Pirmojo pasaulinio karo pradžia

Karo priežastys

1914 m. rugpjūčio l d. Europoje įsiliepsnojo karinis konfliktas. Vėliau dėl pla­taus karinių veiksmų masto ir didelio kariaujančių valstybių skaičiaus jis buvo pavadintas Pirmuoju pasauliniu karu. Jame buvo panaudoti moderniausi gin­klai, visos kariaujančios šalys turėjo neregėtai daug aukų. Planuotas žaibiškas karas užtruko kelerius metus ir labai nualino Sen¹jį žemyn¹. Karas paaštrino krizes kariaujančiose šalyse, todėl jam baigiantis žlugo iki tol Europoje domi­navusios Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos.

Vienos kongrese įtvirtinta pusiausvyra tarp valstybių antroje XIX a. pusėje buvo pažeista. Susivienijo ir sustiprėjo Vokietija ir Italija, ieškojusios 'savo vietos po saule'. Patyrusi pralaimėjim¹ 1870 m. Prancūzija greitai atgavo jėgas ir siekė revanšo.

Rytuose dominavo Rusijos imperija. Nukariavusi Vidurinź Azij¹, Sibir¹, ji veržėsi į Kinij¹, siekė užgrobti kitas Azijos valstybes. Iškėlusi panslavizmo idėjas, Rusija siekė įsivyrauti Rytų ir Vidurio Europoje. Sutriuškinusi Turkij¹, Rusija puoselėjo planus užimti net Konstantinopolį ir kontroliuoti Juodosios jū­ros s¹siaurius. Tačiau šie Rusijos interesai kirtosi su Austrijos-Vengrijos, norė­jusios įsivyrauti Balkanuose, siekiais.

Ilgus amžius didžiausia jūrų valstybe buvusi Anglija ėmė prarasti savo po­zicijas. Pradėjusi sparčiai statyti jūrų laivyn¹, Vokietija siekė ne tik pasivyti Anglij¹, bet ir j¹ pralenkti. Ji aktyviai grobė kolonijas, ekonomiškai įsitvirti­no Artimuosiuose Rytuose. Tai kėlė Anglijos, o taip pat ir Prancūzijos ne­pasitikėjim¹.

Toks tarpvalstybinių interesų susi­kirtimas nuolatos didino įtamp¹ Euro­poje. Kiekviena valstybė ginklavosi, rengėsi karui. Nemaža dalis politikų, stambių pramonininkų ragino kariauti, teigdami, jog tai esanti vienintelė prie­monė užtikrinti valstybių saugum¹, ekonominź plėtr¹. Kita vertus, buvo ir pastangų sumažinti karo grėsmź. 1899 m. ir 1907 m. Hagoje buvo sušaukti du kongresai, kurių tikslas buvo išsprźsti nesutarimus ir apriboti ginklavimosi varžybas. Tačiau didesnių rezultatų šios pastangos nedavė. Priešingai, tiek Europoje, tiek kituose žemynuose kilo nemažai incidentų ir susidūrimų, kurie pra­našavo būsim¹ kar¹. Vienas svarbiausių konfliktų buvo 1912-1913 m. vykź Balkanų karai. Rusija rėmė ir ragino Balkanų valstybes susivienyti ir kovoti prieš Turkij¹. Bet Turkijai pralaimėjus, nesutarimus tarp pačių pietų slavų vals­tybių sukurstė Austrija-Vengrija bei Italija.

Svarbi Pirmojo pasaulinio karo priežastis buvo ir Europos tautų nacionaliz­mas. Buvo skelbiamas vienų tautų pranašumas prieš kitas, teigiama, kad karas yra žmonijos pažangos variklis, jis yra neišvengiamas kaip stichinė nelaimė. Tokia propaganda buvo veiksminga, ir didesnė dalis europiečių pritarė karui.

Nužudymas Sarajeve

1914 m. birželio 28 d. pavakarź visose Europos laikraščių redakcijose tvyrojo nerami atmosfera: buvo spausdinami specialieji leidiniai apie Austrijos-Vengri­jos imperijoje, Bosnijos provincijos sostinėje Sarajeve, nužudyt¹ sosto įpėdinį. Teroro aktai ir pasikėsinimai į valstybės vadovus, ir ne tik juos, tuo metu nebu­vo reti. Tačiau ši žmogžudystė (bosnis studentas Principas nušovė princ¹ Ferdi­nand¹ ir jo žmon¹) visose Europos sostinėse buvo įvertinta kaip pasi­kėsinimas į Austrijos-Vengrijos imperij¹. Teroristiniu aktu, vado­vaujant serbų slaptajai policijai, buvo norima parodyti pasauliui, kad Austrijos-Vengrijos valdymas pietų slavų žemėse yra neteisėtas.

Po Sarajevo įvykių austrai ėmė reikalauti, kad jų vyriausybė imtų­si pačių ryžtingiausių priemonių. Vyriausybė taip pat manė, kad momentas yra patogus, kitos Eu­ropos valstybės, paveiktos teroris­tinio akto, nestos prieš Austrija-Vengrij¹. Viena pagaliau nuspren­dė pamokyti Serbij¹.

Austrijos-Vengrijos vyriausybė pasitikėjo Vokietijos galybe ir ma­nė, kad slavų užtarėj¹ - Rusijos imperij¹ -- pavyks gana lengvai izoliuoti, jei j¹ diplomatiškai pa­spaus Berlynas.

Vokietijos imperijos vadovybė suprato, kad Austrijos-Vengrijos ir Serbijos konfliktas gali sukelti didelį kar¹, todėl iš pradžių norėjo sulaikyti Habsburgus nuo planuojamų veiksmų. Tačiau praėjus kelioms die­noms po Sarajevo pasikėsinimo Berlyne, nuotaikos pasikeitė, o imperatorius Vilhelmas II pareiškė: 'Dabar arba niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko, greitai'. Vokietijos vadovybė matė, kad jos sukurtas valstybių blokas silps­ta, o 1892-1907 m. sukurta Antantė - Prancūzijos, Anglijos, Rusijos karinis ir politinis blokas - vis stiprėja. Ypač grėsminga darėsi Rusija. Vokietijoje buvo manoma, kad iki 1916-1917 m. galutinai pasiruošusi ji pradės karo veiksmus. Rusija ginklavosi ir plėtė vakarinių gubernijų geležinkelių tinkl¹, todėl Vokieti­ja bijojo, kad Šlyfeno planas sutriuškinti prieš¹ pavieniui greitai gali būti nebe­reikalingas. Vokietijos diplomatai manė, kad kilus konfliktui bus galima tikėtis Anglijos neutralumo. Todėl Vokietijos vyriausybė nusprendė paremti Austrija-Vengrij¹, kai ši išprovokuos konflikt¹.

Liepos krizė

Rusijos vyriausybė įspėjo Serbij¹ nesiimti jokių veiksmų, kurie toliau provo­kuotų Austrija-Vengrij¹. Antra vertus, caro vyriausybė buvo pasiryžusi tuoj pat stoti ginti Serbijos, jei ši būtų užpulta. Jau liepos vid. Rusijoje buvo atlikta dalinė mobilizacija, tuo norėta pagrasinti Austrijai-Vengrijai.

Prancūzija 1914 m. į karinį konflikt¹ įsivelti nenorėjo, nes pertvarkė savo kariuomenź. Tačiau kilus karui pažadėjo padėti Rusijai. Tai Rusijos vyriausy­bei patvirtino prezidentas R. Puankarė viešėdamas Peterburge liepos 14-23 d. R. Puankarė manė: jei Rusija pralaimėtų diplomatinį kar¹ Austrijai-Vengrijai, tai būtų smūgis Antantės blokui.

Austrija-Vengrija, būdama tikra dėl Vokietijos paramos ir nepaisydama Rusijos perspėjimo, 1914 m. liepos 23 d. Belgradui įteikė ultimatum¹. Jame buvo reikalaujama pasmerkti žmogžudystź ir atsiprašyti, imtis priemonių prieš radikalus; jose turėtų dalyvauti ir slaptoji Austrijos-Vengrijos policija. Ultimatum¹ reikėjo įvykdyti per 48 vai. Nors, kaip jau buvo minėta, Europos valstybės suprato Austrijos-Vengrijos pasipiktinim¹, toks griežtas ultimatu­mas buvo sutiktas nepalankiai. Serbija, patariant Antantės valstybėms, Aust­rijai-Vengrijai pasiuntė atsakom¹j¹ not¹, kad priima beveik visas padiktuotas s¹lygas. Berlynui ir Vienai tai buvo staigmena, todėl jie, užuot apsvarstź susi­dariusi¹ padėtį, toliau vadovavosi iš anksto numatytu planu. Liepos 28 d. Austrija-Vengrija nutraukė diplomatinius santykius su Serbija. Kit¹ dien¹ Ru­sija paskelbė dalinź mobilizacij¹, o Austrija-Vengrija, atsakydama į tai, - vi­suotinź mobilizacij¹.

Rugpjūčio l d., nieko nelaukdama, Vokietija pasiuntė į Peterburg¹ not¹, kad skelbia kar¹ Rusijai. Rugpjūčio 2 d. Vokietija užpuolė Liuksemburg¹, o rugpjū­čio 3 d. jos armija įžengė į Belgij¹. T¹ pači¹ dien¹ Vokietija paskelbė kar¹ Prancūzijai. Vykdydama savo s¹junginius įsipareigojimus, rugpjūčio 4 d. į kar¹ įstojo Anglija. Per kitas dienas į kar¹ įsitraukė ir Austrija-Vengrija. Taip prasi­dėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Kariaujančių valstybių tikslai

Prancūzija savo tikslus išdėstė 1914 m. spalio mėn. Jos pagrindinis tikslas buvo sutriuškinti Vokietijos imperij¹ bei susilpninti jos karinź ir politinź gali¹, atsi­imti Elzas¹ ir Lotaringij¹. Hamburgas turėjo tapti laisvuoju miestu, pavaldžiu Anglijai, Šlezvigas ir Holšteinas turėjo būti prijungti prie Danijos. Anglija savo kolonijų valdas Afrikoje turėjo išplėsti Vokietijos s¹skaita.

Rusij¹ labiausiai domino Juodosios jūros baseinas, ji norėjo kontroliuoti jo s¹siaurius.

Vokietija norėjo prisijungti nemaž¹ Prancūzijos teritorijos dalį, Šiaurės jū­ros pakrantes ir jos uostus, nusilpninti Prancūzij¹. Taip pat norėta prisijungti Belgij¹.

Per kar¹ šie tikslai buvo ne kart¹ taisomi ir tikslinami. 1916-1917 m. Vokietija ga­lutinai nusprendė at­skirti buvusias Rusi­jos vakarines guber­nijas, o ten gyvenusių tautų teritorijoje su­kurti vasalines vals­tybes. Vokietijos va­dovybė siekė atkurti nuo jos priklausom¹ Lietuvos valstybź. Ji turėjo tapti patikimu barjeru, skiriančiu Prūsij¹ nuo Rusijos, bei atsvara Lenkijai. Prasidėjusį kar¹ visų Europos šalių gyventojai sutiko labai entuziastingai. Minios demonstrantų užtvindė miestų gatves ir aikštes, buvo reiškiamas solidarumas su vyriausybė­mis. Apskritai Europa tuo metu išgyveno ypating¹ dvasinź būsen¹: žmonėms atrodė, kad štai dabar atėjo metas praktiškai įrodyti meilź tėvynei. Net social­demokratų partijos, raginusios neleisti kilti karui, vieningai parėmė vyriausy­bių veiksmus. Visose kariaujančiose šalyse susiklostė palanki vidaus politikos padėtis, opozicijos praktiškai išnyko, piliečiai sveikino kar¹.

Anglijos diplomatija

Anglijoje diplomatija, norėdama atitolinti kar¹, net ėmėsi tarpininko vaidmens. Anglija 1914 m. liepos mėn. pasiūlė surengti tarptautinź konferencij¹ ir joje išsprźsti iškilusias problemas. Vo­kietija jai nepritarė. Štai Vokietijos pasiuntinys Londone kunigaikštis Lichovvsky taip savo die­noraštyje apibūdino Anglijos pozicij¹: 'Anglija visk¹ padarė, kad išsaugotų taik¹. Vien dėl eko­nominių sumetimų ji buvo tuo suinteresuota, nes jei karas kiltų, Anglijai būtų padaryta didžiulė finansinė žala. Be to, Anglija suinteresuota, kad tarp Europos valstybių būtų išsaugota pusiau­svyra <>.'

Siekis susilpninti Prancūzij¹

Vokietija savo tikslus buvo numačiusi vadinamoje 'Rugsėjo programoje'. Apie j¹ visuomenė sužinojo tik 1961 m. Programoje rašoma: 'Pagrindinis karo tikslas - taikos Vokietijos imperijai garantija tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Prancūzij¹ reikia taip susilpninti, kad ji daugiau nebe­būtų didelė valstybė, Rusija turi būti kaip galima toliau nustumta nuo Vokietijos sienų, jos vieš­patavimas pavergtose nerusų žemėse turi būti palaužtas. Smulkesni karo tikslai: 1. Prancūzi­ja. Po karo veiksmų nusprźsti, ar galima reikalauti Belforo, pakrantės nuo Diunkerko iki pat Bulonės prijungimo prie Vokietijos ir tvirtovių sunaikinimo <>. 2. Belgija. Prijungti Liež¹ ir Verjė prie Prūsijos <>. Bet kuriuo atveju, jei Belgija ir liktų, j¹ reikia paversti vasaline valsty­be, kuri turėtų sutikti su tuo, kad Vokietijos kariuomenė liks jos uostuose, visa pakrantė bus naudojama Vokietijos kariniams tikslams, o ji pati taps ekonomiškai nuo Vokietijos priklauso­ma provincija <>.'

'Gintarinė deklaracija'

Pirmosiomis karo dienomis savo pozicij¹ išdėstė ir lietuvių atstovai Rusijoje. 1914 m. rugpjūčio 8 d. M. Yčas Dūmoje pareiškė, kad lietuviai, anksčiau vieni kovojź su teutonais, dabar eina į šį kar¹ kaip į šventź, pamiršź Rusijos padarytas skriaudas. Taip buvo pareikšta ištikimybė carinei Rusijai. Be to, buvo iškelta idėja po pergalingo Rusijos karo suvienyti Lietuv¹, t.y. prijungti Maž¹j¹ Lietuv¹. Tačiau kiti Dūmos deputatai iš Lietuvos priekaištavo dėl tokios M. Yčo kalbos. Dėl to vėliau jo kalbos buvo santūresnės.

Kariaujančių

valstybių jėgos

Pirmojo pasaulinio

karo pradžioje

Klausimai ir užduotys

1. Kokios buvo Pirmojo pasaulinio karo priežastys?

Kokie kariniai konfliktai vyko karo išvakarėse?

Kodėl Vilhelmas II po princo Ferdinando nužudymo pareiškė: 'Dabar arba  niekada. Serbai turi būti įveikti ir, be kita ko, greitai'?

Kokie buvo besiruošiančių karui valstybių siekiai?

Kodėl prasidėjusi kar¹ visų Europos valstybių gyventojai sutiko entuziastingai?