Sausio 13 nakties kronika

Referatas

Vilnius, 2007 m.

Įvadas

Šiuo metu mes gyvename laisvoje Lietuvoje. Bet už tai buvo sumokėta nekaltų žmonių krauju.

1990-ųjų kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo. Įstatymu patvirtintas Lietuvos herbas ir himnas, priimta laikinoji Konstitucija, sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atkurtos kitos valdžios institucijos. Kreiptasi į SSRS Aukščiausiąją Tarybą dėl derybų ir į pasaulio tautas prašant pripažinti Nepriklausomybę.

Nors nemaža Vakarų valstybių į mūsų laisvės siekį reagavo teigiamai, tačiau pripažinti Lietuvos Vyriausybės teisiškai nesiryžo. Sovietų Sąjungos vadovybė pareiškė, kad jokių derybų nebus. Prasidėjo ilgas politinis nervų karas: grasinimai, ekonominis spaudimas, neįprasti sovietinės kariuomenės judėjimai, pastatų, spaustuvių, kitų objektų grobimas. Okupacinei kariuomenei padėjo Nepriklausomybei nepritariantys vietos komunistai (platformininkai), KGB suburta triukšminga arši organizacija “Jedinstvo”. Ši “šliaužianti okupacija”, anot Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio, tęsėsi ir 1991-ųjų pradžioje. Padėties dramatizmą dar labiau sustiprino staigus kainų pakėlimas, Vyriausybės atsistatydinimas, “Jedinstvo” organizuotas Parlamento rūmų puolimas.

Per radiją ir televiziją tomis dienomis gyventojams buvo nuolat pranešama apie įtampą, kurią didino kariškių veiksmai. Sausio 11-osios rytą į Aukščiausiąją Tarybą paskambinęs karinės bazės Vilniuje atstovas pranešė, kad rengiamos pratybos, todėl mieste galinti pasirodyti karinė technika. O jos laukti ilgai nereikėjo. 11:50 val. šarvuočiais atvažiavę kareiviai užgrobė Krašto apsaugos departamento patalpas Viršuliškėse. 12-tą valandą šarvuočiai ir tankai pasirodė prie Spaudos Rūmų. Kariškiai įsiveržė į redakcijų ir spaustuvės patalpas, jėga išvarė darbuotojus. Sužeisti ir į ligoninę nugabenti trys žmonės, du sumušti. Pralietas pirmasis kraujas.

Visą šį laiką prie Parlamento, Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto budėjo iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės. Taip buvo ir lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kai sovietiniai tankai traiškė beginklius Televizijos bokšto gynėjus, jėga užgrobė televiziją ir radiją. Tuo tarpu Aukščiausiąją Tarybą saugojo minios žmonių, buvo statomos barikados, aukojamos šv. Mišios. Per palydovines televizijas ir kitais kanalais pasaulis sužinojo apie tragiškus įvykius Vilniuje.

Bet Lietuva apsigynė. Sovietinė kariuomenė ir jai vadovaujanti komunistų partija nesiryžo šturmuoti Parlamento rūmų.

Sausio 13 nakties kronika

1 val. 25 min. Tankai Karoliniškėse, važiuojantys Televizijos bokšto link, ties “Kometos” parduotuve pradeda šaudyti tuščiais šoviniais.

1 val. 50 min. Tankai ima supti Televizijos bokštą, prieš tankus einantys automatininkai koviniais šoviniais šaudo į žemę, o vėliau ir į bokštą aplink apstojusius žmones. Tankai ir desantininkai siautėja apie 2 valandas.

2 val. Šarvuočiai ir tankai apsupa Radijo ir televizijos komiteto pastatą, pradeda šaudyti į pastatą ir budinčius žmones, užima Komiteto rūmus ir studijas. Kariškiai trukdo paimti žuvusiųjų lavonus ir sužeistuosius.

Užėmus Televizijos bokštą, vienas LKP (SSKP) vadovų J.Jermalavičius iš karinės mašinos per garsiakalbį skelbia “Broliai lietuviai, nacionalistų ir separatistų vyriausybė, kuri priešpastatė save liaudžiai, nuversta. Eikite pas savo tėvus, vaikus…”

Per šią kruviną akciją žuvo 14 nekaltų bokšto gynėjų, apie 700 žmonių sužeista.

Narsiai laikėsi ir televizijos bei radijo darbuotojai. Visame pasaulyje galioja taisyklė, kad ištikus nelaimei laivo radistas iki paskutinės minutės pasilieka savo darbo vietoje ir siunčia SOS signalus.  Lietuvos radistai nepaisydami mirtino pavojaus nepriekaištingai atliko savo pareigą Tėvynei. Jie žinojo - jei nenutils radijas,  Lietuva nebus atskirta nuo pasaulio. Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojų pastangų ir sumanumo dėka, net ir užėmus TV bokštą, Vilniuje   galima buvo matyti Nepriklausomos Lietuvos televiziją ir visą parą girdėti radijo programą. Lietuvos žmonės tomis dienomis nesiskyrė su radijo imtuvais. Namuose, darbe, gatvėje, parduotuvėje - visur klausėsi žinių. Jos buvo ne mažiau reikalingos už kasdieninę duoną, kad Nepriklausoma Lietuva išgyventų.

Darbuotojų atsiminimai

Eglė BUČELYTĖ, televizijos komentatorė:

„Kai mūsų laidas išjungė, dar vyliausi, kad galbūt mus bent girdi, tad kalbėjau toliau. Viršuje girdėjome sprogimus, drebėjo sienos, nežinojome, kas dedasi.

Duris laužė ilgokai. Įbėgę automatais ginkluoti kareiviai liepė išjungti aparatūrą, nejudėti, nesikalbėti, antraip – šaudys. Išvarė į koridorių. Paprašiau leisti nueiti į redakciją pasiimti paltą. Leido. Kas dešimt metrų lydėjo vis kitas kareivis ir kiekvienas stengėsi pasakyti, esą mūsiškiai vieną jų nušovė. Mačiau sudaužytas, išlaužtas duris, nusiaubtus kabinetus“.

Algimantas SADUKAS, radijo diktorius:

„Maždaug antrą valandą nakties galingi sprogimai nuaidėjo Karoliniškių pusėje. Turėdamas laisvą minutę, priėjau prie lango. Žmonės buvo apsupę visą RTV komplekso fasadinę pusę. Ir štai iš sankryžos į Konarskio gatvę įsuko „Greitosios pagalbos“ furgonas. Jis ir „atvedė“ šarvuočių ir dengtų sunkvežimių koloną, iš kurios pasipylė šalmuoti desantininkai. Jie išsirikiavo prieš mus saugojusius žmones.

Toliau viskas vyko kaip košmariškame sapne. Pradėjo sklisti aitrūs, kvapą užimantys dūmai. Pasigirdo komanda ir po žmonių kojomis driokstelėjo sprogimai. Papliupo šūviai, pasigirdo žmonių aimanos, šauksmai. Nuo sankryžos trenkė tankų pabūklai. Desantininkai puolė žmones

Grįžau į studiją. Stengdamiesi tvardytis, su kolege Bernadeta Lukošiūte pasakojome radijo klausytojams, kas vyksta. Aukštas po aukšto artėjo triukšmas ir šaudymas. O paskui įsiveržėliai keikdamiesi ir grasindami išvarė mus į koridorių. Pastatė iškeltomis rankomis veidu į sieną. Iškratė iš diktorių poilsio kambario, kur visi buvome suvaryti, kareivis paleido seriją į langą – buvo norima sudaryti įspūdį, jog šaudo pastato gynėjai

Kai buvome išvaryti į gatvę, iki ašarų sujaudino mus pasitikę vis dar besibūriuojantys žmonės. Jie plojo mums“

Ryšys su pasauliu

2 val. nakties, okupantams nutraukus Vilniaus radijo ir televizijos laidų transliaciją, pradėjo veikti nedidelio galingumo stotis Kaune, Sitkūnuose.

Okupacijos metu : Lietuvos radijo ir televizijos centro  darbuotojai sumontavo 1 kW TV siųstuvą ir 11 kanalu pradėjo transliuoti Nepriklausomos Lietuvos televizijos laidas iš Aukščiausiosios Tarybos.

Kitą 100 W TV siųstuvą pastatė Laisvės prospekte 50. Sumontavo siųstuvą miške Šalčininkėliuose, taip pat Žirmūnuose. Sumontavo ir pradėjo eksploatuoti 1 kW radijo siųstuvą “Lietuvos spauda” rūmuose. Lietuvos radijo ir televizijos centro radijo mėgėjai  mėgėjišką TB radijo stotį (LY2WR) perkėlė į Aukščiausiąją Tarybą kaip alternatyvią ryšio priemonę susisiekti su pasauliu.

Žuvę dėl Laisvės

1. LORETA ASANAVIČIŪTĖ, 23m., suvažinėta tanko.
2. VIRGINIJUS DRUSKIS, 21m., nušautas.
3. DARIUS GERBUTAVIČIUS, 17m., nušautas.
4. ROLANDAS JANKAUSKAS, 22m., suvažinėtas tanko.
5. RIMANTAS JUKNEVIČIUS, 24m., nušautas.
6. ALVYDAS KANAPINSKAS, 39m., nušautas.
7. ALGIMANTAS PETRAS KAVOLIUKAS, 51m., suvažinėtas tanko.
8. VIDAS MACIULEVIČIUS, 24m., nušautas.
9. TITAS MASIULIS, 28m., nušautas.
10. ALVYDAS MATULKA, 35m., neatlaikė širdis.
11. APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS, 54m., nušautas.
12. IGNAS ŠIMULIONIS, 17m., nušautas.
13. VYTAUTAS VAITKUS, 47m., nušautas.
14. VYTAUTAS KONCEVIČIUS, 49m., nušautas.

Žuvusieji sausio 13 d. prie Televizijos bokšto ir Radijo ir televizijos komiteto pastato pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. Atsisveikinti su didvyriais susirinko tūkstančiai žmonių. Aukščiausioji Taryba sausio 13, 14 ir 15 d. paskelbia gedulo dienomis.

Dabar kasmet vyksta žuvusiųjų pagerbimas. Gynėjų žuvimo vietas šiandien žymi nedideli granito obeliskai bei šalia pasodinti medžiai: ten kur krito vyrai - auga ąžuolai, o Loretos Asanavičiūtės žuvimo vietoje - liepaitė. Žuvusiųjų tarpe dominuoja vilniečiai. Jų vardais šiandien pavadintos Karoliniškių mikrorajono gatvės.

Sausio 13-oji paskelbta laisvės Gynėjų diena.

Laisvė – pirmasis ir tikrasis žmogaus ir visos tautos laimės ir gerovės šaltinis. Daugelis karų, nesutarimų, ginčų kildavo ir tebekyla būtent dėl noro apriboti ar visiškai panaikinti laisvę. Viena didžiausių bausmių žmogui – laisvės atėmimas, nes, prarasdamas laisvę, asmuo tarsi netenka ir savo galių, savo balso, savojo „aš“. Netekti laisvės – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis. Mes šiandien lenkiame prieš juos galvas ir, gėrėdamiesi jų žygiais, visam pasauliui skelbiame: niekada nebevergausime ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę.

Naudota literatūra

Stasys Štikelis – „Užgrobti, bet neužtildyti“. Vilnius, 1991.

https://www.laisve15.lt

https://www.laisve15.lt/lietuva-budi.htm

https://www.laisve15.lt/Zuve-uz-lietuvos-laisve.htm

https://www.lrtc.lt/apie_mus/istorija_4.htm

https://day.lt/sventes/straipsniai/laisves_gyneju_diena