Nuo Bresto taikos iki Kompjeno paliaubų

JAV prezidento V. Vilsono taikos programa

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, JAV vyriausybė ne kart¹ mėgino tarpi­ninkauti ir paskatinti kariaujančias puses sudaryti taik¹. 1916 m. gruodžio mėn. JAV prezidentas kreipėsi į kariaujančias ir neutralias valstybes apsvarstyti gali­mas taikos s¹lygas. Vokietija atsiliepė į šį kvietim¹, tačiau vėliau pradėjo po­vandeninių laivų kar¹.

1918 m. sausio 8 d. JAV prezidentas V. Vilsonas Kongresui svarstyti pristatė nauj¹ taikos plan¹. Jį sudarė 14 punktų.

Antantės šalys pritarė V. Vilsono taikos programai. Vokietija, priešingai, delsė ir pareiškė sutinkanti su planu tik po nesėkmingo 1918 m. puolimo. Ta­čiau po karo sudarant taik¹, buvo įgyvendinti tik keli taikos programos punktai. Buvo atkurta Lenkijos nepriklausomybė, pritarta išsivadavusių Habsburgų im­perijos tautų nepriklausomybei ir įkurta Tautų S¹junga. Už šį taikos plan¹ 1920 m. V. Vilsonui buvo suteikta Nobelio taikos premija.

Bresto taika

1917 m. pab., po bolševikinio perversmo Rusijoje, Vokietija su Rusija stengėsi sudaryti separatinź taikos sutartį. Jau 1917 m. lapkričio 22 d. tarp Vokietijos ir bolševikinės Rusijos buvo pasirašyta paliaubų sutartis, o gruodžio mėn. Brest-Litovske prasidėjo taikos derybos. Jose Vokietija pareikalavo, kad Rusija atsi­sakytų Ukrainos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijų. Nesutikdamas su to­kiomis s¹lygomis, Rusijos delegacijos vadovas L. Trockis 1918 m. sausio 28 d. nutraukė derybas. Tada vokiečiai bei jų s¹jungininkai atnaujino puolim¹ ir už­ėmė nemažai naujų teritorijų. Bolševikai buvo priversti priimti vokiečių taikos s¹lygas..1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovske buvo pasirašyta Vokietijos ir bolše­vikinės Rusijos sutartis. Rusija turėjo pripažinti Ukrainos ir Suomijos nepri­klausomybź, atsisakyti pretenzijų į Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos teri­torijas. Armėnijos teritorija atiteko Turkijai.

Taip bolševikinė Rusija neteko 1,2 mln. km² teritorijos, kurioje gyveno 60 mln. žmonių. Ypač skaudus Rusijai buvo Ukrainos praradimas, nes ji aprūpin­davo Rusij¹ grūdais ir akmens anglimi.

Vokietijos karinis ir ekonominis išsekimas

Sudariusi Bresto taik¹ su Rusija, Vokietija kaupė paskutini¹sias jėgas sumušti prancūzų ir anglų kariuomenes, joms į pagalb¹ atskubėjo didesnės amerikiečių pajėgos. Vokietija pasisavino visus naujai užgrobtų Baltijos, Ukrainos kraštų išteklius, gyventojus apdėjo nepakeliamomis duoklėmis. Patrankoms ir sviedi­niams gaminti buvo sulydomi net bažnyčių varpai ir žalvariniai stogai. Rytų fronte kariavusios divizijos buvo permestos į Vakarus.

1918 m. kovo 21 d., po kelių valandų patrankų šaudymo į anglų ir prancūzų pozicijas, Vokietija, siekdama priversti s¹jungininkus pasiduoti, pradėjo nauj¹ puolim¹. Iš pradžių vokiečių puolimas 80 km ruože buvo sėkmingas, s¹jungi­ninkai traukėsi. Tačiau po keliasdešimties nužygiuotų kilometrų, puolimas bu­vo nutrauktas. Vokiečių kariuomenei trūko kareivių, nebuvo arklių, kurie galė­tų traukti patrankas. Nebuvo galima pakeisti fronte besikaunančių kareivių, nes trūko rezervų, stigo maisto, amunicijos. 1918 m. liepos mėn. s¹jungininkų ka­riuomenė, panaudodama tankus, aviacij¹, perėjo į kontrpuolim¹ ir nustūmė vo­kiečius atgal. Anglus ir prancūzus labai parėmė JAV kariuomenė, kurios karių skaičius 1918 m. Prancūzijos fronte buvo per 800 tūkst. Šios jungtinės pajėgos pradėjo triuškinti vokiečių kariuomenź.

Kompjeno paliaubos

Prancūzams, anglams ir amerikiečiams perėjus į kontrpuolim¹, vokiečių ka­riuomenė 1918 m. rudenį ėmė trauktis. Rugsėjo 29 d. vokiečių kariuomenės vadas P. Hindenburgas pripažino, kad Vokietija kar¹ pralaimėjo ir kreipėsi į Vyriausybź, kad pradėtų su s¹jungininkais derėtis dėl paliaubų. Vokiečių de­legacijai derybose vado­vavo Centro partijos lyde­ris Matijas Ercbergeris, o s¹jungininkų maršalas Ferdinandas Fošas. Bai­mindamasis, kad vokie­čiai, pasinaudojź atokvė­piu, gali atnaujinti puolim¹ maršalas Fošas atsisakė derėtis

ir lapkričio 8 d. vokiečiams įteikė ultimatyvias s¹lygas. Buvo rei­kalaujama tuoj pat išvesti vokiečių kariuomenź iš užimtų teritorijų, visų pirma iš Elzaso bei Lotaringijos. Dešiniajame Reino krante pareikalauta sukurti demi­litarizuot¹ saugumo zon¹. S¹jungininkai taip pat pareikalavo, kad vokiečiai jiems atiduotų visus povandeninius laivus, didži¹j¹ dalį jūrų laivyno, transporto ir karo priemonių. Brest-Litovsko taika paskelbta negaliojančia.

Vokiečių delegacijai neliko nieko kito kaip priimti iškeltas s¹lygas, nes pra­sidėjus revoliucijai, priešintis ir kariauti Vokietija nebegalėjo. 1918 m. lapkri­čio lld. maršalo F. Fošo vagone-salone, Kompjeno miške, paliaubos buvo pa­sirašytos. Jau prieš tai paliaubas buvo pasirašź Vokietijos s¹jungininkai: Aust­rija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija.

Revoliucija Vokietijoje

Nepasisekus pasiekti pergalės Vakarų fronte, ir Vokietijoje, ir Austrijoj e-Veng­rijoje prasidėjo bruzdėjimai. Habsburgų monarchijos tautos reikalavo nepri­klausomybės. Matydamos, kad imperija gali sugriūti, 1918 m. spalio mėn. im­peratorius Karlas I paskelbė deklaracij¹, kuria suteikė plačias autonomines tei­ses Austrijos tautoms. Tačiau buvo per vėlu. 1918 m. spalio 28 d. Prahoje buvo paskelbta Čekoslovakijos Respublikos Nepriklausomybės deklaracija. Nuo Austrijos atsiskyrė Vengrija, lapkričio l d. paskelbusi savo nepriklausomybź. Austrijai nieko kito neliko, kaip lapkričio 3 d. pasirašyti paliaubas su Antantės šalimis ir pripažinti imperijos žlugim¹. Lapkričio 12 d. buvo paskelbta apie Austri­jos Respublikos sukūrim¹ ir monarchijos nuvertim¹.

Panašūs įvykiai klostėsi Vokietijoje. 1918 m. spalio pab. vokiečių karinio jūrų laivyno vadovybė kariniams laivams įsakė plaukti į atvir¹ jūr¹ ir atakuoti anglų laivus. Šiam įsakymui pasipriešino jūreiviai, laivuose kilo maiš­tai. Greitai jie persimetė ir į sausumos kariuomenės dali­nius. Sukilź kareiviai, jūrei­viai ir darbininkai 1918 m. lapkričio 3 d. užėmė Kylio miest¹. Tokie pat sukili­mai apėmė ir kitus miestus. Lapkričio 7 d. sukilėlių rankose atsidūrė Miunche­nas, o Bavarija buvo paskelbta respublika. Lapkričio 9 d. prasidėjo masinės de­monstracijos Vokietijos imperijos sostinėje Berlyne. Vilhelmas II buvo privers­tas atsisakyti sosto ir emigruoti iš šalies. Šalį pradėjo valdyti revoliucijai vado­vavusios Socialdemokratų partijos lyderis Frydrichas Ebertas.

JAV prezidento Vudro Vilsono 1918 m. sausio 8 d. JAV Kongrese paskelbta Taikos programa

Atsisakyti slaptosios diplomatijos. Tarptautiniai susitarimai ir sutartys turi būti visiems žinomi.

Laisvai leidžiama plaukioti jūromis ir vandenynais.

Sumažinti muitinių barjerus.

Mažinti ginklavim¹si.

Teisingai išsprźsti kolonijų problemas.

Rusija: išvedus užsienio kariuomenź, rusų tauta pati laisvai apsisprźs.

Visiškai atkurti Belgijos nepriklausomybź.

Elzas¹-Lotaringij¹ reikia sugr¹žinti Prancūzijai.

Italijos sienas nustatyti nacionaliniu principu.

Austrijos-Vengrijos tautoms suteikti autonomij¹.

Išsprźsti Balkanų problemas: Rumunija, Serbija ir Juodkalnija turi būti nepriklausomos.

Osmanų imperijoje turkų ir neturkų gyvenamos sritys turi gauti nepriklausomybź.

Lenkija sudarys nepriklausom¹, lenkiškai kalbančius gyventojus jungianči¹ valstybź.

Sukurti Tautų S¹jung¹.

Vokietijos kapituliacija

(Iš paliaubų sutarties, sudarytos Kompjeno miške, 1818 m. lapkričio 18 d.)

str. Per 6 valandas po paliaubų pasirašy­mo nutraukti karo veiksmus sausumoje ir ore.

str. Nedelsiant atitraukti kariuomenź iš užimtų šalių: Belgijos, Prancūzijos, Liuksem­burgo, taip pat Elzaso ir Lotaringijos, - kad tai būtų įvykdyta per 15 dienų <>.

str. Vokiečių armija turi atiduoti šį karinį turt¹: 5 tūkst. patrankų, 25 tūkst. kulkosvai­džių, 3 tūkst. minosvaidžių ir 1 700 aeropla­nų bei visus naktinio bombardavimo aero­planus.

str. Vokiečių armija turi evakuoti vietoves kairiajame Reino krante. Vietoves kairiajame Rei­no krante valdys vietiniai valdžios organai, bet juos kontroliuos s¹jungininkų ir Jungtinių Vals­tijų okupacinė kariuomenė <>.

7 str. Draudžiama gadinti susisiekimo bei ryšių priemones ir vandens kelius. Perleisti s¹jungi­ninkams 5 tūkst. garvežių, 150 tūkst. vagonų ir 5 tūkst. sunkvežimių <>. 12 str. <> Visa Vokietijos kariuomenė, kuri dabar yra teritorijose, iki karo priklausiusiose Rusijai, taip pat turi grįžti į Vokietijos teritorij¹, <> kai tik s¹jungininkai, atsižvelgź į šių terito­rijų vidaus padėtį, pripažins, kad tam atėjo laikas <>.

str. Atiduoti s¹jungininkams ir Jungtinėms Valstijoms visus turimus povandeninius laivus (įtraukiant povandeninius kreiserius ir minų transporterius su ginkluote ir įrenginiais uostuose, kuriuos yra nurodź s¹jungininkai ir Jungtinės Valstijos <>.

str. Antvandeniai Vokietijos karo laivai <> bus tučtuojau nuginkluoti, paskui internuoti.