Napoleono imperijos žlugimas

Ispanø pasipriešinimas prancûzams

Pasirašês Tilžës taikos sutartá, Napoleonas pradëjo ruoštis žygiui á Pirënø pusia­salá. Pagrindinis šio žygio tikslas buvo priversti Ispanij¹ ir Portugalij¹ laikytis kontinentinës blokados. 1807 m. pab. prancûzø kariuomenë lengvai užëmë Por­tugalijos sostinê Li­sabon¹. Kitø metø pradžioje Napoleo­nas pradëjo kar¹ su Ispanija. Kovo mën. maršalo J. Miurato daliniai už­ëmë Madrid¹. Ispa­nijoje buvo panai­kinta Burbonø val­džia, o naujuoju ša­lies karaliumi Na­poleonas paskelbë savo brolá Juozap¹. Atrodë, kad tikslas pasiektas ir Ispanija galutinai užkariau­ta. Taèiau netikëtai paèiam Napoleonui ir visai Europai, apsiginklavê anglø gin­klais, pasipriešino Ispanijos valstieèiai partizanai. Šalyje kilo partizaninis karas, vadinamas 'gerilja'. Ispanijoje prancûzai patyrë fanatišk¹ gyventojø neapykan­t¹. Napoleonas, niekindamas ispanø sukilëlius, vadino juos 'driskiais'. Sukili­mas Ispanijoje plëtësi ir 1808 m. vid. prancûzai valdë tik šiaurës Ispanij¹ iki Ebro upës. Tuo pat metu, sukilus portugalams, kuriems padëjo Anglijos kariuo­menë, prancûzai prarado Portugalij¹. 1808 m. pab. Napoleonas pradëjo nauj¹ Ispanijos puolim¹ ir gruodžio mën. prancûzai vël užëmë Madrid¹. Ypatingai at­kakliai prancûzams priešinosi Saragosos miestas, kurá jie buvo apsiautê net kelis mënesius. Maršalui Lanui užëmus Saragos¹, tris savaites mieste vyko baisios kautynës. 'Koks karas! Bûti priverstam žudyti tiek narsiø žmoniø arba tegu net beproèiø! Ši pergalë teikia vien sielvart¹!' - pasakë maršalas Lanas, kai žygiavo krauju paplûdusiomis miesto gatvëmis. Taèiau ir tai nepalaužë ispanø. Atrodë, kad kuo sukilusiems gyventojams blogiau sekasi, tuo ánirtingiau jie priešinasi. Nors galiausiai prancûzams ir pavyko nugalëti ispanus, taèiau Napoleonas buvo priverstas Ispanijoje laikyti 300 tûkst. geriausiø savo kariø. Atkaklus ispanø pa­sipriešinimas prancûzams suteikë vilèiø Napoleono užkariautoms šalims. 'Ga­liausiai Ispanijoje sutvisko saulës spindulëlis', - sakë vokieèiai, tikëdamiesi, kad pasipriešinimo kova prieš Napoleon¹ kils ir jø šalyse.

Karas su Austrija

Atsigavusi po 1805 m. sutriuškinimo, Austrija ëmësi rengtis naujam karui su Prancûzija. Napoleonas, prieš vykdamas á kar¹ su Austrija, pasakë: 'Per du më­nesius priversiu Austrij¹ sudëti ginklus ir tada, jeigu prireiks, vël keliausiu á Ispanij¹'. 1809 m. austrø kariuomenë, vadovaujama erchercogo Karolio, ási­veržë á Bavarij¹. Napoleonui pavyko atremti austrø puolim¹, taèiau jie grûmësi daug narsiau ir atkakliau negu mûšiuose prie Marengo ir Austerlico. Per kar¹ su Austrija Napoleonas paskelbë, kad Romos miest¹ ir visas popiežiaus valdas prijungia prie Prancûzijos. Popiežius buvo suimtas ir nugabentas á Prancûzij¹. Po mënesio nuo karo pradžios su Austrija prancûzai užëmë Vien¹. Taèiau Aust­rijos imperatorius neprarado vilties ir têsë kar¹ toliau. Lemiamas prancûzø ir austrø mûšis ávyko 1809 m. prie Vagramo kaimo. Austrai patyrë toká pat pralai­mëjim¹ kaip ir prie Austerlico. 1809 m. spalio mën. tarp Prancûzijos ir Austri­jos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal j¹ Austrija negalëjo turëti daugiau kaip 150 tûkst. vyrø kariuomenê, ji taip pat prarado išëjim¹ prie Adrijos jûros, turëjo sumokëti didelê kontribucij¹ ir. prisijungti prie kontinentinës blokados. Teritorija, Austrijos užgrobta per Tre&áajá Lenkijos-Lietuvos padalijim¹, buvo prijungta prie Varšuvos kunigaikštystës.

Pasirašius taik¹ su Austrija, Napoleono imperija pasiekë savo galybës viršû­nê. Napoleonas, siekdamas užtikrinti dinastijos paveldimum¹, 1810 m. vedë Austrijos imperatoriaus dukr¹ Marij¹ Liudvik¹. Hanzos pirkliai po šiø vestu­viø kalbëjo: 'Dabar galas karams, Europoje atstatyta pusiausvyra, prasideda laiminga era'. Vienintelë Anglija tebetêsë kar¹ su Prancûzija. Napoleonas nu­sprendë dar labiau sugriežtinti kontinentinê blokad¹ ir galø gale 'parklupdyti Anglij¹ ant keliø'. Taèiau tam trukdë neaiški Rusijos imperatoriaus politika. Rusija prastai laikësi kontinentinës blokados, pro pirštus žiurëjo á angliškø pre­kiø kontraband¹, padidino muitus prancûziškoms prekëms. Napoleonas, many­damas, kad tik jëga privers Rusij¹ laikytis kontinentinës blokados, ëmë rengtis karui su Rusija.

Žygis á Rusij¹

Daugelis politikø abejojo Napoleono karo sëkme Rusijoje. Taèiau Napoleonas buvo ásitikinês savo pergale ir abejojusiam generolui tarë: 'Dar treji metai ir aš - viso pasaulio viešpats'.

Karui su Rusija Napoleonas subûrë 612 tûkst. kariuomenê, kurios tik pusê sudarë prancûzai. Kita kariuomenës dalis buvo sudaryta iš Prancûzijos paverg­tø šaliø žmoniø. 1812 m. birželio 24 d. Prancûzijos kariuomenë persikëlë per Nemun¹ ir ásiveržë á Rusijos teritorij¹. Napoleonas lemiamame mûšyje siekë sutriuškinti rusø karines pajëgas ir užimti Maskv¹. Rusijos karinë vadovybë, vengdama tokio mûšio, kartu su kariuomene traukësi á Rusijos gilum¹. Trauk­damiesi rusai pakeliui naikino visk¹, kuo galëtø pasinaudoti prancûzø kariuo­menë. Vyriausiasis rusø kariuomenës vadas M. Kutuzovas manë, kad, prancû­zams nutolus nuo savo rezervø, maisto ir pašarø stygius, neáprastas klimatas pražudys Napoleon¹ Rusijoje. Caras Aleksandras I buvo nepatenkintas tokiais Rusijos armijos veiksmais ir reikalavo stoti á mûšá su prancûzaisa. Rugsëjo 7 d. prie Borodino kaimo ávyko mûšis, kuriame visiškos pergalës nepasiekë në vie­na pusë. M. Kutuzovas, norëdam s išgelbëti likusi¹ armij¹, nusprendë Maskv¹ atiduoti prancûzams be mûšio. Rugsëjo 14 d. prancûzai ážengë á ištuštëjusi¹ Rusijos sostinê. Netrukus Maskvoje prasidëjo gaisrai, kuriuos sukëlë besi­traukdami rusai. Napoleonas, žiûrëdamas pro Kremliaus langus á gaisrø nu­šviest¹ padangê, tarë: 'Koks baisus reginys! Tai jie patys padeginëja Koks ryžtas! Kokie žmonës! Tai - skitai!' Maskvoje Napoleonas ëmë suvokti artë­janèios pražûties grësmê ir Aleksandrui I pasiûlë palankiomis s¹lygomis pra dëti taikos derybas. Taèiau Rusijos caras á Napoleono kelis kartus siøstus pa­siûlymus neatsakë. Po mënesio prancûzø kariuomenë ëmë trauktis iš Maskvos. Napoleonas ketino trauktis karo nepaliestu keliu á Smolensk¹. Taèiau M. Ku-tuzovui užkirtus keli¹, prancûzai buvo priversti trauktis nuniokotu keliu. Besi­traukianèi¹ prancûzø kariuomenê nuolatos puldinëjo kazokai ir valstieèiø par­tizanai, kurie sekino prancûzø jëgas. Be to, prancûzus užklupo šalta, nelauktai anksti prasidëjusi žiema. Katastrofiškai prancûzams baigësi ir këlimasis per Berezinos upê. Gruodžio mën. Napoleono kariuomenës likuèiai persikëlë per Nemun¹. Napoleonas, perdavês kariuomenës vadovavim¹ maršalui J. Miuratui, nuskubëjo á Paryžiø.

Leipcigo mûšis. Napoleonas atsisako sosto

1812 m. gruodžio 18d. Napoleonas pasiekë Paryžiø. Grážês á Prancûzij¹, jis siekë sukurti nauj¹ kariuomenê ir jos pagalba susigr¹žinti pašlijusá viešpatavi­m¹ Europoje. 1813 m. pavasará buvo sudaryta dar viena antiprancûziška koali­cija, á kuri¹ áëjo Anglija, Rusija, Prûsija ir Švedija. Anglija nauj¹j¹ koalicij¹ rëmë nešykštëdama pinigø. Austrija prisijungë prie šios koalicijos tik tada, kai Napoleonas atmetë visus s¹jungininkø pasiûlymus sudaryti taik¹ ir atsisakyti užkariautø žemiø á rytus nuo Reino. Napoleonas nenorëjo daryti s¹junginin­kams jokiø nuolaidø, tikëdamasis juos áveikti viename dideliame mûšyje. Pa­grindinis Napoleono tikslas kovojant su nauj¹ja koalicija buvo viskas arba nie­ko. Sudarytos koalicijos karinës pajëgos pranoko prancûzø jëgas. S¹junginin­kai turëjo beveik 850 tûkst. kareiviø, o Napoleonas - 550 tûkst. Lemiamas Na­poleono ir s¹jungininkø susirëmimas ávyko 1813 m. spalio 16-19 d. prie Leip­cigo. Šis mûšis, dar vadinamas 'tautø mûšiu', buvo pats didžiausias per vis¹ Napoleono karø laikotarpá. Napoleono kariuomenë buvo nugalëta ir pasitraukë už Reino. Spalio 16-19 d. prancûzai neteko apie 65 tûkst., o s¹jungininkai -apie 60 tûkst. kariø. 1814 m. pr. s¹jungininkai ážengë á Prancûzij¹ ir kovo 31d. užëmë Paryžiø. Napoleonas atsisakë sosto savo sûnaus naudai. S¹jungininkø monarchai paskelbë, kad derybø su Napoleonu neves ir pripažins t¹ vyriausybê, kuri¹ išsirinks prancûzø tauta. Senatas netrukus priëmë nutarim¹, pagal kurá á Prancûzijos sost¹ buvo sugr¹žinta Burbonø dinastija. Naujuoju Prancûzijos val­dovu tapo Liudviko XVI brolis - Liudvikas XVIII.

Napoleonas iki gyvos galvos buvo ištremtas á nedidelê Elbos sal¹ prie Itali­jos krantø. Jis buvo paskirtas Elbos salos valdytoju ir pagal susitarim¹ su s¹jun­gininkais galëjo pasiimti su savimi á sal¹ vien¹ gvardijos batalion¹.

Klausimai ir užduotys

Kodël prancûzø kariuomenei taip sunkiai sekësi ásitvirtinti Ispanijoje?

Kokios buvo 1809 m. karo pasekmës Austrijai?

Kodël M. Kutuzovas Maskv¹ prancûzams atidavë be mûšio?

Kokios priežastys nulëmë prancûzø pralaimëjim¹ Rusijoje ?

Kaip pasikeitë Prancûzijos padëtis po Leipcigo mûšio ?