Prancūzija Direktorijos metais

Prancūzija po Termidoro perversmo

Po termidoro 9-osios perversmo Konvente ir vyriausybėje įsitvirtino naujosios buržuazijos atstovai, iškilź revoliucijos metais. 'Pelkės' deputatai, kurie kon­vente sudarė daugum¹, susivienijo su naujosios buržuazijos atstovais. Netrukus į konvent¹ buvo sugr¹žinti žirondistai. Šio konvento deputatai buvo vadinami termidoriečiais.

Atnaujintas konventas ėmėsi reformų. Termidoriečiai panaikino Paryžiaus komun¹, uždarė jakobinų klub¹. Jakobinai bei jų šalininkai buvo suimami ir uždaromi į kalėjimus, dalis jų buvo ištremta į Prancūzijos kolonij¹ - Gvian¹. Netrukus iš kalėjimų buvo išleisti visi jakobinų uždaryti įtariamieji.

1791 m. gruodžio mėn. konvento deputatai panaikino kainų maksimumo įstatym¹. Šalyje pakilo produktų kainos, prasidėjo infliacija, sutriko aprūpi­nimas maistu. 1794-1795 m. žiem¹ miesto varguomenė badavo. Žmonės nak­timis stovėdavo prie duonos krautuvių, kad galėtų nusipirkti 'vos dvi uncijas duonos'. Paryžiuje siautėjo 'auksinio jaunimo' gaujos. Jaunuoliai, ginkluoti lazdomis, mušė jakobinus ir sankiulotus. Paryžiuje nuolatos skambėjo šūkis: 'Šalin jakobinus!' Varguomenei skurstant, buržuazija, atsigavusi po teroro politikos, begėdiškai švaistė pinigus, dalyvaudavo prabangiuose pokyliuose, lėbavo.

1795 m. pavasarį Paryžiuje kilo du sankiulotų sukilimai. Varguomenė reika­lavo 'Duonos ir devyniasdešimt trečiųjų konstitucijos'. Sukilimai, kilź darbi­ninkų priemiesčiuose, kariuomenei padedant buvo numalšinti. Varguomenei ši kova nedavė jokios realios naudos. Tačiau didžiausi¹ pavojų konventui kėlė ro­jalistai. 1795 m. vasar¹ rojalistai bandė organizuoti kelis maištus, kuriuos res­publikos kariuomenė negailestingai nuslopino. Naujoji valdžia tvirtai saugojo per revoliucij¹ pasiektus laimėjimus.

1795 m. konstitucija

1795 m. rugpjūčio mėn. konvento deputatai priėmė nauj¹ Prancūzijos konstitu­cij¹. Remiantis šia konstitucija buvo panaikinta visuotinė rinkimų teisė, įvestas turto cenzas, kuris sumažino rinkėjų skaičių. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sutelkta dviejuose susirinkimuose: Penkių šimtų taryboje ir Seniūnų taryboje. Vadovauti vyriausybei buvo paskirta direktorija, kuri¹ sudarė penki nariai - di­rektoriai. Juos rinko Seniūnų taryba. Du trečdalius Penkių šimtų tarybos ir du trečdalius Seniūnų tarybos narių reikėjo perrinkti iš Konvento deputatų, ir tik trečdalį narių buvo galima rinkti iš kitur. Tokia rinkimų tvarka naujuosius susi­rinkimus turėjo apsaugoti nuo monarchistų išrinkimo.

1795 m. Prancūzijos konstitucija šalyje įtvirtino respublikinį valdym¹ ir ga­rantavo privačios nuosavybės teisź. Nauja šalies valdymo sistema buvo pava­dinta Direktorija.

Direktorijos vidaus politika

Direktorijai atėjus į valdži¹, Prancūzijos ekonominė padėtis buvo sunki. Pra­monės gamyba tesudarė apie du trečdalius 1789 m. lygio, eksportas sumažėjo per pusź. Dėl Anglijos blokados smuko prekyba su kolonijomis. 1796-1797 m. buvo įvykdyta finansų reforma: panaikintos bevertės asignacijos ir sugrįžta prie metalinių monetų. Direktorijos laikotarpiu suklestėjo spekuliacija, nelegali prekyba, turto supirkinėjimas ir perpardavinėjimas. Ypatingai dideli kontrastai išryškėjo tarp buržuazijos ir miesto varguomenės pragyvenimo lygio. Šiuo lai­kotarpiu valdžia ir pinigai tapo neatskiriami.

m. spalio mėn. Paryžiuje kilo rojalistų maištas dėl naujai priimtos kon­stitucijos. Jį slopinant pasižymėjo generolas Napoleonas Bonapartas. Maišti­ninkus Napoleonas išblaškė negailestinga artilerijos ugnimi. Po tokio žiauraus sutriuškinimo rojalistai prarado viltį į valdži¹ sugr¹žinti Burbonus.

Napoleono Bonaparto iškilimas

Direktorijos valdymo metais karas su užsienio valstybėmis tźsėsi. 1795 m. Prancūzijai pavyko pasirašyti atskir¹ taik¹ su Prūsija, tačiau Austrija, Rusija ir Anglija liko koalicijoje, kovojusioje prieš Prancūzij¹.

m. Napoleonas buvo paskirtas vyriausiuoju į Italij¹ siunčiamos kariuo­menės vadu. 27-erių metų generolas gavo prastai ginkluot¹ ir nedrausming¹ ka­riuomenź. Tačiau Napoleonas per trump¹ laik¹ sugebėjo j¹ disciplinuoti, aprū­pinti amunicija ir išsikovoti kareivių pasitikėjim¹. Pradėdamas kar¹ Italijoje Na­poleonas į kareivius kreipėsi šiais žo­džiais: 'Kareiviai, jūs neaprengti, jūs blogai pamaitinti <>. Aš noriu vesti
jus į derlingiausias pasaulio šalis'. Per kar¹ Italijoje išryškėjo neeilinis kari­nis Napoleono talentas. Pagrindinis Napoleono taktikos principas - į vien¹ viet¹ greitai sutelkti dideles karines pajėgas ir be sudėtingų manevrų su­triuškinti prieš¹.  Mūšiuose prie Lodžio, Arkolio ir Rivolio prancūzų ka­riuomenė sumušė austrus. Prancūzai užėmė vis¹ šiaurinź Italij¹ ir grasino įsibrausi¹ į Austrijos sostinź. 1797 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pa­sirašyta taikos sutartis. Austrija Pran­cūzijai pripažino Belgij¹, Italij¹ ir kai­rįjį Reino krant¹. Austrams liko Vene­cijos respublikos žemės. Pasirašius taikos sutartį su Austrija, pagrindinis Prancūzijos priešas liko Anglija

Žygis į Egipt¹

1797 m. pab. Napoleonas, atvykźs į Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija pa­tvirtintų nauj¹ karo plan¹. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egipt¹ atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Na­poleonas teigė: 'Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tik­rųjų sutriuškinti Anglij¹, turime užimti Egipt¹'. Šiam projektui pritarė ir turtin­goji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinź įta­k¹. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuo­menės buvo paruošta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Vidur­žemio jūr¹, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancū­zus būtų sutriuškinźs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengźs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklź Kon­stantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miest¹ ir 1789 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis bėjų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžen­gė į Kair¹. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyn¹, taip Napoleono kariuomenź atkirs-damas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Sirij¹, kad

pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmźs Jafos miest¹, Napoleonas pa­traukė prie Ako tvirto­vės. Šio miesto apsiaus­tis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egipt¹. 1799 m. liepos mėn. Na­poleonas sutriuškino į Egipt¹ įsikėlusi¹ Turki­jos kariuomenź. Egipte Napoleon¹ pasiekė ži­nia, kad Austrija, Rusi­ja, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė nauj¹ koalicij¹ ir pradėjo kar¹

su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinźs su įvykiais Europoje, sušuko: 'Niekšai! Pra­rado Italij¹! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!' Rugpjūčio mėn. Na­poleonas, palikźs prancūzų kariuomenź Egipte, su keturiais laivais ir 500 karei­vių išplaukė į Prancūzij¹.

Direktorijos valdymo krizė

Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonomi­nis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų s¹mokslus ir jakobinus Di­rektorij¹ vertė dažnai keisti savo politik¹. Ji buvo pavadinta 'sūpuoklių politi­ka'. Ilgainiui Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių param¹. Prancūzi­joje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės ižd¹ iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizź paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politik¹ žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdži¹ ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: 'Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti'. 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktorij¹ laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga.

Briumero 18-oji

Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleon¹ pasitiko entuziastingai ir su neslepia­momis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi karei­vių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo.

Briumero 18d. (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabū­gus varguomenės reakcijos į perversm¹, Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tary­bos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Šen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Briumero 19 d. ka­riuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salź. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salź, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: 'Šalin plėšik¹! Šalin despot¹! Už įstatymo ribų!' Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet daugu­ma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti į rūmus, kad surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie depu­tatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinim¹ ir valdžios perdavim¹ trims konsulams. 1799 m. briumero 18d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktori­jos valdymas.

Klausimai ir užduotys

Kokias reformas vykdė termidoriečių konventas?

J 795 m. konstitucij¹ palyginkite su 1791 m. ir 1793 m. konstitucijomis.

Kodėl Direktorija pritarė Napoleono idėjai pradėti nauj¹ karo žygį į Egipt¹?

Kodėl Napoleonas, palikźs kariuomenź Egipte, išskubėjo į Paryžių?

Kokios priežastys lėmė Direktorijos krizź?

Kaip Napoleonas atėjo [ valdži¹?