Meno raida

Dailë

XIX a. pr. dailëje ásivyravo klasicizmo stilius, jam bûdinga laikytis antikos me­no principø, siekti tobulumo bei absoliutaus grožio. Ážymiausias šio stiliaus at­stovas Prancûzijoje buvo Žakas Luji Davidas. Jis aktyviai dalyvavo Didžiojoje Prancûzijos revoliucijoje, buvo revo­liucinio konvento narys, vëliau jo sekretorius ir netgi pirmininkas. Ja­kobinø diktatûros metu bièiuliavosi su jakobinø lyderiu M. Robespjeru. Atëjus á valdži¹ Napoleonui, tapo jo rûmø dailininku. Jo paveiksluose at­sispindëjo politinës to meto Prancû­zijos aktualijos. Po Marato nužudy­mo konvento užsakymu jis nutapë vien¹ žymiausiø savo paveikslø 'Ma­rato mirtis'. Šiame paveiksle Davi­das tiksliai atkûrë tragišk¹ Marato mirtá, kai Šarlota Korde, áteikusi laiš­k¹, mirtinai já sužeidë. Imperijos lai­kotarpiu jis tapë paveikslus, kuriuose šlovino Napoleon¹: nutapë Napoleo­no karûnacij¹, Napoleon¹ San Berna­ro perëjoje. Grážus á valdži¹ Burbonams, Davidas emigravo á Belgij¹.

Kitas žymus dailininkas, kuris sa­vo paveiksluose pavaizdavo istorines aktualijas, buvo ispanas Fransiskas Goja. Tapytojas ir grafikas F. Goja, tapês Ispanijos karaliaus rûmø daili­ninku, gyveno ir kûrë Madride. Nuta­pë daug realistiniø karališkosios šei­mos portretø. Gojos paveiksluose at­sispindëjo ispanø patriotizmas Napo­leono okupacijos metais. Paveiksluo­se 'Gegužës 2-ios sukilimas' ir 'Su­kilëliø sušaudymas 1808 m. naktá iš gegužës 2 á 3 dien¹' áamžinta didvy­riška ispanø kova su okupantais. F. Goja prancûzø okupacijos metais da­lyvavo ginant savo gimt¹já Saragosos miest¹. Norëdamas pavaizduoti karo nežmoniškum¹ sukûrë 85 grafikos darbus, pavadinês juos 'Karo baisumai'. Viename iš grafikos lakštø 'Kokia dr¹sa!' vaizduojama jauna mergaitë, stojusi á mûšá vietoje nukautø kariø. Ispa­nijoje restauravus monarchij¹, F. Goja pateko á karaliaus nemalonê ir persikë­lë á Prancûzij¹.

XIX a. pr. greta klasicizmo dailëje atsirandaa romantizmas. Vienas žymiau­siø šio stiliaus atstovø buvo prancûzø dailininkas Eženas Delakrua. Dailininko paveiksluose, nutapytuose istorine tematika, atsispindëjo kovos už laisvê idea­lai. Paveiksle 'Skerdynës Chiose' pavaizdavo didvyrišk¹ graikø kov¹ su tur­kais už nepriklausomybê. Audringus 1830 m. revoliucijos ávykius E. Delakrua pavaizdavo paveiksle 'Laisvë, vedanti liaudá á barikadas'. Jame pavaizduota moteris su trispalve rankose simbolizavo laisvê. Atsisukusi á sukilëlius, ji šau­kia juos eiti paskui save. Sukilëliø entuziazmas atskleidžiamas Paryžiaus ber­niuko su dviem pistoletais paveikslu.

XIX a. vid. mene atsirado dar viena sro­vë -- realizmas. Ryš­kiausi šios krypties at­stovai buvo prancûzai Giustavas Kurbë ir Honorë Domjë. G. Kurbë savo paveiks­luose pavaizdavo pa­prastø žmoniø gyveni­m¹, jø buitá, kasdie­nius vargus. Dailinin­kas aktyviai dalyvavo politiniuose to meto ávykiuose. G. Kurbë pritarë 1848 m. revo­liucijai, o 1871 m. ta­po Paryžiaus komunos tarybos nariu. Paryžiaus komunai pralaimëjus, buvo persekiojamas, todël emig­ravo á Šveicarij¹. Garsiausi G. Kurbë paveikslai yra 'Laidotuvës Ornane', 'Akmenskaldžiai'. Visus istorinius ávykius, kurie vyko Prancûzijoje nuo 1830 m. revoliucijos iki Paryžiaus komunos, savo kûryboje áamžino O. Domjë. Dai­lininko kûryboje vyrauja paprasti siužetai, kasdieniški miesto gyvenimo vaiz­dai, politinio gyvenimo realijos. Šlovê dailininkui atnešë litografija 'Gargan­tiua', kurioje buvo kritiškai pavaizduotas Luji Pilypas. Už ši¹ karikatûr¹ O. Domjë buvo nubaustas šešis mënesius kalëti. Kitose karikatûrose, kaip 'Nu­leiskite uždang¹, komedija baigta!', 'Šalin rankas nuo spaudos!', 'Šá galima išleisti á laisvê', O. Domjë satyriškai šaipësi iš valdžios vykdomos politikos. Antroje gyvenimo pusëje O. Domjë kûrë buitinio siužeto paveikslus, kuriuose perteikë vargingø mies­tieèiø gyvenim¹. Mirë dailininkas skurde, vi­siškai apakês ir visø už­mirštas.

1874 m. ávykusioje dailës parodoje savo pa­veikslus eksponavo Klodas Monë, Ogiustas Renuaras, Edgaras De­ga, Kamilis Pisaro ir kt. Meno kritikas, norëda­mas pajuokti spalving¹ K. Monë paveiksl¹ 'Áspûdis. Saulës patekë­jimas', dailinink¹ pava­dino impresionistu. Vë­liau šis terminas prigijo visiems dailininkams, kurie savo kûryboje stengësi perteikti aplinkos áspûdá (pranc. 'impression'). Dailininkai savo paveiksluose siekë perteikti betarpišk¹ áspûdá, kurá sukeldavo jiems matyti daiktai ir reiški­niai. Jie tapë saulës švies¹, blyksinèi¹ ant vandens, ant medžiø lapø, žmoniø figûrø. K. Monë, norëdamas perteikti natûralø gamtos grožá, paveikslus tapë gamtoje. Impresionistams didelê átak¹ padarë fotografijos atsiradimas ir spal­voti japonø medžio raižiniai. Prie im­presionistø prisijungë ir Eduaras Ma­në, kuris šokiravo to meto visuomenê tokiais savo paveikslais, kaip 'Pusry­èiai ant žolës' ir 'Olimpija'. Šiuose paveiksluose E. Manë išdráso pavaiz­duoti nuogas paryžietes. Daugumai vi­suomenës toks vaizdavimo bûdas buvo labai neáprastas.

XIX a. pab. naujai impresionistø tradicijas pratêsë nauja dailininkø kar­ta, kuri vadinama postimpresionistais. Ryškiausi šios meno krypties atstovai yra Polis Sezanas, Vinsentas van Go­gas, Polis Gogenas ir Anri de Tulûzas-Lotrekas. Šie dailininkai skverbësi á vi­dinius žmogaus išgyvenimus, stengësi glaustai ir aiškiai iuos perteikti. Visu keturiø dailininkø gyvenimo ir kûrybos kelias yra be galo savitas. Bûda mi gyvi nesusilaukë pripažinimo, gyveno skurdžiai ir visuomenës nesuprasti. V. van Gogui per vis¹ gyvenim¹ pavyko parduoti tik vien¹ savo paveiksl¹. P. Gogenas paskutines savo gyvenimo dienas praleido visø užmirštas Taièio, o vë­liau Markizø salose. Polio Sezano paveikslø niekas nepirko. Vieni meno vertin­tojai apie P. Sezano paveikslus sakë, kad 'tai šlykštyniø muziejus', kiti - kad tai 'ateities menas'. A. de Tulûzas-Lotrekas tapë kaviniø šokëjas, barø lanky­tojus, žymiø žmoniø portretus. Šiandien be šiø dailininkø kûrybos neásivaiz­duojama dailës istorija.

Muzika

Žymiausias XIX a. pr. kompozitorius buvo Liud­vikas van Bethovenas. Visus stulbino L. van Bet­hoveno, pianisto, talentas, taèiau silpstant klau­sai, jis darësi vis didesnis atsiskyrëlis. Sulaukês penkiasdešimties metø, L. van Bethovenas visiš­kai apkurto. Todël viešai jis nebekoncertavo ir dar labiau atsiribojo nuo visuomenës. Taèiau ne­žiûrint negalios L. van Bethovenas kûrë taip pat gausiai kaip ir anksèiau. Paskutiniøjø jo gyveni­mo metø kûriniai laikomi didžiausiais šedevrais. Ypaè garsios yra penktoji ir devintoji simfonijos. Pastarosios paskutini¹j¹ dalá užbaigia chorinë muzika, sukurta pagal F. Šilerio 'Odës džiaugs­mui' žodžius. 'Visi žmonës bus broliai' - tokia pagrindinë šio kûrinio mintis.

XIX a. pirmoje pusëje muzikoje išryškëjo ro­mantizmo kryptis. Muzikinio gyvenimo centras iš Vienos persikëlë á Paryžiø. Prancûzø romantinës muzikos atstovas Hektoras Berliozas sukûrë garsias simfonijas pagal Dž. Bairono poemas 'Manfred¹' ir 'Èaild Harold¹'. Vengrø atlikëjas ir kompozitorius Ferencas Listas, kaip ir daugelis romantikø, savo kûrinius taip pat kûrë pagal žymiø rašytojø veikalus. F. Listas buvo vienas iš Budapešto mu­zikos akademijos steigëjø bei pirmasis jos prezi­dentas. Paryžiuje gyveno ir dirbo lenkø kompozi­torius ir pianistas Friderikas Šopenas. Dauguma jo kûriniø sukurta fortepijonui, juose jauèiamas tëvynës ilgesys.

XIX a. antroje pusëje Džiuzepës Verdžio dëka vël suklestëjo italø opera. Dalis kompozitoriaus operø buvo susijê su politiniais ir istoriniais to meto ávykiais. 1869 m. buvo baigta kasti Sueco kanal¹, jo atidarymo proga Dž. Verdžiui buvo užsakyta parašyti oper¹. Kurdamas 'Aidos' oper¹ apie senovës Egipt¹ Dž. Verdis kon­sultavosi su žymiausiu Prancûzø egiptologu. Taèiau iki kanalo atidary­mo operos Dž. Verdis nespëjo pabaig­ti. Premjera buvo numatyta 1870 m., Kairo operos teatro atidarymo proga, taèiau laiku ávykti negalëjo dël Pran­cûzijos ir Prûsijos karo, nes operos dekoracijos liko vokieèiø armijos ap­suptame Paryžiuje. Italijos patriotø, kovojusiø dël savo krašto suvieniji­mo ir nepriklausomybës, mëgstamiau­sia daina buvo iš Dž. Verdžio operos 'Nabukas'. Maištinga operos daina 'Skrisk, svajone, sparnuotoji mano' italø buvo dainuojama kaip protestas prieš kitatauèiø valdym¹.

Populiariausia visø laikø opera ga­lima laikyti prancûzø kompozitoriaus Žoržo Bize 'Karmen'. Nors Ž. Bize sukûrë ir daugiau operø, taèiau labiau­siai já išgarsino 'Karmen'.

Kitas žymus XIX a. kompozitorius buvo Richardas Vagneris, pasaulinëje scenoje átvirtinês vokieèiø oper¹. Jis sukûrë garsøjá keturiø operø cikl¹ 'Nibelungo žiedas', kurio siužeto pa­grind¹ sudarë senovës vokieèiø epas.

R. Vagnerio kûryb¹ rëmë Bavarijos karalius Liudvikas II. Jis taip pat skyrë pinigø, kad Bairoito mieste bûtø pasta­tytas operos teatras R. Vagnerio operoms atlikti. Ir šiandien yra rengia­mi garsûs R. Vagnerio operø festivaliai.

XIX a. pab. romantizm¹ muzikoje keitë kitos meno srovës. Viena iš ryškes­niø meno sroviø, atsiradusi dailëje, o vëliau ir muzikoje, buvo impresionizmas. Žymiausias impresionistinës muzikos kûrëjas yra Klodas Debiusi. Jo muziko­je, kaip impresionistø dailininkø drobëse, buvo siekiama perteikti áspûdá, nuo­taik¹. Impresionistams buvo svetimas romantizmo tragizmas, heroizmas, jaus­mingumas. Jø kûrybos temos: nuotaikos akimirka, gamtos vaizdas, paros lai­kas, buities detalës.

Literatûra

XIX a. pr. literatûroje, kaip ir visame mene, ásigalëjo romantizmas. Šio judëji­mo atstovai kûryboje ypaè daug dëmesio skyrë emocijoms, intuicijai, fantazijai. Nepatenkinti esama realybe romantikai sa­vo žvilgsná kreipë á praeitá. Jie aukštino indivi­d¹, laisv¹ nuo sustabarëjusiø visuomenës nor­mø. Romantikø herojai vieniši, linkê aukotis, aplinkiniø nesuprasti. Daugelio romantikø kû­ryboje atsispindëjo tautø išsivadavimo iš prie­spaudos idëjos. Ypaè tai ryšku anglø poeto sero Džordžo Gordono Bairono kûryboje. Aktyvi Bairono visuomeninë pozicija išryškëjo jo kal­bose parlamente, kai jis buvo prieš mirties bausmës ávedim¹ mašinø laužytojams - ludi­tams. Gyvendamas Italijoje, Baironas pinigais ir ginklais rëmë slaptas draugijas, kovojusias dël šalies suvienijimo ir nepriklausomybës.

XIX a. pr. graikams pradëjus kov¹ prieš turkus dël nepriklausomybës, Baironas išvyko á Graikij¹ kovoti su turkais. Ten poetas susirgo ir mirë.

Vokietijoje XVIII a. pab.-XIX a. pr. kûrë Johanas Volfgangas Gëtë. Rašyto­jas priklausë 'Audros ir veržimosi' s¹jûdžiui, kurio nariai atmetë klasicistines kûrybos taisykles ir pasisakë už nevaržomos asmenybës kûrybos laisvê. S¹jû­džio atstovai idealizavo ryšá su gamta, daug dëmesio skyrë tautosakai. Gëtë, gyvendamas Veimare, užëmë aukštus valstybinius postus. 1792-1793 m. daly­vavo vokieèiø kunigaikšèiø koalicijos karo žygyje prieš Prancûzij¹. Pasaulinê šlovê J. V. Gëtei atnešë romanas 'Jaunojo Verterio kanèios'. Svarbiausias J. Gëtës kûrinys - eiliuota tragedija 'Faustas', kuri¹ su pertrûkiais rašë 60 metø.

Žymiausias prancûzø romantizmo atstovas buvo Viktoras Hugo. Jis aktyviai dalyvavo politiniame Prancûzijos gyvenime. Už kritiná veikal¹ prieš Napoleon¹ III buvo ištremtas iš Prancûzijos. Vëliau buvo išrinktas Nacionalinio susirinki­mo deputatu. Daugelyje V. Hugo romanø atsispindëjo istoriniai ávykiai. Roma­ne 'Devyniasdešimt tretieji' rašytojas pavaizdavo Prancûzij¹ revoliucijos me­tais. Rašytoj¹ ypaè išgarsino tokie romanai, kaip 'Paryžiaus katedra', 'Varg­dieniai', 'Žmogus, kuris juokiasi'.

Romantizmo kryptá XIX a. vid. pakeitë realizmas. Tikras savo epochos met­raštininkas buvo prancûzø realistinio romano autorius Honorë de Balzakas. Jis parašë 96 romanø serij¹, pavadint¹ 'Žmogiškoji komedija'. Rašytojas buvo nepaprastai darbštus. Per par¹jis dirbdavo po 14-16 valandø, daug kartø taisy­damas jau parašytus kûrinius. Taèiau sunkus darbas anksti palaužë rašytojo sveikat¹. Balzakas savo romanuose kritiškai pavaizdavo XIX a. pirmos pusës Prancûzijos visuomenê. Daugelyje rašytojo romanø aprašyta, kokias pasekmes žmogaus gyvenimui sukelia beatodairiškas turto ir garbës troškimas.

XIX a. Rusijos rašytojas Levas Tolstojus savo žymiausiame romane 'Karas ir taika' pavaizdavo 1812 m. didvyrišk¹ rusø tautos pasipriešinim¹ prancû­zams. Rašytojas aktyviai dalyvavo visuomeninëje veikloje, rašë publicistinius straipsnius, organizavo pagalb¹ badaujantiems valstieèiams. L. Tolstojus sukû re visuomenës pakeitimo program¹, kurios svar­biausias principas buvo nesipriešinti blogiui smurtu. Kitas žymus to meto rusø rašytojas buvo Fiodoras Dostojevskis. Savo protëvius rašytojas kildino iš Lietuvos. Už aktyvi¹ visuomeninê veik­l¹ F. Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme, bet prieš egzekucij¹ mirties bausmë buvo pakeista katorga. Žymiausiuose savo romanuose 'Nusikal­timas ir bausmë', 'Broliai Karamazovai' rašyto­jas bandë pažvelgti á tamsiausias žmogaus sielos gelmes.

XIX a. JAV kûrë žymus novelistas ir poetas Edgaras Alanas Po. Rašytojas išgarsëjo savo de­tektyvinio turinio novelëmis, kuriose paslapties atskleidimas buvo derinamas su išsamia aplinkos ir veikëjø psichologijos analize. Ypaè vaizdžiai XIX a. gyvenim¹ JAV savo apsakymuose pavaiz­davo O. Henris. Pagrindiniai trumpø apsakymø personažai yra fermeriai, kaubojai, klerkai, t.y. tie, kuriuos paprastai vadina 'mažaisiais žmonë­mis'. JAV rašytojo Džeko Londono gyvenimas buvo toks pat permainingas, gausus nuotykiø, kaip ir jo apsakymø ar romanø herojø. Dž. Lon­donas buvo jûreivis, aukso ieškotojas, bedarbis, žurnalistas. Jo kûriniø personažai dr¹sûs, nebi­jantys kovoti su atšiauria gamta, ištikimi drau­gystei. Dž. Londonas autobiografiniame romane 'Martinas Idenas' atskleidë tragišk¹ talentingo rašytojo likim¹.