Rusija 1917 m.

Vidaus politinë padëtis

Prasidëjus karui, Rusija susidûrë su dideliais ekonominiais sunkumais. Šalis, turinti milžiniškø gamtos rezervø, karui buvo praktiškai nepasiruošusi.

Pirmieji sunkumai labai greitai išryškëjo žemës ûkyje. Darbo našumas buvo gerokai menkesnis nei Vakarø šalyse. Prasidëjus karui buvo mobilizuota daug vyrø, todël nebuvo kam apdirbti laukø, sëti ir nuimti derliaus. Vakarø šalyse tuo metu žemës ûkyje jau buvo gana plaèiai naudojamos žemës ûkio mašinos, o Rusijoje dar tebevyravo rankø darbas. Antraisiais karo metais Rusijoje, kuri anksèiau eksportavo nemažai grûdø á kitas šalis, ëmë trûkti maisto produktø. Miestuose buvo ávestos maisto kortelës, sumažinti maisto daviniai kareiviams. Tai labai neigiamai paveikë ne tik civiliø gyventojø, bet ir kareiviø moralê.

Karas parodë ir Rusijos pramonës atsilikim¹, ji nepajëgë pagaminti ne tik daugiau žemës ûkio mašinø, bet ir aprûpinti kariuomenê karo reikmenimis. Apie tuometinê Rusijos ekonominê bûklê daug k¹ pasako šis faktas: karinë pra­monë pagamino tik treèdalá šautuvø, bûtinø kareiviams. Fronte neužteko šaud­menø. Nepakankamai išvystytas geležinkelio tinklas, prasti keliai trukdë greitai perkelti kariuomenës dalis á front¹, á tas vietas, kur puolë priešas.

Jau pirmaisiais karo metais fronte žuvo daug daugiau rusø kareiviø nei vo­kieèiø, prancûzø bei anglø. Kas­dien tûkstanèiai rusø šeimø su­laukdavo pranešimø apie žuvusius tëvus, sûnus, brolius. Blogai ap­ginkluoti ir maitinami rusø karei­viai, vadovaujami negabiø gene­rolø, 1915 m. patyrë skaudžiø pralaimëjimø. Rusijos kariuome­në buvo priversta trauktis iš Gali­cijos bei Rytø Prûsijos, kur mû­šiuose žuvo daugiau nei 2 mln. ru­sø kareiviø, t.y. beveik dešimt kartø daugiau nei priešininkø. Pa­tyrus toká triuškinantá smûgá, Ru­sijos vadovybë 1916 m. surengë kontrpuolim¹. Dël blogos gin­kluotës, prasto vadovavimo Rusi­jos kariuomenë neteko daugiau kaip vieno milijono kareiviø, o frontas buvo pralaužtas tik keliose ne, kareiviai ir karininkai ëmë atvirai reikšti nepasitenkinim¹, nepaklusti ásaky­mams.

1917 m. vasario revoliucija

Rusijoje laikas buvo skaièiuojamas kitaip nei Vakaruose, pagal vadinam¹ 'se­n¹já kalendoriø'. Revoliucija, kuri pagal Vakarø kalendoriø prasidëjo 1917 m.

kovo pr., Rusijoje vyko vasario mënesá, todël ir vadinama Vasa­rio revoliucija.

1917 m. kovo pr. (vasario vid.) Rusijos sostinëje Sankt Peterburge, kuris karui prasidë­jus buvo pavadintas Petrogradu, dël duonos trûkumo, nesëkmiø fronte, nepasitenkinimo cariz­mo valdymu prasidëjo masiniai darbininkø streikai. Darbininkø malšinti pasiøsti Petrogrado águlos kariai nepakluso ásaky­mui, suëmë savo karininkus ir prisijungë prie demonstrantø. Kovo 12 d. streikuojanèiø dar­bininkø atstovai, daugiausia so­cialdemokratai, išrinko Petrog­rado darbininkø taryb¹, kuri¹ parëmë ir Petrogrado águlos kareiviai, pasiuntê savo atstovus. Kovo 13 d. Petrogradas jau buvo kontroliuojamas tarybos.

Šie ávykiai paskatino Dûm¹ sudaryti visuotiná valdymo organ¹. Nors kovo lld. Nikolajus II buvo paskelbês, jog nutraukia Dûmos posëdžius, kit¹ dien¹ susirinkês Rusijos parlamentas ákûrë laikin¹ komitet¹, turëjusá ávesti tvark¹ ir rimtá šalyje. Šiam komitetui vadovavo kunigaikštis Georgijus Lvovas. Á komi­teto sudëtá áëjo nemažai socialdemokratø atstovø, tarp jø ir Aleksandras Kerenskis, bûsimas ministras pirmininkas. Po keliø dienø, kovo 14 d. komitetas buvo paskelbtas Laikin¹j¹ Rusijos vyriausybe. Ji pasiuntë delegatus pas car¹ su reikalavimu atsistatydinti. Kovo 15d. (pagal tuometiná Rusijos kalendoriø ko­vo 2 d.) caras Nikolajus II atsisakë sosto savo brolio Michailo naudai, bet pas­tarasis nepriëmë karûnos. Taip Rusija tapo respublika.

Praradês valdži¹, Nikolajus II dël to labai nesijaudino. Savo dienoraštyje kovo 16d. jis užrašë: 'Miegojau ramiai ir ilgai'. Nors kiti Vakarø šaliø monar­chai pasiûlë buvusiam rusø imperatoriui prieglobstá, Nikolajus II atsisakë iš­vykti iš šalies. Vëliau Laikinoji vyriausybë já suëmë ir kalino namø areštu. Bol­ševikams užgrobus valdži¹, 1918 m. liepos 17 d. Nikolajus II, jo žmona, trys dukterys ir sûnus Aleksejus buvo nužudyti Jekaterinburge.

Laikinosios vyriausybës veikla

Nuvertus car¹, valdžia Rusijoje pasi­skirstë tarp dviejø valdymo organø. Petrograde, Maskvoje ir kituose di­džiuosiuose miestuose nemaž¹ átak¹ turëjo sukurtos darbininkø ir kareiviø tarybos, sudarytos daugiausia iš so­cialdemokratø - menševikø, bolševi­kø, o taip pat socialistø - revoliucio­nieriø, sutrumpintai pagal pirm¹sias raides (SR) vadintø eserais. Šios tary­bos atstovavo darbininkø, valstieèiø, kitø žemesniøjø sluoksniø interesams.

Laikinoji vyriausybë, vadovauja­ma kunigaikšèio G. Lvovo, gynë Ru­sijos aristokratijos bei viduriniojo sluoksnio interesus. Tarp šiø dviejø valdžios organø ásivyravo pusiausvy­ra. Tarybos pripažino Laikin¹j¹ vyriausybê, pirmosiomis savaitëmis rëmë jos politik¹, pritarë, kad toliau bûtø têsiamas karas, laikomasi s¹junginiø ásiparei­gojimø Prancûzijai bei Anglijai. Savo ruožtu, Laikinoji vyriausybë nežinojo, kokiø priemoniø imtis, kad galëtø panaikinti susidariusi¹ dvivaldystê ir ásitvir­tintø viena valdžioje.

Kunigaikšèiui G. Lvovui stabilizuoti padëties šalyje nepavyko. Didžiuosiuo­se miestuose têsësi darbininkø streikai, demonstracijos. Atsiliepdama á s¹jungi­ninkø raginim¹, Rusijos karinë vadovybë 1917 m. pavasará surengë puolim¹ Ga­licijoje, kuris, dël kariuomenës demoralizacijos, nepasisekë. Šalyje kilo nauji neramumai, o liepos mën. Petrograde prasidëjo bolševikø sukilimas, kurá pavy­ko nuslopinti. Po šio ávykio kunigaikštis G. Lvovas atsistatydino, o ministru pir­mininku ir karo ministru tapo socialdemokratas A. Kerenskis. Jo kandidatûra nepatiko reakcingiems Rusijos sluoksniams. Kariuomenës vadas generolas Lavras Kornilovas iš fronto pasiuntë karinius dalinius, turëjusius nuversti Laikin¹j¹ vyriausybê ir A. Kerenská. Rusijos ministras pirmininkas buvo populiarus, geras oratorius, taèiau jo vyriausybës átaka buvo labai menka. Norëdamas atremti maištaujanèi¹ kariuomenê, A. Kerenskis á pagalb¹ pasikvietë bolševikus, išdali­jo ginklus juos palaikantiems darbininkams. Rugsëjo mën. generolo L. Kornilovo maištas buvo likviduotas, taèiau A. Kerenskis ir Laikinoji vyriausybë beveik nebekontroliavo šalies. Bolševikø populiarumas nuolatos augo.

Leninas ir bolševikø partija

Po Vasario revoliucijos galutinai išryškëjo skirtumai tarp bolševikø ir menševi­kø. Jei menševikai manë, jog Rusijoje dar ne laikas kurti socializm¹, bolševi­kai, priešingai, teigë, jog reikia nedelsiant ávykdyti proletariato revoliucij¹. Prasidëjus revoliuciniams ávykiams bolševikø lyderis Vladimiras Leninas buvo emigracijoje, kur slapstësi nuo caro vyriausybës persekiojimo. 1917 m. balandžio mën. Leninas iš Šveicarijos atvyko á Rusij¹. Šioje kelionëje jam pa­dëjo Vokietija, kuri buvo suinteresuota, kad vidaus politinë padëtis Rusijoje bû­tø destabilizuota. Atvykês iš Suomijos á Petrograd¹, Leninas paskelbë Balan­džio tezes, kuriose išdëstë bolševikø siekius. Šitoje programoje - tezëse Leni­nas nurodë, kad darbininkø ir kareiviø taryboms nieko nelaukiant reikia perimti valdži¹ á savo rankas. Valstieèiai turi sukilti prieš savo ponus, konfiskuoti jø turt¹ ir pasidalyti žemes, o darbininkai - sudaryti fabrikø valdymo komitetus. Karas, kadangi jis yra grobikiškas ir imperialistinis, turi bûti paverstas pilieti­niu karu, t.y. visi iš darbininkø ir valstieèiø kilê kareiviai privalo sukilti prieš aristokratij¹ bei buržua. Tokiu bûdu, kaip teigë Leninas, bus sukurtos prielai­dos, socialistinei revoliucijai, kurios metu darbininkai perims valdži¹.

Paraginti Lenino, bolševikai pradëjo aktyvi¹ tokiø tikslø propagavimo kam­panij¹. Bolševikø šûkiai tampa labai populiarûs, nes žmonëms atrodë, kad jie išsprês daugelá Rusijos problemø. Valstieèiai, gavê žemës, patys j¹ dirbs ir nau­dosis uždirbtais vaisiais, darbininkai vadovaus fabrikams ir gamykloms, teisin­gai galës padalyti gaut¹ peln¹. Darbininkø, kareiviø ir valstieèiø tarybos bus tiesioginiai valdymo organai, todël neliks biurokratø, bus panaikinta policija.

Išaugus bolševikø autoritetui, jau 1917 m. liepos mën. Petrograde jie mëgi­no ávykdyti ginkluot¹ sukilim¹. Taèiau Laikinajai vyriausybei paklusnios ka­riuomenës dalys já numalšino, Leninas buvo priverstas slapstytis, o vëliau bëgti á Suomij¹. Levas Trockis ir Levas Kamenevas, kiti bolševikø vadai buvo paso­dinti á kalëjim¹.

Spalio perversmas

1917 m. rudená surengus naujus rinkimus á Petrogrado, Maskvos ir kitø miestø tarybas, beveik visur daugum¹ juose gavo bolševikai ir tapo svarbiausia politi­ne jëga. Jø populiarumui išaugus, A. Kerenskis buvo priverstas pa­leisti iš kalëjimo daugelá bolševi­kø vadø.

Pabëgês á Suomij¹, Leninas bolševikø pergalê tarybose áverti­no kaip galimybê ásitvirtinti val­džioje. Partijos centro komitetui jis nusiuntë laišk¹, kuriame išdës­të, kaip reikia rengtis sukilimui. Spalio 23 d. paslapèia jis vël su­grážo á Petrograd¹ ir pavedë L. Trockiui rengti perversm¹. L. Trockis buvo talentingas organizatorius ir politikas. Jis pasiûlë, kad perversmui oficialiai vadovautø ne bolševikø partija, nes tam ga­lëjo bûti nepritarta, bet Petrog­rado taryba. Neslëpdami savo planø nuversti teisët¹ valdži¹, bolševikai provokavo Laikin¹j¹ vyriausybê. Kai A. Kerenskis, norëdamas likviduoti s¹moksl¹, vël ásakë suimti Lenin¹, kitus bolševikø vadus bei ávesti á Pet­rograd¹ ištikimus vyriausybei karinius dalinius, L. Trockis pa­ragino Petrogrado taryb¹ pa­skelbti, jog reikia gintis nuo kontrrevoliucinio puolimo. A. Kerenskis buvo apkaltintas socialistiniø idealø iš­davimu. Naktá iš lapkrièio 6 d. á 7 d. bolševikø vadovaujami Petrogrado tarybos ginkluoti bûriai bei suagituoti dël neva gresianèio kontrrevoliucinio perversmo kariniai daliniai, užëmë svarbiausius Petrogrado objektus, apsupo ir užëmë Žie­mos rûmus, kur posëdžiavo Laikinoji vyriausybë. Ryte visas miestas buvo bol­ševikø rankose. T¹ paèi¹ dien¹ prasidëjo visos Rusijos tarybø suvažiavimas. Menševikai ir eserai, protestuodami prieš perversm¹, išëjo iš suvažiavimo, bet dauguma delegatø pritarë ir išrinko bolševikø vyriausybê - Liaudies komisarø taryb¹, kuriai vadovavo Leninas. Šioje vyriausybëje L. Trockis užëmë užsienio reikalø komisaro pareigas. Sudarius ši¹ vyriausybê, Leninui pasiûlius buvo pa­skelbti dekretai dël valdžios perëmimo á tarybø rankas, taikos sudarymo ir že­mës suteikimo valstieèiams.

A. Kerenskis, pabëgês iš Petrogrado, nesëkmingai bandë likviduoti bolševi­kø maišt¹. Iš Petrogrado pasiøsti bolševikø daliniai po kelet¹ dienø trukusiø mûšiø užëmë Maskv¹, vëliau kitus didesnius Rusijos miestus. 1917 m. lapkri­èio mën. ávyko rinkimai á visos Rusijos konstituciná susirinkim¹, kuris turëjo parengti nauj¹ šalies konstitucij¹. Bolševikai per rinkimus iškovojo tik 25% balsø, todël jau pirm¹ dien¹ šis susirinkimas buvo išvaikytas. Leninas ir jo va­dovaujama partija ásitvirtino valdžioje.

Klausimai ir užduotys

Kodël karo pradžioje Rusija susidûrë su dideliais ekonominiais sunkumais?

Kaip nesëkmës fronte atsiliepë Rusijos vidaus gyvenimui?

Kodël 1917 m. vasario mën. Rusijoje kilo revoliucija?

Kam atiteko šalies valdžia po Vasario revoliucijos?

Kodël Laikinoji vyriausybë nesugebëjo ásitvirtinti valdžioje?

Kokios priežastys lëmë bolševikø átakos augim¹ šalyje?

Kaip bolševikams pavyko paimti valdži¹ Rusijoje?