Napoleono imperijos žlugimas

Ispanų pasipriešinimas prancūzams

Pasirašźs Tilžės taikos sutartį, Napoleonas pradėjo ruoštis žygiui į Pirėnų pusia­salį. Pagrindinis šio žygio tikslas buvo priversti Ispanij¹ ir Portugalij¹ laikytis kontinentinės blokados. 1807 m. pab. prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Por­tugalijos sostinź Li­sabon¹. Kitų metų pradžioje Napoleo­nas pradėjo kar¹ su Ispanija. Kovo mėn. maršalo J. Miurato daliniai už­ėmė Madrid¹. Ispa­nijoje buvo panai­kinta Burbonų val­džia, o naujuoju ša­lies karaliumi Na­poleonas paskelbė savo brolį Juozap¹. Atrodė, kad tikslas pasiektas ir Ispanija galutinai užkariau­ta. Tačiau netikėtai pačiam Napoleonui ir visai Europai, apsiginklavź anglų gin­klais, pasipriešino Ispanijos valstiečiai partizanai. Šalyje kilo partizaninis karas, vadinamas 'gerilja'. Ispanijoje prancūzai patyrė fanatišk¹ gyventojų neapykan­t¹. Napoleonas, niekindamas ispanų sukilėlius, vadino juos 'driskiais'. Sukili­mas Ispanijoje plėtėsi ir 1808 m. vid. prancūzai valdė tik šiaurės Ispanij¹ iki Ebro upės. Tuo pat metu, sukilus portugalams, kuriems padėjo Anglijos kariuo­menė, prancūzai prarado Portugalij¹. 1808 m. pab. Napoleonas pradėjo nauj¹ Ispanijos puolim¹ ir gruodžio mėn. prancūzai vėl užėmė Madrid¹. Ypatingai at­kakliai prancūzams priešinosi Saragosos miestas, kurį jie buvo apsiautź net kelis mėnesius. Maršalui Lanui užėmus Saragos¹, tris savaites mieste vyko baisios kautynės. 'Koks karas! Būti priverstam žudyti tiek narsių žmonių arba tegu net bepročių! Ši pergalė teikia vien sielvart¹!' - pasakė maršalas Lanas, kai žygiavo krauju paplūdusiomis miesto gatvėmis. Tačiau ir tai nepalaužė ispanų. Atrodė, kad kuo sukilusiems gyventojams blogiau sekasi, tuo įnirtingiau jie priešinasi. Nors galiausiai prancūzams ir pavyko nugalėti ispanus, tačiau Napoleonas buvo priverstas Ispanijoje laikyti 300 tūkst. geriausių savo karių. Atkaklus ispanų pa­sipriešinimas prancūzams suteikė vilčių Napoleono užkariautoms šalims. 'Ga­liausiai Ispanijoje sutvisko saulės spindulėlis', - sakė vokiečiai, tikėdamiesi, kad pasipriešinimo kova prieš Napoleon¹ kils ir jų šalyse.

Karas su Austrija

Atsigavusi po 1805 m. sutriuškinimo, Austrija ėmėsi rengtis naujam karui su Prancūzija. Napoleonas, prieš vykdamas į kar¹ su Austrija, pasakė: 'Per du mė­nesius priversiu Austrij¹ sudėti ginklus ir tada, jeigu prireiks, vėl keliausiu į Ispanij¹'. 1809 m. austrų kariuomenė, vadovaujama erchercogo Karolio, įsi­veržė į Bavarij¹. Napoleonui pavyko atremti austrų puolim¹, tačiau jie grūmėsi daug narsiau ir atkakliau negu mūšiuose prie Marengo ir Austerlico. Per kar¹ su Austrija Napoleonas paskelbė, kad Romos miest¹ ir visas popiežiaus valdas prijungia prie Prancūzijos. Popiežius buvo suimtas ir nugabentas į Prancūzij¹. Po mėnesio nuo karo pradžios su Austrija prancūzai užėmė Vien¹. Tačiau Aust­rijos imperatorius neprarado vilties ir tźsė kar¹ toliau. Lemiamas prancūzų ir austrų mūšis įvyko 1809 m. prie Vagramo kaimo. Austrai patyrė tokį pat pralai­mėjim¹ kaip ir prie Austerlico. 1809 m. spalio mėn. tarp Prancūzijos ir Austri­jos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal j¹ Austrija negalėjo turėti daugiau kaip 150 tūkst. vyrų kariuomenź, ji taip pat prarado išėjim¹ prie Adrijos jūros, turėjo sumokėti didelź kontribucij¹ ir. prisijungti prie kontinentinės blokados. Teritorija, Austrijos užgrobta per Tre&įajį Lenkijos-Lietuvos padalijim¹, buvo prijungta prie Varšuvos kunigaikštystės.

Pasirašius taik¹ su Austrija, Napoleono imperija pasiekė savo galybės viršū­nź. Napoleonas, siekdamas užtikrinti dinastijos paveldimum¹, 1810 m. vedė Austrijos imperatoriaus dukr¹ Marij¹ Liudvik¹. Hanzos pirkliai po šių vestu­vių kalbėjo: 'Dabar galas karams, Europoje atstatyta pusiausvyra, prasideda laiminga era'. Vienintelė Anglija tebetźsė kar¹ su Prancūzija. Napoleonas nu­sprendė dar labiau sugriežtinti kontinentinź blokad¹ ir galų gale 'parklupdyti Anglij¹ ant kelių'. Tačiau tam trukdė neaiški Rusijos imperatoriaus politika. Rusija prastai laikėsi kontinentinės blokados, pro pirštus žiurėjo į angliškų pre­kių kontraband¹, padidino muitus prancūziškoms prekėms. Napoleonas, many­damas, kad tik jėga privers Rusij¹ laikytis kontinentinės blokados, ėmė rengtis karui su Rusija.

Žygis į Rusij¹

Daugelis politikų abejojo Napoleono karo sėkme Rusijoje. Tačiau Napoleonas buvo įsitikinźs savo pergale ir abejojusiam generolui tarė: 'Dar treji metai ir aš - viso pasaulio viešpats'.

Karui su Rusija Napoleonas subūrė 612 tūkst. kariuomenź, kurios tik pusź sudarė prancūzai. Kita kariuomenės dalis buvo sudaryta iš Prancūzijos paverg­tų šalių žmonių. 1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos kariuomenė persikėlė per Nemun¹ ir įsiveržė į Rusijos teritorij¹. Napoleonas lemiamame mūšyje siekė sutriuškinti rusų karines pajėgas ir užimti Maskv¹. Rusijos karinė vadovybė, vengdama tokio mūšio, kartu su kariuomene traukėsi į Rusijos gilum¹. Trauk­damiesi rusai pakeliui naikino visk¹, kuo galėtų pasinaudoti prancūzų kariuo­menė. Vyriausiasis rusų kariuomenės vadas M. Kutuzovas manė, kad, prancū­zams nutolus nuo savo rezervų, maisto ir pašarų stygius, neįprastas klimatas pražudys Napoleon¹ Rusijoje. Caras Aleksandras I buvo nepatenkintas tokiais Rusijos armijos veiksmais ir reikalavo stoti į mūšį su prancūzaisa. Rugsėjo 7 d. prie Borodino kaimo įvyko mūšis, kuriame visiškos pergalės nepasiekė nė vie­na pusė. M. Kutuzovas, norėdam s išgelbėti likusi¹ armij¹, nusprendė Maskv¹ atiduoti prancūzams be mūšio. Rugsėjo 14 d. prancūzai įžengė į ištuštėjusi¹ Rusijos sostinź. Netrukus Maskvoje prasidėjo gaisrai, kuriuos sukėlė besi­traukdami rusai. Napoleonas, žiūrėdamas pro Kremliaus langus į gaisrų nu­šviest¹ padangź, tarė: 'Koks baisus reginys! Tai jie patys padeginėja Koks ryžtas! Kokie žmonės! Tai - skitai!' Maskvoje Napoleonas ėmė suvokti artė­jančios pražūties grėsmź ir Aleksandrui I pasiūlė palankiomis s¹lygomis pra dėti taikos derybas. Tačiau Rusijos caras į Napoleono kelis kartus siųstus pa­siūlymus neatsakė. Po mėnesio prancūzų kariuomenė ėmė trauktis iš Maskvos. Napoleonas ketino trauktis karo nepaliestu keliu į Smolensk¹. Tačiau M. Ku-tuzovui užkirtus keli¹, prancūzai buvo priversti trauktis nuniokotu keliu. Besi­traukianči¹ prancūzų kariuomenź nuolatos puldinėjo kazokai ir valstiečių par­tizanai, kurie sekino prancūzų jėgas. Be to, prancūzus užklupo šalta, nelauktai anksti prasidėjusi žiema. Katastrofiškai prancūzams baigėsi ir kėlimasis per Berezinos upź. Gruodžio mėn. Napoleono kariuomenės likučiai persikėlė per Nemun¹. Napoleonas, perdavźs kariuomenės vadovavim¹ maršalui J. Miuratui, nuskubėjo į Paryžių.

Leipcigo mūšis. Napoleonas atsisako sosto

1812 m. gruodžio 18d. Napoleonas pasiekė Paryžių. Grįžźs į Prancūzij¹, jis siekė sukurti nauj¹ kariuomenź ir jos pagalba susigr¹žinti pašlijusį viešpatavi­m¹ Europoje. 1813 m. pavasarį buvo sudaryta dar viena antiprancūziška koali­cija, į kuri¹ įėjo Anglija, Rusija, Prūsija ir Švedija. Anglija nauj¹j¹ koalicij¹ rėmė nešykštėdama pinigų. Austrija prisijungė prie šios koalicijos tik tada, kai Napoleonas atmetė visus s¹jungininkų pasiūlymus sudaryti taik¹ ir atsisakyti užkariautų žemių į rytus nuo Reino. Napoleonas nenorėjo daryti s¹junginin­kams jokių nuolaidų, tikėdamasis juos įveikti viename dideliame mūšyje. Pa­grindinis Napoleono tikslas kovojant su nauj¹ja koalicija buvo viskas arba nie­ko. Sudarytos koalicijos karinės pajėgos pranoko prancūzų jėgas. S¹junginin­kai turėjo beveik 850 tūkst. kareivių, o Napoleonas - 550 tūkst. Lemiamas Na­poleono ir s¹jungininkų susirėmimas įvyko 1813 m. spalio 16-19 d. prie Leip­cigo. Šis mūšis, dar vadinamas 'tautų mūšiu', buvo pats didžiausias per vis¹ Napoleono karų laikotarpį. Napoleono kariuomenė buvo nugalėta ir pasitraukė už Reino. Spalio 16-19 d. prancūzai neteko apie 65 tūkst., o s¹jungininkai -apie 60 tūkst. karių. 1814 m. pr. s¹jungininkai įžengė į Prancūzij¹ ir kovo 31d. užėmė Paryžių. Napoleonas atsisakė sosto savo sūnaus naudai. S¹jungininkų monarchai paskelbė, kad derybų su Napoleonu neves ir pripažins t¹ vyriausybź, kuri¹ išsirinks prancūzų tauta. Senatas netrukus priėmė nutarim¹, pagal kurį į Prancūzijos sost¹ buvo sugr¹žinta Burbonų dinastija. Naujuoju Prancūzijos val­dovu tapo Liudviko XVI brolis - Liudvikas XVIII.

Napoleonas iki gyvos galvos buvo ištremtas į nedidelź Elbos sal¹ prie Itali­jos krantų. Jis buvo paskirtas Elbos salos valdytoju ir pagal susitarim¹ su s¹jun­gininkais galėjo pasiimti su savimi į sal¹ vien¹ gvardijos batalion¹.

Klausimai ir užduotys

Kodėl prancūzų kariuomenei taip sunkiai sekėsi įsitvirtinti Ispanijoje?

Kokios buvo 1809 m. karo pasekmės Austrijai?

Kodėl M. Kutuzovas Maskv¹ prancūzams atidavė be mūšio?

Kokios priežastys nulėmė prancūzų pralaimėjim¹ Rusijoje ?

Kaip pasikeitė Prancūzijos padėtis po Leipcigo mūšio ?