija. Iš užjūrio valstybių konferencijoje dalyvavo Didžio­sios Britanijos dominijos.

Nugalėtoji Vokietija bei buvusios jos s¹jungininkės - Austrija, Bulgarija, Turkija Taikos konferencijoje negalėjo dalyvauti. Jų atstovai buvo pakviesti tik pasirašyti nugalėtojų parengtų taikos sutarčių.

Pirmojo pasaulinio karo metu kariaujančios šalys ruošė būsimus taikos pla­nus, tačiau konkretus sprendimas dėl visuotinės taikos nebuvo parengtas. Todėl Paryžiuje prasidėjusi konferencija užtruko kelet¹ mėnesių, kol buvo parengtos taikos s¹lygos.

Visus reikšmingiausius klausimus Paryžiaus Taikos konferencijoje sprendė 'keturių taryba' - Anglija, Prancūzija, JAV ir Italija.

Versalio taikos s¹lygos

Daugiausia ginčų ir nesutarimų Paryžiaus taikos konferencijoje kilo dėl taikos s¹lygų Vokietijai ir jos s¹jungininkėms. Pagaliau jas parengus, nugalėtų šalių atstovai buvo pakviesti į Paryžių pasirašyti sutarčių. Kadangi jos su skirtingo­mis šalimis buvo pasirašytos įvairiuose Paryžiaus priemiesčiuose, tai ir jų pa­vadinimai kilo nuo tų priemiesčių vardų.

Taikos sutartis su Vokietija buvo pasirašyta Versalio rūmuose, todėl ji vadi­nama Versalio taikos sutartimi. S¹lygos buvo labai griežtos: Vokietija neteko visų savo kolonijų, karinių jūrų ir dalies prekybinio laivyno. Versalio taika skelbė, kad Vokietija turėjo būti demilitarizuota. Tai reiškė, jog jai buvo už­drausta turėti reguliari¹ kariuomenź, reikėjo sunaikinti karinź pramonź, gin­kluotź perduoti šalims nugalėtojoms. Visos karinės tvirtovės palei Reino upź turėjo būti sugriautos. Vokietija galėjo turėti tik 100 tūkst. kareivių apsaugoti sienas ir palaikyti vidaus tvark¹.

Vokietija prarado ne tik kolonijas, bet ir daugiau kaip 70 tūkst. km² teritori­jos. Prancūzijai ji turėjo atiduoti Elzas¹ ir Lotaringij¹, prisijungt¹ 1870-1871 karo metais. Saro sritis ir kairysis Reino krantas 15 metų buvo perleistas valdy­ti Tautų S¹jungai. Dalis buvusių vokiškų žemių buvo atiduotos Belgijai ir Da­nijai. Rytuose Vokietija neteko buvusios Vakarų Prūsijos, prijungtos prie Len­kijos, su centru - Poznanės miestu. Lenkijai atiteko ir dalis Silezijos. Gdansko uostas buvo paskelbtas laisvu miestu, esančiu Tautų S¹jungos žinioje. Nuo Vo­kietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas.

Paryžiaus taikos sutartyje buvo skelbiama, kad Vokietija ir jos s¹jungininkės yra atsakingos už karo sukėlim¹ Europoje, o tuo pačiu už visus padarytus mate­rialinius nuostolius. Taigi Vokietija juos turėjo atlyginti. Pareikalautos iš Vo­kietijos reparacijos buvo labai didelės, ir j¹ išmokėti sutriuškinta šalis negalėjo. Vokietija privalėjo atiduoti dalį savo prekybinio ir žvejybinio laivyno, siųsti s¹jungininkams geležį, akmens anglį, atiduoti daugybź garvežių, automobilių, išmontuoti gamyklas ir jų mašinas perduoti nugalėtojoms. Sudaryta speciali ko­misija turėjo parengti išsamų piniginių reparacijų plan¹. Jis buvo paruoštas tik po dvejų metų ir paskelbtas 1920 m. Jame buvo numatyta, kad Vokietija per 42 metus turi išmokėti dar 32 mlrd. dolerių. Vokietijos ekonomika buvo nepajėgi vykdyti tokių s¹lygų. Tokie reikalavimai buvo pa­lanki dirva kilti nepa­sitenkinimui tarp vo­kiečių ir skatino atsi­revanšuoti, tuo vėliau pasinaudojo Hitleris.

Sužinojusi apie tokias žeminančias ir sunkias taikos s¹lygas 1919 m. gegu­žės mėn. Vokietijos vyriausybė jas atmetė. Tik po to, kai s¹jungininkai ultima­tyviai pareikalavo pasirašyti taikos sutartį ir pagrasino į

Vokietijos teritorij¹ įvesti kariuomenź, 1919 m. birželio 28 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje, ten, kur 1871 m. buvo karūnuotas imperatorius Vilhelmas I, Vokietijos vyriausybė pasirašė taikos sutartį.

Taikos sutarčių pasirašymas su Austrija, Vengrija, Turkija ir Bulgarija

1919 m. rugsėjo 10d. Paryžiaus priemiestyje Šen Žermene pasirašyta sutarti­mi Austrijos respublika bei Vengrija buvo pripažintos Austrijos-Vengrijos imperijos įpėdinėmis. Taip jos buvo įvertintos kaip nugalėtos šalys, atsakin­gos už karo padarinius. Visų pirma Austrijai buvo uždrausta prisijungti prie Vokietijos, o tai padaryti jau buvo nusprendźs Austrijos parlamentas. Austrija turėjo pripažinti Čekoslovakijos, Lenkijos bei pietų slavų valstybių - Serbi­jos, Kroatijos ir Slovėnijos, 1929 m. susivienijusių į Jugoslavijos karalystź, nepriklausomybź.

1920 m. birželio 4 d. Trianono sutartimi Vengrija taip pat buvo pavadinta karo sukėlėja. Ji, kaip Austrija ir Vokietija, turėjo išmokėti s¹jungininkams reparacijas, perduoti dalį karinės ginkluotės bei sumažinti kariuomenź iki 35 tūkst. kareivių. Vengrija neteko Slovakijos ir Karpatų Ukrainos, kurios buvo prijungtos prie Čekoslovakijos. Buvusios Vengrijos karalystės dalys - Kroati­ja ir Slovėnija įėjo į Jugoslavijos sudėtį. Bukovina ir Transilvanija atiteko Rumunijai.

1919 m. lapkričio 27 d. buvo pasirašyta Neji taikos sutartis su Bulgarija. Šiai buvusiai Vokietijos s¹jungininkei buvo pritaikytos kiek švelnesnės s¹ly­gos. Bulgarija turėjo atsisakyti kai kurių teritorijų. Dalis Makedonijos buvo prijungta prie Serbijos, Trakijos pakrantės prie Egėjo jūros atiteko Graikijai. Tačiau Bulgarijai dar buvo paliktas siauras priėjimas prie Egėjo jūros. Bulgari­ja taip pat turėjo išmokėti reparacijas, o jos kariuomenė buvo sumažinta iki 20 tūkst. kareivių.

Su Turkija taikos sutartis buvo pasirašyta 1920 m. rugpjūčio 10d. Paryžiaus Sevro priemiestyje. Turkija neteko Egėjo jūros salų ir rytinės Trakijos, kurios atiteko Graikijai. Sirija buvo atskirta nuo Turkijos ir tapo Prancūzijos mandati­ne, t.y. valdoma, teritorija. Irakas, Palestina tapo mandatinėmis Anglijos terito­rijomis. Kipro sala ir Egiptas taip pat atiteko Anglijai. Juodosios jūros s¹siau­riai buvo internacionalizuoti, jais galėjo praplaukti visų šalių laivai. Nuo Turki­jos atsiskyrė dalis Armėnijos. Dodekaneso ir Rodeso salos atiteko Italijai. Kur­dams turėjo būti suteikta autonomija, bet šia galimybe kurdų gentys nepasinau­dojo. Be reparacijų, Turkijos kariuomenė buvo sumažinta iki 50 tūkst. kareivių.

Naujų valstybių Rytų Europoje susikūrimas

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kilus revoliucijoms, subyrėjo trys didžio­sios Rytų Europos tautas valdžiusios imperijos: Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos. Išsivadavusios tautos sukūrė naujas valstybes arba atkūrė turėt¹ nepriklausomybź.

Taip iš Rusijos imperijos išsivadavo Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija. Nepavyko paskelbt¹ nepriklausomybź įtvirtinti Baltarusijai, Ukrainai, Gruzijai, Azerbaidžanui bei Armėnijai. 1920-1922 m. jos vėl buvo prijungtos prie bolševikinės Rusijos.

1918 m. pab. buvo paskelbta Čekoslovakijos nepriklausomybė. Atkūrusi ne­priklausomybź Lenkija vėl suvienijo savo žemes, kurias po XVIII a. pab. pada­lijimų buvo pasidalijusios Rusija, Prūsija ir Austrija. Netekusios milžiniškų te­ritorijų, paskelbtos respublikomis, nauj¹ gyvenim¹ pradėjo Vengrija ir Austrija.

Dėl tradicijų stokos, ekonominių ir politinių sunkumų Rytų Europos šalims sunkiai sekėsi kurti demokratinź santvark¹. Siekiant užgniaužti komunistinį ju­dėjim¹, įveikti kitas politines bei ūkio problemas, vis labiau stiprėjo autorita­rizmas. Jau po kelerių metų beveik visose Rytų ir Pietų Europos šalyse, išsky­rus Čekoslovakij¹, įsitvirtino nedemokratiniai, autoritariniai režimai.

Karo pasekmės

Neįmanoma suskaičiuoti, kokių milžiniškų materialinių nuostolių Europa paty­rė per Pirm¹jį pasaulinį kar¹. Frontuose žuvo beveik 8 mln. kareivių, o dar 18 mln. buvo sužeisti, visam gyvenimui liko invalidais. Nuo ligų ir bado mirė šim­tai tūkstančių žmonių.

Karo išvargintos šalys norėjo kuo greičiau likviduoti sunkumus, atkurti nu­niokot¹ ūkį. Todėl Vokietijai ir jos buvusioms s¹jungininkėms buvo sudarytos tokios sunkios taikos s¹lygos, uždėtos milžiniškos reparacijos. Pralaimėjusios valstybės negalėjo pakelti to­kios reparacijų naštos, ne­įstengė greičiau atkurti eko­nomikos. Visas Europos šalis po karo ištiko ūkio stagnaci­ja, buvo nemažai bedarbių.

Per kar¹ valstybės visas pastangas buvo sukoncentra­vusios frontui, kariuomenių aprūpinimui. Vyriausybės bu­vo perėmusios daugelį tų funkcijų, kurias anksčiau tvarkė patys piliečiai. Pasi­baigus karui, žmonės buvo įpratź, kad už juos visk¹ pa­darytų valstybė, jie nenorėjo rodyti iniciatyvos bei siekė, kad valstybė ir toliau regu­liuotų daugelį sričių.

Pirmasis pasaulinis karas visuomenėje paliko ir ryškių psichologinių proble­mų. Sugrįžź iš frontų kariai, ketverius metus išbuvź apkasuose, nesuprato neka­riavusių žmonių. Buvź kariai manė, kad jie kovėsi už būsim¹ geresnį pasaulį. Tačiau pasirodė, kad geresnė ateitis nebuvo sukurta, o civiliai žmonės kar¹ smerkė. Taip atsirado vadinamoji 'prarastųjų kart¹', t.y. žmonės, nusivylź gy­venimo realybe. Jie ėmė idealizuoti kar¹, paprast¹ kareivį, besikaunantį už šviesi¹ ateitį, bet išduot¹ karininkų ir politikų. Buvo pasėtas nepasitikėjimas demokratija, atsirado palankios s¹lygos fašizmui bei nacionalsocializmui plisti.

Sudarytos taikos sutartys ne tik neišsprendė problemų tarp Europos valsty­bių, bet, priešingai, jas paaštrino. Pasaulio politikoje vis labiau ir labiau įsiga­lėjo dvi valstybės - JAV ir SSRS.

Klausimai ir užduotys

Kokia nauja jėgų pusiausvyra įsitvirtino po Pirmojo pasaulinio karo?

Kodėl Paryžiaus taikos konferencijoje nesutapo Anglijos, Prancūzijos ir JAV
interesai?

Kokios buvo Versalio taikos s¹lygos Vokietijai?

Kaip po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos ir
Turkijos teritorijos?

Kokios nepriklausomos valstybės susikūrė Europoje po Pirmoj o pasaulinio karo?
Su kokiomis problemomis susidūrė naujai susikūrusios valstybės?

Kokios buvo Pirmojo pasaulinio karo pasekmės?