Konsulatas ir imperija Prancūzijoje

1799 m. konstitucija

Prancūzijoje, praėjus mėnesiui po Briumero 19-osios perversmo, buvo priimta nauja konstitucija. Pagal j¹ Prancūzija liko respublika su labai sudėtinga valdy­mo sistema. Vykdomoji valdžia buvo suteikta trims konsulams, iš kurių pirma­sis turėjo neribot¹ valdži¹. Kiti du konsulai turėjo tik patariamojo balso teisź. Pirmuoju konsulu tapo Napoleonas Bonapartas. Jis turėjo teisź skirti ministrus vadovauti vidaus ir užsienio politikai. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pada­lyta Tribunatui, Įstatymų leidžiamajai ir Valstybės tarybai. Įstatymo projektas turėjo būti svarstomas kiekvienoje iš šių institucijų, po to patekdavo į Senat¹, kurio narius tvirtino pirmasis konsulas. Kiekvien¹ Senato patvirtint¹ įstatymo projekt¹ pasirašydavo Napoleonas. Taip įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pa­valdi vykdomajai valdžiai. Ši konstitucija sudarė s¹lygas įsitvirtinti neribotai Napoleono valdžiai. Laikotarpis nuo Direktorijos žlugimo iki imperijos paskel­bimo Prancūzijoje vadinamas Konsulatu.

Napoleono vidaus politika

Napoleonas valdymo pradžioje siekė nutraukti sukilim¹ Vandėjoje ir sustabdyti

Direktorijos metais paplitusį plėšikavim¹ keliuo­se, kuris buvo virtźs didžiule nelaime. Su plėši­kais buvo susidorota greitai ir negailestingai -baudžiant mirties bausme. Kovodamas su sukilė­liais Vandėjoje, Napoleonas laikėsi kitokios takti­kos: pažadėjo amnestuoti tuos, kurie sudės gin­klus, sušvelnino antibažnytinź politik¹, todėl suki­limas ėmė silpnėti. Siekdamas centralizuoti val­dži¹, Napoleonas ėmėsi didelių reformų. Buvo pa­naikintos renkamos departamentų savivaldybės. Jas pakeitė prefektūrų sistema. Dabar vidaus rei­kalų ministras skyrė prefekt¹, kuris turėjo neribo­t¹ valdži¹. Buvo pertvarkyta ir teismų sistema: at­sisakyta prisiekusiųjų tarėjų, o visi teismo organai priklausė nuo centrinės valdžios. Siekdamas iš­sprźsti opiausi¹ nuo revoliucijos pradžios Prancū­zijos vidaus politikos problem¹, Napoleonas 1801 m. sudarė konkordat¹ su popiežiumi Pijumi VII. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panai­kintas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija. Popiežius naujiems savininkams pripaži­no per revoliucij¹ išparduotas Bažnyčios žemes ir sutiko, kad aukštuosius Bažnyčios pareigūnus skirtų valstybė. Taip buvo sureguliuoti Katalikų bažnyčios ir naujos Prancūzi­jos valdžios santykiai.

Napoleono politikoje didelis dėmesys buvo skirtas Policijos ministerijai, ku­riai vadovavo Ž. Fušė. Ši ministerija tvarkė įvairi¹ visuomeninź veikl¹. Napo­leonas apribojo spaudos laisvź. Iš 73 laikraščių 60 buvo uždaryta, o likusiųjų veikl¹ griežtai kontroliavo valstybė.

Reformuota buvo ir švietimo sistema. Švietimui vadovavo žinyba, vadinama 'Universitetu'. Ji vadovavo aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, ruošu­sioms kadrus civilinei ir karinei tarnybai. Reforma beveik nepalietė pradžios mokyklų.

Napoleonas pasirūpino ir emigrantais, kurie per revoliucij¹ buvo pasitraukź iš Prancūzijos. 1802 m. buvo išleistas nutarimas, pagal kurį visi emigrantai, prisiekź ištikimybź naujai santvarkai, galėjo grįžti į Prancūzij¹. Daugelis emig­rantų, pasinaudodami šia galimybe, grįžo į tėvynź.

Prancūzijoje buvo įsteigtas Garbės legiono ordinas (tebeteikiamas ir šiais laikais), kuriuo būdavo apdovanojama už reikšmingus karinius ir civilinius nuopelnus.

Napoleonas įtvirtino nauj¹ valstybės santvark¹, centralizavo šalies valdy­m¹, sustabdė valstybės turto grobim¹ ir spekuliacij¹, sušvelnino padėtį Vandėjoje, likvidavo daugelį plėšikų gaujų.

Napoleono karų pradžia

1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarast¹ Šiaurės Italij¹, pradėjo kar¹ su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkź gausi¹ ir gerai ginkluot¹ kariuomenź. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinź Mila­n¹, Pavij¹, Kremon¹, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiš­kai sutriuškinti.

1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal j¹ Austrija prarado Šiaurės Italij¹, Belgij¹, Liuksemburg¹, visas vokiečių že­mes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batavijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdo­mis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo tai­kos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija gr¹žino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceilon¹ ir Trinidad¹. Prancūzija turėjo išvesti kariuo­menź iš Egipto ir gr¹žinti popiežiui Rom¹. Po Amjeno taikos Prancūzijoje su­rengtame plebiscite Napoleonas buvo paskelbtas 'konsulu iki gyvos galvos'.

Ekonomikos augimas

Panaikinus feodalizm¹, Prancūzijoje susidarė palankios s¹lygos kapitalizmo vystymuisi tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamyb¹ ir pre­kyb¹. Per Direktorijos ir konsulato valdym¹ iškilusi buržuazija plėtojo medvil­nės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonź. Prancūzija XIX a. pr. po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktū­ros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės.

1800 m. buvo įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokes­čius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistem¹. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. fran­kų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleo­nas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisź su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savi­ninkas įrašydavo darbininko kvalifikacij¹ ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darb¹.

Napoleonas Prancūzijos vidaus rink¹ apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuazij¹ ir buvo palanki Prancūzijos pra­monės bei prekybos plėtrai.

Civilinis kodeksas

Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdy­m¹ ir įstatymų leidim¹. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeks¹. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyveni­mo pagrindu. Kodeks¹ rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rin­kinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino nauj¹ valstybinź santvark¹, garantavo privačios nuosavybės teisėtum¹. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir pi­liečių lygybė prieš įstatym¹, asmens neliečiamumo bei s¹žinės laisvės teisė. Ci­vilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangi¹ reikšmź, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus.

Imperijos paskelbimas

Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo s¹mokslus prieš pirm¹jį konsul¹. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti gal¹ tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulat¹ buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldim¹ monarchij¹, rojalistai galutinai būtų praradź viltį sugr¹žinti į sost¹ Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinim¹ palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžź į valdži¹ Burbonai atims iš jų naujai supirktas žernes. 1804 m. balan džio mėn. Senatas priėmė nutarim¹, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldim¹ titul¹. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvir­tintas plebiscite.

1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremonij¹, kai popiežius Pijus VII kėlė karūn¹, kad uždėtų j¹ būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūn¹ iš popiežiaus rankų ir užsidėjo j¹ pats. Šitaip Napoleonas pademonstravo, kad valdži¹ ir galybź pasie­kė pats. Karūnavimo iškilmės Paryžiuje vyko kelet¹ dienų. Mieste švietė dau­gybė iliuminacijų, grojo muzika, griaudėjo patrankų salvės.

Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnūs imperatoriaus rūmai, sugr¹žinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai nebuvo gr¹žintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinź teisinź visų piliečių lygybź.

Klausimai ir užduotys

Apibūdinkite 1799 m. konstitucij¹. Kuo ji skyrėsi nuo visų kitų Prancūzijoje priimtų konstitucijų?

Koks buvo pagrindinis Napoleono vykdomų pertvarkymų tikslas?

Kodėl Napoleonas sudarė konkordat¹ su popiežiumi?

Kodėl per Prancūzijos kar¹ su užsienio valstybėmis pakilo šalies ekonomikos lygis?

Koki¹ reikšmź Napoleono užkariautoms šalims turėjo civilinis kodeksas?

Kodėl įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai siekė {vesti paveldim¹ monarchij¹?

Koks buvo popiežiaus vaidmuo karūnacijos iškilmėse?