Meno raida

Dailė

XIX a. pr. dailėje įsivyravo klasicizmo stilius, jam būdinga laikytis antikos me­no principų, siekti tobulumo bei absoliutaus grožio. Įžymiausias šio stiliaus at­stovas Prancūzijoje buvo Žakas Luji Davidas. Jis aktyviai dalyvavo Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje, buvo revo­liucinio konvento narys, vėliau jo sekretorius ir netgi pirmininkas. Ja­kobinų diktatūros metu bičiuliavosi su jakobinų lyderiu M. Robespjeru. Atėjus į valdži¹ Napoleonui, tapo jo rūmų dailininku. Jo paveiksluose at­sispindėjo politinės to meto Prancū­zijos aktualijos. Po Marato nužudy­mo konvento užsakymu jis nutapė vien¹ žymiausių savo paveikslų 'Ma­rato mirtis'. Šiame paveiksle Davi­das tiksliai atkūrė tragišk¹ Marato mirtį, kai Šarlota Korde, įteikusi laiš­k¹, mirtinai jį sužeidė. Imperijos lai­kotarpiu jis tapė paveikslus, kuriuose šlovino Napoleon¹: nutapė Napoleo­no karūnacij¹, Napoleon¹ San Berna­ro perėjoje. Grįžus į valdži¹ Burbonams, Davidas emigravo į Belgij¹.

Kitas žymus dailininkas, kuris sa­vo paveiksluose pavaizdavo istorines aktualijas, buvo ispanas Fransiskas Goja. Tapytojas ir grafikas F. Goja, tapźs Ispanijos karaliaus rūmų daili­ninku, gyveno ir kūrė Madride. Nuta­pė daug realistinių karališkosios šei­mos portretų. Gojos paveiksluose at­sispindėjo ispanų patriotizmas Napo­leono okupacijos metais. Paveiksluo­se 'Gegužės 2-ios sukilimas' ir 'Su­kilėlių sušaudymas 1808 m. naktį iš gegužės 2 į 3 dien¹' įamžinta didvy­riška ispanų kova su okupantais. F. Goja prancūzų okupacijos metais da­lyvavo ginant savo gimt¹jį Saragosos miest¹. Norėdamas pavaizduoti karo nežmoniškum¹ sukūrė 85 grafikos darbus, pavadinźs juos 'Karo baisumai'. Viename iš grafikos lakštų 'Kokia dr¹sa!' vaizduojama jauna mergaitė, stojusi į mūšį vietoje nukautų karių. Ispa­nijoje restauravus monarchij¹, F. Goja pateko į karaliaus nemalonź ir persikė­lė į Prancūzij¹.

XIX a. pr. greta klasicizmo dailėje atsirandaa romantizmas. Vienas žymiau­sių šio stiliaus atstovų buvo prancūzų dailininkas Eženas Delakrua. Dailininko paveiksluose, nutapytuose istorine tematika, atsispindėjo kovos už laisvź idea­lai. Paveiksle 'Skerdynės Chiose' pavaizdavo didvyrišk¹ graikų kov¹ su tur­kais už nepriklausomybź. Audringus 1830 m. revoliucijos įvykius E. Delakrua pavaizdavo paveiksle 'Laisvė, vedanti liaudį į barikadas'. Jame pavaizduota moteris su trispalve rankose simbolizavo laisvź. Atsisukusi į sukilėlius, ji šau­kia juos eiti paskui save. Sukilėlių entuziazmas atskleidžiamas Paryžiaus ber­niuko su dviem pistoletais paveikslu.

XIX a. vid. mene atsirado dar viena sro­vė -- realizmas. Ryš­kiausi šios krypties at­stovai buvo prancūzai Giustavas Kurbė ir Honorė Domjė. G. Kurbė savo paveiks­luose pavaizdavo pa­prastų žmonių gyveni­m¹, jų buitį, kasdie­nius vargus. Dailinin­kas aktyviai dalyvavo politiniuose to meto įvykiuose. G. Kurbė pritarė 1848 m. revo­liucijai, o 1871 m. ta­po Paryžiaus komunos tarybos nariu. Paryžiaus komunai pralaimėjus, buvo persekiojamas, todėl emig­ravo į Šveicarij¹. Garsiausi G. Kurbė paveikslai yra 'Laidotuvės Ornane', 'Akmenskaldžiai'. Visus istorinius įvykius, kurie vyko Prancūzijoje nuo 1830 m. revoliucijos iki Paryžiaus komunos, savo kūryboje įamžino O. Domjė. Dai­lininko kūryboje vyrauja paprasti siužetai, kasdieniški miesto gyvenimo vaiz­dai, politinio gyvenimo realijos. Šlovź dailininkui atnešė litografija 'Gargan­tiua', kurioje buvo kritiškai pavaizduotas Luji Pilypas. Už ši¹ karikatūr¹ O. Domjė buvo nubaustas šešis mėnesius kalėti. Kitose karikatūrose, kaip 'Nu­leiskite uždang¹, komedija baigta!', 'Šalin rankas nuo spaudos!', 'Šį galima išleisti į laisvź', O. Domjė satyriškai šaipėsi iš valdžios vykdomos politikos. Antroje gyvenimo pusėje O. Domjė kūrė buitinio siužeto paveikslus, kuriuose perteikė vargingų mies­tiečių gyvenim¹. Mirė dailininkas skurde, vi­siškai apakźs ir visų už­mirštas.

1874 m. įvykusioje dailės parodoje savo pa­veikslus eksponavo Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Edgaras De­ga, Kamilis Pisaro ir kt. Meno kritikas, norėda­mas pajuokti spalving¹ K. Monė paveiksl¹ 'Įspūdis. Saulės patekė­jimas', dailinink¹ pava­dino impresionistu. Vė­liau šis terminas prigijo visiems dailininkams, kurie savo kūryboje stengėsi perteikti aplinkos įspūdį (pranc. 'impression'). Dailininkai savo paveiksluose siekė perteikti betarpišk¹ įspūdį, kurį sukeldavo jiems matyti daiktai ir reiški­niai. Jie tapė saulės švies¹, blyksinči¹ ant vandens, ant medžių lapų, žmonių figūrų. K. Monė, norėdamas perteikti natūralų gamtos grožį, paveikslus tapė gamtoje. Impresionistams didelź įtak¹ padarė fotografijos atsiradimas ir spal­voti japonų medžio raižiniai. Prie im­presionistų prisijungė ir Eduaras Ma­nė, kuris šokiravo to meto visuomenź tokiais savo paveikslais, kaip 'Pusry­čiai ant žolės' ir 'Olimpija'. Šiuose paveiksluose E. Manė išdrįso pavaiz­duoti nuogas paryžietes. Daugumai vi­suomenės toks vaizdavimo būdas buvo labai neįprastas.

XIX a. pab. naujai impresionistų tradicijas pratźsė nauja dailininkų kar­ta, kuri vadinama postimpresionistais. Ryškiausi šios meno krypties atstovai yra Polis Sezanas, Vinsentas van Go­gas, Polis Gogenas ir Anri de Tulūzas-Lotrekas. Šie dailininkai skverbėsi į vi­dinius žmogaus išgyvenimus, stengėsi glaustai ir aiškiai iuos perteikti. Visu keturių dailininkų gyvenimo ir kūrybos kelias yra be galo savitas. Būda mi gyvi nesusilaukė pripažinimo, gyveno skurdžiai ir visuomenės nesuprasti. V. van Gogui per vis¹ gyvenim¹ pavyko parduoti tik vien¹ savo paveiksl¹. P. Gogenas paskutines savo gyvenimo dienas praleido visų užmirštas Taičio, o vė­liau Markizų salose. Polio Sezano paveikslų niekas nepirko. Vieni meno vertin­tojai apie P. Sezano paveikslus sakė, kad 'tai šlykštynių muziejus', kiti - kad tai 'ateities menas'. A. de Tulūzas-Lotrekas tapė kavinių šokėjas, barų lanky­tojus, žymių žmonių portretus. Šiandien be šių dailininkų kūrybos neįsivaiz­duojama dailės istorija.

Muzika

Žymiausias XIX a. pr. kompozitorius buvo Liud­vikas van Bethovenas. Visus stulbino L. van Bet­hoveno, pianisto, talentas, tačiau silpstant klau­sai, jis darėsi vis didesnis atsiskyrėlis. Sulaukźs penkiasdešimties metų, L. van Bethovenas visiš­kai apkurto. Todėl viešai jis nebekoncertavo ir dar labiau atsiribojo nuo visuomenės. Tačiau ne­žiūrint negalios L. van Bethovenas kūrė taip pat gausiai kaip ir anksčiau. Paskutiniųjų jo gyveni­mo metų kūriniai laikomi didžiausiais šedevrais. Ypač garsios yra penktoji ir devintoji simfonijos. Pastarosios paskutini¹j¹ dalį užbaigia chorinė muzika, sukurta pagal F. Šilerio 'Odės džiaugs­mui' žodžius. 'Visi žmonės bus broliai' - tokia pagrindinė šio kūrinio mintis.

XIX a. pirmoje pusėje muzikoje išryškėjo ro­mantizmo kryptis. Muzikinio gyvenimo centras iš Vienos persikėlė į Paryžių. Prancūzų romantinės muzikos atstovas Hektoras Berliozas sukūrė garsias simfonijas pagal Dž. Bairono poemas 'Manfred¹' ir 'Čaild Harold¹'. Vengrų atlikėjas ir kompozitorius Ferencas Listas, kaip ir daugelis romantikų, savo kūrinius taip pat kūrė pagal žymių rašytojų veikalus. F. Listas buvo vienas iš Budapešto mu­zikos akademijos steigėjų bei pirmasis jos prezi­dentas. Paryžiuje gyveno ir dirbo lenkų kompozi­torius ir pianistas Friderikas Šopenas. Dauguma jo kūrinių sukurta fortepijonui, juose jaučiamas tėvynės ilgesys.

XIX a. antroje pusėje Džiuzepės Verdžio dėka vėl suklestėjo italų opera. Dalis kompozitoriaus operų buvo susijź su politiniais ir istoriniais to meto įvykiais. 1869 m. buvo baigta kasti Sueco kanal¹, jo atidarymo proga Dž. Verdžiui buvo užsakyta parašyti oper¹. Kurdamas 'Aidos' oper¹ apie senovės Egipt¹ Dž. Verdis kon­sultavosi su žymiausiu Prancūzų egiptologu. Tačiau iki kanalo atidary­mo operos Dž. Verdis nespėjo pabaig­ti. Premjera buvo numatyta 1870 m., Kairo operos teatro atidarymo proga, tačiau laiku įvykti negalėjo dėl Pran­cūzijos ir Prūsijos karo, nes operos dekoracijos liko vokiečių armijos ap­suptame Paryžiuje. Italijos patriotų, kovojusių dėl savo krašto suvieniji­mo ir nepriklausomybės, mėgstamiau­sia daina buvo iš Dž. Verdžio operos 'Nabukas'. Maištinga operos daina 'Skrisk, svajone, sparnuotoji mano' italų buvo dainuojama kaip protestas prieš kitataučių valdym¹.

Populiariausia visų laikų opera ga­lima laikyti prancūzų kompozitoriaus Žoržo Bize 'Karmen'. Nors Ž. Bize sukūrė ir daugiau operų, tačiau labiau­siai jį išgarsino 'Karmen'.

Kitas žymus XIX a. kompozitorius buvo Richardas Vagneris, pasaulinėje scenoje įtvirtinźs vokiečių oper¹. Jis sukūrė garsųjį keturių operų cikl¹ 'Nibelungo žiedas', kurio siužeto pa­grind¹ sudarė senovės vokiečių epas.

R. Vagnerio kūryb¹ rėmė Bavarijos karalius Liudvikas II. Jis taip pat skyrė pinigų, kad Bairoito mieste būtų pasta­tytas operos teatras R. Vagnerio operoms atlikti. Ir šiandien yra rengia­mi garsūs R. Vagnerio operų festivaliai.

XIX a. pab. romantizm¹ muzikoje keitė kitos meno srovės. Viena iš ryškes­nių meno srovių, atsiradusi dailėje, o vėliau ir muzikoje, buvo impresionizmas. Žymiausias impresionistinės muzikos kūrėjas yra Klodas Debiusi. Jo muziko­je, kaip impresionistų dailininkų drobėse, buvo siekiama perteikti įspūdį, nuo­taik¹. Impresionistams buvo svetimas romantizmo tragizmas, heroizmas, jaus­mingumas. Jų kūrybos temos: nuotaikos akimirka, gamtos vaizdas, paros lai­kas, buities detalės.

Literatūra

XIX a. pr. literatūroje, kaip ir visame mene, įsigalėjo romantizmas. Šio judėji­mo atstovai kūryboje ypač daug dėmesio skyrė emocijoms, intuicijai, fantazijai. Nepatenkinti esama realybe romantikai sa­vo žvilgsnį kreipė į praeitį. Jie aukštino indivi­d¹, laisv¹ nuo sustabarėjusių visuomenės nor­mų. Romantikų herojai vieniši, linkź aukotis, aplinkinių nesuprasti. Daugelio romantikų kū­ryboje atsispindėjo tautų išsivadavimo iš prie­spaudos idėjos. Ypač tai ryšku anglų poeto sero Džordžo Gordono Bairono kūryboje. Aktyvi Bairono visuomeninė pozicija išryškėjo jo kal­bose parlamente, kai jis buvo prieš mirties bausmės įvedim¹ mašinų laužytojams - ludi­tams. Gyvendamas Italijoje, Baironas pinigais ir ginklais rėmė slaptas draugijas, kovojusias dėl šalies suvienijimo ir nepriklausomybės.

XIX a. pr. graikams pradėjus kov¹ prieš turkus dėl nepriklausomybės, Baironas išvyko į Graikij¹ kovoti su turkais. Ten poetas susirgo ir mirė.

Vokietijoje XVIII a. pab.-XIX a. pr. kūrė Johanas Volfgangas Gėtė. Rašyto­jas priklausė 'Audros ir veržimosi' s¹jūdžiui, kurio nariai atmetė klasicistines kūrybos taisykles ir pasisakė už nevaržomos asmenybės kūrybos laisvź. S¹jū­džio atstovai idealizavo ryšį su gamta, daug dėmesio skyrė tautosakai. Gėtė, gyvendamas Veimare, užėmė aukštus valstybinius postus. 1792-1793 m. daly­vavo vokiečių kunigaikščių koalicijos karo žygyje prieš Prancūzij¹. Pasaulinź šlovź J. V. Gėtei atnešė romanas 'Jaunojo Verterio kančios'. Svarbiausias J. Gėtės kūrinys - eiliuota tragedija 'Faustas', kuri¹ su pertrūkiais rašė 60 metų.

Žymiausias prancūzų romantizmo atstovas buvo Viktoras Hugo. Jis aktyviai dalyvavo politiniame Prancūzijos gyvenime. Už kritinį veikal¹ prieš Napoleon¹ III buvo ištremtas iš Prancūzijos. Vėliau buvo išrinktas Nacionalinio susirinki­mo deputatu. Daugelyje V. Hugo romanų atsispindėjo istoriniai įvykiai. Roma­ne 'Devyniasdešimt tretieji' rašytojas pavaizdavo Prancūzij¹ revoliucijos me­tais. Rašytoj¹ ypač išgarsino tokie romanai, kaip 'Paryžiaus katedra', 'Varg­dieniai', 'Žmogus, kuris juokiasi'.

Romantizmo kryptį XIX a. vid. pakeitė realizmas. Tikras savo epochos met­raštininkas buvo prancūzų realistinio romano autorius Honorė de Balzakas. Jis parašė 96 romanų serij¹, pavadint¹ 'Žmogiškoji komedija'. Rašytojas buvo nepaprastai darbštus. Per par¹jis dirbdavo po 14-16 valandų, daug kartų taisy­damas jau parašytus kūrinius. Tačiau sunkus darbas anksti palaužė rašytojo sveikat¹. Balzakas savo romanuose kritiškai pavaizdavo XIX a. pirmos pusės Prancūzijos visuomenź. Daugelyje rašytojo romanų aprašyta, kokias pasekmes žmogaus gyvenimui sukelia beatodairiškas turto ir garbės troškimas.

XIX a. Rusijos rašytojas Levas Tolstojus savo žymiausiame romane 'Karas ir taika' pavaizdavo 1812 m. didvyrišk¹ rusų tautos pasipriešinim¹ prancū­zams. Rašytojas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rašė publicistinius straipsnius, organizavo pagalb¹ badaujantiems valstiečiams. L. Tolstojus sukū re visuomenės pakeitimo program¹, kurios svar­biausias principas buvo nesipriešinti blogiui smurtu. Kitas žymus to meto rusų rašytojas buvo Fiodoras Dostojevskis. Savo protėvius rašytojas kildino iš Lietuvos. Už aktyvi¹ visuomeninź veik­l¹ F. Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme, bet prieš egzekucij¹ mirties bausmė buvo pakeista katorga. Žymiausiuose savo romanuose 'Nusikal­timas ir bausmė', 'Broliai Karamazovai' rašyto­jas bandė pažvelgti į tamsiausias žmogaus sielos gelmes.

XIX a. JAV kūrė žymus novelistas ir poetas Edgaras Alanas Po. Rašytojas išgarsėjo savo de­tektyvinio turinio novelėmis, kuriose paslapties atskleidimas buvo derinamas su išsamia aplinkos ir veikėjų psichologijos analize. Ypač vaizdžiai XIX a. gyvenim¹ JAV savo apsakymuose pavaiz­davo O. Henris. Pagrindiniai trumpų apsakymų personažai yra fermeriai, kaubojai, klerkai, t.y. tie, kuriuos paprastai vadina 'mažaisiais žmonė­mis'. JAV rašytojo Džeko Londono gyvenimas buvo toks pat permainingas, gausus nuotykių, kaip ir jo apsakymų ar romanų herojų. Dž. Lon­donas buvo jūreivis, aukso ieškotojas, bedarbis, žurnalistas. Jo kūrinių personažai dr¹sūs, nebi­jantys kovoti su atšiauria gamta, ištikimi drau­gystei. Dž. Londonas autobiografiniame romane 'Martinas Idenas' atskleidė tragišk¹ talentingo rašytojo likim¹.