Lietuvių pastangos atkurti Lietuvos valstybź

Lietuvių veikla Rusijoje, Europoje ir Amerikoje

Svarbiausias lietuvių tautinio išsivadavimo s¹jūdžio tikslas buvo nepriklauso­mos valstybės atkūrimas. Pirmojo pasaulinio karo metais iškilźs klausimas: su Rusija ar su Vokietija susieti savo likim¹, tapo vienu svarbiausiu lietuvių inteli­gentijos diskusijų objektu.

Valstiečių kilmės lietuvių veikėjai nebuvo linkź atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jie siekė, kad Lietuvos valstybė būtų atkurta lietuvių gyvena­mose žemėse, nepamirštant įtraukti ir nutautėjančių rytinių pakraščių, atkrei­piant dėmesį ir į Maž¹j¹ Lietuv¹. Lenkų ir lietuvių bajorai ragino atkurti Lietu­vos Didži¹j¹ Kunigaikštystź, sudariusi¹ s¹jung¹ su Lenkija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Lietuv¹ ėmė pretenduoti ir trečia (be Rusijos ir Lenkijos) vals­tybė - Vokietija. Tačiau karui užtrukus ir silpstant Vokietijos galiai, paaiškėjo, kad Lietuvos ji nebeišlaikys.

Pasitraukź į Rusijos gilum¹, Lietuvos gyventojai telkėsi didžiausiuose mies­tuose. Rūpintis pabėgėliais caro vyriausybė pavedė Lietuvių draugijai, kuri bu­vo įkurta Vilniuje, 1914 m. pab. Lietuvos atstovai Rusijos valstybės dūmoje pradėjo kelti nepriklausomybės klausim¹. Jau pačioje karo pradžioje jie viešai pareiškė, kad lietuvių tautos troškimas yra sujungti Maž¹j¹ Lietuv¹ su Lietuva, esančia caro valdžioje, ir išreikalauti jai plači¹ politinź bei kultūrinź autonomi­j¹. Tuos pat siekius caro vyriausybei įteiktoje deklaracijoje (1914 m. rugpjūčio mėn.) tuomet paskelbė ir Vilniaus lietuvių atstovai.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje susidarė s¹lygos legaliai pabėgė­lių politinei veiklai. Tų pačių metų kovo mėn. Petrograde buvo sudaryta Lie­tuvių tautos taryba, kuri¹ sudarė įvairių politinių partijų bei grupių atstovai. Taryba, norėdama sustiprinti savo autoritet¹, sušaukė visų Rusijoje išblaškytų lietuvių seim¹ Petrograde (1917 m. gegužės 27 d.). Didesnioji seimo daugu­ma pasisakė už nepriklausomos Lietuvos kūrim¹, likusieji pasiūlė siekti au­tonomijos arba federacijos su Rusija. Nesutarimai buvo dideli ir seimas iširo, nepriėmźs nutarimo.

Nepriklausomybės siekiančiai lietuvių inteligentijai ypač svarbi buvo už­sienio lietuvių parama. Švedijoje gyvenantys lietuviai 1915 m. ir 1917 m. su­rengė lietuvių konferencijas. Jų dalyviai pareiškė ryžt¹ atkurti Lietuvos valsty­bź. Dar vienoje konferencijoje 1916 m. Šveicarijos lietuviai kartu su okupuo­tos Lietuvos atstovais paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto įgaliotiniai, nusiųsti į Šiaurės Amerik¹, paskatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. Amerikos prezidentas Vudro Vilsonas net paskyrė speciali¹ dien¹ rinkliavai. Komiteto nariai iš popiežiaus Benedikto XV išsirūpino toki¹ pat dien¹ rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

Vilniaus konferencija

Dar 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija su Austrija ir Vengrija paskelbė, jog Len­kijos valstybė yra atstatoma iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji įkurta lenkų taryba tuoj pat pareiškė pretenzijas į Lietuv¹ arba įjos dalį. 1917 m., laimėjus Vasario revoliucijai Rusijoje, lietuvių inteligentija pajuto, kad atėjo laikas ak­tyviai veikti ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Paneigdami lenkų argumen­tus ir klaidingus tvirtinimus, Lietuvių veikėjai 1917 m. liepos mėn. kreipėsi į Vokietijos kanclerį ir iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavim¹. Vokietijos okupacinė valdžia, blogėjant padėčiai karo frontuose, mėgino prikalbinti lietu­vius, kad jie savo noru sutiktų prisijungti prie Vokietijos. Lietuvių politiniai veikėjai Vokietijos vyriausybei iškėlė savo s¹lygas. Svarbiausias lietuvių reika­lavimas buvo sušaukti lietuvių konferencij¹.

Vokietijos vyriausybei leidus, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vyko Vil­niaus konferencija. Daugiau kaip du šimtai lietuvių atstovų nuo visų luomų, politinių srovių ir partijų susirinko svarstyti Lietuvos politinės ateities klausi­mo. Atstovai daugiausia ginčijosi dėl to, kaip siekti politinio Lietuvos sava­rankiškumo ir nepriklausomybės, kuria kaimynine valstybe remtis. Visi kal­bėjusieji nepritarė artimiems Lietuvos santykiams su Lenkija. Dalį delegatų veikė Rusijos Vasario revoliucija ir jos paskelbti demokratiniai lozungai. O Vokietijos okupacinė politika g¹sdino daugelį lietuvių inteligentų. Tačiau di­delio pasirinkimo nebuvo. Vasar¹ lietuvių inteligentija tikėjosi daugiau lai­mėti iš vokiečių. Tikėta ir nepalankia vokiečiams karo baigtimi. Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžim¹ atgaivinti savarankišk¹ nepriklausom¹, demokratiniais principais tvarkom¹ Lietuvos valstybź, turinči¹ etnografines sienas. Vilniuje sušauktas Steigiamasis seimas konferencijos nutarimu turėjo priimti valstybės konstitucij¹ ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms buvo numatytos kultūrinės teisės. Konferencija sutiko pareikšti: jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybź ir Taikos konferencijoje

parems jos reikalus, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo plė­totei, galės užmegzti su ja tam tikrus, dar nusta­tytinus santykius.

Konferencijos delega­tai išsirinko Vykdom¹jį organ¹ - Lietuvos Tary­b¹ iš 20 asmenų. Ji turėjo įgyvendinti konferenci­jos nutarimus. Tarybos pirmininku buvo išrink­tas Antanas Smetona.

Lietuvos Tarybos veikla

Vokiečiai ne tik nemanė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės, bet net vengė žodžių 'nepriklausomybė' ar 'Lietuvos valstybė'. Okupacinė valdžia Lietuvos Taryb¹ norėjo laikyti klusniu patariamuoju vokiečių valdžios organu. Lietuvos Taryba siekė padidinti savo įgaliojimus. 1917 m. rudenį jai pavyko susisiekti su lietuvių tautos dalies, pasitraukusios į Rusij¹ ir gyvenančios Vakarų valstybėse, atstovais ir gauti jų palaikym¹.

Svarbiausias Lietuvos Tarybos uždavinys buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimas. Tam susidarė ir naujos palankios s¹lygos. 1917 m. spalio pab. Rusijoje, kai į valdži¹ atėjo bolševikai, kilo suirutė. Ji nebegalėjo kariauti su Vokietija ir pradėjo taikos derybas. Jose Vokietijai rūpėjo okupuo­tų kraštų likimas ir ji siekė pasirašyti dokument¹, kuris nusakytų Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykius. Taip Vokietija būtų išlaikiusi Lietuv¹ savo valdžioje.

1917 m. gruodžio lld. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomy­bės deklaracij¹, kurioje skelbiama, jog atstatoma nepriklausoma Lietuvos vals­tybė, pasisakoma už amžin¹ s¹jungos ryšį su Vokietijos valstybe. Davus tokį pažad¹ Vokietijai, kilo lietuvių visuomenės nepasitenkinimas.

Lietuva ir toliau buvo žiauriai išnaudojama, o apie nepriklausomybės atga­vim¹ nebuvo leidžiama net kalbėti. Lietuvos Taryba pasijuto apvilta ir savo santykius su kitomis valstybėmis nutarė nustatyti būsimajame Steigiamajame

Lietuvos valstybės Taryba. Iš kairės sėdi: Jonas Vileišis,Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis,

Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Šaulys, Steponas

Kairys, Jonas Smilgevičius; stovi: Kazimieras Bizauskas,

Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas,

Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis,

Petras Klimas,

Aleksandras Stulginskis,

Jokūbas Šernas,

Pranas Dovydaitis

seime. Nesantaika kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje. Keturi Tarybos nariai -socialdemokratai S. Kairys, M. Biržiška ir demokratai J. Vileišis, S. Narutavi­čius ėmė reikalauti visiško Lietuvos savarankiškumo ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. Sausio pab. Lietuvos Taryboje išryškėjo dvi srovės. Vieni reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybź be jokių ryšių su Vokietija, kiti norėjo palai­kyti su vokiečiais gerus santykius ir ragino laukti palankių aplinkybių ir oku­pantų nuolaidų. Kadangi Vokietija savo pažadų nesilaikė ir nepripažino Lietu­vos nepriklausomybės, subrendo sumanymas, kad pati Lietuvos Taryba pa­skelbtų Lietuv¹ nepriklausoma valstybe.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimas

Lietuvos Taryba ieškojo būdų susigr¹žinti iš Ta­rybos pasitraukusius atstovus, kad Nepriklauso­mybź paskelbtų visa Lietuvos Taryba. Pasitraukź iš Tarybos nariai, prieš skelbiant Nepriklauso­mybės Akt¹, pareikalavo perrinkti Tarybos pir­minink¹ A. Smeton¹, kaip pataikavusį vokie­čiams ir praradusį Tarybos pasitikėjim¹. A. Sme­tona pats sutiko, kad skelbiant Lietuvos Nepri­klausomybės Akt¹ Tarybai pirmininkautų tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius.

1918 m. vasario 16 d. visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dabar Pilies g. 26) ir pasirašė nauj¹ nuta­rim¹ - Lietuvos Nepriklausomybės Akt¹. Jame buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma ir 'demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos

valstybė su sostine Vilniuje'. Valstybės santykius su kitomis valstybėmis nu-statysiantis demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis seimas. Nepriklausomy­bės Aktas išreiškė visų lietuvių tautos partijų ir srovių sutarim¹ dėl svarbiausio dalyko - kurti ir gyventi nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvos valstybėje, laisvoje nuo bet kokių išankstinių įsipareigojimų kitoms valstybėms.

Politinė situacija ir jos kitimas po Nepriklausomybės paskelbimo

Vokiečių valdžia neleido skelbti Nepriklausomybės akto. Ji pareiškė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija atsisako pripažinti Lietuvos valstybź pagal vasario 16-osios akt¹ ir reikalavo grįžti prie 1917 m. gruodžio lld. deklaracijos.

Kovo mėn. 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija Berlyne Vokietijos kancleriui pateikė tokį Nepriklausomybės paskelbimo akt¹, koks jis buvo paskelbtas vasa­rio 16d. Tačiau buvo pažymėta, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svars­tomi gruodžio 11 d. akto pagrindais. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II t¹ pači¹ dien¹ pasirašė Lietuvos pripažinimo akt¹.

Lietuvos valstybės Nepriklausomybės pripažinimas nepakeitė okupacinio režimo. Vidaus padėtis dar labiau pablogėjo. Vokietija puoselėjo planus Lietu va sujungti su Prūsija ar Saksonija. 1918 m. liepos pr. Lietuvos Taryba pasiva­dino Lietuvos Valstybės Taryba. Vokiečiai nesutiko jos pripažinti ir darė visk¹, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu. Norėdama išgelbėti Lietuvos valstybź, Taryba nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viurtenbergo valstybėle, kviesdama kunigaikštį Vilhelm¹ fon Urach¹ būti būsimosios Lietu­vos karaliumi Mindaugu II. Taip Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Urach¹ Lietu­vos karaliumi. Dalis Tarybos narių karaliaus išrinkim¹ pripažino neteisėtu ir pasitraukė iš Tarybos. Vokiečių vyriausybė nenorėjo pripažinti Uracho, nes ti­kėjosi Lietuv¹ sujungti su Prūsij¹.

Pirmosios Lietuvos vyriausybės sudarymas ir veikla

Keturis mėnesius Lietuvos Valstybės Taryba kovojo su vokiečių okupacine val­džia dėl savarankiškos vyriausybės sudarymo. Tik tada, kai Vokietijos pralai­mėjimas pasidarė akivaizdus, Vokietijos kancleris spalio 5 d. pranešė, kad Vo­kietija yra pasirengusi perduoti Lietuvos valdym¹ lietuviams, kai tik Lietuvos vyriausybė bus pajėgi perimti valdži¹.

1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris priėmė Lietuvos Valstybės Tarybos delegacij¹, kuriai pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda patiems lietu­viams sprźsti dėl santykių su kitomis valstybėmis. Kit¹ dien¹ Lietuvos laikino­sios atstovybės patalpose buvo apsvarstyta Lietuvos ministro pirmininko kan­didatūra. Juo numatyta skirti Augustin¹ Voldemar¹. Lietuvos Valstybės Taryba panaikino savo ankstesnįjį nutarim¹ kviesti Urach¹ užimti Lietuvos sosto. 1918 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė A. Voldema­rui sudaryti Lietuvos vyriausybź. Ministrų kabinetas siekė išlaikyti tvark¹ vals­tybėje ir apsaugoti jos sienas. Buvo numatyta susitvarkyti valstybės viduje, suorganizuoti valstybės valdym¹, teism¹, švietim¹. Tuo metu dar nebuvo nusta­tytos valstybės sienos, būsim¹ Lietuvos valstybės teritorij¹ valdė okupacinė vokiečių valdžia. Vyriausybė pradėjo kurti ministerijas, kitas valdžios įstaigas, kreipėsi į krašto gyventojus, ragindama organizuoti vietos valdžios organus. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo burti savo kariuomenź valstybės sienoms ginti. Valstybės atkūrimas ir lietuviškos valdžios sudarymas kėlė gyventojų pa­sitikėjim¹ savo jėgomis ir sugebėjimais, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltį.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos valstybės Nepriklausomybės deklaracija

Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta kaip vienintelė įgaliota Lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažint¹ja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atsta­tym¹ su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavim¹ nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvź su kitomis valstybėmis.

Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo vokiečių vals­tybės apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrunkant sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba stoja už amžin¹, tvirt¹ s¹jungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvykdytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais.

Ivinskis Z. Lietuvos padėtis 1917 metais ir Vasario 16d. akto genezė. Židinys, 1938, nr. 5-6, p. 633-634.

Klausimai ir užduotys

Kodėl 1917 m. susidarė palankios tarptautinės aplinkybės siekti Lietuvos valstybingumo ?

Kokiomis s¹lygomis Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybź 1918 m. kovo 23d.?

Kodėl Lietuvos Taryba kvietėsi Viurtenbergo kunigaikštį Urach¹ būti Lietuvos karaliumi?

Kokie buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės uždaviniai?