'Tautų pavasaris'

Didžioji Prancūzijos revoliucija ir nacionalinio judėjimo pradžia

Kai 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastilij¹, jie iškil­mingai paskelbė: 'Išaušo apreiškimo diena. Išgirdź Prancūzijos laisvės šauks­m¹, iš kapų kyla kaulai: jie yra liudininkai šimtmečių priespaudos ir mirties, ir jie skelbia žmogaus ir tautų atgimim¹ <>. Tironams atėjo galas'.

Iš tiesų XIX a. vėliau buvo pavadintas 'Tautų pavasariu', t.y. amžiumi, kai gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Europos tautos pa­kilo į kov¹ prieš pavergėjus, stengėsi išsilaisvinti iš imperinių gniaužtų ir su­kurti savo valstybes.

Iki Didžiosios prancūzų revoliucijos Europa buvo sukaustyta feodalizmo ir absoliutizmo. Valstybės buvo kuriamos ne vienijant vien¹ taut¹, bet remiantis teritoriniu-dinastiniu principu. Todėl atskiras valstybes sudarė ne viena, o ke­lios tautos. Neretai viena tauta buvo padalijama atskiroms valstybėms. Pavyz­džiui, po padalijimų lenkai gyveno Rusijoje, Austrijoje, Prūsijoje.

Feodalizmo ir absoliutizmo epochoje visuomenė ir valstybės santvarka buvo surźsta ant luominės tvarkos pagrindų. Tautinė arba nacionalinė savimonė čia vaidino antraeilį vaidmenį. -Kara­liams vykdant dinastinź politik¹, stengiantis praplėsti valstybių teri­torijas, karų ar santuokų metu at­skiros valstybių dalys su miestais ir kaimais atitekdavo skirtingiems valdovams ir į pavaldinių tautybź niekas nekreipdavo dėmesio. Tarp-bendruomeniniai ryšiai taip pat nebuvo išvystyti, todėl buvo sunku suvokti, kad kiek toliau gyvenan­tys žmonės kalba ta pačia kalba, laikosi panašių papročių, yra to pa­ties tikėjimo.

Prasidėjus revoliuciniams ka­rams, buvo pažadinta tautinė pran­cūzų savimonė. Visi šalies gyven­tojai suvokė priklaus¹ vienai naci­jai, turintys ginti ne monarch¹, o savo nacionalinź valstybź. Vėliau, kai Napoleonas užkariavo kitas Europos šalis, patriotizmo bei nacionalinės  vienybės idėjos išplito ir kitose Europos tautose.

Romantizmo įtak¹ nacionalizmo ir patriotizmo formavimuisi

Vaizdžiai apibūdindami romantizmo epoch¹, istorikai dažnai sako, kad XIX a. pr. visa Europa paniro į romantizmo sapn¹.

Romantizmo srovės menininkai, tiek poetai, tiek dailininkai, ypatingai ak­centavo žmonių jausmus, aistras, ieškojo tautos ir visuomenės ištakų. Tikrasis pasaulis ir gyvenimas romanti­kams buvo dvasinis, idealus pa­saulis, kuris yra amžinas ir be­galinis. Šį dvasinį pasaulį ro­mantikai net prilygino Dievui. Remdamiesi tokia filosofija, ro­mantizmo atstovai sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų, ten glūdi tėvynės ir tautos pa­grindai. Todėl romantikai idea­lizavo praeitį, o ypač viduram­žius, kuriuose jie ieškojo pa­triotizmo, pasiaukojimo už tau­t¹, už tėvynź pavyzdžių.

Praeityje ieškodami didvyriškumo pavyzdžių, kovos už laisvź simbolių, ro­mantikai skatino patriotizm¹, o taip pat ir atskiro žmogaus individualum¹. Žy­miausi romantizmo atstovai yra anglų poetas Lordas Baironas, vokiečių kom­pozitorius Francas Šubertas, lenkų ir lietuvių poetas Adomas Mickevičius, rusų poetai Aleksandras Puškinas bei Michailas Lermontovas.

Romantizmo epochoje atsirado ir nauja literatūros srovė - istorinis romanas. Žymiausiu jo pradininku yra laikomas anglų rašytojas Valteris Skotas, savo kū­riniuose aprašźs Anglijos viduramžius, sukilimus ir pavergtųjų kovas už laisvź. Kov¹ despotams, valdovams skelbė ir prancūzų rašytojas bei dramaturgas Vik­toras Hugo.

Romantizmas atsispindėjo ne tik mene, bet ir moksliniuose tyrinėjimuose. XVIII a. pab.-XX a. pr. imta tirti tautosak¹, užrašomos liaudies dainos, pasa­kos. Buvo tiriamos ir sisteminamos Rytų Europos tautų kalbos, rašomos čekų, lietuvių, latvių kalbų gramatikos. Romantikai kompozitoriai kūrė muzik¹ liau­dies dainų motyvais. Taip stengtasi išaukštinti visa tai, kas buvo sukurta tautos. Tai stiprino tautinź savimonź.

Tautų atgimimas Vidurio ir Rytų Europoje

Romantizmui darant įtak¹, prasidėjo tautinis judėjimas Rytų ir Vidurio Europo­je bei Balkanuose. Daugelis čia gyvenusių tautų viduramžiais buvo sukūrusios savo valstybes, tačiau XV-XVIII a. prarado savarankiškum¹, įėjo į Rusijos, Turkijos, Austrijos imperijas bei Prūsijos karalystės sudėtį. Lenkų, čekų, veng­rų ir kitų tautų nacionalinį atgimim¹ paskatino Didžioji Prancūzijos revoliucija, laisvės, lygybės bei brolybės idėjos.

Viduramžiais, kai Rytų Europoje susikuria valstybės, jose neįsigali tų tautų kalbos. Tiek bažnyčioje, tiek valstybės reikaluose buvo vartojama lotynų, seno­ji slavų, o Balkanuose - senovės graikų kalbos. Viduramžiais nacionalinź kalb¹ vartojo tik valstiečiai. Bajorija dažnai nutautėdavo ir perimdavo vyraujančios valstybėje tautos kalb¹. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių bajorų sulenkėjo, čekų bajorija perėmė vokiečių kalb¹ bei kultūr¹, taip pat suvokietėjo vengrų bajorai, kurie dominavo kroatų, rumunų gyvenamose teritorijose. Latviškai ir estiškai daugiausiai kalbėjo tik valstiečiai, nes jų gyvenamose teritorijose dominavo vokiečių feodalai arba rusų didikai, o ukrainiečių žemėse - lenkų bajorija.

Tokie kalbos skirtumai išryškėjo netgi tarp kaimo ir miesto. Rytų Europos miestuose vyravo gyventojai kitataučiai. Lenkijoje daugumoje miestų domina­vo vokiečiai arba žydai. Vengrijos miestuose, kaip ir Čekijos, Latvijos ir Esti­jos, gyveno vokiečiai. Lietuvos miestai tautine sudėtimi buvo itin margi. Juose gyveno lenkai, žydai, vokiečiai. Tik antroje XIX a. pusėje, prasidėjus pramonės perversmui, vis daugiau valstiečių kėlėsi į miestus.

Tautiniam judėjimui prasidėjus, visų pirma buvo raginama gaivinti nacionali­nź kalb¹, vis plačiau j¹ vartoti, siekti, kad tautos gyvenamoje teritorijoje ji taptų valstybine. 'Tauta gyva savo kalba' - toks buvo prasidėjusio tautinio atgimimo šūkis. Visuose Rytų Europos kraštuose buvo pradėti steigti nacionaliniai teatrai, muziejai, plito nacionalinė literatūra. XIX a. pr. tokiam nacionaliniam atgimi­mui Lenkijoje ir Vengrijoje vadovavo bajorija bei inteligentija. Kitose tautose, pavyzdžiui, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje, kurių val­dantysis sluoksnis buvo veik visiškai nutautėjźs, nacionalinio atgimimo puose­lėtojais dažniausiai tapdavo iš valstiečių arba miestiečių kilź inteligentai.

Atrodė, kad išsivadavimo viltis bus galima įgyvendinti prasidėjus 1848 m. revoliucijai. Revoliucijos metu patyrź skaudžių pralaimėjimų, lenkai, čekai, vengrai, kroatai savo pastangas sukoncentravo užsitikrinti politinź ir kultūrinź autonomijas, nesiekdami visiškai atsiskirti nuo Austrijos imperijos.

Išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos XIX a. pavyko Balkanų tautoms, ko­vojusioms prieš turkus. Šioje kovoje jas rėmė didžiosios Europos valstybės, todėl ir kova buvo sėkminga. Savo valstybingum¹ atkūrė bei Osmanų jung¹ nusimetė serbai, vėliau graikai, rumunai, bulgarai, o XX a. pr. savo valstybź sukūrė albanai.

Šovinizmas

'Tautų pavasarį' lydėjo ir kai kurie negatyvūs nacionalizmo reiškiniai. Be sie­kių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimai iškelti savo taut¹ ir nacij¹ virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. Vis¹ pirm¹ XIX a. pusź italai bei vokiečiai siekė sukurti, suvienyti savo tautines valstybes. Tai jiems pavyko įgyvendinti 1860-1871 m. Tačiau paskelbusi vieningos II-osios imperi­jos atkūrim¹, Vokietija pradėjo siekti dominuoti Europoje, norėjo germanizuoti užgrobtas lenkų žemes. Italai ėmė veržtis į Adrijos jūros pakrantes, siekdami išstumti ten gyvenusius slovėnus ir kroatus.

Net neturėjusios savo valstybių tautos norėjo varžyti kitų tautų teises. Len­kai nenorėjo pripažinti lietuvių teisės apsisprźsti bei visaip varžė ukrainiečių nacionalinį judėjim¹. Vengrai, 1867 m. pasiekź labai plači¹ politinź-kultūrinź autonomij¹ Austrijos-Vengrijos sudėtyje, savo ruožtu, slopino rumunų, kroatų, slovakų nacionalinius judėjimus.

Kaip yra taikliai pastebėjźs lietuvių istorikas Vincas Trumpa, tautų naciona­lizmas neišvengiamai veda į imperializm¹. Tačiau mažų tautų nacionalizmas gimdo tik maž¹ imperializm¹. Tuo tarpu didžiosios Europos tautos siekė įsivy­rauti Europoje, grobti, užkariauti kitas šalis. Tuo metu gimė ir šovinizmas -teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasau­lyje. Jos turi užvaldyti kitas nacijas, visų pirma 'antrarūšes', t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios, neva, negali sukurti pilnavertės valstybės. Tai antroje XIX a. pusėje paskatino kolonijų grobim¹, valstybių įta­kos plėtim¹, ginklavimosi varžybas bei kov¹ 'dėl vietos po saule'.

Klausimai ir užduotys

KodėlXIXa. yra vadinamas 'Tautų pavasariu'?

Kaip iki XIXa. buvo kuriamos valstybės?

Kodėl tautinė savimonė nesiformavo feodalinėje visuomenėje?

Koki¹ įtak¹ nacionalizmo formavimuisi padarė romantizmas?

Kodėl prasidėjus tautiniam judėjimui buvo siekiama atgaivinti nacionalinź kalb¹?

Kokios tautos Europoje siekė savarankiškumo?

Kokie buvo neigiami nacionalinio judėjimo bruožai? Pateikite konkrečių  pavyzdžių.