Lotynų Amerikos išsivadavimas

Lotynų Amerika

XIX a. beveik visas konkistadorų užkariautas Centrinės Amerikos, Pietų Ame­rikos ir Vest Indijos žemes valdė Ispanija. Portugalijai priklausė didžiausia Pie­tų Amerikos šalis Brazilija, o Prancūzijai - Haičio sala Vest Indijoje. Užkariau­tų kraštų vietiniai gyventojai ilgainiui ėmė kalbėti ispanų, portugalų ir prancū­zų kalbomis, kilusiomis iš lotynų kalbos, todėl Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos ir Vest Indijos salos buvo pavadintos Lotynų Amerika.

Tautinė ir socialinė visuomenės struktūra

Vietiniai Lotynų Amerikos gyventojai buvo indėnai, kurių dalis gyveno Centri­nėje Amerikoje ir Peru - ankstesnėse actekų, majų, inkų civilizacijos vietose. Dauguma indėnų dirbo plantacijose ir kasyklose. Kita jų dalis tapo paveldėti­niais skolininkais ir buvo vadinami peonais. Jie gaudavo nedidelį žemės skly­pelį, už kurį dvarininkui turėjo dirbti. Ispanai indėnus negailestingai išnaudojo. Dėl sunkaus darbo ir ligų indėnų skaičius Lotynų Amerikoje žymiai sumažėjo, ilgainiui kolonizatoriams ėmė stigti darbo jėgos. Ispanai, siekdami tai kompen­suoti, į Lotynų Amerik¹ pradėjo gabenti vergus negrus. Dauguma jų buvo ga­benami į Karibų jūros salas ir Brazilij¹. Jie, kaip ir dalis indėnų, dirbo plantaci­jose ir kasyklose.

Lotynų Amerikos kolonijose žmogaus padėtis visuomenėje priklausė nuo jo odos spalvos. Viešpataujanči¹ padėtį užėmė atvykėliai iš Pirėnų pusiasalio. Is­panijos kolonijos Lotynų Amerikoje buvo suskirstytos į keturias vicekaralystes: Nauj¹j¹ Ispanij¹, Nauj¹j¹ Granad¹, Peru ir Rio de la Plata. Šias teritorijas valdė Ispanijos karaliaus paskirti vicekaraliai. Svarbiausias pareigas kolonijose galėjo užimti tik Ispanijos karaliaus atsiųsti valdininkai ir karininkai. Metropo­lijos valdžia nepatikliai žiūrėjo į kolonijose gimusius baltuosius, nes bijojo, kad jie neatsiskirtų nuo Ispanijos.

Didelź dalį visuomenės sudarė kreolai. Tai buvo ispanų palikuonys, gimź Lotynų Amerikoje. Kreolai sudarė viduriniosios valdininkijos sluoksnį ir vi­suomenėje užėmė žemesnź padėtį. Tarp jų nemažai buvo stambių žemvaldžių, pirklių, kunigų. Ispanai kreolams neleido kolonijose užimti svarbių pareigų ir žiūrėjo įjuos kaip į žemesniuosius. Kreolų diduomenė buvo nepatenkinta vieš­pataujančia ispanų padėtimi, tačiau bijojo indėnų ir vergų sukilimų, kurie galė­jo apriboti jų įtak¹ kolonijose. Ilgainiui kreolai ėmė laikyti save amerikiečiais.

Lotynų Amerikoje gyveno daug baltųjų ir indėnų palikuonių. Jie buvo vadi­nami metisais. Dauguma jų gyveno miestuose ir vertėsi smulki¹ja prekyba bei amatais. Nemaž¹ gyventojų grupź sudarė baltųjų ir negrų palikuonys, kurie bu­vo vadinami mulatais. Jie vertėsi panašiai kaip indėnai ir negrai. Metisai ir mu­latai visuomenėje užėmė žemesnź padėtį negu kreolai, tačiau aukštesnź negu indėnai ir negrai.

Nepriklausomų valstybių susikūrimas

Kolonijų gyventojams, siekiantiems nepriklausomy­bės, didelės įtakos turėjo Švietimo amžiaus idėjos bei Šiaurės Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos.

Pirmasis išsivadavimo judėjimas prasidėjo Haičio saloje prieš prancūzų kolonizatorius. Sukilź negrai už­ėmė Haičio sal¹ ir išvijo prancūzų kolonizatorius. Na­poleono Bonaparto pastangos susigr¹žinti Haičio sal¹ buvo nesėkmingos. 1804 m. sukilėliai paskelbė Haičio nepriklausomybź. Tai buvo pirmoji nepriklausoma valstybė Lotynų Amerikoje. Kreolai stebėdamiesi sekė įvykius Haityje, jie suprato kad savo pastangomis gali­ma išsikovoti nepriklausomybź nuo kolonizatorių.

XIX a. pr. Ispanijos kolonijose susiklostė palankios s¹lygos atsiskirti nuo metropolijos. Napoleonas, užka­riavźs Ispanij¹, jos karaliumi paskyrė savo brolį Juoza­p¹ Bonapart¹. Tačiau kolonijų gyventojai atsisakė pri­pažinti nauj¹jį Ispanijos karalių. Visoje Lotynų Ameri­koje prasidėjo sukilimai prieš ispanų kolonijinį valdy­m¹. Žymiausias kovotojas už Lotynų Amerikos nepriklausomybź buvo Simo­nas Bolivaras, pelnźs garbing¹ Išvaduotojo vard¹. S. Bolivaras išlaisvintose že­mėse įkūrė Didži¹j¹ Kolumbij¹, kuri¹ sudarė Venesuelos, Kolumbijos, Ekvado­ro ir Panamos žemės.

Kitas žymus išsivadavimo judėjimo Lotynų Amerikoje vadovas buvo Chosė San Martinas. Jo vadovaujama kariuo­menė išvadavo Argentin¹, taip pat pagel­bėjo Čilės ir Peru sukilėliams. Paskelbus Peru nepriklausomybź, pirmuoju vyriau­sybės vadovu tapo Ch. San Martinas.

Ypač atkakliai buvo kovojama dėl Meksikos nepriklausomybės. Kreolai, iš­sigandź ryžtingų permainų, kurias

vykdė sukilėliai, pradėjo remti ispanų kariuo­menź. Tačiau ilgainiui kreolai patys pra­dėjo vadovauti kovai prieš ispanus ir 1821 m. Meksika tapo nepriklausoma valstybė.

Ispanai per trump¹ laik¹ prarado visas savo kolonijas Centrinėje ir Pietų Ameri­koje. Vietoj buvusių ispanų valdų Lotynų Amerikoje susikūrė Meksikos, Argenti­nos, Paragvajaus, Bolivijos, Peru, Čilės ir Didžiosios Kolumbijos (apėmusios Venesuelos, Kolumbijos ir Ekvadoro teri­torijas) valstybės. Ispanams liko tik Kubos ir Puerto Riko salos Vest Indijoje.

Lotynų Amerikos politinė ir ekonominė raida XIX a. antroje pusėje

Politinė padėtis Lotynų Amerikoje po nepriklausomų valstybių susikūrimo bu­vo nestabili. Nepriklausomose valstybėse dažnai keitėsi vyriausybės, didelź įtak¹ jų valdymui turėjo karininkai. Daugelio šalių vadovai buvo diktatoriai, vadinami kaudiljais. Nors visų gyventojų teisės ir buvo sulygintos, tačiau vieš­pataujanti padėtis visuomenėje priklausė kreolams. Metisai, indėnai, mulatai ir tamsiaodžiai gyventojai visuomenėje neturėjo daug teisių. Dauguma jų dirbo kreolų plantacijose ir kasyklose. Jie buvo nepatenkinti esama socialine ir politi­ne padėtimi, nes jų gyvenimo s¹lygos beveik nepasikeitė.

Ekonominė Lotynų Amerikos šalių padėtis po nepriklausomybės atgavimo kurį laik¹ liko nepakitusi. Tačiau padėtis pasikeitė, kai Vakarų Europoje ir JAV prasidėjo pramonės perversmas. Pramone besiverčiančioms valstybėms reikėjo papildomų žaliavų bei maisto produktų. Tai paspartino ekonominź Lotynų Amerikos šalių raid¹: pradėta tiesti geležinkelius, statyti naujus uostus. Per trump¹ laik¹ prekyba išaugo dešimtis kartų. Užsienio kompanijas viliojo vario klodai Peru, alavo telkiniai Bolivijoje, salietros - Čilėje, ji buvo naudojama gaminant dinamit¹ ir tr¹šas. Augo Kubos cukraus, Kolumbijos bei Brazilijos kavos paklausa. Ypač sparčiai plėtėsi Argentinos prekyba su užsienio šalimis. Argentinos stepėse (pampose) buvo auginami galvijai ir kviečiai, skirti ekspor­tuoti. Dauguma Lotynų Amerikos šalių priklausė nuo vieno ar kelių produktų eksporto. Amazonės upės baseine buvo plečiamos kaučiuko plantacijos, Centri­nėje Amerikoje - bananų. Pagrindinis Haičio eksporto produktas buvo cukrus, Čilė eksportavo sidabr¹ ir varį.

Nors dauguma Lotynų Amerikos bankų, geležinkelių, šachtų priklausė už­sienio pramonininkams, tačiau žemės ūkyje viešpatavo vietinių žemvaldžių aristokratija. Stambūs žemvaldžiai ir toliau plėtė savo plantacijas, o valstiečiai, kurių daugum¹ sudarė indėnai ir metisai, žemės taip ir negavo. Beveik visa dir­bama žemė priklausė plantatoriams. Vergija Lotynų Amerikoje buvo naikinama pamažu, o Brazilijoje ir Kuboje ji išsilaikė net iki XIX a. 9-ojo dešimtmečio.

Klausimai ir užduotys

1. Paaiškinkite šiuos terminus: Lotynų Amerika, peonas, kreolas, metisas, mulatas.

Remdamiesi žemėlapiu, išvardykite, į kokias teritorijas Lotynų Amerikoje buvo suskirstytos ispanų kolonijos.

Kokie įvykiai Europoje kolonijų gyventojus paskatino pradėti išsivadavimo kov¹ prieš metropolijas?

Kodėl, kovojant dėl Lotynų Amerikos šalių nepriklausomybės, kreolai kartais remdavo kolonijų valdži¹? Pateikite konkrečių pavyzdžių.

Apibūdinkite politinź ir ekonominź Lotynų Amerikos šalių raid¹ po nepriklausomų valstybių susikūrimo.