Prieštaravimai Europoje ir karinės s¹jungos

Europos valstybių nesutarimai dėl teritorijų ir politikos

Imperialistinė politika, siekiant užgrobti vis naujas ir naujas teritorijas, sukė­lė ne vien¹ susidūrim¹ tarp šalių, pretendavusių į tas pačias kolonijas. Augo įtampa tarptautinėje politikoje. Ypač tokios tendencijos pastebi­mos po Italijos ir Vokietijos susi­vienijimo. Šios šalys aktyviai sie­kė gauti savo dalį kolonijų. Pačio­je XIX a. pab. prie jų prisijungė JAV ir Japonija.

Europos valstybių interesai susidūrė visuose žemynuose. 1898 m. tarp An­glijos ir Prancūzijos dėl Afrikos teritorijos dalies prie aukštutinio Nilo, kuri¹ buvo užėmź prancūzai, kilo Fašodo krizė. Karas tarp šalių neprasidėjo tik to­dėl, kad Prancūzija atitraukė savo kariuomenź.

Dar rimtesnis susidūrimas tarp Prancūzijos ir Vokietijos kilo Maroke, į kurį pretendavo abi šalys. 1905 m. pirmoji ir 1911 m. antroji Maroko krizės buvo išsprźstos taikiai. Panašūs konfliktai tarp Europos šalių įsiplieskė ir kituose že­mynuose. Visiškai nusilpusioje Osmanų imperijoje siekė įsigalėti ir jos teritori­j¹ apkarpyti Rusija, Austrija, Vokietija, Anglija, Prancūzija. Būtent ši valstybių konkurencija paskatino Europos šalis diplomatinėmis priemonėmis Artimuo­siuose Rytuose užtikrinti 'status quo'.

Dėl tų pačių priežasčių buvo išsaugotas ir Kinijos vientisumas, kurioje Eu­ropos valstybės, JAV ir Japonija užsitikrino savo įtakos sferas. Įtampai ir nesu­tarimams aštrėjant, Europos šalys ieškojo s¹jungininkų, stengėsi sudaryti poli­tines ir karines pagalbos sutartis.

Trilypės s¹jungos susikūrimas

Išsigandusios Rusijos pretenzijų ir ekspansijos Balkanuose, 1879 m. Austrija-Vengrija ir Vokietija pasirašė taikos sutartį, kuria įsipareigojo viena kitai padė­ti. Ši sutartis buvo nukreipta prieš Rusij¹. Tai buvo vieno pirmųjų Europoje politinio ir karinio bloko kūrimosi pradžia. Jau vien tai, kad sutartis buvo slap­ta, paskatino ir kitas šalis ieškoti partnerių ir sudaryti panašius susitarimus.

Tuo metu ryšių su Vokietija ir Austrija-Vengrija ėmė ieškoti Italija. Kai 1881 m. prancūzai užėmė Tunis¹, italai išsigando, kad kelias į Afrik¹ jiems gali būti užkirstas. Po neilgų pasitarimų Italija 1882 m. prisijungė prie Aust­rijos-Vengrijos ir Vokietijos sutarties. Taip buvo sudaryta Trilypė s¹junga, prie kurios po metų prisijungė Rumunija, o vėliau dar keletas šalių. Taip susi­kūrė karinis blokas, kurio šalys įsipareigojo viena kitai padėti kilus karui. Prancūzija, pamačiusi, jog tai pažeidžia jos interesus, paskelbė Italijai muitų kar¹, dėl to labai nukentėjo Italijos ekonomika. Bet tai Trilypės s¹jungos ne­išardė, Prancūzijai teko aktyviau ieškoti s¹jungininkų. Vokietijai Trilypė s¹­junga buvo labai naudinga, nes ji praktiškai izoliavo pagrindinį prieš¹- Pran­cūzij¹. Tačiau pati s¹junga nebuvo stipri, nes j¹ draskė vidaus prieštaravimai, ypač nesutarimai tarp Italijos ir Austrijos-Vengrijos dėl teritorijų Balkanuose. Šie prieštaravimai nulėmė Italijos atsiskyrim¹ nuo s¹jungos prasidėjus Pirma­jam pasauliniam karui.

Prancūzijos ir Rusijos suartėjimas

Nors Vokietijos ir Rusijos santykiai nebuvo labai geri, tačiau tarp abiejų šalių galiojo bendradarbiavimo sutartis, todėl didesnių problemų nekilo. 1890 m. at­sistatydinus kancleriui O. Bismarkui, imperatorius Vilhelmas II nusprendė pa­keisti politik¹. Vokietija pranešė nutraukianti sutartį su Rusija. Naujoji Vokieti­jos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Kaprivi, manė, kad, Vokietijai sudarius karinź ir politinź sutartį su Austrija-Vengrija, bendradarbiavimas su Rusija yra neįmanomas. Kita vertus, Vokietija tuo metu siekė suartėti su Anglija, kuri vykdė antirusišk¹ politik¹.

Rusija ėmė ieškoti kitų s¹jungininkų. Juo greitai panoro tapti Prancūzija. 1887 m. Vokietijos vyriausybė Rusijai įvedė muitus grūdams. Ieškodama lėšų Rusija kreipėsi į Prancūzij¹. Todėl jau 1890 m. tarp rusų ir prancūzų buvo su­rengtos pirmosios derybos, o 1891 m. liepos mėn. į Rusijos karinį Kronštato uost¹ prie Sankt Peterburgo atplaukė Prancūzijos karo laivų eskadra, prasidėjo slaptas sutarties ruošimas. Prancūzija Rusijai suteikė nemažai kreditų, o vėliau tarp abiejų šalių buvo pasirašyta karinė konvencija, kurioje numatyta, kad kilus karui su Trilypės s¹jungos valstybėmis, šalys padės viena kitai. 1894 m. sausio mėn. sutartis buvo ratifikuota. Vokietijos vyriausybė nusprendė, kad tokia su­tartimi j¹ norima izoliuoti, sustiprėjź prancūzai gali bet kada pradėti kar¹ ir atsirevanšuoti už 1870 m. pralaimėjim¹. Todėl dar 1892 m. Vokietijos kariuo­menės generalinio štabo vadas grafas Šlyfenas įsakė pradėti rengtis karui dviem frontais: prieš Prancūzij¹ ir prieš Rusij¹ vienu metu.

Rusijos ir Anglijos nesutarimų išsprendimas

Nuolatinis Vokietijos stiprėjimas ir siekis dominuoti kėlė nerim¹ Didžiajai Bri­tanijai, kuri ilg¹ laik¹ nuo Europos valstybių laikėsi nuošaliau. 1896 m. impe­ratorius Vilhelmas II pareiškė, kad Vokietija turi tapti jūrų valstybe. Admirolui Tirpicui buvo pavesta sukurti tokį laivyn¹, kuris nenusileistų anglų laivynui. Anglija, norėdama išsprźsti nesutarimus su Vokietija, siūlė pradėti derybas dėl laivyno sumažinimo. 1901 m., Vokietijai nesutikus sumažinti karinio jūrų lai­vyno plėtimo, derybos nutrūko.

Kita vertus, Anglijai nerim¹ kėlė Rusijos įtakos augimas Tolimuosiuose Ry­tuose. Londonas baiminosi, kad Rusija gali siekti įsigalėti Kinijoje.

Vykdydama prieš Rusij¹ nukreipt¹ politik¹, Anglija ėmė ieškoti s¹junginin­kų. 1902 m. tarp anglų ir prancūzų prasidėjo dery­bos, kurias paspartino 1903 m. įvykźs Didžio­sios Britanijos karaliaus Eduardo VII vizitas Pa­ryžiuje. 1904 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos buvo pasirašyta 'Santar­vės' ('Entente cordiale') sutartis. Abi šalys susita­rė visus ateityje iškilu­sius nesutarimus sprźsti derybomis. Prancūzija atsisakė pretenzijų į Egipt¹, o už tai Anglija

sutiko, kad prancūzai stiprintų sa­vo įtak¹ Maroke, į kurį taip pat pretendavo Vokietija. Kadangi Prancūzija jau buvo pasirašiusi sutartį su Rusija, pradėta stengtis likviduoti nesutarimus tarp Angli­jos ir Rusijos.

Anglijos ir Rusijos suartėjim¹ paskatino pirmoji Maroko krizė. Vokietijos kancleris Vilhelmas II, netikėtai visoms šalims, 1905 m. karo laivu atplaukė į Maroko Tangesio uost¹. Taip vokiečiai norėjo pademonstruoti savo jėg¹ ir pa­spartinti tarptautinės konferenci­jos dėl Maroko likimo sušaukim¹. Prancūzijoje ir Anglijoje toks vo­kiečių jėgos demonstravimas buvo suvoktas kaip pasiruošimas nau­jam karui. Konferencijoje dėl Ma­roko Anglija ir Rusija palaikė Prancūzij¹. Nors Maroko sultonui buvo garan­tuotos suverenios teisės, tačiau prancūzams suteikta teisė kontroliuoti Maroko policij¹ ir finansus.

Konferencija parodė, kad Anglijos ir Rusijos pozicijos gerokai supanašėjo. 1907 m. rugpjūčio mėn. tarp Anglijos ir Rusijos buvo sudaryta sutartis, kuria abi šalys apribojo savo įtakos sferas ir išsprendė buvusius nesutarimus Azijoje. Rusija sutiko nebesikišti į Afganistan¹ ir paliko jį Anglijos įtakos sferai. Persi­ja buvo padalyta taip: šiaurinė dalis tapo Rusijos įtakos sfera, o pietinė - atite­ko Anglijai. Abi šalys sutarė nepretenduoti į Tibet¹, kuriame pripažino Kinijos įtak¹.

Pasirašius ši¹ sutartį, Rusija ir Anglija tapo s¹jungininkėmis. Kadangi jau prieš tai buvo pasirašytos Anglijos ir Prancūzijos bei Prancūzijos ir Rusijos su­tartys, šios šalys dabar susivienijo į viening¹ blok¹, kuris buvo pavadintas An­tantės s¹junga. Taip Europa suskilo į du priešiškus karinius ir politinius blokus.

Didelių karinių jūrų laivų statyba 1905-1913 m.

Išlaidos ginklavimuisi (mln. Vokietijos aukso markiu}

Vieta po saule

1897 m. Vokietijos užsienio reikalų ministras parlamente kalbėjo:

'Mes turime reikalauti, kad vokiečių misionierius, vokiečių verslininkas, vokiečių prekės, vokiečių vėliava ir vokiečių laivai Kinijoje būtų ne mažiau gerbiami nei kitų šalių (audringas deputatų pritarimas). Pagaliau mes esame pasiryžź Rytų Azijoje gerbti kitų didžiųjų valstybių interesus, bet tik su s¹lyga, jeigu bus atsižvelgiama į mūsų interesus. Vienu žodžiu, nenorime nieko nustumti į šešėlį, tačiau ir mes norime užsitikrinti sau viet¹ po saule <>.'

VVeltgeschichte im Aufriss. Frankfurt am Main, 1979, t. 2, p. 345.

Klausimai ir užduotys

Kuo skiriasi imperializmo politika nuo kolonializmo?

Kokie susidūrimai kilo tarp didžiųjų valstybių karo išvakarėse?

Kodėl didžiosios valstybės siekė sudaryti karines s¹jungas?

Kodėl Trilypė s¹junga nebuvo stipri?

Kokios priežastys lėmė Rusijos ir Prancūzijos suartėjim¹?