Napoleono karai

'Banginio ir liūto kova'

Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rink¹. An­glija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas 'banginio ir liūto kova'. Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenź sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikin­ti žemyne politinź Anglijos įtak¹. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos pra­sidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias val­das Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pa­valdžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenź Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulź kariuomenź. 'Man reikia trijų dienų ūkanoto oro - ir aš būsiu Londono, parlamento, Angli­jos banko viešpats', - pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė su­skubo organizuoti nauj¹ koalicij¹ prieš Prancūzij¹. J¹ sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė.

Prancūzijos karas su nauja koalicija

Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Anglij¹ ir pa­grindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. 'Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje', -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vien¹. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tźsti kar¹ su Prancūzija.

Per kar¹ su Austrija 1805 m. spalio 21d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, pran­cūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjim¹. Nuo šio mūšio Anglijos lai­vynas iki pat XX a. pr. tvirtai įsiviešpatavo jūrose.

Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mū­šis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. S¹jungininkų pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministr¹ pirminink¹ V. Pit¹, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleon¹ pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Venecij¹, Istrij¹, Dalmatij¹ ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontri­bucij¹.

Šventosios Romos imperijos panaikinimas

Pasirašźs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo po­zicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasar¹ įkūrė Reino s¹jung¹. Ši¹ s¹jung¹ sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi 'iš­sirinko' Napoleon¹ ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūzij¹ pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įjugta į Reino s¹jungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperato­rius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino s¹jungos įkūrimas Napoleono valdži¹ įteisino Vokietijos žemėse.

Prūsijos okupacija

Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis di­duomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti kar¹ Napoleonui. 1806 m. Frydri­chas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatum¹. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo į koalicij¹ prieš Prancūzij¹ ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavim¹ Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuo­menė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armij¹. Likusi Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancū­zams atiduodama vien¹ tvirtovź po kitos. Spalio pab. prancūzai užėmė Berlyn¹, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vy­lėsi sudaryti taikos sutartį su Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias s¹lygas.

Kontinentinė blokada

1806 m. lapkričio 21d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekret¹ dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: 'Britanijos saloms skel­biama blokada', antrajame paragrafe - 'Bet kokia prekyba ir bet kokie santy­kiai su Britanijos salomis yra draudžiami'. Šiuo dekretu Europos šalinis buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Anglij¹ sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turt¹. Už dekreto pažeidi­m¹, kontraband¹ angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos s¹jungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepa­tektų į žemyn¹. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir vi­soms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes į Anglij¹ ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rink¹, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu j¹ butų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tźsti kar¹ žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinź blokad¹.

Tilžės taika

Napoleono pergalės prieš Austrij¹ ir Prūsij¹ ypač baugino Rusij¹. Pirma, Pran­cūzijos sienos artėjo prie Rusijos. Antra, lenkų atstovai kvietė Napoleon¹ at­kurti Lenkijos valstybingum¹. Trečia, manyta, kad Napoleonas sieks Rusijos prisijungimo prie kontinentinės blokados. Šios priežastys paskatino Rusij¹ tźsti kar¹ prieš Prancūzij¹. Lapkričio mėn. Napoleono vadovaujama kariuomenė įžengė į lenkų žemes. Lenkai prancūzus pasitiko džiaugsmingai, nes tikėjosi,kad Napoleonas padės susi­gr¹žinti valstybingum¹.

Lemiami mūšiai su Rusi­jos kariuomene įvyko 1807 m. Rytprūsiuose. Rusijos ka­riuomenei patyrus didžiulių nuostolių, caras Aleksandras sutiko sudaryti paliaubas ir pradėti taikos derybas. Napo­leonas tźsti karo su Rusija taip pat negalėjo, nes tam rei­kėjo daug geriau pasiruošti.

1807 m. liepos 8 d. buvo pasirašyta Tilžės taikos su­tartis. Pagal j¹ buvo žymiai sumažinta Prūsijos teritorija, o iš jai priklausiusių žemių Lenkijoje buvo įkurta Varšuvos kunigaikštystė. Be to, Prūsija turėjo sumokėti didelź kontribucij¹ ir prisijungti prie kontinentinės blokados. Napoleonas ir Aleksandras pasirašė slapt¹ gynybos ir puolimo s¹jung¹. Rusija pripažino visus Napoleono užkaria­vimus ir prisijungė prie kontinentinės blokados.

Po Tilžės taikos sutarties Napoleonas pasiekė savo galybės viršūnź. Prūsija, turėdama tik maž¹ teritorij¹, bes¹lygiškai pakluso Napoleonui. Austrija ir Rusi­ja po pasirašytų taikos sutarčių taip pat buvo priverstos paklusti Prancūzijos diktatui. Tik vienintelė Anglija tebetźsė kov¹ prieš Prancūzij¹. Pajamos, kurias Prancūzija gaudavo plėšdama pavergtas šalis, padengė visas karo išlaidas. 'Ka­ras turi pats save maitinti', - sakydavo Napoleonas.

Klausimai ir užduotys

Kodėl Napoleonas pradėjo kar¹ su Anglija?

Kokie buvo svarbiausi 1805 m. karo įvykiai Europoje?

Koks buvo pagrindinis kontinentinės blokados tikslas?

Kodėl Napoleonas panaikino Šventosios Romos imperij¹?

Kaip pasikeitė Prancūzijos padėtis po Tilžės taikos ?