Nuo konstitucinės monarchijos iki respublikos

Vareno krizė

Po Steigiamojo susirinkimo reformų politinė padėtis Paryžiuje ir visoje šalyje trumpam aprimo. Tačiau 1791 m. birželį visus sujaudino žinia apie Liudviko XVI ir jo šeimos mėginim¹ pabėgti iš Prancūzijos. Vildamasis susigr¹žinti ne­ribot¹ valdži¹, karalius tikėjosi pasiekti Belgij¹, tuomet valdom¹ Austrijos, ir su emigrantų kariuomene bei austrų pagalba išvaikyti Steigiam¹jį susirinkim¹. Bet Vareno miestelyje karalių netikėtai atpažino pašto stoties viršininkas ir Liudvikas XVI buvo sugr¹žintas į Paryžių. Steigiamasis susirinkimas perėmė karaliaus įgaliojimus ir turėjo nusprźsti dėl tolesnio Liudviko XVI likimo. Prancūzijoje išaugo nepasitikėjimas monarchija. Pirm¹ kart¹ nuo revoliucijos pradžios šalyje kilo respublikoniškas judėjimas.

Dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų galvojo apie revoliucijos pabaig¹ Deputatas A. Barnavas, kalbėdamas susirinkime, teigė: 'Revoliucij¹ jau dabar reikia baigti, ji priėjo rib¹'. 1791 m. liep¹ Paryžiuje Nacionalinė gvardija Mar­so lauke apšaudė beginklź sankiulotų mini¹, susirinkusi¹ priimti respublikoniš­kos peticijos ir reikalaujanči¹ respublikoniškojo valdymo. Šie įvykiai bylojo apie trečiojo luomo susiskaldym¹ ir interesų skirtumus. Nuosaikieji trečiojo luomo atstovai norėjo revoliucij¹ baigti įtvirtinus konstitucinź monarchij¹.

1791 m. konstitucija

1791 m. rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė konstitucij¹, kuri¹ pa­tvirtino karalius. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžia­majam susirinkimui, vykdomoji - monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Be kita ko, karaliui buvo palikta veto teisė, kuria remdamasis jis laikinai galėjo atmesti net Įstatymų leidžiamojo susirinkimo priimtus įstatymus. Pagal konsti­tucij¹ visi vyrai buvo suskirstyti į aktyvius piliečius, turinčius teisź balsuoti, ir pasyvius, šios teisės neturinčius. Tik aktyvieji piliečiai vyrai, sulaukź 25 m. amžiaus ir mokantys ne mažesnį kaip 1,5-3 livrų mokestį, galėjo dalyvauti rin­kimuose. 1791 m. konstitucija Prancūzijoje įtvirtino konstitucinź monarchij¹.

Įstatymų leidžiamasis susirinkimas darb¹ pradėjo 1791 m. spalio mėn. Dau­guma vietų susirinkime priklausė turtingosios buržuazijos atstovams - feljanams. Kit¹, mažesnź, susirinkimo pusź sudarė jakobinai, kurių dalis buvo pava­dinta žirondistais, nes jie buvo išrinkti Žirondos departamente. Pastarieji, kaip ir jakobinai, pasisakė už konstitucinź monarchij¹.

Karo pradžia

Liudvikas XVI, dalis dvasininkijos ir bajorijos nenorėjo susitaikyti su esama padėtimi. Po Vareno krizės padidėjo emigracija, emigrantai susitelkė Koblenco mieste. Jie tikėjosi Europos monarchų pagalbos. Liudvikas XVI bei jo šalinin­kai troško karo, manydami, jog Prancūzijai pralaimėjus žlugs ir revoliucija. Žirondistai taip pat siekė, kad Prancūzija pradėtų kar¹, mat jie tikėjosi, jog karas galutinai įtvirtins revoliucijos pasiekimus ir revoliucija persimes į kitas Euro­pos šalis. Turtingosios buržuazijos nuomonė dėl karo skyrėsi: dalis stengėsi jo išvengti, bijodama, kad karas gali susilpninti konstitucinź monarchij¹, kiti per kar¹ tikėjosi šalyje sustiprinti savo įtak¹.

Karo šalininkai pasiekė savo, ir 1792 m. balandį Prancūzija paskelbė kar¹ Austrijai. Tuo metu niekas net neįsivaizdavo, kad karas užsitźs iki 1815 m. Ka­ro pradžia Prancūzijai klostėsi nesėkmingai. Senoji kariuomenė buvo dezorga­nizuota, kareiviai nepasitikėjo karininkais, o savanoriai buvo prastai ginkluoti ir neapmokyti. Netrukus į kar¹ su Prancūzija įstojo ir Prūsija. Liepos mėnesį susirinkimas priėmė dekret¹, kuris skelbė: 'Tėvynė pavojuje!' Paryžiuje buvo imtasi skubiai formuoti savanorių būrius. Tomis dienomis pirm¹ kart¹ nuskam­bėjo 'Marselietė' - patriotinė revoliucijos daina.

Monarchijos nuvertimas

Vykstant karui, Paryžiuje pasklido gandai, kad Marija Antuanetė išdavė aust­rams karinius Prancūzijos planus. Jakobinų veikėjai - M. Robespjeras, Ž. Dantonas, Ž. Maratas - siūlė nušalinti Liudvik¹ XVI nuo valdžios ir visuotiniu bal­savimu išrinkti Nacionalinį konvent¹. Pasipiktinim¹ Paryžiuje sukėlė ir Prūsi­jos armijos vado hercogo fon Braunšveigiečio manifestas, kuriame buvo rašo­ma: už 'mažiausi¹ pasikėsinim¹ į karaliaus šeimos saugum¹' Paryžiaus mieste 'prasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas'. Sankiulotai, vadovau­jami Paryžiaus komunos, 1792 m. rugpjūčio 10d. puolė Tiuilri rūmus. Po įnir­tingo susirėmimo Tiuilri rūmai buvo užimti. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas nušalino Liudvik¹ XVI nuo sosto, ir karalius su šeima buvo uždarytas Tamplio pilyje. Prancūzijoje nustojo egzistavusi konstitucinė monarchija.

Svarbiausias tuo momentu Įstatymų leidžiamojo susirinkimo uždavinys bu­vo sustabdyti jungtinės Austrijos ir Prūsijos kariuomenės puolim¹. Ž. Dantonas, kalbėdamas susirinkime, pareiškė: 'Varpas gaudžia, bet tai ne nerimo sig­nalas, tai šaukimas į kov¹ su tėvynės prie­šais. Jiems nugalėti mums reikalinga dr¹sa, tik dr¹sa ir dar kart¹ dr¹sa'. Rugsė­jo mėn. pasklidus kalboms, jog sankiulotams išėjus kovoti su Prūsijos kariuo­mene uždaryti kalėji­muose revoliucijos priešai gali sukelti maišt¹, Paryžiuje žudynės. Kalėjimuose buvo nužudyta apie tūkstantį bajorų, dvasininkų ir kri­minalinių nusikaltėlių. Dėl šių sankiulotų veiksmų Europoje susilpnėjo simpa­tijos prancūzų revoliucijai.

Rugsėjo 20 d. prie Valmi miestelio prancūzų kariuomenei pavyko sustabdyti Prūsijos kariuomenź. Amžininkai šį įvykį pavadino 'stebuklu prie Valmi'.

Konvento atidarymas ir respublikos paskelbimas

Po Liudviko XVI nušalinimo nuo valdžios Įstatymų leidžiam¹jį susirinkim¹ pa­keitė konventas. Pirm¹ kart¹ rinkimuose dalyvavo visi vyrai, sulaukź 21 metų. Panaikinus turto cenz¹, į konvent¹ nepateko nei monarchijos, nei konstitucinės monarchijos šalininkai. Visi išrinkti 749 konvento deputatai buvo skirstomi į tris grupes. Dešinįjį konvento sparn¹ sudarė žirondistai, kairįjį-jakobinai, ku­rie sėdėjo viršutiniuose suoluose ir todėl dar buvo vadinami 'kalnu'. Konvento centr¹ sudarė apie 500 deputatų, nepriklausiusių jokiai politinei grupuotei. Si konvento dalis buvo vadinama 'pelke', nes remdavo t¹ konvento pusź, kuri būdavo stipresnė.

Rugsėjo 22 d. konventas Prancūzij¹ paskelbė respublika Svarbiausi darbai, kuriuos turėjo atlikti konventas, buvo parengti nauj¹ Prancūzijos konstitucij¹ ir tźsti kar¹ su respublikos priešais. Pirmaisiais konvento veikimo mėnesiais di­džiausi¹ įtak¹ šalyje turėjo žirondistai, kuriuos ryžtingai rėmė 'pelkės' deputa­tai. Žirondistai toliau tźsė kar¹, jie skelbė, kad karas neša laisvź ne tik Prancū­zijai, bet ir kitoms Europos tautoms

Tačiau šalies politinė vidaus padėtis liko įtempta. Politiniai pasikeitimai Prancūzijoje nepagerino žmonių gyvenimo. Salyje nuolatos trūko grūdų, kilda­vo riaušės dėl duonos.

Liudviko XVI teismas ir nužudymas

1792 m. pab. konvente buvo iškeltas klausimas apie karaliaus likim¹. Liudvik¹ XVI sukompromitavo lapkričio mėn. Tiuilri rūmuose rasti slapti dokumentai,

kurie neabejotinai liudi­jo karaliaus ryšį su emigrantais ir užsienio šalių valdovais. Gruo­džio mėn. konvente pra­sidėjo karaliaus teis­mas. Liudvikas XVI vi­sus konvento deputatų kaltinimus atmetė ir sa­vo kaltės nepripažino. Konvento deputatai, iš­klausź karaliaus, Liud­viko XVI likim¹ pasiūlė sprźsti balsuojant. Su­skaičiavus deputatų balsus, konvento pirmininkas P. Vernjo tarė: 'Konvento vardu skelbiu, kad Liud­vikui XVI jis skiria mirties bausmź'. 1793 m. sausio 21 d. Revoliucijos aikštėje Liudvikas XVI buvo giljotinuotas.

Jakobinų ir žirondistų kova

Po Liudviko XVI giljotinavimo daugelis Europos valstybių nutraukė santykius su Prancūzija. Netrukus buvo pradėta formuoti galinga antiprancūziška koalici­ja. 1793 m. pr. Prancūzija kariavo ne tik su Austrija ir Prūsija, bet ir su Anglija, Olandija, Ispanija, Portugalija, vokiečių ir italų valstybėmis. Ypatingai grės­minga šioje koalicijoje buvo Anglija - didžiausia Prancūzijos varžovė preky­bos srityje ir dėl kolonijų. Kovo mėn. smarkiai pablogėjo Prancūzijos karinė padėtis. Austrai Belgijoje sumušė Prancūzijos kariuomenź, o populiarusis ge­nerolas Diumurjė perėjo į priešų pusź. Prancūzija prarado vis¹ užimt¹ teritori­j¹, o s¹jungininkų kariuomenė priartėjo prie jos sienų. Be to, anglų kariniai laivai blokavo Prancūzijos pakrantes ir rėmė kontrrevoliucinius maištus, kilu­sius vakariniuose ir pietiniuose šalies departamentuose.

Bloga padėtis buvo ir Prancūzijos miestuose. Nuolatos trūko maisto, augo duonos ir kitų produktų kainos. Paryžiuje sankiulotai būtiniausioms prekėms reikalavo nustatyti pastovias kainas. Šias problemas turėjo sprźsti konventas, kuriame išsiskyrė žirondistų ir jakobinų pozicijos. Šios dvi politinės grupuotės atstovavo skirtingiems visuomenės sluoksniams. Žirondistus rėmė provincijos miestų buržuazija ir inteligentija. Jakobinai atstovavo vidutinei Paryžiaus ir provincijos miestų buržuazijai bei sankiulotams, kurie ir tapo pagrindiniais ja­kobinų s¹jungininkais. Žirondistų ir jakobinų konfliktai konvente trukdė ryž­tingai sprźsti šalies vidaus ir užsienio problemas. Jakobinai kaltino Žirondistus dėl susidariusios sunkios Prancūzijos būklės, jie taip pat palaikė sankiulotų rei­kalavim¹ dėl pastovių kainų. Vertindami Paryžiaus sankiulotų nuotaikas, 'pel­kės' deputatai ėmė labiau palaikyti jakobinus. Žirondistų padėtį komplikavo ir tai, kad Paryžiuje jie beveik neturėjo šalininkų. Paryžiaus komuna reikalavo pašalinti Žirondistus iš konvento, o gegužės mėn. Paryžiuje buvo atvirai pradė­tas rengti sukilimas prieš Žirondistus.

Klausimai ir užduotys

Kodėl dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų norėjo užbaigti revoliucij¹?

Kodėl Liudvikas XVI, žirondistai ir dalis stambiosios buržuazijos siekė pradėti kar¹ su užsienio valstybėmis?

Kodėl po paskelbimo respublika Prancūzijos vidaus padėtis liko įtempta?

Koki¹ reakcij¹ Europoje sukėlė Liudviko XVI giljotinavimas?

Palyginkite įstatymų leidžiamojo susirinkimo ir konvento deputatų sudėtį.

Kodėl 'pelkės ' deputatai konvente perėjo į jakobinų pusź?