Lietuvių tautinis s¹jūdis XIX a. pab.-XX a. pr.

Lietuvos visuomenės pozicija rusų valdžios atžvilgiu

XIX a. septintame dešimtmetyje Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime įvyko didelis lūžis - buvo formuojami nauji lietuvių tautos tikslai. Tai buvo susi­jź su naujo, valstiečių kilmės lietuvių inteligentijos sluoksnio susiformavimu.

Lietuvių inteligentija kilo iš pasiturinčių valstiečių. Jos pirmieji atstovai bu­vo Peterburgo ir Maskvos universitetų studentai, išauklėti nebe lenkų tradicijų dvasia (J. Basanavičius, J. Jablonskis, J. Šliūpas, P. Vileišis ir kt.). Šie inteli­gentai nenorėjo pripažinti lietuviais tų, kurie pasisakė prieš gimt¹j¹ lietuvių kalb¹. Jie ragino apsisprźsti: arba būti lietuviu, arba lenku. Lietuviams teko grumtis dėl elementariausių tautos teisių: gimtosios kalbos, tautinės mokyklos, katalikų tikėjimo išpažinimo.

Pirmuosius du dešimtmečius po baudžiavos panaikinimo lietuviai mokėsi gyventi ir dirbti naujomis s¹lygomis. Lietuvių inteligentija pirmenybź teikė kultūriniams interesams, ypač tautos dvasios žadinimui. Tarp lietuvių inteligen­tų dar buvo populiarios švietėjų idėjos. Vienintele išeitimi savo tautai jie laikė moksl¹, nes jis skleidžia gėrį ir teisingum¹.

Lietuvių nelegalios spaudos platinimas

Užsienyje spausdinamos lietuviškos knygos atvirai į Lietuv¹ patekti negalėjo. Rusų poli­cija ir žandarai visokiais būdais ieškodavo į Lietuv¹ patenkančios spaudos ir j¹ naikinda­vo. Svarbiausias veikliosios lietuvių visuo­menės uždavinys buvo' platinti tokius spau­dinius.

Pirmaisiais spaudos draudimo dešimtme­čiais aktyviai veikė profesionalūs kontra­bandininkai. Pamažu į t¹ darb¹ įsitraukė ir tikrieji knygnešiai. Jie patys gabendavo kny­gas per sien¹ ir jas platindavo. Dauguma jų dirbo jau ne tik dėl pelno, bet ir dėl idėjos. Kai kurie jų pasienyje įkliūdavo, nemažai žu­vo nuo pasienio sargybinių kulkų.

Spaudos draudimo metais (1864-1904) Lietuvoje nukentėjo apie  tūkst. knygnešių. Daugelis jų atsidūrė Sibire. Kaune, įamžinant  knygnešių atminim¹, prieš Antr¹jį pasaulinį kar¹ buvo įrengta 'Knygnešių sienelė'. Tamsaus granito plokštėje aukso raidėmis įrašytos 100 daugiausiai nuveikusių knygnešių pavardės. Tarp knygnešių buvo beveik 30 profesijų, luomų žmonės.

Pavienių knygnešių veikla nebuvo darniai organizuota - jie patys gabeno knygas, patys jas platino. Tačiau ilgainiui atsirado įvairių organizacijų, draugi­jų, kurios vertėsi vien tik knygų platinimu. Pirmoji tokia organizacija buvo su­kurta jau 1867 m. vyskupo M. Valančiaus sumanymu. Specialiai jo parašytos religinio turinio knygutės buvo spausdinamos Tilžėje.

Vėliau, kai prie to darbo prisidėjo daugiau inteligentų, ėmė vyrauti platina­mos pasaulietinio turinio knygos. Labiausiai savo veikla išgarsėjo 1894 m. įkurta 'Sietyno' draugija, kuri¹ valdžia likvidavo tik 1897 m. Kitos garsios draugijos - 'Atgaja', 'Artojų', Garšvių knygnešių draugija ir kt.

Priešinimasis rusinimui per mokyklas

Caro valdžia svarbiausiu Lietuvoje vykdomos atviros rusinimo politikos įran­kiu laikė pradinź mokykl¹. Tačiau norėdama ja pasinaudoti valdžia susidūrė su aktyviu liaudies pasipriešinimu. Valstiečiai neleisdavo savo vaikų, ypač dukte­rų, į valdžios pradines mokyklas, neduodavo pinigų toms mokykloms išlaikyti, stengėsi, kad jų būtų kuo mažiau.

Slaptas lietuvių vaikų mokymas buvo dar viena tautos priešinimosi rusiškai mokyklai forma. Mokymasis gimt¹ja kalba reiškė nepaklusnum¹ rusų valdžiai. Vilniaus generalgubernatoriaus pranešimu, 1884-1906 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo susekta 330 slaptųjų mokyklų, kuriose mokėsi 2 tūkst. moki­nių. Pagal 1897 m. gyventojų surašymo duomenis 54,2% Lietuvos gyventojų buvo raštingi. Lietuva pagal raštingum¹ užėmė treči¹ viet¹ imperijoje (po Esti­jos ir Latvijos). Slaptųjų mokyklų mokytojai - daraktoriai buvo įvairaus išsila­vinimo, tačiau dažniausiai savamoksliai, patys slaptose mokyklose arba namie šiek tiek skaityti ir rašyti pramokź valstiečiai.

Rusų valdžiai uždarius lietuviškas parapines mokyklas, vyskupas M. Valan­čius griežtai nurodė kunigams mokyti vaikus bažnyčiose. Jam įsakius, kunigai iš tėvų reikalaudavo, kad vaikai, eidami pirmosios išpažinties, mokėtų skaityti. Todėl tėvai arba patys mokė vaikus namie, arba kviesdavo daraktorius, kurie, vaikščiodami po kaimus, juos mokė. Taip vyskupo valia atsirado slaptosios mo­kyklos, turėjusios lemiam¹ reikšmź tautos atgimimui. Po keliolikos metų, kai naujoji lietuvių inteligentija ėmė leisti lietuviškus laikraščius ir jais žadinti tau­t¹, jau buvo kam tuos laikraščius skaityti ir vertinti.

Slaptosios lietuvių periodinės spaudos atsiradimas

1883 m. pavasarį Ragainėje išėjo pirmasis lietuviško laikraščio 'Aušra' nume­ris. Pirmasis jo redaktorius buvo gydytojas Jonas Basanavičius. Vėliau 'Aušra' buvo spausdinama Tilžėje.

Bendriausia laikraščio programa - tautinės savimonės žadinimas. Jo leidėjai (J. Miksas, J. Šliūpas, M. Jankus ir kt.), daug dėmesio skirdami Lietuvos praei­čiai, stengėsi sužadinti tautinź lietuvių savigarb¹, savo krašto meilź. Jie pabrėžė lietuvių teisź gyventi taip, kaip gyvena kitos tautos, patiems rūpintis savo ateiti­mi, skatino puoselėti lietuvių kalb¹. Laikrašty 'Aušra' buvo rašoma, jog tauta gyva tol, kol gyva jos kalba. Jame buvo skelbiama, kad atėjo laikas lietuviui pri­siminti, jog jis prival¹s dr¹siai jaustis es¹s lietuvis - tai teisėta ir garbinga.

1886 m. nustojo eiti 'Aušra'. 1889-1905 m. ėjo naujas lietuvių laikraštis 'Varpas'. Jį leisti sumanė Vincas Kudirka. Apie 'Varp¹' susibūrė pasauliečiai inteligentai. Pakilusi tauta sparčiai s¹monėjo ir brendo. Savo spaud¹ ėmė kurti ir dvasininkija. Varpininkai sau kėlė tokius pat tikslus, kaip ir aušrininkai. Pa­grindinis 'Varpo' tikslas - kelti Lietuvos ekonomik¹ ir kultūr¹, ugdyti visuo­menės s¹moningum¹. Varpininkai tikėjo, kad tauta iš svetimųjų globos galės išsivaduoti tik ekonomiškai ir kultūriniu atžvilgiu sustiprėjusi. Jų manymu, in­teligentai, patys tautiškai s¹monėdami, privalo s¹moninti ir kitus visuomenės narius, pirmiausia valstiečius. Tautinis s¹jūdis turi pamažu įtraukti visus lietu­vius. Tuomet tauta galės siekti politinio tikslo - autonomijos, o vėliau nepri­klausomybės.

Griežtas 'Varpo' tonas turėjo stiprinti pasi­priešinimo rusų valdžiai dvasi¹, kuri pamažu au­go ne tik Lietuvoje. 'Varpe' 1899 m. buvo iš­spausdinta V. Kudirkos 'Tautiška giesmė', vėliau tapusi Lietuvos himnu. Nuo 1890 m. 'Varpo' lei­dėjai pradėjo leisti dar ir 'Ūkinink¹' - kaimui skirt¹ laikraštį.

Daugum¹ lietuvių inteligentų sudarė katalikų dvasininkai. Jie nelabai pritarė ne tik 'Aušros', bet ir 'Varpo' krypčiai. 1890 m. pradėtas leisti katalikiškas laikraštis 'Žemaičių ir Lietuvos ap­žvalga'. 1896 m. kun. Juozas Tumas-Vaižgantas pradėjo leisti nuosaikesnį katalikišk¹ laikraštį 'Tėvynės sargas', skatinusį lietuvius atgimti (ėjo iki 1904 m.). Šiam laikraščiui rūpėjo ir kataliky­bė, ir lietuvybė. Laikraštyje buvo kritikuojamos pastangos, rusinti, smerkiamos kitos valdžios da­romos skriaudos.

Pirmosios politinės partijos

Nuo pat tautinio atgimimo laikų Lietuvoje vyravo trys visuomenės politinės srovės. Pagrindinė kova vyko tarp pasauliečių ir katalikų inteligentų. Savas idėjas propagavo socialistai. Lietuvoje socialistai veikė ne tik per tautinio s¹jū­džio spaud¹. Jie pirmieji ėmė burtis politiniu pagrindu - steigė būrelius, įkūrė partij¹.

Pirmoji politinė partija Lietuvoje susikūrė 1896 m. Vilniuje. Susirinkź socia­listų būrelių vadovai įkūrė Lietuvos socialdemokratų partij¹ (LSDP). Pirmajame suvažiavime dauguma buvo už nepriklausom¹, laisvu noru susijungusi¹ federaci­nź respublik¹, susidedanči¹ iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos.

Į tautinio atgimimo keli¹ Lietuvos socialdemokratus pasuko 1899 m. iš Peterburgo į Lietuv¹ grįžź studentai: Steponas Kairys, Vladas Sirutavičius ir Au­gustinas Janulaitis. Šie jaunuoliai per socialdemokratų laikraščius ir raginimus pirmieji pradėjo propaguoti Lietuvos nepriklausomybės idėjas.

1902 m. grupė pasauliečių inteligentų - 'Varpo' ir 'Ūkininko' artimų ben­dradarbių slaptame suvažiavime nutarė steigti Lietuvių demokratų partij¹. Žy­mesni partijos kūrėjai buvo Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys. Partijos programoje buvo pabrėžiama, kad likdama rusų valdžios priespaudoje lietuvių tauta neturės nei teisių, nei laisvės. To meto s¹lygomis artimiausiu uždaviniu skelbiamas autonomijos reikalavimas, bet galutiniu sie­kiu deklaruojama Lietuvos nepriklausomybė.

Carizmo politikos krizė

XX a. pr. pakito carizmo tautinė politika. Oficialioje spaudoje pasirodė straips­nių, smerkiančių represijų politik¹. Kova dėl spaudos smarkiai išjudino įvairius Lietuvos gyventojų sluoksnius. Praėjo 40 metų, kol Rusijos valdantieji sluoks­niai pagaliau suprato, kad spaudos draudimas buvo klaida, kuri¹ reikia kuo greičiau ištaisyti.

1904 m. gegužės 7 d. caro vyriausybė panaikino lietuvių spaudos draudim¹. Tas aktas reiškė lietuvių tautos egzistavimo pripažinim¹. Šis rusų valdžios žingsnis buvo svarbus lietuvių tautos laimėjimas: buvo sukurtos palankesnės s¹lygos tautinės kultūros raidai. Viena svarbiausių priežasčių, sužlugdžiusių spaudos draudimo politik¹, buvo lietuvių inteligentijos leidybinė veikla užsie­nyje ir aktyvi knygnešių kova pačioje Lietuvoje.

Didysis Vilniaus seimas

Didžiausi¹ poveikį lietuvių s¹jūdžiui turėjo Rusijos revoliucijos metu 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje įvykźs Lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Di­džiuoju Vilniaus seimu. Jame dalyvavo apie du tūkstančius lietuvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Prūsijos. Seimas priėmė nutarimus, reikalaujančius suteikti Lietuvai plači¹ autonomij¹.

Iš Seimo sugrįžź atstovai ragino valstiečius šalinti rusų policij¹, valdinin­kus, mokytojus, neleisti sūnų į rusų kariuomenź. Rusijoje ir Lietuvoje plintant neramumams, rusų valdžia susirūpino kuo greičiausiai nuslopinti revoliucinį s¹jūdį ir vėl gr¹žinti buvusi¹ tvark¹. Rusų valdžia taikė griežčiausias bausmes.

Klausimai ir užduotys

Apibūdinkite įvairių visuomenės sluoksnių reakcij¹ į rusų valdžios politik¹.

Kas nulėmė naujo lietuvių inteligentijos sluoksnio formavim¹si?

Kodėl po 1863 m. sukilimo lietuvių veikėjai pirmenybź teikė kultūrai?

Kodėl Katalikų bažnyčia pirmoji pradėjo kov¹ su rusinimu?

Kodėl pagrindinis naujos lietuvių inteligentijos kovos ginklas buvo lietuviška
spauda?

Kokie buvo lietuvių pirmųjų politinių partijų tikslai?

Muitinėse sulaikytų lietuviškų knygų skaičius