Rusija 1917 m.

Vidaus politinė padėtis

Prasidėjus karui, Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais. Šalis, turinti milžiniškų gamtos rezervų, karui buvo praktiškai nepasiruošusi.

Pirmieji sunkumai labai greitai išryškėjo žemės ūkyje. Darbo našumas buvo gerokai menkesnis nei Vakarų šalyse. Prasidėjus karui buvo mobilizuota daug vyrų, todėl nebuvo kam apdirbti laukų, sėti ir nuimti derliaus. Vakarų šalyse tuo metu žemės ūkyje jau buvo gana plačiai naudojamos žemės ūkio mašinos, o Rusijoje dar tebevyravo rankų darbas. Antraisiais karo metais Rusijoje, kuri anksčiau eksportavo nemažai grūdų į kitas šalis, ėmė trūkti maisto produktų. Miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažinti maisto daviniai kareiviams. Tai labai neigiamai paveikė ne tik civilių gyventojų, bet ir kareivių moralź.

Karas parodė ir Rusijos pramonės atsilikim¹, ji nepajėgė pagaminti ne tik daugiau žemės ūkio mašinų, bet ir aprūpinti kariuomenź karo reikmenimis. Apie tuometinź Rusijos ekonominź būklź daug k¹ pasako šis faktas: karinė pra­monė pagamino tik trečdalį šautuvų, būtinų kareiviams. Fronte neužteko šaud­menų. Nepakankamai išvystytas geležinkelio tinklas, prasti keliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalis į front¹, į tas vietas, kur puolė priešas.

Jau pirmaisiais karo metais fronte žuvo daug daugiau rusų kareivių nei vo­kiečių, prancūzų bei anglų. Kas­dien tūkstančiai rusų šeimų su­laukdavo pranešimų apie žuvusius tėvus, sūnus, brolius. Blogai ap­ginkluoti ir maitinami rusų karei­viai, vadovaujami negabių gene­rolų, 1915 m. patyrė skaudžių pralaimėjimų. Rusijos kariuome­nė buvo priversta trauktis iš Gali­cijos bei Rytų Prūsijos, kur mū­šiuose žuvo daugiau nei 2 mln. ru­sų kareivių, t.y. beveik dešimt kartų daugiau nei priešininkų. Pa­tyrus tokį triuškinantį smūgį, Ru­sijos vadovybė 1916 m. surengė kontrpuolim¹. Dėl blogos gin­kluotės, prasto vadovavimo Rusi­jos kariuomenė neteko daugiau kaip vieno milijono kareivių, o frontas buvo pralaužtas tik keliose ne, kareiviai ir karininkai ėmė atvirai reikšti nepasitenkinim¹, nepaklusti įsaky­mams.

1917 m. vasario revoliucija

Rusijoje laikas buvo skaičiuojamas kitaip nei Vakaruose, pagal vadinam¹ 'se­n¹jį kalendorių'. Revoliucija, kuri pagal Vakarų kalendorių prasidėjo 1917 m.

kovo pr., Rusijoje vyko vasario mėnesį, todėl ir vadinama Vasa­rio revoliucija.

1917 m. kovo pr. (vasario vid.) Rusijos sostinėje Sankt Peterburge, kuris karui prasidė­jus buvo pavadintas Petrogradu, dėl duonos trūkumo, nesėkmių fronte, nepasitenkinimo cariz­mo valdymu prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Darbininkų malšinti pasiųsti Petrogrado įgulos kariai nepakluso įsaky­mui, suėmė savo karininkus ir prisijungė prie demonstrantų. Kovo 12 d. streikuojančių dar­bininkų atstovai, daugiausia so­cialdemokratai, išrinko Petrog­rado darbininkų taryb¹, kuri¹ parėmė ir Petrogrado įgulos kareiviai, pasiuntź savo atstovus. Kovo 13 d. Petrogradas jau buvo kontroliuojamas tarybos.

Šie įvykiai paskatino Dūm¹ sudaryti visuotinį valdymo organ¹. Nors kovo lld. Nikolajus II buvo paskelbźs, jog nutraukia Dūmos posėdžius, kit¹ dien¹ susirinkźs Rusijos parlamentas įkūrė laikin¹ komitet¹, turėjusį įvesti tvark¹ ir rimtį šalyje. Šiam komitetui vadovavo kunigaikštis Georgijus Lvovas. Į komi­teto sudėtį įėjo nemažai socialdemokratų atstovų, tarp jų ir Aleksandras Kerenskis, būsimas ministras pirmininkas. Po kelių dienų, kovo 14 d. komitetas buvo paskelbtas Laikin¹j¹ Rusijos vyriausybe. Ji pasiuntė delegatus pas car¹ su reikalavimu atsistatydinti. Kovo 15d. (pagal tuometinį Rusijos kalendorių ko­vo 2 d.) caras Nikolajus II atsisakė sosto savo brolio Michailo naudai, bet pas­tarasis nepriėmė karūnos. Taip Rusija tapo respublika.

Praradźs valdži¹, Nikolajus II dėl to labai nesijaudino. Savo dienoraštyje kovo 16d. jis užrašė: 'Miegojau ramiai ir ilgai'. Nors kiti Vakarų šalių monar­chai pasiūlė buvusiam rusų imperatoriui prieglobstį, Nikolajus II atsisakė iš­vykti iš šalies. Vėliau Laikinoji vyriausybė jį suėmė ir kalino namų areštu. Bol­ševikams užgrobus valdži¹, 1918 m. liepos 17 d. Nikolajus II, jo žmona, trys dukterys ir sūnus Aleksejus buvo nužudyti Jekaterinburge.

Laikinosios vyriausybės veikla

Nuvertus car¹, valdžia Rusijoje pasi­skirstė tarp dviejų valdymo organų. Petrograde, Maskvoje ir kituose di­džiuosiuose miestuose nemaž¹ įtak¹ turėjo sukurtos darbininkų ir kareivių tarybos, sudarytos daugiausia iš so­cialdemokratų - menševikų, bolševi­kų, o taip pat socialistų - revoliucio­nierių, sutrumpintai pagal pirm¹sias raides (SR) vadintų eserais. Šios tary­bos atstovavo darbininkų, valstiečių, kitų žemesniųjų sluoksnių interesams.

Laikinoji vyriausybė, vadovauja­ma kunigaikščio G. Lvovo, gynė Ru­sijos aristokratijos bei viduriniojo sluoksnio interesus. Tarp šių dviejų valdžios organų įsivyravo pusiausvy­ra. Tarybos pripažino Laikin¹j¹ vyriausybź, pirmosiomis savaitėmis rėmė jos politik¹, pritarė, kad toliau būtų tźsiamas karas, laikomasi s¹junginių įsiparei­gojimų Prancūzijai bei Anglijai. Savo ruožtu, Laikinoji vyriausybė nežinojo, kokių priemonių imtis, kad galėtų panaikinti susidariusi¹ dvivaldystź ir įsitvir­tintų viena valdžioje.

Kunigaikščiui G. Lvovui stabilizuoti padėties šalyje nepavyko. Didžiuosiuo­se miestuose tźsėsi darbininkų streikai, demonstracijos. Atsiliepdama į s¹jungi­ninkų raginim¹, Rusijos karinė vadovybė 1917 m. pavasarį surengė puolim¹ Ga­licijoje, kuris, dėl kariuomenės demoralizacijos, nepasisekė. Šalyje kilo nauji neramumai, o liepos mėn. Petrograde prasidėjo bolševikų sukilimas, kurį pavy­ko nuslopinti. Po šio įvykio kunigaikštis G. Lvovas atsistatydino, o ministru pir­mininku ir karo ministru tapo socialdemokratas A. Kerenskis. Jo kandidatūra nepatiko reakcingiems Rusijos sluoksniams. Kariuomenės vadas generolas Lavras Kornilovas iš fronto pasiuntė karinius dalinius, turėjusius nuversti Laikin¹j¹ vyriausybź ir A. Kerenskį. Rusijos ministras pirmininkas buvo populiarus, geras oratorius, tačiau jo vyriausybės įtaka buvo labai menka. Norėdamas atremti maištaujanči¹ kariuomenź, A. Kerenskis į pagalb¹ pasikvietė bolševikus, išdali­jo ginklus juos palaikantiems darbininkams. Rugsėjo mėn. generolo L. Kornilovo maištas buvo likviduotas, tačiau A. Kerenskis ir Laikinoji vyriausybė beveik nebekontroliavo šalies. Bolševikų populiarumas nuolatos augo.

Leninas ir bolševikų partija

Po Vasario revoliucijos galutinai išryškėjo skirtumai tarp bolševikų ir menševi­kų. Jei menševikai manė, jog Rusijoje dar ne laikas kurti socializm¹, bolševi­kai, priešingai, teigė, jog reikia nedelsiant įvykdyti proletariato revoliucij¹. Prasidėjus revoliuciniams įvykiams bolševikų lyderis Vladimiras Leninas buvo emigracijoje, kur slapstėsi nuo caro vyriausybės persekiojimo. 1917 m. balandžio mėn. Leninas iš Šveicarijos atvyko į Rusij¹. Šioje kelionėje jam pa­dėjo Vokietija, kuri buvo suinteresuota, kad vidaus politinė padėtis Rusijoje bū­tų destabilizuota. Atvykźs iš Suomijos į Petrograd¹, Leninas paskelbė Balan­džio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius. Šitoje programoje - tezėse Leni­nas nurodė, kad darbininkų ir kareivių taryboms nieko nelaukiant reikia perimti valdži¹ į savo rankas. Valstiečiai turi sukilti prieš savo ponus, konfiskuoti jų turt¹ ir pasidalyti žemes, o darbininkai - sudaryti fabrikų valdymo komitetus. Karas, kadangi jis yra grobikiškas ir imperialistinis, turi būti paverstas pilieti­niu karu, t.y. visi iš darbininkų ir valstiečių kilź kareiviai privalo sukilti prieš aristokratij¹ bei buržua. Tokiu būdu, kaip teigė Leninas, bus sukurtos prielai­dos, socialistinei revoliucijai, kurios metu darbininkai perims valdži¹.

Paraginti Lenino, bolševikai pradėjo aktyvi¹ tokių tikslų propagavimo kam­panij¹. Bolševikų šūkiai tampa labai populiarūs, nes žmonėms atrodė, kad jie išsprźs daugelį Rusijos problemų. Valstiečiai, gavź žemės, patys j¹ dirbs ir nau­dosis uždirbtais vaisiais, darbininkai vadovaus fabrikams ir gamykloms, teisin­gai galės padalyti gaut¹ peln¹. Darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybos bus tiesioginiai valdymo organai, todėl neliks biurokratų, bus panaikinta policija.

Išaugus bolševikų autoritetui, jau 1917 m. liepos mėn. Petrograde jie mėgi­no įvykdyti ginkluot¹ sukilim¹. Tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios ka­riuomenės dalys jį numalšino, Leninas buvo priverstas slapstytis, o vėliau bėgti į Suomij¹. Levas Trockis ir Levas Kamenevas, kiti bolševikų vadai buvo paso­dinti į kalėjim¹.

Spalio perversmas

1917 m. rudenį surengus naujus rinkimus į Petrogrado, Maskvos ir kitų miestų tarybas, beveik visur daugum¹ juose gavo bolševikai ir tapo svarbiausia politi­ne jėga. Jų populiarumui išaugus, A. Kerenskis buvo priverstas pa­leisti iš kalėjimo daugelį bolševi­kų vadų.

Pabėgźs į Suomij¹, Leninas bolševikų pergalź tarybose įverti­no kaip galimybź įsitvirtinti val­džioje. Partijos centro komitetui jis nusiuntė laišk¹, kuriame išdės­tė, kaip reikia rengtis sukilimui. Spalio 23 d. paslapčia jis vėl su­grįžo į Petrograd¹ ir pavedė L. Trockiui rengti perversm¹. L. Trockis buvo talentingas organizatorius ir politikas. Jis pasiūlė, kad perversmui oficialiai vadovautų ne bolševikų partija, nes tam ga­lėjo būti nepritarta, bet Petrog­rado taryba. Neslėpdami savo planų nuversti teisėt¹ valdži¹, bolševikai provokavo Laikin¹j¹ vyriausybź. Kai A. Kerenskis, norėdamas likviduoti s¹moksl¹, vėl įsakė suimti Lenin¹, kitus bolševikų vadus bei įvesti į Pet­rograd¹ ištikimus vyriausybei karinius dalinius, L. Trockis pa­ragino Petrogrado taryb¹ pa­skelbti, jog reikia gintis nuo kontrrevoliucinio puolimo. A. Kerenskis buvo apkaltintas socialistinių idealų iš­davimu. Naktį iš lapkričio 6 d. į 7 d. bolševikų vadovaujami Petrogrado tarybos ginkluoti būriai bei suagituoti dėl neva gresiančio kontrrevoliucinio perversmo kariniai daliniai, užėmė svarbiausius Petrogrado objektus, apsupo ir užėmė Žie­mos rūmus, kur posėdžiavo Laikinoji vyriausybė. Ryte visas miestas buvo bol­ševikų rankose. T¹ pači¹ dien¹ prasidėjo visos Rusijos tarybų suvažiavimas. Menševikai ir eserai, protestuodami prieš perversm¹, išėjo iš suvažiavimo, bet dauguma delegatų pritarė ir išrinko bolševikų vyriausybź - Liaudies komisarų taryb¹, kuriai vadovavo Leninas. Šioje vyriausybėje L. Trockis užėmė užsienio reikalų komisaro pareigas. Sudarius ši¹ vyriausybź, Leninui pasiūlius buvo pa­skelbti dekretai dėl valdžios perėmimo į tarybų rankas, taikos sudarymo ir že­mės suteikimo valstiečiams.

A. Kerenskis, pabėgźs iš Petrogrado, nesėkmingai bandė likviduoti bolševi­kų maišt¹. Iš Petrogrado pasiųsti bolševikų daliniai po kelet¹ dienų trukusių mūšių užėmė Maskv¹, vėliau kitus didesnius Rusijos miestus. 1917 m. lapkri­čio mėn. įvyko rinkimai į visos Rusijos konstitucinį susirinkim¹, kuris turėjo parengti nauj¹ šalies konstitucij¹. Bolševikai per rinkimus iškovojo tik 25% balsų, todėl jau pirm¹ dien¹ šis susirinkimas buvo išvaikytas. Leninas ir jo va­dovaujama partija įsitvirtino valdžioje.

Klausimai ir užduotys

Kodėl karo pradžioje Rusija susidūrė su dideliais ekonominiais sunkumais?

Kaip nesėkmės fronte atsiliepė Rusijos vidaus gyvenimui?

Kodėl 1917 m. vasario mėn. Rusijoje kilo revoliucija?

Kam atiteko šalies valdžia po Vasario revoliucijos?

Kodėl Laikinoji vyriausybė nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje?

Kokios priežastys lėmė bolševikų įtakos augim¹ šalyje?

Kaip bolševikams pavyko paimti valdži¹ Rusijoje?